Velnias tyko kiekvieno bedievio - užsisakykite pas mus Velnio išvarymo abonentinę paslaugą

 

PLANAS	Mėnesinis mokestis	Iškvietimas	Mišių užsakymas	Namų apšlakstymas šventintu vandeniu
"LAISVAMANIS"	30 Lt	120 Lt	40	10
"BEDIEVIS"	60 Lt	60 Lt	20	5
"SUPER DEMONAS"	120 Lt	30 Lt	nemokamai	nemokamai

Brolis Aistijus : Velnio išvarymas Švėkšnose

 

Pamenu, kadaise klebonavau Švėkšnų parapijoje. Gyventojai tuose kraštuose dievobaimingi buvo ale bažnyčioje reguliariai lankėsi ir dosniai mums aukodavo. Kas kokią dešrą, kas maišą grūdų, kas kokią dešimtinę duodavo. Tik viena šeima - Juršaičiai neidavo į bažnyčią nei savaitgaliais, nei švenčių dienomis. Prie tarybinių laikų Antanas Juršaitis buvo kolūkio pirmininku, o jo žmona Aldona - pieninės viršininke. Gyveno jie pasiturinčiai, vargo nematė ir, matyt, dėl to Dievo jiems nereikėjo. Buvo tikra bedievių šeima. Bet kaip neapeina Dievo malonė kenčiančių ir vargstančių, taip neaplenkia Šėtonas atstumiančių Dievą, pasikėlusių savo didybėje bei turtus žarstančių. Ir įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Įvykis parodęs, koks silpnas yra žmogus prieš Velnio pinkles ir kaip pavojinga yra atstumti Dievo malonę.

Kaip šiandien pamenu - lijo, griaudėjo perkūnai, žaibai visokie. Buvo jau kokia antra valanda nakties, kai į parapijos duris kažkas pasibeldė. Aš jau buvau sukalbėjęs savo poterius ir ruošiausi eiti pas šeimininkę gulti, bet beldimasis nenutilo, todėl pasukau link durų. Už jų stovėjo persigandusi ir peršlapusi Aldona Juršaitienė ir grąžydama paraudusias rankas, kaltomis akimis, kreipėsi į mane:
- Kunigėli, nelaimė! Padėkite! Mano vyresnioji duktė elgiasi labai keistai. Net nežinau, ką daryti. Laipioja sienomis, akys raudonos, kaip žarijos, riaumoja nesvietišku balsu. Mano vyras Antanas sakė, kad reikia kviesti gydytojus iš miesto, ale gi žinote, skaičiau neseniai "Valstiečių laikrašty", kad medikai tik ir žiūri kaip kokį vaiką nužudyti, gyvą nuplikyti ar iš gimdos replėmis ištraukyti ir užmušti savo eksperimentams su kokiais tai empryonais. Tai įkalbėjau, kad pirma kunigėlį pakviesti reikėtų. Šalia visai ir jis jau žinos, ką toliau daryti. Jūs čia miestelyje autoritetas ir visiems patarti galite nelaimėje.

Žinodamas, kad tai bedievių šeima, aš nelabai norėjau važiuoti ir bandžiau uždaryti duris pasakęs:
- Kreipkis į Leniną. Kai tamstoms Dievas - pinigai, bažnyčia padėti negali. - Bet Aldona įsitvėrė į duris, kaip Zingeris Osvencime į duonos riekę ir su ašaromis akyse ėmė maldauti:
- Kunigėli, skolingi neliksime, štai... - ištraukė iš kišenės baltą voką - ...Čia penki šimtai litų. Imkite, važiuojam... Aš jus nuvešiu ir parvešiu. Labai prašau.
Nežinau, kažkaip iškarto sugraudino mane tos moters ašaros. Be to pagalvojau, jei išgelbėsiu vaiką, gal sugrąžinsiu atgal į bažnyčią dar kelias paklydusias aveles.

Taigi, prisakęs palaukti kokias penkias minutes, nuėjau susiruošti. Aš jau daug metų tarnauju Viešpačiui ir puikiai supratau, kas atsitiko. Bedievybė yra žmogaus silpnybė, kuria pasinaudojęs Nelabasis ir apsėdo Juršaičių šeimos namus ir vaiką, nes vaikai labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Jie patys dar nesupranta šėtoniškos grėsmės, todėl prie Dievo juos reikia vesti diržu ir prievarta, kartais viliojant saldainėmis. Dėl visa ko užsidėjau po sutana neperšaunamą liemenę, pasiėmiau švęsto vandens, kryžių ir lagaminėlį su nusmailintais kuolais bei kitomis Velnio išvarymo priemonėmis ir išvykau į misiją.

Tik įėjęs į namus supratau, kad kažkas negerai. Trenkė stiprus sieros ir vėmalų kvapas. Aldona dievagojosi, kad vakar buvo didelės išgertuvės su klapuškėmis, bet manęs - patyrusio egzorcisto tai nesuklaidino - ore tvyrojo Velnias. Antanas, užsitaisęs medžioklinį šautuvą, jau laukė mūsų prieangyje. Jo akyse nesunkiai galėjau įžvelgti atgailą už tai, kad jis visą gyvenimą buvo bedieviu ir kas vakarą nesimeldė bei nevaikščiojo į bažnyčią:
- Telaimina jus Dievas. - Ištarė kiek sutrikęs dėl to, ką pasakė, Antanas - Jeigu padėsite išgelbėti dukrą, savo plikomis rankomis pastatysiu jums naują bažnyčią.
- Kur apsėstoji? - Sausai nukirtau aš, nematydamas reikalo bendrauti su Dievo išsižadėjusiu netikėliu.
- Antrame aukšte. - Atsakė Antanas. Tuo pačiu metu viršuje kažkas garsiai nusijuokė demonišku balsu.
Mes visi užlipome į viršų. Dukros kambario durys buvo grubiai užkaltos lentomis. Pasiėmęs laužtuvą ir visas drebėdamas Antanas nulupo lentas. Vėl griebė savo šautuvą ir nebyliai pažvelgė į mane. Paprašęs visų pasilikti už durų, aš žengiau į kambarį.

Įėjęs vidun užsklendžiau duris iš vidaus. Lovoje su paraudusiomis akimis ramiai gulėjo išbalusi, juodai plaukais ir nagais dažyta mergina, o kampe iš magės skleidė baisybes visiems gerai žinomas bedievis ir šlykštynė - Merlinas Mensonas. Priėjau prie jos, išsitraukiau Bibliją su kryžiumi ir tariau:
- Tai ką, vaike, atėjau tavo sielos gelbėti... - nukreipdamas kryžių tiesiai į Velnio apsėstą vaiką. Kas vyko toliau buvo siaubinga.
- Eik naxui senas pydare!!! - Suriaumojo Juršaičių dukra ir, su aiškia neapykanta šokusi iš lovos, apvėmė mane gausia vėmalų čiurkšle. Trenkiau jai per veidą su Šventraščiu. Velnio vaikas gi taip man spyrė į tarpkojį, kad nuvirtau ant grindų. Kol gulėjau, patirdamas neišpasakytus skausmus, ji apsivijo kojomis mano kaklą ir ėmė smaugti. Kovojome kokias tris minutes. Niekaip negalėjau išsivaduoti iš mirtinų, smaugiančių gniaužtų. Vartėmės po grindis, kol galiausiai, trenkiau jai su po ranka pasitaikiusiu telefono aparatu į galvą. Mergina nusirito per kambarį į kampą. Tuo metu aš griebiau ant spintelės buvusią lempą, nuplėšiau gaubtą ir sugrūdau jai tiesiai burną. Šaukdamas:
- Teapšviečia tave dangiška šviesa!!! - spragtelėjau jungiklį. Trumpas blyksnis su pokštelėjimu apšvietė visą kambarį. Mergina ėmė kratytis, kaip Ali nuo Parkinsono, iš jos burnos pasipylė kraujas. Akivaizdu, kad Velniui tai nepatiko ir jis ėmė palikti jos kūną. Darbas buvo beveik baigtas. Tarp subraižytų ir apvemtų sienų mėtėsi išdaužyti ir išvartyti baldai, o pati Juršaičių atžala tuo metu voliojosi pačiame kambario centre, tiesiai prieš mane ir aimanavo. Kol ne vėlu ir Velnias buvo nusilpęs, skubėjau jį pribaigti specialiu ritualu. Greitai apibrėžiau pašventinta vaškine žvake aplink merginą didelį ratą ir, dėl visa ko pasiėmęs iš lagamino kuolą, vienu šuoliu šokau ant nusidėjėlės. Atgijusi demono apsėsta eretikė draskėsi ir spiegė, kaip pasiutusi katė. Draskė man veidą, plėšę nuo manęs drabužius, o aš plėšiau nuo jos, norėdamas išpaišyti ant jos kūno šventus simbolius, kad jie degintų Velnią ir jis norėtų jį palikti. Krauju paplūdusiame kambaryje, tarp vėmalų, išvartytų daiktų ir drabužių skiaučių mes grūmėmės jau visai nuogi kokias 10 minučių. Girdėjau, kaip į kambarį intensyviai laužėsi Antanas su Aldona. Galiausiai, mergina griebė nuo grindų žirkles ir pasiruošė smogti man tiesiai į veidą. Todėl sušukęs:
- O šventas Dieve, padėk man ir paimk šios bedievės sielą Dangun!!! - Akimirksniu suvariau jai ąžuolinį kuolą tiesiai į širdį.

Kaip tik tuo momentu traškėdamos išvirto kambario durys ir, nešinas vienoje rankoje laužtuvu, kitoje - medžiokliniu šautuvu, į kambarį įžengė Antanas. Akmeniniu veidu jis sustingo vietoje. Ant žemės gulėjo nuoga, sumušta ir kraujais plūstanti bei kuolu persmeigta jo dukra, su styrančia iš burnos lempa. Ją apsižergęs, taip pat nuogas, kruvinomis rankomis ant jos sėdėjau aš... Na ką dar gali pagalvoti kvailas, bukas, bedievis-ateistas? Aš dar bandžiau paaiškinti:
- Tėvai, palauk! Viskas ne taip, kaip atrodo! - Bet tas kvailys sušukęs:
- Ach tu iškrypęs žudike-pedofile!!! - Nusitaikė tiesiai į mane ir iššovė.

Kurtinantis smūgis parbloškė mane, kaip milžiniška jūros banga. Trumpam man aptemo protas. Tačiau stebuklas... nors buvau visai be drabužių, neperšaunamos liemenės demono apsėstai merginai nepavyko nuo manęs nuplėšti. Kol šeimininkas užsitaisinėjo šautuvą iš naujo, aš pašokau, kaip liūtas, ir vienu judesiu, pakeliui griebęs iš atidarytos skrynios kitą nudrožtą ąžuolinį kuolą, smeigiau juo tiesiai Velnio apsėstam niekadėjui į akį. Nes juk tik Velnio apsėstas žmogus gali šauti į kunigą! Laikas tarytum sustojo. Antanas susvirduliavo, pažvelgė į mane vienintele likusia, nustebusia akimi ir griuvo aukštielninkas. Tada aš išvyau už jo nugaros stovinčią ir žiopčiojančią Aldoną. Pagalvojęs, kad demonas iš Antano gali čia pat persikūnyti į žmoną... ką jis, neabejotinai, ir darė per burną, nes Aldona akivaizdžiai negalėjo susičiaupti ...veikiau žaibiškai. Tvirtai suspausdamas iš Antano rankų išslystantį ir jau užtaisytą šautuvą, aš nukreipiau jį į Antano žmoną ir su baime, kad kulka ne sidabrinė ir gali nesuveikti, šoviau tiesiai jai į pilvą - Aldona buvo nėščia, tai pagalvojau, kad vienu šūviu nudėsiu du bedievius. Nes nušovus Aldoną, demonas gali persikūnyti į kūdikį ir jis, išsiveržęs iš pilvo, gali mane apvaisinti demoniška sėkla (mačiau kartą, kaip tai atsitiko filme "Svetimas"). Moteris, perlinkusi per pusę, išskrido pro duris ir persivertusi per turėklus nukrito į pirmą aukštą. Tokios kovos su Velniu man dar neteko patirti. Nebent tada, kai buvau kartą iškviestas į vienišą, miške esančią pensininkų Kaušaičių sodybą. Tada, pamenu, viskas baigėsi ne tik visos sodybos su šeimininkais ir jaunesniu patarnautoju, bet ir kokių 4000 hektarų miško gaisru.

Darbas buvo baigtas. Susirinkau visus savo daiktus, nuvaliau rankenas ir jau buvau beišeinąs, kai prie durų, už drabužių spintos, pastebėjau jauniausią Juršaičių dukrą - kūkčiojančią 2 metų Elenytę. Neabejotinai, Velnias jau tykojo ir jos sielos. Paėmiau tėviškai vaiką ant rankų ir tariau:
- Nusiramink vaike. Viskas jau praeityje. Velnias tavęs nepalies. - Tada švelniai pasodinau ją ant žemės, šiek tiek palenkiau ir gerai trinktelėjau durimis. Išgirdęs, kaip trakšteli minkšti galvos kaulai bei čiurlena pro plyšius smegenys, paspyriau lavonėlį vidun ir nuvalęs rankeną išėjau į kiemą. Dabar jos sielos Nelabaisis tikrai nepaims, nes ji nukeliavo Dangun, pas mus visus mylintį Dievulį.

Danguje švietė žvaigždės su mėnuliu. Čiulbėjo paukščiai. Dievas tą naktį buvo maloningas. Sėdau į Aldonos Opelį ir išvykau parapijon, su palengvėjimu galvodamas, kad nuo Velnio šiandien išgelbėjau dar 5 sielas. Sunkus tas mano darbas. Jei ne vokas su 500 Lt ir automobilis, kurį mano padėjėjas dalimis parduos Kaune, mes-kunigai negalėtume išgyventi. Nes žmonės šiais laikais nori iš kunigo dvasinio peno nesuvokdami, kad kunigas irgi žmogus ir jam reikia valgyti. Taip kad, vaikai mano, kreipkitės. Jei kada reikės ką išvaryti, mielai atvažiuosiu į jūsų namus ir padėsiu visai šeimai.

Brolis Aistijus

Brolis Martynukas : Nematomi velniai

 

Šventa tiesa! Teko matyti nemažai dokumentinės medžiagos ta tema. Pamenu, vaikystėje labai domėjomės katekizmu, egzorcizmu, kaip apsisaugoti nuo velnių ir raganų, tai nuėjom pas kunigėlį ir klausiam: ar tikrai, šventasis tėveli, taip būna, kad kai ragana ištvirkauja su velniu, tai jis matomas tik raganai, o ne pašaliniams. Tai kunigėlis persižegnojo, pasikvietė mumi arčiau ir tyliai pasakė: - "šventa tiesa, vaikeliai, bet prisiekit visais šventaisiais ir palaimintaisiais, kad 7 metus, 7 mėnesius ir 7 dienas niekam nepasakosit to, ką dabar aš jumi parodysiu". Kadangi tas terminas jau tris kart kaip pasibaigęs, tai galiu jumi pasakot.

Ir nusivedė mumi kunigėlis į tolimiausią klebonijos kambarį, įjungė televizorių, pastate videokasete. Ir kokių baisybių mumi ten išvydom. šventą tiesą, apie tuos velnius, šventi žmonės porina - televizorius rodė, kaip moterys dejavo orgazme, o vyro su jomis nesimatė, su siaubu akyse stebėjom, kaip moteris brauko rankomis per savo kūną, bando velnią nustumti nuo savęs, dengia savo gėdą, kad velnias ten ko neįkištų, bet nepavyksta vargšei nuo nelabojo apsiginti - vis patirdavo orgazmą viena po kito. O tada pas tą moterį atėjo daugiau kitų moterų - ir jos visos bandė tą velnią nuvyti, galima sakyti, tiesiog gramdyte nugramdyti viena nuo kitos. Stengėsi uždengti slapčiausias kūno vieteles, kad velnias neįeitų, bet kur tau ten - nelabasis buvo stipresnis už jas visas ir neilgai trukus jos visos jau buvo bepatiriančios orgazmą.

Kunigėlis vėliau sake, kad jei tos moterys butų turėjusios švęsto vandens ir būtų tris kart persižegnojusios, tai būtų visi velniai kaip mat išlakstę. Išėjom, pamenu, mes tada iš to kambarėlio visi šlapi nuo poliucijų, baisu buvo, kad ar tik velnias, iššokęs iš TV ekrano ir iš videokasetės nebus mūsų sėkla pasinaudojęs, bet kunigėlis visus nuramino, kad velnias poliucijų neimąs, bo jos ne tokios vaisingos esą. Liepė visiems bėgti namo, nusiprausti, pasikeisti baltinius ir niekam nieko nepasakot, bo Dievulis pakoros.

Tai va tokia istorija.

Brolis Martynukas