Dažnai tenka išgirsti, kad Adolfas Hitleris buvo ateistas. Taigi... Adolfas Hitleris – „MEIN KAMPF“, 1 tomas, 2. Studijų ir kančios metai Vienoje: „Taigi šiandien aš tikiu, kad veikiu pagal Visagalio Kūrėjo valią: gindamasis nuo žydo, aš kovoju už Viešpaties darbą.“ – tikro „ateisto“ žodžiai :).

Tai, ką jūs perskaitėte apie mano religinius įsitikinimus, žinoma, buvo melas. Melas, kuris sistemingai kartojamas. Aš netikiu į asmeninį Dievą ir niekada to nepaneigiau, bet tiksliai paaiškinau. Jeigu manyje yra kas nors, ką būtų galima pavadinti religingu, tai tik beribis gėrėjimasis pasaulio struktūra, kiek tik mūsų mokslas pajėgus atskleisti.

Du dalykai yra begaliniai – Visata ir žmonių kvailumas. Tačiau aš dar nesu visiškai tikras dėl Visatos.

Lengviausia susikurti rojų, kalbant... apie kitų rytojų.

Logiškos netikinčiųjų mintys netelpa į jokią tikėjimo logiką.

Mąstantį žmogų kaip ir žibintą – tamsos mėgėjai akmenimis apmėto.

Nematykime, ką daro, klausykime, ką sako, – ir tapsime aklais.

Sako, jog Dievo nėra, užtat kiek norinčių juo būti.

Tiesą lyginame su Dievu, nors dievai ne visada teisingi.

Tikėjimas laisvas, kol išsirenki dievą, po to tenka jį garbinti.

Krikščionys ir kupranugariai gauna savo naštas klūpėdami.

Nėra nieko logiškesnio už persekiojimą. Religinė tolerancija yra bedievybės požymis.

Teologija yra visiškai neprotingas reikalas, prielaidų ir svajonių statinys, antstatas be pamatų.

Religijos yra išvados, kurioms gamtos faktai neteikia didžiųjų premisų.

Dar niekada Dievas nebuvo apibrėžtas žodžiais, kurie akivaizdžiai sau neprieštarautų ir nebūtų absurdiški; dar niekada Dievas nebuvo aprašytas taip, kad žmogaus protas galėtų susidaryti jo koncepciją.

Per amžius krikščioniškosios minties lyderiai aiškino, kad moterys yra neišvengiamas blogis, o didžiausi bažnyčios šventieji buvo tie, kurie niekino moteris labiausiai.

Jei plektras ir šaudyklė judėtų patys, vergovės nereikėtų.

Tironas turi atrodyti visiškai atsidavęs religijai. Pavaldiniai mažiau bijo neteisėto elgesio iš valdovo, kurį laiko dievobaimingu ir pamaldžiu. Be to, jam mažiau priešinasi galvodami, kad jo pusėje yra dievai.

Žmonės įsivaizduoja dievus pagal savo atvaizdą – ne tik pagal savo pačių išvaizdą, bet ir pagal gyvenimo būdą.

Žudykite juos; Viešpats pažįsta savuosius.

Krikščionybė yra laisvės ir civilizacijos priešas. Ji laikė žmoniją vergijoje ir priespaudoje.

Įžvalga, jei ji nepatikrinta ir neparemta, nėra pakankama tiesos garantija.

Aš žinau, kad tariamas instinktyvus tikėjimas Dievu daugelio buvo naudojamas kaip argumentas Jo egzistavimui įrodyti. <...> Atrodo, kad visuotinio geradario Kūrėjo idėja nekilo iki tol, kol žmogus nebuvo pakylėtas ilgai besitęsiančios kultūros.

Pasitikėjimą dažniau įgyja neišmanymas nei žinojimas: mat kaip tik tie, kurie žino mažai, o ne tie, kurie žino daug, taip atkakliai tvirtina, kad šios ar kitos problemos mokslas niekada nepajėgs išspręsti.

Net skeptiškas protas turi būti pasiruošęs priimti tai, kas atrodo nepriimtina, kuomet nėra alternatyvos. Jei tai atrodo kaip antis ir kvaksi kaip antis, mes bent jau turime apsvarstyti galimybę, kad tai mažas vandens paukštis iš antinių šeimos.

Priežastis, kodėl tiek daug sektų aplink oro uostus ieško atsivertėlių: jos žino, kad ten esantys žmonės yra labiausiai pažeidžiami ir pasimetę bei pasirengę priimti bet kokį vadovavimą.

Kiekvienas kvailys gali ŽINOTI! Esmė yra... suprasti!

Nėra kito tokio dalyko, kuris taip padėtų apgauti žmoniją religiniuose reikaluose, kaip klaidingas antgamtinio įkvėpimo ar apreiškimo suvokimas, neatsižvelgiant į tai, kad visa tikra religija kyla iš proto ir negali būti suprasta kitaip, kaip tik jį lavinant ir tobulinant.

Tose pasaulio dalyse, kur vyrauja mokymas ir mokslas, nevyksta stebuklai, bet tose pasaulio dalyse, kur viešpatauja barbarai ir neišmanėliai, stebuklai vis dar populiarūs.

Knygos turi sekti paskui mokslą, o ne mokslas paskui knygas.

Tai krokodilų išmintis, kurie lieja ašaras rydami.

Tiesa yra laiko, o ne autoriteto dukra.

Žinios yra jėga.

Žmogaus gebėjimas suprasti nėra sausa šviesa – į jį įsilieja norai ir emocijos; iš čia kyla mokslai, kuriuos būtų galima pavadinti „mokslais kaip panorėjus“. Mat žmogus noriau tiki tuo, ką norėtų laikyti tiesa. Dėl to jis atmeta sudėtingus dalykus, neturėdamas kantrybės jų tirti, blaivius dalykus – kadangi jie menkina jo viltis, gilesnius gamtos dalykus – dėl prietarų, eksperimentavimo šviesą – iš arogancijos ir pasipūtimo <...>, dalykus, kuriais tiki nedaugelis – iš pagarbos masių nuomonei. Trumpai tariant, nesuskaičiuojami, o kartais ir nesuvokiami yra būdai, kuriais jausmai nuspalvina ir paveikia supratimą.

Žmogus bijo mirties, kaip kad vaikas bijo eiti į tamsą. Ir kaip ta natūrali baimė vaikui didėja dėl prasimanymų ir pasakų, taip ji dėl to pačio didėja ir suaugusiame žmoguje.

Mes dalyvaujame socialiniame, politiniame ir kultūriniame kare. Amerikoje labai daug šnekama apie pliuralizmą. Bet esmė ta, kad kažkieno vertybės paims viršų. Ir nugalėtojas gaus teisę mokyti mūsų vaikus, kuo tikėti.

Žmonės, kurie suvokia savo prietarus ir jų gėdijasi, pasirinko teisingą kelią į jų sunaikinimą.

Galbūt mūsų sistemos yra niekas daugiau kaip tik nesąmoningas mūsų prasižengimų pateisinimas – milžiniški pastoliai, kurių paskirtis – paslėpti nuo savęs mūsų pačių mėgstamiausią nuodėmę.

Gyvas, nesavanaudiškas, užsispyręs polinkis į tiesą yra ypač retas. Veiksmas, kaip ir tikėjimas, pavergia mąstymą, kad nesikamuotų ir neapsunkintų savęs apmąstymais, kritika ir abejonėmis.

Mes pastoviai padarome Dievą savo bendrininku tam, kad įteisintume savo pačių nedorybes. Kiekvienos sėkmingos žudynės yra pašventinamos giesme Te Deum, ir dvasininkams niekada nepritrūko palaiminimų jokiai pergalingai niekšybei.

KŪRĖJAS. Komikas, kurio publika bijo juoktis.

Lisa, jei Biblija mus nieko kito neišmokė – o ji ir neišmokė – tai to, kad mergaitės turi išlikti ištikimos mergaičių sportui, kaip antai imtynėms karštame aliejuje ar „pupyčių“ boksui ir t. t.

Neleisk Krusčio mirčiai tavęs nuliūdinti, berniuk. Žmonės miršta pastoviai, štai taip. Ir tu rytoj gali pabusti miręs. Taigi, geros nakties.

Faktai yra beprasmiai. Tu gali naudoti faktus, kad įrodytum bet ką, kas bent kiek tiesa.

Vagystė! Kaip tu galėjai? Ar tu nieko neišmokai iš to vaikino, kuris sako pamokslus bažnyčioje? Kapitono kaip-jo-ten?

Aš esu visiškas ateistas. Man prireikė daug laiko, kad tai pasakyčiau. Aš metų metais buvau ateistas, bet kažkaip jutau, jog intelektualiai negarbinga sakyti, jog esu ateistas, kadangi atitinkamų žinių tam aš iš tiesų neturėjau. Kažkaip geriau buvo sakyti, jog aš humanistas ar agnostikas. Pagaliau aš nutariau, kad esu toksai pats emocijų kūrinys kaip ir proto. Emociškai aš ateistas. Aš neturiu įrodymų, kad Dievo nėra, bet aš taip tvirtai įtariu, kad jo nėra, jog net nenoriu tam švaistyti savo laiko.

Gerai perskaityta Biblija yra labiausiai veiksminga ateizmo jėga, kokią tik įmanoma įsivaizduoti.

Įsivaizduokime žmones, kurie tiki tokiais dalykais ir kurie visiškai nesigėdina ignoruoti visų mąstančių protų kantrių atradimų per visus amžius nuo tada, kai buvo parašyta Biblija. Ir šie viską ignoruojantys neišmanėliai, labiausiai neišsilavinę, be vaizduotės ir nemąstantys iš mūsų, save pačius pasiskiria mūsų visų vedliais ir lyderiais. Jie mums perša savo menkus ir vaikiškus įsitikinimus, įsiveržia į mūsų mokyklas, namus ir bibliotekas. Aš asmeniškai esu labai pasipiktinęs.

Netikiu, kad kada nors pateksiu į rojų ar pragarą. Manau, kad kai mirsiu, bus tuštuma.

Kai žmonės manė, kad žemė yra plokščia, jie klydo. Kai žmonės manė, kad žemė yra apvali, jie klydo. Bet jeigu tu galvoji, kad manymas, jog žemė apvali, yra toks pat neteisingas kaip ir manymas, jog ji plokščia, tai tavo požiūris yra dar blogesnis nei šias dvi nuomones sudėjus kartu.

Maištauti prieš galingą politinę, ekonominę, religinę ar socialinę santvarką yra labai pavojinga, todėl labai mažai žmonių drįsta tai daryti, išskyrus kartais kaip anoniminė minios dalis. Maištauti prieš „mokslinę santvarką“ yra lengviausias dalykas pasaulyje, kiekvienas tai gali daryti ir jaustis milžiniškai drąsus, nerizikuodamas nė per nago juodymą. Todėl didžioji dauguma, kuri tiki astrologija ir mano, kad planetos neturi daugiau ką veikti kaip tik formuoti ženklus, pranešančius jiems, ar rytojus bus gera diena pasirašyti verslo sutartį ar ne, tik dar labiau užsidega ir dar entuziastingiau žiūri į tas nesąmones, kai grupė astronomų jas demaskuoja.

Visada buvo skubotas, išankstinis pasidavimas nemokšiškumui ir vadinimas to Dievu – ir taip išliko iki šiol.

Žmonija turi žvaigždėtą ateitį, ir ta ateitis yra per daug svarbi, kad būtų prarasta dėl jaunatviško kvailumo ir tamsuoliškų prietarų.

Galbūt pagrindinė žmogaus nelaimės priežastis yra tai, kad mes paaukojame visą savo gyvenimo grožį, įkalindami save totemuose, tabu, kryžiuose, kraujo aukose, varpinėse, mečetėse, rasėse, armijose, vėliavose, tautose, tam kad neigtume mirties faktą. Vienintelį faktą, kurį mes turime.

Valdžios srityje krikščionybė veikė su visiška arogancija ir žiaurumu – neišvengiamai, nes religija paprastai užkrauna tiems, kurie atrado tikrąjį tikėjimą, dvasinę pareigą išlaisvinti (atversti) bedievius.

Kiekvienas galvoja, kad Dievas yra jo pusėje. Turtingi ir galingi – žino.

Su Dievu, kas baisiausia, jog niekas negali žinoti, ar tai tik ne velnio apgaulė.

Dogmatinės teologijos dvasia apnuodija viską, prie ko prisiliečia.

Jokia valdžios galia neturėtų būti naudojama siekiant įtvirtinti kokią nors tikėjimo sistemą ar tikėjimo tiesą religijos klausimu.

Nėra tokio maro valstybėje kaip religinis užsidegimas, nepriklausomas nuo moralės.

Filosofija, kuri yra proto rezultatas, yra pirmasis, pirminis Kūrėjo apreiškimas savo kūriniui – žmogui. Kai šis apreiškimas yra aiškus ir tikras dėl intuicijos arba būtinos indukcijos, joks vėlesnis apreiškimas, besiremiantis pranašystėmis ar stebuklais, negali jo pakeisti.

Vien tiktai vienuolių išlietos ir liejamos ašaros, jei jas visas surinktum, sudarytų gilų ežerą, kuriame reikėtų prigirdyti visus katalikų teologus ir kentėjimų propaguotojus.

Kad ir kokia reta yra tiesa, jos pasiūla visuomet buvo didesnė nei paklausa.

Aš neturiu priekaištų bažnyčioms tol, kol jos nepradeda kištis į Dievo darbą.

Kiekviename amžiuje „seni geri laikai“ buvo mitas. Niekas niekada negalvojo, kad tuo metu jie buvo geri. Visais laikais buvo krizės, kurios atrodė nepakeliamos per jas išgyvenusiems žmonėms.

Labiausiai pražūtinga iliuzija yra nusistovėjęs požiūris. Kadangi gyvenimas yra augimas ir judėjimas, nusistovėjęs požiūris žudo kiekvieną, kas jį turi.

Visur žmonės mielai tiki dalykais žinodami, kad tai nėra tiesa. Tai juos pačius atleidžia nuo sudėtingų apmąstymų ir nuo atsakomybės už tai, ką jie žino.

Kad ir kokias išvadas mes darome apie Dievo realumą (egzistavimą), šios idėjos istorija turėtų mums pasakyti kažką svarbaus apie žmogišką protą ir mūsų siekių prigimtį.

Tikras fanatikas yra teokratas, kuris mato save veikiantį kažkokios antasmeninės jėgos vardu: Rasės, Partijos, Istorijos, Proletariato, Vargšų ir t. t. Šie atleidžia jį nuo blogio, tad jis gali saugiai daryti bet ką tarnaudamas jiems.

Iš visų įmanomų seksualinių iškrypimų religija yra vienintelė, kuri buvo moksliškai sistematizuota.

Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo geriausia, kas kada nors įvyko Konektikuto valstijoje. Tai visiškai nutraukė valstijos paramą bažnyčiai ir privertė bažnyčią gyventi iš savo ir Dievo išteklių.

Stebuklai yra pasmerkti. Jie, kaip ir fėjos ar raganavimas, dings iš dalykų, kuriais tiki rimti žmonės.

Žmonių dievai yra kvailesni nei jų karaliai bei karalienės, be to, tuštesni ir mažiau galingi.

Krikščionybė yra visiškas sveiko proto ir blaivaus mąstymo paneigimas.

Kunigai, monarchai, valstybės veikėjai, kariškiai, valstybiniai ir privatūs finansininkai, visokių rūšių valdininkai, policininkai, žandarai, kalėjimų prižiūrėtojai ir budeliai, monopolininkai, kapitalistai, lupikautojai, verslininkai ir savininkai, advokatai, ekonomistai, visų spalvų politikai, iki paskutinio prieskonių pardavėjo – visi vienu balsu kartos šiuos Voltero žodžius: „Jeigu Dievas neegzistuotų, jį reikėtų išgalvoti.“

Mes esame materialistai ir ateistai, ir mes tuo didžiuojamės.

Pirmasis maištas yra prieš didžiausią teologijos tironiją – Dievo šmėklą. Kol mes turėsime šeimininką danguje, tol mes būsime vergai žemėje.

Religija yra kolektyvinė beprotybė.

Su visa tinkama pagarba metafizikams ir religiniams idealistams, filosofams, politikams ar poetams: Dievo idėja reiškia žmogiškojo proto ir teisingumo atsisakymą. Tai idėja, labiausiai paneigianti žmonių laisves ir neišvengiamai vedanti iki žmonijos pavergimo tiek teoriškai, tiek praktiškai.

Teologija yra dieviškojo melo mokslas.

Visos religijos su savo dievais, pusdieviais, pranašais, mesijais ir šventaisiais yra vaizduotės ir lengvatikiškumo produktas, žmonių, kurie dar nėra visiškai išvystę ir visiškai įvaldę savo intelektualinių galių.

Žmonės eina į bažnyčią dėl to paties kaip ir į smuklę – atbukinti save, užmiršti savo vargus, bent kelioms minutėms įsivaizduoti save laisvus ir laimingus.

Kad ir ką dar būčiau linkusi manyti apie [prezidento George’o W.] Busho raginimą santarvei, su jo paprastu mažu prašymu, su jo prielaida, kad malda yra kažkoks stebuklingas „Vicks VapoRub“ nacionaliniam mėšlungiui, buvo aišku, kad jo rankos tiesėsi į bet kurias rankas, tik ne į manąsias.

Kai aš atlikau nerūpestingą ir nemokslinę apklausą tarp daugelio savo pažįstamų, draugų ir kolegų, aš nustebau, nors ir nelabai, kad apie 60 % tiki į kokį nors Dievą, įskaitant žmones, kurie, aš buvau tikra, yra nepataisomi skeptikai. Kiti gi tik trūkčiojo pečiais. Jie negalvojo apie tai. Jiems tai nebuvo svarbu. Jie negalėjo žinoti, nenorėjo vargintis bandydami sužinoti ir, tiesą sakant, jiems nerūpėjo, ar jų vaikai tiki, ar ne.

Dievo sūnus yra tas pats kaip žmogaus sūnus. Žmogaus sūnus yra tas pats kaip Dievas, jo tėvas. Dievas, jo tėvas, yra tas pats kaip jo sūnus ir jo Šventoji Dvasia. Ši kalba netikintiesiems gali pasirodyti nesąmone, bet Sorbona čia nemato nieko labai keblaus.

Dvasininkas yra tas, kuris jaučiasi pašauktas gyventi nedirbdamas, nenaudėlių, kurie dirba, kad gyventų, sąskaita.

Kai tik atsitikęs svarbus įvykis, revoliucija ar nelaimė ima nešti bažnyčiai pelną, tai visada parodoma kaip Dievo pirštas.

Religijos tiesų niekas nepajunta geriau už tuos, kurie nepajėgūs protauti.

Tikrasis ir svarbiausias gailestingumas – patepti kunigams letenas; vien šios dorybės užtenka visoms nuodėmėms uždengti.

Marksas buvo neteisus. Religija nėra opiumas liaudžiai. Opiumas sukelia mieguistumą, apkvaitimą ir snaudulį. Dažnai religija būna siaubo afrodiziakas, gyvuliškumo benzedrinas. Geriausiu atveju religija pakėlė dvasią ir iškėlė bokštus, o blogiausiu – ištisas civilizacijas pavertė kapinėmis.

Kadangi tautos masės yra nepastovios, kupinos nevaldomų troškimų, ūmios ir nepaisančios pasekmių, jos privalo gyventi baimėje, kad laikytųsi tvarkos. Taigi mūsų protėviai padarė gerą darbą, įdiegę tikėjimą dievais ir bausme po mirties.

Kas yra kultas? Tai reiškia, kad nepakanka žmonių sudaryti mažumai.

Yra centrinės padėties iliuzija, su kuria kiekvienas pateisina savo tikslą kaip teisingą, o visų kitų kaip neteisingus, ir kuri suteikia deramą paranojos dozę. Teisūs tikslai, taip įrodyti, atleidžia nuo kaltės pačias žiauriausias priemones.

Iš tiesų yra keturios didžiausios kliūtys, trukdančios pažinti tiesą. Jos kliudo visiems bei kiekvienam išmintingam žmogui ir beveik niekam neleidžia įgyti tikros išminties. Tai yra menko ir pasitikėjimo neverto autoriteto pavyzdys, įprotis, nenuovokios minios nuomonė ir savo neišmanymo dangstymas tariama išmintimi.

Patiklus žmogus <...> patiria didžiausią malonumą tikėdamas keistais dalykais, ir kuo jie keistesni, tuo lengviau priimami; tačiau toks žmogus niekada neatkreipia dėmesio į paprastus ir įmanomus dalykus, mat jais gali tikėti kiekvienas.

Vienas tikėjimas, daugiau nei koks nors kitas, yra atsakingas už žmonių skerdynes ant didžiųjų istorinių idealų altorių – tokių, kaip teisingumas ar progresas, ar ateities kartų laimė <...> ar tautos, rasės ar klasės išlaisvinimas <...>. Tai yra tikėjimas, kad kažkur <...> yra galutinis sprendimas.

Vienintelis Dievo pateisinimas yra tas, kad jo nėra.

Visos religijos atsirado iš daugumos baimės ir nedidelės grupelės gudrumo.

Dievas neturi vietos tarp šių sienų, kaip ir faktai neturi vietos organizuotoje religijoje.

Aš nepasitikiu tais žmonėmis, kurie taip puikiai žino, ko Dievas nori, kad jie padarytų, nes aš pastebėjau, jog tai visuomet sutampa su jų pačių norais.

Religiniai persekiojimai per amžius buvo vykdomi aiškinant, jog taip nori Dievas.

Tiesa yra skelbiama ne kalavijais ar ietimis, ne kariais ar ginkluotos armijos jėga, bet patarimais ir švelniais įtikinėjimais.

Moralės principas liepia <...> liautis apsimetinėjus tikint tuo, kam nėra jokio įrodymo, ir kartojus nesuvokiamus teiginius apie dalykus, esančius anapus supratimo ribų.

Žmogus elgiasi neteisingai, sakydamas, kad yra tikras dėl kokio nors teiginio objektyvios tiesos, jei negali pateikti įrodymų, kurie tą tikrumą logiškai pagrįstų. Tai ir teigia agnosticizmas, ir, mano nuomone, tai yra visa, kas agnosticizme esminga. Tai, ką agnostikai neigia ir atmeta kaip amoralu, yra priešinga doktrina: kad esama teiginių, kuriais žmonės turi tikėti be logiškai pakankamų įrodymų, ir kad pasmerkimas turi tekti tam, kas viešai skelbiasi netikįs tokiais menkai pagrįstais teiginiais.

Pavyzdžiui, nesukonstruotas dviratis, kuris atvyksta į tavo namus kartoninėje dėžėje, yra netvarkingoje būsenoje. Tu pasitelki savo raumenų energiją (kurią gauni iš maisto, kuris galiausiai atsiranda iš saulės šviesos), kad sukonstruotum dviratį. Tu gavai tvarką iš netvarkos tiekdamas energiją. Saulė yra į Žemės gyvąsias sistemas ateinančios energijos šaltinis ir leidžia joms vystytis.

Visa krikščioniškoji teologija tokia: dievas nusileido, kad patirtų gyvenimą per savo sūnų. Na, ir kaip jis patiria gyvenimą, jei nesidulkina? Nejuokinkit. Ir kodėl gi jam nesidulkinti, jei tą aparatą pats ir sukūrė?

Dievas nėra didelių batalionų pusėje. Jis pusėje tų, kurie geriausiai šaudo.

Inkvizicija, kaip žinoma, yra nuostabus ir visiškai krikščioniškas išradimas, kad popiežius ir vienuoliai taptų galingesni, o visa karalystė – veidmainiška.

Iš visų religijų krikščionybė yra be abejonių ta, kuri turėtų įkvėpti daugiausia tolerancijos, bet nepaisant to iki šiol krikščionys yra labiausiai netolerantiški iš visų žmonių.

Jeigu Dievas neegzistuotų, jį reikėtų išgalvoti.

Ką? Ar neturite vienuolių, kurie mokytų, ginčytųsi, valdytų, intriguotų ir degintų žmones, kurie nesutinka su jais?

Kiekvienas sveiko proto žmogus, kiekvienas doras žmogus turi bjaurėtis krikščionių sekta.

Ko galiu tikėtis, kai viskas yra gerai?

Krikščionybė yra pati juokingiausia, pati absurdiškiausia ir pati kruviniausia religija, kada nors užkrėtusi pasaulį.

Kol pasaulyje bus karštų tikinčiųjų, jie visada norės bausti už nuomones, net jei protas jiems sako, kad tai neišmintinga, o sąžinė – kad tai neteisinga.

Jau geriau mirti stovint nei gyventi klūpant.

Jeigu Dievui reikia jūsų pagalbos, Jis nėra Dievas.

Kai mirsite, jūs tikrai priartėsite prie Dievo, kadangi neegzistuosite.

Kuomet socializmas ateis į valdžią, Romos Bažnyčia gins socializmą su tokia pačia energija, kaip kad dabar reiškia palankumą feodalizmui ir vergovei.

Maldos ir aukojimai neduoda jokios naudos.

Tiesos niekada nepasieksite, paprasčiausiai klausydamiesi autoritetų balso.

Tikinčiųjų gyvenimas yra Dievo rankose, todėl jiems taip nesiseka.