Jergutėliau, vienok nelabasis dangun pakliuvo

...Gyveno kartą negras. Juodas vergas kaip nigeris, nuo savo pono čabatų šūdus su čepsėjimu laižantis. Ale atėjo diena Viešpaties pavelyta į prisakyta. Nusileido saulė, nes kažkas jai davė su galaktiniu kuloku į galvą. Ir atėjo Pasaulio Pabaiga. Kai ji prisiartino, daugelis nukrito nuo jos krašto į bedugnę ugnies upę, bet negras išnešė savo dvi skiltis iš tos peklos. Tada Dievas padūmojo: "Viskas mano valioje. Žemės drebėjimai ir klykiantys iš skausmo nekalti kūdikėliai, ugnikalniai ir svylančios žmogienos kvapas, potvyniai ir skenduolių krūvos, tėvai aukojantys savo vaikus vardan mano meilės. Aš kuriu ir žudau. Aš esu viskas ir Aš viską žinau. Iki manęs nieko nebuvo, nes viskas prasidėjo nuo manęs… hm… na tas žaltys Rojuje vis tik matyt buvo mano pimpalas… Aš toks geras ir gailestingas ir te pasmerktas bus tas amžinoms kančioms, kuris atstums mano meilę." Bet aptemdė tikėjimas Gėriu Viešpaties protą. Negalėjo jis negro šiknos vienu ypu perplėšti, nes Viešpats suprato, kad jis yra Beribė Visata. Ir jeigu jis kartais ant negro "padėtų"… plyštų milijardai nekaltų šiknų, kurių savininkai šimtmečius su pasigardžiavimu liežuviais blizgino Jo Didenybės dangišką šiknaskylę. Tokio malonumo Dievas nebūtų jokiu gyvu atsisakęs. O lipdyti naują kariauną molinių padlaižių... t.y. vėl kišti rankas į purvą - kaip ir nesinorėjo.

Ir pasiuntė Dievas Šėtoną ieškoti negro. Ale negras buvo juodas, kaip pats Šėtonas. Kai jie vienas kitą sutikdavo, pagalvodavo, kad tai jie patys ir nueidavo sau toliau. Ieškojo Šėtonas negro, bet saulės nebuvo, nes ji tuo metu rinko savo smegenis nuo orbitos paviršiaus. Tai buvo panašu į aklo bandymą surasti negrą tamsoje. Prisiminė tada Šėtonas vieną stebuklą...

Kartą prie Dievo Sūnaus priėjo aklas ubagas ir tarė: "Viešpatie, suteik man šviesos akimirką prieš mirtį". Ir įvyko stebuklas stebuklingas. Nerazumno ubago kaukolėje išaugo dvi nuliovos akys. Ubagui akyse prašviesėjus, jis išvydo Dievo Sūnaus rankoje lenktą peilį ir išgirdo pranašiškus Jo žodžius: "Mokiniai, Viešpats mums siunčia du ikrus prie alaus. O tu, smirdintis bomže, prisišnekėjai... tavo šviesos akimirka praėjo - laikas mirti". Ubagas net nespėjo susivokti, kaip jam iš pradžių dingo "stereo", paskui "mono", o galiausiai  aptemo ir pati sąmonė, ibo jis pagaliau išvydo sau pačiam pranašautą tamsą amžiną.

Ši istorija apie prašviesėjimą užvedė Nelabąjį ant minties, tad Jis atėjo pas Dievą ir sako: "Kad tave kur, senas bezdaliau. Saulei kibirą praskėlei, tamsu, kaip šiknoj. Negaliu juodašiknio rasti. Gal gėltum jį pašviesinti?" Supyko Dievas tuomet ir tarė: "Tegul negras baltas patampa, idant matytųsi jis tamsybėje peklos". Ir pasidarė negras baltas, kaip deivė nekaltybės.

Negras žiū nustebęs ...ka baltas patapo... Atėjo tada jis prie dangaus vartų aiškintis ir šluostydamas pasu Petro šnerves tarė: "Įleisk mane. Aš esma negras potnas, bet Dievo akivaizdoje esu baltas, lyg aniolas, čystas, kaip cielkos nekaltybė. Susimąstė tuomet modernaus pasaulio neregėjęs Petras: "Dyvai nematyti ...baltas negras. Sumetė Petras, kad čia Dievo ranka asmeniškai pasmaukė šį reikalą. Tad bijodamas gauti į galvą, ilgai nesvarstęs, atvėrė Dangiškus vartus.

Pamatęs savo sode negrą  Dievas sušuko: "Tegul velniai Mane rauna…iš kur šitas rupūžė atsirado!!!" Subėgo tuomet devynios galybės velnių, stervų, teletabių, kitokios smarvės ir ėmė Dievą rauti, Jo prisakymą pildyti. Rovė, rovė, neišrovė. Tada šoko negras rauti. Ale aršiai priešinosi Dievas, lyg koks Kaščėjus Nemirtingasis. Tada žiurkės, kiek pagalvojusios, nukando Viešpačiui pautą, kabantį iš kairės. Sprogęs kiaušas, regis, kiek sutrigdė visatos Valdovą. Bet jau po akimirkos pusę graužikų, apsiraizgęs vieną po kito, tarytum slibinas devyngalvis varles, išsmaugė išpampęs (prisirpęs) Dievo pimpalas. Likusios gyvos žiurkės netrukus pradėjo gaišti pačios. Tuomet atbėgo dvi nuplikusios Egipto katės ir suėdė Dievo pautu apsirijusias ir padvėsusias žiurkes. Sočiai pasistiprinusios ir matydamos, jog reikalai juda per lėtai bei keršydamos už tai, kad Dievas mėgdavo naktimis barškinti faraonų palaikus, katės irgi šoko rauti. Šoko, linksminosi iki ryto. Tada velniai, pasimokę iš žiurkių, ėmė graužti antrą dievo pautą... kai Šventos spermos bankas buvo galutinai surytas, Dievo pasipriešinimas ėmė akivaizdžiai blėsti. Petras, matydamas artėjantį Šeimininko galą, iš to įtūžio, su dalgiu (ibo kartais naktimis pavaduodavo giltinę ir garsėjo kaip vaikų, bei moterų skerdikas) apipjaustė velnius. Negras, nuo kraujo aptemus protui, pasmaugė Petrą galvodamas, kad tai Rojaus parkuose bėgiojantis, organų reklamos menedžeris - Adomas. Tuomet katės nuėjo ėsti Dievo atliekų, nes tokio Whiskas dar neėdė. Ten jų laukė mūšio metu nieko nedarę, tik meldęsi už besikaunantį Visatos Valdovą kunigai. Dabar jie lakstė panikoje ir, išsitraukę šaukštus, bandė sudėlioti iš sprogusio pauto likučių Viešpaties paveikslą… paklaikusiom akim žiūrėdami į artėjančią nebūtį.

Štai tada ir atėjo tikra Pasaulio Pabaiga, o ne pasaulio pabaiga, kaip kraštas...

Keliaujantis Tamsa

Kodėl Kristus vandeniu vaikščiojo

Biblija nepaminėjo tikros tiesos, kodėl Jėzus Kristus vandeniu vaikščiojo. Užpildysiu šią spragą anksčiau kruopščiai slėptais Vatikano archyvais, kurie neperseniausiai buvo nugvelbti gerų žmonių, tiesiai juodaskverniams iš panosės, nudaigojus bibliotekos sargą klofelinu. Juose užfiksuoti visus tų dienų įvykius mačiusio žvejo parodymai. Vėliau, kaip pasakoja metraščiai, už savo ilgą liežuvį prakeiktas žuvų žudikas apako... iškarto po naktinio Kristaus ir jo gaujos apsilankymo. Ir nors kaimynai pasakojo, kad jo akys aptemo visai ne stebuklingu būdu o mėšlinių šakių pagalba, tai nė kiek nesumenkina Kristaus, kaip stebukladario asmenybės. Viskas buvo taip...


Vaikštinėjo kartą Jėzus pakrante. Kaip tik tuo momentu pro šalį skrido Supermenas (na, jeigu egzistuoja Dievas, tai ir Supermenas egzistuoja - istorija žino tokių faktų). Tai va, pamatė jis Jėzų. O buvo girdėjęs, kad tas Jėzus (visiems žinomas Dieviško lytinio nesusilaikymo aktas bei svetimoteriavimo etalonas) buvo baisingas stebukladarys... subines užraukdavo arba vienu makaronu minas pamaitindavo. Na ir sako Supermenas, ryškiai tikėdamasis nesunkiai išmarginti plaukuoto paliegėlio paakius:

- Susikaukime, kaip vyras prieš vyrą... Ar vyras prieš bobą, nes matau pas tave plaukai ilgi, kaip pas moterį kokią.

Į ką Jėzus atsakė:

- Tu, gaidy raudonai mėlynas, aš tave su savo Dieviška syla kaip kokią utėlę ištrėkšiu ant priekalo Prometėjaus.

Taip ir susikovė tuom kart Supermenas su Jėzumi. Ale kaip visais laikais ...Dievas, būdamas "rūpestingu tėvu", mieliau mėgo stebėti ar kurstyti savo vaikų tarpusavio muštynes bei kankinimus vietoje to, kad bandytų užglaistyti nesutarimus. Kaip nepadėjo savo Sūnui, kai tą prie pliuso kalė, taip nepadėjo ir kai tas su Supermenu kovojo. Vartėsi jie ten kūliais tris dienas ir tris naktis, tik pamyžt ir pašikt minutei krūmuosna nueidami. Kartais, nenorėdami prarasti, kaip jiems patiems atrodė, kokios nors lemiamos imtynių pozos, susikabinę šiko tiesiog į kelnes (Jėzus čia turėjo akivaizdų privalumą, kadangi, lyginant su oponentu, vaikščiojo ne tik kad su "sijonu" bet ir be apatinių). Galiausiai Supermenui pavyko viena ranka sugriebti Jėzui už plaukų, o kita, lyg plieninėmis replėmis, sučiupti už kiaušų (kurie pas Dievo sūnų, kaip ir pas visus normalius žmones, irgi buvo). I ka suspaudė juos... Jėzus suklykė:

- Viešpatie!!!

Iš dangaus išlindo Viešpats ir piktai suriaumojo:

- Ko čia rėki, benkarte?!! Juk ne Aš tave už kiaušų laikau. - Ir tuojaus pat vėl dingo debesyse (matyt išėjo krušti eilinės "marijos", kokiame Zanzibare). Viešpats išėjo nieko daugiau nepasakęs, bet autoritetingi religijotyrininkai mano, jog būtent tuomet Jis ir nutarė tą slabaką ant kryžiaus prikalti, kad jis - Dievo sūnus taip apsigaidino prieš kažkokį Supermeną.

Jėzus, suprasdamas, kad jo 2 dar negimę viščiukai jau suskaityti, tuom kart, norėdamas pasiduoti, maloniai paplekšnojo Supermenui per užpakalį (nežinantiems: tai naudojama visose kovinėse sporto šakose, kaip ženklas, pasiduoti), nuo ko Supermenas susivėmė, lyg prarijęs kriptonito 5 tonas, nes pagalvojo (ir teisingai), kad Jėzus jį kaip vyrą meilina ant mėsinio kablio savo, išpažinti norėdamas, dėl sylos ir autoriteto didesnio išrodyto. Kaip kad merga lipa ant "spintos", kuri prieš jos akis vienu kuloko smūgiu tris nesusimokėjusius duoklės kioskus kartu su kasininkėmis, ligi žemės sulygina.

Springdamas savo vėmaluose Supermenas nuskrido. Gi Jėzus paskui, pakinkęs savo mokinius ir liepęs jiems lakstyti su ilga virve krantu, savo nutąsytus kiaušus dvi savaites vandens paviršiumi čiuožinėdamas ant pliauskos vėsino. Nes tie jau tiek ištino, jog sprogti kėsinosi, kas būtų baisiau už visus Čiernobilius. Idant pakrantėje vaikščiojo kalnai neapvaisintų mergelių, kurioms mokėti alimentus dėl savo varganos padėties ir elgetavimo Mesijas neturėjo nei noro, nei galimybių. Žmonės, iš tolo matydami Jėzų čiuožinėjantį vandens paviršiumi, juokais ir sumislijo legendą, kaip tas "vandeniu vaikščiojo". Negalėjo gi jie pagalvoti, kad po jų gyvensiančios kartos bus gausiai pilnos lengvatikių, pasiryžusių patikėti viskuo, kas prieštarauja blaiviam protui.


Vatikano archyve yra ir kita istorija, kaip Transformeriai išstūmuokliavo netikėtai miške sutiktą Dievą  per analinę kiaurymę 2 min. bėgyje (kas turėtų būti įrašyta į Gineso rekordų knygą, nes prieš tai buvęs rekordas priklausė raupsuotajam Zabeliui iš Galijotos, sugebėjusiam visa tai atlikti per 2 min ir 36 s.). Bet apie tai, vaikai mano, kitą kartą. Nes dar nespėjo midus, vynas ir kiti chroniško alkoholizmo požymius atitinkantys skysčiai nuvarvėti, lyg nuo pimpalo myžalas, po pirmos istorijos.

Keliaujantis Tamsa

Prometėjas
Prašome šio genialaus kūrinio autorių su mumis susisiekti: eretikas@satan.lt
(dėl leidimo ar draudimo naudoti šį kūrinį www.satan.lt svetainėje.)


Tragedijos "Prometėjas ant šūdų kalno" scenarijus:


VEIKĖJAI

PROMETĖJAS - pusdievis, žmonių geradarys.
DZEUSAS - vyriausias dievas, sušiktas pyderas.
POSEIDONAS - vandens dievas, DZEUSO sugulovas, sušiktas pyderas.
HEFAISTAS - ugnies dievas, taip pat sušiktas pyderas.
AKEBONIJUS - pranašas.
GOLGOTA - milžiniškas šūdų demonas.
TIUBITERIJUS - veislinis kovinis plėšrusis opšrus.
DIEVAI - daugiausia sušikti pyderai.
TRANSVESTITŲ CHORAS

PROLOGAS

CHORAS:
(Gieda šūdų giesmę):
O-o-o
O DZEUSE tebūnie tu pašlovintas
O-o-o
Ir pašlovinti tavo šūdai, kurie krenta iš dangaus
O-o-o
Ant mūsų nuodėmingų galvų

1 Scena

(Olimpo kalnas. Menė. Dzeuso sostas. Susirinkę visi dievai daro orgiją: pisasi, smauko, stumiasi, rūko žolę).

POSEIDONAS:
(Čiulpdamas DZEUSUI bybį) Niam niam kaip skanu...
DZEUSAS:
Čiulpk čiulpk, nešnekėk.
(Į menę įeina PROMETĖJAS)
PROMETĖJAS:
DZEUSE, atsibodo man pistis, bliamba, ant šito šūdų kalno...
(Visi dievai nustebę sužiūra į PROMETĖJĄ)
DZEUSAS:
Kaip tai? Nejaugi tau nebepatinka pistis su ARĖJUMI, nejau tau pabodo rūkyti žolę ir smaukyti pro mano rūmų langus?
PROMETĖJAS:
Aš vakar pažvelgiau pro tavo langą ir pamačiau visus tuos apsišikusius žmones apačioj. Man jų pagailo, nes jie neturi narkotikų.
DZEUSAS:
(Siaubingai perpykęs) Taip jiems ir reikia! Jei žmonės susistumtų arba parūkytų žolės, jie po to visą savaitę smaukytų ir neaukotų man aukų...
PROMETĖJAS:
Bet DZEUSE, juk tada kai kurie ir apsišiktų perdozavę, o šūdai, kaip žinia - geriausios aukos tau...
DZEUSAS:
Nedrįsk, pusdievi, išnešt kokaino, heroino ir kitų kvaišalų žemyn nuo Olimpo kalno! Jei atiduosi dievų malonumus paprastiems mirtingiesiems, įsakysiu GOLGOTOS ŠŪDŲ DEMONUI prikalti tave prie šūdų uolos, o opšrus TIUBITERIJUS kasdien grauš tau bybį, o naktį šis vėl ataugs. Ir šitaip kankinsies tu per amžius (Amen).
VISI DIEVAI:
Oooo... Kokia baisi kančia (Iš to siaubo nejučiomis sugniaužia savo bybius rankose).
PROMETĖJAS:
Aš nebijau kančios. Man žemės kirminų laimė aukščiau už pisimąsi ant Olimpo kalno.
VISI DIEVAI:
Oooo... Kokia drąsa (Pradeda energingai smaukyti sau bybius).
DZEUSAS:
Kaip drįsti nebijoti mano galybės? (Ištraukia bybį POSEIDONUI iš burnos ir trenkia juo PROMETĖJUI. Šis nugarma nuo Olimpo kalno į žemę).

CHORAS:
(Gieda)
Būk pašlovintas tu PROMETĖJAU,
Nes tu ant DZEUSO bybį dėjai.
Nebaisios žemiškos tau kančios.
Išlaisvink mus nuo DZEUSO pančių...

2 Scena

(Atėnai.. Agoros aikštė. PROMETĖJAS dalina žmonėms Ecstasy tabletes, kasiakus ir švirkštus. Iš dėkingumo jie čiulpia PROMETĖJUI bybį).

CHORAS:
(Apsirūkęs žolės)
U-cha, u-cha-cha,
Nei čia buvo,
Nei čia ką....
(Prie PROMETĖJO prieina senas pranašas AKEBONIJUS).

AKEBONIJUS:
PROMETĖJAU, nejau tu nebijai DZEUSO rūstybės, nejau tau negaila savojo bybio, kurį grauš opšrus TIUBITERIJUS?
PROMETĖJAS:
Nebijau aš to dauno Dzeuso bliat, kažkoks senas nukriošęs senis. Sėdi ant kalno ir ant visų smauko, tegul prieš mane visi dievai stoja, aš vis tiek neatsisakysiu savo idėjų...
AKEBONIJUS:
Kaip matau, drąsus esi, bet ne tavo jėgoms kovot prieš DZEUSĄ. Jeigu nori, aš tau galiu suorganizuot netikrą pasą. Su juo tu galėsi pabėgt į Hipopotamiją (tipo Babiloną) ir niekas tavęs ten neras...
PROMETĖJAS:
Na, čia mintis gal ir nebloga, tada galėsiu ir ten paskleist savo kasiakus ir Ecstasy tabletes.
(Netikėtai prasideda šūdų kruša, visi žmonės išsigandę išsilaksto, lieka tik PROMETĖJAS ir AKEBONIJUS. Iš dangaus auksiniu vėmalų keliu nusileidžia DZEUSAS, lydimas savo kariaunos).
DZEUSAS:
Kaip drįsai, pydere tu, atiduoti trumpaamžiams žmonėms dievų pramogų šaltinį. Už tai tavęs laukia siaubingas atpildas, bliat. Kurva tu, dabar tau šakiai bus, bliat. Suimti Prometėją!
(Supuolę DZEUSO kareiviai sumuša PROMETĖJĄ, išpisa pro šikną ir įmeta į vežėčias)
AKEBONIJUS:
(Puola ginti Prometėją) Ką jus darot?
(1 kareivis spiria AKEBONIJUI į kiaušus taip, kad jie pro burną iškrenta. Šis krenta ant žemės ir nustimpa).

CHORAS:
(Liūdnai dainuoja)
Žvelkite, kaip žengia spėriai ir piktai,
Alsuojąs kraujo troškuliu ARĖJAS.
Išsiveda gi PROMETĖJĄ šie gaidžiai,
Pridurmai jis ant visų bybį dėjęs.
Jau neilgai širdies mušuos,
Svajonė bus padebesiuos...
Pasalomis, gašlūniškai ir atsargiai
Į rūmus, šūdais žėrinčią nuo seno
Dievų buveinę, atslenka kerštaut pikti bybiai
Su išgaląstais durklais savo...
Majos sūnus HEFAISTAS, šešėliu klastą dengdamas,
Jį veda tiesiai ir skubiai į amžinąją kančią...

3 Scena

(Šūdų kalno papėdė. DZEUSO kariai laiko surištą PROMETĖJĄ. DZEUSAS patenkintas smauko savo vežime).

CHORAS:
Vaje vaje, dabar kas bus,
Nejau drąsusis PROMETĖJAS žus?
Nejau mes skęsime tamsybėj
Ir smaukymo baisioj vergybėj?

DZEUSAS:
(Pikdžiugiškai) Cha cha cha... Pripažink, PROMETĖJAU, kad ne tavo mažam bybiui kovot su didžiule DZEUSO galybe...
PROMETĖJAS:
Man nebaisi tavo galia, DZEUSE... Visos kančios – niekis prieš tuos laimingus apsirūkiusius žmones, kurie dabar laimingi guli išvirtę Atėnų pakrūmėse...
(DZEUSAS, baisiausiai perpykęs, pradeda iš pykčio mojuot rankomis. Kadangi jis tuo metu smauko, tai nusitraukia sau bybį ir skausmo apimtas sukniumba).
DZEUSAS:
Oj bliat nx (Bando pasiėmęs nutrauktą bybį prisukti jį atgal, tačiau šis yra beviltiškai sulūžęs). Nedovanosiu tau, pusdievi, už tai.... GOLGOTA, prikalk PROMETĖJĄ prie šūdų kalno.
(Iš šūdų ežero iškyla milžiniškas ŠŪDŲ DEMONAS GOLGOTA)
GOLGOTA:
Eeee buuu pyrst (Paima PROMETĖJĄ ir tėškia jį ant šūdų kalno, po to dar prislegia jį milžiniška šūdų mase) Ho ho ho pyrst...
DZEUSAS:
Už šią tavo nuodėmę, supistas PROMETĖJAU, kiekvieną dieną žiaurusis opšrus TIUBITERIJUS nugrauš tavo bybį, o naktį tas bybys ataugs, todėl tu kęsi nežmoniškus amžinus skausmus, vat taip tau kurva ir reikia...
PROMETĖJAS:
Aj bliat užpisai, eik nx...
(DZEUSAS išskrenda ant savo ugninio vežimo, jo kariai tai pat pasišalina).

CHORAS:
O ką gi tu dabar darysi
Vargšas PROMETĖJAU

PROMETĖJAS:
O px man.
Aš juk ant skausmo bybį dėjau,
Nes susistūmęs ir užrūkęs aš esu...
O galingasai MORFĖJAU...

4 Scena

(Olimpo kalnas, dievų menė. DZEUSAS ir kiti dievai blogam ūpe sėdi ir net nesipisa, nes nuo šūdų kalno papėdės aidi linksmai ilgesinga PROMETĖJO daina).

PROMETĖJAS:
O man px, kurva bliat...
Skausmą aš gerai pažįstu,
Visas vargas atperkamas man
Žemės kirminų palaima...
Ir senieji dievai jau ramybės neturės,
Nes jie žmonėms jau senai mirę...

CHORAS:
(Pritardamas)
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką...
Tebūnie pašlovintasis PROMETĖJAS, vienintelis dievulis iš dievų...
Atnešęs mums ambrozijos, nektaro.. ant visko jisai bybį dėjęs...
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką...

VISI DIEVAI:
(Žiauriai susiparinę) O DZEUSE, nejaugi negali padaryt ko nors, kad tie mirtingieji lopai nustotų garbinti tą šūdžių? Juk jie nenurims, kol gyvas bus jisai. Nugalabyti jį reikia...
DZEUSAS:
Nebegaliu aš jau jo nužudyt anei užpisti negyvai. Žmonių tikyba neliečiamu šį pusdievį padarė. Bejėgis aš esu dabar, todėl mes pasmerkti jo patyčių klausytis.
HEFAISTAS:
O gal gi mums nereikia jo galabyt, anei užkrušti negyvai. Gal jojo reikia tik atsikratyti amžiams? Kad jį visi žmogiukai greit pamirštų, ir nusmegtu nebūtin jisai...
DZEUSAS:
(Sustūgsta) Aha... štai ir sprendimas išganingas... Lėkime su vėju, audrą pasikinkę, atsikratyti kurvos tos, supistojo PROMETĖJO... ilgai jo išsidirbinėjimas netruko... blet.
(Visi dievai susirenka šūdų kalno papėdėje. DZEUSAS, laikydamas savo nutrauktą bybį, prieina prie PROMETĖJO).
DZEUSAS:
Štai ir atėjo galas tau, vagie ir išdavike, keliausi tujen dabar Tartaran – HADO karalystėn – ir nebegrįši tu čionajon atgalios, ir bus žmonių pamirštas tavo žygdarbis, ir mirsi tu istorijos trasose, prasmegsi nebūtin...
VISI DIEVAI:
Taip, kurva, tau ir reikia!!! Eik tu nx, blet... apsišik sau nugarą...
DZEUSAS:
(Sumaskatuoja savo nutrauktu bybiu ore ir sviedžia jį į uolą) keliauki Tartaran... pas Naksą, HADO patikėtinį... Lai tau CERBERIS vietoje opšraus bybį graužia...
(Šūdų kalnas sudreba ir lėtai ima smegti prarajon. PROMETĖJAS iš paskutinių jėgų išlaisvinęs kairę apatinę ranką visiems rodo vidurinįjį pirštą).
PROMETĖJAS:
Lai būkit ir jūs amžiams prakeikti, visi dievai. Tegu su mano pražūtim ir jūsų kartos pasimiršta žmonių tarpe, o be jų ir jūs visi pydarai būsit niekas, nustoję galios savo bybius iš apmaudo graušite. Te žemės kirminai su mano palaiminimu kyla ir tampa patys sau viešpačiai ir pasaulio valdovai beigi dievai. Tepadeda jiems kokainas (paskutinį kart nuleidžia ir pabezda).

(Su baisiu griausmu nugarma Tartaran šūdų kalnas, pasiimdamas aukon tauriausią iš dievų PROMETĖJĄ.)

CHORAS:
Mes myžalais ir šūdais apkerpėję,
Mes sau visatos viešpačiai, bybių karaliai.
Juk ant visų dievų ir pusdievių esmi mes bybius dėję
Gi patys susikūrėme palaimos amžinosios šalį...
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką....

(Tolumoje, Kaukazo kalnuose, nuaidi tylus opšraus TIUBITERIJAUS atsišaukimas...)
U-cha...... u-cha-cha.......
Nei.... čia buuuvo.... nei čia ką....
Nei..... čia....... buvoooo..... nei.... čia..... ką........ liau liau liau.......

PABAIGA

Kauno Paauglių Spermos Banko Archyvas

Gimnastas ir jo Tėvas - Dūchas Neaprėpiamas

Prisakė kartą Dievas žmonėms nedaryti pikta vienas kitam. Ale pradėjo Jam niežėti, lyg utėlė makaulėje, kusyti balselis piktas mintyse išbandyti pačiam nuodėmę įvairiausią. Pagalvojo Jis, kad prisakymai tie sukurti tvariniams Jo niekingiems buvo, o Jis pats tai galėjo viską, nes buvo Jis Tas, kurs daro per šikną ir Tas, kurs teisia ir bausmę vykdo. Suprato Jis, kad gerai yra vienose rankose syla visa. Idant pažintų skonį nerazumnos nuodėmės ir paskanautų obuolio, kurį visiems kitiems uždraudė ėsti, nusprendė Dievas sulaužyti prisakymus savo paties. Atsivertė priesakus ir pamatė:

"NEŽUDYK"

Ale čia dabar kas? Nustebo Dievas. Kiba mano protas buvo aptemęs ar moliu aplipęs, kad Aš tokią nesąmonę sumislyjau. Pamislyjo Dūchas Neaprėpiamas kiek ir pasmerkė du savo vaikus - Adomą su Ieva tapti mirtingais. Ale buvo to dar mažai ir tarė Jisai moteriai: "Aš tau daug peršulų padarysu, kuomet tu nėščia busi, tu su peršulais pagimdysi savo kudikius..." paskui dar Dūchas pagalvojo, kad lyčių lygybė yra blogis ir boba turi žinoti savo vietą prieš pimpalo galybę, tai pridėjo "...ir tavo valė bus paduota tavam vyrui, ir jisai bus tavo ponas." (Pr:3:16)

Surėdė Dūchas savo tvariniams kentėti skausmus baisiausius, naujai gyvybei pasaulį išvystant ir gyvenant iki kojas pakratys. Idant kuo labiau sukliudytų ir pakenktų naujai gyvasčiai atsirasti ir veistis šiame sviete, kad padėtų mirčiai ir sunykimui, idant virstų svietas šis pustyne tuščia. Pagal valią Jo, gyvybė skausme ir kančiose gimsta, o mirtis nekviesta ateina. Atėjusi gyvybė plika yra. Ji siekia ir kuria gėrybes svietui šiam ir sau, kol gyva yra, ir kol Dūchas neatimti visko, jai galą padaręs. Dūchui net seilės tryško pro iltis, riaumojant priesakus susigūžusiam Adomui: "Prakeikta testov žemė dėl tavęs; vargingai iš tos pasipenėsi, koliai gyvs busi. Erškėčiai ir usnys tau dygs ir augs ant tos, ir žolę laukinę valgysi. Prakaite savo veido valgysi savo duoną, ik į žemę vėl pavirsi, iš kurios tu esi imtas. Nėsa tu esi žemė ir į žemę vėl pavirsi." (Pr:3:17-19) Žinoma, tvariniai, laikui bėgant, išmoko Dūcho užkalbėjimus magiškus įveikti su stebuklais visokiais melioratoriškais, kemikalais ale traktariais ir kita tieknyka neregėta pačiam Dūchui, kadangi pats Duchas neišsilavinęs buvo tieknykoje ir nežinojo, kad tokią galima sukurti, visokius erškėčius ale usnis kurdamas mislijo, kad to pakaks kankinti tvarinį Savo nepritekliais žemiškais.

Dūchas mėgo ne tik masines žudynes, kurių metu galabijo kūdikius, moteris, senelius ir net gyvūnus. Kartais Jis imdavosi ir individualių atvejų, kaip: "Ale jis nelabas buvo po akim Pono Dūcho, todėl Dūchas jį žavino (nužudė)." (Pr:38:7) arba "Tai Ponui Dūchui ne patiko, ką jis darė, ir jį taipojau žavino (nužudė)." (Pr:38:10)

Vėliau Jis prigirdė visa kas gyva iki Nojaus, sunaikino Sodomą ir Gomorą, kurioje, neabejotinai, kūdikiai čiulpė vienas kitam ir angelams lygiai taip pat intensyviai, kaip ir jų tėvai. Neabejotina ir tai, kad šiuose miestuose orgijomis užsiiminėjo ne tik žmonės bet ir gyvūnai, nusipelnę savo šeimininkų likimo.

"NESVETIMOTERIAUK"


Dūchas net žado neteko... blet... kas čia dabar? Ar tai Aš čia taip sugalvojau? Kiek pamislyjo ir nusprendė pasitaškyti sperma savo Dūchiška. Ogi žiūri, kaip tik kažkokia mergaitė 12 metų lėlėmis žaidžia ir tėvų, lyg tyčia, nėra namie. Priėjo Dūchas, paklausė kuo vardu, per galvelę paglostė... Marija tai buvo sužadėta su tokiu Juozapu. Ir įstatė jis jai Savo dangišką pimpalą tarpkojin ir pasėjo Jis sėklą jos ir ne vienos kitos savo išrinktos patelės bamboje. Neklausė ar ji to nori, bo patelė ši prieš Jį ir Jo didingus planus buvo niekinga, guminė Dūcho boba, kaip ir kiekviena šio svieto gyvastis, kurią Jis gali nebaudžiamas "daryti" visomis pozomis ir būdais. Išprievartavęs ir net saldainio nedavęs, nuskrido Dūchas patenkintas apmastyti savo žygdarbio Dūchiško ale pedofilinio. Pasikasė Dūchas savo Neaprėpiamą tarpkojį ir susiprato uždrausti tarnams savo turėti palikuonių. Nes suprato, kad tai džiaugsmas neišpasakytas ir malonumas yra. Idant tarnai Jo kankintųsi jo neturėdami ale pasaulyje patys gyvybės neplatintų, tik mirtį ir mirties karalystę visaip šlovintų. Taip atsirado šliaužiojantys mazochistai ir savižudžiai, galvojantys, jog Ten - Rojuje yra geriau nei Čia - Žemėje. Ir liepė Dūchas visiems klauptis, nes prisiminė, kad būtent tam Savo gyvuliškam, bei nepasotinamam Tikslui ir sukūrė pirmapradį žmogų ant keturių pasilenkus vaikščioti. Tačiau, matyt, netobuli gavosi kūriniai tie, ba nedėkingieji jau atsitiesti suspėjo ir nenorėjo padlos prieš Dūchą nusi...pasilenkti, kad Tas jiems gyvybės naujos Dūchišku pimpalu vis įpūstų. Suprato Duchas, kad jeigu žmonės atsities, tada Jam pačiam teks prieš juos nusi...pasilenkti. Nuo tokios minties Dūchui iš baimės net užpakalis aklinai užsiraukė. Dėl to Jis labai bijojo ir nekentė visokių "pederastų" ir liepė juos žudyti paskelbęs: "Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę. (Kun 20:13) (...) jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę." (Kun 20:16)

"NEVOK"

Kiek pamislyjo Dūchas ir sumislyjo, kad viskas yra Jo. Dėl to, jei Jis ką slapta ką iš ko ir paima, tai nesiskaito vagystė. Tad savinosi Jis niekingai ir nečystai garbę ne savo ir darbus gerus bei razumnus. Tam tikslui privertė žmones Jį minėti ir garbinti, "ačiū Dievui" bet kokia proga sakyti, idant geri darbai ne juos atlikusiam žmogui niekingam, bet Jam priskirti būtų. Idant šlovintų Jį ir dėkavotų Jam už darbus nepelnytus. Idant sumenkintų taip tikruosius gerovės ir laimės nešėjus šio svieto. Ir prisakė jo negarbinančiu žudyti. Todėl dažnai po pvz. 9 valandas trukusios sudėtingos ir sėkme pasibaigusios operacijos, pabudęs žmogus pirmu atsikvėpimu "Ačių Dūchui!" ištaria, nors Tas iš dangaus tik jaunų seselių papus akimis grabaliojo pasismaukydamas ir seilę varvindamas, kada gi pagaliau nelaimėlis greičiau pas Jį atsibalados, bučiuoti Dūchiškos subinės horizontų ar Pragaran kankintis nugarmės, papildęs savo pakasynomis Dūcho atstovų bedugnes kišenes. Pelnėsi iš svetimos nelaimės – t.y. mirties, prisigalvoję įvairių "būtinų" (t.y. beprasmiškų ir juokingų) apeigų, ir krikščionišku voodoo užsiiminėjantys Dūcho ambasadoriai, besistengiantys padaryti viską, kad lavonas, neva, prisikeltų anapilyje po to, kai jis jau miręs.

"NEMELUOK" ir "NESVETIMOTERIAUK"

Už ištikimybę dangiškiems įstatymams, pažadėjo Dūchas Abraomui, jog jis taps palaimintosios giminės protėviu ir kad tarp jo tiesioginių palikuonių gims Mesijas. Paskutinis Abraomo palikuonis buvo Juozapas – Marijos sužadėtinis. Bet... Jėzus Kristus buvo NE Juozapo ir Marijos, o Šventos Dvasios ir Marijos sūnus. T.y. Kristus-Mesijas su Juozapu (Abraomo palikuoniu) neturi nieko bendro. Taigi, už ištikimybę Dūchas Abraomui atsidėkojo ne tik sulaužydamas pažadą, bet ir permiegodamas su jo palikuonio sužadėtine - tai buvo labai Dūchiška.

Pamislyjo dar Dūchas ir pasakė, kad visus vienodai myli, gerus žmones ir žudikus maniakus su prievartatutojais. Ir dalino "meilę" Savo, naudodamasis kitų sąskaitomis. O kas Jo meilės atsisakydavo pragariškose laužo kančiose kentė. Nuo Dūcho meilės niekas neišsisukdavo, nes Dūchas mylėjo visus - visus pasiekdavo jo pimpalo galybė.

Ir skelbė Jis, kad turtas ir jo turėjimas yra blogis ir nelaimes neša. Bet liepė visiems aukoti Jam turtą savo ir gyvulius. Maudėsi Jis didybėje ir auksu tviskančiuose savo šlovės namuose. Bet maža to dar buvo Dūchui, nes suvokė Jis, kad didžiausias turtas yra gyvybė, nešanti visą kitą užgyvenamą turtą. Tad mėgavosi Jis ir didžiausiu turtu sviete šiame - gyvybėmis, kurias skelbė savo amžina nuosavybe, už kurią visiems reikia mokėti tarnyste Jam. O kas nepaklūsta vergauti Jo valiai, kenčia baisias kančias, kai Jis tą gyvybę atima ir sunaikina.

"NEGEISK SVETIMO"

Nu nachui... ir nusišnekėjau... pamislyjo Dūchas ir tarė Maižiešiui:

"Išpustykite visas vietas, kuriose pagoniai, kurių žemę įveiksite (Ist:12:2) ir nuplėškite jų altorius ir sulaužykite jų stulpus ir ugnimi sudeginkite jų šventąsias girias. Ir išgaišinkite jų gyvulius ir vardą iš tos vietos (Įst:12:3), kad toje vietoje savam vardui duotumėte gyventi, turite tardyti ir tenai nueiti (Įst:12:5).  Tu nukaksi į tą žemę, kurią tau tavo Dūchas į tėviškę duos, ir tu tą pasisavinsi ir joje gyvensi (Įst:26:1). Neaprėpiamas tavo Dūchas, šiuos žmones išgaišins vieną po kito, kad tau prieš tave ne per mierą daugintųsi žvėrys ant lauko (Įst:7:22). Neaprėpiamas, tavo Dūchas, juos tau paduos ir užmuš, iki kol visus išpustys" (Įst:7:23).

Ir pagavo Dūchą įkvėpimas neišpasakytas, šviežio kraujo upes užuodęs. Jau traškėjo mintyse kirviais ir kalavijais negailestingai skaldomi, nekaltų ir sumišusių stabmeldžių kaušai. Tryško iš tų kaušų mylimiausias Dūcho eliksyras - maistinga smegenų substancija, glostanti mėsgaliais aplipusias iltis, čiurkšlėmis tekanti pro gomurį link nepasotinamo skrandžio. Sužėrėjo Dūcho pamišusios akys ir liejosi žodžiai patys, atspindintys Jo "ne per mierą gailestingą" ir visus "mylinčią" sielą.

Ale paskui suprato Dūchas, kad prisakymus šiuos dar reikėjo sutvirtinti grasinimais pačiam Maižiešiui, nes tebuvo jis žmogumi niekingu ir galėjo pabijoti tokios "teisingos" misijos į svetimas žemes. Nes toli dar buvo Maižiešiui iki Dūchiško "gailestingumo" ir iki ko mirtingiesiems reikia lygiuotis, kokio "tobulėjimo" siekti. Todėl, kad Maižiešiui nekiltų abejonių, Dūchas suriaumojo:

"Jūs turite Mano įstatymus laikyti ir Mano provas vykdyti, nes kursai žmogus juos pildys, tas gyvas bus (čia, neabejotinai, kalbama apie "pasirinkimo laisvę", kurią Dūchas suteikė žmogui) (Kun:18:5). Ale jei Manęs neklausysite ir nepildysite visus šituos prisakymus, tai Aš jus aplankysiu išgąsčiu, aptinimu ir drugiu, kad jūsų gymiai pagestų ir kūnas apalptų (Kun:26:16). Ir į jus siūsiu piktus žvėris, tie turės jūsų kūdikius suėsti ir jūsų galvijus sudraskyti ir jus išretinti ir jūsų vieškeliai pusti pastos (Kun:26:22). Ir jus dar septyniariopai daugiau koravosiu, kad turėsite mėsa savo sūnų, bei dukterų ėsti (Kun:26:29). Ir atkeršijimo kardą ant jūsų užvesiu. Tas Mano suderėjimą atkeršys, o norįs jūs į savo miestus susirinksite, tačiau Aš marą į jus siūsiu ir jus į jūsų neprietelių rankas paduosiu (hm... gaila, išdavystės neįrašiau į įstatymų sąrašą, akimirką pamislyjo nusivylęs Dūchas) (Kun:25:26). Ir išniekinsiu jūsų aukštybes, ir jūsų abrozus išgaišinsiu ir jūsų lavonus ant jūsų balvonų užmesiu ir Mano dūšia jūsų visai nekęs (Kun:26:30). Ale jus tarp pagonių išbarstysiu, ir kardą ištrauksu į jūsų užpakalį, kad žemė jūsų turės pusta būti ir jūsų miestai sugaišinti (Kun:26:33). O jei tuomi Man dar neklausysite ir Man priešysitės, tai Aš jums didei supykęs jus dar septyneriopai daugiau koravosiu, kad neprieteliai jūsų persigąs ir jūsų žemė jus suės. Ir bijokitės Mano Šventybės, nes Aš esmi Ponas Dūchas (Kun:19:30)!

Dar kiek padūmojęs suprato Dūchas, kad Jis pats jau seniai sulaužė beveik visus savo prisakymus. Jis dar kartą įsitikino, kad tikrai gali viską, tiek darbais, tiek žodžiais ir kad Jam pačiam negalioja Jo paties zakonai, kurie niekingiems tvariniams pavelyti buvo. Jis juos sukūrė idant turėtų už ką bausti ir amžinai jų skausmu mėgautis. Bet susigraudino Dūchas matydamas, kad vien pikta neša. Nuriedėjo Jo skruostu ašarėlė. Tad sugalvojo Jis atleisti kaltes žmonių, nes matė, kad visa tai Jo darbas. Bet pagal įprotį reikėjo kažką paaukoti ir ant kažko visas tas nuodėmes suversti. Negalėjo Jis gi pats kentėti už savo darbus, piktus ir nečystus, nes tai ...skauda. Dūchas prisiminė, kaip kažkoks šapelis, vaikščiojant Jam basam po Rojaus sodus, buvo į kojos pirštą įlindęs... vajė, kaip skauda buvo. Tam tikslui reikėjo ožio, o Ožys raguotas, ant kurio Dūchas visais laikais viską suversdavo, jau buvo galingu patapęs ir Dūchas pats jo prisibijojo. Ibo jau pačiam Dūchui nuo Pragaro liepsnų už nuodėmes neišpasakytas subinė siaubingai kaito ale šakės Ožio prie pat tarpkojo nemaloniai kiaušus į visas puses makalvo ir apie savo geležtes kaip itališkus makaronus vyniojo. Tad nutarė Dūchas savo vaiką paaukoti tam tikslui kilniam. Ir šiaip jį reikėjo užmušti, nes tas po visą svietą bastėsi ir akis badė, tarytum nuodėmė visiems matoma Dūcho lytinio nesusilaikymo. Ir nusprendė Dūchas, kad už visus griekus atkentės tas benkartas prakeiktas. "Vienok" - pagalvojo Dūchas - "Suplanuotu bei apgalvotu savo sūnaus nužudymu Aš dar kartą sulaužysiu savo prisakymą "Nežudyk", kas yra gerai. Taip pat parodysiu sektiną pavyzdį visiems tėvams, kaip gerai yra žudyti savo vaikus vardan kokio kilnaus tikslo - ypatingai jeigu reikia išgelbėti kokius nusikaltėlius ir nusidėjėlius. O kadangi mano sūnus ir Aš esma kaip tais vienas ir tas pats, tai nužudydamas jį Aš tuo pačiu atliksiu ir savižudybės aktą... tuo parodydamas, kad savižudybė yra geras ir priimtinas problemų sprendimo būdas, o gero visi turi siekti. Hm..." - toliau mąstė Dūchas - "Bet mano sūnus prisikels... kažkas čia ne taip su pasiaukojimu... taigi jis kaip ir nemirs. Ai, kam tai rūpi... apgaudinėti lengvatikius tas pats, kas bažnyčioje mušti invalidą - esma šventa, Dūchiška pareiga. Įtikinsim, kad numirė, o kad prisikėlė - niekas ir dėmesio nekreips. Svarbu labai neakcentuoti, kad "pasiaukojėlis" Rojaus pievose midų gers, šventais vafliais užsikąsdamas. Visada atsiras lengvatikių, pasiryžusių per minų lauką prasieiti tik su maldaknyge ir kryželiu rankose. Kai kuriems kvailiams logikos liepsneles, lyg degtukus tamsoje užpūsti - vienas juokas. Pyrst... ir tamsu, kaip vištai be galvos. O tamsoje spardyk kiek nori, spjaudyk į snukį, baksnok į šikną Savo pimpalą... vienas malonumas. Ką ten supras proto aptemime... nuo ko su vėzdu į tarpuakį gavo. Svarbu iš nugaros mušti, kad nepagalvotų (ir teisingai) jog tai pats vedlys daro. O jeigu ir supras, paaiškinti, kad tai sveika kelyje į šviesą. Kišenes iškraustyti galima su visom kelnėm numovus... o be kelnių dar ir iškrušti lengviau... hmmmm..." - užliejo Dūcha malonios mintys.

Taip gimė istorija apie tvarinį Dūcho, neišvengusį Dūcho jam paskirto klaikaus likimo. Nes manė Dūchas, kad mirtis Jo vaikų visada yra gerai ir kad mirtis išgelbės svietą nuo nuodėmės ir pasaulio pabaigos, ibo gelbėti nebus ko.

Celibatinė Dūcho nuodėmė ir jos galas

Sužinojęs apie Tėvo planus vargšelis bandė išvengti klaikaus likimo. Žinodamas, kad jis vaikas Dūcho ir kad Dūchas Neaprėpiamas mėgsta mėgautis ir gerti kraują žmonių, Mesijas įtarė, kad gali persiduoti ir jam jo Tėvo pomėgiai. Tad nutarė nusikalti didžiulį kryžių, idant netaptų į savo kraugerį ir baisinį vurdalaką Tėvą-Dūchą panašus. Žinojo jis, kad išgelbėti ir apsaugoti galėtų česnako galybė, švęstas skystimas ir kryžius baisinis, nes bijosi kraujačiulpiai dalyko tokio. Bet ne šiaip kryželis menkas turėjo tai būti, o didelis kryžius, galintis apsaugoti nuo didelės pabaisos - Dūcho. Tad prisiėdęs česnako ir prigėręs švęsto vandens, prisakė jis prikalti save amžiams, vinimis sidabriniais prie kryžiaus to ir liepė saugoti save akyse visų iki pastips garantuotai, idant viskas gerai baigtųsi ir nepatektų Tėvo valion. Ir kratė galūnes jis tikėdamasis išgelbėti svietą nuo savęs ir panašių į save monstrų. Ale artinosi naktis. Prietėliai jo šventė šį išsilaisvinimą, ėdė, kaip kiaulės ėdalus skirtingus, rijo maistus visokius, suveizėtus proga ta neeiline. Norėdamas patikrinti, ar viskas jau baigta ir pavojaus neliko, vienas prietėlis virbu nuo riebaluotų šašlykų pradūrė šonkaulius Dūcho nuodėmei, nes žinojo, kad vampyrai ir zombiai taip paprastai nedvesia. Atsivėrė ten skylė, ale kraujas nebėgo, tik dvokas česnako neišpasakytas pasklido. Tad nusprendė visi, kad jis jau lavonas pagaliau nejudantis, su česnaku dvokiančiu vėdaruose. Prisilakė visi svaigalų iš to džiaugsmo neišpasakyto, mirties siaubingos išvengę. Bet anksti džiaugėsi, nes atėjo pilnatis ir neišgelbėjo jų nei kryžius, nei česnakai su vandeniu šventu. Sperma Dūchiška, perdavusi siaubingą nemirtingumą, buvo daug stipresnė už visas apsaugos priemones ir gandonus storiausius, atlietus iš nerūdijančio Damasko plieno - negalėjo tai apsaugoti vaikščiojančios Dūcho nuodėmės. Ir išvirto česnako vaisius dvokiantis ir aitrus, apsaugantis nuo blogio, iš pradurto, riebaluoto pilvo. Jo išprievartautoji mergelė, veizėdama į nelaimę šią, dar bandė aprišti atsivėrusią skylę drobe balta, bei pridengti prasidedančias ir visiems matomas ekshibicionizmo apraiškas, virstančias į nevaldomą nakties orgiją. Ale niekas negelbėjo. O kryžius Dūcho atžvilgiu apverstas buvo, nes Dūchas tas danguje gyveno ir matė iš viršaus viską aukštyn kojom ir nesibijojo jis to kryžiaus su gimnastu apversto, nes tai ženklas Jam geras buvo. Tai buvo tik palaima jam neišpasakyta, nes žvelgė jis iš dangaus į žemę, ibo jau tada vurdalakai mokėjo skraidyti šiknosparniais smirdančiais virtę. Atvirto Dūcho nuodėmė vampyru-zombiu-vurdalaku tada ir prisikėlė jis taip iš numirusių lavonų. Manė dar visi, kad tai prasidėjo nesvietiškos haliucinacijos nuo žolės, vežimais laužuose kūrenamos, ar buvo tai, ta proga surengtas holograminis Žaro (Jean Michel Jarre) šou, kurio metu jis lyg duoną raiko lazeriais neprietėlius savo. Ir mislyjo visi, kad visa tai gal nuo ugninio vandens, kurio jie tiek daug iš džiaugsmo prisiputo. Bet prisikėlė gimnastas iš lavonų apipuvusių ir patapo scenų iš "Gyvų numirėlių pekla" pagrindiniu gurmanu. Ir kando jis visiems, kuriuos pagavo ir mito jis jų mėsa žalia. Ir kando jo apkrėsti sveikiesiems ir mito jo apkrėsti sveikųjų mėsa žalia. Iki šiol bažnyčiose išliko kanibalinis ritualas - ėsti kūną ir gerti kraują (Jėzaus kūnas - vaflis, Jėzaus kraujas - arielka). Ir matė Dūchas, kad tai ger yr, nes jis mėgo reginius tokius. Tad kėlėsi visokie pasmirdėliai ir apipuvėliai iš po žemių ir ėdė visus, mintančius bulviniais traškučiais ir žiūrinčius, kaip juos pačius ėda. Demonai apsėdo žemę. Klaikiose kančiose ...galą gavo ( ir ne tik į burną ar į subinę pasidžiaugti ) kaip narsūs vyrai į kovą išėję, taip ir moterys namuose sėdėjusios ir laukusios, kol viską sutvarkys likimas su horoskopu. O salėje, traškindamas užkandėles ir užsigerdamas tamponine arbata, sėdėdamas iki kaklo dar pulsuojančiame kraujo klane, viską stebėjo Dūchas Neaprėpiamas ir matė, kad tai ger yr, nes matė, kaip Jo nuodėmė Jo keliu pagaliau eina ir skleidžia nemirtingumo juodą sėklą, nešdamas ir šlovindamas mirtį skausmingą, kurios visi taip trokšta, nes ten "Rojus" mol neišpasakytas jų laukia, iš kurio niekas dar negrįžo. Nes nutylėjo Dūchas, kad Rojus tas žemėje ir tik niekingoms kirmėlėms skirtas, kai jos pro lentas iki tos neišpasakytai skanios manos prasigraužia.

Cha Cha Cha… aidėjo Dūcho juokas ir drebėjo žemė visatoje po kiekvienos garsesnės aimanos ekrane… .

Keliaujantis Tamsa

Vampyras

Žmogus pažvelgė į po gaubteliu užsidegusią žalią šviesą. Statydamas koją į priekį jis žiūrėjo, kaip pasišokinėdama ir niūniuodama kažkokią linksmą, vaikišką dainelę, su melsvu balionėliu rankose, jį pralenkė žavi, maža mergaitė. Jos kruopščiai supintos kasytės žaismingai plaikstėsi ore ir lyg pirmus pavasario drugelius blaškė margus kaspinėlius. Ore tvyrojo nuostabiai gaivus žydinčių žiedų ir ryškiai žalios žolės kvapas. Netikėtai iš kairės pusės iššoko grėsmingas šešėlis, o paskui jį, vydamasis savo tamsią šmėklą, staugdamas ir riaumodamas, prisprogęs žmogiena, prašvilpė geltonas vielabraukis. Pasigirdo kraupus trenksmas ir lyg dosnioji Motina Tereza, nesavanaudiškai taškydamasis svetima anatomija, po antro trenksmo į energetinį stulpą, vielabraukis netikėtai sustojo. Paskui mergaitę ėjusio žmogaus veidą ir drabužius užliejo šilta žmogiško (t.y. žmogienos) dosnumo banga. Dievas buvo prastas chirurgas ...ir atrodo jog šį kartą jis ir vėl, kaip visada, operavo su mėsmale ir kirviu.

"O DIEVE…" Sustingo iš siaubo mėsgaliais apdrabstytas įvykio liudininkas ir pasilenkė pažiūrėti į mergaitės liekanas.

"…Kalė." pagalvojo girtas vielabraukio vairuotojas, maigydamas du stambius guzus, vieną nuo įskilusio priekinio stiklo ir kitą pakaušyje, kai vielabraukis netrukus po smūgio kažką traiškydamas šoktelėjo į viršų.

"…Prakeiktas vairuotojas. Ir vėl į darbą pavėluosime", pagalvojo po visą vielabraukį, lyg darbščios bitutės, skraidantys keleiviai.

Trumpam laikas visatoje sustojo…


...Fone grojo Luiso Armstrongo "What a wonderful Word", o telike rodė pasakišką ir gėrio pritvinkusį filmą "Muzikos Garsai"...
JIS susigraudinęs galvojo:
"Ar žmonės supras, kad Aš visa tai darau tik iš nesavanaudiškos meilės jiems?
Ar jie supras, kad tai tik nekaltas ir tyras jų meilės tvirtumo Man išbandymas?
Ar jie nenusisuks nuo Manęs, ar tikės Manimi ir Mano begaline meile visai žmonijai?
Ar Luisas Albertas myli Marija Chujančitą?
O gal Aš tikrai sadistas...?"

Paskui JIS stebėjo kaip vienas iš įvykio liudininkų per daug aiškiai reiškiasi be reikalo...
Tai JĮ nervino. JIS dar norėjo pasakyti tam žmogeliui "Neminėk be reikalo Mano vardo tu, sušiktas gaidy !"
Bet JIS ir vėl savyje pajautė tą amžiną bandytojo dvasią. Tą stebuklingą tėviškos meilės krislelį, tyrą lyg skaisčiausias deimantas ar sapfyras... ir nusprendė geriau iškarto pamokyti tą nenulaikantį tarp dantų liežuvio supistą žąsiną... .


Laikas visatoje vėl pradėjo eiti…

...Staiga, iš priešpriešinės juostos, griausmingai riaumodamas išlėkė didžiulis, raudonas vilkikas. Jis su kurtinančiu trenksmu dėjosi vielabraukiui į tarpuakį ir lyg šūdmusę ant priekalo, ištrėškė ten stovėjusį, po ratais besidairantį žmogų, kuris pats niekaip nesusiprato užsičiaupti ir vis kartojo "...O DIEVE ...O DIEVE ...ooooooo kurva tu... bl... !!!...".

"…Vėl tas vairuotojas." Pagalvojo po vielabraukį, jau lyg mūšin pakilę naikintuvai, vėl skraidantys keleiviai.

Traukiamas ugnies liežuvių žemyn, žmogus matė, kaip nuo žemės tolo du vairuotojai ir maža mergaitė su į šonus besiplaikstančiomis kasytėmis ir mėlynu balionėliu rankose. "Lia lia lia lia… " girdėjosi nenutylanti melodija dangaus skliaute.

Po kiek laiko aukštybėse pasigirdo piktas JO balsas. "Nu… dura... malalietka užkniso..., jau ir taip angelai su savo arfomis ir giesmėmis iki pat mano nenučiulpto galo įgriso. Valylink į Pragarą sūka tu pas pedofilus ir nekrofilus, galėsi ten žviegti...kale!!!"

"…Kalė, kalė…" pakartojo žodžius nesuskaičiuojami aidai iš po žemių. Ir po trečiojo smūgio spigus mergaitės balselis, pagaliau nutilęs, nusirito žemyn.

Blaškomas vėjo į viršų kilo vienišas, melsvas balionėlis… dvi kruvinos kasytės su skalpu ir du girti vairuotojai, nerūpestingai niūniuojantys perduotą to pačio vėjo nekaltą, vaikišką dainelę, tik šį kartą perleistą per suaugusių vyrų kūrybinį potencialą... "Lia la lia… nx... nu ir bliat... lia li lia... kurva... joptvaimat... la la... pize blet... lia lia... čiulpk bybį...nx... lia lia lia... kristaus kūną tau į šikną... lia lia..."

"…Come to papa… vaikai mano…" pasigirdo nepasotinamas balsas aukštybėse.

"…Come to papa…" pritarė ir piktas aidas giliai po žeme, kur šakėmis persmeigta subine, traukiamas žemyn, Dievo pagalbos beviltiškai bandė prisišaukti niekingas piktžodžiautojas. Nors Viešpats ir suvokė, kad jo analinė skylė, nusėta pasekėjais, neteks dar vieno ilgo liežuvio, tačiau talentas, naudojamas ne pagal paskirtį, turėjo būti griežtai nubaustas, idant taptų pamoka kitiems. Iš kitos pusės... kankinimų klyksmai Pragare teikė ne ką mažesnį malonumą, nei seilėmis varvantys minios čepsėjimai kažkur už nugaros.

O danguje, angelai skalambydami arfomis jau visose pakampėse, lyg apkrėsti, giedojo naują giesmę "Lia lia lia lia… ". Paskui juos vaikėsi Dievo pasiųstas, apipuvusių šmėklų prisiputęs vielabraukis ir traiškė juos nachren, kaip mandavoškes bomžo galvoje.

Keliaujantis Tamsa

Pažinimo džiaugsmas

Mūsų graudulingai pašėlusiais laikais, kada įvykiai pasaulyje vystosi neįtikėtina linkme, ypač yra svarbu pažinti Dievą. Be galo svarbu savęs paklausti - iš kur aš atsiradau? Kad ir kaip tai abejingai nuskambėtų, pageidautina save kamantinėti kasdien (netgi per atostogas, bei laisvu nuo žalingų įpročių metu). Visa, kas vyksta dabar, ypač glaudžiai susiję su Dievu, tad neįmanoma suprasti savęs, kol vidurnaktį Jums neapsireiškia Dievas ir neapaiškina situacijos. Taip pat, pažindami Dievą, galime apytikriai numatyti ateitį, išvengti egzistencinės beprasmybės klaidų ir pavojų bei kurti šviesų, laimingesnį rytojų be blogio bei eretinių nešvarumų. Priešingu atveju - susilauksite kritikos iš VISKĄ žinančių, mačiusių, girdėjusių ir įtikėjusių pusės.

Eretikai ir nepraustaburniai, prisidengėliai universitetų diplomais, kvailiai, vykėliai ir nevykėliai - visi alei vieno yra susiję su proto tamsa ir visišku Dievo neišmanymu. Kodėl Aukščiausiasis taip nubaudė šiuos savo avinus? Vieningo atsakymo nėra. Mokslininkai ir dvasininkai šiuo klausimu visiškai nesutaria, o mokslų daktaras Rimantas Kasinėtojas vakar sakė, kad be proto pabrango mėsa, todėl jis be gailesčio nutraukiąs Dievo studijas ir išeinąs užtarnauto poilsio į pensininkų partijos gretas.

Dievo ir Dievo mokymo platintojai visada kantriai, su begaliniu atsidėjimu, kuris dvokia altruizmo palaima, iki šiol ieško Dievo pantalonų liekanų ir kantriai kapstosi piliakalnių viršūnėse, idant silpnaprotis pirmokėlis didžio fanatiko atradimą pamirštų dar neišgirdęs ir negavęs su diržu per galvą už eilinį dvejetą, nuo visada girto tėvo, kuriam religija asocijuojasi su stora, dideliais atsikišimais apdovanota, akiniuota pedagoge arba Žalgirio mūšiu, kuris greičiausiai pagal chronologinę skalę randasi penkioliktojo tūkstančio pradžioje prieš Kristaus ir Maironio gimtadienius.

Ne ką geresniu Dievo išmanymu gali pasigirti savim patenkinti ir viskuo nusivylę įvairus plauko snobai, kurie trenkiasi į pigias televizijos laidas, kad išdėstytų nuosavas, niekam nerūpinčias diletantiškas teorijas apie Dievą bei įveiktų slaptą auditorijos baimę, tuo pačiu palaikytų niekam nereikalingus reitingus virš anoniminio alkoholiko pamėlusios nosies.

Žodžiu, reikalas be galo sudėtingas.

Mano kaimynas, senas kaip pasaulis karaimų veislės senis - religinis fanatikas vardu Krokodilas, dažnai sakydavo, kad jam nepakeliui su lengvatikiais, todėl jis dažnai su Dievo vardu lūpose braidydavo po gyvenimo purvą (kai kur mėtydavosi mėšlo gabalai). Kartą bebraidant jam kilo mintis paragauti…Teškėsi visu svoriu ir pražiojo burną, apsidairė ir vėl išviepė savo supuvusius dantis, bet noras jau nebuvo tos didelis. Įgrūdo pirštą į didžiausią mėšlo gabalą (kurį jam skyrė Dievas, kad per daug nesidžiaugtų) ir pirštas ėmė kilti link pernelyg didelės Krokodilo galvos. Bet ne! Pagalvojo jis. Tai labai primityvu ir žmogiškai banalu, kad Dievas atkreiptų dėmesį į mano niekšingą esybę. Daug efektyvesnė auka būtų patalpinti pirštą į savo sočiųjų pusrutulių vingį ir paragauti nuosavos produkcijos. Jis tai atliko su Dieviškosios Dvasios palaima ir iššūkiu akyse, bet vietinio dvasininko turimais duomenimis iš Rojaus administracijos, į Dangų nepakliuvo, nes buvo senas bezdalius.

Bet čia tik aisbergo viršūnė, kaip pasakytų vienas iš banaliausių pasaulio poetų, prozininkų, apsišaukėlių, lengvatikių, futbolininkų ar medkirčių. Daugelis nė nenumano apie Dievo svarbą ir tiesas. Jie tik liūdnai klampoja gatvėmis be Dievo lempų savo tuščiose makaulėse, be abejo, tikisi lengvai gauti pasaulio pabaigą, nė neturėdami žalio supratimo apie pradžią. Kokia baisi neteisybė! Lyg pelėdos biržely ūkauja visažiniai, nors religines spragas paprastai klijuoja lakiais fantazijos snargliais ir pigiais makaronais.

Pats kvailiausias kiauliažandis kiemo berniūkštis paklaustas visada pasakys, kad atsirado iš beždžionės (nors jo draugas Pranas, visada buvo tikras, kad jo kvailiausias kiauliažandis kiemo draugas - tikrų tikriausias kiaulės palikuonis), o štai mokslininkai ir dvasinių tyrų tyrinėtojai dėl to ginčijasi jau nenumaldomai ilgą laiką, kuris nuolatos primena, kad ginčas turi tiek pat prasmės kiek ir neturi.

Pasaulio knygynų rinka tiesiog perpildyta žodžiu RELIGIJA, neretai apima beprotiškas jausmas, kad visi turi po individualų RELIGIJOS variantą, o tu kaip kvailys bastaisi Himalajų kalnų papėdėmis ir užvertęs galvą žiūri į viršūnėse lėbaujančių religinių magnatų ir skleidėjų žinojimo kančios ir įpročio iškreiptus veidus. Religinis somnambulizmas driekiasi jau nuo neatmenamų laikų, kai pasaulyje radosi keletas tokių, kurių religinė atmintis, tuščioje lyg ūkas smegeninėje, užėmė bilijonus megabaitų. Pastarieji, žinoma, liežuvio už dantų nelaikė ir žodžio kišenėje neieškojo, todėl išganingieji paistalai pasiekė net trečią tūkstantmetį po Kristaus ir Maironio gimtadienių bei turi potencijos išlikti dar tiek pat arba ilgiau.

Liūdnos žinios iš pragaro - pasaulio pabaigos nebus…

Ganėtinai nesubtilus teiginys, bet pasirodo, kad šita velniava neturi nei pradžios, nei galo, bet turi šį bei tą subtilesnio: kiaulės akis, vištos smegenis, lydekos plaukus bei keletą nesudėtingų mikrofloros junginių, kurie patogiai įsitaisę snaudžia istorinio žmogaus - beždžionės, vienatinio ir nepakartojamo Aukščiausiojo kūrinio, bezdalių bezdaliaus, progreso variklio, religinio fanatiko, visiško profano viduriuose. Štai tokia religinė tiesa, kuri nepretenduoja į nei vieno plagiatoriaus nuosavybę, nes yra per daug teisinga.

Kamasutra

Sraigė-savižudė

Kartą gyveno sraigė, kuriai viskas labai nepatiko. Pastaroji buvo paskutinė GNYDA ir tai suvokdama, norėjo nusibaigti ant pirmo neapšikto lapo. Bet, kaip žinia, tokių pastoviai trūksta... .

Prieš kelis metus jai diagnozavo depresiją, kurią gydė EŠT (elektros šoko terapijos) būdu. Nuo to viskas ir prasidėjo... . Sraigė pastoviai šliaužiodavo elektros laidais, ant jų palikdama gleives ir viską ką sugebėjo. Kartą net bandė įlysti į rozetę, bet vargšelei ten pritrūko įtampos, todėl depresija žymiai paūmėjo. Nuo to karto, ji tapo dar labiau nesukalbamesnė, ir visiškai nebepatiko sraiginams, kurie ją laikė pasikėlusia nuopeza. Įvykiai ėmė rutuliotis nenuspėjama kryptimi... Dažnai šį apsisnargliavusį gyvūnėlį apnikdavo mintys apie anuos pasaulius ir savižudybę... .

Anądien, kai ji šliaužė bažnyčios laiptais ant jos vos neužlipo kunigas Euzebijus. Tada sraigė labai nusivylė Dievu bei bažnyčios tarnais, su kuriais nusprendė nebepalaikyti jokių intymių ryšių. Beje, prieš tai, ji buvo labai pamaldi ir priklausė viską žinančiųjų klasei. Taip, Jūs esate visiškai teisūs. Ji buvo silpnavalė... O tokia tapo, kai jos draugas Smaukikas Smailapimpys ją pavaišino miltais ir nesėkmingai bandė prastumti į Tailando sekso industriją.

Dabar ji lėtai šliaužė avių prikakotu takučiu ir mąstė apie gyvenimo prasmę:

"Tai va... Nepatinka man gyventi, bet kol kas - mažas pasirinkimas... O su negyventi... Nežinau kaip būtų, gal ir nieko, tik svarbiausia į teisingą instanciją pakliūti. Su rekomendaciniais laiškais gal turiu šansų ir į skaistyklą. Bet vilties mažai... Oi, mažai... Bet skaistykloje, - turiu pagrindo įtarti - gali būti nyku, juk aš visada bijojau marazmo... taigi, bet kuriuo atveju į skaistyklą kaip ir netraukia (per aukštas rizikos faktorius). Lieka du variantai: dangus ir ten kur jausčiausi vietoje. Neperspektyvusis dangus, - visada bus mano "amžinųjų atostogų" sąrašo gale, neturiu jokio noro būti nuobodi - sterili mudakė, kuri idiotiškai kvailai šypsosi visiems kapitalizmo nušviestiems padangių projektų vykdytojams ir celibatinių avelių gaujai, be to - tariamas dangaus komfortabilumas - paprasčiausias blefas - per ryški šviesa kenkia akims. Danguje visiškai nereikia galvoti - svarbiausia - melstis, kol pamiršti savo vardą ir gerb. Dievas tave pasiunčia nx. Sunku jam blemba... Visi kažko nori, prašo, maldauja, verkia... A koks tolkas? Vis tiek jų nieks negirdi, nes, gal vietoj jų verkšlenimų Dievas Tėvas (na, kad ir Sūnus ar šv. Dvasia) mieliau pasižiūrėtų CARTOON NETWORK ar lokalinės reikšmės pornuchą. Sakote ką čia šneku? Ogi, ką noriu. Jie irgi buvo (?) žmonės... Tik nieks jų nematė, todėl pasaka įgyja dekadentiškai infantilią prasmę, kurios nei Jūs, nei aš niekada nesistengėme suprasti. Tai už mus padarė bobutės, kurios prisabačino žydą prie kryžiaus (jis, beje, atrodo kiek apgailėtinai). O kodėl dėl to turėčiau sukti galvą? Arba patenku į sąrašą arba ne. Niekada nedarysiu iš to problemos, kad ir kokia kalė bučiau, niekada nedrįsčiau pameluoti velniui, nes jis blogas, kaip ir aš, o Dievas - per daug tobulas, kad egzistuotų. Primityvu, bet teisinga. O mėmės angelai, man primena impotentus, kurie yra girdomi saldžiu vandenėliu, kad žiūrėtų į mane visiškai bukomis akimis, kai aš jų nematau. Ir kokiu būdu gyvuoja ši negraži ir melo sklidina pasaka apie rojų ir jo baisūnus gyventojus, kurie kvailai susigarbanoję plaukus jau 2000 metų apipisinėja popiežių ir bobutes? Gėdos neturi - KALĖS VAIKAI! Nors ką gali žinoti... Visas būrys niekadirbių gyvena iš bažnyčios teikiamų malonumų, pasiteisindami tuo, kad kažkodėl jie negali daugintis, nes boba prieš n metų nurovė buroką ne iš to daržo ir davė paragauti patinui. Taigi, kalta yra boba, o kad patinas buvo silpnavalis, tai dėl to nieks nesuka galvos.
Labai nukrypau nuo temos," - pagalvojo sraigė.

"O kokia tema? Temos nėra. Temą reikia nusipirkti, kad ir kaip būtų gaila ne paskutinio 1000 Lt. Visada turime kur ir ką pirkti. Kapitalizmas - žaviausia degradavimo forma.
O gal aš visai nenoriu mirti? Na ir nemirsiu, nusipirksiu pora gyvybių, pasiimsiu keletą mielų ginklų ir šliaušiu visiems per galvas. Ir nebūtinos jokios reminiscencijos. Kam jų reikia? Svarbiausia - tikslas ir rezultatas. Nesvarbu, kad nei pirmas, nei antras neegzistuoja, bet judėjimas link jų suteikia šiokį tokį orgazmą (ypač sraigėms), kuris yra juntamas kelias sekundes ir tęsiasi tol, kol baigiasi galiojimo laikas (žiūrėkite kur norite).
Čia ne psichotropinės medžiagos... Ne... O gerai būtų - nors pasiteisinimą turėčiau... Bet kam jis rūpi? Svarbiausia yra susukti biznį, o ne svaičioti apie... ką? Ką aš žinau (vėl tapau nedvasinga materialistė, baisu... )?"

Galima pagalvoti, kad vargšę sraigę įtraukė kokia baisūnų sekta arba ji... išprotėjo (kaip tai?)... arba...
Žinote, kas baisiausia? - Sukliko vargšas snarglėtas gyvūnėlis. - Ogi tai, kad viskas per daug realu ir suvokiama iki skausmo, kad net gali atsitrenkti į biznio klasės lėktuvą Concordia, kuriame sėdi nupiepusi manekenė, bet į jos kojas vis tiek norėtumėte pažvelgti ar ne? Jokių problemų... galima ir nusipirkti po vieną (taip, ir kojas), ir po tris - viskas įmanoma, tik karvių nemoka melžti, bet čia px, bus ir melžėja, kurią žinoma, galima panaudoti universaliems tikslams. Na, patys matote - ne kurmiai... .

Kamasutra

Įkaitų drama: Dievo paieškos rugiuose prie lauko išvietės

Šiandien, kaip niekad, konservatoriškų pažiūrų transvestitas kunigėlis Zasosas, norėjo pašnekėti su Išganytoju apie vis tuštėjantį parapijos iždą ir jaunimo atšalimą nuo Dievo. Iždas paprastai tuštėdavo nuo parapijos klebono Trydausko slaptos negalios - visiško vidurių nelaikymo. Klebono daktarai jam vis pikčiau patardavo, kad toks laisvas gyvenimo būdas jam sveikatos nepridės, o šitas šūdinas verslas su nepilnamečių tvirkinimu ir pardavinėjimu į užsienį organų transplantacijai - tikra rakštis klebono sielos sveikatai ir gastrointestinaliniam negalavimui. Jei ne šis verslas, - Trydauskas neišgyventų nei dienos, nes jam buvo būtina ypatinga gydymo priemonė - statinių kamščių inhaliavimas į pasturgalį, kuris reikalauja milžiniškų išlaidų dėl medikamento nepatvarumo. Klebono fiziologija buvo itin ypatinga. Vos užkimšus jo didžiausią užpakalį parapijoje dideliu ąžuoliniu kamščiu, jis kaipmat iššaudavo lyg Kinijos fejerverkas ir sukeldavo nemažų nuostolių apylinkės gyventojams. Kartą kai Trydauskas pabudo vidury nakties dėl visiško apsidergimo nuosavoje lovoje, nes vakarienei suvalgė visą kalną gaspadinės pagamintų vėdarų, ir gailiu balsu maldavo pasigailėti Dievo, didžiausio Jojo čiulpiko ir tarno Trydausko. Bet Dievas buvo negailestingas ir atsiuntė jam į pagalbą žiaurų kaimo valstietį Raudonąjį Rabarbarą, kuris baisiai nemėgo ištvirkėlio kunigo, todėl Trydauskui į pasturgalį įspraudė ne statinės kamštį, o visą statinę su raugintais kopūstais. Klebonas ūmai pagalvojo, kad jam į uodega įsisuko ne kas kitas, o pati vyriausia pragaro piktoji dvasia, todėl nubėgo į netoliese esančią bažnytėlę ir ėmė mirkyti savo antrąjį galą šventintame vandenyje, kol tas pavirto į šūdų ir kopūstų mirkalą. O Dieve! Pagalvojo jis. Tu padarei stebuklą. Vandenį pavertei vynu ir dusdamas gėrė švęstą vandenį iki sąmonės netekimo. Tada apsireiškė arkangelas Gabrielius su pistoletu rankoje ir sušuko: Startas! Trydausko viduriai ėmė pūstis ir pukšėti, o statinė šovė tiesiai į bažnyčios varpinę ir galutinai sugadino istorinį paminklą.

Sugraudintas šios istorijos, kunigėlis Zasosas nebeišmanė ką daryti. Eidamas keliu palei rugių lauką, jis mąstė apie Aukščiausiąjį ir drebančiu balsu šaukėsi Jo pagalbos. Staiga lauko gale išvydo portatyvinę lauko išvietę. Labai nudžiugo, nes jų kaime tokių krikščioniškų vertybių niekada nebūdavo. Vienu šuoliu atsidūrė prie išvietės, peržegnojo ją iš visų pusių. Taip pat, nutarė čia pastatyti kryžių ir įrengti koplytėlę, kaip tikrą apsireiškimo pagerbimo įrodymą. Apimtas dievobaimingų minčių Zasosas nusprendė užeiti į išvietę ir atlikti šventą reikalą.

Vos tik įžengus į apsireiškimo vietą, kunigėlį apėmė negeras jausmas, kad čia trūksta šventų atributų ir gero kvapo. Užtrenkė duris ir atsisėdo į Šventąjį sostą atlikti švento reikalo. Vos tik reikalas ėmė judėti į priekį, tame visiškai nešventame pasaulyje, už durų, jis išgirdo sunkius žingsnius. Būtybė už durų tarė: Užteks! Ir kunigėlis pašoko iš darbo vietos susitrenkdamas galvą į išvietės lubas. Bandė bėgti neatsigręždamas, bet duris nejudėjo iš vietos. Dabar jis buvo tikras, tai Dievas! Jau seniai nieks su juo nešnekėjo tokiu tėvišku balsu, o kada buvo užsitrenkęs išvietėje apskritai neatmena, tai ženklas, kad apsireiškimas jau čia.

Kukliai priklaupęs ant pridergtų išvietės grindų, jis virpančiu balsu paklausė:
- Viešpatie, ar tai Tu? Pasigirdo spyris į išvietės duris 46 dydžio guminiu batu ir balsas tarė:

- Taip, atėjau į Žemę gelbėti jūsų niekšingų užpakalių, kurie dergia kur papuola, todėl įsakau jums nusidėjėliai, nuo šiol jūs turėsite atgailauti ir valgyti savo išmatas tris kartus per dieną, nes Aš pavargau iš Dangaus žiūrėti į jūsų dergiamas vietas, kurios dvokia ir gadina ozono sluoksnį nuo neatmenamų laikų.

- Viešpatie… - sukliko kunigėlis bejėgiu balsu. - Atleisk, mums nusidėjėliams…Bet kodėl tu mums nuleidai iš Dangaus savo Šventąją Išvietę? Idant sunaikinęs mus Šventųjų bezdalų dujomis?

- Eik tu kvaily neraliuotas, - atsakė balsas. Kaip aš galiu naikinti savo avinus, kurie yra tokie kvaili, kad tiki visokiomis nesąmonėmis. Jei jūsų nebūtų - nebūtų ir manęs, todėl patraukite nuo manęs savo purvinas rankas. Ravėkite savo diletantiškus daržus ir svaiginkitės jų nepiktomis piktžolėmis. Vis tiek jūs niekam nereikalingi. Garbinkite stabus, melskitės man, kovokite prieš blogį ir erezijas, kurkite gerovę, skaitykite šventas knygas ir nusipirkite bilietą į Dangų, nuraminkite sielą ir pradėkite jos paieškas. Vis tiek jūs niekam nereikalingi. Klaupkitės prieš turtinguosius, nes tik jiems yra pažadėtas laimingas gyvenimas. Nešykštėkite pagiežos elgetoms ir vargdieniams, nes jie niekada sąžiningai nesiekė gero bei doro gyvenimo. Laistykite savo sąžinės daržus manekenių kaulais, nes tik tada po mirties nejausite dvasinio bei kūniškojo alkio. Ragaukite skanėstus iš paskalų statinių, nes niekada nenutuksite nuo beverčio maisto. Pasišlykštėkite išvydę godų politinį kirminą ir meskite akmenį jam į veidą, nes tik tada pajusite amžiną pasitenkinimą. Rūpinkitės savim, nes vis tiek jūs niekam nereikalingi. Sukilkite broliai prieš neišprususią kiaulių minią, nes tik jiems yra rezervuotos vietos prie Dievo stalo. Kelkite rankas ir kojas į Dangų, galbūt, pajusite visko ką garbinate tuštybę. Rodykite pirštais į visokio plauko bedievius ir deginkite juos ant laužų, kaip gėdingą žmonijos žaizdą. Raukite sau plaukus nuo galvos išvydę eismo taisyklių pažeidėją, nes tik jis ir tik jis yra jūsų greičiausia mirtis, nes vis tiek jūs niekam nereikalingi.

- O, Viešpatie…Tu čia pavarei… Palauk paieškosiu popieriaus ir viską perduosiu žmonijai, - tačiau išvietėje popieriaus, kaip paprastai visose pasaulio išvietėse nebuvo…Todėl kunigėlis nutarė pasinaudoti sienomis ir dvokiančia rašomąja medžiaga. Viską greit užrašė su pirštu ant sienos. Ir visiškai nekukliai paklausė Viešpats:

- Viešpatie, ką daryti su mūsų klebonu Trydausku? Parapijos bažnytėlė skursta nuo nelemtos jo negalios, nes visi mūsų pinigėliai sulenda į jo antrąjį galą…

- O, mano Avine, atsakė Viešpats. Eik namo ir pasakyk Trydauskui, jei jis nesiliaus tiesti - Aš jam atsiųsiu iš Dangaus žiaurią bausmę - bobą su dar didesniu užpakaliu, o Trydausko kloaką angelai užklijuos epoksidiniais klijais, tada liūdnos pabaigos jis neišvengs: ims viduriuoti per kitas kūno angas ir mirs nuo visiško apsidergimo.

Balsas ėmė tolti, o sunkūs, greiti guminių batų žingsniai nešė Išganytoją kuo toliau nuo prasmirdusios apsireiškimo vietos. Išvietės durys atsilapojo iki galo ir kunigėlis Zasosas tolumoje išvydo žingsniuojantį didžiausią kaimo slunkių ir tinginį Latrą Bezdalauską. Kunigėlis suvaitojo ir susmuko ant išvietės grindų. Ryškūs saulės spindulėliai apšvietė išmatomis apdrabstytą jo išbalusį veidelį, o pro šalį skridusi papūga pasakė:
- Viešpats su jumis!

Kamasutra

Nežemiškos Sylos apvaizda apie šv. kėdes

"…Gyveno kartą Žmogus. Gyveno jisai sau, nieko nekasė (iš žodžio kasyti, pvz. gyvūnėlius galvoje). Bet kartą sugalvojo užsilipti ant kėdės. Užsilipo ir suveizėjo, kad spokso į visus iš viršaus. Regėjo, kad tai ger buvo. Pradėjo Jis visus niekinti, ibo žmonės buvo tokie maži ir niekingi, ir žiūrėjo į Jį iš apačios. Pradėjo Jis tverti vieną ant kitos kėdes, bet pastebėjo, kad kuo aukščiau kyla, tuo labiau svyruoja. Pavadino Jis tada bendraminčių, idant tie statydamiesi iš šonų taip prilaikytų Jį. Ir stojosi baisinis bokštas, ant kurio ropštėsi žmogeliukai. Kuo ta gyvastis aukščiau ropštėsi, tuo niekingesnis jiems rodės svietas, tuo arčiau jiems regėjos dangus. Pakilo iki dangaus ir pamatė, kad ten nieko valgomo ir čiūdno nėsma. Todėl ėmė planus rokuoti, kaip aukščiau pakilus tam, kad kožnas žemėj likęs dar mažesnis pataptų. Svyravo bokštas nuo vėjo, tarpusavio stumdymosi dėl vietos i nuo griešnų konstrukcijų. Kai kas nukrisdavo į prarają, bet išsitaškiusių vėdarų niekas per debesėlius nematė. Lavonus rinko tie, kurie ant žemės liko. Ta proga i tuo čėsu buvo smarkai išvystytas anatomijos mokslas (mokslas - griešnas, nerazumnas Šėtono išmislas, ibo bus jis prakeiktas, ibo kai Povelytelius sumislyja kam dūšią išleisti, tai tie Satanos tarnai (Hipokrato pakalikai) tą blachastiką mol gelbėja, besiknisdami po žarnokus).

Bėgo amžiai, daug kas buvo prisklerozyta. Patys viršutiniai užmiršo iš kur esma randas maistas i kitoks gyvis. Tai rodės čiūdas pavelytas, ba aplinkui tebuvo tik dyka tuštuma ale migla šlapia. Viskas rodės rasdavos iš nieko… iš tuštumos… tarytum ten kažkas tai būtų toje pustynėje, kažkokia tai Syla, dalinanti visiems ėdalą, ibo taip pavelyta buvo… Esma tie sutvėrimai ėmė skelbtis, esą neturį su Žeme niekinga nieko bendro. Nes esą ten purvas, mėšlas, padugnės niekingos. Esą tai vienas š… Ibo jie mol esma veislės kitos. Patys tuo metu nesusilaikydami šiko ant žemės. I puolė visas š… ant žemės ir likdavo jie tokiu būdu švarūs ir negalėjo tokiais dyvais atsistebėti, ibo tai buvo tikras stebuklas atsiųstas iš aukščiau.

Ale pasirodė, kad bėgant amžiams jų pamatai į puvėką pasivertė i ka čielas jų bokštas ant kėdžių tų pačiū i nesuvirškintos substancijos, iš aukštai kritusios, stovi. I ka pradėjo nesvietiški Šėtono išmislai skraidyti to paties niekingo mokslo sukurpti, i visokie kitokie Satanos čiūdai rodytis. I kėlė jie basius vėjo gūsius išnirę iš paslaptingos miglos šlapios. Pradėjo bokštas traškėti, braškėti, i kitokios sylos savo sylą viežlybai demonstruoti. Tad puolė visi baisinį balkį statytis, idant turėtų už ko nusitverti… Bet negalėjo jo niekur pakabinti. Nė ant debesėlių, nė ant tuštumos, ibo jos nė kvapo nerado. Nebuvo už ko pakabinti balkio. Neteko pagrindo žmogeliukai i puolė iš aukštai ir iš žemai. I lavonų krūvos rados. I rinko juos tie, kurie liko ir gyveno žemėje…"

Keliaujantis Tamsa

Skraidantys Mamutai

“… Tyliai ošė jūra, slopindama bangas į pakrantės smėlį. Danguje skaisčiai švietė saulė. Ore tvyrojo nepakenčiamas vasaros karštis, svilinantis aukštas paplūdimio palmes. Saloje gyveno į nekintamą amžinybę tikinti gentis. Kiekvienas rūpinosi savo kasdieniais reikalais ir tik retkarčiais pažvelgdavo į seniai danguje kabantį mažą šviesos taškelį. Visi spėliojo, kas tai galėtų būti, tačiau jis buvo toks mažas, kad ką nors įžvelgti niekas nesiryžo. Tokią teisę turėjo tik ant kalvos stovintis žynys. Dangus buvo JO privilegija. Jis stovėjo aukščiau už visus ir laukė, kol galės atpažinti šį paslaptingą reiškinį. Pirma reikia pažinti save, o tik po to pasinerti į supančią aplinką - taip skelbė jo senovinė išmintis. Niekam net į galvą  nešaudavo kvaila mintis, kad žinios į smegenis patenka iš aplinkos. Tai nepamiršdavo priminti savo gentainiams ir pats žynys. Nuo vaikystės jis sėdėjo užsidaręs oloje, studijuodamas savo dvasines paslaptis ir vidines kūno gelmes, kartais nevengdamas pabraukyti ir per išsikišimus. Baltas bei išvargęs veidas, iki kelių nutįsę plaukai ir gilios, protingos akys spinduliavo išmintimi, sukaupta vien tik iš oloje visur išbarstytų akmenų. Skvarbus žvilgsnis bylojo apie lygumų gyventojams nepasiekiamus proto vingius. Akivaizdu - mąstė žynys - kad mano raukšlės subinėje atodūsis duoda daugiau naudos žemei, nei krūva purvinų ir dvokiančių prakaitu mužikų sugeba išspausti iš savo galvos smegenų lauko per burną. Be šūdo nėr grūdo, tad norėdamas didesnio derliaus, privalėsiu gausiai šikti jiems į kaušus. Matydamas šioje kilnioje misijoje įprasmintą savo gyvenimą, jis lengvu rankos judesiu perbraukė virš jau paruošto titnaginio kirvio-atidarytuvo ašmenų ir giliame susimąstyme ėmėsi smailinti kriauklinį grąžtą.

Bet grįžkime prie pasakojimo... Atėjo ta iškilminga akimirka. Žynys iškėlė ranką ir minia tuojau pat nuščiuvo laukdama apšvietimo. Tarp debesų, ištiesusi grakščiai kaklą, tartum gulbė plaukte plaukė kažkokia gyvastis. Bet dar žyniui neprabilus į priekį išėjo Bogodumbas ir rodydamas pirštu dangun akiplėšiškai sušuko.
- Didžioji Tauta. Kreipiuosi į jus, norėdamas ištarti vardą, priklausantį tam, ką jūs matote. Minia su viltimi ir sulaikiusi kvėpavimą prieš atsiveriančią paslaptį įsispoksojo į netikėtai išlindusį gentainį.
- Tik aklas gali nesuprasti, kad tai… Mamutas.
Gentis nustėro iš susižavėjimo tokiu minties polėkiu. Ji buvo labai patikli viskam, kam tik panorėdavo ar neturėjo alternatyvos.
- Žiūrėkite, kaip grakščiai ištiestas į priekį straublys, kaip nuostabiai jis mosuoja ausimis... - kai nutraukęs tokią susikaupimo atmosferą pasigirdo skardus juokas. Susiėmęs už pilvo žynys tiesiog plyšo per pusę. “Kad tu persprogtum sukriošęs asile” pagalvojo Bogodumbas. Galiausiai prisikvatojęs žynys ištarė.
- Kur tu matei baltą Mamutą?
Už Bogodumbo nugaros pasigirdo nepatenkintų ir apgautų žmonių balsai, nes tikrai, dar niekam neteko matyti balto Mamuto. Bet nurijęs susikaupusias seiles Bogodumbas pasiryžo ginti savo tiesą iki galo. Mostelėjęs ranka, kad nusivylusi minia nutiltų jis tęsė.
- Ar kas nors iš jūsų matė baltą Mamutą? - Visi susižvalgė ir vieningai pakratė galvas.
- Tai nieko neišmanote apie baltus Mamutus ir bandote apie tai kažką spręsti. Tegul aš sudegsiu ant laužo, jeigu tai ne Mamutas.
Tai buvo tikras minios pažeminimas per jos neišprusimo iškėlimą viešumon. Žmonės viduje suvokė, kad nedera priešgyniauti ir kažką aiškinti apie tai, ko niekada nematei ir dėl to nieko apie tai nežinai. Net žynys, pakratęs galvą į klausimą susimąstė, nes irgi niekada nematė balto Mamuto. Po šios akimirkos jo autoritetas tautos akyse krito kaip šūdas ant žemės.
- Bet Mamutai gi neskraido... - bandė ieškoti pirminę hipotezę paneigiančių argumentų šviežiai iškeptas šūdas, bet Bogdumbas net neketino pasiduoti.
- Jus gi nematėte, kaip jie skraido. O tai, kad jie vaikšto, dar neįrodo, kad jie neskraido? Juk tai, kad jūs valgote bananus neįrodo, jog jūs negeriate vandens.
- Taip aš nemačiau, kaip jie skraido - prisipažino žynys. Minia suprato, kad ir ji nematė, kaip tie skraido. Tai buvo, vėl kaip kibiras šalto vandens susirinkusiems žmonėms ant galvų. Anksčiau jie manė, kad žynys žino ir mato viską. Bogodumbas tęsė toliau.
- Jūs negalite paneigti to, kad jie skraido, remdamiesi apgailėtinu faktu, jog niekada nematėte skraidančių Mamutų. Jūsų neišmanymas negali būti argumentu ginant savo požiūrį? Jūs gi negalite sakyti... "aš įrodysiu tuo, jog nemačiau". Jūs neturite jokių Mamutų neskraidymo įrodymų - o ir kaip jūs galite juos turėti, jeigu apie tai nieko nenutuokiate. Ar žinote, kuo skiriasi skraidantis Mamutas nuo neskraidančio? Kaip gi jūs galite žinoti skirtumą, jei negalite palyginti dėl to, kad nematėte to, su kuriuo reikia lyginti?
- Ne, nežinome - žynys vieningai su minia pakratė galvas ir pradėjo pastebimai prakaituoti supratęs, kad mamutų srityje jo žinios tikrai nevisapusiškos.
- Remdamiesi vien tuo, kad niekada nematėte skraidančio Mamuto, negalite tvirtinti, jog skraidantys Mamutai neegzistuoja. Šio Mamuto mes irgi anksčiau nematėme... bet va, dabar jis prieš mus ir tai pats tikriausias įrodymas, kad Mamutai skraido.
- Eeeeee... – žynio galvoje kaip išprotėjusios beždionės blaškėsi mintys.
- Jus niekada anksčiau nematėte skrendančio Mamuto dėl to, jog jis tuo metu neskrido - tai viską ir paaiškina. Mamutas jums ne koks tarnas, kad bet kam į jį pažvelgus pradėtų skraidyti. - Taigi, jus negalite įrodyti to, ko nematėte ir paneigti, to ką matėte.
- Na taip. išlemeno žynys.
- Vadinasi jus neturite įrodymų, kad Mamutai neskraido?
- Hmm..., na...
- Tai kaip jūs drįstate tvirtinti, neturėdami įrodymu, ir nieko patys nematę, kad Mamutai neskraido?!!! - Čia Bogodumbas netgi paraudo iš pykčio. Jo rankos pastebimai drebėjo, gniauždamos didžiulę kuoką... beveliančią tapti finaliniu ir labiausiai įtikinamu diskusijos akcentu, prasižioti bandantiems neapsišvietėliams.
- Negaliu tvirtinti... - žynys atvirai suprato, kad šioje situacijoje šiaudas nepadės. Norint išplaukti, reikėjo didelio rąsto ir kažkokios papildomos informacijos, nesusijusios su aukštuoju Mamutų pilotažu..
- Tai negali būti Mamutas. Jis toks mažas... - žynys dar nežinojo, ką užčiuopė. Jis tik vylėsi, kad tai nebūtų akmuo po kaklu.
Tai mažas Mamutas, dar vaikas – paskubėjo užbėgti už akių Bogodumbas.
- Bet dabar ne sezonas - įgavęs pasitikėjimo savimi, atsitiesė žynys - šiuo metų laiku nėra nė vieno jauniklio. Ir kodėl jis skrenda į šiaurę, juk dabar vasara - Žynys atsitiesė su pastikėjimu.
- Gal…, bet - Bogodumbas pradėjo užuosti kepamos mėsos ir dūmų kvapo idėją, įkyriai lendančią į jo didelę nosį.
- Tu kvailas Bogodumbai. O tu pats ar matei skraidantį Mamutą, kad galėtum apie juos aiškinti?!!
Žmonės vos nenualpo iš susižavėjimo ir su džiaugsmu čiupo maištininką. Jie jau senai norėjo kažką paaukoti. O čia pasitaikė puiki proga sučiupti tikrą visų bėdų pogrindinį kaltininką ir už viską jam atkeršyti vienu mauku. Dar ilgai plevenančių dūmų debesyse skambėjo nepertraukiamas žynio balsas, skleidžiantis išlikusią išmintį nesusipratėliams.
Atėjo vakaras, saulė leidosi už horizonto. Priėjęs prie rusenančių žarijų žynys su sielvartu ištarė.
- Dieve mano. Skraidantis Mamutas?! - jo veidą iškreipė išmintinga ir paniekinanti šypsena. - Koks bukumas. - Kiek susimąstęs jis nužvelgė dangų ir sušnibždėjo - Tikras asilas.
Nueidamas žynys gailiai linguodamas galvą dar kartą tyliai pakartojo.
- Tikras Asilas... Tikras Skraidantis Asilas. Tau reikėjo pamatyti jį iš arti… kaip jis grakščiai mosavo kanopomis.


Dievas laikosi ant teiginio "kol nepaneigtas, tol egzistuoja".

Kai Objektas egzistuoja:
Kartu su Objektu egzistuoja ir to Objekto egzistavimą patvirtinantys įrodymai. Pats Objektas gali būti Savęs įrodymu.

Kai Objektas neegzistuoja:
Kaip ir pats Objektas, ...neegzistuoja ir to Objekto egzistavimą bei neegzistavimą  patvirtinantys įrodymai. Nes nėra, kaip ir paties Objekto.

Tikintieji, norėdami su nieku susijusius įrodymus pačiupinėti bei pamatyti, pareiškia:

- Įrodyk, kad nieko nėra.
Parodai tuštumą, sakydamas:
- Štai, žiūrėkite... nieko nėra.
Tikintieji sprogina akis, sprogina nieko nematydami ir vėl pareiškia:
- Hm... o tai kur įrodymai, čia gi nieko nėra?

Neegzistuojančio Dievo ar Objekto nebuvimas gali būti įrodytas, jeigu Jo "buvimas" prieštarauja akivaizdžiai egzistuojantiems objektams ar reiškiniams. Religija Dievo "prikaišiojo" beveik visur, todėl norint paneigti (iš visur "išstumti"), prireiks persijoti didelę dalį Visatos. Tai įmanoma, nes šventikų nelaimei, nors visata ir begalinė, ji visa susideda iš besikartojančių detalių.

Įrodyti tai, kas egzistuoja lengva todėl, jog yra KĄ ir su KUO.
Paneigti tai, kas neegzistuoja sudėtingiau todėl, jog nėra nei KO, nei su KUO.


Skraidantys Mamutai = Dievas

1. Norint kažką įrodyti, reikia turėti įrodymus susijusius su tuo, ką reikią įrodyti. Jeigu nėra Objekto, neįmanoma gauti ir su tuo Objektu susijusių įrodymų (įrodymai negali būti susiję su tuo, ko nėra). Dievas - nematomas ir neapčiuopiamas, kaip tuštuma. Cha... cha... cha... juokiasi kunigai, trindami rankas ir įsivaizduodami, kaip mokslininkai bando sugrabalioti ir parodyti miniai susijusį su tuštuma įrodymą, kad jos nėra. Ir dar taip, kad tas įrodymas matytųsi.

2.
Susijusių su nematomu Dievu matomų įrodymų negali būti.

3. "Jei niekas pasaulyje neturi pačiupinėjamų ir matomų įrodymų, kad nematomo
Dievo nėra..." ...kunigai daro išvadą... "...ir kvailiui aišku, kad paneigti Dievo egzistavimo niekas negali... O Jeigu niekas negali, nesugeba paneigti, kad Dievo nėra...  vadinasi jis yra. Pamirštama tik pridurti, kad įrodyti Nieko egzistavimą su nieku irgi neišeina.

Ir džiaugiasi tikintieji galvodami, kad niekas negaus jokiu įrodymų, paneigiančių
Dievą, nes Objektas su visais įrodymais - "nematomas", kaip tuštuma ar niekas.

Kaip visgi mokslininkai įrodė, jog egzistuoja tuštuma-niekas? Kur jie gavo tuos čiupinėjamus-matomus nematomos tuštumos įrodymus, jeigu nei tuštumos, nei tų tuštumiškų jos įrodymų, niekas savo akimis nei prietaisais neužfiksavo, nei čiupinėjo pirštais? Ką tu užfiksuosi, jeigu nėra ką fiksuoti!!!

Mes dar nebuvome prasigręžę į patį žemės centrą. Vadinasi, niekas nematė, kad ten gyvena
žmonės-sliekai, velniai, elfai, teletabiai ir pasiklydusios šachtininku sielos. Ten pat yra ir Dievas, o šalia jo sėdi Jėzus Kristus, su Supermenu ir Kalėdų Seniu bei jo Š. balandis, kurio egzistavimu niekas net neabejoja, nes jis naktimis apšika visas skulptūras pasaulyje. Ir kol mokslininkai neįrodė, jog taip nėra, vadinasi jie ten iš tikrųjų kaip ir ...yra. Apie tai rašė senovės "mokslininkai" ir tyrinėtojai. O tais laikais "mokslininkai"... net magiją išmanė. Kur jau mūsiškiams su jais lygintis.


Kaip žmogaus visijos tampa "realybe" arba kaip bobutės galvoje užgimusi Marijos vizija ar sapnas tampa neginčijamu Dievo egzistavimo įrodymu.

1. Pikaso paišė visokius kubizmus, abstrakcizmus, bla bla bla…
2. Tai įrodymas, kad jis matė pasaulį kitaip, nei mes. Gal jis paišyti nemokėjo, bet ką jau čia gilinsimės. Sugebėjimo atkurti pasaulį idealiai nereikia. Tokį niekingą, lengvą ir nesudvasintą darbą kiekviena foto-muilinė dabar sugeba.
3. Taigi, sugebėdamas matyti pasaulį kitaip... jis, tikriausiai, matė tai, ko nematėme mes - eiliniai primatai.
4. O tai, kad nematome mes, juk dar nereiškia jog nemato kiti.
5. Ale jei mato kiti, tai, tikriausiai, ką jie mato, egzistuoja realybėje. Juk mes tai neabejojame realumu to, ką patys matome.
6. Visokie ten spintažmogiai, šaldytuvažmogiai, keturakiai ciklopai, o gal net ir legendinis žmogus-garvežys.
7. Todėl, jei yra žmonių paišančių visokias ikonas ir Dievus su Marijomis, tai reiškia, kad jie irgi egzistuoja... nes tie kūrėjai, matyt irgi juos matė. Neėmė ir neišgalvojo gi taip juos iš nieko. O Jėzus Kristus juk tikrai gyveno. O tai, kad jis buvo Dievas ir yra pats akivaizdžiausias įrodymas, kad Dievas yra.
8. Čia tik mes, paprasti žmonės, neturime tos trečios, daugiau matančios akies. Ją turi tik popiežius su savo svita ir keli apsinarkašinę menininkai, kuriems nuo dozės ji atsiveria kaip kloaka virš unitazo.

Dievas yra, nes yra daug žmonių nutapiusių Jo portretus. O kur jie tą Jo snukį regėjo? Nesvarbu. Vis tiek tos marmūzės jokiais nedvasingais fotikais neužfiksuosite. Teks patikėti, bo palaimintas tas, kuris tiki be įrodymų.

Keliaujantis Tamsa

Dievo Go mirtis

Labai seniai, Čakro dykumose Gyveno piktas dievas Go. Ir turėjo jis išsirinkęs sau aukai gražią mergaitę. Bet vieną dieną pamilo ją Humu genties vyras ir ji pamilo jį. Suprasdami, kad jų dievas turi pavojingą potraukį kraujui, nutarė jie pabėgti. Supyko tuomet labai dievas Go ir nusprendė paversti mergaitę beširdžiu akmeniu, o vyrą į baisiausią gyvatę, kad visi ją negailestingai užmuštų pamatę. Ėjo dienos, kilo ir leidosi dykumų saulė, ir mergaitei galiausiai pagailo aplink ją šliaužiojančios nelaimingos gyvatės. O gal, jai atsibodo ta šlykštynė ir ji tarė: "Paklausyk manęs Humu vyre. Aš, atrodo, žinau, kaip galima užmušti dievą. Sklinda kalbos, kad giliai už savo akių jis slepia dvasią savo. Tau tik tereikia ten įlįsti ir ją pasmaugti . Tada dievas pasikratys ir iškarto iškeliaus pas savuosius". Suprato gerai viską Humu genties vyras ir nors labai išsigando tokio plano, pasiryžo dėl meilės padaryti viską.Netgi užmušti dievą. Prisiskynė tada jis daug, daug vaisių nuo Čamo medžio ir primetęs į šaltinį, iš kurio rytais gerdavo dievas Go, ėmė laukti. Ir užmigo dievas atsigėręs iš to šaltinio ir įlindo tada gyvatė jam pro ausį į galvą. Kiek paklaidžiojusi po vidines erdves surado ir nedvejodama pasmaugė miegančio dievo dvasią. Sugriaudėjo griaustinis ir atvirto Humu vyras vėl į vyrą, o mergaitė į mergaitę. Galvojo jis galvojo, o kaip išlįsti iš galvos ir nežinojo, nes skylė tapo per maža. Tada ėmė šauktis pagalbos. Pagailo vėl mergaitei mylimojo ir pasikvietė ji į pagalbą klastingą burtininką gyvenantį toli smėlynuose. Tas burtininkas kiek pasvarstė ir tarė: "Gerai. Padėsiu aš jums, bet man reikia šimto vištų galvų, liūto kairės kojos ir beždžionės dešinio inksto". Nubėgo mergaitė į dykumą ir netrukus atnešė viską ko prašė burtininkas. Atsisuko burtininkas į saulę, ištarė mintyse burtažodį ir vėl pavertė vyrą į gyvatę, kad tas galėtų iš dievo galvos išlysti. Tas išlindo ir puolė mylimajai į glėbį. O mergaitė, kai pamatė tą siaubingą gyvatę, tai baisiai išsigando ir griebusi didžiulį pagalį užmušė tą šlykštynę vietoje… .

Šioje legendoje slypi senolių išmintis gili ir paprasta. Nereikia šlykščia gyvate būti. Nereikia niekingai šliaužioti apie akmenines širdis, o paskui artintis prie žmonių, aklai klausytis svetimų patarimų, negailestingai rauti nekaltoms vištoms galvas, kapoti gyviems liūtams kojas, knaisiotis po beždžionių inkstus ir bandyti lysti dievui Go į ausį.

Keliaujantis Tamsa

Pamokslas

Vaikai mano - Tėviškai ištarė kunigas bažnyčioje susirinkusiems žmonėms:

- Ištieskite rankas prieš save ir jūs visi gausite po "snikersą". Tai bus jums įrodymas, kad Dievas yra.

Žmonės, kaip ir buvo liepta, ištiesė prieš save rankas, tikėdamiesi išvysti Dievišką stebuklą. Praėjo kiek laiko, o prakeiktas "snikersas" kažkodėl nesirodė. Nerukus per minia nuvilnijo nepatenkintų balsų šurmulys:

- hm… kur "snikersas" nx.?

- Aha, kur jis bl.?

- O "snikerso" tai nėra, pedofile tu prakeiktas…

Bažnyčios skliautuose pastebimai ėmė kauptis religinės meilės ir rimties atmosfera. Kai kur pasirodė ir iš kišenių traukiami peiliai, vėzdai, kastetai bei kiti buities įrankiai, be kurių neapsieidavo nė vienas save gerbiantis kaimelio katalikas... po mišių einantis į kultūros namuose organizuojamus šokius. Situacija, ryškiai, žadėjo ne pačias geriausias perspektyvas dieviškos akcijos sumanytojui, grasindama atpirkti žmonijos nuodėmes dar vienu lavonu. Dėka religijos visi suvokė, jog nėra nieko dieviškesnio, teisingesnio ir kilnesnio, kaip išpirkti savo nuodėmes, nukankinus ir nužudžius niekuo su tomis nuodėmėmis nesusijusį žmogų. Visi žudikai, vagys, plėšikai, melagiai... nužudę niekuo dėtą žmogų, vėl tapo šventi kaip angelai ale nekati kūdikiai, dar nespėję apsišikti. Matyt dėl to nusikaltėliai, atsidūrę kalėjime, taip mielai ima studijuoti Bibliją bei žavėtis joje dėstoma religine filosofija, tokia artima nusikaltėlio sielai, ieškančiai aukos tam, kad apsivalyti. Daug nuodėmių turintys žmonės, pasimokę iš Švento Rašto tiesų, žudė niekuo dėtus žmones... nes jiems labai reikėjo, kad kažkas tas jų nuodėmės išpirktų... Nuo žudymo, žinoma, nuodėmės dar labiau didėjo... dėl to teko dar daugiau žudyti... taip ne vienas, kilnių tikslų vedamas žmogus (pvz. A.Hitleris ar J.V.Stalinas), pateko į užburtą gėrio siekimo ratą.

Kunigas supratęs, kad vien prikalimu ant kryžiaus minia gali neapsiriboti, sunerimo ir aiškiai ant kažko supyko, bet greitai susitvardė. Jis dėkingai pažvelgė į dangų, paskui tėviškai nužvelgė susirinkusius parapijiečius ir lėtai, išmintingu balsu tarė:

- Nejaugi jūs nesuprantate, vaikai mano - tarp nesusipratėlių įsivyravo tyli nesusipratimo pauzė. - Klaupkitės pašlovinti Viešpatį, kadangi šiandien Jis mums siunčią išbandymą…, o tai tik dar kartą įrodo, kad Dievas egzistuoja ir mus myli.

Minia supratingai palinksėjo galvomis ir vieningai atsiklaupė maldai prieš savo Visagalį, parodžiusį jiems dar vieną nenuginčijamą, eilinį stebuklą - t.y. nieko neparodė ir nedavė.

P.S. O kažkur viršuje, po vargonais, be sąmonės gulėjo prisprogęs kapinių sargas Jonas ir apsikabinęs didelę saldainių dėžę net nesuprato, kad nesvarbu, kas beatsitiktų, nuo Dievo meilės ir stebuklų niekas, niekada nepabėgs. Beje, Jonas iš miego tuomet taip ir nepabudo. Tą patį vakarą kažkur dingo ir didžiulis zakristijos kirvis.

Keliaujantis Tamsa

Amžina Vasara
Kartais "šventas melas" geriau, nei žiauri tiesa… arba istorija apie tai, kaip "varlė" bandė stabdyti "traukinį"... arba apie tai, kaip tikėjimas "amžinu gyvenimu" daugeliui tampa sielą glostančiu laimės eliksyru.


Ant jūros kranto sėdėjo žmogus. Laisvai išsidrėbęs medinėje paplūdimio kėdėje jis nejudėdamas žvalgėsi po dangų. Vėl "deginasi". Su šypsena pagalvojau aš, nes sėdintysis buvo visiškai nuogas ir dėl to nė kiek nesijaudino. Bent jau man, tai buvo žiauriai šalta ir aš garsiai kalenau dantimis, nuo vis bandančio mane ant žemės pargriauti ledinio jūros vėjo. Buvau su storiausiais kailiniais, bet ir per juos jaučiau šaltus ir nemalonius sūkurius.

-Klausyk žmogau, tu gi suledėsi. - Pagaliau priėjęs prie jo užkalbinau. - Gal tau paskolinti kailinius?

-Man šilta. - Ramiai, net neatsisukęs atsakė žmogus.

-Gal tu esi nauja, praplikusių šiaurinių grizlių genetinė atmaina - nustebau aš - dabar gi žiema? Pingvinai ir tie išskrido į šiltesnius kraštus žiemoti.

-Atstok nuo manęs. Man šilta, nes dabar saulėta vasara. - Aiškiai supyko, jog kišuosi ne į savo reikalus žmogus.

-Tau galvoje vasara. Dabar gi žiema? - Abejodamas apsižvalgiau aplinkui, viena ranka krapštydamas ilgą varveklį nuo nosies, kitos pirštu sukiodamas smilkinio teritorijoje.

-Žiūrėk gi, visur varvekliai kabo. - Pagaliau iškrapščiau ir parodžiau jam savo svarų argumentą.

-Tai nesvarbu. Tereikia galvoti, kad dabar vasara ir man pasidaro šilta.

-Pasidaro šilta, kai apmyža dramblys. Ir tai, sakyčiau, malonumas laikinas. - Niekaip negalėjau sutikti.

Šiek tiek patyrinėjęs pastebėjau, kad nors jis pats buvo ir mėlynas kaip lavonas, visgi jo akyse atsispindėjo šiluma. Vargu, ar tos šilumos man būtų užtekę pasišildyti dešrelę, tačiau jam, regis, jos buvo pakankamai, kad apšviestų visą miestą.

Po kiek laiko, kaukdama, iš kažkur atvažiavo greitoji pagalba. Neatstodamas aš nuvažiavau kartu su jais.

Amputavęs beviltiškai suledėjusias į akmenį nepažystamojo kojas, chirurgas įtikinėjo.

-Nėra dėl ko nerimauti, greitai vėl būsite visiškai sveikas ir galėsite vaikščioti.

-Negalėsi tu vaikščioti, nebent šliaužioti. - Abejingai tariau sušalusiam žmogui.

-Tylėk. - Kumštelėjo mane supykęs Hipokrato atstovas, su gailesčiu žiūrėdamas į pacientą.

-Gerai, gerai. Ataugs tau tos kojos. Bent jau viena tai tikrai. O jei pasiseks, tai turėsi visą krūmą - laiku susipratau aš ir plačiai nusišypsojau nelaimėliui.

Kitą žiemą ir vėl pamačiau tą patį žmogų, besišildantį "šiltoje" žiemos saulėje. Viskas buvo kaip ir pernai, tik šį kartą atsibaladoję gydytojai iki pat kaklo nupjovė jam į ledą sušalusias rankas.

-Laikykis. - Pasakė gydytojas ir kiek sutrikęs, lyg kažko ieškodamas, patapšnojo žmogui ...per pilvą.

-Aha laikykis… - pritariau ir aš, įsivaizduodamas kaip vargšelis "laikosi" prisičiulpęs lyg erkė... palubėje ant lempos (kažkur girdėjau, jog būtent taip kabo Rusijoje gyvenantys bei mintantys šviesa paslaptingi gyvūnai, vietinių "lampasosais" vadinami)

Norėdamas padėti, parodžiau į ta vietą, kur pagal nutylėjimą turėjo būti kairioji žmogelio ranka ir kuo įtikinamiau džiaugsmingai surikau:

-Žiūrėk, atrodo kažkas jau kalasi. - Paskui su neklystančio žinovo išraiška pridūriau - Nenusimink, iki pavasario ataugs, jei tik neužmirši laiku laistyti ir ravėti.

Kitą žiemą, vaikščiodamas paplūdimiu, aš ir vėl mačiau ant kranto, medinėje kėdėje "amžinos vasaros" spinduliuose laimingai besišildantį tą patį žmogų. Kiek pastovėjęs, abejingai nuėjau toliau. Vėliau sužinojau, jog naktį, kaip baslį nuo kranto, jį nuplovė eilinis šaltos jūros potvynis. Nuskendo žmogelis taip… be rankų,… be kojų. "Tikriausiai pamiršo, kad gali plaukti" pagalvojau. Kiek paklaidžiojęs smėlėta pakrante pamačiau netoliese stovintį kitą žmogų. Pasidairęs į šonus, ar kartais niekas nemato aš priėjau prie jo ir užkalbinau:

-Šalta?

-Nešilta. - Atsakė nepažįstamasis.

Aš įdėmiai pasižiūrėjau jam į akis ir atsargiai tęsiau:

-Klausyk žmogau. Tikras tikėjimas daro stebuklus. Jeigu nuoširdžiai tikėsi, viskas virs realybe. Galėsi skraidyti danguje, vaikščioti kiaurai sienas, per ugnį, stabdyti traukinus... . Tikėdamas, jog dabar saulėta vasara, galėsi sušildyti ne tik savo sielą... bet ir kūną...

Keliaujantis Tamsa

Skrynia sugrįžta į Izraelį

He struck of the men of Beth-shemesh, because they had looked into the ark of Yahweh, he struck of the people fifty thousand seventy men; and the people mourned, because Yahweh had struck the people with a great slaughter. (1 Sa 6,19)

Jis ištiko Bet-Semešo žmones, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties Skrynią, Jis ištiko penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių; ir žmonės gedėjo, nes Viešpats ištiko žmones didžiom skerdynėm. (Pirma Samuelio knyga 6,19)


0.0.0.0 Biblija
1.0.0.0 Senas Testamentas
1.9.0.0 Pirma knyga Zomėlio.
1.9.6.0. Skrynė derėjimo Izraėlitėnams vėl atduodama.

1.9.6.19. O nekurie Bėt-Sėmiškiai buvo žavinti todėl, kad jie skrynę Pono Dievo buvo pamatę ir jis gadino žmonių penkisdešimt tukstančius ir septynis dešimts vyrų. Tai žmonės gedėjo, kad Ponas Dievas tokį didį mušį tarp žmonių buvo mušęs.


Autoriaus žodis: ButterflyFX

Skrynia sugrįžta į Izraelį - taip vadinasi pirmosios Samuelio knygos šeštasis perskyrimas, 1997m. prof. A.Rubšio pakartotiniame, pataisytame ir papildytame biblijos vertime.

Tačiau, tokios citatos, kokią daviau viršuje, jame nerasite. Šioje versijoje Dievas užmuša tik 70 žmonių, ir už tai, kad šie nesidžiaugė atgautąja skrynia. Originalią, nesušvelnintą šios vietos versiją galite rasti angliškame ir rusiškame leidimuose (bent jau senesniuose), bei 1910 metų lietuviškame biblijos leidime.

Išsamesnis aprašytos vietos siužetas: Izraelis kovoja su levitais (filistinais). Filistinai laimi ir pagrobia iš hebrajų jų Viešpaties Skrynią. Tačiau juos po to užpuola nelaimės, ir nusprendžiama skrynią grąžint.


Miegu. Šūksmai. Riksmai. Minia. Pašėlęs džiaugsmas. Matau, kaip levitai atveža Viešpaties skrynią atgal mums, hebrajams. Vėl riksmai. Šventė. Aukojimas Jahvei.. skrynia dedama ant akmens. Trys vaikai iš Saros trobos, atbėgę pasidžiaugt su visais. Vėl tamsa. Riksmai Krūvos lavonų prieš mano akis....

Atsibudau rėkdamas. Visi mes atsibundame rėkdami. Visi gyvename iš dalies praeityje. Visi, pergyvenę tą siaubingą naktį. Smarvė. Lavonai. Padėjau tvarkdariams juos vežt. Išvertėm vežimą už miesto... nesusilaikęs ant jų krūvos ir išsivėmiau. Kai grįžom atgal prie skrynios, ten jau buvo prisikaupę dvigubai tiek... Kiti žmonės lipo ant kūnų, kad galėtų pažvelgt į Skrynios vidų... ir čia pat krisdavo prie visų, kad kiti liptų per jų galvas. Stebėjau verkiančią mažą mergaitę, nes per spūstį ji negalėjo prieit prie Skrynios. Žiaugčiojau...

Miegu. Šį kart nėra jokių riksmų. Mano žmona. Mes, išrinktoji Dievo tauta. Jahvės tauta. Sako ji. Kalbėjomės apie levitus. Barbarai, sako ji. Ji graži. Elgiasi kaip barbarai, sako. Meldžiasi kaip barbarai. Pagonys. Šypsosi. Bet nugalėjo mus mūšyje, sakau. Pagrobė Jahvės skrynią. Atiduos, sako. Turės atiduoti. Dievas yra didis. Mes esam Jo tauta. Grąžins. Šypsosi. Saulė aukštai, karšta. Šią vasarą visada karštą. Man bėga prakaitas. Baigiu valgyt jos atnešta maistą, šypsausi. Tuoj vėl eisiu pjaut kviečių. Ji nušluosto man prakaitą.
Pjaunu. Jie gula lygiom eilėm. Prisimenu, kai kovojom prieš filistinus, taip gulė mano tauta. Apie trisdešimt tūkstančių pėstininkų liko gulėti mūšio lauke.
Atvažiuoja kažkoks vežimas. Matau, kaip parveža skrynią. Vėl. Užspaudžia gerklę, man baisu. Krečia drebulys, bet šnekėt negaliu. Jie visi bėga prie skrynios. Bandau šaukti... kojos įauga į žemę.

Pabundu rėkdamas. Visada taip sapne būna. Kai būna baisu, negali nieko padaryt. Sapnuoju tą jau daug laiko. Visi mes jį sapnuojam. Tik nešnekam apie tai tarpusavyje. Yra temų, kuriom geriau nekalbėt. Apsiverčiu ant kito šono. Mėnesiena. Šiąnakt turbūt daugiau neužmigsiu. Ką aš bandau apgaut? Užmigsiu. Visada užmiegu. Esu išsekęs. Dieną nukeliavau daug mylių. Kas dieną keliauju. Kuo toliau nuo tos vietos.

Tvarkdariai kasa kapavietes. Šalia meldžiasi kunigas. Jis nežiūrėjo į skrynią, nes yra aklas. Visi užsirišę skareles ant burnų ir nosies. Kvapas nepakeliamas. Atvažiuoja dar vienas vežimas su lavonais. Išverčiamas į griovį... viršuje guli kelių metų mergaitė. Turbūt ta pati, kuri verkė tada. Matyt, koks gailestingas vyras ją pakėlė. Kėblinu šalin...

Jehošua. Jo lauke stovi skrynia. Didžiuojasi. Jis vienintelis turėjo didelį akmenį, ant kurio pritiko pastatyt Jahvės Skrynią. Jis pirmasis sugalvojo pažiūrėt į skrynią. Mano senas draugas. Kiek mano senų draugų dabar kraunama į vežimus? Kunigai sakė, kad Jahvė – gailestingas dievas. Galbūt. Stengiuos negalvoti apie tai. Nežinau ko tikėtis, nesuprantu, kas vyksta. Girdžiu, kalbasi. Ne, pamatysi, man taip neatsitiks, įsikarščiavęs tvirtina kažkoks jaunuolis savo draugei. Stovi eilėje. Šioje skrynios pusėje susiformavo kažkas panašaus į eilę. Pagaliau visi prieš juos stovėję pažiūri į skrynią ir jų lavonai sukraunami į vežimus. Nusisuku, braunuos per minią, bėgu. Iš visų gatvių plūsta minia i Jehošuos lauką...

Pabundu. Šalta, bet aš išpiltas prakaito. Visada taip. Ar liausis kada tie sapnai? Nemanau. Tai toks įvykis, kuris sapnuojamas amžinai. Amžinai? Iki mirties. Ar ir kitų tautų dievai tokie? Neteko girdėt, kad Baalas savo pasekėjam būtų suruošęs tokį renginį. Stop. Negalima galvot apie tai. Jahvė neprognozuojamas, po tos nakties tai visiškai aišku. Stop. Apsiverčiu ant kito šono... Kas atsitiko mano tautai? Kas atsitiko mano miestui? Kodėl, kai dešimties tūkstančių lavonų kalnas buvo sukrautas už miesto, kai nežinia kiek lavonų voliojos aplink skrynią, kiti lipo ant anų ir... ir žiūrėjo.

Balsai. Jahvė taip bando jūsų tikėjimo tvirtumą, šaukia senas kunigas ir pasilipa ant ką tik nukritusios merginos galvos, kad galėtų žvilgtelt į Skrynią. Išgirstu jauną balselį. Kojos vėl įaugą į žemę... žinau kad sapnuoju, bet nieko negaliu padaryt. Vėl apima panika. Dėde, kas čia daros, kodėl visi žmonės krenta aplink tą skrynią? Ji sėdi mano pusbroliui ant pečių, išdykėlė mano duktė. Šaukiu, bet garso nesigirdi. Mostaguoju rankom, bet jie manęs nemato. Praeina pro pat ir nueina link didžiojo akmens Jahošuos lauke... Dėde... mostaguoju rankom, kažką užkabinu. Turbūt ne sapne... rėkiu... jaučiu, kaip plyšta antklodė... Dėde, nematau, pakelk aukščiau, prašau.... Ar taip atrodo beprotybė? Kai sapnas ir gyvenimas susilieja? Išlipu iš guolio ir nušlubuoju link užgesusios laužavietės... ausyse tebeskamba paskutiniai dukters žodžiai. Dėde, pakelk, prašau, aukščiau... Jie abu susmuko beveik vienu metu.
Mes – išrinktoji Jahvės tauta, sakė kunigai. Mes – Dievo tauta, sakė mano žmona. Jos po tos nakties neberadau. Lavonų buvo daugybė, daugiau, nei žmogus gali suskaičiuoti. Girdžiu savo rėkimą, bet negaliu sustot. Susirandu prie laužavietės peilį. Ar ir kiti, tada su manim krovę lavonus, baigs taip pat? Mes – dievo tauta... Ne, sapnai nesitęs amžinai....

ButterflyFX


Keliaujantis Tamsa: Smalsumas veda link atradimų - pažinimo. Naivūs tamsuoliai - kunigo duona kasdieninė. O išsilavinę ir protingi žmonės, dėka pažinimo suteikiamų žinių, susitvarko gyvenimą taip, jog jiems nėra jokio poreikio šauktis Dievo (ar kieno nors kito) pagalbos. Todėl pažinimas (darantis Dievą nereikalingu) ir tikėjimas Dievu, Jo malone - nesuderinami dalykai. Ši istorija - perspėjanti pamoka, jog bandymas pažinti, tame tarpe... pažvelgti Dievui į veidą, gali baigtis jūsų apipuvusiu lavonu. Taip kad nebandykite ieškoti Dievo, nes, neduok Dieve, Jį netyčia pamatysite :). Tikėkite ir pasitenkinkite tuo, ką jums papasakos kunigai, beje, irgi nematę to Dievo, kitaip jau seniai būtų ant kirmelių puotos stalo :). Kaip sako Krikščioniška išmintis: Tikėkite nematę... t.y. eikite per gatvę su maišu ant galvos.

ButterflyFX

Ačiū Dieve!

Plaukė kartą žmogus upe, kai kažkas jį netikėtai truktelėjo už kojos. Persigandęs galimos nelaimės, plaukikas pagreitino tempą ir pagaliau išlipdamas iš vandens sušuko:
- Ačiū Dieve, kad išgelbėjai mane nuo krokodilo nasrų!
Staiga iš vandens išniro didžiulis krokodilas ir, lyg niekur nieko, nukandęs koją, dingo po vandeniu. ....Sekė skausminga pauzė... galiausiai, kiek sutrikęs, nelaimėlis padarė išvadas:
- Ačiū Dieve, kad palikai man kitą koją, jog galėčiau pasiremdamas ja vaikščioti!
Staiga vėl išniro krokodilas ir nukando likusią koją (pas žmogelį, kaip žinia, jų daug nebuvo). ...Vėl sekė pauzė..., po kurios pasigirdo, šį kartą jau gulinčio žmogaus, balsas:
- Ačiū Dieve, jog palikai man rankas, kad galėčiau sau duoną užsidirbti! "Drošiu Rūpintojėlius" - numatė savo šviesią ateitį būsimasis liaudies meistras.
Su ta mintim krokodilas pasirodė vėl ir ėmė temptis savo nedavalgytą užkandą link upės. Laimei, ant kelio pasirodė vietiniai gyventojai ir po ilgų grumtynių ištraukė auką iš peraugusios varlės narsų. Be kojų, ...jau ir be rankų ir be sąmonės žmogus atsibudo ligoninėje. Kiek pagalvojęs apie susidariusią situaciją jis su palengvėjimu kreipėsi į nematomą Absoliutą:
- Ačiū tau Viešpatie, kad skyrei man šitą išbandymą ir, atsiuntęs pagalbą, apsaugojai mane nuo mirties bei palikai burną, su kuria galėsiu maitintis.

P.S. Tad, Ačiū Dieve, kad, kol gyvas žmogus, Tau visada bus galima padėkoti už tai, ko Tu iš jo dar neatėmei ir už tai, kad niekada nepalieki religinių fanatikų nelaimėje.

Eretikas

Kauno Vurdalakas (...Ištrauka iš laiško Tamsos Brolijai)

Yra dar toks dalykas: kažkur skaičiau apie vampyrus... . Labai norėčiau paskaityti daugiau, nes ir aš turiu tokių "neaiškių potraukiu"...
Jau pora metų, kai tik nereikia eiti į mokyklą, miegu dienomis, o naktimis sėdžiu prie kompo ir "malu šūdą", netiesiogine to žodžio prasme... Kai įsipjaunu į ranką, žaizda neišsiplaunu po vandeniu, bet išsičiulpiu pats. Man skanus mano paties kraujas, nors ko nors kito dar niekada neteko ragauti... :(Man būdinga alergija saulei, todėl negaliu ilgai būti saulės šviesoje, o ir šiaip ryški, kad ir lempos šviesa man yra varginanti. Pabuvus šviesoje oda neįdega, o paraudonuoja, lūpos po kelių valandų pasidaro tokios raudonos, kad aš atrodau kaip transvestitas - tai šlykštu! :-(, akys taip pat įgauna raudonumą. Atrodo kaip akių uždegimas. Šiaip mano akims dar būdingas tinklainės blankumas, taigi sąlyginai tamsoje matau geriau, nei ryškioje šviesoje. Tai tiek faktų, teigiančių mano fizinį vampyriškumą. Dabar truputį apie psichinį: Vieną vakarą aš ėjau su draugais per Laisvės Alėją. Vienas pastebėjo, kad aš "spoksau" į kiekvieną merginą, pro kurią praeiname. Jis man sako: "tai ką JOZIK'ai, pist nori?! :)", o aš jam atsakiau, kad mane traukia ne seksas, o tai ką turi kiekviena iš jų patį brangiausią - jų kraują. Ir žinote ką? - Manau, kad aš nemelavau... Kažkada kažkas manęs paklausė, ką galvoju apie merginų nekaltybę. Atsakiau, kad nuomones neturiu, bet iš tikro yra ne taip. Mane tiesiog nervina, kad dabar jau 12-os metų mergaites tampa "kekšėmis"! :-E Šliūchos tos! Negi negali savo sielų pataupyti kai kam svarbesnio?!. Įsivaizduokime, kad visos tos istorijos apie vampyrus "klestėjusius" prieš kelis šimtmečius yra tiesa. Viskas ką jiems reikėdavo padaryti, kad patenkintų savo nepakeliamą alkį "nekaltu" krauju, tai išeiti į gatvę, ir pasigauti bet kurią netekėjusią merginą ir tikrai nereikėdavo jaudintis, dėl "prekės vertės". O dabar blet! :-E Dėl "nekalto kraujo" reiktų medžioti vaikus, o naktį gatvėje to tikrai nerasi... Kas lieka? išsikvieti prostitutę, iš anksto susimoki, kad nieko blogo nepagalvotų, atrodo "pradedi", o tada suleidi jai nasrus į kaklą. Ji dar bando priešintis, klykia, spurda, bet niekas iš "tamsos ranku" pabėgti negali... Tu mėgaujiesi josios krauju ir jauti, kaip su kiekviena minute jos jėgos senka. Su kiekviena minute jos siela, visa jos esybė atitenka tau. Galiausiai viskas baigiasi ir ji miršta tavo rankose. Daugiau ji nebeturi nieko, ko tau reikėtų ir tu iš jos nebūtum pasiėmęs... .

Tai va taip aš kartais pasvajoju, nors kaip sakiau, aš dar nekaltas - dar niekada neragavau svetimo kraujo. Tai tiek apie psichologinę mano vampyrizmo pusę. Ir galiausiai mano nuomone, dėl kurios aš... na sakykime netikiu esąs tikru vampyru. Va pavyzdžiui baimė česnakams yra visiškas absurdas. Kepta duona su česnaku yra visai skanu ir nieko čia ko reikėtų bijoti. Saulė, nors ir labai blogas dalykas mano odai, bei išoriniams organams, tikrai nėra faktorius, dėl kurio užsidegčiau, kaip tai yra rodoma kiekviename fantastiniame filme apie vampyrus. Žmonės daug prisigalvoja nebūtų dalykų... Na apie save papasakojau lyg ir nemažai. Ir nors mano manymu mano ateitis tikrai nebus tiesiogiai susijusi su Satanizmu, labai noriu sužinoti viską apie vampyrus… .

Jozik

Vaikai ir jų darytojai

- Kodėl mano vaikas su keturiom akim gimė ? - Klausia valstietis kunigo, tuo pačiu metu
dėdamas kibirą su urano druska ant žemės.

- Taip Dievulis norėjo sūnau. - atsako kunigas.

O valstietis nešasi uraną namo. Kalkių negavo, tai nors šitais, kažkokiais keistais milteliais kambarius išbaltins. O dėl to keturakio - bus tų vaikų. Dievulis gi geras… .

Black Dawn

Teologija

Ateina vyresnis, dėstantis teologiją kunigas pas jaunesnįjį, studijuojantį ir sako:

- Angelo sparnai yra kaip erelio, o ne kaip varnos.

O jaunasis tuo tiki, nes vyresnysis tai pasakė. Reiškia, taip ir yra. Įrodymai - nereikalingi…

Black Dawn

Velnio išvarymas Švėkšnose

Pamenu, kadaise klebonavau Švėkšnų parapijoje. Gyventojai tuose kraštuose buvo dievobaimingi ale bažnyčioje reguliariai lankėsi ir dosniai mums aukodavo. Kas dešrą, kas maišą grūdų, kas kokią dešimtinę duodavo. Tik viena šeima - Juršaičiai neidavo į bažnyčią nei savaitgaliais, nei švenčių dienomis. Prie tarybinių laikų Antanas Juršaitis buvo kolūkio pirmininku, o jo žmona Aldona - pieninės viršininke. Gyveno jie pasiturinčiai, vargo nematė ir, matyt, dėl to Dievo jiems nereikėjo. Buvo tikra bedievių šeima. Bet kaip neapeina Dievo malonė kenčiančių ir vargstančių, taip neaplenkia Šėtonas atstumiančių Dievą, pasikėlusių savo didybėje bei turtus žarstančių. Ir įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Įvykis parodęs, koks silpnas yra žmogus prieš Velnio pinkles ir kaip pavojinga yra atstumti Dievo malonę.

Kaip šiandien pamenu - lijo, griaudėjo perkūnai, žaibai visokie. Buvo jau kokia antra valanda nakties, kai į parapijos duris kažkas pasibeldė. Aš jau buvau sukalbėjęs savo poterius ir ruošiausi eiti pas šeimininkę gulti, bet beldimas nenutilo, todėl pasukau link durų. Už jų stovėjo persigandusi ir peršlapusi Aldona Juršaitienė ir grąžydama paraudusias rankas, kaltomis akimis, kreipėsi į mane:
- Kunigėli, nelaimė! Padėkite! Mano vyresnioji duktė ėmė elgtis labai keistai. Net nežinau, ką daryti. Akys raudonos, kaip žarijos, riaumoja ant manęs su tėvu nesvietišku balsu ir kitaip staugia. Vakarais iš jos kambario sklinda baisūs garsai. Laipioja sienomis visa už pilvo susiėmusi – kad tik ten koks demonas nebūtų įsisukęs. Šiandien namie radau netgi kraujo dėmių. Mano vyras Antanas sakė, kad reikia kviesti gydytojus iš miesto, ale gi žinote, skaičiau neseniai „Valstiečių laikrašty“, kad medikai tik ir žiūri kaip kokį vaiką nužudyti, gyvą nuplikyti ar iš gimdos replėmis ištraukus užmušti savo eksperimentams su kokiais tai empryonais. Dar neseniai per televizorių mačiau laidų visokių dokumentinių apie demonus ir vaiduoklius. Ale jose sako, kad taip iš tiesų būna sviete ir panašioje bėdoje padėti gali tik vaiduoklių ir velnių išvarinėtojai ale kunigai ir egzorcistai visokie. Kad tik mūsų dukrelė nebūtų Tamsos Valdovo apsėsta, nes labai panaši į jį pasidarė, juodai rengtis ėmė ir dažytis. Tai įkalbėjau vyrą, kad pirma kunigėlį pakviesti gal reikėtų. Šalia visai juk gyvena, gal nereikės tų daktarų iš miesto. O jis jau žinos gal, ką toliau daryti. Jūs čia miestelyje autoritetas ale jus ir suaugusieji ir mažieji gerbia. Mačiau, kaip pas jus visi vaikus veda ir kaip paskui jie jūsų bijo ir paklusniai akis nuleidę būna vien pamatę pro šoną einantį. Tai ir mums gal galite padėti tokioje nelaimėje dukrą suvaldyti... – susijaudinusi Aldona barškėjo nesustodama.

Nenorėdamas gaišti laiko su bedievių šeima ir važiuoti, bandžiau uždaryti duris pasakęs:
- Kreipkis į Leniną. Kai tamstoms Dievas - pinigai, bažnyčia padėti negali. - Bet Aldona įsitvėrė į duris, kaip Zingeris Osvencime į duonos riekę ir su ašaromis akyse ėmė maldauti:
- Kunigėli, skolingi neliksime, štai... - išsitraukė iš kišenės baltą voką - ...Čia penki šimtai litų. Imkite, važiuojam. Aš jus nuvešiu ir parvešiu. Labai prašau.
Nežinau, kažkaip iškarto sugraudino mane tos moters ašaros akyse. Be to, pagalvojau, jei išgelbėsiu vaiką, gal sugrąžinsiu atgal į bažnyčią dar kelias paklydusias aveles.

Taigi, prisakęs palaukti kokias penkias minutes, nuėjau susiruošti. Jau daug metų tarnauju Viešpačiui ir puikiai supratau, kas atsitiko. Bedievybė yra žmogaus silpnybė, kuria pasinaudojęs Nelabasis ir apsėdo Juršaičių šeimos namus ir vaiką, nes vaikai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Jie patys dar nesupranta šėtoniškos grėsmės, todėl prie Dievo juos reikia vesti diržu ir prievarta, kartais viliojant saldainėmis ir kitomis priemonėmis, kurias žino tik kunigas ir vaikas. Dėl visa ko užsidėjau po sutana neperšaunamą liemenę, pasiėmiau švęsto vandens, kryžių ir lagaminėlį su nusmailintais kuolais bei kitomis Velnio išvarymo priemonėmis ir išvykau į misiją.

Tik įėjęs į namus supratau, kad kažkas negerai. Trenkė stiprus sieros ir vėmalų kvapas. Aldona dievagojosi, kad vakar buvo didelės išgertuvės su klapuškėmis, bet manęs - patyrusio egzorcisto tai nesuklaidino - ore tvyrojo Velnias. Antanas jau laukė mūsų prieangyje. Jo akyse nesunkiai galėjau įžvelgti atgailą už tai, kad jis visą gyvenimą buvo bedieviu ir kas vakarą nesimeldė bei nevaikščiojo į bažnyčią, už ką dabar kenčia jo dukra:
- Telaimina jus Dievas. - Ištarė kiek sutrikęs dėl to, ką pasakė, Antanas - Jeigu padėsite išgelbėti dukrą, savo plikomis rankomis pastatysiu jums naują bažnyčią.
- Kur apsėstoji? - Sausai nukirtau, nematydamas reikalo bendrauti su Dievo išsižadėjusiu netikėliu.
- Antrame aukšte. - Atsakė Antanas. Tuo pačiu metu viršuje kažkas garsiai nusijuokė ir uždainavo demonišku balsu.
Mes visi užlipome į viršų. Dukros kambario durys buvo užrakintos ir užremtos spinta. Visas susijaudinęs Antanas nustūmė į šoną spintą, atrakino duris ir nebyliai atsitraukęs į šoną pažvelgė į mane. Paėmiau iš jo raktą ir paprašęs, man įėjus, duris vėl užstumti spinta, ryžtingai žengiau į kambarį.

Įėjęs vidun iškarto užrakinau duris iš vidaus. Girdėdamas bildesius už durų supratau, kad Antanas įvykdė paliepimą ir užsibarikadavo iš išorės. Kai kur kraujais nušlakstytame kambaryje, lovoje su paraudusiomis akimis gulėjo už pilvo susiėmusi ir išbalusi, juodai plaukais ir nagais dažyta mergina, o iš magės kampe skleidė baisybes visiems gerai žinomas bedievis ir šlykštynė - Merlinas Mensonas. Iškarto matėsi, kad Velnias šitoje jaunoje, trylikos-keturiolikos metų merginoje įsirengė savo gūžtą. Priėjau prie jos, išsitraukiau Bibliją su kryžiumi ir tariau:
- Tai ką, vaike, atėjau tavo sielos gelbėti... - nukreipdamas kryžių tiesiai į Velnio apsėstą merginą. Kas vyko toliau buvo siaubinga...

- Eik naxui senas pydare!!! - Suriaumojo Juršaičių dukra ir su aiškia neapykanta viskam, kas šventa bei dieviška, šoko iš lovos ir ėmė stumti mane link durų. Paskui staiga susilenkė ir apvėmė mane gausia vėmalų čiurkšle. Trenkiau jai per veidą su Šventraščiu. Velnio vaikas gi visai pasiuto ir spyrė man į tarpkojį.
- Ach tu, sūka!!! - tik spėjau ištarti ir iškarto, ten pat gavęs antrą smūgį, nuvirtau ant grindų. Kol patirdamas neišpasakytus skausmus gulėjau ir aimanavau, ji kažką pasakiusi apie jos vaikiną ir kaip aš jį nuolatos pisau parapijoje, apsivijo kojomis mano kaklą ir ėmė smaugti. Kovojome kokią minutę. Bandžiau jai paaiškinti, kad pisau ne tik jos vaikiną, o visus kaimo vaikus ir kad tai normalu, bet ji manęs nepaleido, niekaip negalėjau išsivaduoti iš mirtinų, smaugiančių apsėstosios gniaužtų. Vartėmės po grindis, kol galiausiai, trenkiau jai su po ranka pasitaikiusiu telefono aparatu į galvą. Mergina nusirito per kambarį į kampą. Tuo metu griebiau ant spintelės buvusią lempą, nuplėšiau nuo jos gaubtą ir pražiodinęs sugrūdau strypą jai tiesiai burną, o dalį elektros laido apvyniojau jai apie kaklą, kad lengvai nenusiplėštų. Šaukdamas:
- Teapšviečia tave dangiška šviesa!!! - spragtelėjau jungiklį ir trumpas blyksnis su pokštelėjimu jai tarp dantų apšvietė visą kambarį. Mergina ėmė kratytis, kaip Ali nuo Parkinsono, iš jos burnos pasipylė kraujas. Akivaizdu, kad Velniui tai nepatiko ir jis ėmė palikti jos kūną. Darbas buvo beveik baigtas. Tarp subraižytų ir apvemtų sienų mėtėsi išdaužyti ir išvartyti baldai, o pati Juršaičių atžala tuo metu voliojosi pačiame kambario centre, tiesiai prieš mane ir aimanavo. Kol ne vėlu ir Velnias buvo nusilpęs, skubėjau jį pribaigti specialiu ritualu. Greitai apibrėžiau pašventinta vaškine žvake aplink merginą didelį ratą ir, dėl visa ko, pasiėmęs iš lagamino kuolą, vienu šuoliu šokau ant nusidėjėlės. Atgijusi demono apsėsta eretikė draskėsi ir spiegė, kaip pasiutusi katė. Draskė man veidą, plėšė nuo manęs drabužius, o aš plėšiau nuo jos, norėdamas išpaišyti ant jos kūno šventus simbolius, kad jie degintų Velnią ir jis norėtų jį palikti. Krauju paplūdusiame kambaryje, tarp vėmalų, išvartytų daiktų ir drabužių skiaučių mes grūmėmės jau visai nuogi ir išvargę, kaip išgirdau, jog į kambarį intensyviai ėmė laužtis Antanas su Aldona. Galiausiai, mergina griebė nuo grindų žirkles ir pasiruošė smogti man tiesiai į veidą. Todėl sušukęs:
- O šventas Dieve, padėk man ir paimk šios bedievės sielą Dangun!!! - Akimirksniu suvariau jai ąžuolinį kuolą tiesiai į širdį.

Kaip tik tuo momentu traškėdamos išvirto kambario durys ir, nešinas vienoje rankoje laužtuvu, kitoje - medžiokliniu šautuvu, į kambarį įvirto Antanas. Akmeniniu veidu jis sustingo vietoje. Ant žemės gulėjo nuoga, sumušta ir kraujais plūstanti bei kuolu persmeigta jo dukra. Ją apsižergęs, taip pat nuogas, kruvinomis rankomis ant viršaus sėdėjau aš, laikydamas rankose jai iš stiklais supjaustytos burnos styrančio lempos strypo elektros laidą, užveržtą ant jos kaklo. Na ką dar gali pagalvoti kvailas, bukas, bedievis-ateistas? Bet ką, tik ne tai, kad aš bandau išgelbėti jų dukrą nuo Velnio. Padėtį apsunkino ir tai, kad grumtynių įkarštyje nepastebėjau, jog dėl nuplėšytų drabužių ir dėl to, jog buvome visiškai nuogi, kaip tik tuo metu mano varpa netyčia buvo atsidūrusi jos makštyje – mus kunigus ir mūsų dieviškus veiksmus visuomenė dažnai supranta ir vertina klaidingai, iškreiptai, kad ir kaip mes stengtumėmės jai padėti pažinti Viešpatį bei Jo gerus darbus. Dar bandžiau paaiškinti:
- Tėvai, palauk! Viskas ne taip, kaip atrodo! - Bet tas kvailys sušukęs:
- Ach tu iškrypęs žudike-pedofile!!! - Nusitaikė tiesiai į mane ir iššovė.

Kurtinantis smūgis parbloškė mane, kaip milžiniška jūros banga. Trumpam man aptemo protas. Tačiau stebuklas... nors buvau visai be drabužių, neperšaunamos liemenės demono apsėstai merginai nepavyko nuo manęs nuplėšti. Kol šeimininkas užsitaisinėjo šautuvą iš naujo, pašokau, kaip liūtas, ir vienu judesiu, pakeliui griebęs iš atidarytos skrynios kitą nudrožtą ąžuolinį kuolą, smeigiau juo tiesiai Velnio apsėstam bedieviui į akį. Nes juk tik Velnio apsėstas žmogus gali šauti į kunigą! Laikas tarytum sustojo. Antanas susvirduliavo, pažvelgė į mane nebyliai vienintele likusia, nustebusia akimi ir griuvo aukštielninkas. Tada išvydau už jo nugaros stovinčią ir žiopčiojančią Aldoną. Pagalvojęs, kad demonas iš Antano gali čia pat persikūnyti į žmoną... ką jis, neabejotinai, ir darė per burną, nes Aldona akivaizdžiai negalėjo susičiaupti ...veikiau žaibiškai. Tvirtai suspausdamas iš Antano rankų išslystantį ir jau užtaisytą šautuvą, nukreipiau jį į Antano žmoną ir su baime, kad kulka ne sidabrinė ir gali nesuveikti, šoviau tiesiai jai į pilvą - Aldona buvo nėščia, tai pagalvojau, kad vienu šūviu nudėsiu du bedievius. Nes nušovus Aldoną, demonas gali persikūnyti į kūdikį ir jis, išsiveržęs iš pilvo, gali mane apvaisinti demoniška sėkla (mačiau kartą, kaip tai atsitiko filme "Svetimas"). Moteris, perlinkusi per pusę, išskrido pro duris ir persivertusi per turėklus nukrito į pirmą aukštą. Tokios kovos su Velniu man dar neteko patirti. Nebent tada, kai buvau kartą iškviestas į vienišą, miške esančią pensininkų Kaušaičių sodybą. Tada, pamenu, viskas baigėsi ne tik visos sodybos su šeimininkais ir jaunesniu patarnautoju supleškinimu, bet ir kokių 4000 hektarų miško gaisru. Laimei, dar spėjau išnešti iš trobos stiklainį su visomis pensininkų gyvenimo santaupomis, kurias jie, neabejotinai, taupė tam, kad paaukotų bažnyčiai.

Darbas buvo baigtas. Susirinkau visus savo daiktus, nuvaliau rankenas ir jau buvau beišeinąs, kai prie durų, už drabužių spintos, pastebėjau jauniausią Juršaičių dukrą - kūkčiojančią 2 metų Elenytę. Neabejotinai, Velnias jau tykojo ir jos sielos. Paėmiau tėviškai vaiką ant rankų ir tariau:
- Nusiramink vaike. Viskas jau praeityje. Velnias tavęs nepalies. - Tada švelniai pasodinau ją ant žemės, šiek tiek palenkiau ir gerai trinktelėjau durimis. Išgirdęs, kaip trakšteli minkšti galvos kaulai bei čiurlena pro plyšius smegenys, paspyręs lavonėlį vidun išėjau į kiemą. Dabar jos sielos Nelabasis tikrai nepaims, nes ji nukeliavo Dangun, pas mus visus mylintį Dievulį.

Danguje švietė žvaigždės su mėnuliu. Čiulbėjo paukščiai. Dievas tą naktį buvo maloningas. Aplaistęs namą benzinu ir padegęs, sėdau į Aldonos Opelį ir išvykau parapijon, su palengvėjimu galvodamas, kad nuo Velnio šiandien išgelbėjau dar 5 sielas. Sunkus tas mano darbas. Jei ne vokas su 500 Lt ir automobilis, kurį mano padėjėjas dalimis parduos Kaune, mes-kunigai negalėtume išgyventi. Nes žmonės šiais laikais nori iš kunigo dvasinio peno nesuvokdami, kad kunigas irgi žmogus ir jam reikia valgyti. Taip kad, vaikai mano, kreipkitės. Jei kada reikės ką išvaryti, mielai atvažiuosiu į jūsų namus ir padėsiu visai šeimai.

Brolis Aistijus

Keliaujantis Tamsa

Santa - vaikų Dievas

Batmanas, Supermenas, Robinas Hudas - žmonės apsėsti minties turėti mistinį geradarį. Skraidančio padebesiuose geradario idėja imama diegti nuo pat vaikystės. Nuo ko viskas prasideda ir kaip tėvų darbą pratęsia šv. tėvai. Tarp Kalėdų Senio ir Dievo yra labai daug bendro. Tik vienas yra skirtas vaikams, o kitas suaugusiems. Abu jie atrodo panašiai... vaizduojami senyvo amžiaus, su balta didele barzda. Abu yra vienodai nematomi. Abu apdovanoja geru už gerą elgesį ( gero elgesio parametrus nustato tėvai arba šventi tėvai - aukštesnio levelio moralistai ). Abu šone turi po jauną merginą. Mariją ir Snieguolę. Vienas savo kėslams įgyvendinti operuoja paslaptingais nykštukais, kitas angelais. Tai lyg tas pats asmuo, vieną kartą metuose persirengiantis ir išsiruošiantis išskirtinai pas mažuosius pasaulio gyventojus. Skirtumas tik tas, jog...

Kalėdų Senis – Pirmoji visuotinio geradario apsėdimo versija, su kuria susiduria vaikai. Taigi... jis skirtas vaikams. Matyt dėl to yra apsirengęs ryškiais raudonais drabužiais, o jo vežėčios apkarstytos barškučiais ir kitokiais skambaliukais. Turi didelį maišą saldainių ir dovanų geriems vaikučiams. Kartais pagal paprotį vaikai nakčiai jam palieka pieno su sausainiais. Seniai žinoma, jog suaugusieji paprasčiausiai meluoja ir apgaudinėja vaikus tikėdami, jog tiems tai į gerą (neabejotina, vaikai pasimoko iš dėdžių ir tetų, jog meluoti ir apgaudinėti kitus kartais yra labai gerai bei atsilygina tuo pačiu) ...iki to momento, kol vaikai kada nors neaptinka naktį prie eglutės lyg nusikaltėlių sėlinančių gimdytojų. Tuomet jie supranta... jog Kalėdų Senis žemiška būtybė. T.y. Jo nėra. Bet su šiuo suvokimu mažai kas pasimoko. Ateina eilė užlipti ant to pačio Grėblio antrą kartą. Jo vardas...

Visagalis Dievas – Skirtas suaugusiems, nors aptarnauja ir vaikus. Tai daug subtilesnė būtybė. Jo apsirengimas ir išvaizda nėra tokia ryški bei skirta labiau išlavintai, daugiau mačiusiai publikai. Kaip ir vaikams, Jis geriems dėdėms ir tetoms dovanoja dovanas. Tik ne vaikiškas, o daug rimtesnes – pagal savo dydį ir lygi bei kokias pridera gauti suaugusiems. Atsilygindami žmonės irgi šį tą paaukoja ...pinigus, pamaldumą, paklusnumą Jo atstovams, kaip ir vaikai tėvams - Kalėdų Senio atstovams, o kartais netgi ir vieni kitus. Stato Jam bažnyčias. Jo mitą tarp suaugusių palaiko šventi tėvai ...irgi galvodami, jog mums ( o tiksliau... jiems patiems ) tai neša naudą. Šventų tėvų melą kur kas sunkiau išaiškinti, nes jų Geradarys - Dievas toks pats sudėtingas ir margas, koks yra suaugusio žmogaus mąstymas. Be to, suaugusiems skirto Geradario versija asmeniškai niekada nesilanko nė prie vienos eglutės ar kokiame nors renginyje ir jokių savo materialių buvimo įkalčių niekada nepalikinėja... . Atitinkamai sunku aptikti su kalnu parduotuvinių gėrybių po eglėmis lakstančius kunigus ir išaiškinti šią gudriai sumanytą klastą.

Tamsos Brolija

Kodėl negali egzistuoti Kalėdų Senis?

1. Nė vienas Šiaurinis elnias nemoka skraidyti. Bet jeigu sąžiningai, tai mes dar neištyrėme 300 000 gyvų organizmų. Ir dauguma iš jų bakterijos. Žinoma, šis faktas dar nereiškia, kad viena iš jų gali būti skraidantis Šiaurinis elnias.

2. Žemėje gyvena 2 milijardai vaikų (žmonės iki 18 metų). Kalėdų Senis neina pas musulmonų, induistų, žydų ir budistų vaikus. Vadinasi galime atmesti 81.1%. Lieka 378 milijonai vaikų. Tarkim, kad kiekvienoje šeimoje po 3 vaikus. Gauname 126 milijonus šeimų. Galvokime, kad kiekvienoje iš jų tik vienas vaikas nusipelnęs dovanėlės.

3. Kalėdų Senis turi 31 valandą, kad pristatytų dovanėles. Tai lemia laiko skirtumas ir Žemės judėjimas. Gaunasi, kad jis turi aplankyti 1129 šeimas per sekundę. Todėl jis gali skirti mažiau nei 1/1000 sekundės tam, jog sustotų, išsiropštų iš vežimo, įšoktų į kaminą, padėtų dovanėlę, išlystų atgal per kaminą, užsiropštų ant vežimo ir skristų toliau iki kito namo. Tarkim, kad atstumas tarp namų yra 1.3 kilometro, tuomet jam reikia nuskristi tik 81.9 milijonus kilometrų. Tačiau mes dar nepriskaičiavome, kad per 31 valandą Senis turi daryti viską, ką ir normalūs žmonės. Valgyti ir atlikti gamtinius reikalus. Norėdamas suspėti jis turi judėti 734 kilometrų per sekundę greičiu. Palyginimui: pati greičiausia žmogaus išrasta mašina - "Ulysses" kosminis palydovas juda 41 kilometrą per sekundę greičiu, o vidutinis Šiaurinis Elnias gali nubėgti 24 kilometrus per valandą.

4. Dabar apžvelkime dovanėles. Jeigu kiekvienas vaikas gautų vidutinio svorio (1.8 kg) "LEGO" dėžutę, pats vežimas svertų 226 800 tonų, be Kalėdų senio, kuris pagal sklandančius gandus yra labai, labai storas.  Vidutinis Šiaurinis elnias patempia 226 kilogramus, o jo vidutinė mase apie 113 kg. Tarkim, kad Skraidantys Elniai dešimt kartų stipresni. Taigi mums reikės 100 354 elnių, o ne 6-8 su kuriais Senelis, pagal tuos pačius gandus ir važinėja. Šitaip susispaudę turi būti Skraidantys Elniai :). Jeigu elniai išsirikiuotų 2 eilėmis, ir būtų vienas nuo kito 2.5 metrų atstumu, tai vežimo ilgis siektų 125 kilometrus ir 443 metrus. Kuo daugiau elnių, tuo sunkesnis vežimas. Su elniais gaunasi 238 140 tonų.  Palyginimui: laivas "Queen Elizabeth" lengvesnis penkis kartus. "Queen Elizabeth" yra sunkesnis ir didesnis už legendinį "Titanic".

5. Taigi, kūnas sveriantis 238 140 tonų, juda 734 kilometrų per sekundę greičiu. Trinties jėga, atsirandanti dėl tokio judėjimo, akimirksniu padegs Šiaurinius Elnius. Tuo metu kiekvienas elnias išskirs 14.3 kvintilijonus energijos, kuri sudegins ne tik Elnius, bet ir vežimą. Kalėdų Senis su savo skraidančiais objektais susinaikins per 4.26 tūkstantąją dalį sekundės.

Išvada: Jeigu Kalėdų Senis ir egzistavo, tai greičiausiai jis jau miręs.

Tamsos Brolija

Sanktus Klausus

Jau nuo senų laikų spėliojama, kodėl Kalėdų Senis yra nemirtingas. Daugelis istorikų ir mokslininkų pagaliau pripažino faktą - Kalėdų Senis yra kalnietis ir nuo gilių viduramžių kovoja su Maklaudų gimine dėl galvų. Tokie istorikai, kaip A.Bumblauskas, netgi ryžtasi teigti, jog tai pats Dankanas Maklaudas. Dar giliai sakraliniuose ir dvasingumu persmelktuose didžiojo Visatos šamano Nostrado slaptuosiuose marazmų archyvuose buvo rašoma:

"... Ale iki Naujojo Svieto pradžios ateis tie išmislai iš tamsios, rūku aptrauktos girios, ale išeis atgal į nakties speigus su mūsų skalpais, kiaušais ir kūdikiais maišuose... ir laikas sustos... ibo baigsis Visatos Elementas..."


687 metų bažnytiniame veikale "Demonai" aptiktas štai toks įrašas su iliustracija:

 
Iliustracija iki restauracijos - 687 metai   Iliustracija po restauracijos - 1987 metai

"...SANKTUS KLAUSUS INFANTILOKUS PAĖDAKUS - (Anagrama nuo SaTaN) Monstrinė ( Peklos Didžioji ) Pabaisa, gyvenanti šiaurės ašigalio pelkėse. Minta nekaltų vaikų fantazijomis, bet kartais jos aukomis tampa ir patiklūs suaugę žmonės. Savo maistą ( vaikus ) ji pasiekia ir išsitraukia kabliais per kaminus. Norėdami apsisaugoti nuo šio Velnio išmislo, žmonės vis dažniau įsirengia židinius su grotomis, todėl ši Monstrinė ( Peklos Didžioji ) Pabaisa baigia išnykti, dėl ko ją pamatyti besibastančią tarp žmonių vis sunkiau. ..."


Kitame Bažnytiniame veikale "Šventieji šio Svieto Prarakai vs Demonai" paaiškinama, iš kur kilo pavadinimas "Santa Klausas".

Pasak tų laikų metraščio, 586 metais vienas Gutenbergo ( Deuchland'as ) kaimelio medkirtys vardu Klausas, norėdamas savo badaujantiems vaikams padaryti šventę, išėjo prieš naujus metus į mišką parnešti  elnienos ir malkų. Kitą rytą kaimynai jį rado prie jo gi paties namų durų... mirtinai sušalusį, žiauriai nukankintą ir visame raudoname nuo pasruvusio kraujo maiše. - Nuo tada kilo ir tradicija, kad Senis simboliškai vaizduojamas su raudonu maišu ir raudonais ( kruvinais ) drabužiais. Auka buvo apkaišytą spalvotomis saldainių lazdelėmis, kokius dalindavo kunigai per pamaldas vaikams. Matyt po nusikaltimo žudikui pagailo našlaičių ir jis nusprendė bent kiek juos pradžiuginti. Medkirčiui į nugarą nusmailintu basliu buvo prismeigtas paslaptingas raštelis: "Elnienaessenman - kaputt schweine !!! Nicht essen maine zirga. Za co ich bin moradyren und der killen your kinders mazafaka foreva". Baslys įsmeigtas į nelaimėlio kuprą šiais laikas taip pat virto simboliu. Neretai galima pastebėti žmonių vaizduojamą "Kalėdų Senį" vaikštantį kartu su kokia nors lazda, rąstu ar pagaliu. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai "basliai", simbolizuojantys tuometinį žudymo įrankį, labiau išpuošti raižiniais ar kitais folkloriniais elementais. Kaimiečiai įtarė, jog nelaimėlį galėjo nužudyti prieš du metus į miškus išėjęs zakristijonas - Švancas, dar vadintas "šūdų statine". Jau savo paskyrimo pradžioje, vietiniams jis pasirodė nesveiku paranojiku, visur įžvelgiančiu slaptą sąmokslą. Švancas dažnai kabinėjosi prie žmonių aiškindamas, kad jį ir juos kažkas pastoviai stebi. Per mišias dėstė įvairias sąmokslo teorijas, kaip tas, viską stebintis, valdo pasaulį kiečiau už masonus ar žydus. Galiausiai jam visiškai pasimaišė kibiras, ir jis paliko kaimą bei patraukė į kalnus. Vietinės bobutės kalbėjo, kad matė jį kelis kartus apžėlusį ir skarmaluotą, smaukantį prie upės ir bekrušantį elnius bei kitokius šernus. Dėl viduramžiškų įsitikinimų buvo neatmetama ir versija, jog skerdynes vykdė koks demonas ar vilkolakis. Taigi iki šiol žmonės tą padarą vaizduoja, kaip gausiai plaukuotą būtybę. Kadangi žmonijai nemalonu tai, kas šlykštu, todėl istorijos tėkmėje gaurus po truputį pakeitė ilga barzda, kurios pešiojimą vaikai naudoja lyg autentiškumo testą apsimetėliams atskleisti. O ir pats padaras po truputį įgavo žmogiškesnį pavidalą. To meto šventikai už patirtas nakties kančias medkirtį praminė Šventuoju Klausu (Sanktus Klausus). Iki šiandienos šis žodžių darinys transformavosi į visiems gerai žinomą "Santa Klaus". Niekas neprisimena tikrosios istorijos, tad riba tarp aukos ir jo skriaudiko nusitrynė. Abu to įvykio dalyvius imta vadinti vienu vardu.

Buvo ir kita versija... Klausas mylėjo savo vaikus ...jeigu teisingai suprantate apie ką eina kalba. Ir Dievas nutarė jį nubausti. Netgi atsirado liudininkų, tvirtinusių esą jie matė, kaip kažkoks senyvo amžiaus asmuo su balta didele barzda, svaidydamasis žaibais bei kitais dangiškais padargais su trenksmais ir griausmais nusileido ant švytinčio vežimo iš dangaus. Padarė su Klausu tai, ką tas atlikinėjo su savo vaikais, smeigė baisinį baslį jam į kuprą ir vėl pakilo dangun. Nuo tada pašnibždomis pasakojamos legendos, jog žudikas skraido su vežimu be ratų. Deja vėliau pasirodė, kad tai netiesa. Bažnytiniuose dokumentuose užsimenama, jog visi įvykio liudininkai buvo akli dar iki šio įvykio, nes dieną prieš tai, keisto sutapimo dėka, paslydo ant šakių ir išsidūrė akis - kunigai tai vadino nepaaiškinamu sutapimu, kurio keliai nežinomi. Po savaitės byla šia kryptimi išviso buvo nutraukta. Nes likę ir ką nors galėję papasakoti žmonės susirinko aptarti bei pasitarti dėl savo regėjimo medinėje parapijos daržinėje. Ir atsitiko taip, kad vėjo papūstos netyčia iš lauko užsitrenkė pastato durys bei pakilusios nuo šalia degusio laužo žiežirbos  akimirksniu supleškino visus nelaimėlius. Visa tai patvirtino ir abatas Hese Schicklgruberis, bandęs gesinti kilusį gaisrą šlapimo pagalba.

Legendos pasakoja, kad nuo tada kažkas kiekvienais metais prieš pat naujuosius metus lysdavo kaimo gyventojams per kaminus į namus ir tikrindavo jų puodus, bei židinius - ar kartais ten nėra kokių nors elnienos gaminių likučių. Dėl to, jau paskui kilo keista tradicija: Nors paslaptingasis svečias turėjo tikslą patikrinti ar niekas nenužudė jo elnių, žmonės pamiršę šią istoriją ėmė galvoti, jog kažkas ieško pavalgyti. Taigi vėliau tam paslaptingam nakties svečiui pradėjo palikinėti maisto ( pvz. pieno stiklinę ar sausainių ). Amerikoje nakties svečias buvo pramintas nematoma kalėdine dvasia, nuo žodžio "dvasia" ir keiksmažodžio "kalė", nes ji naktį viską namuose išversdavo. Taigi ši dvasia atsidėkodama už tai irgi pradėjo palikinėti dovanų ( kokių miško kankorėžių ar padvėsusią voverę su krūvele riešutų ). Taip iki šių laikų, tarp žmonijos ir šio paslaptingo padaro, išsivystė graži draugystė bei abipusis supratimas.


Užsienio mokslininkai ir pedagogai ilgai suko galvas, kaip paaiškinti vaikams kai kokius mistinius gamtos reiškinius kuriuos sukelia Kalėdasinis Diedukas. Ilgų ir sunkių stebėjimų metu, mokslininkams pagaliau pavyko išsiaiškinti mistinę ledinių varveklių kilmę. Kai kurie garbūs mokslininkai iškėlė hipotezė, kad Kalėdų Senelis darbavosi net Anglijoje, kur kartu su ateiviais iš kosmoso palikdavo ratus javų laukuose. Tačiau vėliau šios teorijos atsisakyta, kadangi tyrimų metu pastebėta, jog Senelis į šiuos kraštus atklysta tik žiemą, o ratai atsiranda vasarą. Pasaulio mokslininkai išleido keletą šviečiamų knygučių vaikams, kad supažindinti juos su šias gamtos reiškiniais ir faktais liudijančiais, kad Kalėdų Senelis slapstosi kažkur tarp mūsų. O gal jis slepiasi ir po tavo geriausio draugo kauke?!

 

 

Tamsos Brolija

Poezija

Išverstas labai senas raštas (siunčiu jums tik dalį jo). Sužinojau dalykų, kuriuos gaubia nežinomybė. Todėl dabar mano gyvybei gresia pavojus... tai turėtų įvykti tarp gruodžio 23 ir Naujųjų Metų. Skubu…Kažkas laužiasi pro duris?!!


"Iki Naujojo Pasaulio pradžios jie ateis pas mus iš tamsios girios. Ir išeis į niekur su mūsų skalpais. Ir nakties šaltis bus jų namai..."

Kaledasinis Diedukas - Copyright© by Vaidotas Jocys

Pabunda vieną naktį jėgos iš tamsos,
Kai niekas neišvengia žudančios tiesos.
Gaujom jie ima ropštis ant stogų,
Ir lenda į kiaurymes kaminų.

Jie turi didžiulius, bedugnius maišus.
į juos jie įkišę pasmaugia vaikus.
Ir vargas jei jiems į nagus tu pakliūsi
Suės tave šiltą nutempę į rūsį.

Makaulę skylėta plyta ištaškys
Ir smegenis tavo kaip mat išlaižys.
"Senelis tik vienas" - melavo tėvai
Nes jie įbauginti - senelių ŠIMTAI !!!

Jie tyko už kampo kiekvieno aštraus,
Begrauždami kaulus papjauto žmogaus.
Jų dvokiantys rūbai krauju aptaškyti,
Pasruvusios akys beprasmiškai švyti.

Pasaulyje kalnai lavonų kyla,
Vienu metu klyksmai nutraukia tylą.
Pasaulis miršta į agoniją pakliuvęs,
Jei ne šiandien, rytoj tu būsi žuvęs.

Jei vaikščiosi vidurnaktį gatve,
Kirviu į galvą dėję jie suės tave.
Traškės žmogiena tarp supuvusių dantų,
Jei ne šiandien, rytoj tai būsi tu.


Sveikinu jumis su Š.Kaledasomis. O čia jums ištraukos iš senovės Druidų magiškuose raštuose verstos poemos "Pasaulio pabaiga", kurią galima rasti ir necenzūruotoje Biblijoje - penkta psalme, ketvirtas Jaomo stychas.

Varpasai makaluojami riaumoja miestuose ir giriose,
reiškia metams seniems jau chrenova.
Dvesia Diedas Morozas po елка.
Taip tikriausiai nusprendė Jehova.

Senis dvokti kaip pančiaka sena pradėjo kožną rytą,
ale Sneguračka tai švyti tartum lempa ar Černobilio kloaka,
nes kai dvesiantis Diedas atbrosit kapyta
Morozas naujas pervers kuolu jį, kaip Bafi vurdalaką.

To dvasnos mėšlini nagai lyg popiežiaus lazdelė užsiraitę.
Transliuojantis spalvotas LSD-TV dar sukelia viltis.
Bet nasrai jo putoti, veizolai iš baimės paklaikę,
nes mozgus Giltinė netrukus lesapylu jam atėjusi taškys.

Artėja žingsniai miško pakrašty siaubingai.
Artėja kraujo trokštantis žvėris-naujakurys.
Raudonas zombis su maišu negailestingai
kirviu į gabalus Morozą seną, tartum bebras malką sutašys.

Lyg demonas ateina samdomas žudikas.
Už tai Sneguračka natura krūmuos naktį sumokėjo
tam, kas ankščiau bėgiojo girioje - pipyska mažas toks, nekaltas, plikas.
Dabar kraujuotos iltys barzdoje bylojo: laikas ėst atėjo.

Tarytum ant skaurados, laukia jo ant pečkos vos gyva auka.
Jos kaulelius apgraužęs, svečias rūpestingai smegenis iščiulps.
...tada... ateis nauja, šviesi diena
ir Senis Naujas pats ant pečkos pasišildyt atsiguls.

Ir lauks jisai kol vėl išauš tokia diena,
kada likimas ant galvos, kaip dovaną, užmaus jam šūdų pilną maišą ir sukiš kur lenda lazdą.
Ir susigrūs nasruosna iš tamsos atlėkusi plyta,
ištraiškiusi taukuotas utėles, kurios nuo pat gimimo kauše brazda.

Tiktai Sneguračka išliks žiaurioj kovoj už būvį.
Mėsos, пожрать jai vėl metus užteks.
Ji nesirūpina, kadangi saugo tai ją, ko diedai neturi.
Naujam Seneliui Šalčiui mana ši šventoji atiteks…

The NewYear and Shventy Kaledasy v3.0, Copyright (C) 1995-2000


Naujametinė naktis. Mažas berniukas atsikėlė ir pamatė, kaip Kalėdų Senis dėlioja dovanas po eglute. Jis sako:
- Seneli, aš žinojau, kad tu egzistuoji! Kaip aš džiaugiuosi!!!
- Tu mane pamatei, berniuk, ir dabar man teks tave nužudyti!


Per Kalėdas negrų šeimoje pasigirsta stuksenimas į duris:
- Kas ten?!
- Tai aš - Ku-Kluskla... ...tfu blia, - Santa Klausas!


Kodėl Kalėdų Senis visada šypsosi? Todėl, kad jis žino, kur gyvena blogos mergaitės.


Volasas (волас = plaukas) = ilgaplaukis metalistas

Volasų pily šiandien šventė

Tai buvo baisi orgija ir šventė,
kai nekaltieji baisias kančias kentė.

Gaujos pamišusių metalistų
gatvėse praktikavo studijas savamokslių okulistų.

Kur tik ši gauja dygliuotų kiaulių ėjo,
ten skarmalų spyglių išdurtos akys išvarvėjo.

Daug tą naktį nekaltų žmonių
neteko vienos ar daugiau akių.

Jie buvo lyg pabėgę ar juos išleido,
kai mėšlo į žarnas jie sau prisileido.

Tą vakarą vyko labdaringas koncertas.
Metrinės armatūros raginamas šoko priešmirtinį šokį žalias mentas.

Šoko visi ir staugė, liejos vemalai.
Jų buvo privisę visur, visi miesto galai.

Jie daužė savo pašvinkusias galvas į sieną
ir smegenys, jei buvo likę, tiško pas kiekvieną.

Pas dar kitus tarytum apkaustai,
makaulėse barškėjo susitraukę kaušo riešutai.

Jie skaldė kirviais vienas kito kevalus
ir ėdė savo kaušų riešutus, bei vemalus.

Jie buvo rėmai, jų buvo šimtai,
bet štai atėjo galas nelauktai

Kada pradėjo Saulė kilti,
pradėjo smarvės triukšmas tilti.

Prisprogę, skleisdami kvapus česnako,
jie patys išsigando savo kvapo.

Tai smarvei kvapas iš tiesų bjaurus,
tad jie pradėjo šliaužti susiraukę į urvus.

Tai buvo zombių, vurdalakų puotos.
Po jų aludės liko, kaip nušluotos.

Išlakę visą miesto alkoholi
iš sielvarto pradėjo skersti brolis brolį.

Jie kaip skerdykloj vienas kitą mėsinėjo,
kol pusė pas Šėtoną nugarmėjo.

Dalis iš tų kas į gatves išėjo
dėka dorų vairuotojų per gatvę peršliaužt nesuspėjo.

Jų vėdarai voliojosi po visą miestą,
Saujelė likusių dar darė viens iš kito vėzdais sviestą.

Jų įrankiai spygliuota kuoka ir grandinė.
Jie vienas kitą tartum erkėmis apsėsta dzūkė uogas skynė.

Ant galo liko tiktai vienas pilnas psichas ir merga.
“Tu gausi į keramiką” – grėsmingai tarė jis – “kiaura py#da”.

Bet nesupratusi iš kur ta netikėta meilė išsirovė,
merga įsibėgėjusi iš kojos į lukštus Romeo smogė.

Ir nors nesnigo, jai pačiai į galvą greitai trenkėsi didžiulė “Snaigė”,
nes Dievo įkvėptos geriems darbams bobutės iš devinto aukšto nervai neišlaikė.

Šlovė !!! Išaušo ši diena šviesi -
Išstipo išsiskerdę gyvuliai visi.

Plaukuoti baigė egzistuoti,
beliko tik nuo gatvių liekanas sušluoti.

Tikėkime ir melskimės, Marūsia imsis darbo,
nes mūs tauta labai nuo jų pavargo.

Iškelkim vėliavą trispalvę
Ir pergalės paleiskime visiems į snukį salvę.


Kaip volasas pamilo volasę

Prakaituotą saulėtą dieną
plaukuotasis pamatė kalę vieną.

Į galvą nešvankybės kaip su kūju dėjo,
Spermatozoidai smegeninę spaust pradėjo.

O smegenų likučiai? Kur jie buvo?
Pro skylę, kaip iš inkilo iškritęs kurmis, žuvo.

Idėjos įvairiausios gręžėsi ir laužėsi,
širdis tarytum chronius į tą patį stulpą daužėsi.

Glėbin prakeiktas metalistas ją iškarto griebė.
Merga pradėjo muistytis ir kaip sirena spiegė.

Nusprogę ausys jam kraujais ir smegenų likučiais apsipylė.
Ta velnio boba jį atstumdama labai nuvylė.

Jis trenkė savo meilei į dantis,
o ta mainais jam ištrėškė kapliais akis.

Šėtono boba švaistėsi ir ardėsi pavirtus į laukinę.
Šiknon sugrūdo spyriu koją iki kelio už tėvynę.

Galiausiai, kai nukando ausį vieną,
Apsiputojęs metalurgas neiškentęs trenkė ją į sieną.

Susipažinti mylimoji pagaliau sutiko,
kadangi toks bendravimas ir jai ir jam labai patiko.

Parsivedė ją metalistas į namus
ir atskleidė kavarnus jai ir nečystus planus.

Deja, bet žvakės pasivogęs iš koplyčios neturėjo,
Tad bombą savadarbę vietoj jos padėjo.

Sprogdinti forsus ale pankus ja norėjo,
bet proga tokia dagčio pasišviesti negailėjo.

Atsinešė dar ir šešis litrus degtinės
ir puto jie stiklinę po stiklinės.

Ir muziką visu garsu paleido.
Nuo tos bangos nuslinko mergai net skūra nuo veido.

Pradėjo namo sienos trūkinėti,
Ausų būgneliai pas kaimynus sproginėti.

O jiems tai buvo lyg tylus vėjelio fonas,
Nes jau seniai ausims jų atrubonas.

O žvakė, kaip ir meilė po minutės baigė degti,
kai paskui skūrą ėmė bobos kaulai sekti.

Nustebo metalurgas – kaip gi atsitikt galėjo,
kad į skerdienos krūva jis įsimylėjo.

Likimas žiauriai ir toliau juokavo.
Užmiršo potnas metalistas užgesint chlapuške savo.

Nugriaudėjo sprogimas su liepsna -
neprisikels du ištaškyti faršai iš lavonu niekada.

Subėgo katės Saulei auštant iš visų kiemų,
Suėdė liekanas kalės ir volaso, neliko net žymių.

Šitoj istorijoj be galo, metalisto irgi, daug tiesos.
Neniekinkite metalistų bet jau kaip mėsos. Amen


Tamsos Brolija

Tobulybės prieš lamerius

Prie viso savo gyvenimo projekto jis dirbo jau apie dvidešimt metų. Dvidešimt metų sunkaus darbo ir bemiegių naktų, nesuskaičiuojama galybė sprendimų ir kovų su nežinia. Dėka naujų technologijų, kurias jis pagaliau galėjo sau leisti, sprendimas, telpantis į vieną formulėmis prikimštą kompiuterinį diską, buvo pasiektas. Stebėtina, kaip toksai svarbus žmonijai atradimas vis dar tykojo nedidelėje dėžėje, paslėptas nuo pašalinių akių. Dar keletas dienų, smulkių pataisymų ir žmonės galės džiaugtis sveiku, amžinu gyvenimu.

Pasitrynęs iš nuovargio pajuodavusias akis jis susimąstė, koks gi yra laimingas, kad savo sunkaus ir alinančio darbo dėka pagaliau gali suteikti žmonijai nenutrūkstantį gyvenimo džiaugsmą, išsigelbėjimą nuo mirties. Jis jau ruošėsi išsaugoti savo sutvarkytus dokumentus, kai pamatė kažką nesuprantamo ir klaikiai baisaus... Jo kompiuterio ekrane pasirodė žmogaus kaukuolė su po ja švytinčiu ryškiu užrašu : “Cha cha cha, kvailas lameri, nemoki apsisaugoti ir dirbti su kompu - pats kaltas - atsisveikink su savo lameriškais duomenimis. Hakeris <~MeGaDRaGon~>” ir po akimirksnio, pamirguliavęs ekranu, kompiuteris išsijungė. Pasimetęs mokslininkas dar bergžiai bandė kažką daryti, spaudė per klavišus, karštligiškai maigė pelę, bandė pakrauti... niekas neveikė. Baimė, sumišimas ir silpnumas įsuko į aplinkos nesuvokimo sūkurį. Atvykęs meistras tik palingavo galvą ir pamąstęs, kad jam labiau apsimoka tiesiog pakeisti diskus, įsidedant sau į kišenę papildomai 60 Litų iš nieko geležyje nesuprantančio lopo, o ne krapštytis juose, atsakė, kad jokių šansų atstatyti duomenis nėra - viskas beviltiškai ir nepataisomai sunaikinta tiek pagrindiniame, tiek atsarginiame diske. Jam išėjus, mokslininką apėmė beviltiškos mintys, kad viskas prarasta, o pakartoti tai, ką buvo padaręs per dvidešimt savo paskutinių gyvenimo metų, jis jau nebeturi nei laiko, nei jėgų. Jį užvaldė pyktis žmonijai, kuriai jis taip stengėsi padovanoti amžinybę ir rūpestingai to siekdamas dirbo dienas ir naktis. Supratęs, kad neteko gyvenimo tikslo ir pasiektų žinių, jis išsiėmė iš seifo ginklą ir ištaškė sau smegenis...


Diena, kaip visada, prasidėjo sėkmingai. Apimtas moralinės ekstazės jis sukėlė paniką nusmeigdamas ir sujaukdamas kelias svetaines. Jo nuotaika ir pasitenkinimas savimi išaugo dar daugiau, kai jis, įsilaužęs per Interneto tinklą, sunaikino kelių neišmanėlių, lamerių duomenis. Jam kėlė juoką ir panieką patiklūs žmogeliukai, nieko nesuprantantys apie egzistuojančias skyles jų sistemose ir žmonėms reikėjo jas parodyti, pamokyti, kad jie suprastų realią situaciją. Jis pasijuto dar geriau, kai pagaliau baigė virusą, šlovinantį jo kūrėją ir naikinantį savo apsauga nesirūpinančių kvailų lamerių duomenis. Jis žinojo, kad yra informatikos meistras. Virusų genijus. Prieš jį žmonės buvo protiniai daunai, negalintys ir nemokantys jam pasipriešinti, nes visas pasaulis sukosi apie kompiuterius, o tie, kas nemokėjo jais naudotis, kaip jis, buvo neverti net pasigailėjimo su panieka. Po sėkmingos dienos, norėdamas pamatyti, kaip gyvena nieko neįtariantys atsilikėliai, jis apsirengė geriausiais savo drabužiais ir šviesdamas pasididžiavimu išėjo į artimiausią naktinį klubą. Jam visada teikė malonumą stebėjimas, kaip jį supantys neišmanėliai blaškėsi apimti linksmybių ir net neįtarė, kad jis juos gali kontroliuoti. Jis - išmanantis aukštąsas technologijas, o jie... kas jie tokie? Inžinieriai, vairuotojai, mechanizatoriai, sekretorės - neapsišvietę kvaili avinai, galvojantys, kad naudojasi automatiniu kavos padėklu su spalvotu televizoriumi.

Atsipalaidavęs jis jau ėjo namo, kai netyčia užkliudė kažkokį stambų baro lankytoją. Kaip... Kas... Kaip jis drįso... nepasitraukti?!! Bet jis greitai susivaldė, nes jis juk Intelektualas. Hm... laikantis etiketo reikėjo atsiprašyti. Ir nors lūpos tarė atsiprašau, aukštų technologijų genijaus skvarbus žvilgsnis ir veido išraiška sakyte sakė: "Kaip tu, gorila, vemalų pūsle, šūdų pritvinkusi, išpampusi, dvokianti šiknos skyle drįsai pastoti man kelią." Išraiškingi žvilgsniai, ...pauzė ir jie taikiai išsiskyrė. Kai keiksnodamasis kompiuterių virtuozas jau beveik pasiekė namus, tamsiame kieme jį kažkas prisivijo.

- Tai ką šūdinas distrofike pasikalbam? - Pasigirdo sodrus, grėsmingas balsas iš tamsos.

- K... aaaa... - tesugebėjo ištarti netikėtai užpultas “distrofikas”.

Pokšt, ir jo snukis apsiylė kažkokiu neaiškiu raudonu skystimu, papildydamas kažkokį tekantį šiltą skystimą genitalijų srityje. Genijaus sielą užplūdo beviltiškumu persmelktas skausmas. Čia kažkoks daunas... jam į snukį. Kankino bejėgiškas, rodos jam objektyvus suvokimas, kad su juo elgiamasi ir kovojama nesąžiningai, ne pagal galiojančias ir priimtas jam taisykles, ne jo zonoje. Baisiausia buvo tai, kad jis nieko negalėjo padaryti tai primityviai gorilai. Tas imbecilas tamsoje net nesuprato... aš gi jį “Quake”, kaip vaiką daryčiau...

- Tu ožy, gaidy... aš gi tave Quak... - supratęs, kad turi pranašumų “Quake” srityje, tarė genijus.

Pokšt. Ir viena jo akis netikėtai aptemo. Oi, kodėl stereo efektas dingo? - Nesuprato naujų aplinkybių genijus.

- Na ką, krūtas, jo? Matyt, tu koks sušiktas kompiuterastas-pederastas. Tuojau aš tau išlaušiu visą čerepoką, nes aš esu kaip čia tau... cha cha cha... pasakius... ee... kulokų chakeris... kaušų atidarytojas... ee... neapsaugotų čerepokų administratorius ar kaip ten pas jus pederastus, ee... kolūkio pirmininkas.

Genijui tai buvo už suvokimo ribų. Jis galėjo vienu, lengvu savo intelektualiniu smegenų mostelėjimu iššluoti to kačioko saskaitą ir kontroliuoti jo niekingą gyvenimą. Bet netrukus jis vėl pastebėjo, kaip kažkas artinosi. Pokšt... . Nekvėpuojantį distrofiko lavoną policija rado ryte... .


Jis buvo gražus ir be galo stiprus. Merginos dėl jo ėjo iš proto. Jo kūnas, dengiamas išpuoselėtos raumenų masės buvo tobulas. Jį visi gerbė, nes be to, jis dar buvo ir daugkartinis kikbokso čempionas. Jis žinojo savo jėgos galią ir suprato, esąs nugalėtojas ir kad nėra tokių, kurie galėtų jį įveikti. Jis gyveno saves tobulinimu ir buvo tikras neturintis tame lygių meistras.

Atėjo savaitgalis ir jis nusprendė pailsėti nuo sunkaus darbo, bei pasižvalgyti po bejėgių, silpnų padarėlių, eilinių žmonių pasaulį. Nuėjo į klubą, vyriškai išgėrė kelis bokalus alaus, maloniai pasikalbėjo su draugais, kai staiga... visų akivaizdoje kažkoks praeinantis menkysta jį užkliudė. Kaaaaa? Kaip, kažkoks nereikšmingas nulis, galėjo paliesti jo tobulybę ir jėgą? Aišku, kad ta birka nesupranta, jog jis yra tobuliausas žmogus šioje fiziškai neišsivysčiusioje minioje. Ar jis aklas? Juk tai matosi? Nieko pasaulyje nėra svarbiau už vientisą žmogaus kūno ir proto grožį, kuriam jis pašventė visą gyvenimą. O čia kažkoks kirminas dar ir žiūri į jį taip... . Kažkoks spuoguotas akiniuotis, labai panašus į distrofiką ar paliegusį kompiuteristą. Na gerai, aš tau dar parodysiu, ko tu vertas... pagallvojo kikbokso čempionas ir tyliai, tyliai pasišalino į rūbinę, nutaręs pasekti išsišokėlį iki jo namų, nes dar buvo užsirašęs į karinės žvalgybos seklių kursus ir norėjo pasipraktikuoti.


Moralas Nr.1
Praėjo 42 metai. Vidury tilto, atsirėmę į masyvius turėklus, stovėjo koviniais medaliais nuo galvos iki kojų apsikarstę du vargani senukai. Karts nuo karto nuo jų rankų pasklisdavo pilkas debesėlis ir, išsklaidytas šalto vėjo bangos, išnykdavo drėgname pakrantės ore. Sunkiai versdami liežuvius bedantėse burnose ir darydami ilgai trunkančias pauzes, jie lėtai tarpusavyje šnekėjosi.

- Taip,... ir į ką pavirto žmogus. Kadaise buvo toks stiprus ir geras sportininkas. Tikras nugalėtojas, karys-didvyris, kikbokso čempionas. Pamenu, mes su juo tiek tų mėšlinų, dvokiančių juodašiknių džiunglėse paklojome, kad net siela atsigauna vien apie tai pagalvojus. Užeini taip į gyvenvietę, o ten tuščia... . A nei gyvos dvasios. Tada ilgai ir įdėmiai ieškai, kol surandi kur nors duobę, su iš tamsos spingsinčiomis tų kvailų, apsitriedusių makakų akutėmis... tik švyst skeveldrinę granatą pro plyšį ir jau bėk saugotis, kad kokia asitiktinė ranka iš tos šūdų duobės su sugniaužtu bananu į galvą nepataikytų. - Senuko veidą trumpam iškreipė pasipiktinimo grimasa - galėjo gi taip ir į akį pataikyti padlos. - Bet netrukus drebančio senolio veido bruožai ir vėl suminkštėjo, prisiminus visa atperkantį kraujo, mėsgalių ir kaulų lietų, pasipilantį iš dangaus po kiekvieno, širdį glostančio, granatos driokstelėjimo. - Hm.... Taigi, taigi... apie ką aš čia... - pabudęs iš prisiminimų apie bananus atsitokėjo senelis - O dabar... va... .

- Taaaip,... nuo senatvės nėra vaistų, net šiuolaikinis mokslas negali niekuo padėti ale išrasti. - tesė nutrūkusią mintį jo kolega.

- Taip, taip... - sučepsėję abu vienu metu ir rimtai susimąstę senukai vėl sulinkčiojo galvomis ir paėmę iš saldainių dėžutės dar po vieną saujelę pelenų, mostelėjo rankomis.

Tuo metu, visai šalia jų, už nugaros, stovėjo nematoma, juoda mantija apsigobusi žmogysta. Plonose kaulėtose rankose ji laikė siaubingai didelį benzininį pjūklą. Jos nuožmioje kaukuolėje atsispindėjo nenumaldomas troškimas išbandyti ką tik skaistykloje paskersto, įkyraus prekybos agento įsiūlytą darbo priemonę. “Naujas, kaip nekalta mergaitė, du litrai benzino valandai, trys šimtai arklio jėgų...tokio net Bosas neturi” ...skambėjo praeities nuotrupos galvoje. Ji jau stebėjo kaip tik tam reikalui tinkančius du sukriošusius senius, į visas puses žarstančius kažkieno tai nuodėgulius ir išblukusiomis akimis nuo tilto spoksančius žemyn, į amžinybę tekančią upę.

Moralas Nr. 2
Su pasigardžiavimu mąsto kirminas, miške graužiantis žydinčio medžio lapus, kad pasaulį valdo kirminai. Su pasididžiavimu žudikas tamsoje smeigia peiliu į nugarą nieko neįtariančiam žmogui, glostydamas savimeilę būti reikšmingu ir stipriu. Viduje kužda mintys: “Kaip būti aukštesniu už kitus? Kaip pakilti be sparnų? ...Žeminanant kitus. Nupjauti kitų galvas, kojas, sparnus. Kaip turėti daugiau nei kiti? ...Sunaikinti tai, ką turi kiti. Kai kiti verkia iš skausmo ir netekties, šalia jų aš atrodau laimingas”.

Keliaujantis Tamsa