Bibliją parašė 40 žmonių per 1600 metų laikotarpį. Bibliją sudaro:

39 Senojo Testamento knygos (ST). Pirmoji ST knyga buvo parašyta apie 1513 m. pr. m. e. Tikintieji, sekdami tradicija, mano, kad penkias pirmąsias knygas parašęs Mozė, nors jose yra užuominų, neigiančių Mozės autorystę. Paskutinė ST knyga – „Malachijos pranašystė“ – buvo parašyta apie 443 m. pr. m. e. Senasis Testamentas yra ne kas kita kaip žydų religijos (judaistų) Šventojo Rašto (Tanacho) vertimas. Tanache tas pats tekstas padalintas į 24 dalis (same shit, different language).

27 Naujojo Testamento knygos (NT) – evangelijos, apaštalų laiškai, pasakojimas apie jų darbus. NT formavosi kelias dešimtis metų. Laikoma, kad vėliausiai parašyta „Jono evangelija“, kuri datuojama 98 metais. 393 metais NT buvo kanonizuotas, atmetus daugybę suklastotų evangelijų ir kitų tekstų, bet abejonės NT autentiškumu niekur nedingo.

Evangelijos priskiriamos apaštalams ir jų aplinkai, bet netgi katalikų šaltiniai pripažįsta, kad jos tik užrašė pasakojimus apie Jėzų, anuo metu plitusius tarp krikščionių kaip žodinę tradiciją. Kai kurios evangelijos laikomos sudurstytomis iš atskirų, nesusijusių tarpusavyje, tekstų. Originalus Biblijos tekstas parašytas 3 kalbomis (senovės hebrajų, aramėjų ir graikų). Pirmą kartą į anglų kalbą (tiksliau anglosaksų) Biblija buvo išversta VII amžiuje. Vėliau Biblija buvo koreguojama, taisoma, adaptuojama ir apipinta legendomis.

Pagal Biblijoje paryškintą tekstą svetainėje galite lengviau rasti vietas, kur Dievas ar Jo pakalikai elgėsi prasilenkdami su sąžine. Tos vietos aiškiai parodo, jog Biblija kaip išminties, krikščioniškos moralės ir meilės etalonas yra MITAS. Tikimės, kad jūs patys perskaitysite šią knygą ir pamatysite, jog ji neabejotinai gali vadintis kvailiausia ir žiauriausia knyga žmonijos istorijoje ir kokia „moralė“ joje propaguojama.

...Taika? Ramybė? Tolerancija? Taip gali fantazuoti tie, kurie neskaitė Biblijos, skaitė ją atjungtomis smegenimis arba tiesiog meluoja. Krikščioniška moralė – miegantis drakonas avies kailyje. Problema ta, kad dauguma Šventraščio nevartė, o jį aiškinantys kunigai dažniausiai išrenka tik gražias dalis, bandydami sudaryti įspūdį (ir sėkmingai), kad Dievas yra Meilė, nutylėdami Jo ir sekėjų žiaurumus.

Krikščionybėje ir islame geras elgesys skirtas grupės nariams – visi kiti oficialiai privalo atsiversti arba MIRTI. Šiandien religinės ideologijos nežudo ne todėl, kad moko taikos, o todėl, kad neturi valdžios žudyti. Duokite religijai pakankamai valdžios ir ji pradės beprotiškas žudynes, taikydama kaltumo prezumpciją – tikėk, kad tai tiesa, kol nepaneigta.

Žinoma, naujesni vertimai, ypač skirti vaikams (kad tie neišsigąstų Dievo į visas puses kraujais taškomos „meilės“), dažnai sušvelnina tekstą. Pavyzdžiui, „išžudysiu“ pakeičia kokiu nors „išvarysiu“ ar tiesiog iškerpa tokias vietas. Štai Dievo numylėtinio Dovydo žudynės Biblijos teksto naujuose vertimuose virto pavyzdinėmis „darbo stovyklomis“.

Senas vertimas:

(1910 m.) 1 Kronikų 21:3 Ale žmones, tame esančius, jis išvedęs davė juos perpiauti su piuklais, ir sukapojo tus kirviais ir sklutomis. Taipo darė Dovidas visiems miestams vaikų Amon. Ir Dovidas su žmonėmis vėl pargrįžo į Jėruzalę.

Naujas „krikščioniškas“ vertimas:

(1998 m.) 1 Kronikų 20:3 Išvaręs jo gyventojus, jis pristatė juos dirbti su pjūklais (hebrajiškai וַיָּשַׂר בַּמְּגֵרָה: „pjovė pjūklu“; žodžio „dirbti“ originale nėra), geležiniais kapliais ir kirviais. Taip Dovydas padarė su visais amoniečių miestais. Tada Dovydas ir visa kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

Senas vertimas:

(1910 m.) 2 Samuelio 12:31 Ale žmones, jame esančius, jis išvedęs juos paguldydino ir su geležiniais piuklais tus perpiovė, kirviais bei tašlyčiomis sukapojo ir plytnyčiose sudegino. Taipo jis darė visiems miestams vaikų Amon. Tai Dovidas ir visi žmonės vėl pargrįžo į Jėruzalę.

Naujas „krikščioniškas“ vertimas:

(1998 m.) 2 Samuelio 12:31 Išvedė iš miesto jo gyventojus ir arba pristatė juos dirbti su pjūklais (hebrajiškai וַיָּשֶׂם בַּמְּגֵרָה: „pastatė prie pjūklo“; žodžio „dirbti“ originale nėra), geležiniais kapliais ir geležiniais kirviais, arba pasiuntė plytų gaminti (hebrajiškai וְהֶעֱבִיר אוֹתָם בַּמַּלְבֵּן: „pervedė juos per plytų krosnį“). Taip jis padarė visiems amoniečių miestams. Tada Dovydas ir visa jo kariuomenė sugrįžo į Jeruzalę.

Kai kurie pastoriai paskui baksnoja į naujus vertimus ir aiškina: „Va, žiūrėkite! Prieš 2000 metų koks humaniškas ir gailestingas, neva, buvo Dievas ir Jo sekėjai!“, nors tie sušvelninimai atsirado tik pastarąjį šimtmetį.

Dievas asmeniškai ir Jo sekėjai skerdė žmones pavieniui ir masiškai be jokio gailesčio. Ir Biblijoje tai pateikiama kaip kova už gėrį. 10 Dievo įsakymų, kurie liaudžiai skelbiami sutrumpintu variantu, Biblijoje ragina be gailesčio žudyti visus, kurie jų nesilaiko. Dievas ir Jo šventieji neapsiribojo vien rekomendacijomis. Netikėliams jie organizuodavo masines skerdynes, naikindami ištisus kaimus su tautomis. Žudymas Biblijoje – vienas populiaresnių ir rekomenduojamų problemų sprendimo būdų. Kuo tada vadovautis, jeigu ne Biblija? Pasaulietine „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“.

Ar Senasis Testamentas galioja? GALIOJA.

Štai ištrauka iš iki šiol galiojančio Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dokumento „DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE DIEVO APREIŠKIMĄ DEI VERBUM“ (1965-11-18) tam, kad užčiauptume pasisakymus, jog Vatikanas atmetė Senąjį Testamentą kaip netinkamą mokyti ir paliko galioti tik Naująjį Testamentą:

DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE DIEVO APREIŠKIMĄ DEI VERBUM, IŠKILMINGAI PASKELBTA JO ŠVENTENYBĖS POPIEŽIAUS PAULIAUS VI 1965 M. LAPKRIČIO 18 D.

TREČIAS SKYRIUS 11. Dievo apreikštieji dalykai, užrašyti ir išdėstyti Šventajame Rašte, buvo perteikti Šventosios Dvasios įkvėpimu. Remdamasi apaštalų tikėjimu, Motina Bažnyčia laiko šventomis ir kanoninėmis IŠTISAS SENOJO Testamento ir Naujojo Testamento knygas SU VISOMIS JŲ DALIMIS, kadangi jos surašytos Šventosios Dvasios įkvėpimu (plg. Jn 20, 31; 2 Tim 3, 16; 2 Pr 1, 19–21; 3, 15–16), o jų autorius yra Dievas, ir kaip tokios jos buvo perduotos Bažnyčiai.

(...) Taigi visa, ką įkvėptieji autoriai, arba hagiografai, dėsto, turi būti laikoma Šventosios Dvasios išdėstyta. Todėl išpažintina, kad Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir BE KLAIDOS moko TIESOS, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui. Tad „VISAS Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 16–17).

Pilna versija lietuviškai: DOGMINĖ KONSTITUCIJA APIE DIEVO APREIŠKIMĄ DEI VERBUM
Pilna versija angliškai: DOGMATIC CONSTITUTION ON DIVINE REVELATION DEI VERBUM

Žinoma, Biblijos tekste kalbama, kad mokymas skirtas „geram darbui“, tačiau skaitant visą Bibliją, o ne vien gražius jos fragmentus, nesunku suprasti, kad geru darbu gali būti laikomas ne tik bendraminčio palaikymas, bet ir kitatikių žudymas. Tad tie mokymai buvo ne vien rožiniai vienaragiai ir blizgančios vaivorykštės.

Pats Kristus apie Senojo Testamento veikalus kalbėjo taip:

Mt 5:17 „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.
Mt 5:18 Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys.

Kristus apie žmonių paklusimą jam:

Luko 19:27 Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!’“

Dievo įstatymai, kurių krikščionys privalo laikytis, bet paprastai nesilaiko.

Naujasis Testamentas apie Senojo Testamento nurodymus ir 10 Dievo įsakymų sako:

Žyd 10:28 Jeigu kas nors pamina po kojų Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi MIRTI, dviem ar trims liudytojams paliudijus.

O dabar ištraukos iš Biblijos, kurioje „be klaidos mokoma tiesos“ ir kurias per pamokslus linkę nutylėti kunigai, bet neabejotinai ištrauktų, kaip viduramžiais, jei tikintieji sudarytų pakankamą daugumą – pasiektų kritinę ribą, leidžiančią nesiskaityti su mažuma.

DEŠIMT DIEVO ĮSAKYMŲ. TRUMPOS-VIEŠOS ir pilnos versijos iš 1998 m. Biblijos.

1. NETURĖK KITŲ „DIEVŲ“, TIK MANE VIENĄ.

Įst 13:7 Jei tave gundytų kas nors, net jei tai būtų tavo brolis ar sūnus tavo motinos, net jei tai būtų tavo paties sūnus ar duktė, ar žmona, kurią myli, ar artimiausias bičiulis, sakydamas: ‘Eime – garbinkime kitus dievus’, – kurių nei tu, nei tavo protėviai nesate pažinę,
Įst 13:8 kurį nors iš aplinkinių tautų dievų, ar tai būtų arti, ar toli nuo jūsų, bet kur nuo vieno žemės galo lig kito,
Įst 13:9 nesutik su tokiu asmeniu ir jo neklausyk. Jam nei gailesčio, nei užuojautos neparodyk ir jo kaltės nenuslėpk.
Įst 13:10 UŽMUŠKITE jį. Tebūna tavo ranka pirmoji pakelta prieš jį, BAUDŽIANT JĮ MIRTIMI, o po tavęs visų kitų žmonių rankos.
Įst 13:13 Jei kuriame iš miestų, VIEŠPATIES, tavo Dievo, tau duotų gyventi, išgirsi,
Įst 13:14 kad išėjo iš tavęs keletas niekšų ir suvedžiojo miesto gyventojus, sakydami: ‘Eime ir garbinkime kitus dievus’, – kurių jūs nepažinote,
Įst 13:16 tu išžudysi to miesto gyventojus kalaviju, visiškai sunaikinsi miestą ir visa, kas jame, – net galvijus išžudysi kalaviju.

Kas nenorės tapti tikinčiu, turi būti nužudytas.

2Krn 15:13 O jeigu kas nenorėtų ieškoti VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, ar būtų mažas ar didelis, vyras ar moteris, TURĖJO BŪTI NUBAUSTAS MIRTIMI.

Žmones, užsiimančius kitomis religinėmis apeigomis, reikia užmėtyti akmenimis.

Kun 20:27 Vyras ar moteris, iššaukiantys dvasias ar užsiimantys kerėjimu, bus nubausti mirtimi. Jie turi būti užmušti akmenimis.

NEDIRBK SAU STABO.

Kun 26:30 Sunaikinsiu jūsų aukštumų alkus ir nugriausiu jūsų smilkalų aukurus; suversiu jūsų LAVONUS ant jūsų stabų lavonų. Jus atmesiu (hebrajiškai וְגָעֲלָה נַפְשִׁי אֶתְכֶם: „mano siela jumis bjaurėsis“).

2. NETARK DIEVO VARDO BE REIKALO. Piktžodžiautojus reikia užmėtyti akmenimis.

Kun 24:16 Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, BUS NUBAUSTAS MIRTIMI. Visa bendrija UŽMUŠ piktžodžiautoją AKMENIMIS. Ateivis ar krašto gyventojas, piktžodžiaujantis [Dievo] Vardui, TURI BŪTI UŽMUŠTAS’.
Kun 24:14 „Išvesk už stovyklos piktžodžiautoją, teuždeda rankas jam ant galvos visi girdėjusieji ir teužmuša jį visa bendrija akmenimis.
Įst 13:11 Užmušk jį akmenimis, nes jis stengiasi nuvilioti tave nuo VIEŠPATIES, tavo Dievo, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

3. ŠVĘSK SEKMADIENĮ. Dirbančiuosius sekmadienį reikia žudyti.

Iš 31:14 Todėl turite laikytis šabo, nes jis yra jums šventa diena. Kas jį išniekintų, BUS NUBAUSTAS MIRTIMI. Kas jo metu bet ką dirbtų, bus iškirstas iš tautos.
Iš 31:15 Šešias dienas bus dirbama, bet septintoji diena yra visiško poilsio šabas – šventa diena VIEŠPAČIUI. Kas šabo dieną dirbtų bet kokį darbą, BUS NUBAUSTAS MIRTIMI.
Iš 35:2 „Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventa VIEŠPAČIUI. Kas jos metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi.

Yra ir pamokoma istorija ta tema:

Sk 15:32 Izraeliečiai, būdami dykumoje, užtiko žmogų, renkantį malkas šabo dieną.
Sk 15:35 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Tas žmogus turi būti nubaustas mirtimi. Visa bendrija turi užmušti jį akmenimis už stovyklos“.
Sk 15:36 Visa bendrija išvedė jį už stovyklos ir užmušė akmenimis, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs.

4. GERBK SAVO TĖVĄ IR MOTINĄ. Reikėtų užmušti beveik visus paauglius.

Mk 7:10 Gerbk savo tėvą ir motiną ir: Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta.
Iš 21:17 Kas keikia tėvą ir motiną, BUS NUBAUSTAS MIRTIMI“.

5. NEŽUDYK. Nors 5-asis įsakymas skelbia Nežudyk, už 1, 2, 3, 4, 5, 6 ir 9 įsakymų sulaužymą rekomenduojama... nužudyti.

Iš 21:12 „Kas mirtinai sumuša žmogų, turi būti nubaustas mirtimi.
Sk 35:30 Jei kas užmuša žmogų, GALI BŪTI NUBAUSTAS MIRTIMI tik liudytojų parodymu (hebrajiškai לְפִי עֵדִים יִרְצַח אֶת־הָרֹצֵחַ: „pagal liudytojų parodymus žudikas bus nužudytas“). Vieno liudytojo parodymo neužtenka nubausti žmogui mirtimi. 31 Be to, neimsite išpirkos už gyvybę žmogžudžio, nuteisto mirties bausme. Žmogžudys TURI BŪTI NUBAUSTAS MIRTIMI.

6. NEPALEISTUVAUK. 9. NEGEISK SVETIMO VYRO IR SVETIMOS MOTERIES.

Kun 20:10 Jei vyras svetimauja su ištekėjusia moterimi, nusikalsdamas svetimavimu su artimo žmona, abu – svetimautojas ir svetimautoja – BUS NUBAUSTI MIRTIMI.

Merginai, iki vestuvių praradusiai nekaltybę, taip pat numatoma mirtis.

Įst 22:20 Tačiau jei šis kaltinimas yra tiesa, – jei įsitikinta, kad mergina nebuvo mergelė,
Įst 22:21 – tada mergina bus išvesta prie jos tėvo namų durų, ir jos miesto vyrai užmuš ją akmenimis.

Homoseksualus irgi reikia žudyti.

Kun 20:13 Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę. (hebrajiškai čia dar yra מוֹת יוּמָתוּ: „jie tikrai turi būti nubausti mirtimi“)
Kun 20:16 Jei moteris eina prie gyvulio turėti su juo lytinius santykius, užmuši tą moterį ir tą gyvulį – jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.

Todėl nieko nuostabaus, kai koks Maskvos meras pavadina gėjų paradus „šėtoniškais“, o gėjus parado metu mušęs aktyvistas rėkia į kamerą: „Mirtis pidarastams! Mirtis visiems iškrypėliams! Todėl, kad aš provoslavas ir tai provoslaviška pozicija!“ Juk jis skaitė tą pačią Bibliją.

Besimasturbuojantiems onanistams ir nenorintiesiems mylėtis su brolio žmona – mirtis.

Pr 38:9 Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jam, kada tik susieidavo su brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio.
Pr 38:10 Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį (hebrajiškai וַיָּמֶת: „nužudė“).

7. NEVOK.

8. NEKALBĖK NETIESOS.

Apr 21:8 O bailiams, neištikimiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“.

10. NEGEISK SVETIMO TURTO.

Ne prieštaravimai, o išimtys.

Biblijoje yra aiškių prieštaravimų, bet įstatymai paprastai veikia taip. Iš pradžių Dievas paskelbė bendrąją taisyklę „Nežudyk“, o paskui išvardijo jos išimtis.

5. „Nežudyk“

a. Galima žudyti netikėlius ir netikinčiuosius.
b. Galima žudyti piktžodžiautojus.
c. Galima žudyti gėjus.
d. Galima žudyti tėvus įžeidžiančius vaikus.
e. Galima žudyti svetimautojus.

Šis principas taikomas valstybės įstatymuose, mokesčiuose, gramatikoje ir t. t. Tiesiog neįmanoma laikytis vien „Nežudyk“ ir taikyti tai visiems ir visada be išimčių. Jei įstatymas kažko nenurodo, galima bandyti improvizuoti. Pavyzdžiui, yra standartinis 20 % PVM (pridėtinės vertės mokesčio) tarifas ir išimčių sąrašas ūkininkams, menininkams, mažas pajamas gaunantiems žmonėms ir t. t. Negalima pamokslaujant apie Dievo įstatymus skelbti tik įžangą su bendra taisykle ir nutylėti po jos einančias nemalonias išimtis, bandant fragmentą vaizduoti visuma.

Iš kur pasaulyje akli, nebyliai ir kurti žmonės? Dievas paaiškina asmeniškai.

Iš 4:11 Tada VIEŠPATS jį paklausė: „O kas duoda burną žmogui? Kas padaro jį nebylį ar kurčią, regintį ar aklą? Argi ne aš, VIEŠPATS?

Jėzus ragina žudyti už tikinčiųjų įžeidimą:

Mt 18:6 O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.

Jėzus ragina ardyti šeimas vardan tikėjimo.

Mt 19:29 Ir kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną (dalyje graikų rankraščių čia dar yra ἢ γυναῖκα: „ar žmoną“), vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą.
Lk 14:26 „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys.

Mylintieji šį pasaulį ir jame gyvenančiuosius yra bedieviai ir, žinoma, degs Pragare.

1Jn 2:15 Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės,

Jėzus prie kankinimų ir žudymų prisidės asmeniškai.

2Tes 1:7 o jums, engiamiesiems, – atilsiu drauge su mumis, kai iš dangaus liepsnojančioje ugnyje apsireikš Viešpats Jėzus su savo galybės angelais.
2Tes 1:8 Jis atmonys (graikiškai διδόντος ἐκδίκησιν: „atkeršydamas“) tiems, kurie nepripažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai.
2Tes 1:9 Jiems teks kentėti amžiną pragaištį, atstumtiems nuo Viešpaties veido ir nuo jo šlovingos galybės

Dievas ir šventieji baudžiamuosiuose reiduose dalyvaus asmeniškai. Ar dalyvaus ir šv. Motina Teresė?

Jud 1:14 Apie juos pranašavo septintasis nuo Adomo [žmogus] Henochas: „Štai atėjo Viešpats su miriadais savo šventųjų
Jud 1:15 įvykdyti visiems teismo ir nubausti visų bedievių už visus bedieviškus darbus, už visus piktus žodžius, kuriuos prieš jį kalbėjo bedieviai nusidėjėliai“.

Dievo angelai nužudys jus asmeniškai, jei pakankamai negerbsite Dievo:

Apd 12:23 Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė kirminų suėstas.

Pagonis reikia naikinti be pasigailėjimo. Lietuviai kaip tik tokiais irgi buvo:

Apr 2:26 Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis;
Apr 2:27 jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai,
Įst 7:2 kai VIEŠPATS, tavo Dievas, bus juos tau atidavęs ir tu juos nugalėsi, turi juos skirti sunaikinti. Nesudaryk su jais sandoros ir jų nepasigailėk.
Įst 7:5 Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, nukirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje,

Galima žudyti ir nusidėjėlių vaikus.

Apr 2:23 Jos vaikus aš išžudysiu, ir visos bendrijos sužinos, kad aš esu tas, kuris kiaurai permato širdis; aš atsilyginsiu jums kiekvienam pagal jūsų darbus.

Nors pasauliečiai naikina mirties bausmę, bet čia jums ne krikščionybė. Štai kokie sadistiniai kankinimai laukia žmonių per Dievo organizuojamą pasaulio pabaigą, kurių daugelis nesapnavo savo baisiausiuose košmaruose.

Apr 8:8 Sutrimitavo antrasis angelas. Ir tarytum didžiulis kalnas, liepsnojantis ugnimi, buvo sviestas į jūrą.
Apr 8:9 Trečdalis jūros pavirto krauju, trečdalis jūros padarų, turinčių gyvybę, išdvėsė, ir trečdalis laivų buvo sunaikinti.
Apr 9:1 Ir sutrimitavo penktasis angelas. Aš išvydau žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn. Jai buvo duotas raktas nuo bedugnės šulinio.
Apr 9:2 Ji atidarė bedugnės šulinį, ir išsiveržė dūmai iš šulinio, tarytum iš milžiniškos krosnies. Ir aptemo saulė ir oras nuo šulinio dūmų,
Apr 9:3 o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai.
Apr 9:4 Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo.
Apr 9:5 Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius. Jų kankinimas it skorpiono, kai jis įgelia žmogų.
Apr 9:6 Anomis dienomis žmonės ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų.
Apr 9:7 Skėrių išvaizda panaši į žirgų, parengtų kautynėms. Ant jų galvų tartum vainikai, panašūs į auksą; jų veidai – tarytum žmonių veidai;
Apr 9:8 jie turėjo plaukus, panašius į moterų plaukus, o jų dantys buvo lyg liūtų dantys.
Apr 9:9 Jie turėjo šarvus tarsi geležinius krūtinšarvius, o jų sparnų garsas buvo kaip bildesys galybės vežimų ir žirgų, bėgančių į mūšį.
Apr 9:10 Jie turi uodegas, panašias į skorpionų, ir geluonis uodegose. Jie turi galią kenkti žmonėms per penkis mėnesius.
Apr 9:17 Taigi aš mačiau regėjime žirgus ir raitelius su krūtinšarviais, ugniaspalviais, violetiniais ir geltonais; žirgų galvos atrodė kaip liūtų galvos, o iš jų nasrų veržėsi ugnis, dūmai ir siera.
Apr 9:18 Trečdalis žmonių žuvo (graikiškai ἀπεκτάνθησαν: „buvo nužudyti“) nuo šitų piktenybių – nuo ugnies, dūmų ir sieros, besiveržiančių iš jų nasrų.
Apr 9:19 Mat žirgų galia jų nasruose ir uodegose. Jų uodegos panašios į gyvates ir turi galvas, kuriomis kenkia.

Krikščioniškoje visuomenėje nebus vietos ir žydų balsui.

Tit 1:10 Nes daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų.
Tit 1:11 Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pelno.

Vedybos gali būti sudarytos tarp vieno vyro ir kelių moterų, taip pat jaunesnioji dukra negali ištekėti tol, kol neištekėjusi vyresnioji.

Pr 29:17 Lea turėjo švelnias akis, bet Rachelė buvo dailiai nuaugusi ir graži.
Pr 29:18 Kadangi Jokūbas jau buvo pamilęs Rachelę, jis atsakė: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukterį“.
Pr 29:19 „Mieliau aš ją duosiu tau, negu kokiam pašaliečiui. Pasilik pas mane“, – sutiko Labanas.
Pr 29:20 Jokūbas ištarnavo už Rachelę septynerius metus, bet jie atrodė jam tarsi keletas dienų, taip labai ją mylėjo.
Pr 29:21 Tuomet Jokūbas tarė Labanui: „Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja gyventi, nes mano laikas pasibaigė“.
Pr 29:22 Labanas sukvietė visus vietos žmones ir iškėlė vestuves.
Pr 29:23 Bet, atėjus vakarui, jis paėmė savo dukterį Leą ir įvedė ją pas Jokūbą. Jokūbas tat ir suėjo su ja.
Pr 29:25 Atėjus rytui, žiūri, šalia Lea! Jokūbas tarė Labanui: „Ką tu man padarei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau?! Kodėl tat mane apgavai?“
Pr 29:26 Labanas atsakė: „Mūsų šalyje taip nesidaro, – jaunesnioji už vyro neišleidžiama prieš pirmagimę.
Pr 29:27 Su šia pabaik vestuvių savaitę, ir jei man tarnausi kitus septynerius metus, mes duosime tau taip pat ir aną“.
Pr 29:28 Jokūbas taip ir padarė. Pabaigė jos vestuvių savaitę. Tuomet Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną.
2Sam 3:2 Hebrone Dovydui gimė šie sūnūs: jo pirmagimis buvo Amnonas iš Ahinoamos Jezrėelietės;
2Sam 3:3 jo antrasis, Chileabas, iš Abigailės, Nabalo iš Karmelio našlės; trečiasis buvo Absalomas, sūnus Maakos, Gešuro karaliaus Tolmajo dukters;
2Sam 3:4 ketvirtasis – Hagitos sūnus Adonijas; penktasis – Abitalės sūnus Šefatijas;
2Sam 3:5 ir šeštasis – Itreamas iš Dovydo žmonos Eglos. Tie Dovydui gimė Hebrone.

Vedybos negali trukdyti turėti sugulovių vietoj žmonos (ar žmonų):

2Sam 5:13 Atėjęs iš Hebrono, Jeruzalėje Dovydas paėmė daugiau sugulovių ir žmonų. Dovydui gimė daugiau sūnų ir dukterų.
1Kar 11:3 Tarp Saliamono žmonų buvo septyni šimtai didžiūnių ir trys šimtai sugulovių. Žmonos nugręžė jo širdį.
2Krn 11:21 Rehabeamas Absalomo dukterį Maaką mylėjo labiau už kitas žmonas ir suguloves. [Jis buvo vedęs aštuoniolika žmonų ir turėjo šešiasdešimt sugulovių; jam gimė dvidešimt aštuoni sūnūs ir šešiasdešimt dukterų.]

Vedybos tarp krikščionių ir pagonių yra draudžiamos:

Pr 24:3 ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,
Sk 25:8 jis nusekė izraelietį į palapinę ir perdūrė per pilvą abu – izraelietį ir moterį. Maras tarp izraeliečių tad buvo sutramdytas.
Ezd 9:12 Dabar tad neduokite savo dukterų jų sūnums vedybomis ir neleiskite jūsų sūnums vesti jų dukterų. Niekad nesirūpinkite jų gerove ar nauda, kad stiprėtumėte, valgytumėte krašto derlių ir paliktumėte kraštą savo vaikams kaip amžiną paveldą’.
Neh 10:31 Sutarta, kad mes neduosime savo dukterų vedyboms šalies tautoms, neimsime jų dukterų savo sūnums.

Skyrybos turi būti draudžiamos.

Įst 22:19 Be to, jie nubaus jį šimto sidabrinių šekelių bauda ir atiduos juos merginos tėvui, nes tas vyras apšmeižė mergelę Izraelyje. O ji pasiliks jo žmona; jis niekad neturės teisės su ja išsiskirti.
Mk 10:9 Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“

Jeigu vedęs vyras miršta be vaikų, tai jo brolis privalo vesti našlę. Jeigu brolis atsisakys vesti, tai jis turi būti nubaustas pagal įstatymą.

Pr 38:6 Judas savo pirmagimiui sūnui Erui paėmė žmoną, vardu Tamara.
Pr 38:7 Bet Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS atėmė jam gyvastį (hebrajiškai וַיְמִתֵהוּ: „jį nužudė“).
Pr 38:8 Tuomet Judas tarė Onanui: „Susieik su savo brolio žmona ir, atlikdamas jai svainio pareigą, duok savo broliui palikuonį“.
Pr 38:9 Bet Onanas, žinodamas, kad palikuonis nebus jam, kada tik susieidavo su brolio žmona, išliedavo savo sėklą ant žemės, nes nenorėjo duoti savo broliui palikuonio.
Pr 38:10 Ką jis darė, buvo nedora VIEŠPATIES akyse. VIEŠPATS ir jam atėmė gyvastį (hebrajiškai וַיָּמֶת: „nužudė“).
Įst 25:5 „Kai broliai gyvena drauge ir vienas jų miršta, nepalikdamas sūnaus, mirusiojo žmona neištekės šalia šeimos už svetimo vyro. Jos vyro brolis sueis su ja, – jis paims ją sau žmona ir atliks jai svainio pareigą.
Įst 25:7 Tačiau jei tas vyras nenorės vesti savo brolio našlės, tada jo brolio našlė ateis pas seniūnus vartuose ir tars: ‘Mano vyro brolis atsisako įamžinti savo brolio vardą Izraelyje. Jis neatlieka man svainio pareigos’.
Įst 25:8 Tada to miesto seniūnai jį pasišauks ir įspės. Jei jis užsispiria, sakydamas: ‘Aš nenoriu jos vesti’,
Įst 25:9 tada jo brolio žmona prieis prie jo seniūnų akivaizdoje, numaus jam nuo kojos sandalą ir, spjovusi jam į veidą, tars: ‘Šitaip elgiamasi su vyru, kuris nestato savo broliui namų’.
Įst 25:10 Visur Izraelyje jo šeima bus žinoma kaip ‘namai to, kuriam buvo numautas sandalas’“.

Įstatymas turi įpareigoti kiekvieną pilietį aukoti Dievui jautį, nes jo degantis kvapas yra malonus Dievui.

Kun 1:13 O viduriai ir kojos bus apiplauti vandeniu. Tada kunigas atnašaus visa, paversdamas dūmais ant aukuro. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Kun 1:17 Tada, perplėšęs paukštį per vidurį ir pusių neatskirdamas, kunigas pavers jį dūmais ant aukuro, viršum malkų ant ugnies. Tai yra deginamoji auka – malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI“.
Kun 23:18 Drauge su duona atnašausi septynis sveikus mitulius avinėlius, vieną jautį iš bandos ir du avinus. Jie bus deginamoji auka VIEŠPAČIUI, drauge su javų atnaša ir liejamosiomis atnašomis, malonaus kvapo ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.
Sk 28:6 Tai yra nuolatinė deginamoji auka, nustatyta prie Sinajaus kalno maloniam kvapui ugnies atnaša VIEŠPAČIUI.

Jeigu Dievui nepatiks jūsų vyras, Jis jus paims ir atiduos dulkinti jo giminėms.

2Sam 12:11 Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Tikėk manimi, aš sukelsiu prieš tave pikta tavo namuose. Paimsiu tavo žmonas tavo akyse, duosiu jas tavo artimui, ir jis miegos su tavo žmonomis šios saulės akivaizdoje.

Kiekvienas pilietis turi turėti teisę parduoti savo dukterį į vergiją.

Iš 21:7 Jei kas parduos savo dukterį į verges, ji neišeis laisva, kaip išlaisvinami vyrai vergai.

Kiekvienas pilietis turi teisę laikyti vergų, vyrų ir moterų, jei jie kitataučiai.

Kun 25:44 Vergą ar vergę gali laikyti, tik jei vergus nusipirksi iš kaimyninių tautų.

Iš per mėnesines pasimylėjusių vyro ir moters turi būti atimta pilietybė ir jie turi būti išvaryti iš šalies.

Kun 20:18 Jei vyras sugultų su moterimi jos mėnesinių metu ir atidengtų jos nuogumą, jis atidengtų jos kraujo šaltinį, o ji atidengtų savo kraujo šaltinį. Abudu turi būti pašalinti iš jų tautos (hebrajiškai וְנִכְרְתוּ: „bus iškirsti“).

Dievas – tamsos ir negandų šaltinis:

Iz 45:7 Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę ir sukeliu negandas (hebrajiškai בּוֹרֵא רָע: „kuriu blogį“), – aš – VIEŠPATS – visa tai padarau.

„Gailestingieji“ Dievo ir Jo sėbrų prisakymai plėšti, prievartauti, traiškyti kūdikius, skrosti nėščias moteris ir skersti vaikus. Moterys Dievo ir Jo sekėjų akyse dažnai tapdavo be gailesčio žaginamu karo grobiu. Ypač buvo mėgiama žaginti nekaltas mergaites.

Iz 13:6 Vaitokite, nes VIEŠPATIES diena jau arti, ji ateis kaip sunaikinimas iš Visagalio.
Iz 13:15 Kas tik bus pagautas, bus nudurtas, – visi, kurie bus pagauti, kris nuo kalavijo.
Iz 13:16 Jų kūdikiai bus sutraiškyti jųjų akyse, jų namai bus išplėšti, jų žmonos išniekintos (hebrajiškai תִּשָּׁגַלְנָה: „bus išžagintos“).
Iz 13:18 Jų lankai išguldys (hebrajiškai תְּרַטַּשְׁנָה: „sutraiškys“) jaunus vyrus, jiems kūdikių (hebrajiškai פְרִי־בֶטֶן: „įsčių vaisiaus“) nebus gaila, jie nepaliks gyvų vaikų.
Oz 14:1 Samarija turės išpirkti savo kaltę, nes ji maištavo prieš savo Dievą. Jie kris nuo kalavijo, jų mažyliai bus sutraiškyti ir jų nėščios moterys perskrostos.
Sk 31:17–18 Užtat dabar nužudykite visus mažus berniukus, nužudykite ir visas moteris, pažinusias vyrą, o jaunas mergaites, nepažinusias vyro, palikite sau gyvas.

---

Praktinis religinės moralės ugdymo pavyzdys.

Richard Dawkins – „The God Delusion“. Chapter 7 – The ‘Good’ Book and the changing moral Zeitgeist, „Love thy neighbour“, pages 255–257

Izraelio psichologas Georges’as Tamarinas 1966 metais daugiau nei tūkstančiui 8–14 metų vaikų pateikė ištrauką apie Jericho mūšį iš Jozuės knygos (t. y. Biblijos):

Joz 6:16 Jozuė žmonėms įsakė: „Sušukite! VIEŠPATS atidavė jums miestą! Joz 6:19 Bet visas sidabras ir auksas, daiktai iš vario ir geležies yra šventi VIEŠPAČIUI. Jie bus padėti į VIEŠPATIES iždą“. Joz 6:21 Tada jie skyrė kalaviju sunaikinti visa, kas buvo mieste, vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius ir avis bei asilus. Joz 6:24 Miestą ir visa, kas jame buvo, jie sudegino. Tik sidabrą ir auksą bei daiktus iš vario ir geležies jie padėjo į VIEŠPATIES Namų iždą.

Tuomet Tamarinas paklausė vaikų paprastą moralės klausimą: „Kaip manote, ar Jozuė ir izraelitai elgėsi teisingai, ar ne?“ Vaikai turėjo pasirinkti tarp atsakymų:

A) Visiškai pritariu
B) Dalinai pritariu
C) Visiškai nepritariu

Rezultatai pasidalino į visiškai priešingas stovyklas: 66 % visiškai pritarė, 26 % visiškai nepritarė Jozuės veiksmams. 8 % buvo per vidurį su daliniu pritarimu. Štai standartiniai atsakymai iš (A) grupės:

„Mano nuomone, Jozuė ir Izraelio sūnūs elgėsi teisingai ir tam yra paaiškinimas: Dievas jiems pažadėjo tą žemę ir davė leidimą nukariauti. Jeigu jie nebūtų taip pasielgę ar neišžudę visų, tuomet būtų pavojus, kad Izraelio sūnūs būtų asimiliavęsi su gojais.“

„Manau, kad Jozuė buvo teisus, kai tai padarė. Viena priežastis ta, jog Dievas jiems įsakė išnaikinti žmones tam, kad Izraelio gentys negalėtų asimiliuotis su jais ir perimti jų blogų įpročių.“

„Jozuė elgėsi gerai, kadangi žmonės, kurie gyveno tame krašte, buvo kitokios religijos ir, kai Jozuė juos išžudė, jis nušlavė jų religiją nuo žemės.“

Jozuės genocidinių žudynių pateisinimas yra religinis visais atvejais. Netgi pasirinkusieji variantą (C), kurie visiškai nepritarė Jozuės veiksmams, darė tai tam tikrais atvejais remdamiesi religiniais motyvais. Viena mergaitė, pavyzdžiui, nepritarė Jozuės veiksmams užkariaujant Jerichą dėl to, jog jie turėjo į jį įžengti:

„Aš manau, kadangi arabai yra nešvarūs, tai visi, kas įžengia į jų žemę, taip pat tampa nešvariais ir pasidalina jų prakeikimu.“

Kiti du, kurie visiškai nepritarė, padarė tai dėl to, jog Jozuė viską sunaikino, įskaitant gyvūnus ir nuosavybę, vietoje to, kad paliktų šiek tiek laimikio izraelitams:

„Manau, Jozuė neatliko visko teisingai, kadangi galėjo pasilikti gyvūnus sau.“

„Manau, kad Jozuė neatliko akto teisingai, nes galėjo palikti Jericho turtą; jeigu jis nebūtų jo sunaikinęs, jis priklausytų izraelitams.“

Tamarinas turėjo kontrolinę grupę savo eksperimente. Ją sudarė 168 Izraelio vaikai, kuriems jis davė tą pačią ištrauką iš Jozuės knygos, tačiau pakeisdamas Jozuės vardą „generolu Lin“, o Izraelį – „Kinijos karalyste prieš 3000 metų“. Dabar eksperimentas davė visiškai priešingus rezultatus. Tik 7 % pateisino generolo Lin veiksmus, o 75 % jiems nepritarė. Kitaip sakant, kai lojalumas judaizmui buvo išimtas iš skaičiavimų, dauguma vaikų sutiko su moraliniais vertinimais, kuriais vadovaujasi dauguma modernių pasaulio žmonių. Jozuės veiksmai buvo įvertinti kaip barbariškas genocidas. Bet visa tai atrodo skirtingai, žvelgiant religiniu požiūriu. Ir tie skirtumai prasideda ankstyvoje vaikystėje. Tai Religija, kuri išryškina skirtumus tarp vaikų, pasmerkiančių genocidą ir toleruojančių jį.

---

Siaubingai skamba, kai tikintieji aiškina, kad jeigu nebūtų religijos ir Dievo, tai žmonės nežinotų, kas yra moralus elgesys... Ką jie tuo nori pasakyti? Kad jie nežudo, nevagia ir neprievartauja tik todėl, jog bijo Dievo keršto ir laukia už tai pažadėto atlygio? Įstatymai, moralė ir jos normos egzistavo seniai iki krikščionybės atsiradimo ir ten, kur jos nė kvapo nebuvo ir nėra – krikščionybė tik kiauliškai savinosi ir savinasi bei priskiria sau jos autorystę – juk reikia parodyti, kad esi kažkuo naudingas visuomenei.

Normaliai mąstantis žmogus aiškiai suvokia skirtumus tarp nusikaltėlių ir humaniškos visuomenės. Jis aiškiai mato ir žino, kad be gero ir moralaus elgesio su kitais subyrėtų žmonių tarpusavio santykiai. Moralė ir gimsta iš tų santykių, bendravimo patirties ir noro darniai gyventi ir sugyventi su kitais šiame pasaulyje, o ne tam, kad būtų užtikrintos geros gyvenimo sąlygos po mirties.

Jeigu visiems krėsi kiaulystes, galiausiai liksi vienas tiek versle, tiek asmeniniuose santykiuose. Kiaulindamas kitiems sugriausi pasitikėjimą savimi net tarp tų, kurie tavęs asmeniškai nepažįsta. Mažas pasitikėjimas vienas kitu stabdo procesus ir darbus, kurie reikalauja kolektyvinio bendradarbiavimo tarpusavyje. Jeigu blogai elgsiesi su savo tėvais-seneliais, greičiausiai, ir tavo vaikai, matydami tokį pavyzdį, bus linkę taip pat pasielgti ir su tavim, nes jiems tai atrodys normalu – taip elgėsi jų tėvai. Pavyzdys – užkrečiantis.

Užtenka pažvelgti į kalėjimus ir jų gyventojų santvarką, kad suvoktum, iki kokio psichologinio ir fizinio „komforto“ gali privesti žmogžudžių, vagių ir recidyvistų visuomenė, kai bijoma ne tik savo vaikus į gatvę išleisti, bet ir pačiam išeiti... kiek žmonija iššvaisto lėšų savo pačios ir savo turto apsaugai nuo savęs pačios. Jeigu atiminėsi ar vogsi iš žmonių jų uždirbtą turtą-atlygį už darbą, jie praras norą dirbti, nes už jį nieko negauna.

Net skruzdės suvokia, jog darniai ir draugiškai dirbantis kolektyvas gali atnešti daugiau naudos sau – didesnių rezultatų statybose, kovoje prieš didesnius vabalus, nei gerklių plėšymasis tarpusavyje dėl rasto duonos trupinio. Argi to nesugeba tikintieji, religijos įtikinti, kad be Dievo jie nesugebėtų dorai ir padoriai sugyventi ir iš karto pultų vienas kitą kirviais? Ar suvokti tokius PAPRASTUS dalykus reikia Dievo ir kunigo pamokslo?! Gal geriau mokyti žmones ir šviesti, kaip geras elgesys atsiperka ČIA ir DABAR Žemėje, o ne TEN, kur neva „pateksime“, kai mus palaidos?

Ar religija pasikeitė nuo Inkvizicijos laikų savo mąstymu ir tiesos ieškojimo metodais?

Kiekvieną kartą, kai išsakote teiginį ir paprašote ko nors jį paneigti – atliekate Inkvizicijos aktą. Kodėl? Todėl, kad išsivysčiusių šalių ir modernių visuomenių teismuose taikoma nekaltumo prezumpcija – žmogus laikomas nekaltu tol, kol neįrodyta jo kaltė, o kaltinimo (teiginio) įrodymus privalo pateikti kaltintojas (teigėjas). Inkvizicija gi veikė visiškai atvirkščiai. Jos metu galiojo kaltumo prezumpcija, kai, metus kaltinimus kažkam, žmogus buvo laikomas kaltu tol, kol nebuvo įrodoma, kad jis nekaltas. Paneigti kaltinimą (teiginį) – t. y. pateikti savo nekaltumo įrodymus – turėjo kaltinamasis. Tai leido labai lengvai su bet kuo susidoroti, metus pačius absurdiškiausius kaltinimus (pvz., „jis bendradarbiauja su velniu“ ar „ji yra ragana“ – Vatikane iki šiol egzistuoja egzorcizmo skyrius), kadangi kaltinamasis, turintis ginti save ir ieškoti savo nekaltumo įrodymų bei juos pateikti, paprastai buvo įkalinamas ir dėl to jam būdavo sunku pateikti kokius savo nekaltumo įrodymus. Nekalbant apie tai, kad visuomenė buvo įtikinta religijos tikėti visokiais „antgamtiškais“ kliedesiais be įrodymų. Tikėjimas be įrodymų iki šiol religijoje laikomas privalumu.

Iz 30:18 Palaiminti visi, kurie pasitikėdami (hebrajų tekste šio žodžio nėra: אַשְׁרֵי כָּל־חוֹכֵי לוֹ, „palaiminti visi, kurie jo laukia“) jo laukia!
Ps 128:4 Taip bus palaimintas žmogus, kuris pagarbiai (hebrajų tekste šio žodžio nėra: יְרֵא יְהוָה, „bijantis VIEŠPATIES“) VIEŠPATIES bijo.
Jn 20:29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Tikėjimu paremta visuomenė, kurioje žmonės raginami ir mokomi remtis ne įrodymais ir logika, o teiginiais ir aklu tikėjimu be įrodymų, padarant aklą tikėjimą vertybe, dažnai pakliūna į tuščius pažadus dalinančių populistų žabangas. Populistai ir Religija labai mylimi ir vertinami ne už tai, ką davė ir atliko dėl kitų praeityje, o už tai, ką žada duoti visiems ateityje – žaidžiama žmonių norais gauti. Į valdžią išrenkamas tas, kas sugeba prižadėti kuo daugiau nuostabesnių, kvapą gniaužiančių lobių – pasakišką, dangišką Rojų visiems ir kiekvienam, šalia to nepateikiant logiškų įrodymų ir argumentų, kaip tuos pažadus realiai įgyvendins – ištesės. O kam to reikia? Palaiminti, kurie tiki nematę!

Nestebina ginčuose, kai Biblijos rekomendacijose kapoti rankas, kojas, lupti akis ar pririšti oponentams po kaklu akmenį ir prigirdyti, krikščionys nemato nieko blogo... tik nekaltas metaforas ar būtinas bei paties Dievo palaimintas tų laikų teisingumo įvedimo priemones. Praktika parodė, jog kai krikščionys turėjo valdžią, metaforos greitai virto realybe. Krikščionys kapojo rankas, kojas, lupo akis, gyviems žmonėms nudirdavo visą odą, degindavo ir prigirdydavo.

Pasaulio sukūrimo istorija Biblijoje turi elementarių logikos klaidų.

Pradžios 1:3 Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė.
Pradžios 1:4 Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos.

Tikriausiai, Dievas matė blogo dar iki pasaulio sukūrimo, kad galėjo žinoti, kas yra gerai ir blogai, vertinti ir lyginti savo darbus kaip gerus ar blogus. Šviesa šį kartą, regis, gera gavosi – matyt, buvo ir ne tokių vykusių bandymų ją sukurti. Biblija nerašo, kad Dievas sukūrė tamsą – regis, ta jau savaime egzistavo... o kadangi be Dievo nieko daugiau nebuvo, o ir kas atsirado – viskas atsirado iš Dievo, tai galima suprasti, kad ta tamsa ir buvo Dievas arba Jo dalis. Ir atskirdamas šviesą nuo tamsos, greičiausiai, Jis ją atskyrė nuo Savęs.

Pradžios 1:5 Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena.

Matome, kad jau ir diena, ir naktis, ir vakaras, ir rytas buvo... tik pamiršo autorius, kad Saulės dar... nebuvo :), pagal kurios poziciją Žemės atžvilgiu visa tai ir nustatoma.

Pradžios 1:11 Dievas tarė: „Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis!“ Taip ir įvyko.
Pradžios 1:12 Žemė išželdino augmeniją: augalus, duodančius visų rūšių sėklą, ir visų rūšių medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Sunku, tikriausiai, buvo augalams be Saulės ir fotosintezės augti ir išgyventi.

Pradžios 1:13 Atėjo vakaras ir išaušo rytas, trečioji diena.
Pradžios 1:14 Dievas tarė: „Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus, 15 tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!“ Taip ir įvyko. 16 Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes. 17 Dievas sudėjo juos į dangaus skliautą šviesti žemei, 18 valdyti dienai bei nakčiai ir atskirti šviesai nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Užuomarša Dievas pamiršo, kad šviesą nuo tamsos jau Pradžios 1:4 eilutėje atskyrė. Pagaliau, Dievas sukūrė Saulę su Mėnuliu tik... 4-ą dieną :). Rašytojas nebuvo astronomas ir neturėjo teleskopo.

„Dievui 1 diena kaip žmogui 1000 metų.“

Taip, Biblijoje yra rašoma, kad „Dievo diena“ lygi 1000 žmogaus metų.

2Pt 3:8 Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena.
Ps 90:4 Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, – tarsi vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba.

Bet Dievas Biblijoje aiškiai nusako, kas kūrimo metu yra diena ir kiek ji tęsiasi – kol Saulė danguje, ir kad diena ir metai – ne tas pats. Saulė buvo sukurta pažymėti dieną, o ne patrumpinti ją nuo Dievo iki žmogaus metų. Apie dienos sutrumpinimą nuo 1000 metų iki 24 valandų Biblijoje nerašoma. Jeigu Diena Žemėje truktų 1000 metų, viena planetos pusė būtų iškepusi, kita sušalusi į ledą ir visi būtų mirę. Tarkime, Dievas sukūrė Visatą per 6 dienas – 6000 metų vis tiek prasilenkia su laikotarpiu nuo Didžiojo sprogimo iki Žemės planetos susiformavimo.

---

Pirmame skyriuje aiškinama, kad Dievas pirma sukūrė paukščius ir laukinius gyvulius, o paskui žmogų.

Pradžios 1:21 Dievas sukūrė didžiąsias jūros pabaisas bei visus judančius visų rūšių gyvūnus, kurie knibžda vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Pradžios 1:25 Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

Pradžios 1:27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.

Antrame skyriuje aiškinama, kad pirma buvo sukurtas žmogus, o paskui laukiniai gyvuliai ir paukščiai.

Pradžios 2:18 VIEŠPATS Dievas tarė: „Negera žmogui būti vienam. Padarysiu jam tinkamą bendrininką“.
Pradžios 2:19 Taigi VIEŠPATS Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins. Kokiu vardu žmogus pavadins kiekvieną gyvą būtybę, toks turės būti jos vardas.

---

Pradžios 2:20 Žmogus davė vardus visiems galvijams, visiems padangių paukščiams ir visiems laukiniams žvėrims, tačiau sau tinkamo bendrininko nesurado.

Nenorėjo Adomas, kažkodėl, būti zoofilu :).

Pr 2:21 Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių (...). 22 O iš šonkaulio, kurį VIEŠPATS Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

Kaip matome, Dievas nėra nusistatęs prieš klonavimą. Arba didelis buvo Adomo šonkaulis, jeigu jo visai moteriai pagaminti užteko. Biblijos hierarchijos lentelė:

1. Vyras
2. Gyvuliai
3. Moteris

Pradžios 2:2 Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
Pradžios 2:3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

Atrodo, kad visagalis Dievas savyje turėjo senkantį-ribotą energijos šaltinį.

---

Biblija – pasakėčių rinkinys krikščioniškos sektos nariams apie Supermeną Dievą (skulptorių) ir Jo kūrinius (molius).

Pasakojimas pradedamas nuo to, kaip Dievas sukūrė ir mums visiems padovanojo šį nuostabų Pasaulį. Kaip, begalinės meilės skatinamas, apgyvendino mus Rojuje ir davė valdyti visas to Rojaus gėrybes. Jis visą Save atidavė mums... net ašarėlė ištryško.

Kai pagaliau suvokiame Jo begalinį „dosnumą“ ir už kokią gi didelę „dovaną“ mes Jam esame skolingi, pradedama pasakoti apie Dievo stebuklingą ir neišmatuojamą jėgą, demonstruojamą ant kiekvieno aštresnio kampo. Jis gali būti dosnus savo tarnams ir pasekėjams bei siaubingai negailestingas ir žiaurus („teisingai“, žinoma) savo priešams ir nedraugams. Su didybe rodoma Jo galia visiems iš eilės. Kas drįsta abejoti Jo meile, žūsta po vieną ir miniomis, tūkstančiais netekę Jo pasitikėjimo ir paramos. Dvesia kaip musės nuo maro, prasmenga skradžiai žemę, tėvai su kūdikiais gyvi suanglėja liepsnose. Dievas savo lūpomis paskui dar prideda: „Bijokitės Manęs, nes Aš esma Ponas Dievas. Didžiai keršijąs Dievas!“

Toliau po truputį pradedama užsiminti apie padėką Dievui, kuriam mes gi esame už viską skolingi. Už šią padėką Dievas mums atleidžia mūsų nuodėmes. Deginami jaučiai, avys, ožkos, nusukami sprandai paukščiams, laistomi krauju altoriai ir žmonės. Tad išsikraukite už savo nuodėmes ant vargšų gyvūnų. Visą tą sunkų darbą pavedama atlikti kunigams, nes jie tampa vieninteliais ryšininkais ir „Dievo paskirtais“ atstovais tarp šio ir „ano“ pasaulio.

Netrukus leidžiama suprasti, kad nesvarbu, ką jūs padarėte ar iš viso ką padarėte, už kiekvieną smulkmeną ar nusidėjimą turite kuo nors susimokėti Dievui. Atnešti visa tai, žinoma, turite kunigui, o jis jau ten su Dievu kažkaip atsiskaitys. Tai gali būti maistas, gyvūnas ar kitas daiktas, kurį turite. Ir bet ko Dievas nepriima! Auksas turi būti – gryniausias, gyvuliai – sveikiausi, grūdai – geriausi. Nes, pasak Dievo, tai šventa auka ir nevalia teršti Jo vardo nekokybiškais produktais.

Ir štai, pagaliau, pradedama aiškiai kalbėti apie pastovią duoklę 10 % (dešimtinę) Dievo namams (bažnyčiai), kurią turi mokėti visi ir kiekvienas jos narys nuo savo pajamų.

Taip nekaltai prasidėjusi graži pasaka pasibaigia pastovios duoklės nustatymu.

Kodėl Biblijoje taip svarbu sekmadienį nedirbti?

Manote, Dievui rūpi jūsų poilsis ir gerovė? Nejaugi Jis taip stipriai rūpinosi mumis ir mus mylėjo, kad net įsakydavo prasikaltusiuosius šiam Savo prisakymui žudyti be pasigailėjimo? Vargšas žmogelis, rinkęs sekmadienį sau miške malkas, Dievo paliepimu buvo negyvai užmėtytas akmenimis (kitaip sakant, išėjo amžino poilsio... ir ne jis vienas). Už ką? Gal taip reikia elgtis su žmonėmis, kurie mėgsta savo darbą ar yra darboholikai? O gal su tais, kuriems yra šalta, bet jie negali iškentėti iki pirmadienio nesuledėję į varveklį? Hm... o gal su tais, kurie neturi ant ko pasišildyti maisto, bet nenori ėsti žalios mėsos? Ne...!!! Sekmadieniai buvo reikalingi bažnyčiai tam, kad vieną dieną per savaitę visi apylinkių žmonės susirinktų į „Dievo namus“ ir tą – vieną dieną per savaitę – reguliariai ir masiškai būtų plaunamos smegenys.

Dieviški metodai

Biblija pilna istorijų, kaip Dievas pats negailestingai žudė vaikus ar įsakydavo savo sekėjams išžudyti visus oponentų vaikus ir ne tik – nepasigailėdavo nei nėščių moterų, nei senelių. Pavyzdžiui, kad ir ši istorija, kuri parodo, kokiais metodais Dievas su Moze siautėjo po apylinkes.

Įst 2:31 VIEŠPATS man tarė: ‘Štai aš pradėjau duoti tau Sihoną ir jo kraštą. Nūn pradėk užimti jo kraštą savo paveldui’.
Įst 2:33 VIEŠPATS, mūsų Dievas, atidavė jį mums. Nugalėjome jį drauge su jo sūnumis ir visais jo kareiviais.
Įst 2:34 Tuo metu, paėmę visus jo miestus, kiekviename mieste paskyrėme sunaikinti vyrus, moteris ir vaikus, nepalikdami nė vieno gyvo.
Įst 3:2 VIEŠPATS man tarė: ‘Nebijok jo, nes atidaviau jį tau į rankas drauge su jo žmonėmis ir jo kraštu. Pasielk su juo, kaip pasielgei su amoriečių karaliumi Sihonu, viešpatavusiu Hešbone’.
Įst 3:3 Taigi VIEŠPATS atidavė į mūsų rankas ir Bašano karalių Ogą drauge su visais jo žmonėmis. Mes jį nugalėjome, nepalikdami jam nė vieno gyvo.
Įst 3:6 Juos paskyrėme sunaikinti, kaip buvome pasielgę su Hešbono karaliumi Sihonu, sunaikindami kiekviename mieste vyrus, moteris ir vaikus.

Vien jau viso pasaulio prigirdymas ko vertas, atskleidžiantis ir platesnius Dievo mostus masinio genocido sferoje. Bet ko tikėtis iš Dievo, kuris vėliau suplanuos užmušti ir savo vaiką – Jėzų, neva dėl žmonijos nuodėmių :). Svarbu, kad vaikų būtų, o, norint juos užmušti, giliai kišenėje argumentų ieškoti nereikia... davė Dievas vaikų, duos ir argumentus. Tikras krikščionis moka skaityti Bibliją taip, jog ji visada būtų teisi. Jis ras pateisinimą žudynėms, kurias vykdė ar vykdo jo numylėtiniai pagal tikėjimą ar Dievas asmeniškai. O jeigu nesugebės pateisinti, išsisuks posakiu „Dievo keliai nežinomi“ ir toliau nuolankiai garbins Jį kaip „teisingiausią“ ir „gailestingiausią“ Dievą pasaulyje.

Dievas įsakė Adomui su Ieva nevalgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio ir pažadėjo jiems mirtį tą pačią dieną, kai tik jie užkąs vaisiaus. Bent jau Jo visažinybė buvo tikra dėl to :).

Pradžios 2:16 Ir įsakė žmogui VIEŠPATS Dievas, tardamas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, 17 bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“. (hebrajiškai בְּיוֹם אֲכָלְךָ: „tą dieną, kai valgysi“)

Dievas melavo. Nepastabūs tikintieji teigia, kad Adomas su Ieva nemirė tą dieną, bet tapo mirtingais, ką Dievas, neva, ir turėjo mintyse. Bet iš eilutės žemiau galime nustatyti, kad Adomas su Ieva buvo sukurti kaip mirtingi. Tam, kad gyventų amžinai, jie turėjo paragauti vaisiaus nuo gyvybės medžio. Taip pat galima matyti, kad Dievas buvo ne vienas. Buvo ir daugiau dievų. Gal tai buvo Graikijos ar Egipto dievai. Gali būti, kad Dievas su jais draugavo ir kartu leido laiką, kol neišžudė visų Egipto pirmagimių, darydamas teismą visiems Egipto dievams. Po to santykiai tarp Jo ir kitų dievų pašlijo.

Pradžios 3:22 Tuomet VIEŠPATS Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais netiestų savo rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, valgytų ir gyventų amžinai!..“ 23 Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios jis buvo paimtas.

Žaltys buvo sukčiausias lauko gyvūnas, kurį Dievas buvo padaręs. Dabar galima paklausti savęs, iš kur kilo blogis :).

Pradžios 3:1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ 2 Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. 3 Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’“

Kitaip nei Dievas, žaltys nemelavo, bet sakė tiesą, už ką vėliau buvo nubaustas.

Pradžios 3:4 Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“.

Kaip mes žinome, po obuolio suvalgymo Adomas gyveno apie 930 metų. Ieva taip pat nemirė nei iš karto, nei tą dieną – pasak senos tradicijos, ji dar spėjo pagimdyti 56 vaikus (33 sūnus ir 23 dukteris). Adomas su Ieva nežinojo, kad nepaklusti Dievo nurodymams yra blogai, kadangi... jie aplamai nežinojo, kas yra gerai, o kas blogai... prieš valgant nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Tik po žinojimo, kas yra gera ir pikta, Dievas galėjo kaltinti Adomą su Ieva dėl jų netinkamo sprendimo. Negalite bausti žmogaus už blogą sprendimą, prieš tai nedavę žinojimo, kas tai yra – pikta ir gera.

Abraomas buvo paklusnus Dievo tarnas ir norėjo nužudyti dėl Dievo netgi savo sūnų.

Pradžios 22:9 Jiedu atėjo į vietą, apie kurią buvo kalbėjęs jam Dievas. Abraomas pastatė ten aukurą ir sukrovė malkas. Jis surišo savo sūnų Izaoką ir paguldė jį ant aukure sukrautų malkų. 10 Tuomet Abraomas ištiesė savo ranką ir pakėlė peilį, kad nužudytų savo sūnų.

Laimei, Izaokas buvo išgelbėtas, kitaip nei Jeftos duktė. Jefta ją paaukojo Dievui Teisėjų knygos 11 skyriaus 39 eilutėje.

Todėl pažadėjo Dievas Abraomui, kad tarp jo PALIKUONIŲ gims Mesijas – Jėzus Kristus.

Pradžios 22:18 visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo PALIKUONIS (hebrajiškai בְזַרְעֲךָ: „tavo sėkloje“), nes tu buvai klusnus mano balsui“.

Vėliau Dievas pakartojo savo pažadą ir Abraomo sūnui Izaokui.

Pradžios 26:4 Aš padarysiu tavo palikuonis tokius gausius kaip dangaus žvaigždės, atiduosiu visus šiuos kraštus tavo palikuonims, idant visos tautos rastų per tavo PALIKUONIS sau palaiminimą 5 dėl to, kad Abraomas pakluso mano balsui ir vykdė, ką buvau jam paliepęs: mano įsakymus, mano nuostatus ir mano įstatymus“.

Netgi šventasis Paulius patikėjo Dievo melu.

Laiškas galatams 3:16 Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Nėra pasakyta „ir PALIKUONIMS“, ne daugiskaita, bet kaip apie vieną: ir tavo PALIKUONIUI, tai yra Kristui.

Kaip Dievas atsidėkojo Abraomui finale? Pasak apokrifų, 90 metų Abraomo palikuonis Juozapas susižadėjo su 12 metų Dievo sugulove Marija. Po to ∞ amžiaus Dievas apsėklino Mariją savo „Šventąja Dvasia“, įvykdydamas melo nuodėmę Abraomui ir Juozapui ir svetimavimo nuodėmę, apsėklindamas Juozapo sužadėtinę Mariją. Jėzus Kristus buvo ne iš Abraomo palikuonio Juozapo SĖKLOS, kaip Dievas pažadėjo, o iš Dievo SĖKLOS.

Evangelija pagal Matą 1:18 Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia.

„JĖZAUS GENEALOGIJA“ PAGAL MATĄ

Abraomas ● Izaokas ● Jokūbas ● Judas ● Faras ● Esromas ● Aramas ● Aminadabas ● Naasonas ● Salmonas ● Boazas ● Jobedas ● Jesė ● Dovydas ● Saliamonas ● Roboamas ● Abijas ● Asafas ● Juozapatas ● Joramas ● Ozijas ● Joatamas ● Achazas ● Ezekijas ● Manasas ● Amonas ● Jozijas ● Jechonijas ● Salatielis ● Zorobabelis ● Abijudas ● Eliakimas ● Azoras ● Sadokas ● Achimas ● Elijudas ● Eleazaras ● Matanas ● Jokūbas ● Juozapas ... oi!

Dievas	Jėzus
Marija

Abu genealoginiai medžiai NUO JĖZAUS IKI ABRAOMO Biblijoje, pagal Matą (1:1–16) ir Luką (3:23–38), aiškiai eina per Juozapą (Marijos vyrą). Kai kurie tikintieji teigia, kad Lukas pateikė Marijos genealoginį medį, nes genealoginis medis pagal Luką iš dalies prieštarauja genealoginiam medžiui pagal Matą (tarsi prieštaravimai Biblijoje būtų kažkas neįprasta :). Tačiau tikintieji nepaiso to, kad Lukas savo genealoginiame medyje Marijos visai nemini. (Žinoma, gal Dievas labai gerai mokėjo apsėklinti moteris, bet ne taip gerai įsiminti jų vardus ir vėliau juos padiktuoti Biblijos rašytojams :). Tikintieji priversti naudotis „išoriniais“ šaltiniais, kad išgelbėtų savo Dievą iš nemalonios padėties. Taip darydami ir bandydami susieti Mariją su Abraomu, jie, kaip įprasta, sukuria dar daugiau prieštaravimų ir nesąmonių. Žinoma, žmonėms, kurie mato Dievo „įrodymų“ skrudintoje duonoje, nėra didelė problema įtikinti save, kad kažkur yra rimtų įrodymų, jog Marija irgi buvo Abraomo „palikuonė“.

● How_God_Deceived_Abraham_1280x720mp4.zip (18 MB)
● How_God_Deceived_Abraham_1920x1080mp4.zip (44 MB)

Dievas gana aktyviai kišosi į žemiškus reikalus – žudė, skandino, degino žmones. Kišdavosi netgi iki tokių smulkmenų, kad pats asmeniškai mušėsi su Jokūbu ir... pralaimėjo – tiek to dieviško visagališkumo ir visažinybės – Dievas nežinojo net, su kuo mušasi, ir turėjo klausti, koks jį mušančio žmogaus vardas.

Pradžios 32:25 Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros. 26 Tas vyras, matydamas, kad negali jo įveikti, taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino. 27 Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“. 28 O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ „Jokūbas“, – jis atsakė. 29 Anas tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“. 30 Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Tai pasakęs, jis tenai jį palaimino. 31 Jokūbas tat pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą veidas į veidą, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“

Taip kad, jeigu gatvėje kada stebėsite muštynes ar pats jose dalyvausite, tai gali būti Dievo asmeninis snukiadaužis su jumis, kuriame turite visai padorius šansus laimėti ir atspardyti Visagaliui subinę :).

Biblijoje, „darydamas teismą visiems Egipto dievams“, krikščioniškasis Dievas žudė žmonių ir gyvūnų pirmagimius, tarp kurių, neabejotinai, buvo ir kūdikių. Jeigu jūs esate pirmas vaikas šeimoje, galite įsivaizduoti, kaip su jumis pasielgtų Dievas konflikto su kitais dievais metu. Pradėti galima nuo Dievo psichikos ypatybių – nuo to, ką Dievas Biblijoje kalba pats apie save ir ką apie Jį kalba Jo pranašai.

Iš 20:5 Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta (hebrajiškai לְשֹׂנְאָי: „tų, kurie manęs nekenčia“),

Įst 32:39 Nūn įsidėmėkite, kad aš, aš vienas esu Tas, kito Dievo su manimi nėra. Aš daliju mirtį (hebrajiškai אֲנִי אָמִית: „aš žudau“) ir gyvastį, sužeidžiu ir išgydau: niekas nepajėgia išgelbėti iš mano rankos.

Įst 32:42 Nugirdysiu krauju savo strėles, o mano kalavijas maitinsis mėsa, – krauju užmuštųjų ir belaisvių, ilgaplaukių priešo vadų’.

Iz 63:3 „Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje, iš tautų nė viena nebuvo su manimi. Jas traiškiau pagautas narso, mindžiojau pykčio pilnas. Jų trykštantis kraujas aptaškė man drabužius ir sutepė manąjį apdarą.

Jer 13:14 Sudaužysiu juos vienas į kitą, senus ir jaunus drauge, – tai VIEŠPATIES žodis. Nei gailestingumas, nei užuojauta, nei švelnumas – niekas manęs nesulaikys, kad jų nesunaikinčiau’“.

Nah 1:2 Pavydus ir keršijantis Dievas yra VIEŠPATS; VIEŠPATS yra keršijantis ir dega pykčiu; VIEŠPATS keršija savo nedraugams ir niršta ant savo priešų.

Nah 1:5 Prieš jį kalnai dreba, kalvos prasmenga; nuo jo veido krūpčioja žemė, pasaulis ir visa, kas jame gyvena.

Nah 1:6 Kas gali atsilaikyti prieš jo įniršį? Kas gali pakelti jo degantį pyktį? Jo pyktis liepsnoja kaip ugnis, uolos nuo jo skeldėja.

Nah 1:8 net potvyniui ištikus. Jis padarys visišką galą savo nedraugams ir priešus nuvys į tamsybes.
Iz 34:6 Laiko VIEŠPATS rankoje kalaviją, kruviną visą, aptekusį riebalais, ėriukų ir ožių krauju, avinų inkstų taukais, nes VIEŠPAČIUI kruvina auka Bozroje, didelis kraujo liejimas Edomo krašte.

Pirmiausia Dievas susitaria su Moze, kad „užkietins“ faraono širdį, kad tas neišleistų žydų iš Egipto. Atrodo, kad faraonas buvo minkštaširdis ir galėjo izraelitus išleisti iš karto, atimdamas iš Dievo galimybę kankinti ir žudyti nekaltus žmones ir gyvūnus, suverčiant dėl to kaltę ant faraono.

Išėjimo 7:1 Mozei VIEŠPATS atsakė: „Štai padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. 2 Tu pakartosi visa, ką aš tau įsakau, o tavo brolis Aaronas lieps faraonui leisti izraeliečiams išeiti iš jo krašto. 3 Betgi aš sukietinsiu faraono širdį ir padauginsiu savo ženklus ir nuostabius darbus Egipto žemėje. 4 Kai faraonas tavęs neklausys, aš uždėsiu ant Egipto savo ranką ir teismo rykštėmis išvesiu savo tautą, izraeliečius, iš Egipto žemės, gretą po gretos.

Išėjimo 7:13 Tačiau faraono širdis buvo užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip buvo VIEŠPATS pasakęs.
14 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Faraono širdis yra užkietėjusi. Jis atsisako leisti tautai išeiti.

Išėjimo 10:1 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Eik pas faraoną. Juk aš sukietinau jo širdį ir širdį jo pareigūnų, idant parodyčiau per juos šiuos savo ženklus 2 ir tu galėtumei papasakoti savo vaikams ir vaikaičiams, kaip aš išjuokiau egiptiečius (...).“

Tikriausiai, vaikų žudymas Dievui atrodė labai juokingas sąmojis.

Išėjimo 11:10 Mozė ir Aaronas padarė šiuos visus nuostabius darbus faraono akivaizdoje, bet VIEŠPATS sukietino faraono širdį, dėl to jis ir neleido Izraelio tautai eiti iš jo krašto.

Taigi, neišleisti žydų iš Egipto buvo ne faraono, o Dievo „geniali“ idėja, nors iš krikščionių dažnai galima išgirsti, kad kaltas dėl to buvo faraonas. Toliau Dievas iš anksto informuoja Mozę, kaip Jis žudys žmonių ir gyvulių pirmagimius. O gyvulius už ką? Toks yra dieviškas „teisingumas“ ir „gailestingumas“. Taip pat Dievas liepia švęsti šias baisias žudynes ateityje.

Iš 12:12 Juk tą pačią naktį aš pereisiu per Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius ne tik žmonių, bet ir gyvulių; padarysiu teismą visiems Egipto dievams – aš, VIEŠPATS!

Iš 12:14 Ši diena bus jums atminimo diena: švęsite ją kaip iškilmę VIEŠPAČIUI per kartų kartas, švęsite ją kaip amžiną įsaką.

Tikriausiai, Dievui buvo per skystas klynas su Egipto dievais susikauti. Egipto dievai minimi... daugiskaita. Matyt, Jis bijojo, kad, esant kiekybinei persvarai, gaus į kailį. Todėl, lyg niekingas menkysta, Dievas mieliau pasirinko žudyti žmonių ir gyvūnų pirmagimius. „Gailestingasis“ ir „teisingasis“ Dievas asmeniškai užsiima žmonių ir gyvūnų vaikų žudynėmis.

Iš 12:29 Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, – nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius.
Iš 12:30 Nakties metu atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio.

O dabar galima pradėti interpretuoti ir „perkeltinėmis prasmėmis“ aiškinti, kaip čia „ištraukta iš konteksto“ ir Dievas iš tiesų ėjo ir dalino kūdikėliams čiulpinukus su barškučiais, paglostydamas per galvytes.

Už tėvų nepaklusnumą Dievas mėgsta žudyti jų vaikus ne tik masiškai, kaip Egipte, bet ir pavieniui ir dar taip, kad vaikai pasikankintų.

2Sam 12:15 Natanas nuėjo namo, o VIEŠPATS ištiko kūdikį, kurį buvo pagimdžiusi Batšeba, ir jis mirtinai susirgo. 16 Dovydas maldavo VIEŠPATĮ už berniuką. Dovydas nieko nevalgė ir parėjęs praleisdavo naktį gulėdamas ant žemės. 17 Rūmų seniūnai stengėsi prikalbinti jį atsikelti nuo žemės, bet jis atsisakė ir nieko su jais nevalgė. 18 Septintą dieną vaikas numirė. Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas buvo miręs, nes manė: „Mes kalbėjome jam, dar vaikui gyvam esant, bet jis nenorėjo mūsų klausyti. Kaip tad galime jam pasakyti, kad vaikas mirė? Ką nors baisaus jis gali sau pasidaryti!“

Egipto pirmagimiai nebuvo vienintelis Dievo taikinys. Kitų Dievo ir Jo sekėjų žudynių sąrašas:

• visą populiaciją Žemėje, išskyrus aštuonis išsigelbėjusius (Pradžios knyga 7:23);
• visus Sodomoje ir Gomoroje, išskyrus vieną šeimą (Pradžios knyga 19:24);
• visus Egipto pirmagimius (Išėjimo knyga 12:29);
• minią egiptiečių (Išėjimo knyga 14:27–28);
• visus faraono raitelius kartu su 600 vežimų (Išėjimo knyga 14:27–28);
• Amaleką ir visus jo žmones (Išėjimo knyga 17:11, 17:16);
• 3 000 izraeliečių (Išėjimo knyga 32:27–28);
• 250 bendrijos vadų, kurie su Levio palikuoniu Korahu sukilo prieš Mozę (Skaičių knyga 16:1–35, 17:1–5);
• 14 700 žydų, nepatenkintų dėl nužudytų sukilėlių (Skaičių knyga 17:6–14);
• visą Ogo tautą (Skaičių knyga 21:34–35);
• 24 000 izraeliečių, kurie gyveno su moabietėmis (Skaičių knyga 25:4, 25:9);
• visus madianiečių vyrus, karalius ir kunigaikščius (Skaičių knyga 31:7–8);
• visas madianiečių praradusias nekaltybę moteris (Skaičių knyga 31:17);
• visus zamzumimus (Pakartoto Įstatymo knyga 2:20–21);
• visus horiečius (Pakartoto Įstatymo knyga 2:22);
• visą Jericho miestą, išskyrus prostitutę ir jos šeimą (Jozuės knyga 6:20–21);
• 12 000 Hajo miesto žmonių (Jozuės knyga 8:24–26);
• visus makedosiečius (Jozuės knyga 10:28);
• visus lebniečius (Jozuės knyga 10:29–30);
• visus gazerioniečius (Jozuės knyga 10:33);
• visus lakhioniečius (Jozuės knyga 10:32);
• visus egloniečius (Jozuės knyga 10:34–35);
• visus hebroniečius (Jozuės knyga 10:36–37);
• visą gyvastį kalnų ir pietų krašte, lygumose ir Asedote (Jozuės knyga 10:40);
• 31 karalių su jų nesuskaičiuojamomis armijomis (Jozuės knyga 11:12–17, 12:24);
• 10 000 peresiečių ir kananiečių (Teisėjų knyga 1:4);
• 10 000 moabiečių (Teisėjų knyga 3:29);
• 600 filistinų (Teisėjų knyga 3:31);
• visus sisariečius (Teisėjų knyga 4:16);
• 120 000 madianiečių (Teisėjų knyga 8:10);
• 25 100 benjaminiečių (Teisėjų knyga 20:35);
• 50 070 betsamiečių (1-oji Samuelio knyga 6:19);
• visus amalekiečius (1-oji Samuelio knyga 15:3, 15:7);
• visus moabiečius ir 22 000 sirijiečių (2-oji Samuelio knyga 8:2–6, 8:14);
• 40 000 sirijiečių raitelių (2-oji Samuelio knyga 10:18);
• 100 000 sirijiečių (1-oji Karalių knyga 20:28–30);
• 27 000 buvo sutraiškyti sienos (1-oji Karalių knyga 20:28–30);
• 42 vaikus, kuriuos sudraskė lokės (2-oji Karalių knyga 2:23–24);
• 185 000 asiriečių nužudė angelas (2-oji Karalių knyga 19:35);
• 120 000 iš Judo (2-oji Kronikų knyga 28:6);
• 75 000 persų (Esterės knyga 9:16);
• IŠ VISO: vien suskaičiuotų – 838 793 lavonai, neskaitant Tvano, Sodomos ir visų kitų „visų“.

Biblijoje Dievas paprastai gyvendavo ar šiaip mėgo pasirodyti ant kalnų viršūnių. Panagrinėkime kad ir istoriją apie tai, kaip Mozė su savo sėbrais lipo pasikalbėti su Dievu ant Sinajaus kalno. Žinoma, tuometinis religinis elitas nevengė drausti lipti ant „švento“ kalno paprastiems mirtingiesiems – Dievas, neva, davė Mozei nurodymus neprileisti paprastų žmonių prie Savo buveinės.

Iš 19:12 Apie visą kalną nustatyk žmonėms ribas, tardamas: ‘Būkite atsargūs! Nelipkite į kalną, nelieskite jo papėdės. Kas tik prisilies prie kalno, turės būti nubaustas mirtimi. 13 Tenepaliečia jų ranka: jie turi būti užmušti akmenimis ar nušauti strėlėmis. Ar tai būtų gyvulys, ar žmogus, jie negali išlikti gyvi’. Tik ragui sugaudus ilguoju gaudesiu, jie galės lipti į kalną“.

Pasirodo, net ne pats Dievo vaizdas grėsė smalsuolių gyvybei, o akmenys ir strėlės :). Atrodo, kad labiausiai smalsuolių norėjo vengti ne Dievas, o sukčius Mozė, nes jie galėjo atskleisti, kad jokio Dievo ant kalno nėra ir nebuvo... tad juos reikėjo pribaigti dar neprisiartinus prie įsivaizduojamo Dievo. Kitos eilutės aiškiai rodo, kad aprašomas ne kažkoks „stebuklingas“ Dievo pasirodymas, o paprasčiausias ugnikalnio išsiveržimas ir Mozė kalno viršūnėje kalbėjo... su dūmais.

Iš 19:16 Trečiąją dieną, auštant rytui, daužėsi perkūnas, švytavo žaibai ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi esantieji stovykloje žmonės drebėjo. 17 Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje. 18 Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo. 19 Rago gaudesys darėsi vis skardesnis. Mozei kalbant, Dievas atsakė jam perkūno griausmu (hebrajiškai בְקוֹל, nuo קוֹל: balsas, garsas, taip pat griaustinis; tas pats žodis yra 16 eilutės „perkūnas“ (קֹלֹת)).

Kalbėjimas „perkūno griausmais“ neabejotinai atvėrė Mozei platesnes galimybes interpretacijoms, nei kad Dievas būtų kalbėjęs konkrečiai išreikštais sakiniais žmogaus kalba :). Dievas dar kartą, neva, uždraudžia paprastiems žmonėms artintis prie kalno „pamatyti Dievą“ – ši privilegija buvo skirta tik „išrinktiesiems“.

Iš 19:21 Tada VIEŠPATS tarė Mozei: „Lipk žemyn ir įspėk žmones, kad nesiveržtų pas VIEŠPATĮ jo pamatyti. Kitaip daug kas iš jų pražus.

Dievas, tikriausiai, turėjo mintyse, kad ne visos strėlės ir akmenys gali pasiekti tikslą ir persmeigti ar suknežinti kokio smalsuolio makaulę. Daug kas iš jų pražūtų, bet kai kurie galėtų išgyventi. Net ne visi išrinktieji, pavyzdžiui, kunigai, turėjo iš karto teisę prisiartinti prie Dievo.

Iš 19:24 VIEŠPATS jam tarė: „Lipk žemyn ir, atsivesdamas su savimi Aaroną, vėl užkopk. Bet neleisk nei kunigams, nei žmonėms peržengti ribos ir kopti pas VIEŠPATĮ, idant jis neatsisuktų prieš juos“. (hebrajiškai פֶּן־יִפְרָץ־בָּם: „kad nepratrūktų prieš juos“)

Dievas mėgsta slėptis dūmuose (ypač haliucinogeninės žolės) ir vengti žmonių.

Iš 20:21 Žmonės liko stovėti iš tolo, o tuo tarpu Mozė prisiartino prie tirštojo debesies, kuriame buvo Dievas.

Galiausiai didesnė šarlatanų gauja lipa į kalną „pasikalbėti su Dievu“.

Iš 24:9 Tada Mozė ir Aaronas, Nadabas ir Abihu’as ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų užlipo į kalną...

Dievuliukas prabyla apie 10 Dievo įsakymų, išskaptuotų ant akmens – ne toks jau ir blogas pasirinkimas, atsižvelgiant į tai, kad to gėrio ant kalno buvo... kalnai – imi bet kurį ir skaptuoji.

Iš 24:12 VIEŠPATS tarė Mozei: „Užlipk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmenines plokštes su mokymu ir įsakymais, kuriuos surašiau jiems pamokyti“.

Laukti, tikriausiai, reikėjo dėl to, jog Dievuliukas dar nebuvo baigęs skaptuoti savo dviejų akmens plokščių. Čia jums ne pasaulio sukūrimas – reikalas daug sunkesnis ir reikalaujantis didesnio kruopštumo bei pastangų :). Šventikai gi zujo tai žemyn, tai aukštyn į kalną kalbėtis su dūmais (t. y. Dievu), o gal tiesiog pavalgyti, parūpinti Dievuliui geresnius skaptavimo įrankius, o ir šiaip dūmuose ilgai neišsėdėsi – tai nesveika. Tuo tarpu paprasti mirtingieji turėjo tenkintis vaizdu iš tolo ir galvoti, kad ugnis su dūmais ugnikalnio viršūnėje ir yra Dievas.

Iš 24:15 Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. 16 VIEŠPATIES šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas. Septintą dieną jis pašaukė Mozę iš debesies. 17 VIEŠPATIES šlovės išvaizda izraeliečių akims atrodė tarsi ryjanti ugnis kalno viršūnėje.

Kvailus ir nepasišvietusius tikinčiuosius, Dievą mačiusius žaibuose ir degančiuose krūmuose, apgauti analogiško lygio gamtos reiškiniu – ugnikalnio išsiveržimu, greičiausiai, nebuvo sunkus uždavinys. Keista tik tai, kad iki šiol išlieka žmonių, galvojančių, kad Biblijoje aprašytas ugnikalnio išsiveržimas buvo paties Dievo pasirodymas. Gal tuo metu ten tokio ir iš viso nebuvo. Tiesiog autorius be fantazijos tik pasiskolino savo pasakai panašius vaizdus tam, kad sustiprintų „Dievo šou“ didybės įspūdį.

Dievas lyg tėvas, kuris pridarė daug vaikų, nuvežė juos giliai į mišką ir ten juos paliko. Prieš palikdamas jiems pasakė, kad kažkur viename miško gale yra miestas, o kitame miško gale yra pelkė. Kas iki miesto pats nusigaus ir grįš pas tėvą – liks gyvas ir galės gyventi su juo. Kas nepasieks miesto – pats kaltas. Tėvas visame miške pristatė kamerų, kad galėtų patogiai ir komfortiškai iš namų mieste stebėti visą procesą. Davė dar vaikams savo paties nupaišytą žemėlapį, kurį suprasti teisingai net specialistai sunkiai galėtų ir tarpusavyje ginčytųsi dėl to, kas jame ką reiškia. Vaikai yra kvaili. Palikti ėmė klaidžioti į visas puses. Ką žvėrys suėdė, kas pelkėje nuskendo, kas iš bado mirė, kas dar kaip nors galą gavo – miškas buvo sunki vieta išgyventi. Kiti susipešę tarpusavyje, į kurią pusę eiti, ir šiaip dėl vaikiškų niekų išsižudė. Kai kurie iš jų gal pasiekė miestą... sklando tik istorijos tarp vaikų, kurie iki šiol klaidžioja giliai miške.

Jeigu šiandien taip realybėje pasielgtų tėvas su savo vaikais – iš jo būtų atimtos tėvystės teisės ir jis sėdėtų kalėjime. Tik psichiškai nesveikas tėvas taip galėtų pasielgti su savo vaikais ir tik psichiškai nesveiki žmonės galėtų garbinti tokį tėvą. Civilizuotoje visuomenėje tėvai gali būti nubausti už tai, kad paliko savo vaikus vienus automobilyje miesto centre. Bet krikščionims atrodo, kad toks Tėvas – geras pavyzdys, kaip galima elgtis su savo vaikais.