Žemiau rasite patarimus, padėsiančius tikinčiam pakeisti religinę pasaulėžiūrą į mokslinę pasaulėžiūrą. Išdėstyti argumentai suteiks tikinčiam alternatyvą ir galimybę laisvais rinktis tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų.

Patarimai diskusijose:

1. Supažindinkite su mokslu. Įrodykite, kad mokslas davė žmogui daugiau, nei religija.
   Mokslas tai ne tik fizika, formulės ir kiti sausi dalykai. Dažnai tokį požiūrį lemia šios srities mažas išmanymas. Mokslas apima visas žmogui matomos Visatos sritis. Taip pat jis nagrinėja žmogaus psichologiją, jausmus ir t.t..
    
2. Diskutuokite taktiškai, be išpuolių. Stenkitės neįžeisti tikinčiųjų jausmų.
   Civilizuotas ir laisvas būdas pakeisti pasaulėžiūrą yra diskusija. Nepagrįsti įžeidinėjimai gali privesti prie to, kad pašnekovas pradės jūsų vengti, ignoruoti tai, ką jam sakote. Tokiu atveju prarasite galimybę pakeisti oponento pasaulėžiūrą.
   
   (TB pastaba: Satan.lt svetainėje ne visada laikomasi šios taktikos. 1. Svetainė skirta žmonėms, kurie skiria realybę nuo išsigalvojimo. Tolerancijos sumetimais, ne visas joje dėstomas mintis reikėtų rėžti atsitiktinai sutiktiems tikintiems į akis. Dalis jų yra alergiški bedieviškoms mintims, kaip riešutams, iki apsiputojimo. 2. Svetainė skirta aktyvesniems religijos priešininkams ir abejojantiems. Kai nutarsime išeiti į Interneto nemačiusias mases (popierinis svetainės variantas), gal ir „tolerantizuosime“ savo kūrinius. Kartais juodaskverniai manipuliuoja „tolerancijos“ terminu, norėdami uždrausti nepageidaujamas mintis per jų netoleravimą. 3. Bažnyčios tarnai perlenkė lazdą. Norėdami jiems padėti, užlenkėme ją dar labiau į jiems pageidaujamą pusę ir, siekdami pusiausvyros, perlenkėme į kitą. Dabar ji yra kvantinėje superpozicijoje... užlinkusi į abi puses. 4. Esame savo namuose. Jei nepatinka, išjunkite televizorių su ALT+F4.
    
3. Diskusijai parenkite keletą oponentui įdomių minčių.
   Naujos ir įdomios mintys sukels susidomėjimą ir norą diskusiją pratęsti kitą kartą. Remkitės realiais faktais ir mokslu paremtomis žiniomis. Pvz., labai įdomių faktų galima rasti Astronomijos enciklopedijoje (nemaišyti su Astrologija). Galite paminėti, jog šiuo metu žmonės valdo kai kuriuos gamtos procesus: įvairiais metodais išsklaido lietaus debesis, sausringose vietovėse sukelia lietų.
    
4. Prieš bandydami ką nors paaiškinti, įsitikinkite, kad tai realiai įvyko.
   Silpna religijos vieta — nepagrįstumas. Dauguma religinių tiesų neturi jokio mokslinio, realaus pagrindo. Nenuvertinkite žmonių gebėjimo klaidingai perpasakoti įvykius juos papildomai pagražinant nebūtais dalykais.
    
5. Ką nors aiškindami nepersistenkite — paaiškinimas neturi tapti mažiau tikėtinu už tai, kas bandoma paaiškinti.
   Buvo toks magas Uri Geleris, kuris lankstė šaukštus „mintimis“. Daug žmonių bandė kelti „protingas“ hipotezes. Viena iš jų, kad Geleris naudoja specialias chemines medžiagas metalui suminkštinti. Tiesa, nufilmuota su paslėpta kamera, pasirodė kur kas paprastesnė. Geleris nukreipdavo žiūrovų dėmesį kažkur kitur, o pats tuo metu paprasčiausiai sulenkdavo šaukštą rankomis.
    
6. Stenkitės būti sąmojingu.
   Sumani, gyva, sąmojinga ir atvira diskusija dažnai yra efektyvesnė, nei nuobodūs, sausi, sumaniais faktais „neiliustruoti“ atpasakojimai.
    
7. Remkitės konkrečiais, gyvais, masėms suprantamais, faktais.
   Niekas taip nepatvirtins jūsų tiesos, kaip konkretūs faktai. Reikalaukite tokių faktų iš religijos gynėjų.
    
8. Remkitės gamtos mokslais.
   Pvz. paklauskite tikinčio, kodėl plėšrūnų (medžiotojų) ir žolėdžių (medžiojamųjų) akys išdėstytos skirtinai. Plėšrūnų — priekyje. Žolėdžių — šonuose. Tikintis gali atsakyti: „Tokia Dievo valia“. Tada galite paaiškinti: Tikroji priežastis yra natūrali atranka. Plėšrūnai yra medžiotojai, kuriems, gaudant auką, didelis privalumas yra nustatyti atstumą ir susikoncentruoti į vieną taikinį. Tie, kurių akys buvo šonuose, to padaryti efektyviai nesugebėjo, todėl išmirė badu arba natūraliai mutavo į žolėdžius. Medžiojamieji gyvūnai (aukos) daugiau šansų išgyventi turėjo tie, kurių matymo laukas buvo kuo platesnis (priešui pastebėti). Todėl jų akys evoliucijos metu išsidėstė, kad apimti kuo didesnį matymo plota. Gyvūnai su siauresniu matymo lauku būdavo sumedžiojami pirmi.
    
9. Sekite savo kalbą.
   Vietoj žodžio „Dievas“ vartokite „Gamta“. Pvz., „gamta jam davė gerą balsą“ (žinoma, gamta negali „duoti“, nes savybės atsiranda evoliucijos proceso metu arba jas savarankiškai tobulinant. Teisingiau būtų sakyti „jis turi gerą balsą“). Vietoj atsisveikinimo „su Dievu“, galite naudoti paprasčiausią „viso“ ar „iki“. Jeigu jums pagelbėjo gydytojas, nesakykite „ačiū Dievui“. Geriau sakykite „ačiū gydytojui“. Priešingu atveju, kai sirgsite, eikite prašyti pagalbos Dievo, o ne medikų. Nenuvertinkite svetimų pastangų ir pagalbos.
    
10. Pasistenkite patys teisingai suprasti sąvokas ir reiškinius.
    Klaidinga yra sakyti: „gamta žuviai davė žiaunas“. Gamta neturi proto ir nėra Dievas, kad kažką duotų. Teisingiau sakyti: „gamtoje žuviai išsivystė žiaunos“. O to „davimo“ natūralias susiformavimo priežastis rasite mokslinėje literatūroje.
     
11. Stenkitės parodyti visų religinių sąvokų ir vaizdinių žemišką šaltinį, kad visus dievus sukūrė žmogus.
    Ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą, bet žmogus sukūrė Dievą pagal savo išvaizdą ir pavidalą. Stenkitės išaiškinti masių tikėjimo ir pačios religijos materialistinius šaltinius. Mokslas, remdamasis istorija, įrodė, kad religija atsiranda tam tikroje visuomenės išsivystymo pakopoje. Ji atsiranda, kai žmogus, būdamas visiškai priklausomas nuo gamtos, nemokėjo išsiaiškinti gamtos (oro keitimosi, audros, perkūno, ...), ligų (maro, choleros, ...) ir fiziologijos (jausmų, mirties, sapno, apalpimo, ...) reiškinių ir aiškino juos antgamtinių jėgų įsikišimu. Religijos stiprinimo šaltinis yra baimė prieš grėsmingus ir nesuprantamus reiškinius, bloga materialinė padėtis (skurdas), religinė iliuzija (nepagrįsta viltis) dėl geresnio gyvenimo Rojuje.
     
12. Jeigu diskusija pasidarė paini — sustokite. Apmąstykite oponento pasakytą teiginį ir patikrinkite, kokiomis priežastimis tas teiginys remiasi.
    Nėra reikalo diskutuoti tema „ko nori Dievas“, jeigu dar neišnagrinėtas Jo egzistavimo klausimas.
     
13. Parodykite, kad religija įteisina ne vien dvasinę, bet ir socialinę vergiją.
    Vargu ar oponentas norės būti vergu. Geriausia remtis pavyzdžiais iš Biblijos:
    
    „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių vyresnybei, dėl viešpaties: ar imperatoriui, kaip vyriausiajai valdžiai, ar valdovams, kaip jo siunčiamiesiems... nes tokia yra dievo valia“ (1 Petr. 2:13-15). „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnei valdžiai, nes nėra valdžios ne iš dievo; esančios valdžios yra dievo nustatytos“ (Rom. 13:1). „Viršininkas yra dievo tarnas, tau į gera“ (Rom. 13:4). O jeigu taip, tai „atiduokite kiekvienam, kas priklauso: kam mokestis, mokestį; kam duoklė, duoklę; kam baimė, baimę; kam pagarba, pagarbą“ (Rom. 13:7). „Kiekvienas tepasilieka to luomo, kuriame būti jis yra pašauktas. Jeigu esi pašauktas būti vergu, būk ramus“ (1 Kor. 7:20-21, 24). „Pašaras, lazda ir našta — asilui; duona, drausmė ir darbas — vergui. Jis dirba drausmėje ir ieško progos ilsėtis, palik jam palaidas rankas, ir jis ieškos laisvės“ (Ekli. 33:25-26). „Dievo bijokite, karalių gerbkite“ (1 Pet. 2:17).
    
    Vergas turi visiškai paklusti savo pono valiai. O jeigu nepaklus, krikščionių religijos požiūriu, teisėta yra ir kūno bausmė: „Vergas gi tas, kuris žinojo savo pono valią, ir nebuvo pasiruošęs, ir nedarė pagal jo valią, bus daug mušamas“ (Lukas 12:47). Vergą buvo galima ir nužudyti. Baudžiavos laikais, kai vergas nužudydavo dvarininką, jis būdavo baudžiamas mirties bausme. Vergą nužudžiusiam dvarininkui ši bausmė nebuvo taikoma. Dvasininkija tai pateisindavo Biblijos žodžiais: „Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra nukertamas ir metamas į ugnį“ (Matas 3:10). Būtų galima pacituoti nesuskaičiuojamą daugybę kitų Biblijos teksto ištraukų, kurių pagalba dvasininkija teisindavo vergišką liaudies padėtį.
     
14. Visos religijos yra žmonių mulkinimas, visi kunigai yra to amato draugai.
    Kovokite vienodai prieš rabino religinę apgaulę, kaip ir prieš rusiško popo ar kitokio kunigo religinę apgaulę. Rinkitės pavojingiausią ir labiausiai išplitusį priešininką. Šiuo metu stipriausios religijos yra krikščionybė su kataliku Romos popiežiumi priešakyje ir mažiau centralizuotas Islamas. Žmonių mulkinimui jie leidžia šimtus laikraščių ir žurnalų, turi atskirus televizijos kanalus, savo partijas ir profsąjungas. Jie įnirtingai kovoja prieš mokslą, platina atsilikusią pasaulėžiūrą, dalina gražiai apipavidalintas ir nepagrįstas iliuzijas.
     
15. Nepamirškite papasakoti apie naujausius mokslo laimėjimus ir atradimus.
    Vietoje religinės pasaulėžiūros pasakų pateikite darnią, mokslinę sistemą, apimančią ir išaiškinančią klausimus, į kuriuos tikintis iki šiol ieškojo atsakymo religijoje. Atkreipkite dėmesį į atradimus ir išradimus, palengvinančius paprasto žmogaus gyvenimą.
     
16. Aiškinant religinę apgaulę, naudokitės Biblija.
    Biblija yra vienas svarbiausių šaltinių religijos apgaulei demaskuoti. „Šventa knyga“, kurioje šventu laikoma viskas, pradedant pasakomis apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas su Ievos sukūrimu iš Adomo šonkaulio, baigiant pasakojimais apie Mozės ir Aarono stebuklus su gražuolės Sulamitos krūtų su nosimi aprašymais, kurie buvo kaip bokštai.
     
17. Aiškinantiems, kad „religija yra dorovės pagrindas“, priminkite jos istoriją.
    Senovėje „dievo vardan“ religiniuose karuose išžudyti milijonai žmonių. Religiniai karai vyksta ir dabar. „Dievo vardan“ buvo deginami eretikai. Religija laimino karus, kolonijų plėšimus ir vergiją.
     
18. Atkreipkite dėmesį į religijos dėsnių nereikalingumą.
    Gamtoje vykstantys reiškiniai pilnai paaiškinami esančiais dėsniais. Jie kuo puikiausiai veikia be „dievo jėgos“. Įsikišimas į gamtos procesus — jų nenatūralus reguliavimas (stebuklai) irgi nėra fiksuoti. Visi tikinčiųjų nepaaiškinami reiškiniai remiasi gandais ir fantazijomis. T.y., tvarką gamtoje visiškai paaiškina gamtoje atrasti dėsniai.
     
19. Pabrėžkite, kad žmogus gali suskurti „rojų“ žemėje.
    Išaiškinkite, kad religijos laimė yra tik nepasiekiamos ir abejotinos iliuzijos. Nereliginėje pasaulėžiūroje irgi egzistuoja laimė ir džiaugsmai. Mokslas irgi turi nemirtingumą su vienu iš žingsnių link jo — klonavimu.
     
20. Neignoruokite savo šeimos.
    Neužsidarykite ir neatsiskirkite nuo šeimos. Pabandykite draugišku bendravimu įtikinti šeimą, kad loginis mąstymas ir laisvos diskusijos yra geriau, nei aklas tikėjimas (ypatingai „kažkuo“, ko niekas gyvas savo akyse nematė).
     
21. Diskutuokite turėdami aiškius argumentus.
    Susipažinkite su religijos istorija. Priešingu atveju, galite likti aklavietėje ir išsiskirti nieko nepasiekęs ir susipriešinęs, kiekvienas su savo įsitikinimais.
     
22. Išaiškinkite, kad uždavinius gali išspręsti žmogus arba jų kolektyvas.
    Jeigu dievas tikinčiam nepadeda, tai nereiškia, kad reikia pulti į neviltį. Išaiškinkite, kad žmonija sugeba be dievo išspręsti sunkiausius uždavinius.
     
23. Duokite vietoj religijos kitas vertybes.
    Jeigu užsiimsite tik religijos griovimu, tikinčiojo galva greitai bus tuščia ir jis pasineš į kitą religiją. Todėl, mainais į naikinamą religinę pasaulėžiūrą, turite jo galvą užpildyti nauja, moksline pasaulėžiūra.
     
24. Atkreipkite žmogaus dėmesį į religinio ir mokslinio pasaulio aiškinimo skirtumus.
    Mokslinis pasaulio supratimas ir aiškinimas pagrįstas faktais, kuriuos galima patikrinti, tyrimais, stebėjimais, bandymais, apskaičiavimais. Kai sakome, kad planetos yra išsidėsčiusios tam tikra tvarka, kad jos juda tam tikromis orbitomis, mes galime tą judėjimą apskaičiuoti matematiniu tikslumu. Galime pasakyti iš anksto, daugeliui metų pirmyn, kada planetos mes savo šešėlį viena ant kitos, kada priartės viena prie kitos ar prie Žemės ir t.t.. Religinis pasaulio aiškinimas yra fantastinis aiškinimas. Jis atitinka ankstyvąją žmonių visuomenės išsivystymo pakopą ir nėra patikrintas moksliškai. Kaip jūs patikrinsite teiginį, kad Jozuė Navinas pasakė saulei: „sustok, saule“, ir saulė sustojo (Joz. 10:12-13)? Tai yra neįmanoma. Religinis mąstymas nesustoja ties aiškia nesąmone. Vienas iš bažnyčios tėvų Tertulianas (apie 155-160 m., krikščionių rašytojas) išreiškė religinio mąstymo esmę tokia forma: „Ir miręs yra Dievo Sūnus; visiškai įtikima yra, nes absurdiška yra. Ir palaidotas prisikėlė; tikra yra, nes neįmanoma. („Et mortuus est Dei Filius; prorsus credibile est, quia ineptum est. Et sepultus resurrexit; certum est, quia impossibile.) — Nieko nepridėsi. Tokia pasaulėžiūra susiformavo tuomet, kada jokio mokslinio mąstymo nebuvo.
     
25. Pabrėžkite bažnyčios savanaudiškumo siekimą.
    Biblija moko, kad nekrautume turtų žemėje. Kunigai mielai skelbia kitiems: „Kam krauti turtus, ateis vagis ir pavogs arba rūdys sugrauš, arba kandys suės. Kraukite sau turtus danguje“. Teisybė, patys viską turi ir stengiasi kuo daugiau čia gauti.
     
26. Išsiaiškinkite, kokius reiškinius tikintis laiko stebuklingais, paslaptingais ar mistiškais. Kuriuos jis aiškina dievo įsikišimu su religijos pagalba.
    Išaiškinkite jam šiuos reiškinius taip, kad jis suprastų, ką suprato didysis astronomas Laplasas. Į karvedžio Napoleono klausimą, kodėl savo knygoje „Dangaus mechanika“ apie Saulės sistemą tas nė karto nepaminėjo Dievo, astronomas atsakė: „Aš neturėjau poreikio tai hipotezei.“ (hipotezei apie dievo egzistavimą). Religinis pasaulio atspindys žmogaus galvoje gali išnykti, jei jį pakeis aiškus, logiškais ryšiais pagrįstas gamtos modelis.
     
27. Panaikinkite dievo, velnių ir dvasininkų baimę.
    Dvasininkai suinteresuoti, kad žmonėse išliktų baimė dievams ir velniams, tikėjimas šventaisiais, angelais ir kipšais. Dvasininkai siekia naudos ir yra suinteresuoti, kad žmonės tikėtų savo dieviškąja kilme ir dvasininkija. Panaikinę šias baimes, suteiksite oponentui daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi atitrūkti nuo „dievo išrinktųjų“ skleidžiamų iliuzijų. Parodykite savo pavyzdžiu, kad jums jie nieko nereiškia ir esate laimingas be „jų“.
     
28. Religijos nevienija žmonių.
    Religijos yra religinių karų šaltinis. Religija skiria žmones. Ji sako: „Tu priešas, nes tavo dievas Alachas, o ne Jėzus, ne Jehova.“
     
29. Išsklaidykite bejėgiškumo mitą.
    Religija moko, kad žmogaus protas yra ribotas, kad yra kažkas už mokslo pažinimo ribų, kad ten ir slapstosi Dievas. Žinoma, galimybių ribos egzistuoja, bet su mokslo pagalba galima valdyti gamtos reiškinius (pvz. priversti lietaus debesį lyti cheminių reakcijų pagalba). Būtent religija, būdama pažinimo tamsumoje ir nesuprasdama reiškinių, yra bejėgė. Ji nesugeba jų valdyti. Apsidairykite aplinkui, kiek jums davė mokslas, „prijaukinęs“ ir „įkinkęs“ pasaulį žmonijos naudai.
     
30. Išaiškinkite, kad grožis nėra tiesa. Tiesa ne visada graži.
    Religija sužavi ir pribloškia žmones savo įvaizdžiu: įspūdinga muzika, giedojimu, choru, geriausia tapyba, skulptūra, architektūra. Tai didelės vertybės. Tačiau nereikia tapatinti to su Tiesa. Religija savo pajamas investuoja į įvaizdį, mokslas — į tyrimus. Štai kodėl mokslas, žmonijai davęs žymiai daugiau (tai yra mokslinio metodo teisingumo įrodymas), nei religija, atrodo ne taip pompastiškai, tačiau praktiškai ir patogiai.
     
31. Išaiškinkite kodėl mokslas ir religija yra priešai.
    Yra kunigų, kurie įtikinėja, kad tarp religijos ir mokslo nėra prieštaravimų, kad religija papildo mokslą arba kad mokslas papildo religiją. Yra mokslininkų ir profesorių, kurie kunigams padeda šiame reikale ir stengiasi pagrįsti tą pačią mintį. Kunigai ne kartą nurodė, kad, girdi, štai mokyti žmonės, net profesoriai, ir jie pripažįsta religiją, tiki į dievą. Religijos pagrindas yra tikėjimas dievu, jo egzistavimu, tik įrodyti, kad toks yra, dar niekam nepavyko. Nes negalima įrodyti to, ko nėra. Kai vaikas ar suaugęs žmogus reikalauja iš tikinčių įrodymo, jam sakoma: „o tu tikėk“. Nors ir nėra jokių įrodymų „tu turi tikėti“. Tuo tarpu mokslas niekuo netiki, jis viską tikrina. Tai, ką konstatuoja mokslas, galima suskaičiuoti, pasverti, pamatuoti, įrodyti. To, ką teigia religija, negalima nei įrodyti, nei išmatuoti, nei pasverti, nei patikrinti. Religija yra ten, kur nėra mokslo. Ji yra prieš mokslą.
    
    Pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę. Antai, pasaka apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas ir kitos panašios pasakos, pradedant nuo Mozės pirmosios knygos, baigiant kitais Biblijos rašiniais. Religija skiepija absurdišką pasaulio supratimą. Mokslas tiria, tikrina kiekvieną faktą, o religija sako: „palaimintas yra nematęs, o įtikėjęs“.
    
    Religija kliudo įsisavinti techniką, įgyti mokslo žinias, pajungti gamtos jėgas. Ne veltui Biblijoje pasakojama, esą, dievai uždraudė žmogui ragauti nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Taip tikėjimas draudžia žinoti. Mokslas žmogui suteikia galimybę sužinoti įvairių gamtoje vykstančių reiškinių priežastis. Tik pažinęs gamtos dėsnius žmogus gali pajungti gamtos jėgas tarnauti visuomenei. Tada jam pasidaro aišku, kad pasaulio reiškiniai vyksta be dieviškųjų jėgų įsikišimo. Tuo tarpu religija viską priskiria neegzistuojančių dievų valiai.
    
    Dabar religija kovoja su klonavimu. Tik metodai pasikeitė į civilizuotesnius. Kaip inkvizicijos laikais sudegino Giordano Bruno (1548-1600), jog tas gynė Žemės sukimosi aplink Saulę, o ne atvirkščiai, teoriją. Kaip 1925 metais Tenesio valstijoje (JAV) vyko „Beždžioniškas“ procesas, kai mokytoją Skopsą teisė už Darvino teorijos dėstymą. Tų pačių metų kovą Tenesio valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo mokyklose uždraudė dėstyti evoliucijos teoriją, neigiančią „žmogaus dieviško sukūrimo istoriją“. Vietoje to buvo mokoma Biblijos versija. Panašūs įstatymai veikė ir kai kuriose kitose valstijose.
     
32. Nepripažinkite „vienintelės teisingos“ dvasinės ar ideologinės monopolijos.
    Ideologija — ideologinė monopolija. Ideologinė monopolija yra intelekto skurdinimo priežastis. Monopolistai su savo priešais dažnai kovoja ne sveiko proto, o efektyviais jėgos metodais. Tokioje visuomenėje cenzūra (nepageidaujamos informacijos sklidimo apribojimas) ir prievarta pasidaro norma. Monopolistas siekia išlaikyti monopoliją — galią valdyti ir kontroliuoti. Tokios, naudingos sau, padėties siekimas gali užgožti bet kokius sveiku protu paremtus argumentus. Istorija žino daug faktų. Religijoje — inkvizicija. Ideologijoje — komunizmas. Laisvė yra geriausia terpė tobulėti intelektui.
    
    Tokie reiškiniai užkertą kelią idėjoms, informacijos srautams. Religija gyvuoja ne tik dėl žmonių kvailumo, bet ir dėl informacijos neprieinamumo.
     
33. Mokyklose turi būti dėstoma ne religija, o pasaulėžiūros.
    Tokiose pamokose turi būti išdėstytos pasaulio pasaulėžiūros: religija, ateizmas, laisvamanybė, islamas, materializmas, realizmas ir t.t.. Supažindinama su tokiais reiškiniais kaip sektos, ideologinė priklausomybė, religijos kilmė, psichologija. Paskaitas galėtų vesti tų pasaulėžiūrų atstovai, kurie aplankytų mokyklas. Žinoma, prieš tokį sprendimą ims šakotis monopolistinę padėtį turintys ideologai ir jų argumentai bus naudos siekimas per monopoliją.
    
    Būtų neprotinga pasaulėžiūrų dėstymą pašalinti iš mokyklų. Tarybiniais laikais religija buvo visiškai pašalinta iš mokyklų. Tai privedė prie to, kad daugumos žmonių galvose toje srityje susiformavo tuštuma. Žlugus TSRS buvo klaidingai įvestas vienos religinės pasaulėžiūros dėstymas. Ir tuštuma žaibišku greičiu užsipildė „kryptinga“ informacija. Todėl žmonės buvo lengvai „perauklėjami“. Religinėms tiesoms įrodyti tokiame dėstyme faktų ir įrodymų neprireikė. Nebuvo suteikta galimybė pateikti kitas religijos kilmės hipotezes. Mokyklos tapo kryptingos, vienos religinės pasaulėžiūros, propagandos perauklėjimo stovyklomis, o ne įstaigomis, kuriose dėstomos pripažintos visame pasaulyje (pasaulietinės) tiesos, paremtos tyrimais ir eksperimentais. Šiuo atveju valstybė pasielgė sektoms ir monopolijai būdingu požymiu — ideologija tapo svarbesnė už protu, tyrimais ir eksperimentais paremtus faktus.
     
34. Įrodykite, kad Biblija nėra mokslinė knyga.
    Biblijoje yra tūkstančiai prieštaravimų. Joje nėra nei vieno fakto ar aprašyto eksperimento, kuris patvirtintų Biblijoje aprašomus stebuklus ir reiškinius.
     
35. Religinės relikvijos — falsifikatai.
    Mokslininko A.Malverio knygoje „Mokslas ir religija“ (1925m. 164-165 ps.) galima perskaityti, kaip bažnyčios istorikas Liudvikas Lalanas sudarė įvairių katalikų pasaulio relikvijų sąrašą. Pateiksime iš jo kai kuriuos duomenis. Jis cituoja žinomo abato Marolio žodžius, kuris Amjeno katedroje sušuko: „Garbė Dievui, tai jau penktoji ar šeštoji Jono Krikštytojo galva, kurią aš bučiuoju savo gyvenime!“ Ir štai, Lalanas išvardija relikvijas, kurios buvo laikomos įvairiose bažnyčiose ir vienuolynuose:
    
    Jono Krikštytojo — 10 galvų;
    Šv. Andriejaus — 5 liemenys, 6 galvos ir 17 rankų bei kojų;
    Šv. Antano — 4 liemenys ir 1 galva;
    Šv. Barboros — 3 liemenys ir 2 galvos;
    Šv. Eligijaus — 2 liemenys ir 3 galvos;
    Šv. Ilarijaus — 8 liemenys;
    Šv. Julijos — 20 liemenų ir 26 galvos;
    Šv. Jurgio — 30 liemenų; šv. Elenos — 4 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Klemento — 3 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Leonardo — 5 liemenys, 10 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Luko — 8 liemenys ir 9 galvos;
    Šv. Onos — 2 liemenys, 8 galvos. ir 6 rankos;
    Šv. Pankratijaus — 30 liemenų;
    Šv. Pilypo — 3 liemenys, 18 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Sebastijono — 4 liemenys, 5 galvos ir 13 rankų;
    Šv. Stepono — 4 liemenys ir 8 galvos;
    Šv. Vlaso — 1 liemuo ir 5 galvos;
    Šv. Vosyliaus — 4 liemenys ir 5 galvos;
    ir t. t.
    
    Kad ir kaip neįtikimas atrodytų keistasis sąrašas, kad jis tikras ir tikslus, patvirtina kai kurių bažnyčių inventorius. Jeigu suskaičiuoti, kiek sveria kryžiaus gabaliukai, ant kurio buvo prikaltas Kristus, susidarytų įspūdis, kad jį prikalė prie didelės daržinės.
     
36. Atpratinkite žmones nuo kunigų reikalingumo.
    Žmonės religijoje auklėjami taip, kad be pašlakstymo „švęstu vandeniu“, pamaldų, užkalbėjimų, ir kitų panašių burtų žmogaus gyvenimas, galima sakyti, neturi prasmės. Parodykite, kad galima kuo puikiausiai išsiversti ir be šio balasto.

Bendri patarimai:

1. Nenuvertinkite priešo protinių sugebėjimų.
   Tarp tikinčių yra stambiausi turtuoliai, valstybių vadovai (Dž.Bušas — JAV prezidentas), dosniai palaikantys religijos kultą. Daug jų yra genialūs žmonės, davę žmonijai puikių dalykų (pvz. Henris Fordas ir jo automobiliai). Jų ekonominės žinios ir „žmonių poreikių išmanymas“ yra puikus. Tačiau, būdami savo srities profesionalai, jie neišvengiamai yra specializuoti ir nežino daug kitų sričių (viskam žinoti laiko ir smegenų talpos neužtenka). Šis nežinojimas gali būti užpildomas stebuklais ir religiniais paaiškinimais. Nes labiausiai žmogus žavisi ir „mistifikuoja“ tas sritis, kurių veikimo neišmano. Būtent tada ateina „dievo tarnai“ su savo „universaliu“ paaiškinimu: „Tai Dievo kūrinys. Viską kontroliuoja Dievas. Viskas Jo valioje. Mes esame jo paskirti atstovai žemėje.“
    
2. Sąžinės, pasaulėžiūros, bendravimo laisvės yra labai didelė vertybė.
   Keitimasis informacija padeda tobulėti intelektui, todėl nesuvaržykite šios laisvės, net jei manote, kad bendravimas su „priešais“ yra kenksmingas.
    
3. Nebūkite dviveidžiais ir veidmainiais.
   Neikite prašyti palaimino ar bučiuoti kunigo rankos tik todėl, kad to nori jūsų žmona, tėvas ar motina. Gerbkite jų laisvę rinktis ir siekite, kad taip pat būtų gerbiamas ir jūsų pasirinkimas. Tačiau neperlenkite lazdos. Jei esate „svečiuose“ (bažnyčioje) ir nenorite laikytis nustatyto kulto, patogiu momentu paprasčiausiai išeikite.
    
4. Atminkite, kad visi didieji religijos pranašai yra mirę.
   Dvasininkija eina vedina numirėlių, tačiau pati nenori mirti ir mėgina atsistoti priekyje gyvųjų.
    
5. Atidžiai sekite atitinkamą literatūrą visomis kalbomis.
   Išverskite arba bent referuokite (išdėstykite) visa, kas bent kiek vertinga šioje srityje.
    
6. Žinokite, kad religingumas yra tiesiogiai susijęs su ekonominiu ir socialiniu skurdu.
   Religija dalina viltis į Rojų, kaip paskutinį šiaudą skęstančiam.

Geras aiškiaregys privalo mokėti žmogaus gestų kalbą. Šis sugebėjimas reikalingas tam, kad aiškiaregys galėtų pasakyti, ką galvoja klientas, tam neištarus nė žodžio. Taip sudaromas įspūdis, kad aiškiaregys skaito mintis arba gauna informaciją iš kitų „magiškų“ šaltinių. Taip įgyjamas autoritetas. Pirmiausia aiškiaregys imasi „kalibravimo“.

„Kalibravimo“ metu aiškiaregys užduoda klientui klausimus, į kuriuos laukia konkretaus atsakymo „Taip“ arba „Ne“. Aiškiaregys stebi, kokia yra šiuos atsakymus lydinti kliento kūno reakcija. Kiek pasipraktikavęs jis žino, kokie kūno gestai atitinka „Taip“ arba „Ne“ ir nereikia, kad klientas tą pasakytų garsiai. Vėliau klientas nesupranta, kaip taip yra, kad nepasakius nė žodžio, aiškiaregys traukia jo gyvenimo istoriją lyg iš knygos skaitydamas. „Kalibravimas“ yra pašnekovo reakcijos, lydinčios garsinius atsakymus, tyrimas. Kaip tai veikia:

Aiškiaregys, laikydamas klientą už rankos ir sekdamas jo veido išraišką klausia:
— Ar jūsų vardas toks?
— Ne.
— Atleiskite, aš sumaišiau, jūsų vardas toks?
— Taip.
— Jūs gyvenate tokiame mieste?
— Taip.
— Ar jūs turite automobilį?
— Ne.
— Jūs mylite savo žmoną?
— Taip (sako perkreipęs veidą).
— Ar pas jus daug vaikų?
— Ne.
— Ar didelis jūsų atlyginimas?
— Ne (sako slėpdamas susierzinimą).

Pirmiausia dėmesys koncentruojamas į fiziologines reakcijas, kurios lydi atsakymą. Tai veido spalvos keitimasis, akių judesiai, kvėpavimo dažnumas, nevalingi raumenų susitraukimai ir panašiai. Aiškiaregį labiausiai domina nevalingų reakcijų skirtumai, lydintys atsakymus „Taip“ ir „Ne“. Pavyzdžiui, žinoma, jog kai kurie žmonės nevalingai įtempia žandikaulio raumenis neigdami ir atpalaiduoja su atsakymu „Taip“. Kiti pirmu atveju šiek tiek pabąla o antruoju parausta. Esant teigiamam atsakymui, kai kurie linkę nežymiai linktelti galvą į priekį, neigiamam — atgal. Kiekvienam žmogui egzistuoja griežtas reakcijų rinkinys, susijęs su vidiniu pritarimu ar neigimu. Aiškiaregio užduotis įžvelgti šias reakcijas ir sukalibruoti jas su „Taip“ ir „Ne“. Pereikime prie pranašavimo proceso. Aiškiaregys ima į rankas krištolinį rutulį arba išpila į lėkštę kavos tirščius, arba tiria kliento delną:

Aiškiaregys, įdėmiai žiūrėdamas į objektą:
— Matau kažką labai svarbaus, susijusį su jūsų praeitimi...
Klientas ima žiūrėti į tą patį tašką, kur ir būrėjas, ir klausia susijaudinusiu balsu:
— Ką jūs matote?
Aiškiaregys, judindamas rutulį aukštyn-žemyn į kliento kvėpavimo taktą, kuris akimis seka rutulio judėjimą ir koncentruoją į jį visą savo dėmesį:
— Matau... kaip sklaidosi rūkas... iš jo išnyra veidas.... labai jums svarbus veidas iš jūsų praeities...
Aiškiaregys daro pauzę, kad klientas spėtų mintyse „įsivaizduoti“ tą svarbų veidą. Ir, akylai stebėdamas klientą, tęsia:
— Atrodo, jog tai vyras...

Jeigu ties šiais žodžiais kliento veide atsiranda nors mažiausia užuomina į „Ne“, aiškiaregys privalo greitai pasitaisyti.

— Ne, tai moteris. Rūkas visiškai išsisklaidė ir veidas išryškėjo.

Jeigu pirmas spėjimas pasirodė teisingas (besilankantiems pas aiškiaregius klientams reikšmingais, svarbiais ir įtakojančiais gyvenimą dažiau yra vyrai), tolesnis būrimas tęsiamas taip pat pagal „Taip“ ir „Ne“ metodą. Kadangi daugelį gyvenimo reiškinių galima priskirti „Taip“ arba „Ne“ kategorijai, aiškiaregys, užduodamas klausimus, po truputį atsijoja puse informacijos, koncentruodamasis prie likusiosios pusės. Tokiu būdu, turint šiek tiek išradingumo, galima perskaityti visą kliento gyvenimo istoriją ir tai atrodys, kaip telepatija. Suprantama, kad priešingybių sąrašas turi būti paruoštas ir išmoktas iš anksto (jis apie jus žino: daug/nedaug, jis yra: aukštas/žemas, gražus/negražus, kvailas/protingas ir pan.)

Įrodęs savo „kompetenciją“, aiškiaregys gali drąsiai leistis į kliento ateities pranašavimą. Patogiausia pranašauti ateitį remiantis sužinota praeitimi. Šalia to nepamirštama pastoviai kalibruoti pašnekovo reakcijas. Naudojamos neapibrėžtos frazes, į kurias klientas įdeda jį patį domintį turinį. Pvz. Po išnirusio iš rūko veido aprašymo, galima naudoti šabloną:

Jūs, tikriausiai, supratote... kad egzistuoja svarbus pranešimas... kurį šis žmogus norėtų jums perduoti... nors ir nepasakė to garsiai... šis pranešimas jums labai svarbus... todėl, dabar jūs pradedate po truputį suprasti... pradedate girdėti... ką tuo norima pasakyti.

Aiškiaregys privalo dirbti „Taip“ ir „Ne“ sistemoje. Pastoviai kalibruodamas kliento reakcijas, jis vengia konkretizuoti savo pasisakymus, sudarydamas po truputį „ėjimo pirmyn“ iliuziją. Būrimo procese, sekdami savo paties gyvenimo įvykius aiškiaregio lūpose, klientai praranda savikontrolę ties savo reakcijomis. Nesąmoningai ima linksėti galva sutikdami arba aiškiai reiškia nepasitenkinimą, jeigu prieštarauja. Taip užduotis aiškiaregiui dar labiau palengvėja. Įgudusio aiškiaregio rankose klientas pats pranašauja savo ateitį ir pats iš to jaučia pasitenkinimą. Aiškiaregys tik sukuria rėmą, į kurį klientas įdeda sau patinkantį turinį.

Vėliau žmonės linkę sureikšminti būtent tai, kas jų nuomone „sutapo“ su pranašyste, ir nekreipti dėmesio į didesnę dalį joje išsakytų nesutapimų. Tuo remiasi ne tik horoskopai, bet ir būrimo technologijos. Kita priežastis, kodėl tikima aiškiaregių galia ta, kad žmonės prisimena sėkmingas pranašystes, kai tik įvyksta kas nors į jas panašaus, o nepasitvirtinusios pamirštamos dėl to, kad nėra įvykių, kurie jas primintų. Arba laukiama iki begalybės, kol jos pasitvirtins, manant, jog joms dar neatėjo laikas. Taip susidaro vaizdas, kad pasitvirtinusių pranašysčių yra daugiau, nei nepasitvirtinusių. Galima suskirstyti aiškiaregius į dvi stovyklas. Vieni rytojui pranašaus lietų, kiti ne. Atėjus rytojui paaiškės, jog 50% aiškiaregių sugeba nuspėti ateitį.

Ateities pranašavimui užtenka gero aplinkos pažinimo ir sugebėjimo logiškai išmąstyti — numatyti pasekmes, analizuojant praeityje ir dabartyje vykstančius reiškinius. Profesionalūs politologai gali daug tiksliau numatyti pasaulio ateitį, nei bet kuris aiškiaregys ar aiškiaregė, besigiriantys „magiškomis“ galiomis. Prisidengimas „šaltiniais“, kurių negalima patikrinti, yra labai patogus dalykas. Aiškiaregys visas jėgas meta ne į vertingos informacijos suteikimą klientui, bet į ĮRODINĖJIMUS, jog suteikta informaciją yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kokia ji. (Suteikti vertingos-profesionalios informacijos visiems aiškiaregys negali, nes jam, dažniausiai, trūksta elementarių žinių bei išsilavinimo. Visose srityse profesionalus nebūsi). Blogiausia, kai tokie „burtininkai“ ima vaidinti medicinos profesorius, nors jų pačių suvokimas apie žmogaus kūną apsiriboja mokyklose lankytomis anatomijos pamokomis. Žaidimas su svetima gyvybe — neatsakingumo ir niekšiškumo požymis.

Parengta pagal L.E.Levito knygas:
„Psichologija visiems ir kiekvienam“
„Pasaka didesnė, nei gyvenimas“

Pamokanti istorija apie liūdną „Black Union / Juodoji unija / Tautos išgrynintojai“ galą.

Kapinių vartymas — netinkamas protesto ir saviraiškos būdas. Tikimės, kad istorijos herojus pasimokė ir šiuo metu yra naudingu ir kuriančiu, o ne griaunančiu visuomenės nariu.

Linksma pradžia :)

2002.11.05 d. TB (eretikas@satan.lt) gavo laišką nuo tokio Juozo (juzzy@xxx.lt).

„Čia Klaipėda trukdo. Sukūrėme nedidelę bendruomenę, kuri vadinasi "Black Union". Mes domimės satanizmu, bet ne tuo kur vartomi kryžiai ir žudomi katinai. Būtų gerai palaikyti su jumis ryšius“

Taip, taip... ne tuo, kur vartomi kryžiai :). Nutarėme neskubėti ir stebėti, kas bus toliau.

2002.11.06 d. Svetainės „Komentarų“ skyriuje pasirodė raginimai įstoti į šią mistišką bendruomenę.

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt): „Siulymas istoti Black Union klaipedoje. Jei kam idomu rasykit i doberman@email.lt ir gausit daugiau info“

Šioje vietoje pradėjo kvepėti barjerais ir „išrinktaisiais“, kas mums nelabai patiko.

Pirmas epizodas

2002.11.28 d. Žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog Liepų gatvės gyventojus pašiurpino kaimynystėje įsikūrę ir savo apeigas atliekantys velnio garbintojai — satanistai. Išpūstas burbulas vėliau šiek tiek subliuško, kai paaiškėjo, jog satanistinius ženklus apleistame buvusios skerdyklos pastate kelis savaitgalius naudojo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro mėgėjiškos kino studijos „Febas“ auklėtiniai... muzikinio vaizdo klipo filmavimui. Istorija susidomėjus „organams“, į pagalbą jaunimui atskubėjo net TV žurnalistai.

2002-12-04 d. Matyt, apakintas sėkmės ir tokio palaikymo, „Black Union“ atstovas paliko džiaugsmingą komentarą mūsų svetainėje:

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt): „Laisve tikejimui !!! Jus petys galejote isitikinti kokie naivus yra krikscionys ir kaip juos galima lengvai isdurti. Del to mes galime klesteti . Nuo klaipedieciu saugumas atstojo. Del to BLACK UNION klesti“

NightMare, greičiausiai, nepagalvojo, kad jo viešą komentarą perskaitys ir „išdurti“ organai.

Antras epizodas

2003-08-19 d. Klaipėdos Joniškės kapinėse nuo vandalų nukentėjo 55 antkapiai. Netrukus mieste pasklido kalbos apie liudininkus, neva, mačiusius tą naktį kapinių link judančią organizuotą jaunuolių procesiją.

2003-10-13 d. Vakare buvo sulaikytas vienas iš vandalų, „Black Union“ organizacijos įkūrimo iniciatorius — aštuoniolikmetis Artūras. Moksleivis policijai aiškino, kad su draugu, dabar besislapstančiu užsienyje, paminklus išvartė tik todėl, kad buvo girti ir su „Black Union“ organizacijos veikla tai nesusiję.

Finalas

2003-10-29 (ve.lt) „Black Union“ nariai rinkdavosi penktadieniais apleistuose uostamiesčio pastatuose. Tarp jų — ir skandalingai pagarsėjusiuose buvusios skerdyklos griuvėsiuose Liepų gatvėje, kur praeitais metais neva vyko satanistinės apeigos. (...) „(...) Per kelis mėnesius mūsų penktadieniniai susibūrimai virto elementariomis išgertuvėmis. (...) Po kelių mėnesių „Black Union“ nariai apskritai nustojo susitikinėti. (...) iš klubo liko tik pavadinimas, — prisiminė Jonas, netrukus pastebėjęs, kaip Artūras pasikeitė. — Anksčiau jį daugelis mėgo kaip lyderį. O prieš gerą pusmetį jis iš charizmatinės asmenybės ėmė virsti stikliuko mėgėju.“

Paprastai, į panašius veikėjus nekreipiame daug dėmesio, nes tokie jaunimo susibūrimai ilgai neišsilaiko. Galima padėkoti TV žurnalistei, padėjusiai ištraukti šią „charizmatinę asmenybę“ iš nemalonios situacijos po pirmo epizodo, ir seseriai, traukusiai po antro.

Moralas

Galvojantys apie garbinimą su aukštinimu žmonės kartais buria savo garbintojų haremą. Su tikinčiais tai veikia geriau. Ateistai nelinkę garbinti net Dievo, o žmogaus — tuo labiau. Protingi žmonės aplamai nelinkę ką nors garbinti (ypatingai kvailesnius už save). Tokie užklydę ir supratę, kokiam tikslui skirti, ilgai nelaukę pasišalina. Lieka kvailesni, kuriems lyderis gali vaidentis proto bokštu. Tuščių puodų kolekcija, kuriems bet koks grumstas atrodo aukso gabalu, vertu susikišti galvon, kad ten vėjai nešvilptų. Žinoma, malonu, kai žmonės aikčioja po kiekvieno žodžio, bet kvailiai sunkiai prognozuojami ir kontroliuojami. Jie kaip parako statinės, savo iniciatyvos pasekmių sprogimu gali sužaloti ne tik kolegas, bet išnešti ir visą organizaciją. Kurti organizaciją, paremtą lyderio garbinimu (laikant ji išminties šuliniu) — ne pati geriausia idėja. Jeigu jums užteks proto neprisidirbti pačiam, anksčiau ar vėliau už jus tai padarys ir į dugną nusitemps gerbėjai. Jeigu bursite protingus ir protingesnius už save — pamirškite, kad jus garbins ir šlovins, pasidėję ant altoriaus. Ko galite tikėtis — gerų santykių. Protingiems žmonėms nereikia vedlio. Jie ir patys žino, kur eiti. Bandymai nurodinėti ir primesti kryptį sulauks pasiuntimo nx. Tai viena iš priežasčių, kodėl Tamsos Brolija neturi narystės ir neieško sekėjų. Mes laisvi žmonės, chaose sujungti panašiomis idėjomis. Atrodo, jog „Black Union“ lyderiui neužteko sugebėjimų juo būti. Gal norėjo „nuleisti garą“ iš pykčio, gal tikėjosi pakurstyti užgesusią ugnį iš vienatvės. Kadangi kurti proto pritrūko, sugalvojo griauti. Suprantame, kad jauname amžiuje dėl patirties stokos tikimybė prisidirbti yra didelė ir ne visiems vėliau pasiseka išlipti sausiems iš balos. Čia mūsų požiūris į kryžių vartytojus — ką galvojame apie panašias akcijas.

„Jeigu nuoširdžiai tikėsi, taip ir bus“ — bando tikėjimą pateikti veiksmingu tikslo siekimo įrankiu kunigai. Taip jie kelia savo platinamos prekės vertę. Tikėjimas šviesia ateitimi gali suteikti optimizmo, o tamsia - pesimizmo. Gerai, jeigu tikėjimo prognozuojama ateitis sutampa su realybe. Vien tikėjimo pakeisti realybei neužtenka. Vinis pati į sieną neįsikals, nesvarbu, kiek kartų už tai pasimelsi ar įkalsi vinį į sieną mintyse. Žinoma, reikia pripažinti, kad įkalti vinį mintyse daug lengviau, nei realybėje. Galima melstis, kad ant stalo atsirastų sausainis ir tikėti, kad atsiras... iki mirties iš bado. Kad ir kiek žmonių, kad ir kiek nuoširdžiai tikėtų Dievo su Rojumi egzistavimu — jie nuo to realesni nepasidaro.

Nuo „Jeigu tikėsiu, taip ir bus“ iki „Jeigu tikiu, taip ir yra“ atstumas nėra didelis. Kada tikėjimas prilyginamas realybei, prasideda painiava tarp jos ir haliucinacijų.

Didžioji dauguma pasaulio sandarą tiriančių ir geriausiai jį išmanančių mokslininkų remiasi įrodymais. Todėl jie netiki Šėtono su Pragaru ir Dievo su Rojumi egzistavimu. Deja, pažadai duoti nemirtingumą... po mirties... pasakų šalyje kai kam skamba patraukliau. Žmonės tiki šventikų pažadais, kurie beveik nieko nenusimanydami apie pasaulio sandarą, visiems aiškina apie jo kilmę ir pabaigą. Žmonėmis, kurių „tyrimai“ ir „eksperimentai“ pasaulio pažinime apsiriboja rankų mosavimu, vyno su vafliais valgymu, kryžių drožimu ar paauksuotų bažnyčių statymu.

Kovoti prieš tikinčius galima jų pačių teiginiais (savimi jie tiki labiau, nei bedieviais).

Tam reikia pateikti prieštaravimus, kai vienas tikinčiojo teiginys prieštarauja kitam jo teiginiui. Kad tikintis nešokinėtų nuo vieno prie kito, kada kaip jam patogu, priverskite jį apsispręsti ir pasirinkti vieną iš pozicijų. Pvz.:

a) Dievas visagalis ar ne visagalis (Biblijoje visagalis).
b) Dievas kišasi ar nesikiša į žmonių gyvenimus (Biblijoje kišosi).
c) ...ir t.t.

Tikinčiųjų teiginiai dažnai remiasi ne nuoseklia logika, o tikėjimu, todėl diskutuoti su jais sunku. Laimei, logikos ir argumentų kalbą jie supranta. Logiškai, argumentuotai ir nuosekliai dėstydami savo mintis, galite uždavinėti tokius klausimus, į kuriuos, neturėdamas kitos išeities, tikintis bus priverstas „pats išmąstyti“ ir atsakyti taip, kaip jums reikia. Jeigu kažką pavyko įrodyti, paskatinkite tikintį tai garsiai ir nedviprasmiškai ištarti. Jeigu tai, ką norėjote pasakyti jūs, priversite ištarti tikintį, vėliau jis negalės jums mesti kaltinimą jog „aš taip nesakiau“. Norėdamas pakeisti nuomonę, tikintis turės pripažinti, jog klydo, o tai sumažins neatsakingą šokinėjimą tarp prieštaraujančių vienas kitam teiginių.

Pvz.: tikintis gali teigti, kad viskas vyksta pagal Dievo valią, norėdamas pavaizduoti savo Dievą, kaip labai įtakingą asmenybę. Tuomet galite paklausti: Ar ugnikalniai, potvyniai, žemės drebėjimai, marai ir pan., nusinešantys tūkstančius gyvybių skausmuose ir kančiose, tame tarpe vaikų, kūdikių, moterų, senelių ir pan. — Dievo valios pasekmė? Juk viskas vyksta (organizuota) pagal Jo valią? — Su tokiu pateikimu tikinčiajam teks rinktis:

A. Dievas yra viską organizuojantis (ir kūdikius žudančias katastrofas) kraugerys.
B. Ne viskas vyksta pagal Dievo valią — Jis ne visur kišasi ir neatsako už gamtinių katastrofų sukeltas masines žudynes.

Tikintys stengiasi rinktis tokius atsakymus, kurie teigiamai charakterizuotų ir nekompromituotų jų Dievo. Tuo galima naudotis, klausimais nukreipiant tikintį reikiama kryptimi. Jeigu tikintis pasirinks atsakymą B, galite vesti link to, jog Dievas pasižymi abejingumu ir nieko neveikimu, kai Jo paties sukurtame pasaulyje siaubingose kančiose miršta įvairiausi gyviai, maži ir dideli, kartais dar nespėję ir pagyventi. Arba link to, kad ne toks jau Dievas visagalis ir tobulas kūrėjas, jeigu jo pasaulis ugnikalniais, potvyniais, žemės drebėjimais ir ligomis nukankinta ir nužudo milijonus gyvybių. Ar viską galintis sąmoningai sukūrė skausmą, žudynes ir kančias? Kam reikia kankinančių išbandymų, jeigu Jis ir be jų žino, kas juos praeis, o kas ne? Jeigu nepavyksta įrodyti, kad Dievo nėra, galima pradėti nuo to, koks Dievas žiaurus, negailestingas, kvailas ir neteisingas kraugerys. Geras, rūpestingas, mylintis — klaidingas Dievo įvaizdis. Doram žmogui šlovinti tokį kraugerį nereikėtų.

Baimės jausmas atsiranda ne tik nuo tikro bet ir įsivaizduojamo pavojaus. Kartais, dėl neteisingos informacijos ar jos trūkumo, situacija ir jos pavojingumas vertinami klaidingai. Dėl informacijos trūkumo žmogus ne visada žino tikrą padėti ir išeitį iš jos. Patirtis kužda, jog priėmus neteisingą sprendimą galima nukentėti, patirti nuostolius. Kuo neteisingas sprendimas gali pridaryti daugiau žalos, tuo situacija laikoma rizikingesne ir apima didesnė baimė galvojant, kas blogo ir baisaus gali atsitikti suklydus, nors dar nieko ir neatsitiko. Pvz. gali apimti baimė prieš šokant nuo vieno namo stogo ant kito, nors pats veiksmas dar neįvyko. Netgi tada, jei apačioje yra oro pagalvė, garantuojanti 100% saugumą. Arba, pažiūrėjus siaubo filmą, kurį laiką gali kilti baimė dėl tamsoje tykančių, filme matytų (neegzistuojančių) monstrų. Atitinkama informacija pamaitinta žmogaus vaizduotė geba toliau pati savarankiškai generuoti siaubus, kurie kelia realiai egzistuojančių grėsmių lygio baimę.

Žmonės kartais bijo ne realybėje tykančių pavojų, o savo fantazijos vaisių — haliucinacijos apie galimą ateitį. Žmogaus pasąmonė nesugeba kokybiškai atskirti išgalvotos fantazijos nuo realybės, nors sąmoningai žino, kad tai fantazija. Ta savybe naudojasi gabūs fantazuotojai. Priversdami kitus patikėti fantazijomis, jie valdo realias žmonių emocijas ir baimes, o per jas veiksmus.

Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius Rojaus sodus, gali jau šiandien lengvatikiams už realius pinigus pardavinėti sklypus jų teritorijoje. Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius pavojus ar Pragarą, gali jau šiandien už realius pinigus su lengvatikiais sudarinėti realias „draudimo sutartis“ nuo neegzistuojančių pavojų.

Pasaulyje egzistuoja daug draudimo bendrovių nuo galimų pavojų. Bažnyčia — tokia pati „draudimo bendrovė“, imanti pinigus ir kitas materialias ir nematerialias gėrybes už tai, kad apsaugos jus nuo mirties (amžino išnykimo) ir kančių (Pragaro). Bažnyčia įtikinėja, kad ji pasirūpins jūsų pomirtine situacija, ir... už žemišką paramą... siūlo vietą įsivaizduojamuose Rojaus soduose. Skirtingai nuo kitų draudimo bendrovių, bažnyčia surenka įnašus, bet neišmoka nieko po „klientų“ mirties. Už laidojimo apeigas reikia susimokėti papildomai. Kur dingsta materialūs ir nematerialūs jūsų įnašai? Ar jūs pasinaudosite jais Rojuje? Surinktomis gėrybėmis, būdami dar gyvi, mėgaujasi paslaugos teikėjai — šventikų luomas.

Tikėjimas painiojamas su Pasitikėjimu.

Tikėjimas — įsitikinimas, kad turima informacija apie objektą ar reiškinius yra teisinga.

Pasitikėjimas galvojimas, kad informacija gali būti daugiau ar mažiau teisinga, bet ji nelaikoma 100% teisinga iki to momento, kol tuo asmeniškai neįsitikinama. Įsitikinus informacijos teisingumu, pasitikėjimas virsta žinojimu. Pasitikėjimas yra saugesnis už tikėjimą.

Tikėjimas ir Tiesa — ne tas pats. Tikėti galima ir melu.

Kunigai tvirtina, kad be tikėjimo gyventi neįmanoma. Gerai, jeigu tikima teisingais dalykais. Blogai, jeigu tikima melu, galvojant, kad tai tiesa ir teisinga. Logiški išvedžiojimai gali remtis melagingais pirminiais teiginiais, todėl viską vertėtų įdėmiai tikrinti nuo pat pamatų. Galima išsakyti melagingą teiginį, kad pingvinai sugeba skristi 50 km per valandą greičiu, ir paskui kurti labai logiškus išvedžiojimus su vėjo kryptimis, aerodinaminėmis savybėmis, raumenų galia... per kiek laiko pingvinai nuskristų nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio... pamirštant, kad pingvinai neskraido ir patys skaičiavimai, kad ir kokie logiški, yra beverčiai. Žmonėmis reikia pasitikėti, o ne tikėti. Kartais žmonės meluoja patys to nežinodami, ne visada pikto norėdami. Pasauliui būtų sunku be pasitikėjimo ir žinojimo. Be aklo tikėjimo gyventi įmanoma ir netgi patartina. Tikėjimas neegzistuojančiu Dievu ir tuo, kam neturime įrodymų, nedaro žmogaus stipresniu.

Žmonės neturi laiko ir galimybių viską patikrinti ir pamatyti savo akimis, todėl pasitikėjimas yra neišvengiamas. Perkame kelialapius į užsienio šalis, niekada jų nematę. Viliamės, kad ten bus puiku ir išleisti pinigai atsipirks geru poilsiu. Esame priversti pasitikėti mus aptarnaujančia turistine firma, kad ji neapgaus.

Bažnyčiai reikalingas aklas tikėjimas be įrodymų. Ji moko aklai tikėti todėl, jog jai reikia parduoti „kelialapius į Rojų“ niekada jo nemačiusiai žmonijai. Žmonės labiau linkę mokėti realius pinigus už realias paslaugas. Prekeivio fantazijomis paremti pažadai neegzistuojančio materializuoti negali. Jeigu Rojus egzistuotų, tikėjimo nereikėtų. Užtektų poros fotografijų ir kelių šimtų ten gyvenusių ar gyvenančių liudininkų parodymų. Pasaulyje tiek daug žmonių gavo galą, jog Rojus gyventojų skaičiumi jau seniai pralenkė Kiniją. Nuotraukos civilizaciją pasiekia net iš Šiaurės Korėjos. Ar Dievas Rojuje sukūrė dieviško lygio diktatūrą su cenzūra ir pro dangiškus vartus net pamaldžios bakterijos nepralenda? Ar bažnyčia investuoja į technologijas, kurios padėtų susisiekti ir pabendrauti su ten gyvenančiais? Ne, nors tiesioginė transliacija iš Rojaus baigtų tūkstančius metų besitęsiančius ginčus tarp skeptikų ir bažnyčios. Kunigams reikia parduoti nieką už Rojaus kainą, dėl to palaimintas tas, kuris tiki nematęs.

Baimė suklysti skatina mus sustoti... būti atsargesniais rizikingoje situacijoje. Baimė skatina sulėtinti greitį pavojinguose posūkiuose, verčia dar kartą pagalvoti, prieš darant sprendimą. Taip saugiau. Tas papildomas pamąstymas kartais apsaugo nuo galimų pavojų ir neigiamų pasekmių. Kunigai pasakoja, kaip bus baisu, jeigu mes nesielgsime pagal jų nurodymus. Dalis piliečių susimąsto apie „gresiančias“ baisybes ir kaip jie galėtų to išvengti. Kai kam kyla įtarimai ir abejonės dėl kunigų grasinimų realumo. Kad to išvengti, kunigai stengiasi sustabdyti mąstymo procesą įtarimų linkme ir įtikinėja, kad pati abejonė dieviškomis teorijomis yra šventvagystė ir pirmas žingsnis į nuodėmę-nelaimę. Kad tai užtrauks Dievo nemalonę ir su tuo susijusias pomirtines kančias, tampant kepsniu Pragare. Anksčiau nereikėjo net grasinimo Pragaru. Mėgautis Inkvizicijos laužo malonumais žmonės galėjo visur, kur buvo sausų malkų.

Kontroliuojanti individą baimė kainuoja pigiau, nei grandinės. Baimę galima naudoti, kol įbaugintieji nesuvokia esą stipresni už baubą. Todėl baubas turi būti kuo didesnis. Visatos dydžio. Kuo didesnį baubą pavyksta sukurti, tuo didesnes rinkliavas renka nuo jo galintys „apsaugti“.

Abejonės kyla norint išvengti nemalonumų. Kunigai supranta, kad jų paistalai kelia neaiškumus ir abejones. Abejojimas — rakštis bažnyčiai, nes skatina užduoti nemalonius šventikams klausimus. Dėl to kunigai įtikinėja, kad pavojingas yra pats abejojimas Dievu ir Jo tarnų pasakomis. Tikėti, reiškia neabejoti. Adomas su Ieva buvo nubausti ir ištrenkti iš Rojaus už tai, kad suabejojo Dievo žodžiu ir nusprendė kažką padaryti it išbandyti savarankiškai. Už tokį savarankiškumą religijoje taikomos bausmės.

Anksčiau, pasibaigus kantrybei įrodinėti Dievo egzistavimą ir meilę žodžiu, šventikai galėjo naudoti fizinius „argumentus“. Gimnasto Ordino Konservai tokiems suteikdavo kalavijų ir kirvių akupunktūros ir kasų pynimo iš žarnų paslaugas. Dabar laikai humaniškesni ir kirviu Dieviškos meilės taip lengvai neįrodysi. Be to, netikintys pasaulyje gyvena statistiškai geriau už tikinčius. Priežastys paprastos. Tikintys yra mažiau išsilavinę už netikinčius, kaimuose tikinčių daugiau, nei miestuose, tikinčių IQ yra žemesnis už netikinčių. Tai atsiliepia gerovei. Neturint kuo grasinti ir kuo vilioti realybėje, bažnyčiai lieka naudotis nematomu Pragaru ir Rojumi, kur bus atkeršyta ar atlyginta po mirties. Nuolankumas, paklusnumas, žeminimasis ir bejėgiškumas prieš Visagalį ir jo atstovus įvardinami, kaip „dorybės“.

Žemėje Dievas nesugeba būti geru baudėju — žaibas trenkia nesirinkdamas. Vienuolės ir doruoliai virsta nuodėguliais, kaip ir nusidėjėliai. Tokie „nesusipratimai“, kaip Dievo taiklumas teisingumo vykdyme, kelia problemų. Dievo ranka su regėjimu tobulumu nespindi. Norint nekompromituoti Dievo „bausmių praktikoje“, tenka aiškinti, jog į žemės reikalus Jis retai kišasi. Bet TEN , kur niekas nemato ir negali patikrinti, Dievas valdo ir nuraus kiaušus visiems, kurių nespėjo išspardyti Gimnasto Ordinas.

Dievas sukūrė mus kilniausiai misijai — būti Jo tarnais. Mes skolingi Jam už kiekvieną medumi ir šūdais pagardintą gyvenimo kąsnį. Dievas didis ir nesuvokiamas mūsų menku proteliu. Visos planetos genijai neverti spuogo ant neišmatuojamos Viešpaties subinės. Jis didesnis už visus MONSTRUS kartu sudėjus. „Aaaa, man baisu!“ sušunka pasiklydęs marazmuose tikintis. „Uuuu, klaupkis prieš mane, kirmėle!“ atsiliepia bauginantis aidas iš gigantiškos lengvatikius įtraukiančios fantazijų šiknaskylės. Su baime ateina pagarba. Kunigai kalba Dievo vardu lyg patys asmeniškai su Juo kalbėjosi. Jų balsas ramus, pasitikintis lyg išmintingo tėvo, kalbančio mažam vaikui apie tai, kas „ir taip aišku“. Į šventikus reikia žiūrėti užvertus galvą — iš apačios, kaip ir į danguje gyvenantį Dievą. Kunigai — prižiūrėtojai-pusdieviai, susirūpinę Dievo „neišsenkančios“ galios ir tikėjimo palaikymu. Jie renka padėką, atnešamą ant kelių. Ar jie dalinasi su Dievu nors trupiniu ar centu, paimtu iš bobutės? Maldoje kunigas padėkoja „Ačiū tau, Viešpatie, už šiandienos auką.“ Ir sunku pasakyti, apie bobutę jis čia ar apie tai, ką ta atnešė. Ar Bažnyčia remia Afrikos vaikus? Ten bažnyčia irgi surenka, nors pradžioje gali investuoti į „švietimą“, kodėl reikia viską jai nešti.

Baimė pereinanti į paranoją.

Šventikų yra daug mažiau, nei jų prižiūrimų avių. Matematika paprasta — kuo mažiau šventikų, tuo mažiau reikia tarpusavyje dalintis. Jų yra ryškiai per mažai, kad prižiūrėti kiekvieną pilietį kiekvieną akimirką. Piliečio mintys dar sunkiau pasiekiamos. Tą darbą atlieka įdiegta paranoja. Dievas jus pastoviai seka ir viską mato. Jeigu jūsų nuodėmes iš palubės stebi voras. Ką jis jums padarys? Jūs ne musė. Bet Dievas — kitas reikalas. Žmonės ima bijoti savo minčių, nes galvoja, kad ir neišsakomas, Dievas jas irgi mato. O jeigu Dievui jos nepatiks? Pasak kunigų, Jis vienu mostu gali ištaškyti visas Visatos kaukoles. Kiek Dievas gali, pasakų prikurta visiems gyvenimo atvejams. Nors esame nusidėjėliai, mums bus atleista, jeigu vykdysime Jo atstovų nurodymus. Mes Jo vaikai... klausykite tėvo, nes vieną brokuotą savo vaikų partiją Jis jau prigirdė.

Pats kaltas.

Tinkamai pasirinkus kovos būdus ir priešininkus, visada galima laimėti. Pvz., Maikas Taisonas bokso ringe laimės prieš branduolinės fizikos profesorių. Jeigu profesorius neina į bokso ringą pats, jam galima tokį organizuoti bet kuriame tamsesniame skersgatvyje. Svarbu nesivelti su akiniuočiu į kovą kokioje nors fizikų Olimpiadoje. Reikia tik sergėtis, kad profesorius vėliau neatsigriebtų, įtraukęs boksininką į teismo ringą, kur sportininko sugebėjimai mušti žmones fiziškai subliūkšta prieš įstatymais apsiginklavusius advokatus su teisėjais. Sugebėjimai naudojami padėti ir kenkti — boksininkas gali būti policininku arba reketininku. Pasirinkę plėšimo kelią žmonės dažnai randa argumentus, kad kenkdami kitam, jie daro kažką gero (naudingo) ne tik sau, bet ir tam, kam kenkia. „Taip jam ir reikia“ — jam pačiam taip (to) reikia. „Pats kaltas“ — atsakomybė už nusikaltimą suverčiama ne iškėlusiam peilį, o tam, į kurį jis buvo įsmeigtas. Ko auka nesigynė, nesisaugojo, tokia minkšta buvo? „Aš jį pamokiau. Jis man už tai dar padėkos“ — atimdamas... sensėjus davė mainais vertingą patyrimą-pamoką. „Pats kvailas. Kvailį ir bažnyčioje muša“. Mušti protinį invalidą, kaip iš vaiko saldainį atimti, net ir Dievo namuose — moralės šventovėje — ne nuodėmė. Kai apgaudinėti naudinga, net ir suvokiantys, jog Dievo nėra, kunigai, įtikins save, kad rūpinasi morale ir gerą darbą daro.

Prisitaikėliškas nežinojimas.

Kartais žmonės „nežino“ vengdami prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes dėl viešai išreikšto žinojimo.

Tikiu — su tokiu atsakymu tampi Dievo tarnu. Būti Dievo tarnu ne gėda, kai tave patį supa tuo besididžiuojantys. Bet prieš laisvus žmones — laisvamanius prisipažinimas ir didžiavimasis tuo, jog turi Šeimininką neprideda pagarbos. Kuo aukštesnis išsilavinimo lygis, tuo statistiškai daugiau bedievių, tuo nepatogiau pasirodyti tamsuoliu.

Netikiu — atsakymas problematiškas šalyse, kur daugumą sudaro tikintys. Tikintys nėra tokie tolerantiški, kaip skelbiasi. Norėdami patikti visiems potencialiems rinkėjams, politikai vengia viešinti savo nuomonę religine tema. Klausimas apie religines pažiūras įvardinamas nekorektišku, kadangi pastato klausiamus į nepatogią padėtį. Sumelavus gali graužti sąžinė, o pasakius tiesą — minia. Atsakymas priklauso nuo sąžinės ir minios dydžio bei agresyvumo.

Nežinau — chameleoniškas atsakymas. Nežinojimas suteikia galimybę vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių ir tik prispaudus persėsti ten, kur saugiau ir minkščiau. Prisitaikėliai bijo garsiai išsakyti savo nuomonę ir negins jūsų, iškilus pavojui, jeigu dėl to kils grėsmė jiems patiems. Norėdami likti saugūs, jie gali pirmi sudeginti jus vardan tikėjimo ir sušaudyti vardan bedievystės.

Grožis — ne Tiesa.

Kadangi bažnyčia tiesos nelabai žino, ji specializuojasi grožyje ir bando sutapatinti grožį su tiesa. Ji įtikinėja, kad tai, kas žmogui gražu ir kuo jis nori tikėti, yra tiesa ir teisinga. Bažnyčia išsigalvojo gražias, patrauklias fantazijas, pasakas, kurios, sutaptinus grožį su tiesa, automatiškai turėtų būti vertinamos, kaip tiesa. Grožis — tai, kas žmogui malonu ir priimtina. Tiesa gali būti graži, bet ji nesistengia įtikti. Tiesa gali būti žiauri ir negraži. Tūkstančiai iš bado mirštančių vaikų Afrikoje. Tūkstančiai sutraiškytų ar sudegusių gyvų žmonių autoavarijose. AIDS, sifilis, pasiutligė ir t.t.. Gražiai gali atrodyti ir nuodai.

Dievai ir horoskopai. Tikime tuo, kuo malonu tikėti.

Žmonės kartais tiki ne tiesa, o tuo, kuo nori tikėti, kas fiziškai ar psichologiškai malonu. Ir netiki tuo arba vengia pripažinti tai, kas fiziškai arba psichologiškai nemalonu. Skaitantys horoskopus mielai tiki ir priima, kaip tiesą, geras pranašystes, kai rašoma skaitančiam kažkas malonaus. Ir ignoruoja (nepastebi), kai pranašystės blogos, jas skaitantis kritikuojamas ar jo laukia nemalonumai. Žmonės nenori girdėti, kad yra blogi, ar kad jiems bus blogai. Tai vyksta todėl, jog ne visi sugeba mintyse nusibrėžti aiškią ribą tarp realios nelaimės ir minčių apie nelaimę, kuri gali būti ir išgalvota. Nesugebantys aiškiai matyti ribos, bando išvengti nemalonios informacijos apie nelaimę galvodami, jog taip gali išvengti realios nelaimės. Todėl draudžiami filmai (autorių fantazijos), kuriuose žudomi žmonės, nors su realybe tai neturi nieko bendro. Mirtis filme — fikcija, bet ne visi tai priima kaip fikciją. Žmonės turėtų mokytis atskirti fantazijas nuo tikrovės, o ne drausti grožinę literatūrą ar filmus. Visa tai puikiai rodo 2001 metais surinkta statistika, atlikta JAV:

Tiki Dievu: 90%
Tiki Velniu: 68%

Tiki Rojumi: 83%
Tiki Pragaru:71%

Geru ir naudingu tiki daugiau žmonių, nei blogu ir nenaudingu. Nors Dievas su Velniu ir Rojus su Pragaru yra vienodai „realūs“. Dėl to apie save gerai galvojančių yra daugiau, nei jiems pritariančių. Sunku ieškoti tiesos su tais, kurie tiesą mato malonumuose su nauda ir ignoruoja tai, kas nemalonu ir nenaudinga. Jie gali klaidinti save ir kitus.

Apakinti iliuzijos.

Ne visi tikintysis pripažins, kad vienas iš tikėjimo motyvų yra nauda. Tikintiems žadamas amžinas gyvenimas Rojuje po mirties ir visagalio pasaulio valdovo globa. Jie tiksliai nežino, yra Dievas ar ne. Nežinančius, kas laukia ateityje, žmones galima apdrausti pomirtinio gyvenimo tema, kaip nuo potvynio Sacharos dykumoje. Jeigu žmogus gėdinasi savo tikėjimo, reiškia, jis abejoja savo minčių ir elgesio teisingumu — tai gerai. Bet jeigu tokių žmonių grupei pasitaikys proga sunaikinti gėdos jausmą kartu su jumis — galite ir mirti.

Jei vadovausiesi „suvalgyk tau skirtą žemėje šūdą ir Danguje mėgausiesi desertais“, mirsi prisiėdęs šūdo.

Nusižeminę maldininkai padlaižiauja neegzistuojančiam Dievui vardan „amžinos palaimos“ nepasiekiamų troškimų pasaulyje. Religija — pajamų šaltinis mokantiems naudotis žodžio galia ir išmanantiems žmonių psichologiją. Pažadai ir neišsipildysiančios svajonės keičiamos į tikrus deimantus, paklusnumą, auksu tviskančius rūmus, auksu puoštus drabužius, valdžią ir privilegijas išrinktiesiems. Norintys būti silpnais ir globojamais už tai sumoka minčių ir veiksmų laisvės apribojimu. Gavę galią valdyti kitus dažnai ima elgtis ne taip, kaip to nori savo likimus į svetimas rankas atidavę ir į narvą įlindę nelaimėliai.

Dievo nematomumas atveria plačias Šventikų kūrybos galimybes. Kalbėjimas apie tai, ko nemato ir negali patikrinti pašnekovai, — tikra fantazijos puota melagiams. Dievo galva ir kvadratinė ir su ragais ir kibiras... kiekvienam klausytojui pagal skonį. Tikėjimas gali pripažinti tai, ko nėra. Tikėti galima bet kuo, nors ir skraidančiais pingvinais. Religija maitinasi žmonių norais gyventi Rojuje. Savanaudiškais, egoistiškais, grobuoniškais troškimais turėti viską amžino kaifo šalyje. Logika — Dievo mirtis, tikėjimas palaiko Jo gyvybę. Loginis visko tikrinimas — varginantis ir ilgas procesas. Tikėjimas negalvoja — tai lengva. Pasakė — patikėjau. Viską valdo Dievas, Šėtonas, likimas, planetos, kristalai, svarbu, kad ne žmogus. Kuo daugiau kaltės ir atsakomybės pavyksta permesti kažkam kitam, tuo mažiau tenka kankintis dėl savo indėlio. Sėdi bejėgiai po paauksuotais Dievo namų skliautais ir meldžia tokio paties blizgesio sau, jog ir jiems nubyrėtų trupinėlis iš viršaus.

„Kuo blogiau tau žemėje, tuo geriau bus danguje.“

„Kenčiantiems dangus. Už kančias žemėje, danguje bus atlyginta šimteriopai.“ Taip Bažnyčia skatina žmones kentėti žemėje ir susitaikyti su esama padėtimi, tikintis tokiu būdu uždirbti šimteriopai daugiau gėrybių su palaima danguje. Tai iškreipia žmogaus suvokimą ir atsakomąją reakciją į kančias su kankinimais. Kančia pateikiama būsimo gėrio šaltiniu. Kančia — fizinis arba psichologinis skausmas kylantis tada, kai žalojamas kūnas ar protas, patiriama netektis. Psichologinis diskomfortas kyla ir tada, kai asocijuojamės su žalojamais žmonėmis. Fizinė kančia praneša, kad su organizmu vyksta kažkas negero ir signalizuoja, kad reikia reaguoti, ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Kad ištrauktume ranką iš ugnies. Psichologinė kančia praneša, kad kažkas blogai su gyvenimu, santykiais, socialiniais reiškiniais, kas mus ar artimus gali nuvesti iki fizinio skausmo ir žalos kūnui. Kai kur nors vyksta neteisybė ir kažkas dėl to kenčia, tą neteisybę ir jos keliamą kančią reikia šalinti iš karto. Nereikia kentėti galvojant, kad už tai po mirties bus atlyginta su kaupu. Nereikia leisti gyvenimui virsti Pragaru žemėje, tikintis už tai Rojaus po mirties. Taip pat pavojinga šalinti psichologinę kančią, migdant ir naikinant savyje sąžinę. Žinoma, galima susileisti nuskausminančių ir, nuslopinus fizinio skausmo jutiklius, nejaučiant skausmo, ramiai laikyti savo ar svetimą ranką virš ugnies. Sudegs ranka ir visuomenė. Nejausime įsmigusios rakšties, kuri gali virsti uždegimu, naikinančiu fizinį ir socialinį organizmą. Fizinio skausmo nejaučiantys žmonės gyvena trumpai. Jie nejaučia ligos ar kad gulėdami užspaudė kraujotaką ir pan.. Galima nejausti ir gyventi su vėžio augliu. Sugebėjimas jausti skausmą yra naudingas.

Bažnyčia diegia kentėjimo kultą į žmonių sąmonę, kad galėtų daugiau atimti. Kad atidavę paskutinį skatiką ir kęsdami skurdą su pažeminimu žmonės ne kovotų prieš tai, o susitaikytų ir džiaugtųsi, svajodami apie danguje laukiančią premiją. Kuo didesnį psichologinį diskomfortą jaučia žmogus, kai kenčia kiti, tuo glaudžiau jis susijęs su visuomene, kurioje gyvena. Tuo geriau suvokia, kad nuo visuomenės gerovės dalinai priklauso ir jo paties gerovė. Rusijoje caras per daug nesijaudino dėl skurdo šalyje, nes pats buvo pertekęs iki kaklo. Nejautė šalies nuotaikos — kilo revoliucija ir nušlavė carą. Nuversti diktatoriui nereikia didelės minios. Tai gali padaryti ir maža grupė sukilėlių. Priklausomai nuo to, kaip vadovas elgėsi, minia gali stoti ginti jį arba palaikyti sukilimą. Norint būti saugiam, reikia rūpintis ne tik tuo, kas dedasi savam kieme, bet ir tuo, kas vyksta už jo ribų.

Tobulas Brokdarys.

— Ar žmonės tobuli? — Paklauskite tikinčio.
— Ne, netobuli. — Greičiausiai, atsakys tikintis.
— Ar pasaulis tobulas? Kuriame gyvena viena kita besimaitinančios gyvybės formos. Ugnikalniai, audros, gaisrai, žemės drebėjimai, ligos, karai, mirtis, pasiglemžianti mažas ir suaugusias, gyvybes, prieš tai nukankinusi jas stichijomis. Ar pasaulis tobulas, jeigu jame kažkas nepatenkintas? Ar gali tobulame pasaulyje būti kažkas netobula? Pvz. žmonės. Ar visa tai reiškia, kad jis tobulas?
— Ne, netobulas. — Atsakys tikintis. Arba pasakys, jog pasaulio, kuriame liejasi kraujas, tobulumą gali suvokti tik jo kūrėjas Kraugerys. Paklauskite to paties tikinčio:
— Ar tobulas Dievas?
— Žinoma, tobulas. — Atsakys tikintis.
— Ar Dievas Visagalis? Ar Jam yra kažkas neįmanomo? Tai, ko jis negalėtų?
— Jis Visagalis ir nėra nieko, ko Jis negalėtų. — Atsakys tikintis.
— Ar Dievo Tobulumas reiškia, kad jis Tobulas ir kaip Kūrėjas?
— Taip, Jis tobulas Kūrėjas.— Atsakys tikintis.

Paprašykite tikinčio paaiškinti, kodėl, remiantis paties tikinčiojo žodžiais, jo Visapusiškai Tobulas Kūrėjas (Dievas) sukūrė Netobulą Pasaulį. Kodėl Dievo darbas toks brokuotas? Ar, pažvelgus į Visagalio „darbą“, nekyla abejonių Kūrėjo tobulumu ar bent jau psichine būkle ir potraukiu į sadizmą? Juk problema ne tik žmonių netobulume? O jeigu jau Dievas tai padarė sąmoningai. Ar tai nereiškia, jog Jis yra tikras niekšas — galėjo padaryti gerai, bet sąmoningai padarė blogai, nors Jo neribotos galimybės leido kurti idealų pasaulį — Gėrį be trūkumų. Ar Dievas sąmoningai kūrė pasaulį, kuriame visi kentėtų, ėstų vienas kitą draskydami žarnas dar gyviems? Jeigu taip, Dievas — sadistas ir eksperimentuotojas „laisva valia“. Dievas kankina žmones žemėje, Šėtonas — Pragare. Pats sąmoningai prikūrė broko ir dabar priekaištauja žmogui, kad tas kreivas kažkoks.

Dievo „teisingumas“.

J.Ragauskas: „Biblijoje yra vieta, kurioje Jėzus Kristus, neradęs ant figmedžio vaisiaus, prakeikia tą medį. Dievas už savo veiksmus baudžia ne tik žmonės, bet ir medžius! Bet gi medžiams, rodos, netgi ir pats kvailiausias teologas nesiryžo pripažinti laisvos valios. Augalai, kaip ir visi neprotingi gyviai, pasak teologijos, vykdo vien Dievo valią. Tačiau Viešpats Jėzus, kažkodėl balandžio mėnesį įsigeidęs figų ir jų neradęs ant medžio, kuris, pagal Dievo sutvarkymą tuo metu dar tik pumpurus krovė, — prakeikia tą vargšą medelį, jį nudžiovina. (...) O ir bausdamas žmones, Dievas ne tik visiškai nepaiso nuoseklumo ir teisingumo, bet tiesiog siautėja, kaip savo nervų nesulaikantis isterikas. Kiek daug tokio isteriško siautėjimo pavyzdžių randama Biblijoje, kur Dievas už menką nusikaltimą, dažnai vien tik už paprastą žmogaus neapsižiūrėjimą, išžudo dešimtis tūkstančių niekuo nekaltų žmonių.“

Tikintysis gali atsakyti: „Pasaulis tobulas, tačiau netobuli yra vertintojai ir todėl negali suvokti bei suprasti pasaulio bei Dievo tobulumo.“

Į tai galite atšauti, kad netobuli vertintojai žmonės yra sudedamoji pasaulio dalis. Reiškia, dalis to pasaulio yra netobula. Iš to seka, kad pasaulis nėra tobulas, nes jame yra brokuotų komponentų, už kurių sukūrimą atsakingas tas pats „tobulas“ Kūrėjas.

O jeigu Dievas sukūrė žmones tobulus, kodėl jie nusidėjo — suklupo? Ar ne todėl, kad juose kažkas buvo blogai — netobula? Ar suklupimas įėjo į iš anksto numatytą scenarijų? Jeigu Dievas pats viską suplanavo, kodėl visą kaltę už tai reikia versti žmogui? Jeigu Dievas sukūrė netobulus žmones — pagamino nekokybišką-gendantį produktą, tegul pats ir atsako už savo gaminį. Kodėl kaltė verčiama prekei, o ne Gamintojui? Ar todėl, kad brokas nesuderinamas su „tobulo kūrėjo“ hipoteze? Ar Dieviškas teisingumas — teisus tas, pas ką kumštis didesnis... surado Dievas su kunigais dėl visko kaltą atpirkimo ožį — iešmininką?

Kodėl Tobulas Dievas sukūrė Netobulą pasaulį.

Objektų-reiškinių dydis Visatoje matuojama lyginant vieną objektą-reiškinį su kitu.

Jeigu Visatoje (absoliučioje tuštumoje) egzistuotų tik vienas rutulys, būtų neįmanoma pasakyti — didelis jis ar mažas. Nebent atsirastų to rutulio vertintojas ir, palyginęs jį su savo paties dydžiu, pasakytų: „Tas rutulys yra didesnis (arba mažesnis) už mane.“ Palyginimui reikalingi mažiausiai du objektai.

Taigi, būdamas visiškai vienas visoje Visatoje, Dievas neturėjo savęs su kuo palyginti ir objektyviai įvertinti asmeninį dydį ir galybę. Jis nebuvo už nieką didesnis, mažesnis, viršesnis, žemesnis, nes nebuvo nieko, su kuo Dievas galėtų save sulyginti. O lyginti save su savimi... neišeina. Žinoma, Dievas galėjo svarstyti, kodėl jo koja ilgesnė už ranką ar ausis plokštesnė už nosį. Bet per amžinybę vienatvės Jam, matyt, pabodo tenkintis vien savo paties galūnėmis. Tada Dievas ir sugalvojo kažką sukurti — Pasaulį. Bet Dievas pasielgė priešingai, nei įprastai elgiasi žmonės. Nors Visagalybė leido kurti kažką tobulesnio net ir už Save Patį, ėmėsi Jis kurti ne didingesnį už Save dalyką ir ne geresnius ar tobulesnius už Save personažus. Vietoje to, negailestingame pasaulyje su ligomis, ugnikalniais, potvyniais, žemės drebėjimais, gaisrais, nusinešančiais tūkstančius gyvybių žiauriausiais būdais, pagamino Jis už Save kvailesnius, netobulesnius, žemesnius, primityvesnius, neatsparius aplinkai padarus. Kodėl? Greičiausiai, norėjo pasijusti „kietu“, kad yra pats tobuliausias Visatoje. Dievas palyginimui sukūrė... netobulą Pasaulį ir Jam besilankstančius netobulus padarus. Dabar Visagalis turėjo su kuo Save palyginti ir tas lygindamas pirštu tiesiai rodė, kas čia Vadas. Bet to buvo maža. Dievas buvo ne tik savimyla, bet ir nesąžiningas sadistas. Dėl kūrinio netobulumo Jis pažemino ir nubaudė ...savo paties gaminį.

Taip Visatoje ėmė egzistuoti du: Didis, Galingas, Tobulas Dievas ir niekingi nusidėjėliai, mažiukai, netobuli žmogeliukai (mes), kuriuos Dievas ėmėsi lyg eksperimentines žiurkes bandyti kada ir kaip panorėjęs. Kankinti ir kepti lyg varles, bausti už iškeltų sąlygų neįvykdymą. Kodėl Dievas skiria išbandymus? Jis juk Visagalis ir Visažinis, iš anksto ir be bandymų žino, kas bus, kas ko vertas, kas neišlaikys. Jis žino, ką reikią užduoti, kad vėliau galėtų savo auką „teisėtai“ nubausti ir pakankinti. Ar Dievas sukūrė mus tam, kad klūpėtume prieš Jį ant kelių? Dievas — moralinė padugnė, sadistas su nepilnavertiškumo kompleksu. Tas, kuris gali būti Didis, kai mažesni puola žemai po kojomis, prašydami išvaduoti iš Jo sukurto pasaulio kančios.

Biblija verčia abejoti Dievo visagalybe.

Biblija ST Per. 2:3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

Visagalis Dievas ilsėjosi? Nejau pavargo? Ar Pasaulis Jam atrodė toks tobulas ir geriausia, ką galėjo sukurti, todėl nusprendė apsidovanoti poilsiu? Atrodo, kad po savo „kūrybos akto“ Dievas nelabai varginosi ką taisyti ir ilsisi iki pat šiandienos. Tai, jog Dievo jėgos senka ir jas reikia atstatinėti rodo, kad jos nėra beribės ir kartais baigiasi iki tokio lygio, jog reikia atsipūsti. Iš ko Dievas atstatinėja tas jėgas? Ar yra dar vienas energijos šaltinis, iš kurio maitinasi pats Dievas?

Visagalybė prieštarauja visažinojimui.

Jeigu Dievas yra visažinis, Jis žino visus savo paties veiksmus ateityje. Atėjus prognozuotam momentui... ar gali Dievas pasielgti kitaip, nei numatė anksčiau? Jeigu gali, reiškia praeityje Jis nežinojo, kad elgsis kitaip, nei numatė. Tai reikštų, kad Dievas nėra visažinis. Jeigu negali ir visada paklūsta savo prognozei, Jis nėra visagalis.

Pirmasis blogis ir nuodėmės su blogiu skatintojas — Dievo kūrinys.

Biblija ST Pr. 3:1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!?““

Kas sukūrė žaltį dar iki atsirandant pirmam žmogui? Jį sukūrė Dievas kartu su kitais gyviais penktą savo darbo dieną. Vėliau Jis nulipdė Adomą su Ieva iš molio. Kur ten naiviems „moliams“ prieš „suktą žaltį“ atsilaikyti. Ar Visažinis nežinojo, kad ankstesnis Jo kūrinys gundys vėlesnius, kurie neatsparūs gundytojui? Suleido į narvą — Rojų ir po „eksperimento“ nubaudė gyvatę ir jai pasipriešinti nesugebėjusias dvi laboratorines žiurkes. Nuodėmė atsirado, kai žaltys susitiko su žmogumi, kaip kokia reakcija sumaišius vieną cheminį elementą su kitu. Ar dėl to kalti chemikalai ar tas, kas juos kūrė ir maišė tarpusavyje? Didysis Pirotechnikas pasigamino degtuką ir parako statinę. Įmetė degtuką į statinę ir jai sprogus nutarė, kad Jis pats čia niekuo dėtas, o kalčiausi šioje situacijoje ...degtukas su statine. Dieviškas „teisingumas“ — kaltas ir atgailauti turi ne sprogdintojas, o sprogmuo. Dievas visada teisus ir nelinkęs pripažinti savo klaidas. Kaip mokslininkas gali pasigaminti sieros rūgšties ir užsiauginti gėlę. Paskui palaistyti gėlę rūgštimi ir nubausti abu už tai, jog vienas sugraužė gėlę, o kitas neatsilaikė prieš rūgštį.

Vargšams suteikiama reikšmingumo iliuzija.

Šventikai Dievo vardu žada išpildyti svajones ir duoti tai, ko niekas nesugebės pasiimti. Apgaulės aukas jie vadina savo vaikais ir avelėmis. Šventikai smerkia bandančius abejoti ar ką nors įtarti. Vilkai, giedantys lakštingalų balsais, veda avis pas Viešpatį. Dievo tarnai priima nusivylusius, silpnus ir net skurdžius, nes pinigai — ne viskas, ką galima paimti iš žmogaus. Tai politinė ir moralinė jėga, suteikianti manipuliuojantiems galią. Skurdžiai yra tokiais dėl to, kad nesugeba savarankiškai mąstyti arba kiti iš jų viską paima. Bet jie nori būti kažkuo daugiau ir turi svajonių, kaip visi žmonės. Jiems malonu girdėti, jog gaunat Rojaus gėrybes, nesulyginamai geresnes už žemiškas, Dievas labiau myli vargšus, nei turtingiausius turtuolius. Konkurencinėje kovoje dėl pomirtinių gėrybių vargšams tai džiugi žinia. Nesugebėjimas tvarkytis žemėje tampa privalumu Dievo meilės ir dangiškos manos skirstyme Rojuje. Tame turtuoliai yra „vargšai“. Žemėje — ubagas, užtat danguje ponas. Religija suteikia masėms galimybę pažeminti turtinę viršūnę pasiekusius žmones iki savo lygio. Pats Dievo vaikas Kristus buvo skurdžius ir skelbė, jog turtas nieko nereiškia. Nieko neturėjimu galima lygintis su Kristumi-Dievu. Panašios idėjos skelbiamos tam, jog žmonėms būtų negaila savo turtą atiduoti surenkantiems. Atiduok, ką turi, ir Dievas pamils tave, kaip savo sūnų! Lapei, negalinčiai pasiekti vynuogių, mintis traukianti, kaip magnetas. Kadangi žmogaus poreikiai visada didesni už galimybes... nepatenkintų esama materialia padėtimi marios. Kuo mažiau turi, tuo maloniau tikėti dangiškais neturtingumo privalumais. Argi auksas gali susilyginti su dieviškumu, glosto save žmogus? Esu ubagas ne todėl, kad kvailais ir ponai viską atėmė, o todėl, kad Dievas taip liepė ir tokius myli. Reikia tik nieko neveikiant klūpėti ant kelių ir murmėti po nosimi prašymus už tą meilę atsidėkoti šimteriopai danguje. Būtų gerai vežimas aukso, nekaltų mergelių maišas ir nesibaigiantis ėdalas ant neaprėpiamo puotos stalo.

Meilė ir mirtis.

Kunigai moko mus mylėti tam, jog mylėtume juos pačius ir jų Dievą. „Dievas jus myli, atsilyginkite Jam tuo pačiu.“ O jeigu Dievo nėra? Ar meilė tada — vienpusė? Kunigų sugalvota meilės bedugnė — nepasotinama skylė. Norėdami atsiimti visą užmokestį už tarnavimą ir meilę Dievui ir jo tarnams žemėje, privalote numirti. Dievo meilė skirta numirėliams. Dievas — nekrofilas.

Dosnumo moko imantys.

Šventikai nepradeda nuo akivaizdaus turto grobstymo. Jie veikia aplinkiniais keliais, stengdamiesi valdyti protą, kuris valdo turtą. Jie pavergia žmonių mintis ir tie pradeda statyti Dievui (Jo atstovams — kunigams) namus ir aukurus, ant kurių aukoja save ir savo gėrybes. Dievas — nepasotinama būtybė. Kiek duosi, tiek paims. Bažnyčia moko dosnumo su gailestingumu, nes tai leidžia daugiau paimti. Šalia ji mokė žudyti ir deginti tuos, kas nesuprato dosnumo ir gailestingumo instrukcijų ir nieko nedavė mokytojams. Šventikai padės jums atsikratyti blogio — turto žemiško. Žmonės miršta būdami Dievo tarnais, nes amžinas džiaugsmas Rojuje tik tiems, kurie besąlygiškai vykdo nurodymus ir aklai tiki, nereikalaudami įrodymų. Bet ar nužengė nors vienas iš dangaus ir parodė, kaip atlygino jam Dievas už vergovę. Gal norinčių nužengti yra milijonai, bet savo nužengimu jie nenori dešimteriopai sumažinti tikinčiųjų vertės?

Biblija NT Jn. 20:29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Biblija NT 2 Kor. 5:7 Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.

Nes už vieną tikintį be įrodymų... dešimt tikinčių su įrodymais duoda. Žinoma, nužengimas taptų įrodymu, kad Dievas egzistuoja. Bet pamatys gi nužengusį koks tikintis ir jo vertė kris dešimteriopai... o su dešimteriopai kritusia verte patekti Rojun sunkiau, nei su nekritusia. Koks numirėlis linkės „proto broliui“ blogo? Tai ir slapstosi Dievas su numirėliais nuo gyvų, kad vargo jiems savo apsireiškimais nepridarytų.

Akliems vergams nepatinka kitų laisvė su regėjimu, tad jie mielai išdūrinėja akis kam tik gali. Aklą galima lengvai vesti nors ir prie bedugnės krašto. Išdūrus aplinkiniams akis, palengvėja konkurencija dėl išlikimo pačiam badytojui. Vienaakis tarp aklų — karalius. Jeigu negali vaikščioti ir nubėgti iki finišo pirmas — sulaužyk kojas kolegai. Kad žmonės neištrūktų iš pančių, mintys apie laisvę paskelbtos šventvagyste. Vergai prižiūrėjo ir gamino naujus vergus šeimininkui.

Mainų sistemą apeinanti religija.

Kai kažkam kažką duodi, tas kažkas tau lieka skolingas. Kai kažką duodi bažnyčiai ir kunigui, skolingas lieka Dievas. Kunigai nustatė ir sau patogų skolos grąžinimo laiką... kai numirsi. Nenuostabu, kad iki šiol neteko girdėti nė vieno skolintojo skundo apie negrąžintą skolą. Visi jie miršta iki to momento, kol turi teisę ir gali pareikšti nepasitenkinimą.

Kodėl Jėzus (Dievas) „išpirko“ visos žmonijos kaltes?

Pasaulyje egzistuoja bendrovės ir žmonės, išperkantys kitų skolas. Po to skolininkas tampa skolingas ne tam, iš ko skolinosi, o skolą išpirkusiai bendrovei ar žmogui. Bažnyčia šiame versle turi didelę patirtį. Ir nesvarbu, skolingas žmogus ar ne, jeigu sugebėsite įtikinti, kad skolingas. Dievas išpirko jūsų skolas, sumokėjęs savo sūnumi, kurį vardan jūsų nužudė. Kristus ant savęs pasiėmė jūsų nuodėmes. Žinoma, Kristus paskui priskėlė ir už tai gavo Rojų, bet kam tai rūpi. Svarbiausia, jog tikite, kad esate už tai skolingi Dievui ir eitumėte susimokėti į Jį atstovaujančios kontoros kasą žemėje — bažnyčią.

Dievas dovanoja pasaulį savo sekėjams.

Religijos dažnai pasižymi bendra savybe — teigimu, kad Dievas padovanojo Pasaulį tos religijos sekėjams. Taip žmonės, prisidengdami religija ir Dievu, pasidovanoja sau visą Pasaulį su jame esančia gyvastimi (įskaitant kitus žmones). Taip jie padaro Pasaulį savo „teisėta“ nuosavybe ir suteikia sau teisę, esant norui, bet kada „susigrąžinti teisėtai priklausantį turtą“ — grobti svetimas teritorijas bei pavergi jų gyventojus. Už prisiimtą atsakomybę ir Dievo vardu suteiktą teisę „moraliai“ kažką iš kažko atimti, bažnyčia su kunigais mielai atsiriekdavo savo kruviną procentą nuo priplėšto grobio.

Dievas išperka visas kaltes arba kaip sąžinei mokama už tylėjimą.

Sunku buvo žudyti, prievartauti ir plėšti, nepažeidžiant nė vieno dieviško įsakymo. Žmonės suprato, kad už tylėjimą teks dalinti su visais nusikaltimo bendrininkais, kurių negalima užčiaupti. Kadangi Dievas viską mato, teks duoti ir Jam tiesiogiai ar per kunigus, kurie su Dievuliu kaip nors susitars. Dėl to daug gėrybių buvo sudeginta ant laužų ir paaukota viską matančiam nusikaltimo liudininkui — Visagaliui. O kam neprieštarauja aukos papirktas Dievas, tam neprieštarauja ir menko žmogelio sąžinė. Jeigu laužas ir auka dega — Dievas priima auką. Nenorėtų priimti — užpūstų. Pasiimdamas savo dalį Dievas tapo bendrininku ir neteko teisės priekaištauti tam, kas jam moka. Apiplėšei ką nors — paaukok šiek tiek ir bažnyčiai... štai su Dievu ir sąžine esi atsiskaitęs.

Religija padėjo nuslopinti kaltės jausmą medžiotojams, kurie nužudę gyvūną ar žmogų įtikinėjo save ir kitus, kad mirti nuo jų kulkos ar geležtės yra „garbinga“. Ir ne mirtis tai, o kelionė į geresnį pasaulį. Juk pats Dievas „atsiuntė“ auką medžiotojui, kad tas ją užmuštų. Žudikas — dangiškos valios vykdymo „įrankis“, suteikęs aukai galimybę nukeliauti į amžinos medžioklės plotus, kur žolė visada žalia. Žinoma, būti auka Dievui garbingiau, nei Dievo siųsta auka jo tarnui, bet abiem atvejais nužudytoji turi būti dėkingą už tai, kad buvo nužudyta.

Dievas yra sąžinės forma, kuriai už nuodėmes galima susimokėti tuo, kas nieko nekainuoja — maldomis ir atgaila. Nereikia su materialia kompensacija kreiptis į aukas. O ta dieviška „sąžinė“ tokia gailestinga ir mylinti, jog beveik už viską atleidžia. Kaliniai ypatingai noriai griebiasi Biblijos. Kristus moko, kad jeigu smeigsi žmogui į krūtinę peiliu, jis turėtų atsukti antros skylės padarymui savo kuprą, o ne piktintis pirma skyle. Mokydamiesi atlaidumo, žmonės mokosi atleisti patys sau. Tai ne atsivertimas į doros kelią, bet pastangos atsikratyti slegiančio akmens. Dievo vardu sau nusikaltimus atleidžiantys piliečiai pavojingesni už tuos, kurių vidinis balsas nepriima atleidimo sau pačiam už nusikaltimus kitiems.

Žmonės tiki Dievu ir todėl, jog dėl nesėkmių galima būtų apkaltinti „aukštesnes jėgas“ su „likimu“. Tai padeda nusimesti nuo pečių atsakomybę. „Aukštesnės jėgos“ yra nebylios. Jos negali pasiteisinti, todėl ant jų lengva viską suversti. Pabandyk ant kito žmogaus ką suversti, tai tas priešintis pradės, po teismus užtampys. Vaidini šliaužiojantį kirminą ir kartoji sau „esu tik varžtelis Dievo plane“. Ir be atsakomybės mėgaujiesi sielos ramybe. Gali nieko neveikti, jeigu „Dievas taip suplanavo“, arba deginti priešus ant laužų. Arba tai Šėtono darbas. Kaltas ne žmogus. Be to, kartą jau buvo savanoris, kuris už visos žmoniją nuodėmes ant sukryžiuotų pagalių pasikabino. Kadangi visi esame Dievo vaikai, o mūsų milijardai, rasime kam mūsų kaltes išpirkti ir kitą kartą.

Ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus sukūrė Dievą.

Dievas toks, kokį Jį nori matyti žmonės, o ne toks, koks Jis iš tiesų yra (t. y. nėra). Žmogaus savybę kurti Dievus puikiai iliustruoja tapyti paveikslai. Juose Dievas arba Jėzus vienu metu sugeba būti rudakis, mėlynakis, siauraakis, šviesiaplaukis, tamsiaplaukis, juodaodis ir t.t.. Nors Kristus buvo stebukladarys, Biblija neužsimena apie panašias jo išvaizdos metamorfozes. Belieka išvada, jog tokie Viešpaties paveikslai — menininkų vaizduotės vaisius, neturintis nieko bendro su tikrove. Arba... Jėzus buvo asari ateivis iš Tesija planetos. Kaip minima Mass Effect kūrinyje, kitos rūšys mato asari būtybes skirtingai. Šią hipotezę patvirtina ir tai, kad visos asari būtybės yra moters formos, kas paaiškina, kodėl Jėzus turėjo ilgus plaukus ir nešiojo ne kelnes, o ilgą sijoną.

Kova su pasaka.

Dievas gyvena galvoje, tad pirmiausia teks nugalėti save. Tam reikia susitaikyti su kai kurių svajonių praradimu, priimti tai, kas neišvengiama, nebijoti įžeisti to, kas neegzistuoja. Neįmanoma pažeminti Kalėdų Senio orumo pasakius, jog tas muša nykštukus ir krušasi su elniais. Panašiais kaltinimais nesugebėsite apšmeižti ir Supermeno su Batmanu. Kadangi nėra orumo savininkų, supykti gali tik šių personažų autoriai, sukantys verslą iš dovanų ir suvenyrų, susijusių su tais personažais. Tegu autoriai pyksta, bet nemeluoja, kad tokie personažai egzistuoja. O jeigu meluoja, tegu nepyksta, kad ne visi tuo šventai tiki. Kad melas būna „dvasingas“ ir „šventas“ dažniausiai stoja tie, kuriems jis materialiai naudingas.

Logika — religijos priešas.

Melas — neegzistuojantis pateikiamas egzistuojančiu.
Kūryba — neegzistuojantis pateikiamas neegzistuojančiu.

Tiesai reikia įrodymų. Be įrodymų tai nepagrįstas tikėjimas. Logika padeda nepasiklysti mintyse. Svarbu, kad nuo pat pradžios būtų remiamasi patvirtintais faktais ir žiniomis. Tiesa geriau, nei melas. Kada tiesos sakymas atlyginamas neteisingumu, blogumo kilmė ne tiesoje, o neteisingume. Tiesos bijo tie, kuriems ji nuostolinga. Kad ir kokia tiesa būtų nemaloni, daugiau galimybių nugalėti ir pakreipti veiksmus sau norima linkme turi besivadovaujantys tiesa. Tie, kurie remiasi melu, dažniau klysta ir pralaimi, nes nežino, kaip teisingai pasiekti pergalę. Meluojantys naudojasi tikinčiais melu.

Logiškai teisingos išvados ant melagingų pamatų.

Teiginio pvz.: „Einšteinas su Darvinu buvo tikintys. Reiškia, žymiausi mokslininkai pripažino Dievo egzistavimą. Todėl ir jūs nebijokite patikėti Viešpačiu.“ Skatinimas būtų teisingas, bet Darvinas su Einšteinu buvo netikintys ir apie tai asmeniškai bei nedviprasmiškai pasisakė. Jų žodžius galima nesunkiai rasti pasaulietinio mokslo archyvuose. Neatidūs žmonės užkimba nesigilindami į pirminių šaltinių teisingumą. Prieš vadovaujantis kažkieno pateiktais pavyzdžiais, pirmiausia reikia išsiaiškinti pavyzdžių teisingumu.

Logikos nebuvimas garantuoja neribotas „mistinių“ jėgų galimybes, todėl melo aukos skatinamos nesinaudoti logika. „Logika to nepaaiškinsi“ porina kunigas ir viliasi, kad niekas nesistengs to daryti. Paaiškinti galima viską. Niekas iš nieko neatsiranda. Viskas turi savo priežastis, nusitęsusias iki begalybės į praeiti. Visi visatos reiškiniai turi atsakymus, tik žmogaus protas per mažas, kad visus juos talpintų savyje. Todėl žmonės specializuojasi žiniose ir užsidirba parduodami tai, ko neturi kiti. Parduodantis suinteresuotas, kad pirkėjas neturėtų parduodamos prekės. Jeigu pirkėjas viską turės ir žinos, pardavėjas negalės jam nieko parduoti. Žinantys pelnosi iš nežinojimo ir suinteresuoti kvailumu, jeigu jis neša pelną, nebent žinios yra tai, ką jie parduoda.

Kunigas sako: „Pačios aukščiausios vertybės yra krikščioniškos vertybės.“ Ar nekrikščioniškos vertybės yra „žemesnės“, nes už „aukščiausią“ aukščiau būti negali? Ateistai, laisvamaniai, budistai su galybe kitų taikių religijų ir ne religijų tampa mažesnės vertės antrarūšiai. Krikščioniška arogancija sukėlė daug karų ir konfliktų. Tai, kad vertybė „krikščioniška“, nedaro jos „aukščiausia“. Priklauso nuo vertybės.

Kad ir 1982 m. Sabra ir Šatila, kur dorieji „vertybių kūrėjai“ ir „kultūros puoselėtojai“ krikščionys maronitai lupo akis, pjaustė liežuvius, prievartavo, kapojo kirviais, degino gyvus ir buldozeriais užvertė 2750 žmonių lavonų, neišskirdami nei moterų, nei vaikų, nei senių.

Kryžiaus žygiai, kurių metu išžudyta ne viena tautelė, išplėšta ir sudeginta galybė kitų kultūrinių vertybių. Inkvizicija, kurios metu buvo sudeginti kalnai švietėjiškos literatūros, kartu su jų autoriais ir skaitytojais. Adolfas Hitleris ir Musolinis, kurie patys teigė, kad yra klusnūs Dievo valios vykdytojai. Geriausi popiežiaus Pijaus XI draugai, kuris padėjo jiems ateiti į valdžią ir su kuriuo draugystės sutartis Italija pasirašė 1929 metais ir Vokietija 1934 metais. Mokslo ir progreso stabdymas.

Žinoma, krikščionybė nėra visų nelaimių kaltininkė. Tačiau ne visos krikščioniškos vertybės yra aukščiausios ir vedė link gerovės. Krikščionybės dominavimas yra didelis ir dėl to, jog ji griovė ir naikino kitas kultūras su idėjomis... ir ne tik todėl, jog tos buvo blogesnės.

Religijos egzistavimo motyvai ir principai.

Kad po mirties galėtų džiaugtis Rojaus malonumais, už galimybę ten patekti ir sielos ramybę žmonės moka ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir doru gyvenimu, gėrio kūrimu, maldomis. Kas yra dora su gėriu nustato Dievo atstovai. Dora ir gėris yra tai, kas jiems naudinga, blogis — kas nuostolinga. Individai ar jų grupės lipina gėrio ir blogio etiketes subjektyviai. Kunigų gobšumas neapsiriboja mužikų plėšimu. Jie apiplėšė ir vienas kitą. Celibatas įvestas tam, jog kunigai neturėtų palikuonių ir nesikėsintų gyvenimo laikotarpiu sukauptą turtą perduoti atžaloms. Kunigas su šeima — potencialus nuostolis Dievo namams.

Mainai.

Už materialias vertybes mainais duodama Iliuziją, nes ji nieko nekainuoja. Žmonėms negaila kelis dešimtmečius savo gyvenimo paaukoti dėl pomirtinės amžinybės Rojuje. Žmogaus poreikiai neišmatuojami kaip ir juos kurianti fantazija. Viso žemės aukso neužteks nusipirkti tam, ką galima gauti Rojuje. Ir visa tai gauti kunigas siūlo mužikams tik už tai, ką tie gali sau leisti. Pardavinėjantys vietas pomirtinėse žemėse vedliai iš to neblogai gyvena. Jie sėdi klūpančių svajotojų pastatytuose rūmuose ir maitinasi pažadų pagalba išsunktomis gėrybėmis. Kad afera būtų sunkiai perprantama, šventikai apipynė ją mistinių istorijų raizgalyne. Dar paskaitai ir paaiškini Bibliją su perkelinėmis prasmėmis taip, jog ji visada būtų teisi, ir sunku žmogui rasti siūlo galą, kai viskas atrodo protingiau, nei yra.

Šventikai nevengia kartoti, kad tikėjimui nereikia įrodymų (kaip aklam nereikia šviesos). Jie paprasčiausiai tų įrodymų neturi. Nes jei turėtų, jais visiems akis išbadytų. Šventi raštai — „neandertaliečių“ pasakos, kurių „perkeltinės prasmės“ gimsta skaitančių galvose, patiems skaitantiems patinkančia forma. Perkeltinė prasmė — universalus dalykas. Kam kaip patinka, taip tas ir aiškina. Rašytojai nustebtų pamatę, kokios jie protingos ir daugiaprasmės būtybės buvo.

Daugiaprasmė perkeltinė prasmė.

Perkeltinės prasmės „protingumas“ priklauso ne tik nuo rašytojo sugebėjimo kalbėti simboliais, bet ir nuo skaitytojo sugebėjimo autoriaus žodžiams priskirti kuo daugiau reikšmių. Pvz.: autorius parašo: „Mano gyvenimo kelias buvo rožėmis klotas.“ Skaitantis gali tai suprasti skirtingai. Priklauso nuo to, kaip jis įsivaizduos einantį „rožių“ keliu — basą ar su batais.

Kilus ginčui, dažnai laikomasi to „iššifravimo“, kuris patogesnis-naudingesnis besiginčijančiam. Iškilus „nepatogiam“ Biblijos epizodui, imama aiškinti apie „perkeltines prasmes“, kadangi jos leidžia manipuliuoti ir laviruoti siužetu žmonių sąmonėje plačiau, nei tiesmukas paaiškinimas. Žodžiams galima suteikti visiškai priešingą reikšmę, nei norėjo pasakyti autorius. Ir atrodo protingiau, nei yra. Pradedama pretenduoti į „gilias mintis“.

Religija, karas ir politika.

Kai religija buvo atskirta nuo valdžios, valdantys valstybę neteko svaraus preteksto, kodėl reikėtų sumušti kaimynus. Kariuomenė neteko kuo sukti einantiems į mūšį kareiviams galvas. Kai kariai apsišvietę tampa, plėšti ir prievartauti sunkiau darosi. Vis mažiau norinčių rizikuoti gyvybe. Netiki „God“ kodo teikiamu nemirtingumu. Pasaulietinėje visuomenėje sunkiau rasti politiko ar kunigo asmeninius interesus ginantį kvailį, pasiryžusį mirti vardan pomirtinio užmokesčio.

Biblija.

Viena iš žiauriausių ir antžmogiškiausių knygų istorijoje. Viešai iš tribūnų pateikiamos pakoreguotos arba tik gražios jos dalys. Nes nedaug kas šiandien pateisintų su pasididžiavimu aprašomas Dievo iš keršto vykdomas masines ir pavienes žudynes. Kartais paties Dievo rankomis. Kas palaimintų kankinimus ir lytinių organų pjaustymus gyviems. Kas pateisintų, kai ištikimybę Dievui tėvas turi įrodyti užmušdamas savo sūnų. Biblijoje ne balti avinėliai ir nekalti angeliukai purpurinėse pievose. Tai krauju ir melu, vardan šlovingos Dievo valdžios, persunkti popieriaus lapai. Daug žmonių, nesusipažinusių su Biblijos turiniu nuo viršelio iki viršelio, šliaužioja ant kelių sapaliodami apie kažkokią Dievo meilę ir gailestingumą.

Dievas vienu pirstelėjimu sukūrė pasaulį ir aktyviai reiškėsi Biblijoje, bet šiandien negali išstenėti nė menkiausio savo pavidalo kokio masinio susibūrimo vietoje. Dievas — žmogaus galvoje egzistuojanti iliuzija. Kad dievas „pasirodytų masėms“ reikia minios beprotnamio pacientų su identiška šizofrenijos forma. Bažnyčia pelnosi klaidindama, su kiekviena klaida nešdama nuostolius. Ji bukina ir protiškai susilpnina žmones, kad galėtų pardavinėti viltis. Fantazijos apie pasakų šalį nėra vertybė.

Žmonių poelgiams yra konkrečios priežastys.

Jei kažkas sako, kad nori padėti, jūs už tai sumokėjote, sumokėsite ateityje arba kažkas tai padarė ar padarys už jus. Paslaugos kaina kartais slepiama ir menkinama tam, kad išvengti derėjimosi. Galima įkišti prekę, o sąskaitą pateikti tada, kai ją sunaudosite ir nebus kur trauktis, kaip tik apmokėti, kiek pareikalaus. Žmonės nenori būti skolingi, tad stengsis įtikinti, kad jumis nesinaudoja. Būsite įtikinėjami, kad pagalba siūloma jums ir dėl to skolingi būsite irgi jūs. Nauda būna ne tik materiali, bet ir psichologinė. Kartais pats pagalbininkas sau meluoja ir nenori prisipažinti, kad padeda kitam todėl, jog tikisi sulaukti atlygio ar žino, jog jam nuo to blogiau nebus. Net nesąmoningai vertindami reiškinius, neatsiribojame nuo savęs ir savo poreikių. Mąstome tomis pačiomis smegenimis, kurios rūpinasi mūsų kūno ir proto gerove. T. y. pirmiausia savimi. Žmonės nenori pripažinti ir prisipažinti, jog siekia naudos sau, nes asmeninės naudos siekimas visuomenės (kitų) akimis yra savanaudiškas, todėl turi blogą atspalvį. Vertintojams nenaudinga ar net „blogai“, kai kitas siekia asmeninės naudos sau, bet ne vertintojui. O kas prisipažins, ir dar viešai, kad jis blogas egoistas. Toks visuomenės požiūris irgi egoistiškas. Daug kas puola kaltinti kitus egoizmu dėl to, jog patys yra egoistai.

Norėdami pakilti kitų akyse, žmonės.

GARBINA SAVE. Tokiu atveju, reikia parodyti save. Tačiau ne visi turi ką parodyti ar duoti, kas juos pakylėtų. Todėl renkasi antrą metodą, kuris nieko nekainuoja.

ŽEMINA KITUS. Žmonės sugalvoja įvairius kitų žeminimo būdus. Jie suskirsto save pagal tam tikrus požymius ir jungiasi į grupes, kurias paskui patys šlovina. Jei tokių požymių nėra, jie susikuriami, kad ir kokie būtų juokingi, absurdiški ar nepagrįsti. Svarbu, kad „pranašumo“ ženklas nieko nekainuotų, ypač proto pastangų, nes proto parduotuvėje nenusipirksi. Tinka viskas: odos spalva, aprangos stilius, plaukų ilgis, kilmingi protėviai, specifinė „meile“ tėvynei, priklausomybė vienai ar kitai religijai, sluoksniui, tautybei, lyčiai ir t. t..

Jie stengiasi visus įtikinti, kad Tai yra tiesos požymis ir dėl To jie yra pranašesni už likusius. Kad Tai jiems suteikia daugiau teisių spręsti už kitus. Tokiu atveju ne tiesa svarbiausia, o sugebėjimas įtikinti aplinkinius, jog dėl šių savybių įgyjama teisė valdyti tokių savybių neturinčius.

Pažeminus ir įtikinus kitą, kad esu aukštesnis, kitas mano atžvilgiu taps menkesnis. Nebūtinai mano ir jo, svarbiau, visuomenės akyse. Jeigu visuomenė pripažins jį menkesniu, ar jo grupę menkesne, nei mano, galėsiu jį valdyti ir įtakoti jo sprendimus, padedamas visuomenės. Mažesnis privalo gerbti didesnį.

Teisingumas ir tiesa — ne tas pats.

Minia tiki, jog dėl jos besistengiantieji elgiasi teisingai. Todėl dažnai net nekelia sau klausimo ar tie, kas dėl jos stengiasi, yra teisūs. Minia myli šventikus už jų pastangas jai parūpinti gerovę po mirties, o ne už tai, jog kas nors tą gerovę jau gavo. Rūpinimosi teisingumas sutapatinamas su tiesa ir taip pateisinamos klaidos. Kartais tikras ar apsimestinis rūpestis atneša daugiau žalos, nei naudos tam, kuriuo rūpinamasi.

Nelaimės proporcingos bažnyčios gerovei.

Bažnyčiai naudingos nelaimės ir visuotinės krizės. Ištikus didelėms nelaimėms, bažnyčios prisipildo „išsigelbėjimo“ ieškančių žmonių. Ne be reikalo ji skleidžia gandus apie pasaulio pabaigą ir skelbiasi gelbėtoja. Krizių ir nelaimių metu, kai nemato išeities tikrovėje, žmogus griebiasi bet kokio šiaudo. Kreipiasi į burtininkus, ekstrasensus, parapsichologus, šamanus ir kitus šarlatanus, puola į bažnyčias melstis, maldaudamas išsigelbėjimo.

„Nesavanaudiškas“ noras rūpintis kitais.

Vienas iš būdų tapti reikšmingu su galimybe pačiam viskuo mėgautis — susikurti sąlygas, kad galėtum kažką drausti kitiems.

Visokios moralinės komisijos „aukojasi“ dėl visuomenės — kvailų tamsuolių, peržiūrinėdamos už ją „amoralius“, „nedvasingus“, „pavojingus“ filmus, skaitydamos daugumai neprieinamą literatūrą. Jos sprendžia, ką visuomenė gali, o ko ne. Prisidengdami teiginiu „mes rūpinamės visuomenės morale“ cenzoriai suteikia sau teises (privilegijas) įsakinėti turintiems tokias pačias prigimtines teises į laisvę, informaciją ir apsisprendimą rinktis. Jie iškelia save aukščiau už likusius tuo, kad jie „rūpinasi“ lyg tėvai, vaikais. Moralistas cenzorius laiko savo teise nurodinėti elgesio normas bet kam, kas neįeina į komisijos sudėti. Protingesni ir labiau išslavinę žmonės irgi turi paklusti, kaip vaikai tėvams. Jėgos struktūros turi prižiūrėti, kad suaugę žmonės vienas kito neprievartautų ir viskas vyktų savanoriškumo principu. Dažnai jie nesitaria ir nesiaiškina su visuomene apie tai, kas yra moralu, o kas amoralu, bet nustato pagal savo suvokimą. Suaugusių žmonių cenzūra skirta suaugusiems yra prievarta.

Tėvai išties mumis rūpinosi, o šie simuliuoja tėvų iliuziją ir mulkina, kad galėtų valdyti ir priverstų derintis prie jų subjektyvios pasaulėžiūros, besirūpinančios savo, o ne mūsų išlikimu. Jeigu „besirūpinantiems morale“ reikėtų pasirinkti, ką nustumti nuo skardžio, save ar jus, palinkėkite sau gero skrydžio. Jie padaro save reikšmingais, galinčiais įtakoti ir valdyti aplinkinius. Jie suteikia sau galimybes naudotis likusiems neprieinamais informacijos šaltiniais, kas padeda tapti geriau informuotais už tuos, kuriems uždraustas pažinimo vaisius. Jie „rūpinasi“ ne kitais, o informacinio pranašumo galimybe prieš tuos, nuo kurių informaciją slepiama. Kam jie naudoja žinias, kurių negaunate jūs? Išlikimui. Ir jiems tai sekasi geriau, nei jums, nes jie žino daugiau.

1. Visi poelgiai turi priežastis ir pasekmes.
2. Gyviai pirmiausia rūpinasi savo išlikimu ir tik paskui kitais, nes, neturėdamas savo organizmo, negalėsi pasirūpinti kitais organizmais.
3. Poelgiai orientuojami į sėkmę — kuo daugiau naudos su kuo mažiau nuostolių.

Gyvių poelgiai orientuoti į kuo didesnės naudos siekimą — fizinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Siekiantys sau nuostolių nusibaigia. Tai daroma sąmoningai ir nesąmoningai net tada, kai nesugebama konkrečiai paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi. Pagrindinis motyvas ir tikslas — savisauga ir išlikimas.

Motina Teresė užsiiminėjo gerais darbais ir labdara, nes norėjo būti gera ...Dievui, kaip tai pati suprato. Bandė Jam įsiteikti ir už tai patekti Rojun, kur tik šventus ir nešikančius priima. Jeigu būtų kitaip, į žemę iš debesų šūdai kristų. Jos poelgiai padiktuoti savanaudiško psichologinio pasitenkinimo svaigstant apie amžinybę su angelais. Ji žinojo, kad lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylę, negu žmogui per neišlaižytą Kūrėjo šiknaskylę Rojun patekti. Dievas liepė dalintis — ypač svetimu. Gyviai siekia naudos, nes iš nuostolių neišgyvensi. Nauda įvardinama „blogiu“, kai ji skirta ne vertintojui, o kam kitam. Ypatingai kai tai vyksta vertintojo sąskaita. Teresės poelgiai buvo motyvuoti noru prisigerinti prie Dievo, tapti panašia į Dievą, susilieti su Dievu. Viliojo pomirtinė kompensacija. Be to, ji pati maitinosi ir gyveno iš surenkamos labdaros. Todėl mielai skatino visus būti dosnesniais. Vardan idealizavimo galima tai nutylėti, nes užsiimti labdara už atlygį ne taip „dvasinga“, kaip už ačiū. „Šventųjų“ moralinės ir materialinės pajamos neaptarinėjamos.

Mokslo galia.

Ir kovoja iki šiol kunigai prieš mokslo ir medicinos išradimus — gerovės ir nepriklausomybės nuo gamtos jėgų nešėjus. Nepatinka Bažnyčiai išradimai, kurie perima „Dieviškas“ funkcijas, nes tai Dievo „konkurentai“. Kuo labiau žmogus savo gebėjimais prilygs Dievui, tuo žmogiškesnis ir menkesnis prieš jį atrodys pats Dievas. Pvz.: atrasdamas elektros energiją, mokslas atėmė iš Perkūno žaibą ir neturi Tas dabar kuo svaidytis. Bažnyčia kovoja prieš dirbtinį apvaisinimą, klonavimą su genetiką, kontracepcijos priemones it t. t.. Jai būtų mieliau, jeigu gyventume, kaip Afrikoje. Prispausti ligų ir skurdo, besidauginantys lyg žiurkės. Atvedantys į pasaulį naujas armijas išbadėjusių Dievo tarnų, nuolankiai bučiuojančių Šventiems Tėvams auksiniais žiedais nukarstytas rankas ir kojas. Neturintys ko valgyti tamsuoliai, statantys savo vedliams į svajonių kraštą rūmus. Afrikoje religija turi labai stiprias pozicijas ir iš skurdžios aplinkos išsiskiriančius turtus bei pastatus. Ten ji perka žmonių protą už maisto trupinius. Bažnyčia šventina bombas, tankus, karinius laivus, ką tik iš gamyklos išriedėjusius lėktuvus. Ne todėl, kad nukritusi bomba savo šventumu visų sielas akimirksniu pasiųs į dangų. O todėl, kad suluošintieji, bėgdami nuo mirties, puls į visus priimančius religijos gniaužtus. Todėl visada galima išvysti bažnyčios tarnus šalia tų priemonių, kurios neša mirtį ir nelaimes. Daug rečiau bažnyčia smerkia pasaulio kariuomenes ir jų naikinimo įrankius, kaip blogį. Nelaimės pripildo bažnyčias, o pilnos bažnyčios — kunigų duona, pinigai ir galia. Jie tai supranta. Kadaise patys buvo pavertę Europą siaubinga skerdykla. Sėdėjo savo dieviškos šlovės viršūnėje ir rodė meilę — degino gyvus, lupo odą, laužė kaulus, rovė replėmis papus, pylė išlydytą šviną į gerkles. Atkreipkite dėmesį, prieš ką dažniau pasisako bažnyčia — prieš karines pajėgas ar prieš mediciną ir pamatysite, kam jie tarnauja. Nelaimės ir skausmo nešėjams ar gyvybės sergėtojams. Medicina — bažnyčios priešas. Didžiausia nelaimė žmogui — prarasti sveikatą ir gyvybę. Bažnyčia klesti nelaimių metu, kai aptemsta protas. Kiekviena sistema rūpinasi jai klestėti palankiomis sąlygomis ir jų paikymu.

Kvailys praturtėja atimdamas. Protingas padaro taip, kad jam pačiam atneša, atiduoda ir dar padėkoja. Kunigai elgiasi protingai. Jie su Dievu uždari savo vidiniuose reikaluose ir ne tokie atviri, kai bandai patekti vidun.

Kai dauguma aplinkui valgo medų, nebūtina ėsti šūdą, kad atrodyti kitokiu.

Religingieji satanistai ir „nemokamą“ meilę dosniai dalinantys krikščionys — dvi to paties medalio pusės. Religinės nesantaikos beprasmybėje nepadeda nei Dievas, nei Šėtonas. Stabai naudojami lyg vėliavos lengvatikių kariuomenėms suvienyti, naikinant ir plėšiant nepaveiktus apgaulės. Su tokiu dievišku užnugariu nebaisu eiti mūšin ir mirti su šypsena. Kovon su pavojų keliančiais priešais ir visų bėdų kaltininkais. Ginti savo bukumą puolant visus, kas jį pastebi. Naikinti galinčius parodyti po „gėrio“ kauke pridengtus savanaudiškus siekius. Dievas su Šėtonu — išgalvoti personažai ir neturi nieko bendro su tiesa. Jais prisidengiama apsiskelbiant išrinktaisiais ir suteikiama sau teisė prievartauti nepaklususius pasaulėžiūrai, norui valdyti ir grobti.

Prirakinta laisvė

Kaime augo nuo pat mažens pririštas ir beveik nė karto nepaleistas šuo. Pagailo man jo, todėl nutariau leisti jam pabėgioti. Nuėmęs nuo kaklo grandinę pasitraukiau į šoną. Būdamas pagaliau laisvas, jis to visiškai nesuprato ir nesitraukė nuo būdos toliau, kaip per du metrus — tiek, kiek jį visada ribojo grandinė. Nusprendžiau, kad reikėtų padėti ir priėjęs pradėjau stumti šunį iš „užburto“ rato. Šuo spaudėsi prie žemės ir drebėdamas priešinosi, nenorėdamas trauktis nuo gyvenamosios vietos. Nutariau, kad po kiek laiko jis apsipras ir pasinaudos suteikta galimybe pats. Taip ir atsitiko. Po valandos lakstė kaip pamišęs didžiuliu greičiu ir atrodė be galo laimingas. Niekas neatkreipė dėmesio ir nepastebėjo, kaip jis iki vakaro papjovė porą niekuo nenusikaltusių vištų. Išaiškėjus pasekmėms, teko jį pasigauti ir vėl pririšti. Taip ir mirė pririštas. Moralas: Grandinė gali saugoti moralę, bet prirakintas laisvai gyventi neišmoksta. Grandinei nutrūkus, įgyta laisvė, kaip automobilis be stabdžių nemokančio vairuoti rankose, gali atnešti žudynės. Išmokusios gyventi laisvėje tautos laimi prieš savo piliečius sukausčiusias diktatūras.

Bijoti neišvengiamo — beprasmiška ir kvaila. Gyventi visą gyvenimą baimėje — apgailėtina. Bandymas pasijuokti iš mirties nėra jos šlovinimas. Mirtis su pomirtiniu gyvenimu šlovinami Biblijoje. Žudosi ne tie, kurie nebijo mirties, o tie kurie bijo gyvenimo ir turi patrauklių motyvų „keliauti“ anapilin.

Žmogus yra pats sau dievas. Ruling Class, The (1972):

— Iš kur jūs žinote, kad esate Dievas?
— Melsdamasis atrandu, jog kalbuosi pats su savimi.

Scientologija — profesionalūs smegenų plovėjai. Šiuolaikinė religija, naudojanti painius, logiškai skambančius argumentus. Jie jungia mokslą su savo melu ir melagingai priskiria sau mokslo pasiekimus. Prisidenginėja mokslininkų vardais ir terminologija. Naudoją metodą „9 kartus pasakyk tiesą, o 10 kartą įterpk savo melą“. Jei 9 kartus patikės ir patikrins, tai 10 kartą pasitikės. Jei norite sužinoti scientologijos pagrindus, galite pažiūrėti „Pietų parko“ (“South Park”), 9 sezono, 12 epizodą „Įstrigęs spintoje“ (“Trapped in the Closet”).

Kodėl dalis mūsų nekantraudami laukia astrologinių pranašysčių naujausiame laikraščio numeryje? Kodėl jomis tikime ir esame pasiruošę atitinkamai pagal jas elgtis? Juk nešališki patikrinimai ne kartą parodė astrologinių prognozių ir asmenybės apibūdinimų beprasmiškumą.

Labiausiai tikėtinas atsakymas būtų štai koks: Žmonės tiki astrologinėmis pranašystėmis ir prognozėmis todėl, kad nors ir kaip bebūtų keista, jos yra teisingos. Bet (ir tai labai svarbus “Bet”!) teisingos jos todėl, kad yra tokios bendros, neapčiuopiamos ir miglotos, kad tinka visiems ir bet kada.

Čia veikia psichologams žinomas reiškinys, vadinamas „Barnumo efektu“. Jis pavadintas praėjusiame amžiuje žinomo cirko savininko ir nenormalių daiktų demonstruotojo Fineaso Barnumo (Phineas Taylor Barnum 1790-1828) vardu. „Barnumo efektą” galima apibūdinti taip:

Žmogus linkęs sau asmeniškai priskirti bendrus, neaiškius, banalius teiginius, jeigu jam sakoma, kad šie teiginiai yra gauti ištyrus kažkokius tam žmogui nežinomus faktorius.

„Barnumo efektas“ psichologų tiriamas apie 40 metų. Per tą laiką psichologai nustatė, kokiomis sąlygomis žmogus tiki jam pateiktais teiginiais. O taip pat, kokie žmonės yra linkę tikėti ar netikėti, kokie teiginiai sukelia pasitikėjimą. Matyt, tai susiję ir su dideliu žmogaus susidomėjimu savo asmenybe ir jos likimu.

50-ųjų metų gale amerikiečių psichologas Rosas Stagneris (Ross Stagner 1909-1997) atliko klasikinį tyrimą. Eksperimente jis pakvietė dalyvauti 68 skirtingų firmų darbuotojus iš personalo skyrių. Jis jiems išdalino ir liepė užpildyti psichologinę anketą (testą). Ši anketa leido susidaryti kiekvienos asmenybės psichologinį portretą. Paskui, surinkęs šias anketas, psichologas sudarė visiems bendrą — falsifikuotą charakteristiką, naudodamas 13 frazių iš įvairių horoskopų. Vėliau, išdalinęs šią bendrą charakteristiką kiekvienam dalyviui, Stagneris pareiškė, kad jos sudarytos kiekvienam individualiai, remiantis ankstesniu psichologiniu testu. Jis paprašė kiekvieno dalyvio perskaityti savo charakteristiką ir prie kiekvieno sakinio pažymėti, kiek ji teisingai atspindi skaitančiojo charakterį. Vertinimų skalė buvo tokia:

Neįtikėtinai teisingai — teisingai — pakankamai teisingai — per vidurį — greičiausiai klaidinga — visiškai klaidinga.

Daugiau nei trečdalis atsakė, kad apibūdinimas yra neįtikėtinai teisingas, 40% — pakankamai teisingas. Beveik niekas neįvertino savo charakteristikos kaip visiškai klaidinga. O tai juk buvo personalo skyriaus darbuotojai, kurie, atrodo, yra patyrę žmogaus asmeninių savybių vertinime!

Šis testas atskleidė dar vieną įdomią „Barnumo efekto“ savybę. Štai kokias dvi frazes tiriamieji įvertino kaip neįtikėtinai teisingas: „Gyvenime jūs mėgstate šiokią tokią įvairovę, tam tikrą pasikeitimų lygį ir pradedate nuobodžiauti, jeigu jus vargina įvairiais apribojimais ir griežtomis taisyklėmis.“ ir „Nors jūs turite asmeninių trūkumų, tačiau, kaip taisyklė, mokate su jais susidoroti.“. Ir priešingai, visiškai klaidingais buvo pripažinti šie teiginiai: „Jūsų seksualinis gyvenimas neapsieina be problemų.“ ir „Jūsų viltys kartais būna pernelyg nerealios.“. Remiantis rezultatais galime daryti išvadą, kad „Barnumo efektas“ veikia su teigiamais teiginiais. Ir tai ne nuostabu. Mums visiems nėra malonu apie save sužinoti ką nors neigiamo.

Panašūs tyrimai buvo ne kartą atlikti skirtingais variantais. Taip 60-ųjų metų gale vienas prancūzų psichologas patalpino laikraštyje reklamą, siūlydamas savo, kaip astrologo, paslaugas. Jis gavo šimtus užsakymų ir išsiuntė užsakovams vieną ir tą patį „horoskopą“. Horoskopas buvo sudarytas bendromis, neapibrėžtomis frazėmis. Ir ką gi? Daugiau nei du šimtai užsakovų parašė jam laiškus su padėkomis už nuostabiai tikslų, meistriškai sudarytą horoskopą.

Australijos profesorius, psichologas Robertas Trevetenas reguliariai vertė savo pirmakursius studentus užrašinėti savo sapnus arba aprašyti, ką jie mato spalvotose rašalo dėmėse (Roršaro testas). Vėliau, „apdirbęs“ duotą medžiagą, profesorius, kaip didžiulę paslaptį, pateikdavo tą pačią (visiems vienodą) „asmenybės analizę“ iš 13 frazių, kurią naudojo Rosas Stagneris, ir prašydavo išsakyti nuomonę apie šios analizės teisingumą. Tik po to, kai kiekvienas studentas, girdint visai auditorijai, pareikšdavo, jog yra visiškai patenkintas analizės teisingumu, Trevetenas leisdavo jiems pažvelgti į vienas kito popierius. Jis manė, kad tai puikus praktinis darbas įvedant studentus į psichologijos kursą.

Kokie dar faktoriai, be atsargaus neapibrėžtumo, su iš esmės teigiamomis frazėmis, verčia tikėti būrimo rezultatais? Žinoma, naivūs ir lengvatikiai žmonės papuola lengviau. „Barnumo efektas“ vienodai veikia tiek vyrus, tiek moteris. Astrologo prestižas ir populiarumas daro nedidelę įtaką, tačiau niekada nepakenkia pabrėžti, kad jis naudojasi, pavyzdžiui, slaptomis babiloniečių žiniuonių žiniomis, asmeniškai perskaitytomis nuo molinių lentelių.

Svarbus faktorius — kokius klausimus astrologas užduoda skirtus analizei. Pvz., žmonės daugiau tiki tais, kurie klausia tikslios gimimo datos ir vietos. Taip amerikiečių psichologas Rodas Snaideris davė savo tiriamiesiems vieną ir tą patį horoskopą. Horoskopais buvo patenkinti labiau tie, kurių „sudarymui“ profesorius klausė ne tik gimimo metų ir mėnesio, bet ir gimimo dienos su valanda.

Dar vienas faktorius „Barnumo efekto“ veikime yra tai, kad mes mėgstame komplimentus, bet abejotinai žiūrime į mums skirtus kritiškus pasisakymus. Tai dar nereiškia, jog tam, kad patikėtumėme horoskopu, jis turi būti sudarytas iš vienų pagyrimų. Leistinos ir kai kurios užuominos į atleistinus mūsų charakterio trūkumus. Viename eksperimente Rodas Snaideris ir jo bendradarbiai nustatė, kad astrologiniai charakterio apibūdinimai buvo labiau priimami, jeigu juose būdavo penkis kartus daugiau teigiamų pastebėjimų apie charakterį, negu neigiamų. Štai, pavyzdžiui, charakterio apibūdinimas, gautas, tiesa, ne iš astrologo, o iš grafologo, bet skirtumas čia nedidelis:

„Optimistas, visada žiūri į ateitį. Ekstravertas. Turi išlavintą intelektą. Kultūringas. Ryžtingas. Yra užsispyrimo požymių. Greito proto, tačiau darbe blogai susidoroja su smulkmenomis ir tuomet prireikia darbuotojų, kuriems jas būtų galima pavesti.“

Tai tipiškas teigiamas apibūdinimas, kurį mielai priims bet kuris užsakovas. Pabrėžti du trūkumai. Tačiau tai padaryta taktiškai. Tie trūkumai žiūrisi beveik kaip privalumai: „yra užsispyrimo požymių“ (o juk užsispyrimas — beveik atkaklumas) ir „blogai susidoroja su smulkmenomis“ („prireikia darbuotojų“ šioje situacijoje reiškia, kad gali vadovauti žmonėms). Pagalvokite, ar daugelis priimtų kaip teigiamus tokius apibūdinimus su tokiomis išvadomis: „yra intelekto požymių“ ir „sunkiai masto, bet gerai susidoroja su smulkmenomis“.

Dar vienas faktorius, tarnaujantis „Barnumo efektui“, toks:

Į astrologus dažniausiai kreipiasi nelaimingi, susirūpinę, susipainioję gyvenime, puolę į depresiją, bijantys ateities žmonės.

Ar šių simptomų rinkinys nepaaiškina padidėjusio tikėjimo Astrologija priežasties, paskutiniais metais apėmusio mūsų visuomenę? Tokiems žmonėms kaip niekad reikia teigiamos ir „senovės kultūra“ pagrįstos prognozės apie jų charakterį ir ateitį. Jiems tai kaip savotiška psichoterapijos forma, sumažinanti jaudulį, baimę, abejones dėl ateities. Skirtingai nuo kitų terapijos formų, kurios reikalauja paciento pastangų pripažinti ir suprasti savo problemas, o vėliau pakeisti požiūrį į gyvenimą ir elgesį, čia reikalaujama tik duoti astrologui savo gimimo datą ir vietą.

Bėgant laikui, pranašystės darosi vis labiau įtikinamos ir pasiteisinančios. Į šią atminties savybę atkreipė dėmesį dar Froidas: žmogui būdinga atsiminti teigiamus pasisakymus apie jį ir užmiršti neigiamus. Svarbu ir tai, kad astrologo paslaugos dažnai kainuoja. Užmokėjęs už asmeninę konsultaciją ar visą horoskopams pašvęstą žurnalą, pirkėjas pasąmonėje nesutiks pripažinti, kad pinigus išmetė veltui.

Ir dar vienas efektas, žinomas psichologams: horoskopai veikia žmones, kuriems jie sudaryti. Pvz., perskaičius, kad jūsų ženklui būdingas sąžiningumas, jūs stengsitės netėkšti veidu į purvą ir palaikyti savo žvaigždyno reputaciją.

Pagal S.S.Stepanovo knygą „Ką jūs žinote ir ko nežinote apie save ir kitus“.

Sėdi žmogus prie stalo ir staiga, pokštelėjusi, perdega stalinė lempa. „Prakeikta lempa!“ krūptelėjęs pagalvoja žmogus ir supykęs trinkteli ranka per jos korpusą. O kitą rytą pasakoja, kad dėl neužbaigtų darbų ir kitų reikalų kalta lempa, nes ėmė susna šviečianti ir perdegė.

Ir nuskambėjo žmogaus makaulėje balsas: „Jeigu lempa yra negyva ir aš pats ją pagaminau, išeina, esu pats kaltas? Nea... taip netinka!“ Kad galėtų suversti kažkam kitam atsakomybę ir kaltę, žmogaus protas dirbo kaip įmanydamas. Kam kaltinti save, jeigu tam yra daiktai. Kalta gali likti ir už save neatsakanti, negalinti apsiginti ir pasiteisinti lempa, kuri nuo kištuko strypelių iki paskutinio stikliuko ir varžtelio tėra žmogaus kūrinys ir įrankis. Tad sugalvojo žmogus sudvasinti daiktus ir suteikti tuo jiems daugiau „savarankiškų“ galių. Ir ėmė spardyti automobilius, daužyti kompiuterius, smurtauti prieš kitus nekaltus objektus. Kaip Dievo sukurti žmonės nusidėjo ir buvo nubausti, taip nusidėjusius daiktus baudžia daiktų dievas — žmogus. Norėdami išsisukti, ant kažko išsikrauti ir sukrauti, prisigalvojo žmonės įvairiausių psichologinių suktybių. Šamanai visokie su Bažnyčia neblogai tuo verčiasi apie dvasias ir vaiduoklius kalbėdami. Kaip nesinaudosi tais, kurie patys pripažįsta savo kvailumą ir bukumą. Ale mokslas niekingas įrodinėja, kad daiktuose dvasių ir savarankiškų sielų nėra, griaudamas panašias teorijas. Daiktai jam materija bedvasė ir įrankiai žmogaus rankose. Tuo atima savarankiškai mąstantį, bet pasipriešinti negalintį atpirkimo ožį. Kaltininką, ant kurio, vardan sielos ramybės, galima suversti nuodėmes, blogybes ale nesėkmes.

Bet gyva dar mintis, kad daiktuose dievai, dvasios, džinai ale visokie prakeiksmai su palaiminimais sėdi. Nematomi tyko kiekvienoje „lempoje“ su savo keliais nežinomais ir nesuprantamais kėslais ale netikėtumais žmonių likimus valdo. Kaip tie telpa ne tik į didelius, bet ir mažus objektus — velniai žino. Dalis žmonių supranta, kad sukčiauja prieš save ir kitus, bet viešai prisipažinti tame ne taip malonu, kaip suspardyti kokį už kampo ar laido užkliuvusį siurblį. Ryškiai, jį vairuojantis džinas teises nusipirko.

Žmogaus kūnas — gyvybės namai, susiformavę milijonus metų trukusios evoliucijos metu. Dauginimasis — natūralus reiškinys, be kurio neišgyventų ir netobulėtų gyvybė, keisdamasi iš kartos į kartą. Panieka su pasišlykštėjimu savo namais ir savo paties atsiradimo proceso siejimas su nusikalstamu nepadorumu gimė iš realybės (evoliucijos dėsnių) neišmanymo ir lytinių organų asocijavimo su tuštinimosi procesais.

Aš inteligentas... kokie dar šūdai?

Žmogaus kūne nėra nereikalingų organų. Nėra įrodyta, kad viena kūno dalis yra mažiau „dvasinga“ už kitą. Kad odos lopinėlis iš užpakalio spinduliuoja didesniu blogiu ar gėriu, nei lopinėlis iš galvos. Galima niekinti žmones šluojančius gatves, tvarkančius kanalizaciją, išvežančius šiukšles. Galima šaipytis ir niekinti gydytojus, studijuojančius bei prižiūrinčius intymias kūno vietas, kurti anekdotus apie ginekologus. Galima žiūrėti į juos iš aukšto, kaip į kūno dalis, susijusias su organizmo nepanaudotų medžiagų šalinimu. Bet vargu, ar niekinantys ir smerkiantys visuomenės ir organizmo sanitarus, yra dvasios ir moralės galiūnai, esantys aukščiau už niekinamus. Gal jie patys, ne ką mažiau tuštindamiesi organinėmis ir buitinėmis atliekomis, taip bando pakilti virš savo trūkumo. Puolimu su kritika atsiriboja ir pabrėžia, kad jiems tai svetima ir nebūdinga. Taip jau atsitiko, kad tuštinimosi funkcijas atliekančios kūno dalys teritoriniu atžvilgiu susijusios su dauginimosi procesais. Tai ant dauginimosi per asociacijas meta neigiamo įvaizdžio šešėlį.

Nuo kūdikystės esame barami ir smerkiami tėvų (vaikystės autoritetų) už tai, kad prisišikame ir prisimyžame. Esame per maži suvokti, jog tėvai bara ne už tai, kad šaliname atliekas iš organizmo, o kad sutepame drabužius, kuriuos tėvams reikia plauti — pridarome kitiems problemų. Su organais, kaip su lytiniais, o ne tuštinimosi, barimas neturi nieko bendro. Augant „kritika“ sąmonėje ir pasąmonėje taip stipriai įsitvirtina, jog skirtumo, už ką esame barami, iš pradžių dėl kvailumo nesuprantame, o vėliau „tradicinės“ painiavos žmonės ir nebando narplioti. Žmonės gėdinasi tų kūno dalių, kuriomis atliko „negerus dalykus“. Tuštinimosi organai prisisotina neigiama asociacija, kaip keliantys rūpesčius ir atnešantys daugiau blogo, nei gero. Kai pagaliau ateina laikas su jais daryti kažką gero — suteikti sau ir kitam malonumus, pratęsti giminę, tarpkojo įvaizdis būna jau sugadintas. Tamsus šešėlis krenta ant visko, su kuo jis susijęs. Šikimas, myžimas ir dauginimasis tampa sujungti kaip šakos vienu tarpkojo kamienu. Reiškiniai žemiau bambos. Viena, kai aplinka teršiama ekskrementais (smirdi, mikrobai, nehigieniška), o kita (seksas, dauginimasis), kai du laimingi žmonės keičiasi tarpusavyje skysčiais, lyg saldžiausiu nektaru.

Papai ir varpos

Kvaila, kai žmonės skiria astronomines baudas už vienos Janet Jackson krūties viešą pasirodymą, nors matė, čiupinėjo ir čiulpė ne vieną, o VISUS DU papus nuo pat kūdikystės. Regis, tada papai netraumavo ir moralei neigiamos įtakos neturėjo. Žmonės suauga ir jų psichikai nuoga krūtinė ima grėsti neigiama įtaką labiau, nei būnant vaikais. Moters krūtinės laikymas pasišlykštėjimo vertu objektu, kurį reikia slėpti, kaip raupsuotą veidą, rodo visuomenės požiūrį į moters kūną. Ką ten papai. Vaikai nuo mažens mato lytinius organus... dažniausiai savo, jeigu tėvai nesiveda juos į nudistų paplūdimius. Ne tik mato, bet ir čiupinėja. Mergaitės tame saugesnės — joms nelabai yra į ką žiūrėti. Berniukams blogiau. Kiekvienas žvilgsnis žemyn — vinis į moralės karstą ir žingsnis keliu į Pragarą. Suaugę padeda vaikams „suprasti“, kad tai, su kuo gimsta kiekvienas ir atrodė natūralu ...taip nėra. Neužtenka apsirengti. Savęs reikia gėdintis. Vaikai sužino, kad juose yra šlykščios kūno dalys. Ant kito tos kūno dalys dar šlykštesnės. Pamatyti jas yra trauma, garbės ir orumo įžeidimas. Ir kuo vyresnis žmogus, tuo agresyviau į tai reikia reaguoti — užmušti gaidį!

Žinoma, nereikia mosuoti ataugomis ten, kur žmonės to nesitiki ir nelaukia. Ypatingai suaugusiems dėdėms ir tetoms prieš svetimus vaikus. Bet kai kurių kūno dalių tapatinime su blogiu nereikėtų ir padauginti. Kaip atsiranda žmonės, vaikams reikėtų paaiškinti iki hormonų audrų pradžios, kad iš anksto paruošti galimam stogo nunešimu. Mokyti apie žmogaus sandarą ir atsakomybės su pagarba savo ir svetimam kūnui. Bandymas slėpti tai, ką visi turi ir mato panosėje kasdien, yra kvaila. Per anksti pažindinti su dauginimosi instrukcijomis ir to pavojais irgi nereikėtų. Nėra reikalo užkrauti mažus vaikus suaugusių pasauliu ir žaidimų idėjomis, kurios lygiuojasi su degtukų deginimu ir virbalų kaišiojimu į rozetes. Jaunų žmonių taip pat nereikėtų įtraukinėti į seksą, kaip į kariuomenę, kol jie nesuvokia kūno tikrosios vertės ir proceso rizikos, kuo kartais naudojasi nesąžiningi suaugę. Nesugebėjimas paaiškinti ir slėpimas to, kas natūralu, dažnai yra ne vaikų saugumo, o suaugusių kvailumo problema. Protingais žmones daro teisingos informacijos turėjimas ir gausa, o ne jos ribojimas, melas ir išsisukinėjimas nuo tiesos. Meluojantys vaikams tėvai rodo blogą pavyzdį, kaip reikia „spręsti“ problemas. Tėvai seka pasakas apie gandrus, kopūstus, Kalėdų senius, o paskui stebisi, kodėl tie išauga melagiais, galvojančiais, kad siekiant tikslo meluoti yra gerai. Tiesa geriau už klaidingą informaciją ir spėliones. Jei vaikai netyčia pamato, be dramatizavimo paaiškinti, kad GYVYBĖS KŪRIMAS ir ATSIRADIMAS yra natūralus procesas. Nėra reikalo traumuoti putojantis, kad tai nuodėmingas, amoralus ir nusikalstamas įžeidimas aplinkiniams. Prisidengę dvasinėmis traumomis, pamačius nuogą kūną, žmonės dažniausiai siekia pasipelnymo ir galios demonstravimo.

Ekshibicionistai rodo lytinius organus ten, kur žmonės to nesitiki, be išankstinio kitų sutikimo taip elgtis.

Pedofilai išnaudoja protiškai nesusiformavusius vaikus, kurie silpnai orientuojasi vertybių mainuose ir nesugeba įvertinti savo veiksmų pasekmes. Kai koks bendravimo patirtį turintis senas „sifilitikas“ už šokolado plytelę (kainuojančią 3,45 Lt) tenkina savo lytinius poreikius, išnaudodamas silpnapročius (mažus vaikus), tiems netgi džiaugiantis, jog gavo paskanauti gardaus saldumyno. Panašiai keitė veidrodėlius į auksą kolonistai.

Valdžia ir visuomenė turėtų užsiimti silpnapročių (mažų vaikų) apsauga, jog tie nebūtų apgauti dėl savo kvailumo, kol užaugs ir taps protingais. Nuo 18-25 metų tokia apsauga būtų nutraukiama. Žmogus turi teisę pats spręsti, kokią savo nuosavybę (ir kūnišką) už kiek gali mainyti.

Psichologinis kontraceptikas

Teigimas, kad „seksas=blogis“ senovėje atliko ir psichologinio „kontraceptiko“ vaidmenį. Nesimylėti — veiksminga priemonė apsisaugoti nuo vaikų. Suaugusieji, norėdami, jog vaikiai nestebimi nesimylėtų ir nereikėtų išlaikyti savimi dar nesugebančius pasirūpinti snarglius ir jų tokias pačias atžalas, stengėsi vaikams sukelti pasišlykštėjimą seksu. Moraline, psichologine „kontracepcija“ rūpinosi paprasti ir „šventi“ tėvai.

Mergaitėms aiškino, kokia šlykštynė auga vyrams tarp kojų ir kad jos nesiartintų prie tos pabaisos. Tą pamačiusi gera auklėtinė galėjo ir nualpti. Žaltys, matyt, ir buvo ta perkeltinė varpa, kurios sugundyta Ieva paragavo uždrausto vaisiaus. Rojaus ekshibicionistas Adomas tabalavo tuo Dievo išradimu iki pirmos moters smalsumui ir susilaikymui nepakeliamo lygio.

Berniukus mokė, jog dailioji lytis graži tik išoriškai, bet viduje — baisybė baisiausia. Kad bobai odą nulupus ir žarnas išvertus, ne gražuolė kvepianti pasimato. Galios olimpe bažnyčia užsiėmė ne tik teorija, bet ir praktinėmis demonstracijomis. Veisėsi tose velniai, siera, smarvė, protoplazminiai skysčiai glitūs ir kiti nuodėmingi elementai. Kuo gražesnė moteris, tuo šlykštesnė ragana viduje. Sukubė ištvirkusi, pagundoje žemiškoje gyvybės energiją vyrų siurbianti. Moters tarpkojis — vartai į Pragarą.

Dievas liepė nesidalinti.

Kūniški malonumai konkuravo su celibatu garsėjusiais Rojaus sodais. Ne veltui kunigais galėjo būti tik atsilaikantys prieš siaubingą blogį — seksą ir jį siūlančias velnio pakalikes — bobas. Žinoma, sekso draudimo kunigams tikroji priežastis buvo ne tokia dvasinga ir kilni. Bažnyčios vadovai rūpinosi, kad kunigai neturėtų palikuonių (tame tarpe žmonų, kurios dažnai gyvena ilgiau už vyrus) ir nesusigundytų perleisti bažnyčios tarnyboje užgyventų turtų nepageidaujamiems asmenims.

Tobulame pasaulyje nėra kūnų ir kūniškų pramogų.

Sekso smerkime daug nuveikė religijos atstovai, labiau vertinantys ne gyvybės tęsimą žemėje, o mirtį su pomirtiniu gyvenimu Rojuje. Dauginimasis trukdo žmonijai užbaigti „žemišką“ egzistavimo pakopą ir nukeliauti visiems Anapilin. Tobulas pasaulio modelis — danguje, kur nėra kūnų ir kūniškų pagundų. Pomirtiniame pasaulyje, kur patenka tik numirėliai, besikrušantiems vietos nėra. Todėl smerkiama tai, kas susiję su gyvybės palaikymu ir dauginimusi.

Malonumo alternatyvų blokavimas

Kita sekso smerkimo priežastis — religijos linkusios naikinti alternatyvias palaimas, konkuruojančias su dangiška malone ir malonumais. Sunku religijai konkuruoti prieš kūniškus malonumus giesmėmis ir cukraus saldainiais per atlaidus. Turintys ranka pasiekiamus malonumus žemėje mažiau domisi žadama laime aukštai virš debesų. Žmonės linkę drausti konkuruojančius malonumus priešingai lyčiai ir be religijos pamokymų. Vyrams nepatinka moterų galimybės džiaugtis kitais plikais vyrais ir kad tie vilioja dvipapes. Moterims nepatinka vyrų galimybės džiaugtis kitomis plikomis moterimis ir kad tos vilioja bepapius. Šalinama konkurencija, stiprinama monopolija... ne giliai dvasiniais pagrindais, o iš savanaudiškumo. Taip randasi kaltinimai, kad apie seksą galvoja tik dvasinės padugnės ir gyvuliai, o dorovingas žmogus yra aukščiau to. Gyvybės tęsimo aktas įvardinamas nepadoriu reiškiniu, nuodėme ir blogiu, dėl kurio reikėtų jausti kaltę. Seksas žlugdo visuomenės moralę, tad, norint apginti žmoniją, reikia slėpti panašius ištvirkimus.

Informacijos draudimas veda link nežinojimo. Žmogus verčiamas naudotis žemėlapiu su skylėmis, kuriose atsidūręs pasiklysta. Žmonės vengia intymių santykių lyg nusikaltimo net tada, kai tai turėtų tapti jungiančiu elementu. Pats seksas nėra nuodėmingas ir blogas. Matyti savo ir kito kūną yra normalu. Jeigu nuogas kūnas laikomas pasišlykštėtina nešvankybe, su kuriuo reikia kovoti, nieko nuostabaus, jog vėliau ta „šlykštynė“ žeminama, deginama cigaretėmis, prievartaujama, pjaustoma ir spardoma.

Malonumas ir kančia

Žmonės žino „dėsnį“, kad norint gauti kažką malonaus, dažniausiai reikia kažko atsisakyti ar pakentėti. Biblija irgi moko, kad norint būti be nuodėmės ir moraliu, kaip Kristus ar Dievas, reikia kentėti ant kryžiaus pačiam arba savo vaiką prikalti. Todėl radosi daug „vedlių“, pasiryžusių kankinti žemėje save ir kitus dėl dangiško malonumo ar tikslo, dažniau tarnaujančio kankintojo interesams. Per kančią į dangų. Toks kelias link gėrio. Jeigu susilaikymas prisideda prie kančios — gerai. Sekso malonumai prieštarauja kentėjimui, kas verčia religingus žmones jo atsisakyti. Apsėsti religinių mokymų ir siekdami „moralinių aukštumų“ žmonės atmeta seksą, kaip trukdį link aukštos moralės. Kai kurie, atsisakę malonumų, žengia dar toliau savęs kankinimo srityje. Jie žalojasi galvodami, kad kuo labiau ir ilgiau kentės, tuo šventesni bus. Organizuojasi šventes, kur save ir vienas kita lupa iki kraujo rykštėmis, kalasi vinis į kūną. Toks kankinimasis net neprivalo būti susijęs su tikslu. Žmogus gali plaktis rykštėmis galvodamas, kad jam nuo to padidės atlyginimas ar užderės gausesnis derlius. Galėtų ir mėsinę fleitą nusipjauti, bet baisu, nes dažna moteris paliudys, kad praradusiam instrumentą vyrui greičiau išdygs ragai, nei sušvis aureolė.

Kai mylisi (dauginasi) kiti.

Besimylintys potencialiai dauginasi, plečia savo linijos galybę ir užima teritoriją, kol jūs stovite ir žiūrite. Instinktams tai nepatinka ir nemalonu. Patraukliau pačiam sėti sėklą ir karaliauti žemėje, nei stebėti, kad vieta užimta ir kaišiojimu mėgaujasi kiti, o ne jie patys. Skirtingas sekso vertinimas priklauso nuo jame dalyvaujančių — mėgaujamės patys ar tuo užsiima kiti. Žmonės mieliau įžvelgia nuodėmę tame, kame patys nedalyvauja. Smerkimas gimsta iš savanaudiškumo, egoizmo ir pavydo svetimam džiaugsmui ir dauginimuisi. Aršumas didesnis, jeigu stebėtojas negali sau to leisti (pvz., yra kunigas ar pensininkas). Apkraus padangomis ir padegs, kaip valgantį gardžiai kvapnią ir varvančią taukais bandelę su mėsa iš bado mirštančių afrikiečių akyse. Davatka nuo bažnyčios varpinės klykianti, kad nuogo kūno su papais demonstravimas yra šlykštus ir draustinas, mielai spokso į pliko Kristaus atvaizdą per mišias. Jei bažnyčių sienas išpaišyti plikos Marijos su dideliais papais menais, gal ir vyrai ten dažniau pasimelsti eitų.

Proto priešpastatymas seksui.

Teigiama, kad seksu dažniau apsėsti kvailiai. Žinoma, jeigu žmonės tik tuo užsiima, galima spėlioti, kad proto kitai veiklai jiems neužtenka, bet malonumą laikyti nuodėme dėl to, jog tai malonu, o organizmui sunku atsilaikyti — kvaila. Protingi malonumuose ir darbuose gali būti vienodai veiklūs.

Prostitucija ir prekyba savo kūnų.

Žmogaus kūnas yra jo nuosavybė ir jis turi turėti teisę, nekenkdamas kitiems, su juo daryti, ką tik nori. Nuo 18 metų turi būti leista užsiimti visomis sveikatai mažai pavojingomis profesijomis. Nuo 25 metų, kada susiformuoja pilnavertiškas rizikos ir atsakomybės už veiksmus suvokimas, žmogus galėtų rinktis ir pavojingas profesijas, kaip karinė tarnyba, darbas šachtose ar prostitucija.

Nėra nieko nusikalstamo ar smerktino, kai vienas žmogus savo noru teikia paslaugą, o kitas savo noru ja naudojasi. Viskas moralu, kas priimtina abipusiai savanoriškuose mainuose dalyvaujantiems žmonėms ir nėra vieno asmens prievartos ir apgaulės prieš kitą asmenį. Seksas ne narkotikai, alkoholis ar rūkymas. Jis nėra kenksmingas organizmui fiziškai ar protiškai. Seksas organizmui netgi naudingas. Kartais moralistai mėgsta maišyti seksą su nusikaltimais ir vardina: sukčiai, vagys, žudikai, pedofilai, prievartautojai ir... prostitutės. Nusikaltimuose naudojama vieno žmogaus prievarta ar apgaulė prieš kitą žmogų. Toks lyginimas nesąžiningas ir remiasi savanoriškumo principų ignoravimu. Pašalinis asmuo (nedalyvaujantis savanoriškuose mainuose), primetantis savo subjektyvias „moralės normas“ kitiems besimylintiems suaugusiems žmonėms (savo noru atliekantiems abipusius mainus), užsiima PRIEVARTA. Kaip musulmonas, draudžiantis krikščioniams ir bedieviams valgyti kiaulieną. Nusikaltėlis yra prievartaujantis, o ne du savo noru besimylintys žmonės. Kartais skelbiama, jog prostitucija yra nusikaltėlių pajamų šaltinis ir tuo pati nusikalstama. Kad ji susijusi su specifiniais pavojais. Automobiliai pražudė kur kas daugiau žmonių, nei prostitucija. Jie irgi yra nusikaltėlių pajamų šaltinis. Daug žmonių važiuodami žuvo patys ir sužalojo kitus. Žinoma, užmušti žmogų automobiliu ar šautuvu lengviau, nei plikomis rankomis. Šautuvų draudimą galima suprasti — duonos jais, kaip peiliu, nepapjaustysi. Jų paskirtis — palengvinti žalojimą ar užmušimą. Automobiliai ir seksas, skirtingai nuo ginklų, turi daugiau teigiamų savybių ir paskirčių. Kaltas ne automobilis (prostitucija-seksas), o nemokantys jais važinėti žmonės. Reikia mokyti vairuoti, o ne drausti automobilius (seksą). Ne visi užaugo princais ir gražuolėmis su plačiu partnerių pasirinkimu. Legaliai pirkti turi būti lengviau, nei prievartauti.

Statybininkai su sportininkais savo kūną irgi pardavinėja. Kartais net neslepiama už kiek sportinis klubas nusipirko sportininko kūną. Savo kūną parduoda visi... smegenis, rankas, kojas... kas tarp kojų. Ar sporto klubų vadovus reikia sodinti į kalėjimą už sąvadavimą, nes tie perka ir parduoda sportininkų kūnus tam, kad patenkinti net ne pavienius, o minios poreikius, susirenkančios paspoksoti ir pagarbinti malonių akiai kūniškų reginių?

Ar norėtum, kad tavo motina dirbtų viešnamyje?

Jeigu darbas sąžiningas, nėra skirtumo, kuo žmogus dirba. Prezidente, šlavėja, prostitute, inžiniere ir t.t.. Gerai, jei darbas malonus ir susijęs su kuo mažesne rizika gyvybei. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir kūno šeimininkas. Tik jis pats turi teisę nuspręsti, ką su savimi gali daryti. Jei prostitucija užsiimta partneris, su kuriuo turimi lytiniai santykiai, galima padėti jam pakeisti profesiją iš savisaugos, o ne „moralinių“ sumetimų. Prostitucijos darbo trūkumas — didesnė rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Nors gydytojas irgi gali į namus dažniau ligą parnešti. Šachtininko profesija dar pavojingesnė ir kenksmingesnė, bet dėl to ji nelaikoma didesniu blogiu. Kitas prostitucijos minusas — konvejeriu tapęs seksas praranda sugebėjimą rišti lytiniu intymumu.

Žmonijos prioritetai

A. Žmonija turi gyventi (išlikti).
B. Gyvenimas turi būti geras ir malonus.

Prostitucijos legalizavimas (dėl didesnės ligų perdavimo rizikos) kenkia išlikimui (A). Prostitucijos draudimas kenkia punktui (B). Kad nereikėtų vardan vieno atsisakyti kito, reikia kovoti ir naikinti lytiškai plintančias ligas, kurios yra išlikimo ir malonumo priešas.

Pienas = seksas. Salmoneliozė = lytiškai plintančios ligos.

Pamatę salmonelioze apkrėstą pieną, žmonės kartais pareiškia: „blogas pienas“, neatskirdami ligos sukėlėjo nuo pieno. O juk ne pienas yra blogas. Blogio kaltininkas —salmoneliozė. Ir ne prieš pieną reikia kovoti, o prieš salmoneliozę. Idealiausia būtų išvalyti jį nuo ligos sukėlėjo, neišpilant ir nesunaikinant. Virusai, parazitai, grybeliai ir panašios negandos trukdo žmonijai be pašalinio, neigiamo poveikio mėgautis gyvenimu ir prisideda prie lytinių santykių blogo įvaizdžio. Matydami ligų kankinamą seksą žmonės skelbia: „seksas neša blogį“. Nes neatskiria sekso nuo ligų. Įvardina jį, kaip pavojingą blogio šaltinį, ragina drausti ir naikinti. Šaudo susilaužiusius koją arklius. Vietoj kovos prieš seksą, teikiantį malonumus, geriau orientuotis į medicinos kovą prieš lytiškai plintančias ligas.

Ištikimybė ir melas

Jeigu žmonės susitaria ar leidžia suprasti, kad bus atviri, ypatingai tame, kas susiję su padidėjusia rizika sveikatai, intymūs santykiai už partnerystės ribų neturėtų būti paslaptimi. Pažadėjęs būti ištikimu, bet sulaužęs pažadą ir apgavęs, yra melagis. Siekdami tikslo (sekso) žmonės gali meluoti, klaidinti, nuslėpti, kad serga, nesilaikyti pažadėtos ištikimybės. Sąmoningai nuslėpęs ligą, užkrėtęs ir sužalojęs kitą žmogų, turėtų būti baudžiamas už partnerio neįspėjimą (nuslėpimą). Bet ne seksas ir prostitucija tame kalti ir blogi. Ne tikslas, o apgavikai, siekiantys tikslo nesąžiningais metodais — apgaule ar prievarta. Kalti pažadus dalinantys melagiai ir apgavikai, dažniausiai, meluojantys ne tik sekso, bet ir kitais atvejais. Kovoti reikia su jais, o ne su seksu. Suversti atsakomybe ir kaltę ant sekso, saldumynų, automobilių ar pinigų, jog tie privertė ar paskatino meluoti — bandymas nusimesti nuo savęs atsakomybę ir veidmainystė. Apgaudinėti ir meluoti galima norint gauti ir pinigų su duona. Kovojame ne su pinigais ir duona, o su sukčiais, kurie apgaule bando tai savintis. Negalima kaltinti vynuogių, jeigu jų siekdama lapė nusilaužė koją ir vilkui sprandą nusuko.

Pornografija

Išvadinti seksą pornografija ir apkaltinti, jog ta žlugdo moralę, kaip apkaltinti plėšiką sugundžiusius pinigus aukos kišenėje. Jei banditas užpuolė ir apiplėšė žmogų, ar kalti pinigai, kuriuos jis iš žmogaus atėmė? Ar pinigai turi savarankiškas smegenis, burną, kuriais gundo, grasina ir verčia žmones daryti nusikaltimus? Kaltas nusikaltėlis, siekęs pinigų, pažeidžiant kito žmogaus teises. Kaltas ne peilis, kuriuo papjauta auka, bet pjovėjas. Lengva ir patogu kaltinti neturintį smegenų ir burnos, kuria galėtų pasiteisinti. Kad neprisiimti atsakomybės, kai kurie žmonės greitai randa kaltus.

Padavimai apie Budą, Krišną, Zaratustrą, Mitrą, Adonį, Ozyrį, Dzeusą ir kitus senovės religijų dievus ir didvyrius užrašyti daug anksčiau, nei atsirado krikščionybė su Moze ir Jėzumi ar Islamas su Mahometu. Padavimai apie Mahometą užrašyti vėliau už krikščionių padavimus. Įvairių religijų tyrimas leidžia padaryti šias išvadas:

• Įvairiose tautose labai dažnai vienodose gyvenimo sąlygose atsirasdavo vienodi religiniai tikėjimai, vienodos sąvokos ir padavimai apie dievus ir deives, apie šių dievų gimimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų, nors tie dievai ir buvo vadinami skirtingiausiais vardais.

• Vienos tautos skolindavosi iš kitų tautų jų padavimus apie dievus ir deives, pakeisdavo juos, pritaikindami saviems laikams, buičiai ir iki tol pas jas viešpatavusiems religiniams tikėjimams.

• Prieš daug laiko, prieš šimtus ir tūkstančius metų, iki atsirandant krikščionybei, įvairiose tautose — egiptiečių, indų, persų, kinų, asiriečių, graikų ir kt.— egzistavo padavimai apie dievus, kuriuose yra beveik viskas, ką vėliau krikščionių rašytojai užrašė evangelijose apie Jėzaus Kristaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų.

• Iki krikščionybės laikų pagoniškosiose religijose buvo daug tokių dalykų, kurie vėliau perėjo ir į krikščionių kultą; tuo iš dalies ir paaiškinamas krikščionybės pasisekimas tarp daugelio „pagonių“.

• Mahometonai daugelį religinių pažiūrų, mitų ir apeigų elementų pasiskolino iš žydų ir krikščionių.

Žemiau pateikti dievų ir didvyrių gyvenimo aprašymai, kaip apie juos pasakoja įvairių tautų „šventos“ knygos: Zend-Avesta, Lalita-Vistara, Rigveda, Biblija, Evangelija, Koranas ir kt.. Sąrašas, leidžia palyginti pasakas apie „išganytojus“, garbintus iki krikščionybės, su pasakomis apie krikščionišką „išganytoją“. Palyginimai patvirtina, kad Jėzus buvo nuplagijuotas literatūrinis personažas. Vėliau religines istorijas plagijavo Mahometo pasekėjai.

1. Buda, Zaratustra, Krišna, Mahometas, Mozė ir kt. — visi jie buvo pašaukti, kaip sako padavimai apie juos, sunaikinti blogį Žemėje. Tą pat pasakoja apie Jėzų Kristų krikščionių bažnyčia.

2. Jie visi, kartu paėmus, nesunaikino blogio žemėje, o tik padidino jį. Religiniai kultai buvo kruviniausių nusikaltimų kaltininkai ir sankcionavo visus išnaudotojų nusikaltimus. Tatai liečia ir Jėzų Kristų bei krikščionių mokymą.

3. Jų gyvenimas prasideda blogiu. Pagal padavimą, buvo norima nužudyti Mozę, ir tuo tikslu, faraonui įsakius, buvo išžudyta daug žydų nekaltų vaikų. Tam, kad būtų nužudytas Hedadas, Dovydo karvedžiui Joabui įsakius, buvo išžudyta daug kitų žmonių. Mozė ir Hedadas liko gyvi. Kaip pasakoja evangelijos, pats Jėzus Kristus liko gyvas, bet dėl jo žuvo daug vaikų.

4. Mozė buvo įdėtas į pintinę ir nuleistas į upę — taip jis buvo išgelbėtas. Persėjus nuo karaliaus Akrisijaus buvo išgelbėtas tokiu pat būdu: įdėtas į dėžę ir nuleistas į jūrą. Karaliai Zefas ir Amfionas vaikystėje išsigelbėjo nuo Dzeuso pintinėje. Mitinis Atėnų karalius Jonas ir Akado karalius Sargonas vaikystėje išsigelbėjo taip pat pintinėje. Egiptiečių dievo motina Izidė savo sūnų Horą paslėpė nuo Seto pelkėje, iki kurios ji atjojo ant asilo. Kaip Izidė su Horu gelbėjosi su asilu, taip ir Marija su Jėzumi ant asilo bėgo į Egiptą.

5. Dievai, pranašai — Mitra, Agnis, Adonis, Buda, Krišna, Dzeusas, Persėjus — visi jie, pagal padavimus, gimė olose, grotuose, kalėjimuose, požemiuose. Jėzus Kristus, kuris buvo laikomas karaliumi, dievu, pranašu, gimė taip pat panašioje „skylėje“ :).

6. Dzeusui buvo išpranašauta, kad jį nuvers deivės Metisos sūnus. Akrisijui buvo išpranašauta, kad jis žus nuo savo vaikaičio Persėjaus — dievo Dzeuso sūnaus — rankos. Pranašai buvo išpranašavę, kad Jėzus Kristus nuvers Romos viešpatavimą ir bus Judėjos karaliumi.

7. Egiptiečių dievas Totas apreiškia mergelei Mutemuai, kad ji pagimdys nuo dievybės. Archangelas Gabrielis tą patį apreiškia mergelei Marijai.

8. Mergelė Mutemua buvo prie egiptiečių šventyklos. Mergelė Marija buvo prie žydų šventyklos.

9. Dievas Nefas pridėjo prie Mutemuos lūpų kryžių ir ją „peržegnojo“. Šventoji dvasia „peržegnojo“ mergelę Mariją.

10. Krišna gimsta tvarte — oloje, tarp asilo ir jaučio. Tas pat pasakojama apokrifuose apie Kristų.

11. Gimstant Krišnai, vyko stebuklai. Apie Krišnos, kaip ir apie kai kurių kitų dievų, gimimą, paskelbė atsiradusi žvaigždė. Tas pat pasakojama ir apie Kristaus gimimą.

12. Agnio motina vadinosi Maja, Adonio motina — Mira, Budos motina vadinosi Maja, Dzeuso žmonos vardas taip pat Maja. Mozės sesuo, kuri jį išgelbėjo, vadinosi Miriama. Jėzaus motina vadinama Marijos vardu, kuris yra giminingas su Majos, Miros ir Miriamos vardais.

13. Krišna gimsta Matchure, kur jo tėvai atėjo sumokėti mokesčių. Jėzus gimsta Betlėjuje, kur jo tėvai atėjo dėl vykdomo gyventojų surašymo.

14. Krišnai gimstant, jį garbino piemenys. Piemenys garbino ir Jėzų.

15. Kūdikį Krišną aplanko pranašas Narada. [Astrologai jam pranašauja didelę ateitį.] Astrologai pranašauja didelę ateitį Mahometui. Išminčiai išpranašavo Budai, kad jis bus didis karalius arba didžiausias asketas, atsiskyrėlis. Jėzų Kristų garbino išminčiai ir pranašavo jam karaliaus sostą.

16. Žmonės neša dovanas Krišnai. Deivės atnešė gimusiam Apolonui ambrozijos ir nektaro. Išminčiai atnešė Jėzui smilkalų, miros ir aukso.

17. Deivės šlovino kūdikį Apoloną. Angelai šlovino Jėzų.

18. Mitrai gimstant, pasirodė šviesa. Gimstant Apolonui, viskas nušvito ryškia gražia šviesa. Gimstant Mahometui, dangus nepaprastai nušvito. Gimstant Budai, nušvito visas pasaulis, dangus susijungė su žeme. Gimstant Jėzui, pasirodė šviesus debesis su angelais.

19. Angelai ir archangelai dalyvavo gimstant Budai. Tas pat rašoma apie Jėzaus gimimą.

20. Gimstant Budai, nusilenkė medžiai. Avys, kurios pasitaikė Mahometo kelyje, kai jis jojo ant asilo su savo žindyve, lenkėsi Mahometui. Asilas [kuriuo jis jojo] pranašavo Mahometui didelę ateitį... Gyvuliai, kurie gimstant Jėzui Kristui buvo tvarte, pasilenkė ties prakartu. Palmės lenkėsi jam, kai jo gimdytojai bėgo į Egiptą.

21. Budos motina jį gimdė stovėdama. Mahometo motina gimdė be jokių skausmų. Lao-Czy motina nešiojo jį įsčiose 81 metus. Marija Jėzų pagimdė be kraujo ir be skausmų.

22. Buda tuojau pat pradeda vaikščioti ir, kalbėti. Mahometas gimdamas tarė: „Didis yra dievas! Nėra dievo, išskyrus dievą, ir aš esu jo pranašas!“ Zaratustra gimdamas juokėsi. Kai gimė Ozyris, iš dangaus pasigirdo galingas balsas, skelbiąs, kad gimė pasaulio valdovas. Gimstant Jėzui Kristui, angelai paskelbė piemenims, kad gimė pasaulio išganytojas.

23. Budos motina ir Zaratustros motina sapnuoja stebuklingus sapnus, kurių metu joms pasirodo dvasios. Juozapas sapnuoja sapnus, kurių metu su juo kalbasi angelas.

24. Atsiskyrėlis Asita nusileidžia nuo Himalajų pagerbti Budą. Simonas pagerbia Jėzų.

25. Karalius Kansa — Krišnos priešas — ieško jo mirties. Karalius Duracarūnas — Zaratustros priešas. Mozę vaikystėje persekioja faraonas, Kirą vaikystėje persekioja karalius Astiagas, Augustą vaikystėje persekioja Romos senatas. Karalius Erodas persekioja Jėzų.

26. Karalius Bimbisara siunčia žiūrėti, kur eis Buda. Karalius Erodas siunčia išminčius surinkti žinių apie Kristų.

27. Kansa išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, siekdamas nužudyti Krišną, Faraonas išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, norėdamas nužudyti Mozę. Naujagimį Krišną gimdytojai gelbsti nuo karaliaus Kansos persekiojimų, išgabendami į Hokulj. Erodas išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, norėdamas nužudyti Jėzų. Gelbėdami Erodo persekiojamą Jėzų, gimdytojai išgabena jį i Egiptą.

28. Kaip skelbia padavimai, Budos gimimo dėka ligoniai išgydavo, aklieji praregėdavo, kurtieji imdavo girdėti, luošieji vaikščioti, bepročiai virsdavo protingais... Mahometui gimstant, kaip skelbia musulmonų bažnyčia, įvyko žemės drebėjimas, išsiliejo Tigro upė, sugriuvo stabai ir t. t.. Tokie absurdiški stebuklai priskiriami ir Jėzui Kristui.

29. Nei Buda, nei Krišna patys neužrašė jiems priskiriamų pamokslų, kalbų, įstatymų. Jėzus, nors pasakojama, kad jis gerai mokėjo šventąjį raštą, pats nepaliko nė vienos parašytos frazės.

30. Kai Budai buvo dvylika metų, jo tėvai kartą užmiršo jį ir rado tarp išminčių, su kuriais jis vedė mokslinį ginčą apie dvasinius reikalus. Taip pat rašoma apie Jėzų Kristų.

31. Buda pasitraukia į dykumą pasninkauti ir melstis, turėdamas 28 metus. [Zaratustra, turėdamas 30 metų, gavo „apreiškimą“ ir pradėjo savo veiklą.] Dykumoje velnias Mara gundo Budą po medžiu; velnias gundo Zaratustrą. Jėzus, būdamas maždaug tokio pat amžiaus, — 30 metų, daro tą patį. Velnias gundo Jėzų, žadėdamas, kad jis viešpatausiąs pasauliui, žadėdamas karalystę ir šlovę.

32. Zaratustra nugali piktąją dvasią Arimaną. Buda nugali demoną Maru, ir jam tarnauja angelai. Tą patį daro ir Jėzus Kristus.

33. Klausimu dėl Budos dykumoje išbūto laiko yra nesutarimų. Morkus sako, kad Jėzus po krikšto tuojau pat pasitraukė į dykumą su angelais. Jonas sako, kad Jėzus nuvyko į Galilėjos Kaną (tiesiai į vestuvių puotą).

34. Buda pasineria į šventąją upę ir klausosi savo pirmtako Rudrakio mokymo. Jėzus klausosi Jono mokymo prie Jordano upės.

35. Budai pasineriant į Nairandžano upės vandenis, pasirodo nepaprasti ženklai. Tas pat vyksta krikštijant Jėzų Jordane.

36. Rudrakio mokiniai pasidaro Budos mokiniais. Jono mokiniai pasidaro Jėzaus mokiniais.

37. Buda įšventina vieną mokinį po figmedžiu. Kristus atverčia apaštalą Natanaelį po figmedžiu.

38. Tarp Budos mokinių yra vienas išdavikas [Devata]. Judas išduoda Jėzų.

39. Budos mokiniai keičia vardus. Tą patį daro kai kurie apaštalai.

40. Mergaitė iš liaudies išgarbina Budos motiną. Elžbieta išgarbina Mariją.

41. Turtuolis nori būti Budos mokiniu, bet negali išsižadėti turtų. Tas pat sakoma evangelijos palyginime apie turtuolį.

42. Vienas turtuolis ateina pas Budą naktį. Nikodemas ateina pas Jėzų naktį.

43. Buda sako ant kalno pamokslą apie septynias dorybes. Jėzus sako pamokslą ant kalno apie devynias dorybes.

44. Budos istorijoje pasakojama apie mergaitę iš niekinamos čandalų genties. Pasakojimas apie samarietę.

45. Buda vaikšto viršum vandens, pereina audringas upes. Jėzus taip pat.

46. Mokinys, kuris netiki, grimzta į vandenį, ir Buda jį išgelbėja. Jėzus išgelbėja abejojantį apaštalą Petrą.

47. Krišna išgydo raupsus. Jėzus taip pat.

48. Buda vengia stebuklų, bet priverstas juos daryti. Jėzus taip pat.

49. Buda laikėsi taisyklės: „ne tai bjauroja žmogų, kas įeina į burną, bet kas iš jos išeina“. Taip pat elgiasi Jėzus, pažeisdamas šeštadienį.

50. Buda atsisako nuo sosto. Jėzus nepanorėjo būti Judėjos karaliumi.

51. Buda kalba prieš žynius; Zaratustra prieš magus. Jėzus kalba prieš šventikus, prisiskaitėlius ir fariziejus.

52. Buda ir Zaratustra moko palyginimais, o savo mokslą patvirtina stebuklais. Tą pat daro Jėzus Kristus.

53. Buda skelbia panieką turtams, meilę priešams, susilaikymą nuo santuokos. Tą pat daro Jėzus Kristus.

54. Buda yra labiau linkęs į nusidėjėlių, neturtėlių ir skurdžių draugiją. Taip pat ir Jėzus.

55. Budai priekaištaujama, kad jis nepasninkaująs, draugaująs su mokesčių rinkėjais. Dėl to paties priekaištaujama ir Jėzui.

56. Buda atsimaino ant Pandavo kalno. Jėzus taip pat atsimaino ant kalno (Taboro).

57. Kažkokia Perivokra ištepa Budos galvą aliejumi ir kvepalais. Prieš pat Budos mirtį moteris su ašaromis puola prie jo kojų. Kažkokia ištvirkėlė tą pat daro su Jėzumi.

58. Krišna iškilmingai įžengia į Matchurą. Tą pat daro Marija Magdalena.

59. Buda mokė, kad jis egzistavo prieš savo gimimą. Taip pat iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę.

60. Buda mokė, kad jis įgaus naują pavidalą ir ateis antrą kartą. Jėzus taip pat.

61. Buda prisikėlė iš kapo. Jėzus mokė apie antrąjį atėjimą.

62. Buda nusileidžia į pragarą, po to įžengia į dangų. Jėzus taip pat. Tą patį daro Jėzus.

63. Buda įkuria dangaus karalystę. Tą pat žada Jėzus.

64. Buda pranašavo, kad pasaulis žūsiąs nuo ugnies. Tą pat pranašauja Mahometas po Kristaus. Taip pat ir Kristus.

65. Krišna kada nors grįš teisti pasaulio. Tą dieną aptems saulė ir mėnulis, drebės žemė, ir žvaigždės kris nuo „dangaus skliauto“. Tas pat atsitiks, pagal kunigų mokymą, kai Kristus ateis antrą kartą.

66. Krišnos mirties dieną mirusieji išeina iš savo kapų, mėnulį apjuosia juodas ratilas ir saulė temsta. Budai mirštant vyksta žemės drebėjimas, prisikelia mirusieji, šventyklų rūbai ir užuolaidos pačios plyšta. “Buvo apie šešta valanda, ir visoje šalyje pasidarė tamsu iki devintai valandai. Saulė aptemo ir šventyklos uždanga pusiau perplyšo. Tuomet Jėzus sušuko dideliu balsu, sakydamas: „Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią, ir su tais žodžiais numirė.“.“ (Lukas XXIII 44—46).

67. Praėjus trims šimtmečiams po Budos mirties, karalius Ašoka įvedė Indijoje budizmą. Praėjus trims amžiams po krikščionybės atsiradimo, imperatorius Konstantinas ją pripažino [ir ji tapo valstybine religija].

68. Tautos, nemačiusios Budos, o tik girdėjusios apie jį ir apie jo mokslą, Buda tiki labiau negu indai. Taip pat ir krikščionys: jie tiki Jėzaus stebuklais labiau negu žydai, iš kurių yra kilęs evangelijose aprašytasis Kristus.

69. Buda 500 metų prieš Kristų išmokė savo mokinius specialios maldos į viešpatį. Žydai keletą šimtų metų prieš Kristų turėjo maldą, panašią į „Tėve mūsų“. Budistų malda: „Matomos ir nematomos būtybės, ir tos, kurios yra arti manęs, ir tos, kurios yra toli nuo manęs, tebūnie laimingos. Tebūnie džiugu tai, kas yra. Nekenkite vienas kitam, niekur nieko neniekinkite ir negeiskite vienas kitam pikto. Kaip motina aukoja gyvybę, saugodama savo vaiką, taip ir tu be galo smarkiai pamilk visa, kas yra. Ar miško tankmėje, ar medžių ūksmėje, ar dykumoje atsiminkite, o broliai, Pranašaujantįjį, ir niekuomet nejusite baimės“. Žydų malda: „Tėve mūsų, kurs esi danguje! Būk maloningas mums, mūsų viešpatie dieve; teesie šventas tavo vardas, ir tebūnie šlovinamas tavo atminimas viršuj danguje ir apačioj žemėje. Tebūnie tavo karalystė mums dabar ir visados. Senų laikų šventieji vyrai kalbėjo: atleisk ir suteik malonę visiems žmonėms, kad ir kažin ką jie mums padarytų. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išgelbėk mus nuo pikto, nes tavo yra karalystė ir valdžia visada šlovinama, ir per amžių amžius“. Jėzaus (krikščionių) „Tėve mūsų“ yra labai panaši į šias abi maldas.

70. Senovės indų dievus „deva“ iraniečiai pavertė demonais, o iraniečių dievus „aura“ indai pavertė demonais. Krikščionybė pagonių dievą Baal-Zebubą pavertė tamsos kunigaikščiu Belzebubu.

71. Budistų religija moko, kad tik budistai įeis į dangaus karalystę; mahometonai moko, kad tik mahometonai įeis į dangaus karalystę, ir taip moko kiekviena religija Krikščioniškasis „Jono apreiškimas“ moko, kad į dangaus karalystę, išskyrus 144 tūkstančius krikščionių (vyrų-žydų), niekas neįeis.

72. Kadaise buvo garbinamas dievo-žmogaus Heraklio kapas, Kretos saloje buvo garbinamas dievo Dzeuso kapas, o Babilonijoje — dievo Belo kapas, Delfuose — dievo Apolono kapas, Saise — deivės Neitos kapas; Egipte buvo keli dievo Ozirio kapai ir t. t.. Krikščionys garbina tariamai Jeruzalėje mirusio žmogaus-dievo Jėzaus Kristaus kapą.

73. Tyrinėjant iškasenas, mokslininkams pavyko nustatyti, kad kryžius buvo garbinamas gilioje senovėje... kryžius buvo rastas Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Graikijoje, Romoje, Galijoje, Asirijoje, Finikijoje, Persijoje, Tibete, Egipte. Kryžius taip pat buvo rastas pas Tuniso mahometonus, Afrikos negrus, pas indėnus pueblo ir Brazilijoje. Krikščionys turi kelių formų kryžių, kurio protėvis yra senovės pagonių kryžius, naudotas iš pradžių ne kam kitam, kaip ugniai gauti.

74. Biblija mini pagoniškuosius stulpus ir kryžius (Išėjimo knyga XXIII 24, XXXIV 13 ir kt). Stulpas (kryžius) vaidina didelį vaidmenį iki krikščionybės laikų dievo Ozirio, Atiso, Marsijaus kulte. Erodas savo monetose vaizduodavo kryžių. Graikų žyniai ant kaklo nešiodavo kryžių. Pagonių deivės vaizduojamos su kryžiais, žyniai ir karaliai nešiodavosi kryžiaus atvaizdus. Krikščionys garbina kryžių (stulpą), ant kurio tariamai buvo nukryžiuotas dievas-žmogus Jėzus Kristus.

75. Egipte iškilmingai būdavo švenčiamas dievo Ozirio „stulpo pastatymas“. Krikščionys rugsėjo 14 d. švenčia „švento kryžiaus išaukštinimo šventę“.

76. Velykos daug laiko iki krikščionybės būdavo švenčiamos Graikijoje, Asirijoje, Babilonijoje, Egipte, Finikijoje, Palestinoje. Krikščionys taip pat švenčia Velykas. Pagoniškąsias Velykas, kurios būdavo švenčiamos pavasarį, mini net ir biblija (Ezekielis VIII 14 ir kt.). Pagoniškąsias Velykas švenčia krikščionys.

77. Dievų gimimo dieną šventė visos žinomesnės iki krikščionybės laikų religijos. Krikščionių Kristaus gimimo šventėje yra visi senesniųjų laikų šventės bruožai. Gruodžio 25 dieną būdavo švenčiamas Adonio, Mitros, Tamuzo, Atiso ir kitų dievų bei didvyrių gimimas. Kristaus gimimas taip pat švenčiamas gruodžio 25 d..

78. Per Velykas pagonių dievai numiršta ir prisikelia iš mirusiųjų: Mitra, Adonis, Dionizas. Taip pat ir krikščionių.

79. Užgavėnės ir Kalėdų savaitė yra pagoniškos kilmės. Krikščionys beveik ištisai perėmė šias pagonių šventes.

80. Apie velykinius „Adonio sodelius“ minima netgi biblijoje. (Izaijas XVII 10 ir kt.). Krikščionys iš pagonių perėmė paprotį daiginti sėklas lėkštėse.

81. Erelis buvo garbinamas kaip 'šventas dievo Sandano paukštis. Dievo paukštis sakalas „nusileido“ ant valdovo Hefreno galvos. Balandžiu buvo pasivertę dievai ir deivės: Amonas, Dzeusas, Ištara (Astarta), Izidė ir kt. Balandžiu pavirto šventoji dvasia ir „nusileido“ ant Jėzaus, kada jis buvo krikštijamas Jordane.

82. [Daugelyje religijų] yra sava dievo motina arba net kelios. Svarbiausių dievo motinų vardai: Maja, Miriama, Mira, Ištara, Minerva, Nana, Nuta, Junona, Diana, Demetra, Devaki, Venera, Izidė, Persefona, Rėja ir kt.. Krikščionių mergelė Marija.

83. Budos motina, būdama nekalta, tapo nėščia nuo penkiaspalvio spindulio... Zaratustros motina — nuo augalo stiebo. Actekų dievo Uicilopočtlio motina įsidėjo į užantį rutulėlį plunksnų ir tapo nėščia. Frigiečių dievo Atiso motina, Nana, tapo nėščia nuo migdolo kauliuko, patekusio jai į užantį. Karelų-suomių Kalevaloje Mariata tapo nėščia nuo bruknės, patekusios nuo prijuostės į jos įsčias. Visos jos tapo nėščios „nekaltai“ ir „nekaltai“ pagimdė. Kai kurios gimdė po keletą kartų ir vis vien buvo laikomos skaisčiomis mergelėmis. Krikščionių Marija taip pat buvo skaisti mergelė ir taip pat pagimdė „iš šventos dvasios“. Evangelija mini Marijos vaikus, be Jėzaus, ir jos vyrą Juozapą, be šventosios dvasios.

84. Senovėje daug tautų ir atskiri miestai laikė savo pareiga turėti savo šventą Trejybę:

• Odinas—Heneras—Loduras (Skandinavų Epas);
• Anu—Belas—Ea (Siaur. Babilonija);
• Sinas—Samašas—Ištara (Vidurinė Babilonija);
• Ea—Damkina—Tamuzas (Pietų Babilonija);
• Brama—Siva—Višnu (Indija);
• Amon—Ra—Muta—Chonsu (Tebų miestas );
• Ptachas—Sochmeta—Nefertemas (Memfio miestas);
• Oziris—Izidė—Horas (Abidoso miest.);
• Sobekas—Hatora—Chonsu (Omboso miest.).

Krikščionių Trejybė: Sabaotas — dievas tėvas. Jėzus — dievo sūnus, šventoji dvasia.

Palyginus duomenis apie įvairias religijas, ar galima neigti, kad krikščionybė yra nemažai pasiskolinusi iš senesniųjų religijų?

Parengta pagal J.Jaroslavskio ir F.Putmicevo surinktą medžiagą

P.S. Du rumunų astronomai Liviu Mircea ir Tiberiu Oproiu, nustatė, kad Jėzus mirė 33 metais balandžio 3 dieną (kuri tada buvo penktadienis) 15 valandą, o prisikėlė balandžio 5 dieną (sekmadienį) 4 val. ryto. Jie sulygino Naujojo Testamento nuorodą, kad Jėzus mirė po pavasario lygiadienio, dieną po nakties, kai stojo pilnatis, su astronominiais duomenimis. 26-35 mūsų eros metais buvusi žvaigždžių padėtis ir Mėnulio fazės rodo, kad per tuos devynerius metus pirmoji pilnatis po pavasario ekvinokcijos penktadienį buvo tik du kartus - 30 metų balandžio 7 dieną ir 33 metų balandžio 3 dieną. Astronomai įsitikinę, kad Jėzus buvo nukryžiuotas 33 metais, nes tais metais Jeruzalėje tikrai buvo matomas Saulės užtemimas, kaip rašoma Biblijoje.

Keiksmažodis — raidžių-simbolių derinys. Panagrinėkime „bled“.

Apkeiskime pirmą raidę su paskutine. Gausime „dleb“ — štai ir ne keiksmažodis. Tai reiškia, jog keiksmažodis ne tik raidės-simboliai (šiuo atveju 4), bet ir tam tikras jų išdėstymas.

Garsiai ištartas „dleb“ nesukels pasipiktinimo — tai beprasmis žodis. Pasigirdus „bled“ gali imti skambėti varpai apie nepadorų, draustiną ir pavojingą elgesį. Kodėl įsižeidžiame išgirdę keiksmažodį?

Pats raidžių-simbolių derinys (šiuo atveju „bled“) nedaro jokios žalos. Tai tik spalvotos dėmės ant popieriaus (arba monitoriaus). Kur jų keliama grėsmė? Pasakytas „bled“ korėjiečiui ar portugalui bus nieko nereiškiantis garsas. Kodėl vienas ir tas pats žodis skirtingus žmones veikia skirtingai? Paaiškinus kinui su portugalu, kad tai keiksmažodis, jie gali supykti. Taip yra, jog visas reikalas slypi ne keiksmažodyje, o asociacijose su tuo žodžiu, kurios yra tai girdinčio galvoje. Jeigu vienoje Afrikos gentyje žodis „bled“ reikš „gaidys“, o kitoje — „gražus“, tuo pačiu žodžiu vieną galite įžeisti, o kitą pagirti-pamaloninti. Nes vienam tai keiksmažodis ir įžeidimas, o kitam — komplimentas. Kai kas, išgirdęs žodį „lėktuvas“, gali apsivemti. Kaltas ne žodis, o asociacijos ir susiję su lėktuvais prisiminimai.

Taigi. Jeigu įsižeidžiate, išgirdę kažkokį raidžių-simbolių derinį, esate pats kaltas dėl asociacijų, kurios yra pas jus galvoje. Nereikėtų primesti savo galvoje esančių asociacijų kitiems. Vieniems žodis „pimpalas“ — įžeidimas? Kitiems — normalus žmogaus kūno organas, kaip inkstas ar plautis, kuriame nėra nieko gėdingo, smerktino ar nepadoraus. Vieni išgirdę jį gali putotis. Kiti, neniekindami žmogaus organų, nesiruošia to žodžio slėpti, drausti ar ignoruoti savo kalboje, kadangi tam nėra pagrindo. Žodis — ne akmuo. Jeigu tai ne melas (klaidinimas) pateikiamas už tiesą — žalos nedaro. Mes vartojame, ką norime, ir kitiems nedraudžiame, ką ir kaip kiti privalo kalbėti, nors mums tai gali ir nepatikti.

Žinoma, galima spėti, kokie žodžiai kam kokias reakcijas sukelia, ir provokuoti oponentus. Fizinis atsakas į žodžius rodo, kad žmogaus fiziniai veiksmai yra valdomi žodžiais. Tai išduoda ir galvojimą, kad fizine jėga galima pasiekti daugiau, nei protu. Imasi to oponentas manydamas, kad yra fiziškai stipresnis už pašnekovą, ar kad turi fizinės jėgos daugiau, nei proto, tai nėra komplimentas intelektui.

Ši dalis parengta pagal Carl Sagan (1934-1996) knygą „Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje“. Antroji dalis, apie nesąmones, turi daug panašumų su skyriumi „Melas pagal Aurigarijų“ :)

Skeptiškas mąstymas.

Skeptiškas mąstymas susikoncentruoja į priemones, kaip sudaryti ir suprasti svarų argumentą ir, kas ypač svarbu, atpažinti klaidingą ar apgaulingą argumentą. Klausimas ne tas, ar mums patinka išvada, plaukianti iš samprotavimo sekos, bet: ar išvada plaukia iš prielaidų ar pradinio taško ir ar prielaidos yra teisingos. Štai keletas taisyklių kurios padės objektyviai vertinti informaciją:

• Kada tik įmanoma, „faktus“ turi patvirtinti nepriklausomas šaltinis.
   
• Skatinkite svarstyti įrodymus iš esmės, dalyvaujant kompetentingiems įvairių pažiūrų šalininkams.
   
• Autoritetų ar vyresnybės pateikiami argumentai nėra svarūs. „Autoritetai“ praeityje klydo. Lygiai taip pat jie klys ir ateityje. Galbūt geriau tai išreikšiu pasakydamas, jog moksle nėra autoritetų; daugių daugiausia — ekspertai.
   
• „Išspauskite“ daugiau nei vieną hipotezę. Jeigu reikia ką nors paaiškinti, apsvarstykite visus skirtingus būdus, kuriais tai galėtumėte paaiškinti. Paskui pagalvokite apie testus, kuriais įmanoma sistemiškai paneigti visas galimybes. Likusi hipotezė, kuri ištvėrė neigimą šioje darviniškoje „daugybės funkcionuojančių hipotezių“ atrankoje, turi daug daugiau šansų būti teisingas atsakymas nei tuo atveju, jei būtumėte paprasčiausiai prilipęs prie pirmos idėjos, patraukusios jūsų dėmesį.
   
• Stenkitės pernelyg neprisirišti prie hipotezės vien dėl to, kad pats ją iškėlėte. Siekiant žinių, ji yra tik tarpinė stotelė. Paklauskite savęs, kodėl jums patinka ši idėja. Objektyviai palyginkite ją su alternatyvomis. Ar yra argumentų ją atmesti? Jei nerandate jūs — ras kiti.
   
• Suteikite idėjai skaitinę išraišką. Jeigu tai, ką aiškinate, galima kaip nors išmatuoti, suteikti papildomą skaitinę reikšmę, tada daug geriau galėsite įžvelgti skirtumus tarp konkuruojančių hipotezių. Neapibrėžiamus ir kokybinius dalykus galima įvairiai aiškinti. Be abejo, daugelyje kokybinių klausimų, su kuriais esame priversti susidurti, esama ieškotinų tiesų, tačiau jų suradimas jau yra iššūkis.
• Jeigu yra argumentų grandinė, kiekviena grandinės grandis, o ne tik daugelis iš jų privalo funkcionuoti (įskaitant ir prielaidas).
   
• Okamo skustuvas. Patogi apskaičiavimo iš akies taisyklė: susidūrę su dviem hipotezėmis, kurios paaiškina duomenis vienodai gerai, pasirenkame paprastesniąją.
   
• Visada iškelkite klausimą, ar galima — bent jau iš principo — įrodyti, kad hipotezė klaidinga. Pasiūlymai, kurių neįmanoma patikrinti ar įrodyti esant klaidingus, nedaug verti. Paimkime didžiąją idėją, kad mūsų Visata ir viskas joje yra viso labo elementarioji dalelė — tarkim, elektronas, — daug didesniame Kosmose. Tačiau jei niekada negalėsime gauti informacijos iš anapus mūsų Visatos, argi idėja nepasižymi tuo, kad jos neįmanoma paneigti? Jūs privalote sugebėti patikrinti tvirtinimus. Užkietėjusiems skeptikams turi būti suteikta galimybė pasekti jūsų argumentaciją, pakartoti eksperimentus ir pažiūrėti, ar gaus tokį patį rezultatą kaip ir jūs.

Kaip atpažinti nesąmones.

Bet koks geras nesąmonių atpažinimo rinkinys, mokantis mus, ką daryti, vertinant tvirtinimus dėl išmanymo, taip pat turi išmokyti, ko nedaryti. Tai padės atpažinti pačius populiariausius ir pavojingiausius klaidingus logikos ir retorikos teiginius. Daug gerų pavyzdžių galima rasti religijoje ir politikoje, kadangi šių sričių žmonės labai dažnai priversti patvirtinti du vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Dažnai daromos šios klaidos:

• Ad hominem — išvertus iš lotynų kalbos, „taikant žmogui“, kuomet puolamas ne argumentas, o argumentuotojas.
  Pvz., dvasininkė dr. Smith yra gerai žinoma Biblijos fundamentalistė, todėl į jos prieštaravimus evoliucijos klausimais nebūtina žiūrėti rimtai.
   
• Autoriteto argumentas pripažįstamas kaip tiesa.
  Pvz., prezidentas Richardas Niksonas turėtų būti perrinktas, kadangi jis turi slaptą planą, kaip užbaigti karą Pietryčių Azijoje; tačiau kadangi planą laikė paslaptyje, rinkėjai neturėjo jokios galimybės įvertinti jo privalumų ir trūkumų; visa argumentacija buvo tolygi pasitikėjimui Niksonu, kadangi jis — prezidentas. Kaip išaiškėjo, tai buvo klaida.
   
• Argumentas, kuris sukuriamas, remiantis nepalankiomis pasekmėmis.
  Pvz., baudžiantis ir apdovanojantis Dievas turi egzistuoti, mat jeigu Jis neegzistuotų, visuomenė daug mažiau laikytųsi įstatymų ir būtų pavojingesnė — galbūt netgi nevaldoma Arba: plačiai nušviečiamo žmogžudystės teismo proceso kaltinamasis turi būti pripažintas kaltu, antraip tai skatins vyrus žudyti savo žmonas.
   
• Apeliavimas į nežinojimą — tvirtinimas, kad viskas, kas nebuvo įrodyta esant neteisinga, privalo būti teisinga, ir atvirkščiai.
  Pvz., nėra jokių neatremiamų įrodymų, kad NSO Žemėje nesilanko; iš to išplaukia, kad NSO egzistuoja ir kad kažkur kitur Visatoje yra protinga gyvybė. Arba: gali egzistuoti septyniasdešimt bilijonų kitų pasaulių, tačiau nėra žinoma, kad nors vienas jų pasižymėtų tokia moraline pažanga kaip Žemė, taigi mes vis dar esame Visatos centre. Šį nekantrumą, kylantį dėl dviprasmiškumų, galima sukritikuoti posakiu: įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.
   
• Ypatingas kreipimasis — dažnai tam, kad būtų išgelbėtas teiginys, atsidūręs gilioje retorikos duobėje.
  Pvz., kaip gailestingasis Dievas gali pasmerkti ateities kartas nesibaigiančiai kankynei vien dėl to, kad viena moteris, nepaklususi prisakymui, sugundė vieną vyrą suvalgyti obuolį? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Laisvos Valios Doktrinos subtilumo. Arba: kaip tame pačiame Asmenyje gali būti Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Dieviškosios Trejybės Paslapties. Arba: kaip Dievas galėjo leisti judaizmo, krikščionybės ir islamo sekėjams — kiekvienam jų savaip patyrus kupiną saiką meilės švelnumo ir atjautos — taip ilgai vykdyti žiaurybes? Ypatingas kreipimasis: jūs vėl nesuprantate Laisvos Valios. Ir apskritai — Dievo keliai nežinomi.
   
• Klausimo apėjimas, taip pat vadinamas atsakymo piršimu.
  Pvz., mes privalome įvesti mirties bausmę, kad užkirstume kelią smurtiniams nusikaltimams. Tačiau ar ėmus skirti mirties bausmes smurtinių nusikaltimų skaičius iš tiesų sumažėja? Arba: vakar dėl techninių priežasčių ir investuotojų pelno politikos krito biržos kainų lygis. Tačiau ar yra koks nepriklausomas įrodymas dėl „techninių priežasčių“ ir pelno realizacijos politikos vaidmens; ar mes išvis ką nors sužinojome iš šio pretenzingo paaiškinimo?
   
• Stebėjimų atranka, taip pat vadinama palankių aplinkybių išvardijimu arba, anot filosofo Francio Bacono, pataikymų skaičiavimu, pamirštant prametimus.
  Pvz., valstybė giriasi, kiek užaugino prezidentų, tačiau nutyli apie savo serijinius žudikus.
   
• Mažų skaičių statistika — artima stebėjimų atrankos giminaitė.
  Pvz., sakoma, kad 1 iš 5 žmonių yra kinas. Kaip tai įmanoma? Pažįstu šimtus žmonių, ir nė vienas jų nėra kinas. Pagarbiai. Arba: Išmečiau tris septynetus iš eilės. Šiąnakt negaliu pralaimėti.
   
• Klaidingas statistikos pobūdžio suvokimas
  Pvz., prezidentas Dwightas Eisenhoweris, sužinojęs, kad gera pusė visų amerikiečių yra žemesnio nei vidutinio intelekto, išreiškė nusistebėjimą ir susirūpinimą.
   
• Nenuoseklumas.
  Pvz., apdairiai rengtis blogiausiam, ką gali sugebėti potencialus karinis priešas, bet atkakliai ignoruoti mokslinius projektus dėl aplinkosaugos pavojų, mat jie „neįrodyti“. Arba: mažėjančią vidutinio gyvenimo trukmę buvusioje Sovietu Sąjungoje aiškinti komunizmo nesėkmėmis prieš daugelį metų, tačiau niekada neaiškinti didelio kūdikių mirtingumo Jungtinėse Valstijose (kurios dabar yra labiausiai išsivysčiusios iš didžiųjų industrinių valstybių) kapitalizmo nesėkmėmis. Arba: laikyti logiška mintį, kad Visata egzistuos amžinai, tačiau laikyti absurdu galimybę, kad Visatos trukmė praeityje yra neribota.
   
• Non seguitur — išvertus iš lotynų kalbos, „iš to neišplaukia“.
  Pvz., mūsų nacija nugalės, kadangi Dievas yra didis. Tačiau beveik kiekviena tauta pretenduoja į šią tiesą; vokiečių šūkis skelbė: „Gott mit uns“. Dažnai tie, kurie daro non seguitur klaidą, paprasčiausiai nesugeba įžvelgti alternatyvių galimybių.
   
• Post hoc, ergopropter hoc — išvertus iš lotynų kalbos, „po šito, vadinasi, dėl šito“.
  Pvz., Manilos arkivyskupas kardinolas Jamie Sinas teigia: „Aš pažįstu [...] 26 metų moterį, atrodančią tarsi 60, kadangi ji vartoja [kontraceptines] tabletes“. Arba: kol moterys neturėjo balsavimo teisės, nebuvo branduolinio ginklo.
   
• Beprasmiai klausimai.
  Pvz., Kas atsitinka, kai nenugalima jėga susiduria su nejudamu objektu? Tačiau jei yra toks dalykas kaip nenugalima jėga, tada negali būti nejudamų objektų ir atvirkščiai.
   
• Vidurinės grandies išmetimas, arba klaidinga dichotomija — svarstomi tik du kraštutinumai be tarpinių galimybių aibės
  Pvz., be abejo, stok jo pusėn; mano vyras — tobulybė, o aš visada neteisi. Arba: savo šalį arba myli, arba jos nekenti. Arba: jeigu nepadedi spręsti problemos, tuomet padedi kurti problemą.
   
• Trumpalaikiai tikslai prieš ilgalaikius tikslus — tai vidurinės grandies išmetimo atvejis, tačiau toks svarbus, kad išskyriau jį norėdamas atkreipti ypatingą dėmesį
  Pvz., mes neturime lėšų programoms, pagal kurias būtų maitinami skurstantys vaikai ir šviečiami ikimokyklinukai. Dabar nedelsiant reikia spręsti gatvės nusikaltimų problemą. Arba: kodėl turėtume tyrinėti kosmosą ar užsiimti fundamentaliuoju mokslu, kai toks didelis biudžeto deficitas?
   
• Slidi pakalnė, susijusi su vidurinės grandies išmetimu.
  Pvz. Jeigu leisime darytis abortus pirmosiomis nėštumo savaitėmis, bus neįmanoma sustabdyti žudynių ir tada, kai kūdikis visai išsivystys. Arba atvirkščiai: jei valstybė draudžia abortus netgi devinto mėnesio metu, greitai ji pradės nurodinėti, ką daryti su žmonių kūnais ir pradėjimo metu.
   
• Koreliacijos ir priežastingumo painiojimas.
  Pvz., tyrimai rodo, kad homoseksualų yra daugiau tarp koledžo studentų nei tarp žemesnio išsilavinimo žmonių; iš to plaukia išvada, kad švietimas daro žmones gėjais. Arba: Žemės drebėjimai Anduose susiję su fazėmis, kuomet Urano planeta labiausiai priartėja; vadinasi — nors nėra jokios koreliacijos su artimesne, daug masyvesne Jupiterio planeta, pastarasis yra pirmojo priežastis.
   
• Šiaudinė baidyklė — padėties karikatūrinimas, kad būtų lengviau pulti.
  Pvz., mokslininkai mano, kad gyvi padarai paprasčiausiai susieina visiškai atsitiktinai — formuluotė, kuria noriai ignoruojama pagrindinė Darvino įžvelgta mintis, kad Gamta vystosi palaipsniui, išsaugodama tai, kas veikia, ir pašalindama, kas neveikia. Arba (tai taip pat trumpalaikio tikslo prieš ilgalaikį klaida): gamtininkai labiau rūpinasi gyvates ėdančiais ešeriais Percina tanasi ir raibosiomis pelėdomis negu žmonėmis.
   
• Nutylėti įrodymai.
  Pvz., per televiziją parodoma įstabiai tiksli ir plačiai aptariama „pranašystė“ apie pasikėsinimą nužudyti prezidentą Reaganą; bet — o tai svarbi detalė — šitai buvo padaryta prieš ar po įvykio? Arba: tokie vyriausybės piktnaudžiavimai šaukiasi revoliucijos, netgi jei kepant kiaušinienę reikės sukulti kelis kiaušinius. Taip, tačiau kokios garantijos, kad tai bus revoliucija, per kurią nežus daugiau žmonių nei per ankstesnio režimo laikotarpį? Kokias mintis mums sukelia kitų revoliucijų patirtis? Ar visos įmanomos revoliucijos prieš despotiškus režimus yra pageidautinos ir tarnaus liaudies labui?
   
• Lapės kalbos.
  Pvz., JAV Konstitucijoje apie galių atskyrimą nurodoma, kad JAV negali pradėti karo be Kongreso sprendimo. Antra vertus, prezidentams suteikiama užsienio politikos kontrolė ir teisė vadovauti karams, o tai yra potencialiai galingi įrankiai siekiant, kad tave perrinktų prezidentu. Vadinasi, bet kokiai politinei partijai priklausantys prezidentai gali susigundyti pradėti karus tebemojuodami taikos vėliava ir juos vadindami kaip nors kitaip — „policijos akcijomis“, „ginkluotais įsiveržimais“, „gynybiniais atsakomaisiais smūgiais“, „sutaikymu“, „Amerikos interesų saugojimu“ ir įvairiausio plauko „operacijomis“, tokiomis kaip „Teisingoji operacija“. Eufemizmai karui įvardyti sudaro didelę politiniais tikslais naujai atrandamų senų žodžių klasę. Talleyrand‘as yra pasakęs: „Politikai turi įvaldyti svarbų meną — rasti naujus pavadinimus institucijoms, kurios su savo senaisiais pavadinimais yra užsitraukusios visuomenės neapykantą“.

Abajus: „Aš apgaudinėjau tik tuos, kurie to labai norėjo. Aš negalėjau jų atsiginti.“

Induizmas – Indų religija (nepainioti su Amerikos indėnais :). Šiuo metu pasaulyje yra apie 900 mln. Induistų. Tai trečia pagal dydį religija Žemėje.

Vedos – Induistų Šventieji Raštai. Žodis „veda“ reiškia „žinias, žinojimą“. Jose teigiama, kad Žemės centras yra prie dabartinio Pundžabo (Punjab) netoli išdžiūvusių Saraswati ir Drishadwati upių vagų (Indijos šiaurės vakarai). Vedos parašytos Sanskrito kalba. Vedos pradėjo formuotis prieš 3500 m.pr.m.e. ir sudarytos iš keturių knygų:

• Rig Veda – himnai ir giesmės dievams (1800-1500 m.pr.m.e.);
• Jadžur Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
• Sam Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
• Atharva Veda – patarimai nurodantys kaip reikia gyventi. (900 m.pr.m.e.);

Kiekviena veda sudaryta iš dviejų dalių – ritualų ir filosofijos.

Dharma – Induistų šventos taisyklės, nusakančios kaip reikia gyventi, kad jūsų karma būtų švari.

Svastika – Induistų simbolis, reiškiantis laimę, pokyčius ir atstumia blogį. Žinoma, naciams šis simbolis laimės neatnešė ir nuo komunistų neišgelbėjo :).

Manu – Išminčius, kuris pradėjo šią civilizaciją ir iš kurio mes visi kilę (kurgi ne :). Induistai tiki, kad cikliškai, kas kažkiek tūkstančių metų, vyksta masiniai kataklizmai ir tada apsireiškia naujas Manu kuris pradeda naują žmonijos kartą. Taigi pastarasis Manu, apsireiškęs 7000 m.pr.m.e., tikrai ne pirmas Manu Žemės istorijoje. (Manu yra vedų „Adomas“, „Nojus“ ir „Jėzus“ viename asmenyje).

Induistai tiki, kad:

• Vedos yra parašytos išminčių, kurie užrašė religinius apsireiškimus.
• Pirmiausia nuo kaitros susidarė Visatos gemalas, kuriame išsiskyrė du – vyriškas ir moteriškas – pradai, iš kurių gimė Visata. Kai susikūrė mūsų Visata, joje pirmiausia apsireiškė Višnu. Iš jo bambos išaugo lotoso žiedas, kuriam atsiskleidus pasirodė viduj besėdintis Brahma. Gavęs is Višnaus Vedas, Brahma atsimerkė ir pradėjo kurti materialų pasaulį. Praėjus 100 Brahmos metų, ateis Šiva ir viską sunaikins, o Brahma mirs.
• Viena Brahmos diena trunka 100 000 Žemės metų. Tiek pat trunka ir Brahmos naktis. Reiškia, jei Brahmos para trunka 200 000, tai mūsų Visata gyvuos ne daugiau nei: 100 Brahmos metu * 12 menesiu * 30 paru * 200 000 = 7 200 000 000.
• Numirusio žmogaus siela peršoka į kitą organizmą ir atgimsta iš naujo (reinkarnacija).
• Kiekvienas žmogus turi karmą (duomenų bazė kur surašyti geri ir blogi veiksmai). Nuo karmos priklauso kaip jūs mirsite ir kuo atgimsite kitame gyvenime. Jei Karma gera tai viskas gerai, o jei darėte blogus darbus ir suteršėte savo karmą, atgimsite, pvz., paršu mėšlinoje kiaulidėje.
• Gyvenimo prasmė yra atskleisti savo dieviškumą. T.y. siela šiame gyvenime reinkarnuojasi tol, kol neišsilaisvina iš visų žemiškų nuodėmių. Kai karma tampa švari kaip naujas Tampax‘as – jūsų siela tampa dieviška, išsilaisvina iš Žemės ir reinkarnacija sustoja.
• Yra vienas beformis Dievas, kuris pasireiškia tuo pačiu metu daugeliu dievų, kurie turi skirtingas šventas galias. Dėka to, kiekvienas gali bendrauti su dievu jam prieinama forma.
• Dievai gali keistis ir turėti papildomas savo formas (inkarnuotis). Pvz., Šivos žmona Parvati papildomai inkarnavosi į Kali ir Durga dievus.
• Gango upė yra šventa ir suteikta žmonėms dievo Brahmos, kaip palaiminimas.
• Karvės yra šventos ir vaikams suteikia pieną. Jas saugo Dievas Krišna.

Pagrindiniai Induistų dievai sudarantys trejybę:

• Brahma – kūrėjas (žmona Sarasvati);
• Višnu – palaikytojas (žmona Laksimi);
• Šiva – naikintojas (žmona Parvati);

Brahma – Visatos kūrėjas (didžiausias bosas). Vaizduojamas kaip subrendęs, raudonos spalvos barzdotas vyras, apsirengęs baltais rūbais, sėdintis lotoso soste ant gulbės (Hamsos). Brahma turi keturis veidus simbolizuojančius keturias Vedas, keturis laikmečius ir keturias visuomenės kastas. Keturiose rankose Jis laiko:

• Vienoje – skeptrą (simbolizuoja valdžią);
• Antroje – vedas (simbolizuoja išmintį);
• Trečioje – rožinį (simbolizuoja dvasingumą);
• Ketvirtoje – ąsotį, (simbolizuoja gerovę);

Kiti žinomi dievai:

• Sarasvati – mokslo ir žinių deivė (jai dažniausiai meldžiasi studentai prieš kursinius :);
• Indras – griausmo ir karinės galios dievas;
• Tvaštaras – visų daiktų kūrėjas;
• Pašupathi – visų tvarinių dievas;
• Šankara – geradaris dievas;
• Yšvara – dievas stebėtojas esantis mumyse (jam meldžiasi FBI ir KGB :);
• Šambho – dievas suteikiantis gėrį (pvz. kasiaka hipiui :).
• Sadasiva – rodantis ir atskleidžiantis dievas;
• Maheshvara – slepiantis ir uždarantis dievas;
• Krishna – ištikimos meilės ir atsidavimo dievas;
• Rama – dievas kovojantis prieš demonus (Europoje jis kaunasi prieš margariną :);

Hierarchija: Induizme žmonės skirstomi į keturias socialines grupes – kastas (induizmo rasizmo forma).

• Brahmanai – intelektualai;
• Kšatrijai – kariai;
• Vaišiajai – pirkliai;
• Šudrai – tarnai;

Jei esi šudras, tai iki brahmano tau taip toli, kaip negrui iki karaliaus rasizmo įkarštyje Amerikoje. Vienintelė vieta kurioje šudras gali iškilti, tai pakabintas ant šakos.

Induizme žmonės skirstomi į keturis dvasinius sluoksnius.

• brahmachari – mokinys;
• grihastha – šeimos žmogus;
• vanaprastha – atsiskyrelis;
• sanyasa – atsižadėjęs materialaus pasaulio;

Joga ritualai – induistų pratimai padedantys kontroliuoti kūną bei susiję su dvasiniais apmastymais (meditacija). Jogos metu Induistai apvalo savo septynis kūno dvasinius centrus (čakras). Vieni savo čakras „valo“ smilkalų, o kiti kanapių pagalba.

Induistai turi 16 svarbių ritualų, kuriuos įvairiais gyvenimo momentais turi atlikinėti „teisingas“ induistas.