Kaip sugriauti religinę pasaulėžiūrą.

Šiame skyriuje rasite patarimus padėsiančius sugriauti religinę pasaulėžiūrą ir pakeisti ją moksline pasaulėžiūrą. Šių patarimų tikslas kaip sunaikinti religiją išdėstant argumentus ir leidžiant žmogui laivais rinktis tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų.

Patarimai diskusijose:

  1. Supažindinkite su mokslu. Įrodykite, kad mokslas davė žmogui daugiau nei religija.
    Mokslas tai ne tik fizika formulės ir kiti sausi dalykai. Dažnai tokį požiūrį lemia šios srities mažas išmanymas. Mokslas apima visas žmogui matomos Visatos sritis. Taip pat jis nagrinėja žmogaus psichologiją, jausmus ir t.t.
     
  2. Diskutuokite taktiškai, be išpuolių, stenkitės neįžeisti tikinčių jausmų.
    Vienintelis civilizuotas ir laisvas būdas pakeisti pasaulėžiūrą yra diskusija. Nepagrįsti įžeidinėjimai, gali privesti prie to, kad pašnekovas pradės jūsų vengti (t.y. ignoruoti tai ką jam sakote). Tokiu atveju prarasite galimybę pakeisti savo oponento pasaulėžiūrą. Jei neiškenčiate ateikite į mūsų idiotų puslapį ir išliekite jausmus "Nuomonių Knygoje". :)

    (Admino pastaba: Kaip pastebėjote, www.satan.lt puslapiuose mes nelabai laikomės šios taktikos. Nes, pirma: šis puslapis skirtas išlieti visas mintis kurias, tolerancijos sumetimais, vengiate pasakyti tiesiai žmonėms į akis. Dažnai juodaskverniai manipuliuoja "tolerancijos" terminu, norėdami nuslopinti nepageidaujamas mintis. Antra: mūsų puslapis nukreiptas į aktyvesnius religijos priešininkus ir atskirais atvejais į abejojančius. Kai nutarsime išeiti į religines mases (popierinis "Religijos Gniaužtuose" CD variantas), gal ir "patolerantizuosime" savo kūrinius. Trečia: "bažnyčios tarnai" "perlenkė lazdą". Dėl pusiausvyros palaikymo, mes ją perlenkėme į kitą pusę. Ketvirta: esame savo namuose, o jei nepatinka - "išjunkite televizorių" su ALT+F4.)
     
  3. Diskusijai parenkite keletą minčių, kurios gali būti įdomios oponentui.
    Naujos ir įdomios mintys sukels susidomėjimą ir norą diskusiją pratęsti kitą kartą. Remkitės realiais faktais ir mokslu paremtomis žiniomis. Pvz. labai įdomių faktų galima surasti Astronomijos enciklopedijoje (nemaišykite su Astrologija). Galite paminėti, jog šiuo metu žmonės valdo kai kuriuos gamtos procesus: specialiais sviediniais išsklaido krušos debesis, sausringose vietovėse sukelia lietų.
     
  4. Prieš bandydami ką nors paaiškinti visada įsitikinkite, kad tai realiai įvyko.
    Atminkite, kad silpnoji religijos vieta - nepagrįstumas. Dauguma religinių tiesų neturi jokio mokslinio ar realaus pagrindo. Nenuvertinkite žmonių sugebėjimo klaidingai perpasakoti įvykius papildomai juos dar  pagražinant nebūtais dalykais.
     
  5. Bandydami ką nors paaiškinti nepersistenkite tiek, kad jūsų paaiškinimas taptų ne ką mažiau tikėtinas nei tai ką bandote paaiškinti.
    Buvo toks magas Uri Gelleris, kuris lankstė šaukštus su "mintimis". Daugelis žymių žmonių bandė kelti "protingas" hipotezes. Viena buvo, kad Uri Gelleris naudoja specialias chemines medžiagas metalui suminkštinti. Tiesa, kuri buvo nufilmuota su paslėpta kamera, pasirodė, kur kas paprastesnė. Gelleris nukreipdavo žiūrovų dėmesį kažkur kitur, o pats tuo metu paprasčiausiai sulenkdavo šaukštą rankomis.

  6. Stenkitės būti sąmojingas.
    Sumani, gyva, talentinga, sąmojinga ir atvira diskusija labai dažnai pasirodo tūkstantį kartų efektyvesnė, nei nuobodūs, sausi, beveik jokiais sumaniai parinktais faktais "neiliustruoti" atpasakojimai.
     
  7. Remkitės konkrečiais, gyvais, masėms suprantamais, faktais.
    Niekas taip nepatvirtins jūsų tiesos, kaip konkretūs faktai. Reikalaukite tokių faktų iš religijos gynėjų.
     
  8. Remkitės gamtos mokslais.
    Pvz. paklauskite tikinčio, kodėl plėšrūnų (medžiotojų) ir žolėdžių (medžiojamųjų) akys išdėstytos skirtinai. Plėšrūnų - priekyje. Žolėdžių - šonuose. Tikintis gali atsakyti: "Tokia Dievulio valia". O jūs paaiškinkite: Tikroji priežastis yra natūrali atranka: Plėšrūnai yra medžiotojai, todėl gaudant auką didelis privalumas yra nustatyti atstumą. Tie, kurių akys buvo šonuose, to padaryti nesugebėdavo, todėl arba išmirė badu arba natūraliai mutavo į žolėdžius. Medžiojamieji gyvūnai (aukos) daugiau šansų išgyventi turėjo tie, kurių matymo laukas buvo kuo platesnis (priešui pastebėti). Todėl jų akys evoliucijos metu išsidėstė, kad apimti kuo didesnį plota. Nes tie kurie turėdavo siauresnį matymo lauką būdavo sumedžiojami pirmi :).
     
  9. Sekite savo kalbą.
    Vietoj žodžio "Dievas" vartokite žodį "Gamta" pvz. "gamta jam davė gerą balsą" (žinoma gamta negali "duoti", nes savybės atsiranda evoliucijos proceso metu arba jas savarankiškai tobulinant. Todėl teisingiau būtų paprastai sakyti "jis turi gerą balsą"). Vietoj atsisveikinimo "Su Dievu", naudokite paprasčiausią "viso...". Jei jums pagelbėjo daktaras, nesakykite "ačiū Dievui". Geriau sakykite "ačiū daktarui". Priešingu atveju kai sirgsite, eikite Dievo, o ne medikų prašyti pagalbos. Nenuvertinkite svetimų pastangų ir pagalbos.
     
  10. Pasistenkite patys teisingai suprasti sąvokas ir reiškinius.
    Klaidinga yra sakyti: "Gamta žuviai davė žiaunas". Gamta neturi proto ir nėra Dievas, kad kažką duotų. Teisingiau sakyti: "Gamtoje žuviai išsivystė žiaunos". O to "davimo" natūralias susiformavimo priežastis rasite mokslinėje literatūroje.
     
  11. Stenkitės parodyti visų religinių sąvokų ir vaizdinių žemiškąjį šaltinį, parodyti, kad visus dievus yra sukūręs žmogus.
    Ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą, bet žmogus sukūrė Dievą pagal savo išvaizdą ir pavidalą. Stenkitės išaiškinti materialistiškai masių tikėjimo ir pačios religijos šaltinį. Mokslas remdamasis istorija įrodė, kad religija atsiranda tam tikroje visuomenės išsivystymo pakopoje. Ji atsiranda tuomet, kai žmogus būdamas visiškai priklausomas nuo gamtos, nemokėjo išsiaiškinti vienų ar kitų gamtos (oro keitimosi, audros, perkūno, ...), visuomenės (maro, choleros, ...) ir fiziologijos (jausmų, mirties, sapno, apalpimo, ...) reiškinių ir aiškino juos antgamtinių jėgų įsikišimu. Religijos stiprinimo šaltinis yra baimė prieš grėsmingus ir nesuprantamus reiškinius, bloga materialinė padėtis (skurdas), bei religijos nepagrysta iliuzija (viltis) dėl geresnio gyvenimo rojuje.
     
  12. Jeigu diskusija pasidarė paini - sustokite. Apmastykite oponento pasakytą teiginį ir patikrinkite kokiomis priežastimis tas teiginys remiasi.
    T.y. nėra reikalo diskutuoti "ko nori Dievas", jei dar apskritai neišnagrinėtas jo egzistavimo klausimas.
     
  13. Parodykite, kad religija įteisina ne vien dvasinę bet ir socialinę vergiją.
    Vargu ar oponentas norės būti vergu. Geriausia remtis pavyzdžiais iš Biblijos:

    image"Būkite klusnūs kiekvienai žmonių vyresnybei, dėl viešpaties: ar imperatoriui, kaip vyriausiajai valdžiai, ar valdovams, kaip jo siunčiamiesiems... nes tokia yra dievo valia" (1 Petr. II, 13—15). "Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnei valdžiai, nes nėra valdžios ne iš dievo; esančios valdžios yra dievo nustatytos" (Rom. XIII, 1). "Viršininkas yra dievo tarnas, tau į gera» (Rom. XIII, 4). O jeigu taip, tai "atiduokite kiekvienam, kas priklauso: kam mokestis, mokestį; kam duoklė, duoklę; kam baimė, baimę; kam pagarba, pagarbą» (Rom. XIII, 7). "Kiekvienas tepasilieka to luomo, kuriame būti jis yra pašauktas. Jeigu esi pašauktas būti vergu, būk ramus"... (1 Kor. VII, 20—21, taip pat 24). "Pašaras, lazda ir našta — asilui; duona, drausmė ir darbas — vergui. Jis dirba drausmėje ir ieško progos ilsėtis, palik jam palaidas rankas, ir jis ieškos laisvės" (Ekli. XXXIII, 25—26). "Dievo bijokite, karalių gerbkite" (1 Pet. II, 17).

    Vergas turi visiškai paklusti savo pono valiai. O jeigu jis nepaklus, tai krikščionių religijos požiūriu teisėta yra ir kūno bausmė: "Vergas gi tas, kuris žinojo savo pono valią, ir nebuvo pasiruošęs, ir nedarė pagal jo valią, bus daug mušamas" (Lukas XII, 47). Vergą buvo galima net ir nužudyti. Baudžiavos laikais, kai vergas nužudydavo dvarininką, jis būdavo baudžiamas mirties bausme, o vergą nužudžiusiam dvarininkui ši bausmė nebuvo taikoma; dvasininkija tai pateisindavo evangelijos žodžiais: «Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra nukertamas ir metamas į ugnį» (Matas III, 10). Būtų galima pacituoti nesuskaičiuojamą daugybę ir kitų evangelijos bei biblijos tekstų (t.y. ištraukų), kurių pagalba dvasininkija teisindavo vergišką liaudies padėtį.
     
  14. Visos religijos yra žmonių mulkinimas ir visi kunigai yra amato draugai.
    Kovokite vienodai prieš rabino religinę apgaulę, kaip ir prieš rusiško popo ar kitokio kunigo religinę apgaulę. Rinkitės pavojingiausią ir labiausiai išplitusį priešininką. Šiuo metu stipriausia religinė organizacija yra katalikų, kurios priešakyje yra Romos popiežius. Žmonių mulkinimui, jie leidžia šimtus laikraščių ir žurnalų, turi atskirus televizijos kanalus, turi savo atskiras partijas ir profsąjungas. Jie įnirtingai kovoja, prieš mokslą, bei platina atsilikusią pasaulėžiūrą, dalindami nepagrįstas gražiai apipavidalintas, iliuzijas.
     
  15. Nepamirškite papasakoti apie naujausius mokslo laimėjimus ir atradimus.
    Šio darbo uždavinys visumoje turi būti - vietoje religinės pasaulėžiūros pateikti darnią, mokslinę sistemą. Apimančią ir išaiškinančią klausimus, į kuriuos tikintis iki šios ieškojo religijoje. Ypatingai reikia atkreipti dėmesį į atradimus ir išradimus palengvinančius paprasto žmogaus gyvenimą.
     
  16. Aiškinant religinę apgaulę naudokitės Biblija.
    Biblija yra viena svarbiausių šaltinių religijos apgaulei demaskuoti. "Šventa knyga", kurioje šventa laikoma viskas, pradedant pasakomis apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas bei Ievos sukūrimą iš Adomo šonkaulio ir baigiant pasakojimais apie žydų Mozės ir Aarono stebuklus bei aprašymus gražuolės Sulamitos krūtų, didelių kaip Libano kalnai.
     
  17. Tiems kas aiškins jog "religija yra dorovės pagrindas" švelniai primikite jos istoriją.
    Senovėje "dievo vardan" religiniuose karuose buvo išžudomi milijonai žmonių. Religiniai karai vyksta ir dabar. "dievo vardan" buvo deginami eretikai. Religija laimino karus, kolonijų plėšimus ir vergiją.
     
  18. Atkreipkite dėmesį į religijos dėsnių nereikalingumą.
    Reiškiniai vykstantys gamtoje pilnai paaiškinami esančiais dėsniais. Ir jie kuo puikiausiai veikia be "dievo jėgos". Įsikišimo į gamtos procesus ir jų nenatūralaus reguliavimo (stebuklų) irgi niekas neužfiksavo. Visi tikinčiųjų nepaaiškinami reiškiniai remiasi gandais ir fantazijomis. T.y. tvarką gamtoje visiškai paaiškina gamtoje atrasti dėsniai.
     
  19. Pabrėžkite, kad žmogus gali suskurti "rojų" žemėje.
    Išaiškinkite, kad religijos laimė yra tik nepasiekiamos ir abejotinos iliuzijos. Nereliginėje pasaulėžiūroje juk irgi egzistuoja laimė ir džiaugsmai. Mokslas irgi turi nemirtingumą, o klonavimas yra pirmas žingsnis link jo.
     
  20. Neignoruokite savo šeimos.
    Neužsidarykite savo kiaute, bei neatsiskirkite nuo šeimos. Pabandykite švelnaus bendravimo būdu perauklėti savo šeimą. Įtikinkite, kad loginis mastymas ir laisvos diskusijos yra geriau nei aklas tikėjimas (ypatingai "kažkuo", ko niekas gyvas savo akyse nematė).
     
  21. Diskutuokite turėdami aiškius argumentus.
    Susipažinkite su religijos istorija (tikiuosi vėliau pateiksime šiuose puslapiuose detaliau). Priešingu atveju galite likti aklavietėje ir išsiskirti nieko nepasiekęs, susipriešinęs ir kiekvienas su savo įsitikinimais.
     
  22. Išaiškinkite , kad visus uždavinius gali išspręsti žmogus arba jų kolektyvas.
    Jeigu jau dievas tikinčiam nepadės ("didysis gynėjas"), tai dar nereiškia, kad tikintis turi pulti į neviltį. Išaiškinkite, kad žmonija sugeba išspręsti sunkiausius uždavinius, ir nėra tokių sunkių uždavinių kurių ji nesugebėtų išspręsti.
     
  23. Duokite vietoj religijos kitas vertybes.
    Jeigu dirbsite tik religijos griaunamąjį darbą greitai tikinčiojo galva bus tuščia ir jis vėl pasineš į kokią nors kitą religiją. Todėl mainais į naikinamą religinę pasaulėžiūrą jūs turite jo galvą užpildyti nauja, moksline pasaulėžiūra.
     
  24. Atkreipkite žmogaus dėmesį į religinio ir mokslinio pasaulio aiškinimo skirtumus.
    Mokslinis pasaulio supratimas ir aiškinimas yra pagrįstas, tyrimu tų faktų kurie gali būti patikrinti stebėjimu, bandymais, apskaičiavimais. kai mes sakome, kad planetos yra išsidėsčiusios tokia tvarka, kad jos juda tokiomis orbitomis, tai mes tą judėjimą galime apskaičiuoti matematiniu tikslumu, galime pasakyti iš anksto daugeliui metų pirmyn, kada šios planetos mes savo šešėlį viena ant kitos, kada jos priartės viena prie kitos arba prie Žemės ir t.t. Religinis pasaulio aiškinimas yra fantastinis aiškinimas, jis atitinka ankstyvąją žmonių visuomenės išsivystymo pakopą, jo niekaip negalima moksliškai patikrinti. Kaipgi, sakysime, jūs tikrinsite tokį pateikiamą faktą, kad Jozuė Navinas pasakė saulei: "sustok, saule", ir saulė sustojo? (Joz. X. 12-13) Jūs gerai žinote, kad tai yra neįmanomas dalykas. Religinis mąstymas nesustoja ties aiškia nesąmone. Vienas iš bažnyčios tėvų (krikščionių rašytojas Tertulianas. II amžiaus pabaiga - III amžiaus pradžia.)  religinio mąstymo esmę išreiškė tokia forma: "Credo, domine, quia absurdum est" -  "Tikiu, nes tai yra nesąmonė (absurdas). Čia nieko nepridėsi". Tokia pasaulėžiūra susiformavo tuomet, kada jokio mokslinio mąstymo nebuvo.
     
  25. Pabrėžkite, bažnyčios savanaudiškumo siekimą.
    Evangelija moko, kad mes nekrautume turtų žemėje, ir kunigas mielai tatai skelbia kitiems: "kam krauti turtus, ateis vagis ir pavogs, arba rūdys sugrauš, arba kandys suės, - kraukite sau turtus danguje". teisybė, tie, kurie tai skelbia, patys viską turi ir stengiasi kuo daugiau ir čia gauti.
     
  26. Išsiaiškinkite kokius reiškinius tikintis laiko stebuklingais, paslaptingais ar mistiškais, kuriuos jis aiškina religijos pagalba ar dievo įsikišimu.
    Išaiškinkite jam šiuos reiškinius taip, kad jis suprastų tai, ką suprato didysis astronomas Laplasas, pagrindęs šiuolaikinę pasaulio sandaros teoriją . Kuris į karvedžio Napoleono klausimą: "Kodėl jo teorijoje, jo mokyme apie pasaulį nė karto neminimas Dievo vardas" astronomas atsakė: "Man nebuvo reikalinga ši hipotezė" (t.y. hipotezė apie dievo egzistavimą). Religinis pasaulio atspindys žmogaus galvoje gali išnykti jei jį pakeis aiškus ir protingais ryšiais pagrystąs gamtos modelis.
     
  27. Panaikinkite dievo, velnių ir dvasininkų baimę.
    Dvasininkai yra suinteresuoti, kad žmonėse išliktų baimė dievų bei velnių ir tikėjimas šventaisiais, dievais, angelais ir kipšais. Dvasininkai siekdami naudos, yra suinteresuoti, kad žmonės tikėtų dvasininkija ir savo dieviškąja kilme. Panaikinę šias baimes, suteiksite oponentui daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi atitrūkti nuo "dievo išrinktųjų" skleidžiamų iliuzijų. parodykite savo pavyzdžiu, kad jums jie nieko nereiškia ir jūs esate be "jų" laimingas.
     
  28. Religijos nevienija žmonių.
    Religijos yra eilės religinių karų šaltinis. Religija skiria žmones. Ji sako: "Tu priešas, nes tavo dievas Alachas, o ne Jėzus, ne Jehova.
     
  29. Išsklaidykite bejėgiškumo mitą.
    Religija visada mokė, kad žmogaus protas yra ribotas, kad jis negali visko žinoti, kad mokslas yra bejėgis pažinti pasaulį. Tačiau taip nėra. Mokslo pagalba galima valdyti gamtos reiškinius (pvz. priversti lietaus debesį lyti kada panorėjus, cheminių reakcijų pagalba). Deja, būtent religija būdama pažinimo tamsumoje ir nesuprasdama reiškinių yra bejėgė. Todėl nesugeba jų valdyti. Apsidairykite aplinkui kiek jums mokslas davė, dėka to, kad sugebėjo "įkinkyti" pasaulį savo naudai.
     
  30. Išaiškinkite, kad grožis tai dar ne Tiesa.
    Religija sužavi ir pribloškia žmones savo įvaizdžiu: didelės kvalifikacijos muzika, giedojimo, chorų, baigiant geriausia tapyba, geriausia skulptūra, geriausia architektūra. Tai tikrai yra labai didelės vertybės, tačiau priverskite suprati, kad tai nereikia tapatinti su Tiesa. Religija visą savo turtą investuoja į įvaizdį, tuo pačiu metu mokslas - į tyrimus. Štai kodėl mokslas, kuris žmonijai davė žymiai daugiau nei religija (tai yra mokslo tiesos įrodymas), atrodo ne taip pompastiškai, tačiau labai patogiai.
     
  31. Išaiškinkite kodėl mokslas ir religija yra priešai.
    Yra tokių kunigų, kurie įtikinėja, kad tarp religijos ir mokslo nėra prieštaravimų, kad religija, esą, tik papildanti mokslą arba mokslas papildąs religiją. Yra netgi tokių mokslininkų ir profesorių, kurie kunigams padeda šiame reikale ir stengiasi pagrįsti tą pačią mintį. Kunigai ne kartą netgi yra nurodę, kad, girdi, štai mokyti žmonės, net profesoriai, o ir jie pripažįsta religiją, taip pat tiki į dievą. Bet juk kiekvienos religijos pagrindas yra tikėjimas į dievą, tikėjimas į jo egzistavimą, o įrodyti, kad yra dievas, dar niekam nepavyko, nes negalima įrodyti to, ko nėra. Ir kai vaikas arba suaugęs žmogus reikalauja iš tikinčiųjų įrodymo, tai jam sakoma: "o tu tikėk", t.y. nors ir nebūtų jokių įrodymų, vis vien — "tu turi tikėti". Tuo tarpu mokslas niekuo netiki, jis viską tikrina. Tai, ką konstatuoja mokslas, galima suskaičiuoti, pasverti, apskaičiuoti, įrodyti. To, ką teigia religija, negalima nei įrodyti, nei išmatuoti, nei pasverti, nei patikrinti. Religija yra ten, kur nėra mokslo, religija yra prieš mokslą.

    Pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę. Antai, pasaka apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas ir kitos tokios pačios pasakos, pradedant nuo "Mozės pirmosios knygos", baigiant kitomis biblijos knygomis. Religija skiepija absurdišką pasaulio supratimą. Mokslas tiria, tikrina kiekvieną faktą, o religija sako: "palaimintas yra nematęs, o įtikėjęs".

    Religija mums kliudo įsisavinti techniką, įgyti mokslo žinių, pajungti gamtos jėgas. Ne veltui biblijoje pasakojama, esą, dievai uždraudę žmogui ragauti nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Tuo būdu, tikėjimas draudžia žinoti. Mokslas žmogui suteikia galimybę sužinoti įvairių gamtoje vykstančių reiškinių priežastis, ir žmogus tik tokiu būdu, tik pažinęs gamtos dėsnius, gali pajungti gamtos jėgas tarnauti visuomenei. Kai žmogus pažįsta gamtos dėsnius, jam pasidaro aišku, kad pasaulyje visi reiškiniai vyksta be jokio kažkokių dieviškųjų jėgų įsikišimo. Tuo tarpu religija viską priskiria neegzistuojančių dievų valiai.

    Dabar religija kovoja su klonavimu. Tik metodai pasikeitė į civilizuotesnius. Taip kaip inkvizicijos laikais sudegino Giordano Bruno (1548-1600) vien tik dėl to, jog jis gynė teorija jog Žemė sukasi aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Taip kaip 1925 metais liepos mėnesį Tenesio valstijoje (JAV) vyko "Beždžioniškas" procesas, kada mokytojas Skopsas buvo teisiamas Tenesio valstijoje už Darvino teorijos dėstymą;  tų pačių metų kovo mėnesį Tenesio valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo visose mokyklose buvo uždrausta dėstyti evoliucijos teoriją, neigiančią "žmogaus dieviško sukūrimo istoriją". Vietoje to buvo mokoma tik Biblijos versija. Panašūs įstatymai veikė ir kai kuriose kitose valstijose.
     
  32. Nepripažinkite "vienintelės teisingos" dvasinės ar  ideologinės monopolijos.
    Vienintelė ideologija - yra ideologinė monopolija. Ideologinė monopolija yra didžiausia įnetelkto skurdinimo priežastis. Kadangi monopolistai su savo priešais pradeda kovoti efektyviausiais - jėgos, o ne sveiko proto metodais. Tokioje visuomenėje tokios priemonės, kaip cenzūra (nepageidaujamos informacijos sklidimo apribojimas), prievarta pasidaro norma. Pagrindinis monopolisto uždavinys tampa - išlaikyti monopoliją t.y. galią valdyti ir kontroliuoti. Tokios vyraujančios padėties siekimas (nauda) gali užgožti bet kokius, sveiku protu paremtus argumentus. Istorija žino daug faktų. Religijoje - inkvizicija. Ideologijoje - komunizmas. Todėl laisvė yra geriausia terpė tobulėti intelektui.

    Kadangi ji užkertą kelią idėjoms ir informacijos srautams. Tokie reiškiniai skurdina intelektą. Religija gyvuoja ne dėl to, kad žmonės yra kvaili. Ji gyvuoja dėl to, kad žmonėms neprieinama informacija.
     
  33. Mokyklose turi būti dėstoma ne religija, o pasaulėžiūros pamokos.
    Tokiose pamokose turi būti išdėstytos viso pasaulio pasaulėžiūros: religija, ateizmas, laisvamanybė, islamas, materializmas, realizmas ir t.t.. Supažindinama su tokiais reiškiniais kaip sektos, ideologinė priklausomybė, religijos kilmė, psichologija. Paskaitas galėtų vesti tų pasaulėžiūrų atstovai, kurie aplankytų visas mokyklas iš eilės. Žinoma prieš tokį sprendimą pradės šakotis monopolistinę padėtį turintys ideologai, tačiau jų argumentai bus greičiau naudos siekimas :).

    Neprotinga būtų pasaulėžiūrų dėstymą pašalinti iš mokyklų.  Žinome, kad tarybiniais laikais religija buvo visiškai pašalinta iš mokyklų. Tai privedė prie to, kad daugumos žmonių galvose toje srityje susiformavo tuštuma. Žlugus TSRS buvo klaidingai įvestas vienos religinės pasaulėžiūros dėstymas. Ir tuštuma žaibišku greičiu užsipildė "kryptinga" informacija. Todėl žmonės buvo lengvai "perauklėjami". Nes tokiame dėstyme religinėms tiesoms įrodyti nei faktų nei įrodymų neprireikė. Nes niekam nebuvo suteikta teisė pateikti kitas religijos kilmės hipotezes. Tokiu atveju mokyklos tapo, ne įstaigomis kuriose dėstomos tiesos pripažintos visame pasaulyje (pasaulietinės), bei paremtos tyrimais ir eksperimentais. Jos tapo kryptingos, vienos religinės pasaulėžiūros, propagandos perauklėjimo stovyklomis. Šiuo atveju valstybė pasielgė sektoms ir monopolijai būdingu požymiu - ideologija yra svarbesnė už protu, tyrimais ir eksperimentais paremtus faktus
     
  34. Įrodykite, kad Biblija nėra mokslinė knyga.
    Biblijoje yra tūkstančiai prieštaravimų. Joje nėra nei vieno fakto, ar aprašyto eksperimento, kuris patvirtintų biblijoje aprašomus stebuklus ir reiškinius.
     
  35. Religinės relikvijos - falsifikatai.
    Mokslininko A.Malverio knygoje "Mokslas ir religija" (1925m. 164-165 ps.) galima perskaityti, kaip vienas iš bažnyčios istorikų, Liudvikas Lalanas, sudarė įvairių katalikų pasaulio relikvijų sąrašą. Šiame sąraše yra gana įdomių dalykų. Pateiksime iš šio sąrašo kai kuriuos duomenis. Jis cituoja žinomo abato Marolio žodžius, kuris, bučiuodamas Jono Krikštytojo galvą Amjeno katedroje, sušuko: "garbė Dievui, tai jau penktoji ar šeštoji Jono Krikštytojo galva, kurią aš bučiuoju savo gyvenime!" Ir štai tas Lalanas išvardija relikvijas, kurios buvo laikomos įvairiose bažnyčios šventyklose ir vienuolynuose:

    Jono Krikštytojo — 10 galvų;
    Šv. Andriejaus — 5 liemenys, 6 galvos ir 17 rankų bei kojų;
    Šv. Antano — 4 liemenys ir 1 galva;
    Šv. Barboros — 3 liemenys ir 2 galvos;
    Šv. Eligijaus — 2 liemenys ir 3 galvos;
    Šv. Ilarijaus — 8 liemenys;
    Šv. Julijos — 20 liemenų ir 26 galvos;
    Šv. Jurgio — 30 liemenų; šv. Elenos — 4 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Klemento — 3 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Leonardo — 5 liemenys, 10 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Luko — 8 liemenys ir 9 galvos;
    Šv. Onos — 2 liemenys, 8 galvos. ir 6 rankos;
    Šv. Pankratijaus — 30 liemenų;
    Šv. Pilypo — 3 liemenys, 18 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Sebastijono — 4 liemenys, 5 galvos ir 13 rankų;
    Šv. Stepono — 4 liemenys ir 8 galvos;
    Šv. Vlaso — 1 liemuo ir 5 galvos;
    Šv. Vosyliaus — 4 liemenys ir 5 galvos;
    ir t. t.

    Kad ir kaip neįtikimas atrodytų iš pirmo žvilgsnio keistasis sąrašas, tai, kad jis tikras ir tikslus, patvirtina kai kurių bažnyčių inventorius. Jeigu skaičiuoti kiek sveria kryžiaus gabaliukai ant kurio buvo prikaltas Kristus, tai susidarytų įspūdis, kad jį prikalė tiesiog prie didelio namo :)
     
  36. Atpratinkite žmones nuo kunigų reikalingumo.
    Žmonės religijoje auklėjami taip, kad be pašlakstymo "švęstu vandeniu", be pamaldų, užkalbėjimų, be visų šitų burtų žmogaus gyvenimas, galima sakyti, neturi prasmės. Parodykite, kad galima kuo puikiausiai išsiversti ir be šio "bagažo".

Bendri patarimai:

  1. Nenuvertinkite priešo protinių sugebėjimų.
    Tarp tikinčių yra stambiausi turtuoliai, valstybių vadovai (Dž.Bušas - JAV prezidentas) dosniai palaikantys religijos kultą. Daugelis jų yra genialūs žmonės davę žmonijai daug puikių dalykų (pvz. Henris Fordas ir jo automobiliai). Jų ekonominės žinios ir "žmonių poreikių išmanymas" yra tiesiog puikus. Tačiau būdami savo srities profesionalai jie neišvengiamai yra specializuoti, t.y. nežino daug  kitų sričių (viskam žinoti juk laiko neužtenka). Šis nežinojimas yra užpildytas stebuklais ir religiniais paaiškinimais. Nes labiausiai žmogus žavisi ir "mistifikuoja" tas sritis kurių veikimo neišmano. Būtent tokiu atveju ateina "dievo tarnai" su savo "universaliu" paaiškinimu: "Tai Dievo kūrinys, viską kontroliuoja Dievas ir viskas yra Jo valioje. Mes esame jo paskirti atstovai" :)
     
  2. Atminkite, kad sąžinės, pasaulėžiūros, bendravimo laisvės yra labai didelė vertybė.
    Keitimasis informacija padeda tobulėti intelektui, todėl nesuvaržykite šios laisvės, net jei manote, kad bendravimas su "priešais" yra kenksmingas.
     
  3. Nebūkite dviveidžiais ir veidmainiais.
    Neikite prašyti palaimino, ar bučiuoti kunigo rankos tik todėl, kad to nori jūsų žmona, tėvas ar motina. Gerbkite jų laisvę rinktis ir tegul jie gerbia jūsų. Tačiau neperlenkite lazdos. Jei jau vis tik esate "svečiuose" (bažnyčioje) ir nenorite laikytis jų nustatytojo kulto, paprasčiausiai patogiu momentu išeikite.
     
  4. Atminkite, kad visi didieji religijos pranašai yra mirę. :)
    Dvasininkija visada eina tik priekyje numirėlių, jie eina priekyje tų kurie jau numirė. Tačiau pati dvasininkija nenori mirti, ji mėgina atsistoti priekyje gyvųjų.
     
  5. Atidžiai sekite visą atitinkamą literatūrą visomis kalbomis..
    Išverskite arba bent referuokite (išdėstykite) visa, kas bent kiek vertinga šioje srityje.
     
  6. Žinokite kad religingumas yra tiesiogiai susijęs su ekonominiu ir socialiniu skurdu.
    Religija dalina viltis į Rojų kurios būna, kaip paskutinis šiaudas skęstančiajam.

 

P.S.: Pasaulis nėra toks kokį jūs įsivaizduojate, jis yra toks koks yra.

Tamsos Brolija

Kalibravimas

Kiekvienas geras būrėjas-pranašas privalo mokėti žmogaus gestų kalbą. Šis sugebėjimas reikalingas tam, jog būrėjas galėtų pasakyti ką galvoja klientas, tam neištarus nė žodžio. Ir tuo pačiu sudaryti įspūdį, jog jis - būrėjas skaito mintis arba gauna informaciją iš kitų "magiškų" šaltinių. Taip įgyjamas ir autoritetas. Pirmiausia, ko imasi būrėjas – tai "kalibravimas".

"Kalibravimo" metu būrėjas užduoda klientui klausimus, į kuriuos laukia konkretaus atsakymo "Taip" arba "Ne". Šalia to būrėjas stebi, kokia yra šiuos atsakymus lydinti kliento kūno reakcija. Taigi, kiek pasipraktikavęs būrėjas žino, kokie kūno gestai atitinka "Taip" arba "Ne" ir būrėjui nereikia, kad klientas tą pasakytų garsiai. Vėliau klientas nesupranta, kaip taip yra, kad jis nepasako nė žodžio, o būrėjas traukia jo gyvenimo istoriją lyg iš knygos skaitydamas. Taigi, "Kalibravimas" yra pašnekovo reakcijos, lydinčios garsinius atsakymus, tyrimas. Kaip tai veikia:

Būrėjas, laikydamas klientą už rankos ir sekdamas jo veido išraišką klausia:
- Ar jūsų vardas toks?
- Ne.
- Atleiskite, aš sumaišiau, jūsų vardas toks?
- Taip.
- Jūs gyvenate tokiame mieste?
- Taip.
- Ar jūs turite automobilį?
- Ne.
- Jūs mylite savo žmoną?
- Taip. (sako perkreipęs veidą)
- Ar pas jus daug vaikų?
- Ne.
- Ar didelis jūsų atlyginimas?
- Ne. (sako slėpdamas susierzinimą)

Pirmiausia dėmesys koncentruojamas į fiziologines reakcijas, kurios lydi atsakymą tai... veido spalvos keitimasis, akių judesiai, kvėpavimo dažnumas, nevalingi raumenų susitraukimai ir panašiai. Pranašautoją labiausiai domina nevalingų reakcijų skirtumai, lydintys atsakymus "Taip" ir "Ne". Žinoma, pavyzdžiui, jog kai kurie žmonės nevalingai įtempia žandikaulio raumenis neigdami ir atpalaiduoja su atsakymu "Taip". Kiti pirmu atveju šiek tiek pabąla o antruoju parausta. Esant teigiamam atsakymui kai kurie linkę nežymiai linktelti galvą į priekį, neigiamam - atgal. Kiekvienam žmogui egzistuoja griežtas reakcijų rinkinys, susijęs su vidiniu pritarimu ar neigimu. Pranašautojo užduotis įžvelgti šias reakcijas ir sukalibruoti jas su "Taip" ir Ne". Grįžkime prie pranašavimo proceso. Pranašas ima į rankas krištolinį rutulį arba išpila į lėkštutę kavos tirščius, arba tiria kliento ranką:

Būrėjas, įdėmiai žiūrėdamas į objektą:

- Matau kažką labai svarbaus, susijusį su jūsų praeitimi...

Klientas, taip pat ima žiūrėti į tą patį tašką, kur ir būrėjas ir klausia tyliu susijaudinusiu balsu:

- Ką jūs matote?

Būrėjas, judindamas rutulį aukštyn-žemyn į kliento kvėpavimo taktą, kuris akimis seka rutulio judėjimą ir koncentruoją į jį visą savo dėmesį:

- Aš matau... kaip sklaidosi rūkas... iš jo išnyra veidas.... labai jums svarbus veidas iš jūsų praeities...

Būrėjas daro pauzę, kad klientas spėtų mintyse "įsivaizduoti" tą svarbų veidą. Ir akylai stebėdamas klientą tęsia:

- ...atrodo, jog tai vyras...

Jeigu ties šiais žodžiais kliento veide atsiranda nors mažiausia užuomina į "Ne", būrėjas privalo greitai pasitaisyti.

- ...Ne, tai moteris. Rūkas visiškai išsisklaidė ir veidas išryškėjo.

Jeigu pirmasis spėjimas pasirodė teisingas (nes daugeliui lankytojų, besilankančių pas būrėjus reikšmingais, svarbiais ir įtakojančiais gyvenimą dažiau yra vyrai), tai tolesnis būrimas taip pat tęsiamas pagal "Taip" ir "Ne" metodą. Kadangi daugelį gyvenimo reiškinių galima priskirti "Taip" arba "Ne" kategorijai, būrėjas užduodamas klausimus po truputį atsijoja puse informacijos, koncentruodamasis prie likusiosios pusės. Tokiu būdu, turint šiek tiek išradingumo, galima perskaityti visą kliento gyvenimo istoriją ir tai atrodys, kaip telepatija. Suprantama, kad priešingybių sąrašas turi būti paruoštas ir išmoktas iš anksto (jis apie jus žino: daug/nedaug, jis yra: aukštas/žemas, gražus/negražus, kvailas/protingas ir pan.)

Įrodęs savo "kompetenciją", būrėjas gali drąsiai leistis į kliento ateities pranašavimą. Patogiausia pranašauti ateitį remiantis sužinota praeitimi, šalia to nepamirštant pastoviai kalibruoti pašnekovo reakcijas. Siūloma naudoti neapibrėžtas frazes į kurias klientas įdėtų jį patį domintį turinį. Pvz. Po išnirusio iš rūko veido aprašymo galima naudoti šabloną:

Jūs tikriausiai supratote... kad egzistuoja svarbus pranešimas... kurį šis žmogus norėtų jums perduoti... nors ir nepasakė to garsiai... šis pranešimas jums labai svarbus... todėl dabar jūs pradedate po truputį suprasti... pradedate girdėti... ką tuo norima pasakyti.

Būrėjas privalo dirbti "Taip" ir "Ne" sistemoje ir pastoviai kalibruodamas kliento reakcijas vengti konkretizuoti savo pasisakymus, sudarydamas po truputį "ėjimo pirmyn" iliuziją. Būrimo procese, sekdami savo paties gyvenimo įvykius būrėjos lūpose, klientai praranda savikontrolę ties savo reakcijomis. Nesąmoningai ima linksėti galva, sutikdami arba aiškiai reikšti nepasitenkinimą, jeigu prieštarauja. Taip užduotis būrėjui tik dar labiau palengvėja. Kitaip tariant įgudusio būrėjo rankose, klientas pats pranašauja savo ateitį ir pats iš to jaučia pasitenkinimą. Būrėjas tik sukurią rėmą į kurį klientui tereikia įdėti sau patinkantį turinį.

Vėliau žmonės linkę sureikšminti būtent tai, kas jų nuomone "sutapo" su pranašyste, ir nekreipti dėmesio į didesnę dalį joje išsakytų nesutapimų. Tuo remiasi ne tik horoskopai, bet ir būrimo technologijos. Kita priežastis, kodėl tikima pranašų ir burtininkų galia tame, kad žmonės prisimena sėkmingas pranašystes, kai tik įvyksta kas nors į jas panašaus, o nepasitvirtinusias pamiršta dėl to, kad nėra įvykių, kurie jas primintų. Arba laukiama iki begalybės, kol jos pasitvirtins, manant, jog joms dar neatėjo laikas. Taip susidaro vaizdas, kad pasitvirtinusių pranašysčių yra daugiau, nei nepasitvirtinusių. Galima netgi suskirstyti pranašus į dvi stovyklas. Vieni rytojui pranašaus lietų, kiti ne. Atėjus rytojui suprasite, jog 50% pranašų iš tiesų sugeba nuspėti ateitį.

Ateities pranašavimui užtenka gero aplinkos pažinimo ir sugebėjimo logiškai išmąstyti - numatyti pasekmes, analizuojant praeityje ir dabartyje vykstančius reiškinius. Profesionalūs politologai gali daug tiksliau numatyti pasaulio ateitį, nei bet kuris būrėjas ar būrėja, besigiriantys "magiškomis" galiomis. Prisidengimas "šaltiniais", kurių negalima patikrinti yra labai patogus dalykas. Būrėjas visas jėgas meta ne į vertingos informacijos suteikimą klientui, bet į ĮRODINĖJIMUS, jog suteikta informaciją yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kokia ji (Suteikti vertingos-profesionalios informacijos visiems būrėjas negali, nes jam dažniausiai trūksta elementarių žinių bei išsilavinimo (visose srityse profesionalus nebūsi)). Blogiausia, kai tokie "magai" ima vaidinti medicinos profesorius, nors jų pačių suvokimas apie žmogaus kūną apsiriboja mokyklose lankytomis anatomijos pamokomis. Toks žaidimas su svetima gyvybe - tikras neatsakingumo ir niekšiškumo požymis.

Parengta pagal L.E.Levito knygą:
"Psichologija visiems ir kiekvienam"
"Pasaka didesnė, nei gyvenimas"

Keliaujantis Tamsa

Lietuviškos "sektos" / Nešlovės lenta

Pamokanti istorija apie liūdną "Black Union / Juodoji unija / Tautos išgrynintojai" galą.

Tai mūsų subjektyvūs pamąstymai, galintys neatitikti realybės. Tačiau, kad ir dėl kokių priežasčių buvo išvartytos kapinės, visgi tai nebuvo tinkamiausias saviraiškos būdas. Tikimės, kad šios istorijos herojus pasimokė ir šiuo metu yra tapęs naudingu ir kuriančiu, o ne griaunančiu visuomenės nariu. Jeigu manote, kad kažkas šiuose pamąstymuose neatitinka realybės - rašykite: info@satan.lt

Linksma pradžia :).

2002.11.05 d. TB [eretikas@satan.lt] gavo laišką nuo tokio Juozo [juzzy@xxx.lt].

"Čia Klaipėda trukdo. Sukūrėme nedidelę bendruomenę, kuri vadinasi "Black Union". Mes domimės satanizmu, bet ne tuo kur vartomi kryžiai ir žudomi katinai. Būtų gerai palaikyti su jumis ryšius"

Taip, ne tuo, kur vartomi kryžiai :). Nutarėme labai neskubėti ir stebėti kas bus toliau.

2002.11.06 d. Mūsų svetainės "Komentarų skyriuje", pasirodė raginimai įstoti į šią mistišką bendruomenę.

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt): "Siulymas istoti Black Union klaipedoje. Jei kam idomu rasykit i doberman@email.lt ir gausit daugiau info"

Šioje vietoje pradėjo kvepėti "išrinktaisiais" ir mums tai pradėjo nepatikti.

2002.11.28 d. Pasirodė informacija žiniasklaidoje, jog Liepų gatvės gyventojus pašiurpino kaimynystėje įsikūrę ir savo apeigas atliekantys velnio garbintojai - satanistai. Vėliau, išpūstas burbulas šiek tiek subliuško, kai paaiškėjo, jog satanistinius ženklus apleistame buvusios skerdyklos pastate kelis savaitgalius naudojo Klaipėdos Moksleivių saviraiškos centro mėgėjiškos kino studijos "Febas" auklėtiniai... muzikinio vaizdo klipo filmavimui. Istorija susidomėjus "organams" į pagalbą jaunimui atskubėjo net TV žurnalistai.

2002-12-04 d. Matyt, apakintas sėkmės ir tokio palaikymo, :) "Black Union" atstovas paliko savo džiaugsmingą komentarą mūsų svetainėje:

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt):  "Laisve tikejimui !!! Jus petys galejote isitikinti kokie naivus yra krikscionys ir kaip juos galima lengvai isdurti. Del to mes galime klesteti . Nuo klaipedieciu saugumas atstojo. Del to BLACK UNION klesti"

Atrodo, kad NightMare pamokos neišmoko ir vartodamas žodį "išdurti" nepagalvojo, jog jį perskaitys tie patys organai, kurios jis "išdūrė".

2003-08-19 d. Klaipėdos Joniškės kapinėse nuo vandalų nukentėjo 55 antkapiai. Netrukus mieste pasklido kalbos, neva yra liudytojų, tą naktį mačiusių kapinių link judančią organizuotą jaunuolių procesiją.

2003-10-13 d. Vakare buvo sulaikytas vienas iš vandalų, "Black Union" organizacijos įkūrimo iniciatorius - aštuoniolikmetis Artūras B.. Laivininkų mokyklos moksleivis policijai aiškino, kad su draugu, dabar besislapstančiu užsienyje, paminklus išvartė tik todėl, kad buvę girti - esą su "Black Union" organizacijos veikla tai visai nesusiję.

Epilogas: "Black Union" nariai rinkdavosi penktadieniais apleistuose uostamiesčio pastatuose (tarp jų ir skandalingai pagarsėjusiuose buvusios skerdyklos griuvėsiuose). Pirminis sumanymas užsiimti organizacine veikla greitai išblėso. Per kelis mėnesius penktadieniniai susibūrimai virto elementariomis išgertuvėmis. Dar po kelių mėnesių "Black Union" nariai apskritai nustojo susitikinėti. "...iš klubo liko tik pavadinimas, - prisiminė Jonas, netrukus pastebėjęs, kaip Artūras pasikeitė. - Anksčiau jį daugelis mėgo kaip lyderį. O prieš gerą pusmetį jis iš charizmatinės asmenybės ėmė virsti stikliuko mėgėju."

Paprastai nekreipiame į panašius veikėjus daug dėmesio, nes tokie jaunimo susibūrimai, kaip šis, ilgai neišsilaiko. Galima padėkoti TV žurnalistei, padėjusiai ištraukti šios "charizmatinės asmenybės" subinę iš nemalonios situacijos praeityje... ir seseriai, traukiančiai dabar. Vietoje to, kad pasimokytų, žmogus sugebėjo tik dar daugiau apsunkinti situaciją.

Norintys būti Dievukais "lyderiai" stengiasi save išaukštinti, prisirinkdami aplinkui save garbintojų (asmeninį gerbėjų haremą). Problema ta, kad protingesni nelinkę ką nors garbinti (ypatingai kvailesnius už save). Tad užklydę bei supratę, kokiam tikslui yra skirti, ilgai nelaukę pasišalina. Belieka tik kvailesni, kuriems lyderis lyg ir vaidenasi proto bokštu (jeigu lyderis kvailys, jo gerbėjai - visiški idiotai). Atrodo, jog šioje situacijoje lyderis nebuvo labai protingas ir galiausiai "organizacijoje" liko tik vienas narys... bet ir tas išmovė į užsienį. Kas ten buvo toliau, legendos pasakoja skirtingas versijas. Gal likus vienam pritrūko trokštamo dėmesio, o gal iškilo poreikis "nuleisti garą", tad lyderiui teko imtis naujos iniciatyvos. Truks plyš reikėjo kažko prisidirbti. Kadangi Artūrui B. kurti proto nelabai užteko, beliko ką nors nugriauti. Šiaip jau, aktyvesniems individams tokiame amžiuje tikimybė prisidirbti yra gan didelė ir ne visiems pasiseka išlipti sausiems iš balos - kam nepasitaiko.

Moralas: Protingi paskui kvailius nevaikšto. Todėl norėdami, kad jus sekiotų ir garbintų (laikydami išminties šuliniu), turite suburti aplinkui save tuščių puodynių kolekciją, kuriems bet koks šūdas atrodys aukso gabalu, vertu kimštis į galvą. Žinoma, malonu, kai žmonės aikčioja po kiekvieno ištarto sakinio, tačiau tame yra problema - kvailiai sunkiai valdomai. Ir jeigu jums užteks proto neprisidirbti pačiam, anksčiau ar vėliau už jus tai padarys ir į dugną nusitemps gerbėjai. Jeigu subursite protingus ar net protingesnius už save - pamirškite jog jie jus garbins ir šlovins, pasidėję ant altoriaus. Geriausia, ko galite tikėtis - lygiaverčių santykių. Protingiems žmonėms nereikia vedlio - jie ir patys žino, kur eiti. Bandydami nurodinėti, primesti kryptį sulauksite pasiuntimo jus nx.

P.S.: Todėl Tamsos Brolija neieško sau pavaldinių ir neturi narystės. Protingų žmonių nesuviliosi tuo, jog jie priklauso "išrinktųjų kastai", o kvailiai mums ir patiems nereikalingi.

Atrodo, jog šį kartą apsigaidinome ir mes, be reikalo su jais nepalaikydami kontaktų. O čia mūsų požiūris į "Kryžių Vartytojus" - ką mes galvojame apie panašias "akcijas".

Tamsos Brolija

Tikėjimo kaina

"Jeigu nuoširdžiai tikėsi, taip ir bus" - bando prilyginti tikėjimą realybei kunigai. Įteigti, jog vien tik nuoširdus-aklas tikėjimas (už kurio slypi noras kažką gauti) be fizinių veiksmų gali pakeisti realybę. Patikėję, jog tikėjimu galimą susikurti realybę, pervertinę tikėjimo galimybes nukrypsta link skurdo, kadangi pradeda tikėti būsimu milijonu, gražia ateitimi, žadamu Rojumi... dalį pastangų sutelkdami ne į realius veiksmus, o į patį tikėjimą, jog visa tai gaus - tikėdamiesi iš savo tikėjimo gauti realių rezultatų.

Deja, tikėjimas-svajonė, be realių pastangų nematerializuoja nė cento. Galite ilgai žiūrėti į tuščią stalą, tikėti ir mintyse maldauti, jog ant jo atsirastų krūva šlamančių pinigų... taip ir mirsite iš bado prie tuščio stalo. Kad ir kiek daug žmonių, kad ir kiek nuoširdžiai tikėtų Dievo egzistavimu - Dievas nuo to realesnis nepasidaro. Lygiai taip pat galite tikėti, jog pas jus šaldytuve sėdi kinų liaudies dainas dainuojantis briedis.

Įtikinti, jog tikėjimas - tai beveik realybė... savo tikėjimu sau realų padaro ir Dievą ir jo siūlomas paslaugas. Nuo "Jeigu tikėsi, taip ir bus" iki "Jeigu tikiu, taip ir yra" kai kam labai nedidelis žingsnis. Dievas - ne pinigai. Religijoje Jis dažnai pateikiamas, kaip "nematoma" būtybė. Todėl tikintieji per daug ir nepergyvena, jeigu nepastebi to Dievo matomų įrodymų. "Pagal planą" Jis ir neturi matytis.

Didžioji dauguma pasaulio sandarą tiriančių ir geriausiai jį išmanančių mokslininkų remiasi įrodymais, todėl jie netiki Šėtono ir Dievo egzistavimu. Deja, paprasti žmonės mielai remiasi vien tik dalinančių pažadus ...duoti nemirtingumą po mirties pasakų šalyje... patraukliais teiginiais. Tikėjimas maloniu tampa svarbiau už pačią realybę. Jie tiki tais, kurie beveik nieko nenusimanydami apie pasaulio sandarą, visiems aiškina apie jo kilmę. Žmonėmis, kurių "eksperimentai" pasaulio pažinime apsiriboja rankų mosavimu, vyno su vafliais valgymu, kryžių drožimu ar paauksuotų bažnyčių statymu.

Kovoti prieš tikinčiuosius galima jų pačių teiginiais (savimi jie tiki labiau, nei jumis). Tiesiog raskite juose tarpusavio prieštaravimus, kai vienas tikinčiojo teiginys prieštarauja kitam jo teiginiui. Priverskite tikintįjį apsispręsti. Pvz.

a) Dievas visagalis ar nevisagalis (Biblijoje visagalis).
b) Dievas kišasi į žmonių gyvenimus, ar nesikiša (Biblijoje kišosi).
c) ...ir t.t.

Neleiskite tikinčiam šokinėti nuo vienos pozicijos prie kitos nebaudžiamam ir nepastebėtam, kaip tik jam užsigeidžia. Priversite tikintįjį pasirinkti kurią nors vienąprieštaraujančių pozicijų. Apsistokite ties ja nesimėtydami ir sutriuškinkite. Jeigu finale tikintysis, gelbėdamas savo Dievo įvaizdį, persimes prie dar "nepagaidintos" - nuosekliai imkitės ir jos. Tikinčiųjų teiginiai dažnai remiasi ne logika ir argumentais, o tikėjimu, todėl diskutuoti su jais labai sunku. Laimei, logikos ir argumentų kalbą jie supranta. Logiškai, argumentuotai ir nuosekliai dėstydami savo mintis padėkite tikinčiam "pačiam išmąstyti" tai, ko reikia jums. Galite nuosekliai uždavinėti tokius klausimus, į kuriuos, neturėdamas kitos išeities, tikintysis bus priverstas atsakyti taip, kaip jums reikia. Jeigu kažką pavyko įrodyti, paskatinkite tikintį tai garsiai ir nedviprasmiškai ištarti. Jeigu tai, ką norėjote pasakyti jūs, priversite ištarti tikintįjį, vėliau jis negalės jums mesti kaltinimą jog "aš taip nesakiau". O norėdamas pakeisti nuomonę, tikintysis turės pripažinti, jog klydo - tai sumažins neatsakingą šokinėjimą tarp prieštaraujančių viena kitai nuomonių.

Pvz. tikintis gali teigti, kad viskas vyksta pagal Dievo valią, norėdamas pavaizduoti savo Dievą, kaip labai įtakingą asmenybę. Tuomet galite paklausti: Ar ugnikalniai, potvyniai, žemės drebėjimai, marai ir pan., nusinešantys tūkstančius gyvybių skausmuose ir kančiose, tame tarpe vaikų, kūdikių, moterų, senelių ir pan. - Dievo valios pasekmė? Juk viskas vyksta (organizuota) pagal Jo valią? - Su tokiu klausimo pateikimu tikinčiajam teks rinktis:

1. Dievas yra įtakingas kraugerys - organizuojantis viską... tame tarpe ir katastrofas, žudančias nekaltus kūdikius.
2. Ne viskas vyksta pagal Jo valią - Dievas neatsako už masines žudynes sukeliančias katastrofas ir nelaimes.

Norėdamas išsaugoti Dievo "gerą vardą", tikintis gali pasirinks atsakymą Nr. 2. Tikintys visada stengiasi pasirinkti tokį atsakymą, kuris teigiamai charakterizuotų ir "nekompromituotų" jo Dievo - naudokitės tuo formuodami klausimus, nukreipdami tikintį link jums reikiamo atsakymo.
Jeigu jis pasirinks, kad ne viskas vyksta pagal Dievo valią - Dievas ne visur kišasi, galite tempti link to, jog Dievas pasižymi abejingumu (nieko neveikimu), kai aplinkui Jį (Jo paties sukurtame pasaulyje) ugnies, vandens, troškulio kančiose miršta kūdikiai, moterys ir vaikai. Arba link to, kad ne toks jau Dievas visagalis ir tobulas kūrėjas, jeigu jo pasaulyje ugnikalniai, potvyniai, žemės drebėjimai ar ligos nužudo (dar ir kankindamos) milijonus gyvybių. Nejau viską galintis sąmoningai sukūrė skausmą, žudynes ir kančias. Jeigu nepavyksta įrodyti, kad Dievo nėra, galima pradėti nuo to, koks Dievas žiaurus, negailestingas, kvailas ir neteisingas, griaunant jo "gero, rūpestingo ir mylinčio" autoritetą. Doram žmogui tai šiek tiek atmuš norą šlovinti tokį kraugerį - tuo pačiu pasės abejonę Dievu.

Baimė.

Kai žmogui kyla tikras arba įsivaizduojamas pavojus, atsiranda baimės jausmas.

Kartais, dėl neteisingos informacijos arba jos trūkumo, situacija bei jos pavojingumas vertinami klaidingai. Dėl informacijos trūkumo žmogus ne visada žino tikrąją padėti ir išeitį iš jos. Panašus patyrimas praeityje sako, jog priėmus neteisingą sprendimą galima nukentėti - t.y. patirti nuostolius. Kuo neteisingas sprendimas pridaro daugiau žalos, tuo situacija laikoma rizikingesne - tuo apima didesnė baimė galvojant apie tai, kas blogo ir baisaus gali atsitikti suklydus... nors dar nieko ir neatsitiko. Pvz. gali apimti baimė prieš šokant nuo vieno namo stogo ant kito, nors pats veiksmas dar neįvyko. Netgi tada, jei apačioje yra oro pagalvė, garantuojanti 100% saugumą. Arba pažiūrėję siaubo filmą kurį laiką bijome iš už nugaros mūsų tykančių ir filme matytų (t.y. neegzistuojančių) monstrų - ypatingai tamsoje. Sukūrus atitinkamą aplinką žmogaus vaizduotė prikuria įvairių baubų bei šmėklų, kurių bijo taip, lyg visa tai egzistuotų realiai.

Iš to galima teigti, kad žmogus kartais bijo ne realiai (esamuoju metu) vykstančio reiškinio, bet savo fantazijos - vienos iš versijų apie galimą ateitį. Bei kad žmogus nesugeba kokybiškai atskirti išgalvotos fantazijos nuo realybės... net ir žinodamas, kad tai tik fantazija.

Ta savybe naudojasi gabūs fantazuotojai, priverčiantys kitus patikėti fantazijomis jie valdo realias žmonių emocijas ir baimes.

Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius Rojaus Sodus, gali jau šiandien lengvatikiams už realius pinigus pardavinėti sklypus jų teritorijoje. Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius pavojus ar Pragarą, gali jau šiandienrealius pinigus su lengvatikiais sudarinėti realias "draudimo sutartis" nuo neegzistuojančių pavojų.

Pasaulyje egzistuoja daug draudimo bendrovių nuo galimų pavojų. Bažnyčia - tokia pati "draudimo bendrovė", imanti pinigus ir kitas materialias ir nematerialias gėrybes už tai, kad apsaugos jus nuo mirties (amžino išnykimo). Bažnyčia įtikinėja, kad dėka jos... jumis bus pasirūpinta po mirties, už žemišką paramą siūlanti vietą įsivaizduojamuose Rojaus soduose. Skirtingai nuo kitų draudimo bendrovių, bažnyčia surenka, bet neišmoka jokių kompensacijų po "klientų" mirties. O už laidojimo apeigas reikia susimokėti papildomai. Kur dingsta jūsų materialūs ir nematerialūs įnašai? Ar jūs jais pasinaudosite Rojuje? Ne. Surinktomis gėrybėmis būdami dar gyvi mėgaujasi paslaugos teikėjai - šventikų luomas.

Tikėjimas painiojamas su Pasitikėjimu.

Tikėjimas - įsitikinimas, kad turima informacija apie objektą ar reiškinius yra teisinga.

Pasitikėjimas galvojimas, kad informacija gali būti daugiau ar mažiau teisinga, bet jos nelaikome 100% teisinga iki to momento, kol patys asmeniškai tuo neįsitikiname. Įsitikinus informacijos teisingumu pasitikėjimas virsta žinojimu

Tikėjimas ir Tiesa - ne tas pats. Tikėti galima ir melu. Pasitikėjimas yra saugesnis.

Kunigai tvirtina, kad be tikėjimo gyventi neįmanoma. Bet ne tikėjimas neegzistuojančiu Dievu ir tuo, kam neturime įrodymų, daro žmogų stipresniu. Gerai, jeigu aklai tikima teisingais dalykais. Blogai, jeigu aklai tikima melu ir meluojančiu, galvojant, kad tai teisinga. Logiški išvedžiojimai gali būti remiami melagingais teiginiais, todėl viską vertėtų įdėmiai tikrinti nuo pat pamatų. Galima išsakyti melagingą teiginį, kad pingvinai sugeba skristi 50 km per valandą greičiau ir po to jau kurti labai logiškus išvedžiojimus su vėjo kryptimis, aerodinaminėmis formomis, raumenų galia... per kiek laiko pingvinai nuskristų nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio pamirštant, kad pingvinai neskraido ir visi skaičiavimai, kad ir kokie logiški, yra beverčiai. Žmonėmis reikia pasitikėti, o ne tikėti. Kartais žmonės meluoja patys to nežinodami. Pasauliui būtų sunku be pasitikėjimo ir žinojimo, o be aklo tikėjimo gyventi visiškai įmanoma ir netgi patartina.

Žmonės neturi laiko ir galimybių viską patikrinti ir pamatyti savo akimis, todėl pasitikėjimas yra neišvengiamas. Perkame kelialapius į užsienio šalis, niekada jų nematę. Viliamės, kad ten bus puiku ir išleisti pinigai atsipirks geru poilsiu. Esame priversti pasitikėti mus aptarnaujančia turistine firma, kad ji neapgaus.

Bažnyčiai ypatingai reikalingas aklas tikėjimas be įrodymų. Ji mus verčia ir moko tikėti todėl, jog jai reikia parduoti "kelialapius į Rojų" niekada jo nemačiusiems. Nes mes tik tada mokėsime materialius pinigus, kuomet būsime įsitikinę, jog jų paslauga tokia pat reali, kaip ir už ją mokami realūs pinigai. Jeigu prekė neegzistuoja, tai prekeivio skiedalai prekės egzistavimo realesniu irgi nepadaro. Jeigu tos žemės egzistuotų - mums nereikėtų tikėjimo. Užtektų poros fotografijų ir kelių šimtų ten gyvenusių ar gyvenančių liudininkų parodymų. "Tobulai" sukurtame Dievo pasaulyje tiek daug žmonijos atstovų gavo galą įvairiose kančiose, jog Rojus gyventojų skaičiumi jau seniai pralenkė Kiniją. Ar bažnyčia investuoja į technologijas, kurios padėtų susisiekti ir pabendrauti su tais liudininkais? Ne.  Jai to nereikia, nors tiesioginė transliacijaTEN baigtų tūkstančius metų besitęsiančius ginčus tarp skeptikų ir bažnyčios. Kunigai - prekybos agentai, besistengiantys mums įpiršti namą ant gražaus paplūdimio kranto, kurio niekas nematė. Parduodamas namas egzistuoja tik rankų darbo iliustruotuose lankstinukuose. Netgi nė vienas iš prekiautojų pats ten niekada nebuvo. O ir patekti ten galėsime tik tuo atveju, jeigu niekada iš ten negrįšime. Sandėrio sėkmė priklauso ne nuo pačios realių savybių (pirkėjas jos nemato), o nuo pardavėjo sugebėjimo įtikinti pirkėją jos realumu ir patrauklumu. Pardavėjas, sugebantis parduoti niekąRojaus kainą ir dar taip, kad pirkėjas lieka patenkintas - aukso vertės žmogus. Dėl to palaimintas tas, kuris tiki nematęs.

Baimė suklysti skatina mus sustoti... būti atsargesniems rizikingoje situacijoje, sulėtinti greitį pavojinguose posūkiuose ir dar kartą pagalvoti prieš padarant galutinį sprendimą, kaip elgtis, - taip saugiau. Tas papildomas pamąstymas kartais apsaugo nuo galimų pavojų ir neigiamų pasekmių. Bažnyčia stengiasi mus įbauginti, kad ne tik sustotumėme, bet ir liktume toje stadijoje.

Bažnyčia pasakoja, kaip bus baisu, jeigu mes nesielgsime pagal jos nurodymus. Dalis piliečių pristabdo arklius su saviveikla pamąstymams apie gresiančias baisybes ir kaip viso to išvengti, pasinaudojant kunigų patarimais. Kai kam kyla įtarimas dėl grasinimų realumo - atsiranda abejonė... ar kunigas nepadaugina. Tada kunigai skuba pasėti mintį, kad pati abejonė dieviškumo teorijomis yra šventvagystė ir pirmas žingsnis į nuodėmę-nelaimę. Abejojimas Dievu tai galvojimas, kad esi geresnis ir protingesnis už Dievą ir jo visažinystę, įžeidimas Jo didybei, už ką gresia pomirtinės baisybės. Tada žmogelis ima suprasti, kad geriau jau vaikščioti apsišikus iš baimės, bet be krislelio abejonės kunigo pasakomis, nei tapti šašlyku Pragare. Anksčiau nereikėjo net Pragaro - mėgautis Inkvizicijos laužo malonumais žmonės galėjo visur, kur tik buvo sausų malkų.

Baimė - pigi priemonė žmonių valdymui, nereikalaujanti grandinių ir kitų materialių priedų individui kontroliuoti. Baimę galima eksploatuoti iki tol, kol įbaugintieji nesuvokia esą stipresni už baubą - kitaip baubas būna primušamas. Todėl baubas turi būti kuo didesnis. Visatos dydžio - kunigams priimtinas variantas. Kuo didesnį baubą pavyksta sukurti ar pavaizduoti, tuo didesnės pajamos tenka tam, kas nuo to baubo gali apginti.

Abejojimas mintyse stovi šalia pavojaus, nemalonumų ir neaiškių situacijų - kadangi jose jis ir kyla. Žmonės vengia to, kas nemalonu. Bažnyčia nesistengia akcentuoti, jog abejonės kyla patekus į pavojingą, neaiškią ar abejotiną situaciją. Ji stengiasi įtikinti, kad pavojingas yra pats abejojimas, kai kalbama apie Dievą ar religinę ideologiją. Abejojimas - tikra rakštis bažnyčiai, nes skatina užduoti nemalonius šventikams klausimus. Nutrynus ribą tarp abejotinos situacijos ir abejonės kylančios abejotinose sitacijose, pradedama vengti abiejų, tartum tai būtų vienas ir tas pats. Atliekanti savisaugos funkciją baimė, pavirtusi į baimę abejoti, tampa mąstymo stabdžiu.

Tikėti, reiškia neabejoti. Adomas su Ieva buvo nubausti ir ištrenkti iš Rojaus už tai, kad suabejojo Dievo žodžiu ir nusprendė kažką padaryti bei išbandyti savarankiškai. Už savarankiškumą religijoje taikomos bausmės.

Anksčiau viskas buvo paprasčiau. Pasibaigus kantrybei žodžiu įrodinėti Dievo egzistavimą ir meilę, prasidėdavo fiziniai argumentai. "Jūsų kaimas nemyli Jėzaus ir toliau garbina pelkių bebrą? Še jums Gimnasto Ordino vaikščiojantys konservai - iš žarnų kasas supins, kalavijais ir kirviais akupunktūra atliks. Paslaugos kaina - gyvybė bei visos jūsų utėlėtos manatkės."

Dabar blogiau - laikai humaniški...  su kirviu "Dievo meilės" visiems neparodysi. Negana to, netikintys pasaulyje gyvena statistiškai geriau už tikinčius. Priežastys paprastos - tikintys yra mažiau išsilavinę už netikinčius, kaimuose tikinčių daugiau, nei miestuose, tikinčių IQ yra žemesnis už netikinčių - visa tai atsiliepia materialinei gerovei. Todėl neturėdama kuo grasinti ir kuo privilioti realybėje, bažnyčia nepaklusniems sukūrė nematomą Pragarą po mirties - ten jiems bus atkeršyta už nepaklusnumą. Kunigai kuria lakias fantazijas, versdami paklusti sau jų bijančius. Nuolankumas, paklusnumas, žeminimasis, menkumas ir bejėgiškumas prieš Visagalį bei jo atstovus - "didžiausios dorybės". Dievas - kunigų draugas ir stogas. Nepaklusnių laukia kančios ir baisybės jei ne ČIA - realybėje, tai TEN - pomirtiniame gyvenime garantuotai.

ČIA - žemėje Dievas ir norėdamas nesugeba būti geru baudėju - žaibas trenkia nesirinkdamas. Vienuolės ir doruoliai virsta nuodėguliais, kaip ir nusidėjėliai. Tokie "nesusipratimai" kelia problemų, kalbant apie "stogo" taiklumą teisingumo vykdyme. Dievo ranka ir regėjimas tobulumu nespindi. Norint nekompromituoti Dievo "bausmių praktikoje" tenka aiškinti, jog į žemės reikalus Dievas retai kišasi. Bet TEN , kur niekas nemato ir negali patikrinti... Jis valdo ir nuraus kiaušus visiems, kurių nespėjo išspardyti Gimnasto Ordinas. Dievas sukūrė mus kilniausiai misijai - būti Jo tarnais. Mes skolingi Jam už kiekvieną medumi ir šūdais pagardintą gyvenimo kąsnį. Dievas yra didis ir nesuvokiamas mūsų menku proteliu. Mūsų visos planetos genijai neverti spuogo ant gigantiškos Viešpaties subinės. Jis didesnis už bet kurį kitą mūsų mintyse susikurtą MONSTRĄ. "Aaaa..." pagaliau sušunka pasiklydęs marazmuose tikintysis. "Uuuu..." atsiliepia bauginantis aidas iš gigantiškos lengvatikius įtraukiančios fantazijų šiknaskylės. Kunigas atsidūsta iš malonumo, įbesdamas savo organą į pasilenkusiojo maldai tikinčiojo vertikalios šypsenos plyšį - misija įvykdyta. Su baime ateina pagarba. Kunigai kalba Dievo vardu taip, lyg patys ką tik asmeniškai kalbėjosi su Dievu. Jų balsas ramus, pasitikintis. Lyg išmintingo tėvo, kalbančio mažam vaikui apie tai, kas "ir taip aišku" - sakralinė pedofilo paslaptis mažyliui. Maldos namuose sakyklos padarytos aukščiau, nei minios akys. Į šventikus reikia žiūrėti užvertus galvą - iš apačios, kaip ir į Dievą gyvenantį danguje. Taip jie pabrėžia savo kaip prižiūrėtojų-pusdievių (aukštesnės kastos) statusą. Susirūpinę Dievo "neišsenkančios" galios ir tikėjimo palaikymu jie surenka padėka, atnešamą įbauginiems šliaužiant ant kelių. Ar jie pasidalina su Dievu nors vienu duonos trupinėliu ar centu, paimtu iš bobutės? Kunigas maldoje padėkoja "Ačiū tau Dievuli už tokią dosnią šiandienos auką." Negi dabar duosi Tam, kuris tau pačiam per bobutę ką tik davė? Būtų kvaila - belieka pasilikt sau. Ar Bažnyčia remia Afrikos vaikus? Afrikoje ta pati situacija - ten bažnyčia irgi surenka. Iš pradžių gal tik investuoja į švietimą, kodėl jai reikia viską sunešti.

Baimė pereinanti į paranoją.

Šventikų yra daug mažiau, nei jų prižiūrimų avių. Matematika paprasta - kuo mažiau šventikų, tuo mažiau reikia tarpusavyje dalintis. Jų yra ryškiai per mažai, kad prižiūrėtų kiekvieną pilietį kiekvieną akimirką. Piliečio mintys dar sunkiau pasiekiamos. Tą darbą puikiai atlieka paranoja. Dievas viską mato... jis jus pastoviai seka. Jums gal vienodai šviečia, jeigu jūsų smaukymą visomis aštuoniomis akimis su pasimėgavimu stebi voras iš palubės. Ką jis jums padarys? Jūs gi ne musė. Bet Dievas - kitas reikalas. Žmonės pradeda bijoti savo minčių, nes galvoja, kad ir neišsakomas, Dievas jas stebi. O jeigu Dievui jos nepatiks? Pasak kunigų, Jis vienu mostu gali ištaškyti visas Visatos kaukoles. Šalia priduriama, kad Jis ne tik Jėga, bet ir beribė Meilė. Jis ištaškys jūsų kaukoles su Meile. Jei norėtų, Jis galėtų. Kiek Jis galėtų pasakų prikurta visiems gyvenimo atvejams. Jis geras vien dėl to, kad mūsų visų dar neišskerdė kaip kiaulių, besiknisančių po Jo tobulybės trupinius. Vieną brokuotą partiją jau prigirdė. Mes Jam turime jaustis dėkingi už tai. Esame niekingi nusidėjėliai, kuriems Jis "teiksis atleisti" jeigu vykdysime Jo atstovų nurodymus. Hitleris mėgo fotografuotis su mažais vaikučiais ant rankų, kurdamas įvaizdį, "kaip jis rūpinasi silpnais kūdikėliais". Mes Jo vaikai... klausykite tėvelio. Ilgo susilaikymo nuo fizinės meilės ir ant kiekvieno kampo propaguotojams dvasinės meilės skleidėjams sperma taip užspaudė smegenis, kad gavę progą išsiliejo už visą laikotarpį nuo krikščionybės atsiradimo ir kelis šimtmečius į priekį pačiomis iškrypėliškiausiomis formomis.

Pats kaltas.

Žmonės vieni kitus apgaudinėja, žudo, plėšia ...ne iš blogos valios :). Jie dažnai randa argumentų, pateisinančių bet kokius savo veiksmus ir padedančių įtikinti save, jog kenkdami kitam, jie daro kažką gero (naudingo) ne tik sau, bet ir tam, kuriam kenkia. Padarius kam nors blogo dažnai išgirsite frazę "Taip jam ir reikia" - Jam pačiam taip (to) reikia. Arba "Pats kaltas" - atsakomybė už nusikaltimą suverčiama ne iškėlusiam peilį, o tam į kurį jis įsmigo. Ko auka tokia minkšta buvo? Reikia gi visada dėvėti neperšaunamą liemenę. Arba "Aš jį pamokiau. Jis man už tai dar padėkos" - atimdamas iš kito, jis kaip ir davė mainais vertingą patyrimą-pamoką (nors tas ir neprašė). Apiplėštasis liko vos ne skolingas - mokslas gi mokamas... bent jau padėkotų kiaulė. Arba "Pats kvailas - kvailį ir bažnyčioje muša". Juk Bažnyčioje kuriamos moralės normos ir lankosi ten dori, gero sau ir kitiems linkintys žmonės. Tad protinio invalido mušimas kaip ir susijęs su moralės normų demonstravimu. Gerai paderinus kovos aplinkybes ir priešininkus visada galima finale didžiuotis pergale - pvz. Maikas Taisonas bokso ringe visada bus "protingesnis" už "kvailą" branduolinės fizikos profesorių. Kai apgaudinėti naudinga, net ir suvokdami, jog Dievo nėra, kunigai ir toliau galvos bei įtikinės save, kad apgaudinėdami visuomenę jie rūpinasi jos morale ir gerą daro.

Sąmoningas noras nežinoti.

Kažko klausiami žmonės atsako "nežinau" ne tik todėl, jog nežino. Kartais jie nenori prisiimti atsakomybės už galimas pasekmes dėl viešai išreikštos nuomonės.

Tikiu - su tokiu atsakymu tampi Dievo tarnu. Būti Dievo tarnu ne gėda, kai tave patį supa tuo besididžiuojantys vergai. Bet prieš laisvus žmones - laisvamanius prisipažinimas ir didžiavimasis tuo jog turi Šeimininką neprideda pagarbos. Kuo aukštesnis išsilavinimo lygis, tuo statistiškai daugiau bedievių, tuo didesnis spaudimas ir gėda pasirodyti tamsuoliu.

Netikiu - atsakymas irgi problematiškas šalyse, kur visuomenės daugumą sudaro tikintys. Tikintys nėra tokie tolerantiški, kaip skelbiasi. Dėl to ypatingai stengiasi nutylėti tiesą politikai, kadangi nori patikti visiems - potencialiems rinkėjams. Tad klausimas apie religines pažiūras laikomas nekorektišku - jis pastato klausiamuosius į nemalonią-nenaudingą padėtį. Sumelavus grauš sąžinė, pasakius tiesą - aplinkiniai. Netikintys politikai turi privalumų. Su jais mažiau šansų įsivelti į religinius konfliktus ir gyvybę jie vertina labiau, nei mirtį, nes ji vienintelė ir nepakartojama.

Nežinau - chameleoniškas sprendimas. Nežinojimas suteikia galimybę vienu metu sėdėti skirtingose barikadų pusėse, o dramatiškai pasikeitus situacijai perbėgti ten, kur labiau apsimoka. Atsakantys "nežinau" yra dažniau į Dievą tikintys prisitaikėliai. Jie bijo garsiai išsakyti savo nuomonę ir, iškilus pavojaus akimirkai, taip pat negins ir jūsų, jeigu dėl to kils grėsmė jiems patiems. Norėdami būti saugūs, jie gali patys pirmi jus sudeginti vardan tikėjimo ir sušaudyti vardan bedievystės. "Nežinoti" jiems naudinga.

Grožis - ne Tiesa.

Bažnyčia bando sutapatinti grožį su tiesa. O kadangi tiesos nelabai žino, bando specializuotis ties grožiu. Bažnyčia ypatingai sėkminga išsigalvojant gražias fantazijas ir pasakas, kurios sutaptinus grožį su tiesa automatiškai turėtų būti vertinamos, kaip tiesa. Grožis - tai, kas žmogui malonu ir priimtina. Tiesa nesistengia įtikti žmogui. Tiesa gali būti žiauri ir negraži. Tūkstančiai iš bado mirštančių vaikų Afrikoje. Tūkstančiai sutraiškytų ar sudegusių gyvų žmonių autoavarijose. AIDS, sifilis, pasiutligė ir t.t. Sutapatindama grožį su tiesa Bažnyčia bando žmones įtikinti, kad viskas, kas žmogui patrauklu, priimtina, malonu, kuo jis nori tikėti - kas yra gražu yra tiesa vien todėl, kad tai gražu. Nuodai irgi gali gražiai atrodyti.

Tikime tuo, kuo malonu tikėti.

Žmonės dažnai tiki ne tiesa, o tuo, kuo nori tikėti - kas fiziškai arba psichologiškai malonu. Ir netiki tuo arba vengia pripažinti tai, kas jiems yra fiziškai arba psichologiškai nemalonu.

Skaitantys horoskopus mielai tiki ir priima kaip tiesą, kai pranašystės geros ir rašoma skaitančiam kažkas malonaus. Ir ignoruoja (nepastebi), kai pranašystės blogos ir kai jas skaitantis kritikuojamas ar jo laukia nemalonumai. Niekas nenori girdėti, kad yra blogas, ar kad jam bus blogai.

Tai vyksta todėl, jog ne visi sugeba mintyse nusibrėžti aiškią ribą tarp realybės ir minčių - tarp realios nelaimės ir informacijos apie nelaimę (informacija gali būti ir išgalvota). Todėl draudžiami filmai (autorių fantazijos-mintys), kuriuose žudomi žmonės, nors su realybe tai neturi nieko bendro. Filme miręs aktorius - fikcija, bet ne visi tai priima tik kaip fikciją. Prognozė, fantazija - ne įvykis. Žmones reikia mokyti atskirti fantazijas nuo tikrovės, o ne drausti žiūrėti televizorių. Geriau rūsyje gyvenusį žmogų pratinti prie šviesos, nei pareiškus apie neigiamą saulės poveikį, pakabinti spynas ant jo langų ir durų. Nesugebantys aiškiai matyti ribos, bando išvengti nemalonios informacijos apie nelaimę galvodami, jog taip išvengia ir pačios nelaimės. Visa tai puikiai parodo 2001 metais surinkta statistika, atlikta JAV:

Tiki Dievu: 90%
Tiki Velniu: 68%

Tiki Rojumi: 83%
Tiki Pragaru:71%

...Tuo, kas atstovauja "gerai ir naudinga", tiki daugiau apklaustųjų. Kas apibūdinama, kaip "blogai ir nenaudinga" - mažiau. Nors tiek Dievas su Velniu, tiek Rojus su Pragaru - vienodai "realūs".

Greičiau jau visi patikės jog, yra genialūs, nei asilai. O juk taip apie save galvojančių žmonių yra žymiai daugiau, nei jiems pritariančių.

Tikėjimas dievais ir horoskopais.

Su tais, kurie tiki ne tiesa, o tuo, kuo nori tikėti ir kuo jiems malonu arba naudinga tikėti, neieškokite tiesos, nes jų tiesa subjektyvi ir iškreipta norų. Patys to nesuprasdami jie apgaus ne tik save bet ir jus.

Apakinti iliuzijos.

Tikėti Dievu - malonu ir atrodo naudinga, nors tikintysis nei pats sau, nei aplinkiniams neprisipažins, kad vienas iš tikėjimo motyvų - savanaudiška  nauda. Per daug nedvasinga prisipažinti, jog tave tiesiog nupirko (pažadais). Tikinčių laukia amžinas gyvenimas, Rojus po mirties, visa galinčiojo Viso Pasaulio valdovo globa, glostantis savimeilę galvojimas, kad už nugaros turi ne bet kokį, o labai įtakingą bendrininką - patį Dievą. Todėl tikinčiųjų yra daug. Žmonės yra egoistai ir savanaudžiai - ir tai juos skatina pataikauti tiems, kas dalina "gėrybes". Jie tiksliai nežino, yra Dievas ar ne. Galvoti apie tai skauda... juk reikia galvoti, o ne šūdą malti - daugeliui religinė filosofija tolima, kaip ir bet kokia filosofija. Bet "apsidrausti" galima - nemokančius ir tinginčius blaiviai protauti žmones galima apdrausti ir nuo potvynio Sacharos dykumoje. Jeigu žmogus viduje gėdinasi tokio savo tikėjimo Dievu, reiškia, jis kažką vis tik suvokia ir abejoja savo minčių ir elgesio teisingumu - tai gerai. Bet jeigu tokių žmonių grupei pasitaikys proga sunaikinti gėdos jausmą kartu su jumis - galite ir mirti.

Minčių laisvė ir realybė aukojamos dėl svajonių arba "suvalgyk tau skirtą žemiškąjį šūdą ir gausi Dangiškąjį desertą... " ...taip mirštama prisiėdus šūdo.

Jie paklūsta Dievui, nes nesistengia ir neįstengia suprasti kad Jis - jų neišmanymas. Nusižeminę maldininkai, garbina savo protinį bejėgiškumą - tenka garbinti, išaukštinti ir privalumu įvardinti tikėjimą - logikos nebuvimą, tai ką turi. Padlaižiauja vardan "amžinos palaimos" nepasiekiamų troškimų pasaulyje. Religija - pajamų šaltinis mokantiems naudotis žodžio galia ir išmanantiems žmonių psichologiją. Pažadai ir neišsipildysiančios svajonės keičiamos į tikrus deimantus, paklusnumą, auksu tviskančius rūmus, auksu puoštus drabužius, valdžią ir privilegijas išrinktiesiems. Norintys būti silpnais ir globojamais už savo norus sumoka minčių ir veiksmų laisvės apribojimu. Gavę galią valdyti kitus žmones, jais dažnai ima elgtis ne tik taip, kaip to nori į svetimas rankas savo likimus atidavę bei savanoriškai į narvą įlindę nelaimėliai.

Dievo nematomumas atveria plačias Šventikų kūrybos galimybes. Kalbėjimas apie tai, ko nemato ir negali patikrinti pašnekovai, - tikra fiesta fantazuoti mėgstantiems melagiams. O jeigu už tai dar moka pinigus - pasaka. Dievo galva ir kvadratinė ir su ragais ir kibiras... kiekvienam klausytojui pagal skonį. Tikėjimas gali pripažinti tai, ko nėra. Tikėti galima bet kuo, nors ir skraidančiais pingvinais. Dievo kultas maitinasi žmonių norais gyventi Rojuje. Ne rožiniais, bet savanaudiškais, egoistiškais, grobuoniškais troškimais turėti viską ko nori, toje amžino kaifo šalyje. Teisingos žinios ir logika yra Dievo mirtis, aklas tikėjimas palaiko Jo gyvybę. Galvojimas - varginantis ir ilgas procesas. Tikėjimas negalvoja - tai lengva... pasakė - patikėjau. Dievo vergai gauna ant lėkštės paaiškinimą - dėl visko kaltas Dievas, likimas ar Šėtonas, svarbu, kad ne žmogus. Kuo daugiau kaltės ir atsakomybės pavyksta permesti kažkam kitam, tuo mažiau tenka kankintis viduje, jaučiant atsakomybę ir kaltę už save ir panašius į save. Netekę savarankiškumo priverčiami pasijusti priklausomais nuo maitintojo pasakomis bejėgiais. Jie sėdi po paauksuotais skliautais ir meldžia tokio paties blizgesio sau, kokį turi Dievo namai, jog ir jiems nubyrėtų trupinėlis iš viršaus.

"Juo blogiau tau žemėje, tuo geriau bus danguje"

Bažnyčia teigia - "Kenčiantiems dangus" ir kad "Už kančias žemėje, danguje bus atlyginta šimteriopai" - taip skatindama žmones kuo daugiau kentėti žemėje, tikintis tokiu būdu uždirbti šimteriopai daugiau gėrybių ir palaimos danguje. Tai iškreipia žmogaus suvokimą ir atsakomąją reakciją į kančią, paverčiant kančią gėrio šaltiniu. Kančia tai skausmas. Fizinę kančią-skausimą jaučiame tada, kai kas žaloja mūsų kūną, pvz. įkišus ranką į ugnį. Skausmas-kančia mums praneša, kad kažkas su organizmu vyksta negero, kad jis žalojamas. Pajutę skausmą-kančią suvokiame, kad reikia reaguoti ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos... ir staigiai ištraukiame ranką iš ugnies. Moralinė kančia - lygiai tas pats. Tik ji mums praneša, kad vyksta kažkas blogai su santykiais, socialiniais reiškiniais, kas mus ar mums artimus gali nuvesti iki fizinio skausmo ir žalos kūnui. Kai kažkur vyksta neteisybė ir kažkas dėl to kenčia, tą neteisybę ir kančią reikia šalinti iš karto, O ne kentėti galvojant, kad už tai po mirties bus atlyginta su kaupu. Nereikėtų leisti gyvenimui virsti Pragaru žemėje tikintis dėl to Rojaus po mirties. Žinoma, kai kas bando šalinti moralinę kančią, užmigdydamas ar sunaikindamas savyje Sąžinę. Tačiau tai neteisinga. Tai tas pats, kas kas susileisti nuskausminančių ir užmigdyti savyje fizinio skausmo jutiklius bei, nejaučiant skausmo, ramiai laikyti ranką virš ugnies ar gyventi su vėžio augliu. To pasekmė... kaip ugnyje sudegs mūsų ranka - taip sudegs negyvai ir mūsų visuomenė. Nejausime kaip į kūną įsmigs rakštis ir pūlinys, virtęs fizine bei moraline gangrena, sunaikins visą fizinį ir socialinį organizmą. Dėl to nejaučiantys fizinio skausmo žmonės trumpai gyvena. Jie nejaučia ligos, kad užspaudė kraujotaką gulėdami ir pan.. Sugebėjimas jausti skausmą yra naudingas. Todėl, jei jaučiate kančią-skausmą... matydami aplinkui save neteisybę, nekentėkite ir nelaukite, galvodami, kad už neteisybę Dievas danguje atsilygins šimteriopai. Stenkitės ištaisyti situaciją kuo galima greičiau, kad kančios žemėje būtų kuo mažiau.

Kam reikia bažnyčiai diegti kančios kultą į žmonių sąmonę? Kad galėtų daugiau iš jūsų atimti ir kad, atidavę paskutinį savo skatiką bei kęsdami skurdą ir pažeminimą, ne kovotumėte prieš tai, o džiaugtumėtės svajodami apie danguje laukiančią premiją. Kuo žmogus jaučia didesnį psichologinį diskomfortą matydamas, kaip kenčia kiti žmonės, tuo jis tampriau susijęs su visuomene, kurioje gyvena. Tuo jis geriau suvokia, kad nuo bendros visuomenės gerovės dalinai priklauso ir jo paties asmeninė gerovė. Rusijoje caras per daug nesijaudino dėl skurdo šalyje, nes pats buvo pertekęs iki kaklo. Nejautė šalies pulso - kilo revoliucija ir nušlavė carą. Afrikoje vergvaldžiai taip pat nesijaudino dėl juodaodžių engimo. Viskas baigėsi tuo, jog ir juos visus minia nušlavė. Todėl, norėdami būti saugūs, turite rūpintis ne tik tuo, kas dedasi jūsų kieme, bet ir tuo, kas vyksta už jo ribų. Kai visuomenės skausmas pasidaro per didelis, norėdama jį numalšinti, visuomenė jus praris, jeigu turite tai, ko jai pačiai trūksta, kaip morfijų... ir jokia jėga jūsų neapgins.

Tobulas Brokdarys.

- Ar žmonės tobuli? - Paklauskite tikinčiojo.
- Ne, netobuli. - Greičiausiai, atsakys tikintis.
- Ar pasaulis tobulas? - Vėl paklauskite tikinčio - Kuriame gyvena viena kita besimaitinančios gyvybės formos. Ugnikalniai, audros, gaisrai, žemės drebėjimai, ligos, karai, mirtis, pasiglemžianti moterų, vaikų, senelių, gyvybes, prieš tai jas nukankinusi stichijomis. Jeigu yra daug nepatenkintų (žmonių) pasauliu, kuriame gyvena, ar gali tobulame pasaulyje būti kažkas netobula... pvz. žmonės (žiūrėti pirmą tikinčio atsakymą), jeigu jame kažkas nepatenkintas? Ar visa tai tai reiškia, kad jis tobulas?
- Ne, netobulas. - Bus priverstas atsakyti tikintis. Arba pasakys, jog pasaulio tobulumą, gali suvokti tik jį sukūręs Kraugerys - niekuo nesiskiriantis nuo savo "kūrinio", kuriame liejasi kraujas. Bet paklauskite to paties tikinčiojo:
- Ar tobulas Dievas?
- Žinoma, tobulas - atsakys tikintysis.
- Ar Dievas Visagalis? Ar jam yra kažkas neįmanomo - tai, ko jis negalėtų?
- Jis Didis Visagalis
- atsakys tikintis - Jam nėra nieko, ko Jis negalėtų.
- Ar tavo Dievo Tobulumas reiškia, kad jis Tobulas ir kaip Kūrėjas?
- Taip
- atsakys tikintis - Jis tobulas Kūrėjas.

Paprašykite jo paaiškinti, kaip čia taip gaunasi, kad remiantis paties tikinčiojo žodžiais, jo toks Visapusiškai Tobulas Kūrėjas (Dievas) sukūrė tokį Netobulą Pasaulį. Kodėl Jo darbas toks brokuotas? Ar pažvelgus į Visagalio "darbą" nekyla abejonių Kūrėjo tobulumu ar bent jau psichine būkle ir potraukiu į sadizmą - juk kalbame ne tik apie žmonių netobulumą? O jeigu jau Dievas tai padarė sąmoningai... ar tai nereiškia, jog Jis yra tikras niekšas - galėjęs padaryti gerai, bet sąmoningai padaręs blogai, nors Jo neribotos galimybės leido kurti idealų pasaulį - Gėrį be trūkumų. Argi Dievas sąmoningai kūrė tokį pasaulį, kuriame visi kentėtų, ėstų vienas kitą draskydami žarnas dar gyviems? Jeigu taip, tada Dievas - sadistas eksperimentuotojas, nenusileidžiantis Šėtonui, kankinančiam nusidėjėlius pragare. Sąmoningai daręs blogį Dievas dabar dėl to priekaištauja žmogui.

Dievo "teisingumas".

J.Ragauskas: "Biblijoje yra vieta, kurioje Jėzus Kristus, neradęs ant figmedžio vaisiaus, prakeikia tą medį. Dievas už savo veiksmus baudžia ne tik žmonės, bet ir medžius! Bet gi medžiams, rodos, netgi ir pats kvailiausias teologas nesiryžo pripažinti laisvos valios. Augalai, kaip ir visi neprotingi gyviai, pasak teologijos, vykdo vien Dievo valią. Tačiau Viešpats Jėzus, kažkodėl balandžio mėnesį įsigeidęs figų ir jų neradęs ant medžio, kuris, pagal Dievo sutvarkymą tuo metu dar tik pumpurus krovė, - prakeikia tą vargšą medelį, jį nudžiovina. (...) O ir bausdamas žmones, Dievas ne tik visiškai nepaiso nuoseklumo ir teisingumo, bet tiesiog siautėja, kaip savo nervų nesulaikantis isterikas. Kiek daug tokio isteriško siautėjimo pavyzdžių randama Biblijoje, kur Dievas už menką nusikaltimą, dažnai vien tik už paprastą žmogaus neapsižiūrėjimą, išžudo dešimtis tūkstančių niekuo nekaltų žmonių."

Tikintysis gali atsakyti: Pasaulis tobulas, tačiau netobuli yra vertintojai ir todėl negali suvokti bei suprasti pasaulio bei Dievo tobulumo.

Į tai galite atšauti: Bet gi netobuli vertintojai - t.y. žmonės yra sudedamoji pasaulio dalis. Reiškia, dalis to pasaulio yra netobula. Iš to seka, kad pasaulis nėra tobulas, nes jame yra brokuotų komponentų, už kurių sukūrimą atsakingas tas pats "tobulas" Dievas-Kūrėjas.

O jeigu Dievas sukūrė žmones tobulus, kodėl jie nusidėjo - suklupo? Ar ne todėl, kad juose kažkas buvo blogai - netobula. Ar suklupimas įėjo į iš anksto numatytą scenarijų? Jeigu Dievas pats Viską suplanavo, kodėl visą kaltę už tai reikia versti žmogui? Jeigu Dievas sukūrė netobulus žmones - pagamino nekokybišką-gendantį produktą, tegul pats ir atsako už savo gaminį. Kodėl kaltinama brokuota prekė, o ne jos gamintojas? Ar todėl, kad jos gamintojas yra "neklystantis" Dievas ir Jo klaida neįsipaišo į kunigų platinamą "tobulumo" hipotezę? Ar Dieviškas teisingumas - teisus tas, pas kurį kumštis didesnis?

Kodėl Tobulas Dievas sukūrė Netobulą pasaulį.

Objektų-reiškinių dydis Visatojematuojama lyginant vieną objektą-reiškinį su kitu.

Jeigu visoje Visatoje (absoliučioje tuštumoje) egzistuotų tik vienas rutulys, būtų neįmanoma pasakyti - didelis jis ar mažas. Nebent atsirastų to rutulio vertintojas ir sulygintų jį su savo paties dydžiu arba su kitu rutuliu ir pasakytu "...va tas yra mažesnis, o tas - didesnis už tą mažesnį..." arba "...tas mažesnis yra dvigubai didesnis už mažesnį."

Taigi, būdamas visiškai vienas visoje Visatoje, Dievas neturėjo savęs su kuo palyginti ir objektyviai įvertinti asmeninį dydį ir galybę. Jis nebuvo už nieką nei nei didesnis, nei mažesnis, nei viršesnis, nei žemesnis, nes nebuvo nieko, su kuo Dievas galėtų save sulyginti, o su savimi... neišeina. Gal Dievas ir svarstė, kodėl jo koja ilgesnė už ranką. Bet per amžinybę vienatvės Jam, matyt, vis tik pabodo tenkinti save vien savo paties galūnėmis. Dievas sugalvojo sukurti dar kažką - Pasaulį. Po žmonijos sukūrimo Visagalis ėmė tenkintis ir moterimis, ko pasekojė pasaulį išvydo ir vienas gerai žinomas benkartas - Jėzus Kristus. Akivaizdu, kad kūrinys Visagaliui atnešė ir džiaugsmo.

Dievas pasielgė priešingai, nei įprastai elgiasi žmonės - Jis ėmėsi kurti ne didingesnį už Save dalyką ir ne geresnius ar tobulesnius už Save personažus. Nors Jo galios, jeigu Jis Visagalis, lyg ir leido Jam sukurti kažką tobulesnio net ir už Save Patį. Vietoje to Jis pagamino už Save kvailesnius, netobulesnius, žemesnius, primityvesnius, neatsparius aplinkai padarus, negailestingame pasaulyje su ligomis, ugnikalniais, potvyniais, žemės drebėjimais, gaisrais, nusinešančiais tūkstančius gyvybių žiauriausiais būdais. Kodėl? Greičiausiai todėl, jog norėdamas pasijusti "kietu" ir suvokti, kad tik Jis yra pats "kiečiausias" ir tobuliausias Visatoje, Dievas palyginimui sukūrė... ...Netobulą Pasaulį ir jam besilankstančius netobulus padarus. Dabar Jis turėjo su kuo Save palyginti. Ir lygindamas jautė, kas čia Vadas. Bet to buvo maža. Dievas, regis, buvo ne tik savimyla, bet ir sadistas. Dėl netobulumo Jis pažemino ir nubaudė ...savo paties gaminį. Taip Visatoje ėmė egzistuoti du:

Didis, Galingas ir Tobulas Dievas bei niekingi nusidėjėliai, mažiukai, netobuli žmogeliukai (mes), kuriuos Dievas teikiasi, lyg eksperimentines žiurkes, bandyti, kada tik panorėjęs ir kur tik panorėjęs. Kankinti ir kepti, lyg varles, bausti už iškeltų sąlygų neįvykdymą. Kodėl Dievas skiria išbandymus? Jis juk Visagalis ir Visažinis - be bandymų žino, kas ko vertas ir kas bus. Gal tai tik noras pakankinti? Nes Dievas duoda užduotis iš anksto žinodamas, kas jų neišlaikys. Jis žino, ką reikią užduoti, kad vėliau galėtų savo auką "teisėtai" nubausti ir pakankinti. Jis mus sukūrė tam, kad mes klūpėtume prieš ant kelių. Dievas, kurį ne kurie asmenys aukština - padugnė ir moralinis iškrypėlis su sadistiniu potraukiu ir nepilnavertiškumo kompleksu. Tas, kuris Gali būti Didis, kai aplinkui yra mažesnių, puolančių žemai Jam po kojomis, prašančių išvaduoti iš Jo sukurto pasaulio kančios.

Dievo visagalybe verčia abejoti pati Biblija.

Biblija:ST:Pr:2:3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

Visagalis Dievas ilsėjosi? Nejau Visagalis pavargo? Argi Pasaulis jau buvo toks tobulas, jog tai geriausia, ką Dievas galėjo sukurti ...ir eiti ilsėtis? Žinoma, jeigu Dievas pavargo kurdamas tai, ką mes matome aplinkui, matyt, tikrai TOBULAM pasauliui Dievui neužtektų nei nei jėgų, nei proto. Bet, regis, po "kūrybos akto" Jis nelabai ir varginosi ką taisyti ir ramiai ilsisi iki pat šiandienos. Tai, jog Dievo jėgos senka ir jas reikia atstatinėti sako, kad jos nėra jau tokios beribės ir kartais baigiasi iki tokios stadijos, jog Dievui reikia atsipūsti. Iš ko Dievas atstatinėja tas jėgas? Ar yra dar vienas energijos šaltinis, iš kurio maitinasi pats Dievas?

Visagalybė prieštarauja visažinojimui.

Jeigu Dievas yra visažinis, Jis tiksliai žino, kas atsitiks ateityje ir kaip Jis pats įsikiš į istorijos eigą. Atėjus tam įsikišimo momentui... jeigu Jis imtų ir pasielgtų kitaip, nei numatė anksčiau, tai reikštų... jog praeityje Jis nežinojo, kad įvykiai susiklostys kitaip, nei numatė – tai reikštų, kad Jis nėra visažinis, nes negali tiksliai žinoti-nuspėti savo paties veiksmų ateityje. Tik jeigu Jo numatymas visada pasitvirtina – t.y. Jis visada elgiasi tiksliai, kaip ir numatė-žinojo praeityje, Jis gali vadintis visažiniu, nes jo prognozės visada pasitvirtina. Bet tai reikštų, kad Jis negali pakeisti savo numatytų veiksmų (nes tuo sugriautų savo prognozes) ir dėl to negalėtų būti visagalis.

Pirmasis blogis ir nuodėmės su blogiu skatintojas - Dievo kūrinys.

Biblija:ST:Pr:3:1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: "Ar tikrai Dievas sakė: "Nevalgykite nuo jokio medžio sode!?"

Kas sukūrė žaltį dar iki atsirandant pirmajam žmogui? Jį sukūrė Dievas kartu su kitais gyviais penktą savo darbo dieną. Vėliau Jis nulipdė Adomą su Ieva iš molio. Kur jau ten naiviems "moliams" prieš "suktą žaltį" atsispirti. Pirmasis Dievo kūrinys sugundė vėliau sukurtus Dievo kūrinius. Sunku patikėti, jog kurdams žmogų visažinis Dievas galėjo nežinoti, kad kuriamas žmogus nėra atsparus prieš tai Jo paties sukurtam žalčiui. Dievas sukūrė gundytoją ir jam neatsparų gundomąjį. Suleido juos į vieną narvą - Rojų. Atliko eksperimentą ir nubaudė neatsparią žalčiui laboratorinę žiurkę - žmogų. Žinoma, kliuvo ir žalčiui. Nuodėmė atsirado tuomet, kai susitiko žaltys su žmogumi, kaip kokia reakcija sumaišius vieną cheminį elementą su kitu. Bet argi dėl to kalti chemikalai ar tas, kuris juos sukūrė ir maišė tarpusavyje? Didysis Pirotechnikas pasigamino parako statinę ir degtuką. Įmetė degtuką į statinę ir kai sprogo, nutarė, kad Jis pats čia niekuo dėtas, o kalčiausi šioje situacijoje ...degtukas ir statinė. Toks yra Dieviškas "teisingumas" - atgailauti turi ne sprogdintojas, o sprogmuo. Dievas nelinkęs pripažinti savo klaidų - Jis pas mus visada teisus. Taip pat sėkmingai koks mokslininkas galėtų pasigaminti sieros rūgšties ir užsiauginti gėlę. Paskui palaistyti gėlę sieros rūgštimi ir nubausti juos abu už tai, jog vienas sugraužė gėlę, o kitas neatsilaikė prieš rūgštį. Mes atsakysime už viską, ką sukūrė Dievas.

Vargšams suteikiama reikšmingumo iliuzija.

Šventikai Dievo vardu prisiekia išpildyti svajones ir duoti tai, ko niekas niekada nesugebės pasiimti. Apgaulės aukas vadindami savo vaikais ir avelėmis, šventikai smerkia kiekvieną, bandantį abejoti ar ką nors įtarti. Avių banda vedama vilkų, giedančių lakštingalų balsais, eina pas Viešpatį. Pasak jų Dievas priima visus nusivylusius ir silpnuosius. Jis priima net skurdžius, nes žino, kad pinigai, tai dar ne viskas, ką galima paimti iš žmogaus. Skurdžių minia - politinė ir moralinė jėga, suteikianti juos valdantiems galą. Skurdžiai yra skurdžiai dėl to, kad patys nesugeba savarankiškai mąstyti arba visi iš jų viską paima. Skurdžiai nori būti kažkuo. Jie turi svajonių, kaip visi žmonės. Jiems malonu girdėti, jog net ir turtingiausi pasaulio žmonės yra lygūs su vargšais prieš Dievą, gaunat Rojaus gėrybes - nesulyginamai geresnes už žemiškas. Dievas, prieš kurį bejėgiai turtuoliai, labiau myli vargšus - konkurencinėje kovoje dėl pomirtinių gėrybių vargšams tai labai džiugi žinia. Nesugebėjimas tvarkytis žemėje tampa privalumu skirstant dangišką maną. Kvailumas ir tingėjimas - tiesiausias kelias į Rojų bei Dievo meilę. Tame turtuoliai - "vargšai". Masės myli religiją už tai, jog ji suteikia pasitenkinimą, pažeminant materialinę laimę pasiekusius žmones iki savo lygio. Jų viltis tręšia istorijos apie tokį patį skurdžių - Dievo vaiką. Kristus - skurdžių etalonas ir gynėjas pasisakė, jog turtas nieko nereiškia. Nieko neturėjimu galima lygintis su Dievu-Kristumi, būti už tai Dievo mylimiausiu. Šios idėjos kalamos į galvas todėl, jog žmonėms nebūtų gaila savo turtą atiduoti tiems, kas jį surenka. Atiduok, ir Dievas tave pamils, kaip sūnų! Kristus toks artimas visų pasaulio elgetų širdžiai - simbolis sakantis: "Bet kuris bomžas yra Dievo vaikas". Būti bomžu ir nieko neturėti - va kur didžiausias Turtas ir kuo reikia didžiuotis. Lapei, negalinčiai pasiekti vynuogių, mintis traukianti, kaip magnetas. O kadangi žmogaus poreikiai visada didesni už galimybes... tokių nepatenkintų - dauguma. Tuo malonu tikėti, kai nieko neturi. Argi auksas gali susilyginti su dieviškumu, glosto save ubagas? Esu Dievo vaikas, nes bomžas. Bomžas ne todėl, kad kvailais, o todėl, kad Dievą myliu. Svarbiausia, nereikia nieko daryti. Tik klūpėti nieko neveikiant ant kelių ir murmėti po nosimi prašymus už tą meilę atsidėkoti šimteriopai danguje... pakaktų vežimo aukso, keleto nekaltų mergelių ir niekada nesibaigiančio ėdalo ant puotos stalo.

Meilė ir mirtis.

Kunigai mus moko mylėti tam, jog mylėtume juos pačius ir jų Dievą. "Dievas jus myli, atsilyginkite jam tuo pačiu. " - Gražu. O jeigu Dievo nėra? Ar tai nereiškia, jog meilė vienpusė? Kunigų sukurta meilės ištroškusi bedugnė - nepasotinama skylė. Norėdami pasiimti savo užmokestį už tarnavimą ir meilę Dievui - Dievo meilę, patys privalote numirti - nueiti pas Dievą. Tik tapę šaltu lavonu pajausite tikrąją Dievo šilumą. Dievo meilė pagal pilną programą skirta numirėliams. Dievas - nekrofilas.

Dosnumo moko tie, kurie ima.

Šventikai nepradeda nuo akivaizdaus turto grobstymo. Jie veikia aplinkiniais keliais, stengdamiesi valdyti protą, kuris valdo turtą. Jie pavergia žmonių mintis ir tie pradeda statyti Dievui (realiai Jo atstovams - kunigams) namus ir aukurus, ant kurių aukoja save ir savo gėrybes. Dievas - nepasotinama būtybė - kiek duosi, tiek paims. Dosnumas ir gailestingumas - žmonių savybės, leidžiančios daugiau paimti, todėl bažnyčia mus to ir moko. Lygiai taip pat ji mokė žudyti ir deginti tuos, kas nesuprato dosnumo ir gailestingumo pamokos ir buvo nepakankamai dosnus bei gailestingas savo mokytojams. Nes kas gi dar, jei ne šventikai padės jums atsikratyti blogio - turto žemiškojo. Žmonės miršta būdami ištikimais Dievo tarnais, nes Jis esą suteiksiąs amžiną džiaugsmą tik tiems, kurie besąlygiškai ir aklai tikės, nereikalaudami jokių įrodymų. Bet ar, nužengė nors vienas iš dangaus ir parodė, kaip atsilygino jam Dievas už vergovę. Hm... norinčių nužengti gal yra milijonai, bet savo nužengimu jie nenori dešimteriopai sumažinti tikinčiųjų vertės, o kai kuriais atvejais ir išviso paversti juos beverčiais. Nes už vieną tikintį be įrodymų dešimt tikinčiųjų su įrodymais duoda. Nužengusysis gi taptų ne kuo kitu, o įrodymu, kad Dievas egzistuoja. Žiūrėk, pamatys nužengusįjį kokis tikintysis, ir jo vertė iškarto kris dešimteriopai... su dešimteriopai kritusia verte patekti į Rojų sunkiau, nei su nekritusia. O koks gi numirėlis linkės "proto broliui" blogo. Tai ir slapstosi tas Dievas su numirėliais nuo gyvųjų, kad tik vargo jiems savo apsireiškimais nepridarytų.

Akli vergai nenori matyti ir kitų laisvės. Negalėdami matyti patys, jie mielai išdurinėja akis kitiems, idant aklas yra silpnas ir jį lengvai galima vesti nors ir prie bedugnės krašto. Be to, išdūrus aplinkiniams akis, palengvėja konkurencija dėl išlikimo ir pačiam badytojui. Vienaakis tarp aklų karalius ir jeigu negali vaikščioti ir nubėgti iki finišo pirmas - sulaužyk kojas kolegai. Kad niekas neištrūktų iš pančių, mintys apie laisvę buvo paskelbtos šventvagyste. Vergai prižiūrėjo vergus. Kaimo davatkėlės suformavo  atsidavimo Viešpačiui vietines kontrolės pajėgas :).

Mainų sistema ir ją apeinanti religija.

Kai kažkam kažką duodi, tas kažkas tau lieka skolingas. Kai kažką duodi bažnyčiai-kunigui, skolingas tau lieka ...Dievas. Nustatytas ir skolininkui bažnyčiai-kunigui patogus skolos grąžinimo laikas... kai numirsi. Mirtimi už skolą kartais atsilygindavo ir mafija. Nenuostabu, kad iki šiol neteko girdėti nė vieno skolintojo skundo apie negrąžintą skolą ...po mirties - visi jie lyg tyčia miršta iki to momento, kol gali ir turi teisę pareikšti savo nepasitenkinimą.

Kodėl Jėzus (Dievas) "išpirko" visos žmonijos kaltes?

Pasaulyje egzistuoja bendrovės ir žmonės, išperkantys kitų skolas – po ko skolininkas tampa skolingas ne tam iš ko skolinosi, o skolas išpirkusioms bendrovėms ar žmonėms. Bažnyčia šioje verslo srityje turi didelę patirtį. Ir nėra svarbu, skolingas žmogus ar ne... jeigu sugebėsite įtikinti kad jis skolingas. Kai sugebėsite žmogų įtikinti, kad jis jums skolingas. Dievas "išpirko" jūsų skolas, už jas sumokėjęs savo sūnumi - Dievas jį vardan jūsų nužudė. Žinoma, Kristus paskui priskėlė ir dar už tai gavo Rojų. Bet tai nesvarbu... svarbiausia, jog esate įtikinti, kad esate už tai skolingi Dievui ir eitumėte susimokėti už tai į jį atstovaujančios kontoros kasą žemėje – bažnyčią.

Dievas dovanoja pasaulį savo sekėjams.

Religijos dažnai pasižymi bendra savybe... teigimu, kad Dievas padovanojo Pasaulį tos religijos sekėjams. T.y. žmonės, prisidengdami religija ir Dievu, pasidovanoja sau visą Pasaulį su jame esančia kita gyvastimi (iškaitant žmones). Padaro Pasaulį savo "teisėta" nuosavybe, tuo suteikdami sau teises, esant norui, eiti grobti - "susigražinti teisėtai priklausantį turtą", svetimas teritorijas bei pavergi jų gyventojus. Masės džiaugsmingai ploja rankomis, kai kas nors (bažnyčia) prisiima atsakomybę (Dievo vardu) tai masei suteikdami teisę "teisėtai" iš kažko kažką atimti. Bažnyčia su kunigais už panašių "teisių" suteikimą minioms (už teisę į "teisėtą" kitų apiplėšimą) atsiriekdavo gerą gabalą to prisiplėšto grobio.

Dievas išperka visas kaltes arba kaip sąžinei mokama už tylėjimą.

Žmonės suprato, kad nesąžiningą grobį teks dalinti su visais nusikaltimo bendrininkais, kurių negalima užčiaupti. Kadangi Dievas viską mato - teks dalintis ir su kunigais, kurie su Dievuliu jau kaip nors susitars. Tokiu būdu daug gėrybių buvo sudeginta ant laužų ir paaukota viską matančiam nusikaltimo liudininkui - Dievui. O kam neprieštarauja Didis Dievas, tam neprieštarauja ir menko žmogelio sąžinė. Jeigu laužas ir auka dega - Dievas priima auką. Nenorėtų - užpūstų ugnį. Pasiimantis savo dalį dangaus liudininkas tapo bendrininku ir neteko teisės priekaištauti tam, kas jam moka. Apiplėšei ką nors - paaukok šiek tiek ir bažnyčiai... štai su Dievu ir sąžine esi atsiskaitęs.

Buvo sugalvojamos psichologinės vingrybės, kaip nuraminti sąžinę ir po nužudymo. Religija padėjo nepatirti kaltės jausmo medžiotojams, kurie nužudydami kokį gyvūną ar kitą žmogų įtikinėdavo save ir kitus, kad tai "garbinga" mirtis, mirti nuo kulkos ar geležtės. Būti auka Dievui - garbė tam, kuris aukojamas... nužudytasis, skirtas suvalgymui, privalo būti dar ir dėkingas už tai, kad jį nužudė ar suvalgė. Galėtų ir padėkoti už tai, bet gaila, kad miręs. Dievas juk pats "atsiuntė" gyvūną-auką medžiotojui, kad tas jį užmuštų... žudikas - tik "įrankis", atlikęs "kilnia misiją" ir suteikęs aukai galimybę nukeliauti į amžinos medžioklės plotus, kur žolė visada žalia... ne taip, kaip Žemėje. Taip auka tampa vos ne skolinga savo žudikui.

Vėliau Dievas įgavo sąžinės formą, kuriai nusidėjus galima susimokėti tuo, kas nieko nekainuoja - maldomis bei atgaila. Ir ta "sąžinė" - Dievas toks mylintis - taip myli savo nešiotoją, jog beveik už VISKĄ jam atleidžia - ši NUOSTABI savybė laikoma išskirtiniu bruožu. Išpažinai nuodėmės ir švarus, lyg kūdikėlis eini namo. Mokydamiesi atleisti kitiems, iš tiesų daugelis mokosi atleisti patys sau. Tad nereikia stebėtis, jog kankinami įvykdytų nusikaltimų kaliniai ypatingai noriai griebiasi Biblijos "tiesų". Tai ne atsivertimas į doros kelią, bet pastangos nustumti slegiantį akmenį nuo plaučių. Dievo vardu sau visus nusikaltimus atleidžiantys piliečiai daug pavojingesni už tuos, kurių vidinis balsas nepriima dovanų ir neįsileidžia pataikaujančių šiknalaižių į savo kabinetą.

Žmonės tiki Dievu dar ir todėl, jog dėl visų savo nesėkmių būtų galima apkaltinti "aukštesnes jėgas" ir "likimą". Tai būdas nusimesti nuo pečių naštą, vadinamą atsakomybe. "Aukštesnės jėgos" yra nebylios - jos negali pasiteisinti, todėl ant jų viskas ir suverčiama. Tai juos skatina vadinti save menkystomis ir šliaužioti aplinkui, prašant trupinėlio pomirtinės pasakos - "Aš - varžtelis Dievo vaidinime"... stena jie. Jėga, be atsakomybės jausmo, deginanti priešus ant laužų. Masės, kurios pagalba šventikai įtakoja sprendimus savo naudai ir verčia kitus juos gerbti. Dievas yra Didysis Atpirkimo Ožys - sielos ramybė. Kaltas ne žmogus - tai Šėtono darbas. O jei ir buvo nuodėmės... jau seniai išpirktos. Va gi mudakas už visą žmoniją ant lentų pasikabino... ne be mūsų pagalbos, žinoma, bet ir mums nuopelnas - padėjome Dievui savo kaltes išpirkti. O jeigu kas ir susitepė kokia nečystybe po to, tokiems buvo sugalvotos indulgencijos.

Ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus sukūrė Dievą.

Dievas toks, kokį Jį nori matyti žmonės, o ne toks, koks Jis iš tiesų yra (t. y. nėra). Žmogaus savybę kurti Dievus savo galvose puikiai iliustruoja tapyti paveikslai. Juose Dievas / Jėzus vienu metu sugeba būti rudakis, mėlynakis, siauraakis, šviesiaplaukis, tamsiaplaukis ir netgi juodaodis (nekalbant apie kitus "nesusipratimus"). Nežiūrint Kristaus stebukladario reputacijos, sunku patikėti šia sultinga, Fantamasine Dievo sūnaus praktika - Biblija apie Jėzaus išvaizdos metamorfozes neužsimena. Belieka išvada, jog tokie Viešpaties paveikslai - menininkų vaizduotės vaisius, neturintis nieko bendro su tikrove.

Dievas gyvena galvoje, tad pirmiausia teks nugalėti save. Kirviu kovoje su savimi naudotis nepatartina. Reikėtų nebijoti svajonių praradimo ir to, kas neišvengiama, įžeisti to, kas neegzistuoja. Neįmanoma pažeminti Kalėdų Senio orumo pasakius, jog pastarasis šaltais žiemos vakarais krušasi su elniais. Tokiais kaltinimais nesugebėsite apšmeižti ir Supermeno su Batmanu, praplėtusių vieną naktį Robino suvokimą apie analinį seksą. Kadangi nėra orumo savininkų, supykdysite tik šių personažų autorius, sukančius verslą iš dovanų ir suvenyrų, susijusių su jų personažais, prekybos. Tegu autoriai pyksta, bet nemeluoja, kad tokie personažai egzistuoja. O jeigu jau meluoja, tai tegu nepyksta, kad ne visi tuo šventai tiki. Už tai, jog melas būna "dvasingas ir "šventas" dažniausiai stoja tie, kuriems jis materialiai naudingas.

Logika - religijos priešas.

Tiesai reikia įrodymų. Be įrodymų tai tik nepagrįstas tikėjimas. Logika padeda nepasiklysti mintyse. Svarbu tik, kad nuo pat pradžios būtų remiamasi patvirtintais faktais ir žiniomis. Meluoja sakantys, kad kartais melas geriau, nei tiesa. Taip kalba tie, kuriems tiesa nėra naudinga, bijantys tiesos ar kad kas nors supras, jog jie meluoja. Kad ir kokia tiesa būtų nemaloni, daugiau galimybių nugalėti ir pakreipti veiksmus sau norima linkme turi žinantis daugiau. Klystančiam, dažniausiai, teks pralaimėti, nes remdamasis į melą jis nežinos, kaip teisingai pasiekti pergalę. Meluojantys naudojasi jais tikinčiais.


Vienas iš mėgiamų pavyzdžių: Einšteinas su Darvinu buvo tikintys - žymiausi mokslininkai pripažino Dievo egzistavimą. Todėl nebijokite ir jūs patikėti Viešpačiu.

Išvada ir skatinimas būtų teisingi, jeigu ne vienas bet... Darvinas su Einšteinu buvo netikintys ir apie tai asmeniškai bei nedviprasmiškai pasisakė. Jų žodžius galima nesunkiai rasti pasaulietinio mokslo archyvuose.


Neatidūs žmonės užkimba nesigilindami pirminių šaltinių teisingumą. Prieš vadovaujantis kažkieno pateiktais pavyzdžiais, pirmiausia reikia išsiaiškinti pavyzdžių teisingumu. Logikos nebuvimas garantuoja ir neribotas "mistinių" jėgų galimybes, todėl pagrindinis aukoms diegiamas įsitikinimas - jokiu būdu nesinaudoti logika. Žodžiai: “Logika to nepaaiškinsi” skirti tam, kad niekas ir nesistengtų to daryti. Nes paaiškinti galima viską. Niekas iš nieko neatsiranda. Viskas turi savo priežastis - pradžią, nusitęsusią iki begalybės. Visi visatos reiškiniai turi atsakymus, tik žmogaus protas per mažas, kad visus juos talpintų savyje. Todėl žmonės specializuojasi žiniose ir užsidirba parduodami tai, ko neturi kiti. Kiti tobulinasi kitoje srityje. Parduodantis suinteresuotas, kad pirkėjas neturėtų parduodamo produkto ar žinių - nes jeigu pirkėjas viską turėtų ir žinotų, pardavėjas nieko negalėtų jam parduoti. Tie, kas pelnosi iš žinių, yra suinteresuoti, kad aplinkiniai būtų kuo kvailesni. Žinantys naudojasi išnaudojamųjų nežinojimu ir daro viską, kad išnaudojamieji nebandytų to suprasti ar kaip nors tobulėti. Kunigai sakydami, jog jie yra grandinė jungianti mirtingąjį pasaulį su Dievu, apsiskelbė pusdieviais ir tai yra jų tiesos sakymo "požymis".

Kunigas: "Pačios aukščiausios vertybės yra krikščioniškos vertybės" - Ar nekrikščionys yra "žemesni", nes už "aukščiausią" aukščiau negali būti? Laisvamaniai, budistai, ateistai ir galybė kitų taikių religijų bei ne religijų tampa mažesnės vertės antrarūšiai. Tokie pareiškimai - įžeidimas visiems ne krikščionims. Įžeidimai niekada nekūrė taikos ir ramybės pasaulyje. Nenuostabu, jog su savo arogancija krikščionys sukėlė tiek daug karų ir konfliktų.

Kad ir 1982 m. Sabra ir Šatila, kur dorieji "kultūros puoselėtojai" ir "vertybių kūrėjai" krikščionys maronitai lupo akis, pjaustė liežuvius, prievartavo, kapojo kirviais ir degino gyvus bei galiausiai buldozeriais užvertė 2750 žmonių lavonų, neišskirdami nei moterų, nei vaikų, nei senių - kultūra krikščionių, įkvėpta viduramžių praeities.

1. Kryžiaus žygiai, kurių metu buvo išžudyta ne viena tautelė ir išplėšta bei sudeginta galybė kultūrinių vertybių.

2. Inkvizicija, kurios metu buvo sudeginta galybė švietėjiškos literatūros, kartu su jų autoriais ir skaitytojais.

3. Adolfas Hitleris ir Musolinis, kaip jie patys teigė, "klusnūs Dievo valios vykdytojai" ir geriausi popiežiaus Pijaus XI, padėjusio jiems ateiti į valdžią, draugai su kuriuo oficialias draugystės sutartis pasirašė 1929 m. Italija ir 1934 m. Vokietija.

4. Mokslo ir progreso stabdymas.

Visa tai vertybės, be kurių Europa nebūtų išgyvenusi. Žinoma, krikščionybė nėra visų nelaimių kaltininkė, tačiau jos "kultūrinis palikimas" didelis yra tik dėl to, jog kitas kultūras aplinkui save ji griovė ir naikino.

Religijos egzistavimo motyvai ir principai.

Kad po mirties galėtų džiaugtis išsvajoto Rojaus malonumais, už sielos ramybę ir galimybę ten patekti žmonės moka ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir doru savo gyvenimu, gėrio kūrimu bei maldomis. Tai, kas yra dora ir gera nustato Dievo atstovai - Prižiūrėtojai. Prižiūrėtojams gėris yra naudingas, blogis - nuostolingas. Štai pagrindinis matas, nustatant gėrio ir blogio sąvokas. Nėra nei gėrio, nei blogio, kuris nebūtų subjektyvus. Už visko stovi nauda ir nuostoliai. Gobšumas beribis. Celibatas įvestas tam, jog Kunigai neturėtų palikuonių ir nesikėsintų gyvenimo laikotarpiu sukauptą turtą perduoti atžaloms. Kunigas su šeima - nuostolis Dievo namams.

Mainai.

Kad gautum iš žmonių aukso, mainais galima duoti Iliuziją - nes ji nieko nekainuoja. Argi žmonėms gaila keliasdešimt savo gyvenimo metų, dėl pomirtinės amžinybės Rojuje. Žinoma, kad ne. Rojus, kaip ir poreikiai - neišmatuojami. Todėl kad ir kiek turėtumėte aukso, jo niekada neužteks viskam Ten nusipirkti. Rodantys "kelią" link  neįgyvendinamų troškimų ir pardavinėjantys vietas pomirtinėse žemėse vedliai patys visai neblogai iš šios paslaugos gyvena. Jie sėdi klūpančių svajotojų pastatytuose namuose ir maitinasi pažadų pagalba išsunktomis gėrybėmis.

Kad ši afera nebūtų taip lengvai perprantama, Šventikai sugalvojo apipinti ją mistinių istorijų raizgalyne, idant niekas nerastų siūlo galo ir tai atrodytų protingiau, nei yra iš tiesų. O kas nemoka skaityti Biblijos taip, jog ji visada būtų teisi... pats kaltas. Dievas tokio nepasigailės.

Šventikai nevengia kartoti, kad tikėjimui nereikia įrodymų (kaip ir aklam nereikia šviesos). Jie paprasčiausiai tų įrodymų neturi. Nes jei turėtų, su jais visiems akis išbadytų. Jų šventi raštai - "neandertaliečių" skiedalai, kurių "perkeltinės prasmės", gimsta skaitančių galvose, patiems gi skaitantiems patinkančia forma. Perkeltinė prasmė - universalus dalykas. Kam kaip patinka, taip tas ir aiškina. "Neandertaliečiai" nustebtų pamatę, kokios jie protingos ir daugiaprasmės būtybės kadaise buvo. Čia tau ne bananą į šikną susikišti. Religijos teikiamais malonumais ir didžiausiu kąsniu iš to mėgaujasi intelektuali išrinktųjų scenaristų viršūnėlė. Nelaikydamas senatvinių bezdalų, pasipirsčiodamas nuskamba juokas iš Vatikano.

Daugiaprasmė perkeltinė prasmė.

Perkeltinė prasmė - žodžių derinys, kurio "protingumas" priklauso ne tik nuo rašytojo sugebėjimo kalbėti simboliais, bet ir nuo skaitytojo sugebėjimo tam pačiam žodžiui priskirti kuo daugiau reikšmių. Pvz. žmogus perskaito kurio nors garsaus žmogaus žodžius: "Mano gyvenimo kelias buvo rožėmis klotas. " Skaitantis gali tai suprasti dvejopai. Viskas priklauso nuo to, kaip jis įsivaizduos einantį tuo "rožių" keliu - basą ar su batais.

Kilus ginčui, visada laikomasi to "iššifravimo", kuris patogesnis-naudingesnis besiginčijančiam. Todėl dažnai, iškilus kokiam "nemaloniam" epizodui iš Biblijos, pradedama aiškinti apie "perkeltines prasmes", kadangi jos suteikia galimybę manipuliuoti bei laviruoti žmonių sąmone geriau, nei tiesmukas pareiškimas. Pasitelkus "perkeltines prasmes", žodžiams galima suteikti visiškai priešingą reikšmę, nei norėjo pasakyti autorius. O ir atrodo protingiau nei yra. Pradedama pretenduoti į "gilias mintis".

Religija, karas ir politika.

Kai religija buvo atskirta nuo valdžios, valdantys valstybę neteko dar vieno preteksto, dėl ko reikėtų sumušti kaimynus. Kariuomenė neteko kuo sukti einantiems į mūšį kareiviams galvas. Plėšti ir prievartauti negalima, o ir kariai apsišvietę tampa. Vis mažiau norinčių rizikuoti gyvybe. Netiki sūkos "God" funkcijos teikiamu nemirtingumu. Pasaulietinėje visuomenėje sunkiau rasiti politiko asmeninius bei žemiškus interesus ginantį kvailį, pasiryžusį mirti vardan pomirtinio užmokesčio - sklypo amžinoje Gėrio šalyje, kur nereikia nieko prievartauti... moterys savo noru nuogos laksto ir papais žydinčiose pievose mosuodamos padaryti kviečia.

Biblija.

Viena iš žiauriausių ir antžmogiškiausių knygų žmonijos istorijoje. Viešai iš tribūnų pateikiamos pakoreguotos arba tik gražios jos dalys. Nes nedaug kas šiandien pateisintų su pasididžiavimu aprašomas, Dievo iš keršto vykdomas siaubingas žudynes. Kartais ir paties Dievo rankomis. Kas palaimintų kankinimus ir lytinių organų pjaustymus gyviesiems. Kas pateisintų, kai ištikimybę Dievui tėvas turi įrodyti užmušdamas savo sūnų. Biblija - ne balti avinėliai ir nekalti angeliukai purpurinėse pievose. Tai krauju ir melu, vardan šlovingos Dievo valdžios, persunkti popieriaus lapai. Ir dalis žmonių, nesusipažinusių su Biblijos turiniu nuo viršelio iki viršelio, šliaužioja ant kelių sapaliodami apie kažkokią Dievo meilę ir gailestingumą.

Vienu pirstelėjimu sukūręs pasaulį ir aktyviai reiškęsis Biblijoje, Dievas šiandien negali išstenėti nė menkiausio savo pavidalo kur nors masinio susibūrimo vietoje. Dievas - iliuzija, egzistuojanti žmogaus galvoje. Norėdamas "pasirodyti masiškai", Dievas turėtų sukviesti į vieną aikštę kuo daugiau pacientų iš beprotnamių su ta pačia šizofrenijos forma. Didžiausia vertybė - žmogaus gyvybė realybėje, o ne fantazija pasakų šalyje. Bažnyčia pelnosi ir klaidiną su kiekviena klaida atnešdama nuostolius. Bažnyčios tikslas atbukinti ir protiškai susilpninti žmones, paliekant tik viltis, idant ji galėtų klestėti iš jų dalinimo.

Žmonių poelgiams visada yra konkrečios priežastys.

Jeigu kažkas jums sako, kad nori tik padėti, neabejokite, jūs už tai jau sumokėjote arba dar tik sumokėsite. Paslaugos kaina slepiama ir menkinama tam, kad išvengti derėjimosi, iškišant prekę - sąskaita bus pateikta tada, kai prekę sunaudosite ir nebus kur trauktis, kaip tik apmokėti.

Niekas nenori būti skolingas, tad visi visada stengsis jus įtikinti, kad jumis nesinaudoja. Atvirkščiai - būsite įtikinėjami, kad pagalba siūloma jums ir dėl to skolingi būsite irgi jūs.

Nauda būna ne tik materiali, bet ir psichologinė. Kartais, net pats pagalbininkas sau meluoja ir nenori prisipažinti, kad padeda jums tik todėl, jog paskui tikisi sulaukti gero atlygio ar žino, jog jam nuo to blogiau nebus. Net nesąmoningai vertindami reiškinius, mes neatsiribojame nuo savęs ir savo poreikių. Mąstome tomis pačiomis smegenimis, kurios rūpinasi mūsų kūno ir proto gerove. T. y. pirmiausia savimi. Žmonės nenori pripažinti ir prisipažinti, jog siekia naudos sau, nes asmeninės naudos siekimas visuomenės (kitų) akimis yra savanaudiškas ir todėl turi blogą atspalvį.  Vertintojams nenaudinga ar net "blogai", kai kitas siekia asmeninės naudos sau, bet ne vertintojui. O kas gi prisipažins, ir tuo labiau viešai, kad jis blogas egoistas. Deja, toks visuomenės požiūris irgi yra egoistiškas. Naudodamiesi juo, daug kas puola kaltinti kitus egoizmu tik dėl to, jog patys yra egoistai.

Norėdami pakilti kitų akyse, žmonės.

GARBINA SAVE. Tokiu atveju, reikia parodyti save. Tačiau ne visi turi ką parodyti ar duoti, kas juos pakylėtų, todėl renkasi antrą metodą, kuris nieko nekainuoja...

ŽEMINA KITUS. Žmonės stengiasi sugalvoti įvairiausius kitų žeminimo būdus. Jie suskirsto save pagal tam tikrus požymius ir jungiasi į grupes, kurias paskui patys ir šlovina. Jei tokių požymių nėra, jie juos susikuria - kad ir kokie jie būtų juokingi, absurdiški bei nepagrįsti. Svarbu, kad "pranašumo" ženklas nieko nekainuotų - ypač proto pastangų, nes proto parduotuvėje nenusipirksi. Tinka viskas: odos spalva, apsirengimo stiliumi, plaukų ilgiu, kilmingais protėviais, priklausomybe vienai ar kitai religijai, sluoksniui, tautybei, lyčiai, "meile" tėvynei, ir t. t... .

Jie stengiasi visus įtikinti, kad Tai yra tiesos požymis ir dėl To jie yra pranašesni už likusius. Kad Tai jiems suteikia daugiau teisių spręsti už kitus. Tokiu atveju ne tiesa svarbiausia, o sugebėjimas įtikinti aplinkinius, jog dėl šių savo savybių įgyjama teisė valdyti tokių savybių neturinčius.

Pažeminus ir įtikinus kitą, kad esu aukštesnis - kitas mano atžvilgiu taps menkesnis. Nebūtinai mano ir jo, svarbiau - visuomenės akyse. Jeigu jis ir visuomenė pripažins save menkesniu nei mane, ar jo grupę menkesne, nei mano, tada aš galėsiu jį valdyti ir įtakoti jo sprendimus, padedamas tos pačios visuomenės. Mažesnis privalo gerbti didesnį.

Teisingumas ir tiesa - ne tas pats.

Minia tiki, jog dėl jos besistengiantieji elgiasi teisingai. Todėl dažnai net nekelia sau klausimo ar tie, kas dėl jos stengiasi yra teisūs. Minia myli šventikus už jų pastangas jai parūpinti gerovę po mirties, o ne už tai, jog kas nors tą gerovę jau gavo. Veiksmų teisingumas sutapatinamas su tiesa ir pateisinamos klaidos.

Nelaimės proporcingos bažnyčios gerovei.

Bažnyčiai naudingos nelaimės ir visuotinės krizės. Ne be reikalo ji skleidžia gandus apie Pasaulio Pabaigą - masiškiausią ir didžiausią žmonijos krizę pasaulyje. Ištikus didelėms nelaimėms, bažnyčios prisipildo "išsigelbėjimo" ieškančių žmonių. Krizių ir nelaimių metu, kai žmogui nebelieka kur bėgti nuo tikrovės, jis griebiasi paskutinio šiaudo. Kreipiasi į burtininkus, ekstrasensus, parapsichologus, šamanus ir kitus šarlatanus bei puola į bažnyčias melstis, maldaudamas išsigelbėjimo.

"Nesavanaudiškas" noras rūpintis kitais.

Viena iš priemonių būti reikšmingu ir turėti galimybę patiems viskuo mėgautis - susikurti sąlygas, kad galėtum kažką kitiems drausti.

Visokios moralinės komisijos "aukojasi" dėl mūsų, kvailų tamsuolių, peržiūrinėdamos "pornografinius", "amoralius" filmus, skaitydamos daugumai neprieinamą literatūrą. Jos sprendžia, ką mes galime, o ko ne. "Mes rūpinamės visuomenės morale" teiginiu prisidenginėdami cenzoriai suteikia sau teises ( privilegijas ) įsakinėti turintiems tokias pačias prigimtines teises į laisvę, informaciją ir apsisprendimą rinktis. Jie ne saugo žmones nuo tarpusavio prievartos, bet patys prievartauja. Cenzorius-moralistas laiko savo teise nurodinėti elgesio normas bet kam, kas neįeina į komisijos sudėti. Tegul tai būna nors ir 100 kartų protingesnis bei labiau išslavinęs už jį žmogus. Jie iškelia save aukščiau už mus - nes jie "rūpinasi" mūsų morale ir mumis lyg tėvai, vaikais. Jie sau suteikia protingesnių už mus statusą. Tėvų - vaikų psichologinis modelis suteikia jiems teisę įsakinėti, o mums verčia paklusti. Nes mes auklėjami automatiškai paklusti savo tėvams - tiems, kurie mumis rūpinasi.

Skirtumas tas, kad tėvai iš tikrųjų mumis rūpinosi, o šie simuliuoja psichologinę iliuziją, norėdami apmulkinti mūsų protą. Idant galėtų mus valdyti ir priversti derintis prie subjektyvios pasaulėžiūros, sąmoningai ir nesąmoningai besirūpinančios savo, o ne mūsų išlikimu. Jeigu jiems, "besirūpinantiems" reikėtų pasirinkti, ką nustumti nuo skardžio - save ar jus - palinkėkite sau gero skrydžio. Taip Jie padaro save reikšmingais, galinčiais įtakoti ir valdyti aplinkinius. Nes turėdami galimybes naudotis mums neprieinamais informacijos šaltiniais su laiku jie iš tikrųjų tampa protingesniais nei tie, kuriems uždrausta paragauti pažinimo vaisiaus. Ir daro jie tai ne todėl, kad mumis "rūpinas", o todėl, kad tokiu būdu įgyja informacinį pranašumą prieš tuos, nuo kurių tą informaciją slepiama. Kam jie naudoja žinias, kurių negaunate jūs? - Tam, kad pasaulyje galėtų išlikti. Ir jiems tai sekasi geriau, nei jums, nes jie žino daugiau.

Dažnai jie nesitaria ir nesiaiškina su visuomene apie tai, kas yra moralu, o kas amoralu, bet tiesiog nustato pagal savo suvokimą - tai prievarta.

1. Visi poelgiai turi priežastis ir pasekmes.
2. Kiekvienas gyvis visų pirma rūpinasi savo išlikimu ir tik paskui jau kito, nes neturėdamas savo organizmo jis negalės pasirūpinti kito gyvio organizmu.
3. Visi poelgiai orientuojami į sėkmę - kuo daugiau naudos su kuo mažiau nuostolių.

Visi gyvų organizmų poelgiai orientuoti kuo didesnės naudos siekimui - fiziniam ir psichologiniam organizmo poreikių tenkinimui. Tai daroma sąmoningai ir nesąmoningai, netgi jeigu ir nesugebama konkrečiai paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi. Pagrindinis tikslas ir motyvas - savisauga ir išlikimas.

Motina Teresė užsiiminėjo gerais darbais ir labdara todėl, kad norėjo būti gera ...Dievui - kaip tai pati suprato. Bandė įsiteikti Dievui ir už tai patekti į Rojų, kur jos supratimu karaliauja gėris ir sava chebra. Ji - Šventoji. Tikriausiai ir nešiko - šikančius į Dangų nepriima, nes kitaip į žemę iš debesų kristų šūdai. Savo poelgiams ji turėjo egoistinį motyvą - "psichologinis pasitenkinimas savo darbu vardan amžinybės su angelais" - savanaudiškai bandė įlįsti Rojun per Kūrėjo adatos skylės dydžio šiknaskylę. Dievas liepė dalintis - ypač svetimu. Visi siekia naudos, nes iš nuostolių neišgyvensi. Nauda tampa "blogiu" tada, kai ji skirta kam nors kitam, bet ne vertintojui. Už jos poelgių buvo savanaudiškas tikslas - prisigerinti prie Dievo... tapti panašia į Dievą... susilieti su Dievu. Viliojo laukianti kompensacija Rojuje už šį darbą. Be to, ji pati maitinosi ir puikiai gyveno iš surenkamos labdaros. Remdamasi tuo mielai skatino visus būti dosnesniais. Vardan idealizavimo tai galima nutylėti, nes dirbti ir užsiimti labdara už atlygį juk "nedvasinga". Tad Teresės, kaip ir visų kitų "šventųjų", moralinės bei materialinės pajamos neaptarinėjamos.

Mokslo galia.

Ir kovoja iki šiol kunigai prieš mokslo ir medicinos išradimus, nes jie yra gerovės ir nepriklausomybės nuo gamtos jėgų nešėjai. Bažnyčia stengiasi uždrausti tuos išradimus, kurie perima "Dieviškas" funkcijas, nes tai Dievo "konkurentai". Kuo labiau žmogus savo sugebėjimais prilygs Dievui, tuo žmogiškesnis ir menkesnis prieš jį atrodys pats Dievas. Pvz. atrasdamas elektros energiją, mokslas atėmė iš Perkūno žaibą - dabar Dievas neturi kuo svaidytis. Bažnyčia apsiputojusi kovoja prieš dirbtinį apvaisinimą, vaistus, klonavimą su genetiką, kontracepcijos priemones it t. t.. Jiems būtų daug mieliau, jeigu mes gyventumėme kaip Afrikoje. Prispausti ligų ir skurdo, besidauginantys lyg žiurkės. Atvedantys į pasaulį naujas armijas išbadėjusių Dievo tarnų, nuolankiai bučiuojančių Šventiems Tėvams, auksiniais žiedais nukarstytas, rankas ir kojas. Neturintys ko valgyti tamsuoliai, bet statantys rūmus savo vedliams į svajonių kraštą. Štai kodėl Afrikoje religija vis dar turi labai stiprias pozicijas ir iš visos skurdžios aplinkos išsiskiriančius turtus, bei pastatus. Ten ji perka žmonių protą už maisto trupinius. Šventina bombas, tankus, naujus karinius laivus bei ką tik iš gamyklos išriedėjusius lėktuvus. Ne todėl, kad nukritusi bomba savo šventumu visų sielas akimirksniu pasiųs į dangų. O todėl, kad suluošintieji, bėgdami nuo mirties, puls į visus priimančius religijos gniaužtus. Todėl visada galima išvysti bažnyčios tarnus šalia tų priemonių, kurios neša mirtį ir nelaimes, bet rečiau išgirsite, kad bažnyčia aiškiai pasmerktų viso pasaulio kariuomenes ar jų naikinimo įrankius, kaip naikinantį blogį. Nelaimės pripildo bažnyčias, o pilnos bažnyčios, tai kunigų duona, pinigai ir galia. Jie gerai tai supranta, nes kažkada patys buvo pavertę Europą siaubinga skerdykla. Tada jie sėdėjo savo dieviškos šlovės viršūnėje ir rodė meilę - degino gyvus, rovė papus su replėmis, lupo odą, laužė kaulus, pylė išlydytą šviną į gerkles. Atkreipkite dėmesį į tai, prieš ką dažniau pasisako bažnyčia... prieš karines pajėgas ar prieš mediciną ir pamatysite, kam jie tarnauja. Nelaimės ir skausmo nešėjams ar gyvybės sergėtojams. Medicina - bažnyčios priešas, nes didžiausia nelaimė žmogui - prarasti sveikatą ir gyvybę. Visa bažnyčios sistema sukurta sėkmingai klestėti nelaimių metu, kai aptemsta protas. Kiekviena gi sistema rūpinasi ją supančiomis ir jai klestėti palankiomis sąlygomis.

Kvailys praturtėja atimdamas. Protingas padaro taip, kad jam pačiam atiduoda ir dar padėkoja. Kunigai protingi ir uždari savo vidiniuose reikaluose. Dievas ne toks jau atviras, kai bandai patekti vidun. Bet suklysta ir jie.

Nebūtina ėsti šūdą, kai visi aplinkui valgo medų tik dėl to, jog nori atrodyti kitoks, nei dauguma.

Religingieji satanistai ir "nemokamą" meilę dosniai dalinantys krikščionys - dvi To paties medalio pusės. Aukokite patys save ant tikėjimo laužų, kol susinaikinsite kvailų padlaižių kovose blizgindami dangiškas subines. Religinės nesantaikos beprasmybėje nepadeda nei Dievas, nei Šėtonas. Mediniai stabai naudojami lyg vėliavos lengvatikių kariuomenėms suvienyti, žudant ir plėšiant neįveiktus apgaulės nuodo. Su tokiais "apsaugančiais" amuletais nebaisu eiti į mūšį ir mirti su šypsena. Sekėjai, gąsdinami pavojų keliančiais priešais ir visų bėdų kaltininkais, skatinami "gintis" nuo savo paties bukumo puolant... visus, kas tą bukumą pastebi. Aklai naikinant galinčius pamatyti ir visiems parodyti po "gėrio" kauke pridengtus siekius. Dievas su Šėtonu gyvena galvose, lyg ožiai ant kurių suverčiamos lyderių ir jiems pritariančių menkystų nesėkmės bei atsakomybė. Išgalvoti personažai, kuriais prisidengiama apsiskelbiant išrinktaisiais ir suteikiat sau teisę prievartauti nepaklususius primetamai pasaulėžiūrai, troškimui valdyti bei grobti. Nei Dievas, nei Šėtonas neturi nieko bendro su tiesa, kadangi tai priedanga savanaudiškam melui skleisti.


Kaime augo nuo pat mažens pririštas ir beveik nė karto nepaleistas šuo. Pagailo man jo, todėl nutariau leisti jam pabėgioti. Nuėmęs nuo kaklo grandinę pasitraukiau į šoną. Būdamas pagaliau laisvas, jis to visiškai nesuprato ir nesitraukė nuo būdos toliau, kaip per du metrus - tiek, kiek jį visada ribojo grandinė. Nusprendžiau, kad reikėtų padėti ir priėjęs pradėjau stumti šunį iš "užburto" rato. Šuo spaudėsi prie žemės ir drebėdamas priešinosi. Aiškiai nenorėdamas trauktis nuo gyvenamosios vietos. Galiausiai susiprotėjau, kad po kiek laiko jis apsipras bei pasinaudos suteikta galimybe pats. Taip ir atsitiko. Po valandos lakstė kaip pamišęs didžiuliu greičiu ir atrodė be galo laimingas. Niekam tai nerūpėjo, tad niekas neatkreipė dėmesio ir nepastebėjo, kaip jis iki vakaro papjovė porą niekuo nenusikaltusių vištų. Išaiškėjus pasekmėms teko jį pasigauti ir vėl pririšti. Taip ir mirė jis pririštas - tikriausiai per stipriai jam iš kojos už vištas pavariau. Moralas - kai grandinė tampa morale, jai nutrūkus laisvė virsta žudynėmis.

Nugyventi savo gyvenimą baimėje – apgailėtina, o bijoti neišvengiamo - beprasmiška ir kvaila. Nebijantys mirties nėra žudikai, o bandymas pasijuokti iš jos nėra šlovinimas. Mirtis su pomirtiniu "gyvenimu" šlovinami Biblijoje ir žudosi ne tie, kurie nebijo mirties, o tie, kurie bijo gyvenimo ir turi patrauklių motyvų pasitraukti iš jo anapilin.

Žmogus yra pats sau dievas :) Ruling Class, The (1972):

- Iš kur jūs žinote, kad esate Dievas?
- Melsdamasis aš atrandu, jog kalbuosi pats su savimi.

Keliaujantis Tamsa, Tamsos Brolija

Mokslo išnaudojimas religijoje

Scientologija - profesionalūs smegenų plovėjai ir viena iš painiausių ir logiškiausių argumentų turinti šiuolaikinė religija. Jie jungia mokslą kartu su savo melu ir melagingai sau priskiria mokslo padarytus pasiekimus. Prisidenginėja mokslininkų vardais ir terminologija. Naudoją labai efektyvų metodą - 9 kartus pasakyk tiesą, o 10 kartą įterpk savo melą. Jei 9 kartus patikės ir patikrins, tai 10 kartą pasitikės.

Čia galite parsisiurbti ir peržiūrėti scientologijos pagrindus. Nors šis provoslavas yra mūsų oponentas, bet peržiūrėjus jo medžiagą mes neradome klaidų. Kaip sakoma priešai irgi gali kalbėti tiesą :).



160x140 - Windows Media V8 - Low quality
Pirma Dalis (10.1 MB) - 30 min.
Antra Dalis (3.2 MB) - 10 min.



340x280 - Windows Media V8 - High quality
Pirma Dalis (168.9 MB) - 30 min.
Antra Dalis (52.3 MB) - 10 min.

Eretikas

Horoskopai - šarlatanų psichologija

Iš S.S.Stepanovo knygos “Ką jūs žinote ir ko nežinote apie save ir kitus”

Kodėl daugelis iš mūsų nekantraudami laukia astrologinių pranašysčių naujausiame laikraščio numeryje? Kodėl mes jomis tikime ir esame pasiruošę atitinkamai pagal jas elgtis? Juk nešališki patikrinimai ne kartą parodė beprasmiškumą tiek pačiū astrologinių prognozių, tiek astrologinių asmenybės apibūdinimų.

Labiausiai tikėtinas atsakymas būtų štai koks: Žmonės tiki astrologinėmis pranašystėmis ir prognozėmis todėl, kad nors ir kaip bebūtų keista, jos yra teisingos. Bet (ir tai labai svarbus “Bet”!) teisingos jos todėl, kad šios prognozės yra tokios bendros, neapčiuopiamos ir miglotos, kad tinka visiems ir bet kada.

Čia veikia psichologams žinomas reiškinys, vadinamas “Barnumo efektu”. Pavadintas praėjusiame amžiuje žinomo cirko savininko ir nenormalių daiktų demonstruotojo Fineaso Barnumo (Phineas Taylor Barnum 1790-1828) vardu. Fineasui Barnumui priskiriama frazė “Kiekvieną minutę pasaulyje gimsta po  veltėdį”. Ši frazė gimė tada, kai Fineasas Barnumas pakliuvo į archeologo Džordžo Hulo (George Hull) demaskavimo pinkles. Barnumas didžiuodavosi, kad jo cirko programų metu kiekvienas galėdavo rasti ką nors sau. “Barnumo efektą” galima apibūdinti taip: žmogus linkęs sau asmeniškai  priskirti bendrus, neaiškius, banalius teiginius, jeigu jam sakoma, kad šie teiginiai yra gauti ištyrus kažkokius tam žmogui nežinomus faktorius. Matyt, tai surišta su dideliu susidomėjimu savo asmenybe bei jos likimu. “Barnumo efektas” psichologų tiriamas apie 40 metų. Per tą laiką psichologai nustatė, kokiomis sąlygomis žmogus tiki jam pateiktais teiginiais. O taip pat, kokie žmonės yra linkę tikėti ar netikėti, bei kokie teiginiai sukelia pasitikėjimą.

50-ųjų metų gale amerikiečių psichologas Rosas Stagneris (Ross Stagner 1909-1997) atliko klasikinį tyrimą. Eksperimente jis pakvietė dalyvauti 68 skirtingų firmų darbuotojus iš personalo skyrių. Jis jiems išdalino ir liepė užpildyti psichologinę anketą (testą). Ši anketa leido susidaryti kiekvienos asmenybės psichologinį portretą. Paskui, surinkęs šias anketas, psichologas sudarė visiems bendrą - "falsifikuotą” charakteristiką, naudodamas 13 frazių iš įvairių horoskopų. Vėliau Stagneris išdalino šią bendrą charakteristiką kiekvienam dalyviui, pareiškęs, kad jos sudarytos kiekvienam individualiai, remiantis ankstesniu psichologiniu testu. Jis paprašė kiekvieno dalyvio perskaityti savo charakteristiką ir prie kiekvieno sakinio pažymėti, kiek ji teisingai atspindi skaitančiojo charakterį. Vertinimų skalė buvo tokia: neįtikėtinai teisingai - teisingai - pakankamai teisingai - per vidurį - greičiausiai klaidinga - visiškai klaidinga. Daugiau nei trečdalis atsakė kad apibūdinimas yra neįtikėtinai teisingas, 40% - pakankamai teisingas. Ir beveik niekas nepalaikė savo charakteristikos visiškai klaidinga. O tai juk buvo kadrų skyriaus darbuotojai, t.y. žmonės, kurie, atrodo, yra patyrę žmogaus asmeninių savybių vertinime!

Šis testas atskleidė dar vieną įdomią “Barnumo efekto” savybę. Štai kokias dvi frazes tiriamieji įvertino kaip neįtikėtinai teisingas: "Gyvenime Jūs mėgstate šiokią tokią įvairovę, tam tikrą pasikeitimų lygį ir pradedate nuobodžiauti, jeigu jus vargina įvairiais apribojimais ir griežtomis taisyklėmis.” Ir “Nors jūs turite asmeninių trūkumų, tačiau kaip taisyklė jūs mokate su jais susidoroti.”. Ir priešingai, mažiausiai teisingais buvo pripažinti šie teiginiai: “Jūsų seksualinis gyvenimas neapsieina be problemų.” Ir “Jūsų viltys kartais būna  pernelyg nerealios.”. Remiantis rezultatais, galime daryti išvadą, kad “Barnumo efektas” veikia su teigiamais teiginiais ir tai ne nuostabu: mums visiems nėra malonu apie save sužinoti ką nors neigiamo.

Panašūs tyrimai buvo ne kartą atlikti skirtingais variantais. Taip 60-ųjų metų gale vienas prancūzų psichologas patalpino laikraštyje reklamą, siūlydamas savo, kaip astrologo, paslaugas. Jis gavo šimtus užsakymų ir išsiuntė užsakovams vieną ir tą patį “horoskopą”. Horoskopas buvo sudarytas bendromis, neapibrėžtomis frazėmis. Ir ką gi? Daugiau nei du šimtai užsakovų parašė jam laiškus su padėkomis už nuostabiai tikslų, meistriškai sudarytą horoskopą.

Australijos profesorius, psichologas Robertas Trevetenas reguliariai verčia savo pirmakursius studentus užrašinėti savo sapnus arba aprašyti, ką jie mato spalvotose rašalo dėmėse (įžymusis Roršaro testas). Vėliau, "apdirbęs" duotą medžiagą, profesorius, kaip didžiulę paslaptį, pateikdavo tą pačią (visiems vienodą) “asmenybės analizę” iš 13 frazių, kurią naudojo Rosas Stagneris ir prašydavo išsakyti nuomonę apie šios analizės tiesingumą. Tik po to, kai kiekvienas studentas girdint visai auditorijai pareikšdavo, jog yra visiškai patenkintas analizės teisingumu, Trevetenas leisdavo jiems pažvelgti į vienas kito popierius. Jis manė, kad tai puikus praktinis darbas įvedant studentus į psichologijos kursą.

Kokie dar faktoriai, be atsargaus neapibrėžtumo, su iš esmės teigiamomis frazėmis, verčia tikėti būrimo rezultatais? Žinoma, naivūs ir lengvatikiai žmonės papuola lengviau. “Barnumo efektas” vienodai veikia tiek vyrus, tiek moteris. Astrologo prestižas ir populiarumas daro nedidelę įtaką, tačiau niekada nepakenkia pabrėžti, kad jis naudojasi, pvz., slaptomis babiloniečių žiniuonių žiniomis, asmeniškai perskaitytomis nuo molinių lentelių.
Svarbus faktorius – kokius klausimus astrologas užduoda skirtus analizei. Pvz. žmonės daugiau tiki tais, kurie klausia tikslios gimimo datos ir vietos. Taip amerikiečių psichologas Rodas Snaideris davė savo tiriamiesiems vieną ir tą patį horoskopą. Jais (horoskopais) buvo patenkinti labiau tie, kurių “horoskopų sudarymui” profesorius klausė ne tik gimimo metų ir mėnesio, bet ir gimimo dienos bei valandos.

Dar vienas faktorius “Barnumo efekto” veikime yra tai, kad mes mėgstame komplimentus, bet abejotinai žiūrime į mums skirtus kritiškus pasisakymus. Tai dar nereiškia, jog tam, kad patikėtumėmė horoskopu, jis turi būti sudarytas iš vienų pagyrimų. Leistinos ir kai kurios užuominos į atleistinus mūsų charakterio trūkumus. Viename eksperimente Rodas Snaideris ir jo bendradarbiai nustatė, kad astrologiniai charakterio apibūdinimai buvo labiau priimami, jeigu juose būdavo penkis kartus daugiau teigiamų pastebėjimų apie charakterį, negu neigiamų. Štai, pavyzdžiui, charakterio apibūdinimas, gautas, tiesa, ne iš astrologo, o iš grafologo, bet skirtumas čia nedidelis: “Optimistas, visada žiūri į ateitį. Ekstravertas. Turi išlavintą intelektą. Kultūringas. Ryžtingas. Yra užsispyrimo požymių. Greito proto, tačiau darbe blogai susidoroja su smulkmenomis ir tuomet prireikia darbuotojų, kuriems jas būtų galima pavesti.” Tai tipiškas teigiamas apibūdinimas, kurį mielai priims bet kuris užsakovas. Pabrėžti du trūkumai. Tačiau kaip taktiškai tai padaryta! Tie trūkumai beveik žiūrisi kaip privalumai.: “yra užsispyrimo požymių” (o juk užsispyrimas - beveik atkaklumas) ir “blogai susidoroja su smulkmenomis” ("prireikia darbuotojų" šioje situacijoje - reiškia, kad gali vadovauti žmonėms). Pagalvokite, ar daugelis priimtų kaip teigiamus tokius apibūdinimus su tokiomis išvadomis: “Yra intelekto požymių” ir “sunkiai masto, bet gerai susidoroja su smulkmenomis”.

Dar vienas faktorius, tarnaujantis “Barnumo efektui”, toks: į astrologus dažniausiai kreipiasi nelaimingi, susirūpinę, susipainioję gyvenime, puolę į depresiją, bijantys ateities žmonės. Ar šių simptomų rinkinys nepaaiškina padidėjusio tikėjimo Astrologija priežasties, paskutiniais metais apėmusiuos mūsų visuomenę? Tokiems žmonėms kaip niekad reikia teigiamos ir “senovės kultūra” pagrįstos prognozės apie jų charakterį ir ateitį. Jiems tai kaip savotiška psichoterapijos forma, sumažinanti jaudulį, baimę, abejones dėl ateities. Skirtingai nuo kitų terapijos formų, kurios reikalauja paciento pastangų, kad pripažinti ir suprasti savo problemas, o vėliau pakeisti savo požiūrį į gyvenimą bei elgesį, čia reikalaujama tik duoti astrologui savo gimimo datą ir vietą.

Bėgant laikui pranašystės darosi vis labiau įtikinamos ir labiau pasiteisinančios. Į šią atminties savybę atkreipė dėmesį dar ir Froidas: žmogui būdinga atsiminti teigiamus pasisakymus apie jį ir užmiršti neigiamus. Svarbu ir tai, kad astrologo paslaugos dažniausiai daug kainuoja. Užmokėjęs už asmeninę konsultaciją ar visą horoskopams pašvęstą žurnalą, pirkėjas pasąmonėje nesutiks pripažinti, kad pinigus išmetė veltui.

Ir dar vienas efektas, žinomas psichologams: horoskopai veikia žmones, kuriems jie sudaryti. Pvz. perskaičius, kad jūsų ženklui yra būdingas sąžiningumas, jūs stengsitės netėkšti veidu į purvą ir palaikyti savo žvaigždyno reputaciją.

Eretikas

Religija ir mokslas arba žmogus tikintis Lempos galia

Sėdi žmogus prie stalo ir staiga pokštelėjusi perdega stalinė lempa. "Blet, prakeikta lempa... !" krūptelėjęs pagalvoja žmogus ir supykęs trinkteli su ranka per jos korpusą. Kitą rytą apsiputodamas pasakoja, kad dėl neužbaigtų darbų ir viso kito kalta lempa, nes ta “gnyda” gi ėmė ir perdegė.

Kad galėtų suversti kažkam kitam visą atsakomybę ir kaltę, žmogaus protas dirba kaip įmanydamas. Apkaltinti galimą daiktus. Kalta gali likti už save neatsakanti ir negalinti apsiginti bei pasiteisinti “lempa”, kuri nuo pat kištuko strypelių iki paskutinio stikliuko bei varžtelio tėra to pačio žmogaus produktas ir įrankis. "Bet lempa juk negyva..." - pamanė sau žmogus - "...ir dar aš pats ją pagaminau. Hm... išeina, kad aš pats ir kaltas? Šūdas... !!!" Todėl susiprato žmogus sudvasinti daiktus ir tuo pačiu suteikti jiems daugiau"savarankiškų" galių. Todėl yra spardomi automobiliai, daužomi kompiuteriai ir naikinami kiti niekuo nenusikaltę objektai. Norėdami išsisukti ir ant kažko išsikrauti bei sukrauti, žmonės prisigalvoja įvairiausių psichologinių "suktybių". Protingesni ir Bažnyčia įsigudrino parduoti tokią paslauga bei pasidaryti iš to neblogą verslą. Kaip nedarysi naudos iš tokių kvailių, kurie patys pripažįsta savo kvailumą ir bukumą. Ale padla tas mokslas griauna jų teorijas ir įrodinėja, kad daiktuose jokių dvasių ir savarankiškos sielos nėra. Mokslui daiktai tėra tik daiktai. Materija, ir bedvasiai įrankiai žmogaus rankose. Tikintieji netenka pagrindo - savarankiškai mąstančio, bet pasipriešinti negalinčio "kaltininko - atpirkimo ožio". Objekto, ant kurio vardan savo sielos ramybės, galima suversti visas nuodėmes, blogybes ir nesėkmes. Štai ir ardosi, bandydami įtikinti visus, kad kiekviename daikte yra Dievas. Pagrindinė prekė - dvasingasis pasaulio ir likimų valdovas, stipresnis už visus žmones kartu sudėjus. Nematomas, bet sėdintis kiekvienoje "lempoje" su savo keliais nežinomais bei niekam nesuprantamais kėslais ir netikėtumais. Kaip jis ten telpa - vienas velnias žino. Ir meldžiasi žmonės stalinei lempai, kad ta juos apšviestų. Daugelis supranta, kad sukčiauja prieš save ir kitus, bet niekada viešai neprisipažins, jog yra apgavikai, mintantys mokslo vaisiais ir tuo pačiu atkakliai tikintys kiekviename daikte (pvz. lempose) esančiu stebukladariu džinu ar dvasia. Kuri dėl jai žmogaus "suteiktų" galių tampa savarankišku objektu, atsakingu už savo gi perdegimą. Vargšė, niekuo nenusidėjusi lempa. Štai, kodėl bažnyčia taip nemyli mokslo. Jis griauna jos verslo pamatus.

Keliaujantis Tamsa

Kaip seksas tampa blogiu

Žmogaus kūnas – šilti gyvybės namai, susiformavę milijonus metų trukusios evoliucijos metu. Dauginimasis - natūralus reiškinys, be kurio neišgyventų ir netobulėtų gyvybė, keisdamasi iš kartos į kartą. Panieka ir pasišlykštėjimas savo namais, savo paties atsiradimo proceso siejimas su nusikalstamu nepadorumu gimė iš realybės (evoliucijos dėsnių) neišmanymo ir lytinių organų asocijavimo su tuštinimosi procesais.

Aš inteligentas... kokie dar šūdai?

Žmogaus organizme nėra nieko nereikalingo. Nėra įrodyta, kad viena kūno dalis mažiau "dvasinga" už kitą (pvz. odos lopinėlis iš užpakalio spinduliuoja didesniu blogiu, nei lopinėlis iš galvos). Žinoma, galime niekinti žmones šluojančius gatves, tvarkančius kanalizaciją, išvežančius šiukšles, juoktis ir niekinti gydytojus, studijuojančius bei prižiūrinčius intymias kūno vietas, kurti anekdotus apie ginekologus. Galime iš aukšto žiūrėti į juos, kaip į tas kūno dalis, kurios susijusios su organizmo nepanaudotų medžiagų šalinimu. Bet vargu, ar žmonės, niekinantys ir smerkiantys visuomenės-organizmo "sanitarus", patys yra dvasios galiūnai, esantys aukščiau už tuos, kuriuos niekina. Jie ne ką mažiau tuštinasi... tik matyt, niekaip negalėdami susitaikyti su šia savo "bėda", griebiasi atsiribojimo metodo, stodami į poziciją reiškiančią, kad su tuo neturi nieko bendro. Taip jau atsitiko, kad dauginimosi funkcijas atliekančios kūno dalys teritoriniu atžvilgiu susijusios su tuštinimosi procesais... dėl to ant dauginimosi krenta neigiamo įvaizdžio šešėlis. T.y. žmonija pati apšiko savo galą.

Visuomenė į žmogaus kūną žiūri niekinančiai pamiršdama, kad protas be kūno egzistuoti negali. Kad buvo atvirkščiai - istorija žino ir tokių faktų :). Gal kada nors žmonijai ir pavyks sukurti žmogų be užpakalio ir to, kas randasi iš kitos pusės.

Papai ir varpos

Keista, kai žmonės skiria astronomines baudas už vienos Janet Jackson krūties viešą parodymą, nors patys matė ir čiulpė ne vieną, o visus du papus nuo pat kūdikystės. Regis, tada papai jų netraumavo ir moralei neigiamos įtakos neturėjo. Žmonės "suauga"... ir jų psichikai nuoga krūtinė stebuklingu būdu ima daryti mistiškai neigiamą įtaką labiau, nei būnant vaikais. Dvasinėmis traumomis, pamačius nuogą kūną, kartais dangstomi labiau materialūs dalykai. Tik, nenorėdami pasirodyti bandančiais pasipelnyti materialistais, žmonės vaidina milijonų vertas dvasines kančias. Jie galėtų sėkmingai po teismus užtąsyti savo motinas ...už kūdikių tvirkinimą. Moters krūtinės laikymas pasišlykštėjimo vertu objektu, kurį reikia slėpti kaip raupsuotą veidą, parodo visuomenės požiūrį į moterį ir jos kūną. Jeigu reikia slėpti sveiką kūną... kodėl iki šiol nešaudomi gatvėse pasirodantys invalidai? Kur žiūri Fiureris? Ką ten papus... vaikai mato nuo pat vaikystės lytinius organus. Ne tik mato, bet ir čiupinėja juos. Reikia skubiai spręsti klausimą... arba nupjaunam organus, arba išduriam akis. Mergaitės dar šiaip ne taip, joms ten nelabai yra į ką žiūrėti. Bet berniukai... kiekvienas žvilgsnis į pimpaliuką - tiesus kelias į pragarą ir metrinis vinis į moralės karstą. Augdami (dėka suaugusių) vaikai pradeda "suprasti", kad tai, su kuo gimsta kiekvienas ir kas ankščiau atrodė natūralu ...taip nėra - savęs reikia gėdintis. Vaikai sužino, kad jie yra šlykštūs... o kito žmogaus kūnas dar šlykštesnis, nei nuosavas. Kito žmogaus kūnas - baisus garbės ir orumo įžeidimas. Kitas žmogus - garbės ir orumo įžeidimas... užmušt gaidį!!!

Malonumo alternatyvai - NE!

Sekso (gyvybės pagrindo) smerkime daugiausiai nuveikė nelogiškos mąstysenos atstovai, labiau vertinantys ne gyvybės tęsimą žemėje, o mirtį ir pomirtinį gyvenimą Rojuje, kaip galutinį ir geidžiamiausią tikslą. Būtent gyvybės egzistavimas ir tolesnis dauginimasis trukdo... Ten (Rojun) visiems patekti (t.y ...numirti), užbaigiant "žemiškąją" egzistavimo pakopą. Nes Ten patenka tik numirėliai. Gyviesiems ir besikrušantiems pomirtiniame pasaulyje vietos nėra. Todėl buvo smerkiama viskas, kas susiję su gyvybės-tolesnio dauginimosi pagrindu - ir seksui kliuvo daugiausia. Kita smerkimo priežastis - religijos visais laikais naikino alternatyvias palaimas, konkuruojančias su "Dieviška malone(malonumu)", kadangi žmonės, turėdami alternatyvą žemėje, mažiau domėjosi malone(malonumais) danguje.

Aiškinkime, kad sekso, kurio dėka atsiranda pasaulyje, trokšta tik dvasiniai debilai ir gyvuliai - žmogus yra aukščiau to. Slėpkime nuo vaikų informaciją sakydami, kad seksas - blogis ir nuodėmė. Velniop Evoliucijos bei išlikimo dėsnius - pasmerkime seksą kaip reiškinį, žlugdantį visuomenę ir jos moralę. Nebus sekso - nebus blogio. Gyvensime gražiai ir laimingai... artimiausius ~80 metų. Galiausiai, išleidusi kvapą, visa civilizacija nenukeliaus Ten, kur jos laukia tobulesnė egzistencijos forma be sekso.

Žmogaus egzistavimo pagrindas įvardinamas kaip reiškinys, kurio reikėtų šalintis ir laikomas nepadoriu tuo įtikėjusiai visuomenei sukelia nemažai psichologinių problemų. Tame tarpe ir kaltės jausmą tam, kuo užsiimant pratęsiamas žmonijos egzistavimas. Informacijos susijusios su seksu draudimas veda link informacinės tuštumos smegenyse - nežinojimo. Žmogus priverstas naudotis žemėlapiu su juodomis dėmėmis ir į jas patekęs dažnai pasiklysta. Įtikinėti visuomenę vengti sekso, laikant jį blogio šaltiniu gali tik nesuvokiantys, kokį svarbų vaidmenį Evoliucijoje (žmonijos tobulėjime) vaidina dviejų žmonių susijungimas.

Kodėl taip atsitiko?

Nuo kūdikystės esame barami už tai, kad prisišikame ir prisimyžame. Esame per maži suvokti, jog tėvai mus bara ne už tai, kad šaliname atliekas iš organizmo, o kad prišikame ir primyžame drabužius, kuriuos tėvams reikia plauti - pridarome kitiems žmonėms problemų. Su organais, kaip su lytiniais (o ne tuštinimosi) jos neturi nieko bendro. Bet augant tai taip stipriai įsitvirtina sąmonėje, jog skirtumo, už ką esame barami iš pradžių dėl kvailumo, o paskui dėl "tradicijos", niekas jau ir nesistengia įžvelgti.

Kaip tai susiję su seksu?

Kadangi tėvai (vaikystės autoritetai) pastoviai SMERKIA mūsų apsimyžimą ir apsišikimą, žmonės ima gėdintis tų kūno dalių, su kuriomis atliekami šie veiksmai - "negeri dalykai" - t.y. sukeliamos problemos. Palaipsniui tuštinimosi organai apauga neigiama atmosfera, jog tai rūpesčius keliantys organai ir viskas, kas su jais susiję, atneša daugiau blogo, nei gero. Kai pagaliau ateina laikas su jais padaryti kažką gero... suteikti sau ir kitam malonumą, pratęsti giminę... tarpkojo įvaizdis būna tiek sugadintas, jog tamsus šešėlis krenta ant visko su jais susijusio. Šikimas ir dauginimasis susiejami kaip dvi to pačio medžio šakos... o žmonės juk "žino", kad ant obels kriaušės neauga. Seksas yra susijęs ir asocijuojamas nuo pat vaikystės su "blogomis" ir smerkiamomis kūno dalimis tampa "blogio" vaisiumi. Šūdai, myžalai ir seksas... randasi žemiau bambos - daugeliui tuo viskas pasakyta. Nors šikimas ir myžimas - taip pat procesai, be kurių žmogus neišgyventų, kadangi panaudoti visko, ką suvalgome 100% organizmas nesugeba. Galima nesunkiai tuo įsitikinti, užsiklijavus su "SuperGlue savo subines ir myžimo agregatus.

Psichologinis kontraceptikas

Teigimas, kad "seksas=blogis" senovėje atliko ir psichologinio "kontraceptiko" vaidmenį. Nesimylėti - veiksminga priemonė apsisaugoti nuo vaikų. Tad suaugusieji, norėdami pasiekti, jog vaikai pasislėpę nesimylėtų, kad nereikėtų išlaikyti dar savimi nesugebančius pasirūpinti vaikus ir jų tokias pačias atžalas, stengėsi vaikams sukelti pasišlykštėjimą seksu.

"Moraline-Psichologine kontracepcija" rūpinosi paprasti ir "šventi" tėvai. Mergaitėms jie aiškino apie tai, kokia šlykštynė auga pas vyrus tarp kojų ir kad nieku gyvu jos nesiartintu prie tos pabaisos. Dora mergaitė, pamačiusi tokią baisybę, galėjo ir nualpti. Žaltys gal ir buvo ta simbolinė varpa, sugundžiusi Ievą paragauti saldaus-uždrausto vaisiaus. Sunku buvo Ievai atsilaikyti prieš akyse pastoviai tabaluojantį Dievo kūrinį. Vaikščiodamas visiškai nuogas, Adomas apsunkino Ievos susilaikymo kančias iki jausmus turinčiai moteriai nepakeliamo lygio.

Berniukams gi aiškino, jog dailioji lytis graži yra tik iš išorės, o jos viduriai - baisesni už baisiausią pasišlykštėjimą. Būdavo rimtai postringaujama apie tai, jog nulupus bobai odą, atsiveriantis tikrasis vaizdas nėra toks estetiškas, kaip galima būtų tikėtis, žvelgiant į išorę . Valdžios viršūnėje bažnyčia savo teiginių iliustravimui neapsiribodavo vien teorijos dėstymu, kartais griebdamasi gausios praktikos odos lupime. Be viso to, neabejotinai, moteryse veisėsi velniai, siera, smarvė, glitūs skysčiai ir kiti ingredientai, nuo kurių auklėjami berniukai galėdavo ir apsivemti. Kuo gražesnė moteris, tuo šlykštesnė ir nuodėmingesnė ta "ištvirkėlė" viduje - skelbė moralės sergėtojai - tuo didesnė pagunda atsiduoti kūniškiems malonumams, sudarantiems rimtą konkurenciją nekaltybe pasižymintiems Rojaus sodams. Moters tarpkojis - vartai į Pragarą. Juk ne veltui kunigais galėjo būti tik patikrinti išbandymo - atsilaikiusieji prieš tokį siaubingą blogį - seksą ir jį siūlančias velnio pakalikes - bobas. Žinoma, sekso draudimo kunigams tikroji priežastis nebuvo tokia dvasinga ar kilni. Tiesiog bažnyčios vierchai rūpinosi, jog kunigai, neturėdami palikuonių (tame tarpe žmonų, kurios paprastai gyvena ilgiau už vyrus), nesusigundytų perleisti bažnyčios tarnyboje užgyventų turtų nepageidaujamiems asmenims.

Malonumas ir kančia

Seksas teikia malonumą. O žmonės juk žino "taisyklę", kad norint gauti kažką malonaus, dažniausiai reikia pakentėti arba kažko atsisakyti (apie tai mus moko ir Biblija). Norint būti aukščiausios moralės, kaip kad Kristus ar visai belytis Dievas, - vis tik sugebėjęs kažkokiu būdu apvaisinti Mariją - reikia kentėti. Todėl radosi daug "vedlių", pasiryžusių kankinti save, o dažnai ir kitus žemėje dėl kokio nors tikslo ar dangiško malonumo... dažniausiai, tarnaujančio kankintojo interesams. Jeigu susilaikymas prisideda prie kančios - tai gerai. Juk kančia tai kelias link gėrio. Malonus seksas, prieštaraujantis kentėjimui, verčia religingus žmones jo atsisakyti. Persmelkti religinių mokymų bei siekdami "moralinių aukštumų" žmonės kankinasi, atmesdami seksą, kaip nesuderinamą trukdį link aukštos moralės. Yra pilna kvailiu, kurie ne tik atsisako malonumų, bet žengia dar toliau savęs kankinimo srityje. Jie žaloja save galvodami, kad kuo ilgiau kentės, tuo šventesni bus. Ir kankinimas tokiais atvejais neprivalo būti kažkaip susijęs su tikslu. Tokie žmonės organizuojasi sau šventes, kur patys save ir vienas kita iki kraujo lupa rykštėmis ar kalasi vinis į kūną. Dažna moteris gali paaiškinti, kad vyrui nusipjovus pimpalą pas jį gali išdygti tik ragai, bet ne aureolė.

Seksas ir viskas, kas susiję su gyvybe yra gražu. Tame nėra nieko nuodėmingo ir blogo. Vaikus reikia mokyti atsakomybės savo ir pagarbos svetimam kūnui. Atvirai aiškinti viską, kas susiję su žmogaus sandara. Bandymas nuslėpti tai, ką visi turi ir mato kiekvieną dieną panosėje yra kvaila nesąmonė. Susidaro įspūdis, jog matyti savo kūną yra normalu, tuo tarpu matomas kito žmogaus nuogas kūnas - nešvankus, pasišlykštėjimo vertas blogis, kurį kuo skubiau reikia pridengti arba pašalinti iš matymo zonos. Mano matomas nuogas kūnas - gerai. Kito nuogas kūnas - blogis... o su blogiu reikia kovoti. Argi taip mokoma pagarbos svetimam kūnui? Nieko nuostabaus, jog žmonės kartais su ta "šlykštyne" ir elgiasi atitinkamai. Degina cigaretėmis, prievartauja, pjausto, spardo.

Jums nepatinka matyti, kaip mylisi kiti, nes tai besikrušantys konkurentai savo dauginimusi potencialiai besikėsinantys į vertintojo teritoriją.

Dauginimasis - tai plečiamas palikuonių kiekis. Besimylintys kiti reiškia, jog tie kiti kėsinasi nukonkuruoti jus savo populiacija, kol jūs stovite ir žiūrite. Pasąmonėje žmonės suvokia, jog besidauginantys kiti palaikys labiau savo, o ne jų rūšį. Taip bunda gyvulys, kuriam tokia situacija pradeda nepatikti ir tampa nemaloni, nes norėtųsi, jog ne kiti, o jūs karaliautumėte žemėje, sėdami savo sėklą.

Užsiimant lygiai tuo pačiu... seksu vertinimai ir emocijos būna priešingi - viskas priklauso nuo to... ar krušimesi dalyvaujate patys ar tuo mėgaujasi kiti. Žmonės yra egoistai ir savanaudžiai, kuriems nepatinka matyti, kaip kiti patiria didesnį malonumą, nei jie patys. Mielai apsikeistų vietomis ir patirtų tą malonumą patys, bet vieta užimta. Patinai nemėgsta kitų patinų, patelės - patelių. Patinai susierzina ir laiko nuodėme, kai kitas patinas dulkina kokią patelę. Patelės susierzina, kai patinas renkasi dulkinti kitas - ne jas. Visas tas smerkimas iš egoizmo ir pavydo svetimam džiaugsmui ir dauginimuisi. Aršumas padidėja, jeigu "stebėtojai" negali sau to leisti - pvz. pensininkai ir kunigai. Taip pat sėkmingai galite būti apkrautas padangomis ir padegtas, jeigu bandysite pasičepsėdamas valgyti gardžiai kvepiančią ir taukais varvančiais bandelę su mėsa iš bado mirštančių afrikiečių akyse.

Proto priešpastatymas seksui.

Teigiama, kad dažniau užsiiminėjantis seksu yra kvailesnis ...ir atvirkščiai.
Malonumo patyrimą laikyti nuodėmingu dėl to, jog tai malonu, o organizmui sunku atsilaikyti - kvaila. Jei žmogus sako, kad nuogo kūno demonstravimas yra šlykštus reikalas, tai nereiškia, jog jis didis estetas - jis tiesiog nekenčia kitų žmonių kūnų.

Šikimas ir myžimas - aplinkos teršimas ekskrementais su seksu neturi nieko bendro. Nes viena, kai teršiama aplinka (smirdi, mikrobai, nehigieniška), o kita, kai du žmonės keičiasi skysčiais tarpusavyje, jausdamiesi laimingi, lyg gerdami saldžiausią nektarą. Suprantama, jog panaudotų prezervatyvų nereikėtų mėtyti ten, kur jie naudojami. Jeigu seksas nuodėmė, tai gyvybė nusikaltimas. O kad vaikai mato... na ir kas? Vaikas turi žinoti, kad GYVYBĖS ATSIRADIMAS yra natūralus procesas būdingas bet kuriam žmogui ir nėra nei nusikalstamas, nei nuodėmingas, nei tuo labiau įžeidimas aplinkiniams. Tiesa geriau už melą ar tiesos nebuvimą. Tėvai meluoja vaikams apie gandrus, kopūstus, Kalėdų senius... o paskui stebisi, kodėl tie vaikai išauga melagiais... galvojančiais, kad siekiant savo tikslo meluoti yra kartais būtina. Žinoma, pačių vaikų iki pilnametystės nereikėtų įtraukinėti į seksą, nes jie dar nesuvokia savo kūno tikrosios vertės ir proceso rizikos, kuo kartais naudojasi nesąžiningi saugę.

PROSTITUCIJA

Tame, kai vienas žmogus savo noru teikia paslaugą, o kitas žmogus savo noru ja naudojasi, nėra nieko nusikalstamo ar smerktino. Seksas ne narkotikai, alkoholis ar rūkymas - jis nekenksmingas organizmui nei fiziškai, nei protiškai. Seksas organizmui netgi naudingas. Kartais žmonės bando prostituciją prilyginti smurtui ar žmogžudystei. Bet žmogžudystė yra vieno žmogaus prievarta prieš kitą žmogų - todėl lyginti žmogžudystę su prostituciją - logikos ir abipusio savanoriškumo principų nesuvokimas. Trečio asmens (nedalyvaujančio savanoriškuose mainuose) bandymas primesti savo subjektyvias "moralės normas" kitiems dviems-besimylintiems žmonėms (t.y. savo noru atliekantiems abipusius mainus) ir yra PRIEVARTA. Nusikaltėlis yra prievartaujantis, o ne du savo noru besimylintys žmonės.

Sekse, jeigu jame nėra vieno asmens prievartos prieš kitą asmenį ar apgaulės, nėra nieko nusikalstamo ar smerktino. Tik tiems, kas šlovina mirtį ir pomirtinį gyvenimą (Rojų), seksas yra tikras priešas, kliudantis įgyvendinti "šventą" planą, kai visi žemės gyventojai, nesimylėdami išdvės.

Kartais prostitucijos priešininkai remiasi teiginiais, jog prostitucija yra nusikaltėlių pajamų šaltinis ir vien tuo ji yra nusikalstama arba, kad ji kenkia žmonėms. Automobiliai pražudė kur kas daugiau žmonių, nei prostitucija. Jie irgi yra nusikaltėlių pajamų šaltinis... kodėl niekas neuždraudžia jų? Daug žmonių važiuodami žuvo patys ir sužalojo kitus... bet kaltas juk ne automobilis (seksas-prostitucija), o nemokantys jais važinėti žmonės. Todėl reikia mokyti vairuoti, o ne drausti automobilius(seksą).

Prostitucija ir prekyba savo kūnų.

Statybininkai ir sportininkai irgi savo kūną pardavinėja. Kartais net neslepiama už kiek koks sportinis klubas nusipirko kokio sportininko kūną. Savo kūną parduoda visi... vieni smegenis, kiti rankas, kiti kojas... kiti tai, kas tarp kojų. Remiantis tokiu mąstymu visus sportinių klubų vadovus reikėtų pasodinti į kalėjimą už sąvadavimą, nes jie perka ir parduoda sportininkų kūnus tam, kad patenkintų minios poreikius, susirenkančius pažiūrėti malonių akiai reginių, kur garbinamas tas pats kūnas.

Klaidingas religinis auklėjimas ir lytinių organų asocijavimas su tuštinimosi procesais formuoja Evoliucijos dėsnių neatitinkantį požiūrį pasireikšiantį tuo, jog procese nedalyvaujantys žmonės, prisidengdami mazochistine-"aukštesne morale", prievarta kišasi, į kitų dviejų žmonių savanoriškumo pagrindu paremtus tarpusavio mainus.

Viskas moralu, kas priimtina abipusiai savanoriškuose mainuose dalyvaujantiems žmonėms. Nuo 18 metų žmogaus kūnas yra jo nuosavybė ir jis turi teisę su juo daryti, ką tik nori, nekenkdamas kitiems.

Ar norėtum, kad tavo motina dirbtų viešnamyje?

Nėra skirtumo, kuo žmogus dirba. Prezidente, šlavėja, prostitute, inžiniere ir t. t. – svarbu, kad darbas būtu malonus ir susijęs su kuo mažesne rizika gyvybei. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir kūno šeimininkas ir tik jis pats turi teisę nuspręsti, ką jis su visu tuo gali daryti. Žinoma, jeigu tokia veikla užsiimta partneris su kuriuo turimi lytiniai kontaktai, galima padėti jam pakeisti profesiją - grynai iš savisaugos, o ne "moralinių" sumetimų. Nes darbo-prostitucijos trūkumas - padidėjusi rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Sutuoktinis gydytojas taip pat į namus gali dažniau parnešti ligą. Šachtininko profesija dar pavojingesnė-žudikiškesnė ir kenksmingesnė nei prostitutės, bet dėl to ji nelaikoma absoliučiu blogiu.

Žmonijos prioritetai

A. Žmonija turi gyventi (išlikti).
B. Tas gyvenimas turi būti geras-malonus.

Prostitucijos legalizavimas (dėl didesnės ligų perdavimo rizikos) kenkia punktui A.
Prostitucijos gi uždraudimas - pakenktų punktui B.

Ką daryti, kad nei vienas, nei kitas punktas nebūtų pažeisti ir nereikėtų vardan vieno atsisakyti kito? Kovoti prieš kenkėjus, kurie grasindami punktu A, neleidžia naudotis punktu B. Sunaikinti visas lytiškai plintančias ligas pasaulyje – jos yra tikrasis žmonijos išlikimo ir malonumo priešas... o ne pats malonumas.

Pienas = Seksas
Salmoneliozė = Lytiškai plintančios ligos

Kai žmonės pamato salmonelioze apkrėstą pieną, jie pasako "blogas pienas", neatskirdami ligos sukėlėjo nuo pieno. O juk ne pats pienas yra blogas. Blogio kaltininkas – salmoneliozė. Ir ne prieš pieną reikia kovoti, o prieš salmoneliozę. Idealiausia būtų neišpilant-nesunaikinant pieno, išvalyti jį nuo ligos sukėlėjo. Kam nušauti arklį, jeigu jam į koją įstrigo vinis?

Žmonės mato ligų kankinamą seksą-malonumą ir sako "seksas yra blogis". Jie neatskiria sekso-malonumo nuo ligų ir dėl to klaidingai galvodami, jog pavojų kelia pats malonumas, ragina drausti ir naikinti seksą-malonumą, kaip blogio priežastį... kartu su parazitu šaudo arklius. O juk ne pats seksą-malonumas yra blogis. Iš tiesų kenksmingi yra visokie virusai, parazitai, grybeliai ir t.t., trukdantys žmonijai be pašalinio-neigiamo poveikio nerūpestingai mėgautis maloniu gyvenimu ir suteikiantys seksui "blogą" atspalvį. Vietoje to, kad investuotų į kovą prieš seksą-malonumą, geriau jau žmonija daugiau investuotų į medicinos kovą prieš lytiškai plintančias ligas.

Melas

Siekdami tikslo-sekso žmonės gali meluoti-klaidinti - nuslėpti kad serga. Blogis yra ne pats tikslas-seksas, o melas, norint gauti sekso. Apgaudinėti ir meluoti galima norint gauti ir pinigų, duonos. Bet kalti tame ne pinigai ar duona o apgaulės būdu jų siekiantys žmonės ir nesąžiningi tikslo siekimo metodai. Sąmoningai nuslėpęs ligą ir užkrėtęs, sužalojęs kitą žmogų, mainų dalyvis turėtų būti baudžiamas už partnerio neįspėjimą (nuslėpimą) apie intymių mainų pasekmes.

Todėl visuomenė turi labiau orientuotis ne į kovą prieš seksą, o į kovą prieš melą ir apgavystes. Lygiai taip pat, kaip ji kovoja ne prieš pinigus ar kitą turtą, o prieš sukčius, kurie apgaulės būdu bando tuos pinigus ar turtą pasisavinti.

Ištikimybė

Mainų dalyviai gali meluoti ir nesilaikyti pažadėtos ištikimybės savo partneriui, sutuoktiniui. Jeigu sutuoktinis pažadėjo būti ištikimas, bet apgavo savo partnerį ir sulaužė pažadą - jis melagis. Ne seksas ir prostitucija tame kalti ir blogi, ne objektas, kurio jie siekia, o sekso siekimo būdas apgaule arba prievarta. Kaltas yra melagis-pažadukas žmogus, dažniausiai linkęs meluoti ne tik sekso bet ir visomis likusiomis progomis. Suversti atsakomybe ir kaltę ant sekso, saldainių, automobilių ar pinigų jog jie kažkaip "vertė meluoti" - bandančio nusimesti atsakomybę nuo savęs žmogaus veidmainystė. Negalima kaltinti vynuogių, jeigu siekdama jų lapė nusilaužė koją ir dar kitam sprandą nusuko.

Pornografija

Išvadinti seksą pornografija ir apkaltinti, jog jis žlugdo moralę yra tas pats, kas apkaltinti dėl to paties pinigus. Paimkime į rankas 5 Lt kupiūrą... pažvelkime atidžiau. Pavartykime rankose ir pabandykime surasti toje kupiūroje savarankiško mastymo mechanizmą, smegenis, burną? Ar atėjo didžiulis pinigas - toks baisus monstras... sumušė, prigrasino ir privertė žmoniją daryti nusikaltimus? Jeigu banditas užpuolė ir apiplėšė žmogų... ar kalti yra pinigai, kuriuos jis iš to žmogaus atėmė... gal tada pinigus sodinkime į kalėjimą? O gal vis tik kaltas yra žmogus-nusikaltėlis, siekęs tų pinigų, pažeisdamas kito žmogaus teises. Nekaltinkite sekso, kaltinkite žmones, kurie nemoka juo naudotis. Kaip kaltas ne peilis, su kuriuo buvo kažkas papjautas, bet tas, kuris pjovė. Su peiliu galima pjauti ir duona... drožinėti skulptūras. Žinoma, apkaltinti tą, kuris neturi ne tik burnos (su kuria galėtų pasiteisinti), bet ir smegenų - lengviausia išeitis. Tokiu atveju kalti ir kūdikiai, kuriuos nusikaltėliai pagrobia iš mamų... nes dėl jų ir vyko nusikaltimas. Žmonija greitai suranda kaltus... kad tik patiems neprisiimti atsakomybės.

Svarbu nemaišyti sekso su pedofiliją, prievarta ir apgaule, nors dalis moralistų mėgta vardinti... vagys, žudikai, pedofilai, prievartautojai ir prostitutės.

Ekshibicionistai rodo lytinius organus nukreipdami savo veiksmus į konkrečius žmones, negavę tų žmonių išankstinio sutikimo su jais taip elgtis – daro tai prieš žmonių valią. Prostitucija - dviejų žmonių savanoriška veikla - prieš mylėdamiesi žmonės vienas kito atsiklausia ir suderina mainų sąlygas.

Pedofilija - protiškai nesusiformavusių ir dėl to už savo veiksmus vis dar nesugebančių atsakyti bei silpnai besiorientuojančių vertybių mainuose, vaikų (kartais netgi prievartinis) išnaudojimas. Kai koks senas, patirties bendravime turintis, "sifilitikas" sugalvoja už šokolado plytelę (kainuojančią 3,45 Lt) patenkinti savo lytinius poreikius, pasitelkiant silpnapročius (mažus vaikus)... tiems netgi džiaugiantis, jog gavo paskanauti gardaus saldumyno. Panašiai kolonistai keitė veidrodėlius į auksą.

Valdžia ir visuomenė turėtų užsiimti silpnapročių (mažų vaikų) apsauga, jog tie nebūtų apgauti dėl savo kvailumo... kol užaugs ir taps protingais. 16-18 metų tokia apsauga būtų nutraukiama - tada žmogus jau turėtų teisę apsispręsti pats, kokią savo nuosavybę ir už kiek jis gali mainyti.

Dangstyti SAVE nuo SAVĘS - kvailas užsiėmimas.

Taigi, suaugusieji laikui bėgant pamiršta, jog vaikai irgi turi lytinius organus, mato ir čiupinėja juos kiekvieną dieną. Todėl bandymas nuslėpti, o ne paaiškinti tai, kas yra natūralu... ne vaikų, o suaugusiųjų silpno intelekto problema. Protingus žmones daro teisingos informacijos gausa, o ne jos ribojimas bei melas ir išsisukinėjimas nuo tiesos. Būtų geriau, jeigu tėvai ne meluotų vaikams (ne koks pavyzdys atžaloms, kaip reikia "spręsti" problemas), o rydami seiles mokytųsi sakyti tiesą, iš kur ir kaip mes visi atsirandame.

Keliaujantis Tamsa

Jėzus Kristus - Išgalvotas ir nuplagijuotas pasaulio išganytojas
Zaratustra, Buda, Krišna, Mitra, Adonis, Ozyris, Dzeusas ir kiti pagoniškieji iki krikščionybės laikų dievai ir didvyriai, Mozė, Jėzus Kristus ir Mahometas

Palyginamieji gyvenimo aprašymai šių ir kitų dievų bei didvyrių, kaip apie juos pasakojama įvairių tautų vadinamosiose «šventosiose» knygose: Zend-Avestoje, Lalita-Vistaroje, Rigvedoįe, Biblijoje, Evangelijoje, Korane ir kt.

Padavimai apie Budą, Krišną, Zaratustrą, Mitrą, Adonį, Ozyrį, Dzeusą ir kitus senovės religijų dievus užrašyti daug anksčiau negu atsirado krikščionybė. Padavimai apie Mahometą užrašyti vėliau už krikščionių padavimus. Palyginamasis įvairių religijų istorijos tyrinėjimas leidžia padaryti šias išvadas:

  1. Įvairiose tautose labai dažnai vienodose gyvenimo sąlygose atsirasdavo vienodi religiniai tikėjimai, vienodos sąvokos ir padavimai apie dievus ir deives, apie šių dievų gimimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų, nors tie dievai ir būtų vadinami skirtingiausiais vardais.

  2. Vienos tautos skolindavosi iš kitų tautų jų padavimus apie dievus ir deives, pakeisdavo juos, pritaikindami saviems laikams, buičiai ir iki tol pas jas viešpatavusiems religiniams tikėjimams.

  3. Prieš daugelį laiko, prieš šimtus ir tūkstančius metų, iki atsirandant krikščionybei, įvairiose tautose — egiptiečių, indų, persų, kinų, asiriečių, graikų ir kt.— egzistavo padavimai apie dievus, kuriuose yra beveik viskas, ką vėliau krikščionių rašytojai užrašė evangelijose apie Jėzaus Kristaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų.

  4. Iki krikščionybės laikų pagoniškosiose religijose buvo daug tokių dalykų, kurie vėliau perėjo ir į krikščionių kultą; tuo iš dalies ir paaiškinamas krikščionybės pasisekimas tarp daugelio "pagonių".

  5. Mahometonai daugelį religinių pažiūrų, mitų ir apeigų elementų iš dalies pasiskolino iš žydų ir krikščionių.

Remdamiesi šiais tyrinėjimais, mes sudarėme žemiau pateikiamą lentelę, kuri glaustai leidžia kiekvienam nuosekliai palyginti pasakas apie krikščioniškąjį "pasaulio išganytoją" su tokiomis pat pasakomis apie "išganytojus", kurie buvo garbinami iki krikščionybės ir po krikščionybės. Šie palyginimai dar labiau patvirtina tą faktą, kad Jėzus realiai neegzistavo, o buvo nuplagijuotas literatūrinis personažas. Vėliau religines istorijas plagijavo Muhamedo pasekėjai.

1. Buda, Zaratustra, Krišna, Mahometas, Mozė ir kt. — visi jie buvo pašaukti, kaip sako padavimai apie juos, sunaikinti blogį Žemėje. Tą pat pasakoja apie Jėzų Kristų krikščionių bažnyčia.
2. Jie visi, kartu paėmus, nesunaikino blogio žemėje, o tik padidino jį; religiniai kultai buvo kruviniausių nusikaltimų kaltininkai ir sankcionavo visus išnaudotojų nusikaltimus. Tatai liečia ir Jėzų Kristų bei krikščionių mokymą.
3. Jų gyvenimas prasideda blogiu. Pagal padavimą, buvo norima nužudyti Mozę, ir tuo tikslu, faraonui įsakius, buvo išžudyta daug žydų nekaltų vaikų. Tam, kad būtų nužudytas Hedadas, Dovydo karvedžiui Joabui įsakius, buvo išžudyta daug kitų žmonių. Mozė ir Hedadas liko gyvi. Kaip pasakoja evangelijos, pats Jėzus Kristus liko gyvas, bet dėl jo žuvo daug vaikų.
4. Mozė buvo įdėtas į pintinę ir nuleistas į upę — taip jis buvo išgelbėtas. Persėjus nuo karaliaus Akrisijaus buvo išgelbėtas tokiu pat būdu: įdėtas į dėžę ir nuleistas į jūrą. Karaliai Zefas ir Amfionas vaikystėje išsigelbėjo nuo Dzeuso pintinėje. Mitinis Atėnų karalius Jonas ir Akado karalius Sargonas vaikystėje išsigelbėjo taip pat pintinėje. Egiptiečių dievo motina Izidė savo sūnų Horą paslėpė nuo Seto pelkėje, iki kurios ji atjojo ant asilo. Kaip Izidė su Horu gelbėjosi su asilu, taip ir Marija su Jėzumi ant asilo bėgo į Egiptą.
5. Dievai, pranašai — Mitra, Agnis, Adonis, Buda, Krišna, Dzeusas, Persėjus — visi jie, pagal padavimus, gimė olose, grotuose, kalėjimuose, požemiuose. Jėzus Kristus, kuris buvo laikomas karaliumi, dievu, pranašu, gimė taip pat panašioje "skylėje". :)
6. Dzeusui buvo išpranašauta, kad jį nuvers deivės Metisos sūnus. Akrisijui buvo išpranašauta, kad jis žus nuo savo vaikaičio Persėjaus — dievo Dzeuso sūnaus — rankos. Pranašai buvo išpranašavę, kad Jėzus Kristus nuvers Romos viešpatavimą ir bus Judėjos karaliumi.
7. Egiptiečių dievas Totas apreiškia mergelei Mutemuai, kad ji pagimdys nuo dievybės. Archangelas Gabrielis tą patį apreiškia mergelei Marijai.
8. Mergelė Mutemua buvo prie egiptiečių šventyklos. Mergelė Marija buvo prie žydų šventyklos.
9. Dievas Nefas pridėjo prie Mutemuos lūpų kryžių ir ją "peržegnojo". Šventoji dvasia "peržegnojo" mergelę Mariją.
10. Krišna gimsta tvarte — oloje, tarp asilo ir jaučio. Tas pat pasakojama apokrifuose apie Kristų.
11. Gimstant Krišnai, vyko stebuklai. Apie Krišnos, kaip ir apie kai kurių kitų dievų, gimimą, paskelbė atsiradusi žvaigždė. Tas pat pasakojama ir apie Kristaus gimimą.
12. Agnio motina vadinosi Maja, Adonio motina — Mira, Budos motina vadinosi Maja, Dzeuso žmonos vardas taip pat Maja. Mozės sesuo, kuri jį išgelbėjo, vadinosi Miriama. Jėzaus motina vadinama Marijos vardu, kuris yra giminingas su Majos, Miros ir Miriamos vardais.
13. Krišna gimsta Matchure, kur jo tėvai atėjo sumokėti mokesčių. Jėzus gimsta Betlėjuje, kur jo tėvai atėjo dėl vykdomo gyventojų surašymo.
14. Krišnai gimstant, jį garbino piemenys. Piemenys garbino ir Jėzų.
15. Kūdikį Krišną aplanko pranašas Narada. [Astrologai jam pranašauja didelę ateitį.] Astrologai pranašauja didelę ateitį Mahometui. Išminčiai išpranašavo Budai, kad jis bus didis karalius arba didžiausias asketas, atsiskyrėlis. Jėzų Kristų garbino išminčiai ir pranašavo jam karaliaus sostą.
16. Žmonės neša dovanas Krišnai. Deivės atnešė gimusiam Apolonui ambrozijos ir nektaro. Išminčiai atnešė Jėzui smilkalų, miros ir aukso.
17. Deivės šlovino kūdikį Apoloną. Angelai šlovino Jėzų.
18. Mitrai gimstant, pasirodė šviesa. Gimstant Apolonui, viskas nušvito ryškia gražia šviesa. Gimstant Mahometui, dangus nepaprastai nušvito. Gimstant Budai, nušvito visas pasaulis, dangus susijungė su žeme. Gimstant Jėzui, pasirodė šviesus debesis su angelais.
19. Angelai ir archangelai dalyvavo gimstant Budai. Tas pat rašoma apie Jėzaus gimimą.
20. Gimstant Budai, nusilenkė medžiai. Avys, kurios pasitaikė Mahometo kelyje, kai jis jojo ant asilo su savo žindyve, lenkėsi Mahometui. Asilas [kuriuo jis jojo] pranašavo Mahometui didelę ateitį... Gyvuliai, kurie gimstant Jėzui Kristui buvo tvarte, pasilenkė ties prakartu. Palmės lenkėsi jam, kai jo gimdytojai bėgo į Egiptą.
21. Budos motina jį gimdė stovėdama. Mahometo motina gimdė be jokių skausmų. Lao-Czy motina nešiojo jį įsčiose 81 metus. Marija Jėzų pagimdė be kraujo ir be skausmų.
22. Buda tuojau pat pradeda vaikščioti ir, kalbėti. Mahometas gimdamas tarė: "Didis yra dievas! Nėra dievo, išskyrus dievą, ir aš esu jo pranašas!" Zaratustra gimdamas juokėsi. Kai gimė Ozyris, iš dangaus pasigirdo galingas balsas, skelbiąs, kad gimė pasaulio valdovas. Gimstant Jėzui Kristui, angelai paskelbė piemenims, kad gimė pasaulio išganytojas.
23. Budos motina ir Zaratustros motina sapnuoja stebuklingus sapnus, kurių metu joms pasirodo dvasios. Juozapas sapnuoja sapnus, kurių metu su juo kalbasi angelas.
24. Atsiskyrėlis Asita nusileidžia nuo Himalajų pagerbti Budą. Simonas pagerbia Jėzų.
25. Karalius Kansa — Krišnos priešas — ieško jo mirties. Karalius Duracarūnas — Zaratustros priešas. Mozę vaikystėje persekioja faraonas, Kirą vaikystėje persekioja karalius Astiagas, Augustą vaikystėje persekioja Romos senatas. Karalius Erodas persekioja Jėzų.
26. Karalius Bimbisara siunčia žiūrėti, kur eis Buda. Karalius Erodas siunčia išminčius surinkti žinių apie Kristų.
27. Kansa išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, siekdamas nužudyti Krišną, Faraonas išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, norėdamas nužudyti Mozę. Naujagimį Krišną gimdytojai gelbsti nuo karaliaus Kansos persekiojimų, išgabendami į Hokulj. Erodas išleidžia įsakymą išžudyti kūdikius, norėdamas nužudyti Jėzų. Gelbėdami Erodo persekiojamą Jėzų, gimdytojai išgabena jį i Egiptą.
28. Kaip skelbia padavimai, Budos gimimo dėka ligoniai išgydavo, aklieji praregėdavo, kurtieji imdavo girdėti, luošieji vaikščioti, bepročiai virsdavo protingais... Mahometui gimstant, kaip skelbia musulmonų bažnyčia, įvyko žemės drebėjimas, išsiliejo Tigro upė, sugriuvo stabai ir t. t. Tokie absurdiški stebuklai priskiriami ir Jėzui Kristui.
29. Nei Buda, nei Krišna patys neužrašė jiems priskiriamų pamokslų, kalbų, įstatymų. Jėzus, nors pasakojama, kad jis gerai mokėjo šventąjį raštą, pats nepaliko nė vienos parašytos frazės.
30. Kai Budai buvo dvylika metų, jo tėvai kartą užmiršo jį ir rado tarp išminčių, su kuriais jis vedė mokslinį ginčą apie dvasinius reikalus. Taip pat rašoma apie Jėzų Kristų.
31. Buda pasitraukia į dykumą pasninkauti ir melstis, turėdamas 28 metus. [Zaratustra, turėdamas 30 metų, gavo «apreiškimą» ir pradėjo savo veiklą.] Dykumoje velnias Mara gundo Budą po medžiu; velnias gundo Zaratustrą. Jėzus, būdamas maždaug tokio pat amžiaus, — 30 metų, daro tą patį. Velnias gundo Jėzų, žadėdamas, kad jis viešpatausiąs pasauliui, žadėdamas karalystę ir šlovę.
32. Zaratustra nugali piktąją dvasią Arimaną. Buda nugali demoną Maru, ir jam tarnauja angelai. Tą patį daro ir Jėzus Kristus.
33. Klausimu dėl Budos dykumoje išbūto laiko yra nesutarimų. Morkus sako, kad Jėzus po krikšto tuojau pat pasitraukė į dykumą su angelais. Jonas sako, kad Jėzus nuvyko į Galilėjos Kaną (tiesiai į vestuvių puotą).
34. Buda pasineria į šventąją upę ir klausosi savo pirmtako Rudrakio mokymo. Jėzus klausosi Jono mokymo prie Jordano upės.
35. Budai pasineriant į Nairandžano upės vandenis, pasirodo nepaprasti ženklai. Tas pat vyksta krikštijant Jėzų Jordane.
36. Rudrakio mokiniai pasidaro Budos mokiniais. Jono mokiniai pasidaro Jėzaus mokiniais.
37. Buda įšventina vieną mokinį po figmedžiu. Kristus atverčia apaštalą Natanaelį po figmedžiu.
38. Tarp Budos mokinių yra vienas išdavikas [Devata]. Judas išduoda Jėzų.
39. Budos mokiniai keičia vardus. Tą patį daro kai kurie apaštalai.
40. Mergaitė iš liaudies išgarbina Budos motiną. Elžbieta išgarbina Mariją.
41. Turtuolis nori būti Budos mokiniu, bet negali išsižadėti turtų. Tas pat sakoma evangelijos palyginime apie turtuolį.
42. Vienas turtuolis ateina pas Budą naktį. Nikodemas ateina pas Jėzų naktį.
43. Buda sako ant kalno pamokslą apie septynias dorybes. Jėzus sako pamokslą ant kalno apie devynias dorybes.
44. Budos istorijoje pasakojama apie mergaitę iš niekinamos čandalų genties. Pasakojimas apie samarietę.
45. Buda vaikšto viršum vandens, pereina audringas upes. Jėzus taip pat.
46. Mokinys, kuris netiki, grimzta į vandenį, ir Buda jį išgelbėja. Jėzus išgelbėja abejojantį apaštalą Petrą.
47. Krišna išgydo raupsus. Jėzus taip pat.
48. Buda vengia stebuklų, bet priverstas juos daryti. Jėzus taip pat.
49. Buda laikėsi taisyklės: «ne tai bjauroja žmogų, kas įeina į burną, bet kas iš jos išeina». Taip pat elgiasi Jėzus, pažeisdamas šeštadienį.
50. Buda atsisako nuo sosto. Jėzus nepanorėjo būti Judėjos karaliumi.
51. Buda kalba prieš žynius; Zaratustra prieš magus. Jėzus kalba prieš šventikus, prisiskaitėlius ir fariziejus.
52. Buda ir Zaratustra moko palyginimais, o savo mokslą patvirtina stebuklais. Tą pat daro Jėzus Kristus.
53. Buda skelbia panieką turtams, meilę priešams, susilaikymą nuo santuokos. Tą pat daro Jėzus Kristus.
54. Buda yra labiau linkęs į nusidėjėlių, neturtėlių ir skurdžių draugiją. Taip pat ir Jėzus.
55. Budai priekaištaujama, kad jis nepasninkaująs, draugaująs su mokesčių rinkėjais. Dėl to paties priekaištaujama ir Jėzui.
56. Buda atsimaino ant Pandavo kalno. Jėzus taip pat atsimaino ant kalno (Taboro).
57. Kažkokia Perivokra ištepa Budos galvą aliejumi ir kvepalais. Prieš pat Budos mirtį moteris su ašaromis puola prie jo kojų. Kažkokia ištvirkėlė tą pat daro su Jėzumi.
58. Krišna iškilmingai įžengia į Matchurą. Tą pat daro Marija Magdalena.
59. Buda mokė, kad jis egzistavo prieš savo gimimą. , Taip pat iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę.
60. Buda mokė, kad jis įgaus naują pavidalą ir ateis antrą kartą. Jėzus taip pat.
61. Buda prisikėlė iš kapo. Jėzus mokė apie antrąjį atėjimą.
62. Buda nusileidžia į pragarą, po to įžengia į dangų. Jėzus taip pat. Tą patį daro Jėzus.
63. Buda įkuria dangaus karalystę. Tą pat žada Jėzus.
64. Buda pranašavo, kad pasaulis žūsiąs nuo ugnies. Tą pat pranašauja Mahometas po Kristaus. Taip pat ir Kristus.
65. Krišna kada nors grįš teisti pasaulio. Tą dieną aptems saulė ir mėnulis, drebės žemė, ir žvaigždės kris nuo «dangaus skliauto». Tas pat atsitiks, pagal kunigų mokymą, kai Kristus ateis antrą kartą.
66. Krišnos mirties dieną mirusieji išeina iš savo kapų, mėnulį apjuosia juodas ratilas ir saulė temsta. Budai mirštant vyksta žemės drebėjimas, prisikelia mirusieji, šventyklų rūbai ir užuolaidos pačios plyšta. «Buvo apie šešta valanda, ir visoje šalyje pasidarė tamsu iki devintai valandai. Saulė aptemo ir šventyklos uždanga pusiau perplyšo. Tuomet Jėzus sušuko dideliu balsu, sakydamas: «Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią, ir su tais žodžiais numirė» (Lukas XXIII 44—46).
67. Praėjus trims šimtmečiams po Budos mirties, karalius Ašoka įvedė Indijoje budizmą. Praėjus trims amžiams po krikščionybės atsiradimo, imperatorius Konstantinas ją pripažino [ir ji tapo valstybine religija].
68. Tautos, nemačiusios Budos, o tik girdėjusios apie jį ir apie jo mokslą, Buda tiki labiau negu indai. Taip pat ir krikščionys: jie tiki Jėzaus stebuklais labiau negu žydai, iš kurių yra kilęs evangelijose aprašytasis Kristus.
69. Buda 500 metų prieš Kristų išmokė savo mokinius specialios maldos į viešpatį. Žydai keletą šimtų metų prieš Kristų turėjo maldą, panašią į «Tėve mūsų». Budistų malda: «Matomos ir nematomos būtybės, ir tos, kurios yra arti manęs, ir tos, kurios yra toli nuo manęs, tebūnie laimingos. Tebūnie džiugu tai, kas yra. Nekenkite vienas kitam, niekur nieko neniekinkite ir negeiskite vienas kitam pikto. Kaip motina aukoja gyvybę, saugodama savo vaiką, taip ir tu be galo smarkiai pamilk visa, kas yra. Ar miško tankmėje, ar medžių ūksmėje, ar dykumoje atsiminkite, o broliai, Pranašaujantįjį, ir niekuomet nejusite baimės». Žydų malda: "«Tėve mūsų, kurs esi danguje! Būk maloningas mums, mūsų viešpatie dieve; teesie šventas tavo vardas, ir tebūnie šlovinamas tavo atminimas viršuj danguje ir apačioj žemėje. Tebūnie tavo karalystė mums dabar ir visados. Senų laikų šventieji vyrai kalbėjo: atleisk ir suteik malonę visiems žmonėms, kad ir kažin ką jie mums padarytų. Ir nevesk mūsų į pagundą, bet išgelbėk mus nuo pikto, nes tavo yra karalystė ir valdžia visada šlovinama, ir per amžių amžius». Jėzaus (krikščionių) «Tėve mūsų» yra labai panaši į šias abi maldas.
70. Senovės indų dievus «deva» iraniečiai pavertė demonais, o iraniečių dievus «aura» indai pavertė demonais. Krikščionybė pagonių dievą Baal-Zebubą pavertė tamsos kunigaikščiu Belzebubu.
71. Budistų religija moko, kad tik budistai įeis į dangaus karalystę; mahometonai moko, kad tik mahometonai įeis į dangaus karalystę, ir taip moko kiekviena religija Krikščioniškasis «Jono apreiškimas» moko, kad į dangaus karalystę, išskyrus 144 tūkstančius krikščionių (vyrų-žydų), niekas neįeis.
72. Kadaise buvo garbinamas dievo-žmogaus Heraklio kapas, Kretos saloje buvo garbinamas dievo Dzeuso kapas, o Babilonijoje — dievo Belo kapas, Delfuose — dievo Apolono kapas, Saise — deivės Neitos kapas; Egipte buvo keli dievo Ozirio kapai ir t. t. Krikščionys garbina tariamai Jeruzalėje mirusio žmogaus-dievo Jėzaus Kristaus kapą.
73. Tyrinėjant iškasenas, mokslininkams pavyko nustatyti, kad kryžius buvo garbinamas gilioje senovėje... kryžius buvo rastas Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Graikijoje, Romoje, Galijoje, Asirijoje, Finikijoje, Persijoje, Tibete, Egipte. Kryžius taip pat buvo rastas pas Tuniso mahometonus, Afrikos negrus, pas indėnus pueblo ir Brazilijoje. Krikščionys turi kelių formų kryžių, kurio protėvis yra senovės pagonių kryžius, naudotas iš pradžių ne kam kitam, kaip ugniai gauti.
74. Biblija mini pagoniškuosius stulpus ir kryžius (Išėjimo knyga XXIII 24, XXXIV 13 ir kt). Stulpas (kryžius) vaidina didelį vaidmenį iki krikščionybės laikų dievo Ozirio, Atiso, Marsijaus kulte. Erodas savo monetose vaizduodavo kryžių. Graikų žyniai ant kaklo nešiodavo kryžių. Pagonių deivės vaizduojamos su kryžiais, žyniai ir karaliai nešiodavosi kryžiaus atvaizdus. Krikščionys garbina kryžių (stulpą), ant kurio tariamai buvo nukryžiuotas dievas-žmogus Jėzus Kristus.
75. Egipte iškilmingai būdavo švenčiamas dievo Ozirio «stulpo pastatymas». Krikščionys rugsėjo 14 d. švenčia «švento kryžiaus išaukštinimo šventę».
76. Velykos daug laiko iki krikščionybės būdavo švenčiamos Graikijoje, Asirijoje, Babilonijoje, Egipte, Finikijoje, Palestinoje. Krikščionys taip pat švenčia Velykas.
  Pagoniškąsias Velykas, kurios būdavo švenčiamos pavasarį, mini net ir biblija (Ezekielis VIII 14 ir kt.) Pagoniškąsias Velykas švenčia krikščionys.
77. Dievų gimimo dieną šventė visos žinomesnės iki krikščionybės laikų religijos. Krikščionių Kristaus gimimo šventėje yra visi senesniųjų laikų šventės bruožai.
  Gruodžio 25 dieną būdavo švenčiamas Adonio, Mitros, Tamuzo, Atiso ir kitų dievų bei didvyrių gimimas. Kristaus gimimas taip pat švenčiamas gruodžio 25 d.
78. Per Velykas pagonių dievai numiršta ir prisikelia iš mirusiųjų: Mitra, Adonis, Dionizas. Taip pat ir krikščionių.
79. Užgavėnės ir Kalėdų savaitė yra pagoniškos kilmės. Krikščionys beveik ištisai perėmė šias pagonių šventes.
80. Apie velykinius «Adonio sodelius» minima netgi biblijoje "(Izaijas XVII 10 ir kt.). Krikščionys iš pagonių perėmė paprotį daiginti sėklas lėkštėse.
81. Erelis buvo garbinamas kaip 'šventas dievo Sandano paukštis. Dievo paukštis sakalas «nusileido» ant valdovo Hefreno galvos. Balandžiu buvo pasivertę dievai ir deivės: Amonas, Dzeusas, Ištara (Astarta), Izidė ir kt. Balandžiu pavirto šventoji dvasia ir «nusileido» ant Jėzaus, kada jis buvo krikštijamas Jordane.
82. [Daugelyje religijų] yra sava dievo motina arba net kelios. Svarbiausių dievo motinų vardai: Maja, Miriama, Mira, Ištara, Minerva, Nana, Nuta, Junona, Diana, Demetra, Devaki, Venera, Izidė, Persefona, Rėja ir kt. Krikščionių mergelė Marija.
83. Budos motina, būdama nekalta, tapo nėščia nuo penkiaspalvio spindulio... Zaratustros motina — nuo augalo stiebo. Actekų dievo Uicilopočtlio motina įsidėjo į užantį rutulėlį plunksnų ir tapo nėščia. Frigiečių dievo Atiso motina, Nana, tapo nėščia nuo migdolo kauliuko, patekusio jai į užantį. Karelų-suomių Kalevaloje Mariata tapo nėščia nuo bruknės, patekusios nuo prijuostės į jos įsčias. Visos jos tapo nėščios «nekaltai» ir «nekaltai» pagimdė. Kai kurios gimdė po keletą kartų ir vis vien buvo laikomos skaisčiomis mergelėmis. Krikščionių Marija taip pat buvo skaisti mergelė ir taip pat pagimdė «iš šventos dvasios». Evangelija mini Marijos vaikus, be Jėzaus, ir jos vyrą Juozapą, be šventosios dvasios.
84. Senovėje daugelis tautų ir netgi atskiri miestai laikė savo pareiga turėti savą šventąją Trejybę:
  1. Odinas—Heneras—Loduras (Skandinavų Epas);
  2. Anu—Belas—Ea (Siaur. Babilonija);
  3. Sinas—Samašas—Ištara (Vidurinė Babilonija);
  4. Ea—Damkina—Tamuzas (Pietų Babilonija);
  5. Brama—Siva—Višnu (Indija);
  6. Amon—Ra—Muta—Chonsu (Tebų miestas );
  7. Ptachas—Sochmeta—Nefertemas (Memfio miestas);
  8. Oziris—Izidė—Horas (Abidoso miest.);
  9. Sobekas—Hatora—Chonsu (Omboso miest.).
Krikščionių Trejybė: Sabaotas — dievas tėvas. Jėzus — dievo sūnus, šventoji dvasia.

Palyginus visus šiuos duomenis apie įvairias religijas, ar begalima neigti, kad krikščionybė yra nemažai pasiskolinusi iš senesniųjų religijų?

[parengta pagal J.JAROSLAVSKIO ir F.PUTIMCEVO surinktą medžiagą]

P.S. Du rumunų astronomai Liviu Mircea ir Tiberiu Oproiu, nustatė, kad Jėzus mirė 33 metais balandžio 3 dieną, kuri tada buvo penktadienis, 15 valandą, o prisikėlė balandžio 5 dieną sekmadienį, 4 val. ryto. Jie sulygino Naujojo Testamento nuorodą, kad Jėzus mirė po pavasario lygiadienio, dieną po nakties, kai stojo pilnatis, su astronominiais duomenimis. 26-35 mūsų eros metais buvusi žvaigždžių padėtis ir Mėnulio fazes rodo, kad per tuos devynerius metus pirmoji pilnatis po pavasario ekvinokcijos penktadienį buvo tik du kartus - 30 metų balandžio 7 dieną ir 33 metų balandžio 3 dieną. Astronomai įsitikinę, kad Jėzus buvo nukryžiuotas 33 metais, nes tais metais Jeruzalėje tikrai buvo matomas Saulės užtemimas, kaip rašoma Biblijoje.

Tamsos Brolija

Keiksmažodžiai

Keiksmažodis - raidžių-simbolių derinys. Panagrinėkime "bled".

Apkeiskime pirmą raidę su paskutine. Gausime "dleb" - štai jums ir ne keiksmažodis. Tai reiškia, jog keiksmažodis ne tik  4 raidės-simboliai (šiuo atveju), bet ir tam tikras jų išdėstymas.

Kodėl įsižeidžiate išgirdę keiksmažodį? Išgirsti garsai "dleb" - jums nesukels jokio pasipiktinimo - tai beprasmis žodžis. Tačiau išgirdę "bled" galite imti skambinti varpais apie nepadorų, draustiną ir pavojingą elgesį.

Pats raidžių-simbolių derinys ("bled") nedaro jokios žalos. Tai tiesiog spalvotos dėmelės ant popieriaus (arba monitoriaus). Kur gi ta jų keliama grėsmė? Pasakytas "bled" korėjiečiui ar portugalui bus nieko nereiškiantis garsas. Kodėl šis vienas ir tas pats žodis skirtingus žmones veikia skirtingai? Paaiškinus kinui su portugalu, kad tai keiksmažodis, jie gali supykti. Taip yra todėl, jog visas reikalas slypi ne keiksmažodyje, o asociacijose su tuo žodžiu, kurios yra jūsų - tai girdinčio galvoje. Pvz. vienoje Afrikos gentyje žodis bled gali reiškšti gražus. Taigi, su tuo pačiu žodžiu vieną galite įžeisti, kitą pagirti-pamaloninti. Nes vienam: blet-keiksmažodis ir įžeidimas, o kitam: blet-gražus komplimentas.

Taigi. Jeigu įsižeidžiate, išgirdę kažkokį raidžių-simbolių derinį, esate pats kaltas dėl asociacijų, kurios yra pas jus galvoje. Nereikėtų kitiems brukti savo asociacijų, kurios yra pas jus galvoje. Jums žodis pimpalas - įžeidimas? Mums - normalus žmogaus kūno organas, kaip ir visi kiti ...inkstas ar plautis, kuriame nėra nieko gėdingo, smerktino ar nepadoraus. Todėl jūs išgirdę jį galite piktinatis. Mes - neniekindami žmogaus organų, nesiruošiame jo slėpti, drausti ar ignoruoti savo kalboje, kadangi tam nėra pagrindo. Žodis - ne akmuo. Jeigu tai ne melas (klaidinimas), pateikiamas už tiesą - jokios žalos nedaro. Kai kas išgirdęs "lėktuvas" apsivemia. Bet čia ne žodis kaltas, o asociacijos ir prisiminimai susiję su lėktuvais. Todėl vartosime ką norėsime ir kaip norėsime, kaip ir jums nedraudžiame, ką ir kaip privalote kalbėti, nors mums tai gali ir nepatikti.

Keliaujantis Tamsa

Skeptiškas mąstymas. Kaip atpažinti nesąmones.

Ši dalis parengta pagal Carl Sagan (1934-1996) knygą "Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje". Antroji dalis, apie nesąmones, turi daug panašumų su skyriumi "Melas pagal Aurigarijų" :)


Skeptiškas mąstymas.

Skeptiškas mąstymas susikoncentruoja į priemones, kaip sudaryti ir suprasti svarų argumentą ir, kas ypač svarbu, atpažinti klaidingą ar apgaulingą argumentą. Klausimas ne tas, ar mums patinka išvada, plaukianti iš samprotavimo sekos, bet: ar išvada plaukia iš prielaidų ar pradinio taško ir ar prielaidos yra teisingos. Štai keletas taisyklių kurios padės objektyviai vertinti informaciją:

  • Kada tik įmanoma, "faktus" turi patvirtinti nepriklausomas šaltinis.
     
  • Skatinkite svarstyti įrodymus iš esmės, dalyvaujant kompetentingiems įvairių pažiūrų šalininkams.
     
  • Autoritetų ar vyresnybės pateikiami argumentai nėra svarūs. "Autoritetai" praeityje klydo. Lygiai taip pat jie klys ir ateityje. Galbūt geriau tai išreikšiu pasakydamas, jog moksle nėra autoritetų; daugių daugiausia - ekspertai.
     
  • "Išspauskite" daugiau nei vieną hipotezę. Jeigu reikia ką nors paaiškinti, apsvarstykite visus skirtingus būdus, kuriais tai galėtute paaiškinti. Paskui pagalvokite apie testus, kuriais įmanoma sistemiškai paneigti visas galimybes. Likusi hipotezė, kuri ištvėrė neigimą šioje darviniškoje "daugybės funkcionuojančių hipotezių" atrankoje, turi daug daugiau šansų būti teisingas atsakymas nei tuo atveju, jei būtute paprasčiausiai prilipęs prie pirmos idėjos, patraukusios jūsų dėmesį.
     
  • Stenkitės pernelyg neprisirišti prie hipotezės vien dėl to, kad pats ją iškėlėte. Siekiant žinių, ji yra tik tarpinė stotelė. Paklauskite savęs, kodėl jums patinka ši idėja. Objektyviai palyginkite ją su alternatyvomis. Ar yra argumentų ją atmesti? Jei nerandate jūs - ras kiti.
     
  • Suteikite idėjai skaitinę išraišką. Jeigu tai, ką aiškinate, galima kaip nors išmatuoti, suteikti papildomą skaitinę reikšmę, tada daug geriau galėsite įžvelgti skirtumus tarp konkuruojančių hipotezių. Neapibrėžiamus ir kokybinius dalykus galima įvairiai aiškinti. Be abejo, daugelyje kokybinių klausimų, su kuriais esame priversti susidurti, esama ieškotinų tiesų, tačiau jų suradimas jau yra iššūkis.
  • Jeigu yra argumentų grandinė, kiekviena grandinės grandis, o ne tik daugelis iš jų privalo funkcionuoti (įskaitant ir prielaidas).
     
  • Occamo skustuvas. Patogi apskaičiavimo iš akies taisyklė: susidūrę su dviem hipotezėmis, kurios paaiškina duomenis vienodai gerai, pasirenkame paprastesniąją.
     
  • Visada iškelkite klausimą, ar galima - bent jau iš principo - įrodyti, kad hipotezė klaidinga. Pasiūlymai, kurių neįmanoma patikrinti ar įrodyti esant klaidingus, nedaug verti. Paimkime didžiąją idėją, kad mūsų Visata ir viskas joje yra viso labo elementarioji dalelė - tarkim, elektronas, - daug didesniame Kosmose. Tačiau jei niekada negalėsime gauti informacijos iš anapus mūsų Visatos, argi idėja nepasižymi tuo, kad jos neįmanoma paneigti? Jūs privalote sugebėti patikrinti tvirtinimus. Užkietėjusiems skeptikams turi būti suteikta galimybė pasekti jūsų argumentaciją, pakartoti eksperimentus ir pažiūrėti, ar gaus tokį patį rezultatą kaip ir jūs.


Kaip atpažinti nesąmones.

Bet koks geras nesąmonių atpažinimo rinkinys, mokantis mus, ką daryti, vertinant tvirtinimus dėl išmanymo, taip pat turi išmokyti, ko nedaryti. Tai padės atpažinti pačius populiariausius ir pavojingiausius klaidingus logikos ir retorikos teiginius. Daug gerų pavyzdžių galima rasti religijoje ir politikoje, kadangi šių sričių žmonės labai dažnai priversti patvirtinti du vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Dažnai daromos šios klaidos:

  • Ad hominem - išvertus iš lotynų kalbos, "taikant žmogui", kuomet puolamas ne argumentas, o argumentuotojas.
    Pvz., dvasininkė dr. Smith yra gerai žinoma Biblijos fundamentalistė, todėl į jos prieštaravimus evoliucijos klausimais nebūtina žiūrėti rimtai.
     
  • Autoriteto argumentas pripažįstamas kaip tiesa.
    Pvz., prezidentas Richardas Niksonas turėtų būti perrinktas, kadangi jis turi slaptą planą, kaip užbaigti karą Pietryčių Azijoje; tačiau kadangi planą laikė paslaptyje, rinkėjai neturėjo jokios galimybės įvertinti jo privalumų ir trūkumų; visa argumentacija buvo tolygi pasitikėjimui Niksonu, kadangi jis - prezidentas. Kaip išaiškėjo, tai buvo klaida.
     
  • Argumentas, kuris sukuriamas, remiantis nepalankiomis pasekmėmis.
    Pvz., baudžiantis ir apdovanojantis Dievas turi egzistuoti, mat jeigu Jis neegzistuotų, visuomenė daug mažiau laikytųsi įstatymų ir būtų pavojingesnė - galbūt netgi nevaldoma Arba: plačiai nušviečiamo žmogžudystės teismo proceso kaltinamasis turi būti pripažintas kaltu, antraip tai skatins vyrus žudyti savo žmonas.
     
  • Apeliavimas į nežinojimą - tvirtinimas, kad viskas, kas nebuvo įrodyta esant neteisinga, privalo būti teisinga, ir atvirkščiai.
    Pvz., nėra jokių neatremiamų įrodymų, kad NSO Žemėje nesilanko; iš to išplaukia, kad NSO egzistuoja ir kad kažkur kitur Visatoje yra protinga gyvybė. Arba: gali egzistuoti septyniasdešimt bilijonų kitų pasaulių, tačiau nėra žinoma, kad nors vienas jų pasižymėtų tokia moraline pažanga kaip Žemė, taigi mes vis dar esame Visatos centre. Šį nekantrumą, kylantį dėl dviprasmiškumų, galima sukritikuoti posakiu: įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.
     
  • Ypatingas kreipimasis - dažnai tam, kad būtų išgelbėtas teiginys, atsidūręs gilioje retorikos duobėje.
    Pvz., kaip gailestingasis Dievas gali pasmerkti ateities kartas nesibaigiančiai kankynei vien dėl to, kad viena moteris, nepaklususi prisakymui, sugundė vieną vyrą suvalgyti obuolį? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Laisvos Valios Doktrinos subtilumo. Arba: kaip tame pačiame Asmenyje gali būti Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Dieviškosios Trejybės Paslapties. Arba: kaip Dievas galėjo leisti judaizmo, krikščionybės ir islamo sekėjams – kiekvienam jų savaip patyrus kupiną saiką meilės švelnumo ir atjautos - taip ilgai vykdyti žiaurybes? Ypatingas kreipimasis: jūs vėl nesuprantate Laisvos Valios. Ir apskritai - Dievo keliai nežinomi.
     
  • Klausimo apėjimas, taip pat vadinamas atsakymo piršimu.
    Pvz., mes privalome įvesti mirties bausmę, kad užkirstume kelią smurtiniams nusikaltimams. Tačiau ar ėmus skirti mirties bausmes smurtinių nusikaltimų skaičius iš tiesų sumažėja? Arba: vakar dėl techninių priežasčių ir investuotojų pelno politikos krito biržos kainų lygis. Tačiau ar yra koks nepriklausomas įrodymas dėl "techninių priežasčių" ir pelno realizacijos politikos vaidmens; ar mes išvis ką nors sužinojome iš šio pretenzingo paaiškinimo?.
     
  • Stebėjimų atranka, taip pat vadinama palankių aplinkybių išvardijimu arba, anot filosofo Francio Bacono, pataikymų skaičiavimu, pamirštant prametimus.
    Pvz., valstybė giriasi, kiek užaugino prezidentų, tačiau nutyli apie savo serijinius žudikus.
     
  • Mažų skaičių statistika - artima stebėjimų atrankos giminaitė.
    Pvz., sakoma, kad 1 iš 5 žmonių yra kinas. Kaip tai įmanoma? Pažįstu šimtus žmonių, ir nė vienas jų nėra kinas. Pagarbiai. Arba: Išmečiau tris septynetukus iš eilės. Šiąnakt negaliu pralaimėti.
     
  • Klaidingas statistikos pobūdžio suvokimas
    Pvz., prezidentas Dwightas Eisenhoweris, sužinojęs, kad gera pusė visų amerikiečių yra žemesnio nei vidutinio intelekto, išreiškė nusistebėjimą ir susirūpinimą.
     
  • Nenuoseklumas.
    Pvz., apdairiai rengtis blogiausiam, ką gali sugebėti potencialus karinis priešas, bet atkakliai ignoruoti mokslinius projektus dėl aplinkosaugos pavojų, mat jie "neįrodyti". Arba: mažėjančią vidutinio gyvenimo trukmę buvusioje Sovietu Sąjungoje aiškinti komunizmo nesėkmėmis prieš daugelį metų, tačiau niekada neaiškinti didelio kūdikių mirtingumo Jungtinėse Valstijose (kurios dabar yra labiausiai išsivysčiusios iš didžiųjų industrinių valstybių) kapitalizmo nesėkmėmis. Arba: laikyti logiška mintį, kad Visata egzistuos amžinai, tačiau laikyti absurdu galimybę, kad Visatos trukmė praeityje yra neribota.
     
  • Non seguitur - išvertus iš lotynų kalbos, "iš to neišplaukia".
    Pvz., mūsų nacija nugalės, kadangi Dievas yra didis. Tačiau beveik kiekviena tauta pretenduoja į šią tiesą; vokiečių šūkis skelbė: „Gott mit uns"). Dažnai tie, kurie daro non seguitur klaidą, paprasčiausiai nesugeba įžvelgti alternatyvių galimybių.
     
  • Post hoc, ergopropter hoc - išvertus iš lotynų kalbos, "po šito, vadinasi, dėl šito".
    Pvz., Manilos arkivyskupas kardinolas Jamie Sinas teigia: "Aš pažįstu [...] 26 metų moterį, atrodančią tarsi 60, kadangi ji vartoja [kontraceptines] tabletes". Arba: kol moterys neturėjo balsavimo teisės, nebuvo branduolinio ginklo.
     
  • Beprasmiai klausimai.
    Pvz., Kas atsitinka, kai nenugalima jėga susiduria su nejudamu objektu? Tačiau jei yra toks dalykas kaip nenugalima jėga, tada negali būti nejudamų objektų ir atvirkščiai.)
     
  • Vidurinės grandies išmetimas, arba klaidinga dichotomija - svarstomi tik du kraštutinumai be tarpinių galimybių aibės
    Pvz., be abejo, stok jo pusėn; mano vyras - tobulybė, o aš visada neteisi. Arba: savo šalį arba myli, arba jos nekenti. Arba: jeigu nepadedi spręsti problemos, tuomet padedi kurti problemą.
     
  • Trumpalaikiai tikslai prieš ilgalaikius tikslus - tai vidurinės grandies išmetimo atvejis, tačiau toks svarbus, kad išskyriau jį norėdamas atkreipti ypatingą dėmesį
    Pvz., mes neturime lėšų programoms, pagal kurias būtų maitinami skurstantys vaikai ir šviečiami ikimokyklinukai. Dabar nedelsiant reikia spręsti gatvės nusikaltimų problemą. Arba: kodėl turėtume tyrinėti kosmosą ar užsiimti fundamentaliuoju mokslu, kai toks didelis biudžeto deficitas?
     
  • Slidi pakalnė, susijusi su vidurinės grandies išmetimu.
    Pvz. Jeigu leisime darytis abortus pirmosiomis nėštumo savaitėmis, bus neįmanoma sustabdyti žudynių ir tada, kai kūdikis visai išsivystys. Arba atvirkščiai: jei valstybė draudžia abortus netgi devinto mėnesio metu, greitai ji pradės nurodinėti, ką daryti su žmonių kūnais ir pradėjimo metu.
     
  • Koreliacijos ir priežastingumo painiojimas.
    Pvz., tyrimai rodo, kad homoseksualų yra daugiau tarp koledžo studentų nei tarp žemesnio išsilavinimo žmonių; iš to plaukia išvada, kad švietimas daro žmones gėjais. Arba: Žemės drebėjimai Anduose susiję su fazėmis, kuomet Urano planeta labiausiai priartėja; vadinasi - nors nėra jokios koreliacijos su artimesne, daug masyvesne Jupiterio planeta, pastarasis yra pirmojo priežastis.
     
  • Šiaudinė baidyklė - padėties karikatūrinimas, kad būtų lengviau pulti.
    Pvz., mokslininkai mano, kad gyvi padarai paprasčiausiai susieina visiškai atsitiktinai - formuluotė, kuria noriai ignoruojama pagrindinė Darvino įžvelgta mintis, kad Gamta vystosi palaipsniui, išsaugodama tai, kas veikia, ir pašalindama, kas neveikia. Arba (tai taip pat trumpalaikio tikslo prieš ilgalaikį klaida): gamtininkai labiau rūpinasi gyvates ėdančiais ešeriais Percina tanasi ir raibosiomis pelėdomis negu žmonėmis.
     
  • Nutylėti įrodymai.
    Pvz., per televiziją parodoma įstabiai tiksli ir plačiai aptariama "pranašystė" apie pasikėsinimą nužudyti prezidentą Reaganą; bet - o tai svarbi detalė - šitai buvo padaryta prieš ar po įvykio? Arba: tokie vyriausybės piktnaudžiavimai šaukiasi revoliucijos, netgi jei kepant kiaušinienę reikės sukulti kelis kiaušinius. Taip, tačiau kokios garantijos, kad tai bus revoliucija, per kurią nežus daugiau žmonių nei per ankstesnio režimo laikotarpį? Kokias mintis mums sukelia kitų revoliucijų patirtis? Ar visos įmanomos revoliucijos prieš despotiškus režimus yra pageidautinos ir tarnaus liaudies labui?
     
  • Lapės kalbos.
    Pvz., JAV Konstitucijoje apie galių atskyrimą nurodoma, kad JAV negali pradėti karo be Kongreso sprendimo. Antra vertus, prezidentams suteikiama užsienio politikos kontrolė ir teisė vadovauti karams, o tai yra potencialiai galingi įrankiai siekiant, kad tave perrinktų prezidentu. Vadinasi, bet kokiai politinei partijai priklausantys prezidentai gali susigundyti pradėti karus tebemojuodami taikos vėliava ir juos vadindami kaip nors kitaip - "policijos akcijomis", "ginkluotais įsiveržimais", "gynybiniais atsakomaisiais smūgiais", "sutaikymu", "Amerikos interesų saugojimu" ir įvairiausio plauko "operacijomis", tokiomis kaip "Teisingoji operacija". Eufemizmai karui įvardyti sudaro didelę politiniais tikslais naujai atrandamų senų žodžių klasę. Talleyrand'as yra pasakęs: "Politikai turi įvaldyti svarbų meną - rasti naujus pavadinimus institucijoms, kurios su savo senaisiais pavadinimais yra užsitraukusios visuomenės neapykantą".

Tamsos Brolija

Didžiausių pasaulio melagių top-9

"Aš apgaudinėjau tik tuos, kurie to labai norėjo. Aš negalėjau jų atsiginti." ...Abajus.


1. Karol Jozef Wojtyla ("John Paul II") (1920-2005)

Valdo vieną didžiausių žemės rutulį apraizgiusių organizacijų. Gimė 1920 metų gegužės 18 dieną, Wadowice, Lenkijoje. 1978 metais tapo 265-uoju popiežiumi. Pats stebuklų rodyti nemoka, bet noriai apie juos kalba. Jam pavaldi organizacija išvilioja iš žmonių pinigus, pasakojimais apie kažkokį Dievą. Nepateikdami nė vieno faktinio įrodymo, kad Dievas egzistuoja, organizacijos kunigai reikalauja patikėti jais, pasiduodant fantazijų žavesiui ir atsisakant žmogaus mąstysenai įprastų  informacijos patikrinimo būdų.

Keista ir nenuosekli organizacijos vidaus politika (kunigai verčiami laikytis celibato) sudarė puikias sąlygas kunigų tarpe plisti amoralumui, melui ir veidmainiavimui, išsiliejusiems į pasaulinio garso pedofilijos skandalą.

Jeigu krikščionys reikš nepasitenkiną, mielai priimsime jų atstovus, su asmeniškai Dievo pasirašytu raštu, suteikiančiu jiems teises atstovauti Pasaulio Kūrėją žemėje. Jeigu jie tokio rašto neturi... tegu nekruša proto, jog kažką atstovauja išskyrus save pačius ir nemeluoja, jog jiems tuos įgaliojimus kažkas suteikė.

Tikėti - ( ištroškusiems meilės ) - grynas malonumas. Nes net negaudami jokio atsako, jie "žino", kad juos irgi myli. Moterims skirtas Jėzus, vyrams - Marija. Kartą viena šovinistinė kiaulė pasakė: "Kai Dievas vyras, bažnyčioje dažniau lankosi moterys."

Komentaras iliustracijai: Skirtingai nei Melas, seksas nėra nei nusikaltimas, nei nuodėmė, nei blogis ir turėtų būti tokie patys natūralūs bei toleruotini, kaip ir valgymas. Tačiau krikščionims viskas atrodo kitaip. Kol vienos sektos mylėjimąsi vadina visuotiniu išsigelbėjimu, jog jų lyderiai galėtų susikūrę asmeninį haremą dulkinti jo narius, ši organizacija pasielgė visiškai atvirkščiai. - Kad sekėjams būtų už ką atsiprašinėti ir atgailauti, ji apjuodino ir pasmerkė seksą - tai, be ko žmogus-žmonija neišgyventų. Tokiu būdu nuodėmingi tampame visi. Žinoma, bla bla bla... "...dėl sekso išduodamos šeimos, draugai...". Bet lygiai taip išduodama dėl duonos kąsnio... argi dėl to duona yra nuodėminga ir ją reikėtų pasmerkti? Taip kad smaukyk tėveli... tame nieko smerktino :).


2. Uri Geller (1946-)

Žmogus sugebėjęs išdurti ištisas šalis (tokias kaip USA ir Anglija). Jis važinėja po valstybes ir tol skleidžia marazmus, kol jo kas nors viešai nedemaskuoja (pvz. James Randi). Amerikoje jis susimovė "Larry King Live" laidoje 20 milijonų žiūrovų akivaizdoje, kai nesugebėjo pademonstruoti nei vieno savo psi-fokuso. Todėl pasitraukė dulkinti Anglijos žmonių, kur įgijo didelį populiarumą ir vėl buvo nusodintas skeptikų. Taip ir važinėja žmogelis. Labai mėgsta fotografuotis su įžymybėmis. Populiariausi fokusai, minčių skaitymas, laikrodžių taisymas, šaukštų lankstymas ir pan.


3. Bhagavan Sri Sathya Sai Baba ("Sai Baba") (1929-)

Šventas senelis, rodantis stebuklus indams bei egzotikos ištroškusiems turistams. Itin mėgstamas fokusas - daiktų materializavimas iš nieko ir dematerializavimas. Reikia manyti, pastarasis procesas dažnai paliečia ir žiūrovų piniginių turinį.

Pasaulyje yra nuo 10 iki 50 mln. žmonių, tikinčių, kad Satya Sai Baba yra dievo įsikūnijimas. Pastaruoju metu vis daugėja buvusių jo mokinių, kaltinančių dievo įsikūnijimą seksualiniu išnaudojimu, sukčiavimu ir vaikų tvirkinimu. Teigiama, kad jauni berniukai būdavo kviečiami pas jį "asmeniniams pokalbiams", kurių metu būdavo tvirkinami, aiškinant, kad tai esanti dvasinė praktika. Nežiūrint į tai, šventajam seneliui nėra ko nerimauti, - religingi indai dar negreit išdrįs oficialiai pateikti kaltinimus savo dievui.


4. Skiemonių Giedrius ("Kunigas-Žudikas")

Kunigas-Žudikas yra gerai žinoma, tačiau labai paslaptinga asmenybė, garsėjanti savo darbais, ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Dauguma galvoja, kad tai paslaptinga dvasia, siųsta Dievo, bausti nusidėjėlius. Kiti mano, kad tai inkvizicijos šmėkla, pabėgusi iš Pragaro ir įsikūnijusi į Giedrių iš Skiemonių kaimo. Mėgiamiausias užsiėmimas, skaityti pamokslus, naktimis skraidyti su deltaplanu ir ritinti nusidėjusiems kaimiečiams galvas.


5. Lafayette Ronald Hubbard ("Ron Hubbard") (1911-1986)

1954 metais įkūrė scientologų bažnyčią. Pirmasis atrado, kad pasekėjų smegenų plovimui nereikalinga jokia teologinė priedanga. Savo mokymo esmę sulipdė iš supaprastintų psichologinių teorijų ir hipnozės, pakeisdamas terminus savo paties sugalvotais naujadarais. Veikia pagal principą: 9 kartus sakyk tiesą, 10 kartą sumeluok. Be jokios sąžinės graužaties savinasi pasaulietinio mokslo atradimus bei naudojasi visiems žinomais ir pripažintais, bet nekuo su scientologų bažnyčia nesusijusiais žodžiais pvz. "Harvardo testas".

Pristatęs savo "mokslą" fantastiniame apsakyme, sugebėjo pritraukti šio literatūros žanro gerbėjų - daugiausia jaunimo - dėmesį. Kaip ir įprastinės religijos, scientologija, mainais į smegenų plovimą, žada neįtikėtinas perspektyvas: pagijimą nuo visų ligų, intelekto koeficiento padidėjimą, fenomenalią atmintį ir, kas svarbiausia, mokėjimą plauti smegenis kitiems.

Nors ankstyvasis Hubbard mokymas buvo sutelktas į psichologiją, 1993 metais jo sekta gavo religinės organizacijos statusą ir priklausančią tokiu atveju mokesčių lengvatą.

Nežiūrint į stulbinančią mokymo sėkmę, paskutinius savo gyvenimo metus Ron Hubbard praleido nuosavoje jachtoje Atlanto okeane, apsėstas paranojos, slapstydamasis nuo mokesčių inspekcijos ir bijodamas sektos narių sąmokslo.


6. Peter Popoff (1946-)

Stebukladarys gydytojas, turintis tiesioginį kontaktą su Jėzumi Kristumi. Gydo ligonius per viešus pasirodymus ir TV šou, stebuklingai atspėdamas jų diagnozes.

James Randi atliktas tyrimas parode, kad Jėzus Kristus kalba šiam pranašui 39,17 megahercų dažnio radijo bangomis, jo žmonos balsu. Randi komanda, kiekvieną kartą persirengdama ir nusigrimuodama, kelis kartus buvo pagydyta nuo eilės ligų. Vienas vyriškis išsigydė netgi tariamą gimdos kaklelio vėžį. Kai ši medžiaga, demaskuojanti Popoff, kaip apgaviką, buvo pateikta visuomenei, Popoff įžūliai tvirtino tapęs provokacijos auka, ir teberodo savo mistines galias lengvatikiams. Pagal šią istoriją pastatytas filmas "Leap of Faith" ("Tikėjimo šuolis").


7. Chizuo Matsumoto ("Shoko Asahara") (1955-)

Gimė 1955 kovo 2 Kyushu, Japonijoje, vertėsi vaistažolių prekyba.

1984 metais, gavęs apreiškimą, įsteigė firmą "Aum Incorporated" - knygų leidybos ir jogos treniruočių centrą.

1987 metais, Himalajuose patyręs eilinį apreiškimą, persivadino į Shoko Asahara ir įsteigė sektą "Aum Shinri-kyo" ("Aukščiausios tiesos žodis"), kurios mokymas buvo budizmo, krikščioniškų pasaulio pabaigos motyvų ir Nostradamo pranašysčių junginys. Pranašavo paskutinį teismą ir pražūtį, sau rezervuodamas gelbėtojo ir išlikusiųjų valdovo vaidmenį. Asahara skelbė, kad gali išmokyti pasekėjus skraidyti, pranašauti ir skaityti mintis per nuotolį.

1991 metais sekta pradėjo veiklą Maskvoje. Ją lydėjo tokia sėkmė, kad 1993 metais "Aum Shinri-kyo" buvo oficialiai įregistruota Rusijos teisingumo ministerijos.

1992 metais, matyt,  negalėdama sulaukti žadėtojo "pasaulio galo", sekta nutarė jį paankstinti. "Aum Shinri-kyo" "medicininė misija" vyko į Zairą, bandydama gauti mirtino Ebolos viruso mėginį. 1994 metais sektos nariai bandė Australijoje ištirti urano prisodrinimo technologiją. Nepavykus šiems grandioziniams planams, Asahara ėmėsi nervus paralyžiuojančių dujų.

1994 metų liepą 7 žmonės mirė ir 500 buvo smarkiai apnuodyti zarinu Matsumoto mieste.

1995 metų kovo 20 dieną 12 žmonių mirė ir 5500 buvo apnuodyta, sektai paleidus zarino dujas Tokijo metro.

1995 metų balandžio-liepos mėnesiais buvo areštuota daug sektos vadovų ir netgi pats Shoko Asahara, bet teroro aktai kurį laiką tebevyko. Buvo bandoma susprogdinti Tokijo merą, surengti zarino atakas metro ir geležinkelio stotyse.

Šiuo metu sekta tebegyvuoja, persivadinusi "Aleph" ir atsiribojusi nuo to, kas vyko. Kaip dažnai atsitinka, tikintieji, nuvertę vieną stabą, jo vieton susirado kitą - dabar jie garbina trečią Asaharos dukterį - paauglę Rika Matsumoto ("Archari"). Belieka tikėtis, kad ji apsiribos vaistažolėmis...


8. Vernon Wayne Howell ("David Koresh") (1959-1993)

Gimė 1959 metais Houston, Texas. Būdamas dvidešimties metų įstojo į Septintosios Dienos Adventistų bažnyčią, iš kurios netrukus buvo išmestas dėl blogos įtakos, darytos kitiems nariams.
Nusivylęs adventistais išvažiavo į Holivudą, ketindamas tapti roko gitaristu, bet ir šis sumanymas nepavyko.
1981 metais Waco miestelyje prisijungė prie "Dovydo atšakos" - religinės sektos ir užmezgė romaną su pagyvenusia sektos "pranaše" Lois Roden. Pastarajai mirus su jos sūnumi pradėjo kovą dėl valdžios, 1987 m. pasibaigusią kraujo praliejimu ir kaltinimais pasikėsinimu nužudyti.
1990 metais persivadino David Koresh ir su šimtu pasekėjų persikėlė į fermą Mount Carmel. Tirdami pranešimus apie nelegalių ginklų laikymą, agentai iš Alkoholio, Tabako ir Ginklų biuro (BATF) ir FBI 1993 m. vasario 28 bandė atlikti kratą fermoje, bet buvo sutikti ugnimi. Žuvo 4 BATF agentai ir 6 sektos nariai.
Nepavykus krizės išspręsti taikiai, 1993 m. balandžio 19 FBI agentai šturmavo fermą. Kilusiame susišaudyme ir gaisre žuvo 74 sektos nariai, tarp kurių buvo 21 vaikas.
Daug kas šią tragediją sieja su lygiai po 2 metų Timothy McVeigh surengtu sprogimu Oklahoma City. Jo metu žuvo dar 168 žmonės.


9. Evangelia Dmitrova ("Baba Vanga") (1911-1996)

Bobutė, konsultavusi žymiausius Bulgarijos ir kitų šalių politikus  (pvz. Vladimirą Žirinovskį), prezidentus ir net kai kuriuos proletariato vadus, važiavusius prašytis į jos priėmimus. Gyvenimo pabaigoje ją oficialiai rėmė Sofijos (Bulgarijos sostinė) miesto komunistų valdžia.

Bobutė buvo akla. Sklido kalbos, kad Vangą apakino pats Kunigas-Žudikas su savo galinga dalge ir paliko gulėti apakintą deltaplano ašmenų. Nežinia, kuo ji nepatiko kunigui-Žudikui, bet nuo to momento, Vanga pradėjo matyti vizijas ir įgijo mistinių galių.

Didelės eilės turistų nusidriekdavo prie jos durų, su viltim išgirsti pranašysčių ir vizijų, ateinančių į Vangos makaulę šventų parapsichologinių regėjimų būdu.

Tamsos Brolija

Induizmas

Religija:

Induizmas – Indų religija (nepainioti su Amerikos indėnais :). Šiuo metu pasaulyje yra apie 900 mln. Induistų. Tai trečia pagal dydį religija Žemėje.

Raštai:

Vedos – Induistų Šventieji Raštai. Žodis "veda" reiškia "žinias, žinojimą". Jose teigiama, kad Žemės centras yra prie dabartinio Pundžabo (Punjab) netoli išdžiūvusių Saraswati ir Drishadwati upių vagų (Indijos šiaurės vakarai). Vedai parašyti Sanskrito kalba. Vedos pradėjo formuotis prieš 3500 m.pr.m.e. ir sudarytos iš keturių knygų:

  1. Rig Veda - himnai ir giesmės dievams (1800-1500 m.pr.m.e.);
  2. Jadžur Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
  3. Sam Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
  4. Atharva Veda – patarimai nurodantys kaip reikia gyventi. (900 m.pr.m.e.);

Kiekviena veda sudaryta iš dviejų dalių - ritualų ir filosofijos.

Dharma – Induistų šventos taisyklės, nusakančios kaip reikia gyventi, kad jūsų karma būtų švari.

Svastika – Induistų simbolis, reiškiantis laimę, pokyčius ir atstumia blogį. Žinoma, naciams šis simbolis laimės neatnešė ir nuo komunistų neišgelbėjo. :)

Išminčiai:

Manu - Išminčius, kuris pradėjo šią civilizaciją ir iš kurio mes visi kilę (kurgi ne :). Induistai tiki, kad cikliškai kas kažkiek tūkstančių metų vyksta masiniai kataklizmai ir tada apsireiškia naujas Manu kuris pradeda naują žmonijos kartą. Taigi pastarasis Manu, apsireiškęs 7000 m.pr.m.e., tikrai ne pirmas Manu Žemės istorijoje. (Manu tipo yra vedų "Adomas", "Nojus" ir "Jėzus" viename asmenyje).

Tikėjimas:

Induistai tiki, kad:

  1. ... Vedos yra parašytos išminčių, kurie užrašė religinius apsireiškimus.
  2. ... pirmiausia nuo kaitros susidarė Visatos gemalas, kuriame išsiskyrė du - vyriškas ir moteriškas - pradai, iš kurių gimė Visata. Kai susikure mūsų Visata, joje pirmiausia apsireiškė Višnu, iš jo bambos išaugo lotoso žiedas, kuriam atsiskleidus pasirodė viduj besėdintis Brahma. Gavęs is Višnaus Vedas, Brahma atsimerke ir pradejo kurti materialų pasaulį. Praejus 100 Brahmos metu, ateis Šiva ir viską sunaikins, o Brahma mirs.
  3. ... viena Brahmos diena trunka 100 000 Žemės metų. Tiek pat trunka ir Brahmos naktis. Reiškia, jei Brahmos para trunka 200 000, tai mūsų Visata gyvuos ne daugiau nei: 100 Brahmos metu * 12 menesiu * 30 paru * 200 000 = 7 200 000 000.
  4. ... numirusio žmogaus siela peršoka į kitą organizmą ir atgimsta iš naujo (reinkarnacija).
  5. ... kiekvienas žmogus turi karmą (duomenų bazė kur surašyti geri ir blogi veiksmai). Nuo karmos priklauso kaip jūs mirsite ir kuo atgimsite kitame gyvenime. Jei Karma gera tai viskas ok, o jei darėte blogus darbus ir suteršė savo karmą, tai - atgimsite pvz. paršu mėšlinoje kiaulidėje.
  6. ... gyvenimo prasmė yra atskleisti savo dieviškumą. T.y. siela šiame gyvenime reinkarnuojasi tol, kol neišsilaisvina iš visų žemiškų nuodėmių. Kai karma tampa švari kaip naujas Tampax'as - jūsų siela tampa dieviška, išsilaisvina iš Žemės ir reinkarnacija sustoja.
  7. ... yra vienas beformis Dievas kuris pasireiškia tuo pačiu metu daugeliu dievų, kurie turi skirtingas šventas galias. Dėka to kiekvienas gali bendrauti su dievu jam prieinama forma.
  8. ... dievai gali keistis ir turėti papildomas savo formas (inkarnuotis). Pvz. Šivos žmona Parvati papildomai inkarnavosi į Kali ir Durga dievus.
  9. ... Gango upė yra šventa ir suteikta žmonėms dievo Brahmos, kaip palaiminimas.
  10. ... karvės yra šventos ir vaikams suteikia pieną. Jas saugo Dievas Krišna.

Dievai:

Shiva

Pagrindiniai Induistų dievai sudarantys trejybę:

  • Brahma – kūrėjas (žmona Sarasvati);
  • Višnu – palaikytojas (žmona Laksimi);
  • Šiva – naikintojas (žmona Parvati);

Brahma - Visatos kūrėjas (didžiausias bosas). Vaizduojamas kaip subrendęs, raudonos spalvos barzdotas vyras, apsirengęs baltais rūbais, sėdintis lotoso soste ant gulbės (Hamsos). Brahma turi keturis veidus simbolizuojančius keturias Vedas, keturis laikmečius ir keturias visuomenės kastas. Keturiose rankose Jis laiko:

  • Vienoje - skeptrą (simbolizuoja valdžią);
  • Antroje - vedas (simbolizuoja išmintį);
  • Trečioje – rožinį (simbolizuoja dvasingumą);
  • Ketvirtoje - ąsotį, (simbolizuoja gerovę);

Kiti žinomi dievai:

  • Sarasvati - mokslo ir žinių deivė (jai dažniausiai meldžiasi studentai prieš kursinius :);
  • Indras – griausmo ir karinės galios dievas;
  • Tvaštaras - visų daiktų kūrėjas;
  • Pašupathi - visų tvarinių dievas;
  • Šankara – geradaris dievas;
  • Yšvara – dievas stebėtojas esantis mumyse (jam meldžiasi FBI ir KGB :);
  • Šambho – dievas suteikiantis gėrį (pvz. kasiaka hipiui :).
  • Sadasiva – rodantis ir atskleidžiantis dievas;
  • Maheshvara – slepiantis ir uždarantis dievas;
  • Krishna – ištikimos meilės ir atsidavimo dievas;
  • Rama – dievas kovojantis prieš demonus (Europoje - margarino ir pieniškų produktų dievas :);

Hierarchija:

Induizme žmonės skirstomi į keturias socialines grupes - kastas (induizmo rasizmo forma).

  • Brahmanai – intelektualai;
  • Kšatrijai – kariai;
  • Vaišiajai – pirkliai;
  • Šudrai – tarnai;

Ir jei tu esi šudras, tai iki brahmano tau taip toli, kaip negrui iki karaliaus pačiame rasizmo įkarštyje Amerikoje. Vienintelė vieta kurioje šudras gali iškilti tai pakabintas ant šakos.

Induizme žmonės skirstomi į keturias dvasinius sluoksnius.

  • brahmachari - mokinys;
  • grihastha - šeimos žmogus;
  • vanaprastha - atsiskyrelis;
  • sanyasa - atsižadėjęs materialaus pasaulio;

Ritualai:

Joga – induistų pratimai padedantys kontroliuoti kūną bei susiję su dvasiniais apmastymais (meditacija). Jogos metu Induistai apvalo savo septynis kūno dvasinius centrus (čakras). Vieni savo čakras "valo" smilkalų, o kiti kanapių pagalba.

Induistai turi 16 svarbių ritualų, kuriuos įvairiais gyvenimo momentais turi atlikinėti "teisingas" induistas.

Eretikas

Privacy Policy