Žemiau rasite patarimus, padėsiančius tikinčiam pakeisti religinę pasaulėžiūrą į mokslinę pasaulėžiūrą. Išdėstyti argumentai suteiks tikinčiam alternatyvą ir galimybę laisvais rinktis tarp dviejų skirtingų pasaulėžiūrų.

Patarimai diskusijose:

1. Supažindinkite su mokslu. Įrodykite, kad mokslas davė žmogui daugiau, nei religija.
   Mokslas tai ne tik fizika, formulės ir kiti sausi dalykai. Dažnai tokį požiūrį lemia šios srities mažas išmanymas. Mokslas apima visas žmogui matomos Visatos sritis. Taip pat jis nagrinėja žmogaus psichologiją, jausmus ir t.t..
    
2. Diskutuokite taktiškai, be išpuolių. Stenkitės neįžeisti tikinčiųjų jausmų.
   Civilizuotas ir laisvas būdas pakeisti pasaulėžiūrą yra diskusija. Nepagrįsti įžeidinėjimai gali privesti prie to, kad pašnekovas pradės jūsų vengti, ignoruoti tai, ką jam sakote. Tokiu atveju prarasite galimybę pakeisti oponento pasaulėžiūrą.
   
   (TB pastaba: Satan.lt svetainėje ne visada laikomasi šios taktikos. 1. Svetainė skirta žmonėms, kurie skiria realybę nuo išsigalvojimo. Tolerancijos sumetimais, ne visas joje dėstomas mintis reikėtų rėžti atsitiktinai sutiktiems tikintiems į akis. Dalis jų yra alergiški bedieviškoms mintims, kaip riešutams, iki apsiputojimo. 2. Svetainė skirta aktyvesniems religijos priešininkams ir abejojantiems. Kai nutarsime išeiti į Interneto nemačiusias mases (popierinis svetainės variantas), gal ir „tolerantizuosime“ savo kūrinius. Kartais juodaskverniai manipuliuoja „tolerancijos“ terminu, norėdami uždrausti nepageidaujamas mintis per jų netoleravimą. 3. Bažnyčios tarnai perlenkė lazdą. Norėdami jiems padėti, užlenkėme ją dar labiau į jiems pageidaujamą pusę ir, siekdami pusiausvyros, perlenkėme į kitą. Dabar ji yra kvantinėje superpozicijoje... užlinkusi į abi puses. 4. Esame savo namuose. Jei nepatinka, išjunkite televizorių su ALT+F4.
    
3. Diskusijai parenkite keletą oponentui įdomių minčių.
   Naujos ir įdomios mintys sukels susidomėjimą ir norą diskusiją pratęsti kitą kartą. Remkitės realiais faktais ir mokslu paremtomis žiniomis. Pvz., labai įdomių faktų galima rasti Astronomijos enciklopedijoje (nemaišyti su Astrologija). Galite paminėti, jog šiuo metu žmonės valdo kai kuriuos gamtos procesus: įvairiais metodais išsklaido lietaus debesis, sausringose vietovėse sukelia lietų.
    
4. Prieš bandydami ką nors paaiškinti, įsitikinkite, kad tai realiai įvyko.
   Silpna religijos vieta — nepagrįstumas. Dauguma religinių tiesų neturi jokio mokslinio, realaus pagrindo. Nenuvertinkite žmonių gebėjimo klaidingai perpasakoti įvykius juos papildomai pagražinant nebūtais dalykais.
    
5. Ką nors aiškindami nepersistenkite — paaiškinimas neturi tapti mažiau tikėtinu už tai, kas bandoma paaiškinti.
   Buvo toks magas Uri Geleris, kuris lankstė šaukštus „mintimis“. Daug žmonių bandė kelti „protingas“ hipotezes. Viena iš jų, kad Geleris naudoja specialias chemines medžiagas metalui suminkštinti. Tiesa, nufilmuota su paslėpta kamera, pasirodė kur kas paprastesnė. Geleris nukreipdavo žiūrovų dėmesį kažkur kitur, o pats tuo metu paprasčiausiai sulenkdavo šaukštą rankomis.
    
6. Stenkitės būti sąmojingu.
   Sumani, gyva, sąmojinga ir atvira diskusija dažnai yra efektyvesnė, nei nuobodūs, sausi, sumaniais faktais „neiliustruoti“ atpasakojimai.
    
7. Remkitės konkrečiais, gyvais, masėms suprantamais, faktais.
   Niekas taip nepatvirtins jūsų tiesos, kaip konkretūs faktai. Reikalaukite tokių faktų iš religijos gynėjų.
    
8. Remkitės gamtos mokslais.
   Pvz. paklauskite tikinčio, kodėl plėšrūnų (medžiotojų) ir žolėdžių (medžiojamųjų) akys išdėstytos skirtinai. Plėšrūnų — priekyje. Žolėdžių — šonuose. Tikintis gali atsakyti: „Tokia Dievo valia“. Tada galite paaiškinti: Tikroji priežastis yra natūrali atranka. Plėšrūnai yra medžiotojai, kuriems, gaudant auką, didelis privalumas yra nustatyti atstumą ir susikoncentruoti į vieną taikinį. Tie, kurių akys buvo šonuose, to padaryti efektyviai nesugebėjo, todėl išmirė badu arba natūraliai mutavo į žolėdžius. Medžiojamieji gyvūnai (aukos) daugiau šansų išgyventi turėjo tie, kurių matymo laukas buvo kuo platesnis (priešui pastebėti). Todėl jų akys evoliucijos metu išsidėstė, kad apimti kuo didesnį matymo plota. Gyvūnai su siauresniu matymo lauku būdavo sumedžiojami pirmi.
    
9. Sekite savo kalbą.
   Vietoj žodžio „Dievas“ vartokite „Gamta“. Pvz., „gamta jam davė gerą balsą“ (žinoma, gamta negali „duoti“, nes savybės atsiranda evoliucijos proceso metu arba jas savarankiškai tobulinant. Teisingiau būtų sakyti „jis turi gerą balsą“). Vietoj atsisveikinimo „su Dievu“, galite naudoti paprasčiausią „viso“ ar „iki“. Jeigu jums pagelbėjo gydytojas, nesakykite „ačiū Dievui“. Geriau sakykite „ačiū gydytojui“. Priešingu atveju, kai sirgsite, eikite prašyti pagalbos Dievo, o ne medikų. Nenuvertinkite svetimų pastangų ir pagalbos.
    
10. Pasistenkite patys teisingai suprasti sąvokas ir reiškinius.
    Klaidinga yra sakyti: „gamta žuviai davė žiaunas“. Gamta neturi proto ir nėra Dievas, kad kažką duotų. Teisingiau sakyti: „gamtoje žuviai išsivystė žiaunos“. O to „davimo“ natūralias susiformavimo priežastis rasite mokslinėje literatūroje.
     
11. Stenkitės parodyti visų religinių sąvokų ir vaizdinių žemišką šaltinį, kad visus dievus sukūrė žmogus.
    Ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo išvaizdą ir pavidalą, bet žmogus sukūrė Dievą pagal savo išvaizdą ir pavidalą. Stenkitės išaiškinti masių tikėjimo ir pačios religijos materialistinius šaltinius. Mokslas, remdamasis istorija, įrodė, kad religija atsiranda tam tikroje visuomenės išsivystymo pakopoje. Ji atsiranda, kai žmogus, būdamas visiškai priklausomas nuo gamtos, nemokėjo išsiaiškinti gamtos (oro keitimosi, audros, perkūno, ...), ligų (maro, choleros, ...) ir fiziologijos (jausmų, mirties, sapno, apalpimo, ...) reiškinių ir aiškino juos antgamtinių jėgų įsikišimu. Religijos stiprinimo šaltinis yra baimė prieš grėsmingus ir nesuprantamus reiškinius, bloga materialinė padėtis (skurdas), religinė iliuzija (nepagrįsta viltis) dėl geresnio gyvenimo Rojuje.
     
12. Jeigu diskusija pasidarė paini — sustokite. Apmąstykite oponento pasakytą teiginį ir patikrinkite, kokiomis priežastimis tas teiginys remiasi.
    Nėra reikalo diskutuoti tema „ko nori Dievas“, jeigu dar neišnagrinėtas Jo egzistavimo klausimas.
     
13. Parodykite, kad religija įteisina ne vien dvasinę, bet ir socialinę vergiją.
    Vargu ar oponentas norės būti vergu. Geriausia remtis pavyzdžiais iš Biblijos:
    
    „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių vyresnybei, dėl viešpaties: ar imperatoriui, kaip vyriausiajai valdžiai, ar valdovams, kaip jo siunčiamiesiems... nes tokia yra dievo valia“ (1 Petr. 2:13-15). „Kiekvienas žmogus tebūna klusnus aukštesnei valdžiai, nes nėra valdžios ne iš dievo; esančios valdžios yra dievo nustatytos“ (Rom. 13:1). „Viršininkas yra dievo tarnas, tau į gera“ (Rom. 13:4). O jeigu taip, tai „atiduokite kiekvienam, kas priklauso: kam mokestis, mokestį; kam duoklė, duoklę; kam baimė, baimę; kam pagarba, pagarbą“ (Rom. 13:7). „Kiekvienas tepasilieka to luomo, kuriame būti jis yra pašauktas. Jeigu esi pašauktas būti vergu, būk ramus“ (1 Kor. 7:20-21, 24). „Pašaras, lazda ir našta — asilui; duona, drausmė ir darbas — vergui. Jis dirba drausmėje ir ieško progos ilsėtis, palik jam palaidas rankas, ir jis ieškos laisvės“ (Ekli. 33:25-26). „Dievo bijokite, karalių gerbkite“ (1 Pet. 2:17).
    
    Vergas turi visiškai paklusti savo pono valiai. O jeigu nepaklus, krikščionių religijos požiūriu, teisėta yra ir kūno bausmė: „Vergas gi tas, kuris žinojo savo pono valią, ir nebuvo pasiruošęs, ir nedarė pagal jo valią, bus daug mušamas“ (Lukas 12:47). Vergą buvo galima ir nužudyti. Baudžiavos laikais, kai vergas nužudydavo dvarininką, jis būdavo baudžiamas mirties bausme. Vergą nužudžiusiam dvarininkui ši bausmė nebuvo taikoma. Dvasininkija tai pateisindavo Biblijos žodžiais: „Kiekvienas medis, kuris neduoda gero vaisiaus, yra nukertamas ir metamas į ugnį“ (Matas 3:10). Būtų galima pacituoti nesuskaičiuojamą daugybę kitų Biblijos teksto ištraukų, kurių pagalba dvasininkija teisindavo vergišką liaudies padėtį.
     
14. Visos religijos yra žmonių mulkinimas, visi kunigai yra to amato draugai.
    Kovokite vienodai prieš rabino religinę apgaulę, kaip ir prieš rusiško popo ar kitokio kunigo religinę apgaulę. Rinkitės pavojingiausią ir labiausiai išplitusį priešininką. Šiuo metu stipriausios religijos yra krikščionybė su kataliku Romos popiežiumi priešakyje ir mažiau centralizuotas Islamas. Žmonių mulkinimui jie leidžia šimtus laikraščių ir žurnalų, turi atskirus televizijos kanalus, savo partijas ir profsąjungas. Jie įnirtingai kovoja prieš mokslą, platina atsilikusią pasaulėžiūrą, dalina gražiai apipavidalintas ir nepagrįstas iliuzijas.
     
15. Nepamirškite papasakoti apie naujausius mokslo laimėjimus ir atradimus.
    Vietoje religinės pasaulėžiūros pasakų pateikite darnią, mokslinę sistemą, apimančią ir išaiškinančią klausimus, į kuriuos tikintis iki šiol ieškojo atsakymo religijoje. Atkreipkite dėmesį į atradimus ir išradimus, palengvinančius paprasto žmogaus gyvenimą.
     
16. Aiškinant religinę apgaulę, naudokitės Biblija.
    Biblija yra vienas svarbiausių šaltinių religijos apgaulei demaskuoti. „Šventa knyga“, kurioje šventu laikoma viskas, pradedant pasakomis apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas su Ievos sukūrimu iš Adomo šonkaulio, baigiant pasakojimais apie Mozės ir Aarono stebuklus su gražuolės Sulamitos krūtų su nosimi aprašymais, kurie buvo kaip bokštai.
     
17. Aiškinantiems, kad „religija yra dorovės pagrindas“, priminkite jos istoriją.
    Senovėje „dievo vardan“ religiniuose karuose išžudyti milijonai žmonių. Religiniai karai vyksta ir dabar. „Dievo vardan“ buvo deginami eretikai. Religija laimino karus, kolonijų plėšimus ir vergiją.
     
18. Atkreipkite dėmesį į religijos dėsnių nereikalingumą.
    Gamtoje vykstantys reiškiniai pilnai paaiškinami esančiais dėsniais. Jie kuo puikiausiai veikia be „dievo jėgos“. Įsikišimas į gamtos procesus — jų nenatūralus reguliavimas (stebuklai) irgi nėra fiksuoti. Visi tikinčiųjų nepaaiškinami reiškiniai remiasi gandais ir fantazijomis. T.y., tvarką gamtoje visiškai paaiškina gamtoje atrasti dėsniai.
     
19. Pabrėžkite, kad žmogus gali suskurti „rojų“ žemėje.
    Išaiškinkite, kad religijos laimė yra tik nepasiekiamos ir abejotinos iliuzijos. Nereliginėje pasaulėžiūroje irgi egzistuoja laimė ir džiaugsmai. Mokslas irgi turi nemirtingumą su vienu iš žingsnių link jo — klonavimu.
     
20. Neignoruokite savo šeimos.
    Neužsidarykite ir neatsiskirkite nuo šeimos. Pabandykite draugišku bendravimu įtikinti šeimą, kad loginis mąstymas ir laisvos diskusijos yra geriau, nei aklas tikėjimas (ypatingai „kažkuo“, ko niekas gyvas savo akyse nematė).
     
21. Diskutuokite turėdami aiškius argumentus.
    Susipažinkite su religijos istorija. Priešingu atveju, galite likti aklavietėje ir išsiskirti nieko nepasiekęs ir susipriešinęs, kiekvienas su savo įsitikinimais.
     
22. Išaiškinkite, kad uždavinius gali išspręsti žmogus arba jų kolektyvas.
    Jeigu dievas tikinčiam nepadeda, tai nereiškia, kad reikia pulti į neviltį. Išaiškinkite, kad žmonija sugeba be dievo išspręsti sunkiausius uždavinius.
     
23. Duokite vietoj religijos kitas vertybes.
    Jeigu užsiimsite tik religijos griovimu, tikinčiojo galva greitai bus tuščia ir jis pasineš į kitą religiją. Todėl, mainais į naikinamą religinę pasaulėžiūrą, turite jo galvą užpildyti nauja, moksline pasaulėžiūra.
     
24. Atkreipkite žmogaus dėmesį į religinio ir mokslinio pasaulio aiškinimo skirtumus.
    Mokslinis pasaulio supratimas ir aiškinimas pagrįstas faktais, kuriuos galima patikrinti, tyrimais, stebėjimais, bandymais, apskaičiavimais. Kai sakome, kad planetos yra išsidėsčiusios tam tikra tvarka, kad jos juda tam tikromis orbitomis, mes galime tą judėjimą apskaičiuoti matematiniu tikslumu. Galime pasakyti iš anksto, daugeliui metų pirmyn, kada planetos mes savo šešėlį viena ant kitos, kada priartės viena prie kitos ar prie Žemės ir t.t.. Religinis pasaulio aiškinimas yra fantastinis aiškinimas. Jis atitinka ankstyvąją žmonių visuomenės išsivystymo pakopą ir nėra patikrintas moksliškai. Kaip jūs patikrinsite teiginį, kad Jozuė Navinas pasakė saulei: „sustok, saule“, ir saulė sustojo (Joz. 10:12-13)? Tai yra neįmanoma. Religinis mąstymas nesustoja ties aiškia nesąmone. Vienas iš bažnyčios tėvų Tertulianas (apie 155-160 m., krikščionių rašytojas) išreiškė religinio mąstymo esmę tokia forma: „Ir miręs yra Dievo Sūnus; visiškai įtikima yra, nes absurdiška yra. Ir palaidotas prisikėlė; tikra yra, nes neįmanoma. („Et mortuus est Dei Filius; prorsus credibile est, quia ineptum est. Et sepultus resurrexit; certum est, quia impossibile.) — Nieko nepridėsi. Tokia pasaulėžiūra susiformavo tuomet, kada jokio mokslinio mąstymo nebuvo.
     
25. Pabrėžkite bažnyčios savanaudiškumo siekimą.
    Biblija moko, kad nekrautume turtų žemėje. Kunigai mielai skelbia kitiems: „Kam krauti turtus, ateis vagis ir pavogs arba rūdys sugrauš, arba kandys suės. Kraukite sau turtus danguje“. Teisybė, patys viską turi ir stengiasi kuo daugiau čia gauti.
     
26. Išsiaiškinkite, kokius reiškinius tikintis laiko stebuklingais, paslaptingais ar mistiškais. Kuriuos jis aiškina dievo įsikišimu su religijos pagalba.
    Išaiškinkite jam šiuos reiškinius taip, kad jis suprastų, ką suprato didysis astronomas Laplasas. Į karvedžio Napoleono klausimą, kodėl savo knygoje „Dangaus mechanika“ apie Saulės sistemą tas nė karto nepaminėjo Dievo, astronomas atsakė: „Aš neturėjau poreikio tai hipotezei.“ (hipotezei apie dievo egzistavimą). Religinis pasaulio atspindys žmogaus galvoje gali išnykti, jei jį pakeis aiškus, logiškais ryšiais pagrįstas gamtos modelis.
     
27. Panaikinkite dievo, velnių ir dvasininkų baimę.
    Dvasininkai suinteresuoti, kad žmonėse išliktų baimė dievams ir velniams, tikėjimas šventaisiais, angelais ir kipšais. Dvasininkai siekia naudos ir yra suinteresuoti, kad žmonės tikėtų savo dieviškąja kilme ir dvasininkija. Panaikinę šias baimes, suteiksite oponentui daugiau jėgų ir pasitikėjimo savimi atitrūkti nuo „dievo išrinktųjų“ skleidžiamų iliuzijų. Parodykite savo pavyzdžiu, kad jums jie nieko nereiškia ir esate laimingas be „jų“.
     
28. Religijos nevienija žmonių.
    Religijos yra religinių karų šaltinis. Religija skiria žmones. Ji sako: „Tu priešas, nes tavo dievas Alachas, o ne Jėzus, ne Jehova.“
     
29. Išsklaidykite bejėgiškumo mitą.
    Religija moko, kad žmogaus protas yra ribotas, kad yra kažkas už mokslo pažinimo ribų, kad ten ir slapstosi Dievas. Žinoma, galimybių ribos egzistuoja, bet su mokslo pagalba galima valdyti gamtos reiškinius (pvz. priversti lietaus debesį lyti cheminių reakcijų pagalba). Būtent religija, būdama pažinimo tamsumoje ir nesuprasdama reiškinių, yra bejėgė. Ji nesugeba jų valdyti. Apsidairykite aplinkui, kiek jums davė mokslas, „prijaukinęs“ ir „įkinkęs“ pasaulį žmonijos naudai.
     
30. Išaiškinkite, kad grožis nėra tiesa. Tiesa ne visada graži.
    Religija sužavi ir pribloškia žmones savo įvaizdžiu: įspūdinga muzika, giedojimu, choru, geriausia tapyba, skulptūra, architektūra. Tai didelės vertybės. Tačiau nereikia tapatinti to su Tiesa. Religija savo pajamas investuoja į įvaizdį, mokslas — į tyrimus. Štai kodėl mokslas, žmonijai davęs žymiai daugiau (tai yra mokslinio metodo teisingumo įrodymas), nei religija, atrodo ne taip pompastiškai, tačiau praktiškai ir patogiai.
     
31. Išaiškinkite kodėl mokslas ir religija yra priešai.
    Yra kunigų, kurie įtikinėja, kad tarp religijos ir mokslo nėra prieštaravimų, kad religija papildo mokslą arba kad mokslas papildo religiją. Yra mokslininkų ir profesorių, kurie kunigams padeda šiame reikale ir stengiasi pagrįsti tą pačią mintį. Kunigai ne kartą nurodė, kad, girdi, štai mokyti žmonės, net profesoriai, ir jie pripažįsta religiją, tiki į dievą. Religijos pagrindas yra tikėjimas dievu, jo egzistavimu, tik įrodyti, kad toks yra, dar niekam nepavyko. Nes negalima įrodyti to, ko nėra. Kai vaikas ar suaugęs žmogus reikalauja iš tikinčių įrodymo, jam sakoma: „o tu tikėk“. Nors ir nėra jokių įrodymų „tu turi tikėti“. Tuo tarpu mokslas niekuo netiki, jis viską tikrina. Tai, ką konstatuoja mokslas, galima suskaičiuoti, pasverti, pamatuoti, įrodyti. To, ką teigia religija, negalima nei įrodyti, nei išmatuoti, nei pasverti, nei patikrinti. Religija yra ten, kur nėra mokslo. Ji yra prieš mokslą.
    
    Pavyzdžių būtų galima pateikti daugybę. Antai, pasaka apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas ir kitos panašios pasakos, pradedant nuo Mozės pirmosios knygos, baigiant kitais Biblijos rašiniais. Religija skiepija absurdišką pasaulio supratimą. Mokslas tiria, tikrina kiekvieną faktą, o religija sako: „palaimintas yra nematęs, o įtikėjęs“.
    
    Religija kliudo įsisavinti techniką, įgyti mokslo žinias, pajungti gamtos jėgas. Ne veltui Biblijoje pasakojama, esą, dievai uždraudė žmogui ragauti nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Taip tikėjimas draudžia žinoti. Mokslas žmogui suteikia galimybę sužinoti įvairių gamtoje vykstančių reiškinių priežastis. Tik pažinęs gamtos dėsnius žmogus gali pajungti gamtos jėgas tarnauti visuomenei. Tada jam pasidaro aišku, kad pasaulio reiškiniai vyksta be dieviškųjų jėgų įsikišimo. Tuo tarpu religija viską priskiria neegzistuojančių dievų valiai.
    
    Dabar religija kovoja su klonavimu. Tik metodai pasikeitė į civilizuotesnius. Kaip inkvizicijos laikais sudegino Giordano Bruno (1548-1600), jog tas gynė Žemės sukimosi aplink Saulę, o ne atvirkščiai, teoriją. Kaip 1925 metais Tenesio valstijoje (JAV) vyko „Beždžioniškas“ procesas, kai mokytoją Skopsą teisė už Darvino teorijos dėstymą. Tų pačių metų kovą Tenesio valstijoje buvo priimtas įstatymas, kuriuo mokyklose uždraudė dėstyti evoliucijos teoriją, neigiančią „žmogaus dieviško sukūrimo istoriją“. Vietoje to buvo mokoma Biblijos versija. Panašūs įstatymai veikė ir kai kuriose kitose valstijose.
     
32. Nepripažinkite „vienintelės teisingos“ dvasinės ar ideologinės monopolijos.
    Ideologija — ideologinė monopolija. Ideologinė monopolija yra intelekto skurdinimo priežastis. Monopolistai su savo priešais dažnai kovoja ne sveiko proto, o efektyviais jėgos metodais. Tokioje visuomenėje cenzūra (nepageidaujamos informacijos sklidimo apribojimas) ir prievarta pasidaro norma. Monopolistas siekia išlaikyti monopoliją — galią valdyti ir kontroliuoti. Tokios, naudingos sau, padėties siekimas gali užgožti bet kokius sveiku protu paremtus argumentus. Istorija žino daug faktų. Religijoje — inkvizicija. Ideologijoje — komunizmas. Laisvė yra geriausia terpė tobulėti intelektui.
    
    Tokie reiškiniai užkertą kelią idėjoms, informacijos srautams. Religija gyvuoja ne tik dėl žmonių kvailumo, bet ir dėl informacijos neprieinamumo.
     
33. Mokyklose turi būti dėstoma ne religija, o pasaulėžiūros.
    Tokiose pamokose turi būti išdėstytos pasaulio pasaulėžiūros: religija, ateizmas, laisvamanybė, islamas, materializmas, realizmas ir t.t.. Supažindinama su tokiais reiškiniais kaip sektos, ideologinė priklausomybė, religijos kilmė, psichologija. Paskaitas galėtų vesti tų pasaulėžiūrų atstovai, kurie aplankytų mokyklas. Žinoma, prieš tokį sprendimą ims šakotis monopolistinę padėtį turintys ideologai ir jų argumentai bus naudos siekimas per monopoliją.
    
    Būtų neprotinga pasaulėžiūrų dėstymą pašalinti iš mokyklų. Tarybiniais laikais religija buvo visiškai pašalinta iš mokyklų. Tai privedė prie to, kad daugumos žmonių galvose toje srityje susiformavo tuštuma. Žlugus TSRS buvo klaidingai įvestas vienos religinės pasaulėžiūros dėstymas. Ir tuštuma žaibišku greičiu užsipildė „kryptinga“ informacija. Todėl žmonės buvo lengvai „perauklėjami“. Religinėms tiesoms įrodyti tokiame dėstyme faktų ir įrodymų neprireikė. Nebuvo suteikta galimybė pateikti kitas religijos kilmės hipotezes. Mokyklos tapo kryptingos, vienos religinės pasaulėžiūros, propagandos perauklėjimo stovyklomis, o ne įstaigomis, kuriose dėstomos pripažintos visame pasaulyje (pasaulietinės) tiesos, paremtos tyrimais ir eksperimentais. Šiuo atveju valstybė pasielgė sektoms ir monopolijai būdingu požymiu — ideologija tapo svarbesnė už protu, tyrimais ir eksperimentais paremtus faktus.
     
34. Įrodykite, kad Biblija nėra mokslinė knyga.
    Biblijoje yra tūkstančiai prieštaravimų. Joje nėra nei vieno fakto ar aprašyto eksperimento, kuris patvirtintų Biblijoje aprašomus stebuklus ir reiškinius.
     
35. Religinės relikvijos — falsifikatai.
    Mokslininko A.Malverio knygoje „Mokslas ir religija“ (1925m. 164-165 ps.) galima perskaityti, kaip bažnyčios istorikas Liudvikas Lalanas sudarė įvairių katalikų pasaulio relikvijų sąrašą. Pateiksime iš jo kai kuriuos duomenis. Jis cituoja žinomo abato Marolio žodžius, kuris Amjeno katedroje sušuko: „Garbė Dievui, tai jau penktoji ar šeštoji Jono Krikštytojo galva, kurią aš bučiuoju savo gyvenime!“ Ir štai, Lalanas išvardija relikvijas, kurios buvo laikomos įvairiose bažnyčiose ir vienuolynuose:
    
    Jono Krikštytojo — 10 galvų;
    Šv. Andriejaus — 5 liemenys, 6 galvos ir 17 rankų bei kojų;
    Šv. Antano — 4 liemenys ir 1 galva;
    Šv. Barboros — 3 liemenys ir 2 galvos;
    Šv. Eligijaus — 2 liemenys ir 3 galvos;
    Šv. Ilarijaus — 8 liemenys;
    Šv. Julijos — 20 liemenų ir 26 galvos;
    Šv. Jurgio — 30 liemenų; šv. Elenos — 4 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Klemento — 3 liemenys ir 5 galvos;
    Šv. Leonardo — 5 liemenys, 10 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Luko — 8 liemenys ir 9 galvos;
    Šv. Onos — 2 liemenys, 8 galvos. ir 6 rankos;
    Šv. Pankratijaus — 30 liemenų;
    Šv. Pilypo — 3 liemenys, 18 galvų ir 12 rankų;
    Šv. Sebastijono — 4 liemenys, 5 galvos ir 13 rankų;
    Šv. Stepono — 4 liemenys ir 8 galvos;
    Šv. Vlaso — 1 liemuo ir 5 galvos;
    Šv. Vosyliaus — 4 liemenys ir 5 galvos;
    ir t. t.
    
    Kad ir kaip neįtikimas atrodytų keistasis sąrašas, kad jis tikras ir tikslus, patvirtina kai kurių bažnyčių inventorius. Jeigu suskaičiuoti, kiek sveria kryžiaus gabaliukai, ant kurio buvo prikaltas Kristus, susidarytų įspūdis, kad jį prikalė prie didelės daržinės.
     
36. Atpratinkite žmones nuo kunigų reikalingumo.
    Žmonės religijoje auklėjami taip, kad be pašlakstymo „švęstu vandeniu“, pamaldų, užkalbėjimų, ir kitų panašių burtų žmogaus gyvenimas, galima sakyti, neturi prasmės. Parodykite, kad galima kuo puikiausiai išsiversti ir be šio balasto.

Bendri patarimai:

1. Nenuvertinkite priešo protinių sugebėjimų.
   Tarp tikinčių yra stambiausi turtuoliai, valstybių vadovai (Dž.Bušas — JAV prezidentas), dosniai palaikantys religijos kultą. Daug jų yra genialūs žmonės, davę žmonijai puikių dalykų (pvz. Henris Fordas ir jo automobiliai). Jų ekonominės žinios ir „žmonių poreikių išmanymas“ yra puikus. Tačiau, būdami savo srities profesionalai, jie neišvengiamai yra specializuoti ir nežino daug kitų sričių (viskam žinoti laiko ir smegenų talpos neužtenka). Šis nežinojimas gali būti užpildomas stebuklais ir religiniais paaiškinimais. Nes labiausiai žmogus žavisi ir „mistifikuoja“ tas sritis, kurių veikimo neišmano. Būtent tada ateina „dievo tarnai“ su savo „universaliu“ paaiškinimu: „Tai Dievo kūrinys. Viską kontroliuoja Dievas. Viskas Jo valioje. Mes esame jo paskirti atstovai žemėje.“
    
2. Sąžinės, pasaulėžiūros, bendravimo laisvės yra labai didelė vertybė.
   Keitimasis informacija padeda tobulėti intelektui, todėl nesuvaržykite šios laisvės, net jei manote, kad bendravimas su „priešais“ yra kenksmingas.
    
3. Nebūkite dviveidžiais ir veidmainiais.
   Neikite prašyti palaimino ar bučiuoti kunigo rankos tik todėl, kad to nori jūsų žmona, tėvas ar motina. Gerbkite jų laisvę rinktis ir siekite, kad taip pat būtų gerbiamas ir jūsų pasirinkimas. Tačiau neperlenkite lazdos. Jei esate „svečiuose“ (bažnyčioje) ir nenorite laikytis nustatyto kulto, patogiu momentu paprasčiausiai išeikite.
    
4. Atminkite, kad visi didieji religijos pranašai yra mirę.
   Dvasininkija eina vedina numirėlių, tačiau pati nenori mirti ir mėgina atsistoti priekyje gyvųjų.
    
5. Atidžiai sekite atitinkamą literatūrą visomis kalbomis.
   Išverskite arba bent referuokite (išdėstykite) visa, kas bent kiek vertinga šioje srityje.
    
6. Žinokite, kad religingumas yra tiesiogiai susijęs su ekonominiu ir socialiniu skurdu.
   Religija dalina viltis į Rojų, kaip paskutinį šiaudą skęstančiam.

Geras aiškiaregys privalo mokėti žmogaus gestų kalbą. Šis sugebėjimas reikalingas tam, kad aiškiaregys galėtų pasakyti, ką galvoja klientas, tam neištarus nė žodžio. Taip sudaromas įspūdis, kad aiškiaregys skaito mintis arba gauna informaciją iš kitų „magiškų“ šaltinių. Taip įgyjamas autoritetas. Pirmiausia aiškiaregys imasi „kalibravimo“.

„Kalibravimo“ metu aiškiaregys užduoda klientui klausimus, į kuriuos laukia konkretaus atsakymo „Taip“ arba „Ne“. Aiškiaregys stebi, kokia yra šiuos atsakymus lydinti kliento kūno reakcija. Kiek pasipraktikavęs jis žino, kokie kūno gestai atitinka „Taip“ arba „Ne“ ir nereikia, kad klientas tą pasakytų garsiai. Vėliau klientas nesupranta, kaip taip yra, kad nepasakius nė žodžio, aiškiaregys traukia jo gyvenimo istoriją lyg iš knygos skaitydamas. „Kalibravimas“ yra pašnekovo reakcijos, lydinčios garsinius atsakymus, tyrimas. Kaip tai veikia:

Aiškiaregys, laikydamas klientą už rankos ir sekdamas jo veido išraišką klausia:
— Ar jūsų vardas toks?
— Ne.
— Atleiskite, aš sumaišiau, jūsų vardas toks?
— Taip.
— Jūs gyvenate tokiame mieste?
— Taip.
— Ar jūs turite automobilį?
— Ne.
— Jūs mylite savo žmoną?
— Taip (sako perkreipęs veidą).
— Ar pas jus daug vaikų?
— Ne.
— Ar didelis jūsų atlyginimas?
— Ne (sako slėpdamas susierzinimą).

Pirmiausia dėmesys koncentruojamas į fiziologines reakcijas, kurios lydi atsakymą. Tai veido spalvos keitimasis, akių judesiai, kvėpavimo dažnumas, nevalingi raumenų susitraukimai ir panašiai. Aiškiaregį labiausiai domina nevalingų reakcijų skirtumai, lydintys atsakymus „Taip“ ir „Ne“. Pavyzdžiui, žinoma, jog kai kurie žmonės nevalingai įtempia žandikaulio raumenis neigdami ir atpalaiduoja su atsakymu „Taip“. Kiti pirmu atveju šiek tiek pabąla o antruoju parausta. Esant teigiamam atsakymui, kai kurie linkę nežymiai linktelti galvą į priekį, neigiamam — atgal. Kiekvienam žmogui egzistuoja griežtas reakcijų rinkinys, susijęs su vidiniu pritarimu ar neigimu. Aiškiaregio užduotis įžvelgti šias reakcijas ir sukalibruoti jas su „Taip“ ir „Ne“. Pereikime prie pranašavimo proceso. Aiškiaregys ima į rankas krištolinį rutulį arba išpila į lėkštę kavos tirščius, arba tiria kliento delną:

Aiškiaregys, įdėmiai žiūrėdamas į objektą:
— Matau kažką labai svarbaus, susijusį su jūsų praeitimi...
Klientas ima žiūrėti į tą patį tašką, kur ir būrėjas, ir klausia susijaudinusiu balsu:
— Ką jūs matote?
Aiškiaregys, judindamas rutulį aukštyn-žemyn į kliento kvėpavimo taktą, kuris akimis seka rutulio judėjimą ir koncentruoją į jį visą savo dėmesį:
— Matau... kaip sklaidosi rūkas... iš jo išnyra veidas.... labai jums svarbus veidas iš jūsų praeities...
Aiškiaregys daro pauzę, kad klientas spėtų mintyse „įsivaizduoti“ tą svarbų veidą. Ir, akylai stebėdamas klientą, tęsia:
— Atrodo, jog tai vyras...

Jeigu ties šiais žodžiais kliento veide atsiranda nors mažiausia užuomina į „Ne“, aiškiaregys privalo greitai pasitaisyti.

— Ne, tai moteris. Rūkas visiškai išsisklaidė ir veidas išryškėjo.

Jeigu pirmas spėjimas pasirodė teisingas (besilankantiems pas aiškiaregius klientams reikšmingais, svarbiais ir įtakojančiais gyvenimą dažiau yra vyrai), tolesnis būrimas tęsiamas taip pat pagal „Taip“ ir „Ne“ metodą. Kadangi daugelį gyvenimo reiškinių galima priskirti „Taip“ arba „Ne“ kategorijai, aiškiaregys, užduodamas klausimus, po truputį atsijoja puse informacijos, koncentruodamasis prie likusiosios pusės. Tokiu būdu, turint šiek tiek išradingumo, galima perskaityti visą kliento gyvenimo istoriją ir tai atrodys, kaip telepatija. Suprantama, kad priešingybių sąrašas turi būti paruoštas ir išmoktas iš anksto (jis apie jus žino: daug/nedaug, jis yra: aukštas/žemas, gražus/negražus, kvailas/protingas ir pan.)

Įrodęs savo „kompetenciją“, aiškiaregys gali drąsiai leistis į kliento ateities pranašavimą. Patogiausia pranašauti ateitį remiantis sužinota praeitimi. Šalia to nepamirštama pastoviai kalibruoti pašnekovo reakcijas. Naudojamos neapibrėžtos frazes, į kurias klientas įdeda jį patį domintį turinį. Pvz. Po išnirusio iš rūko veido aprašymo, galima naudoti šabloną:

Jūs, tikriausiai, supratote... kad egzistuoja svarbus pranešimas... kurį šis žmogus norėtų jums perduoti... nors ir nepasakė to garsiai... šis pranešimas jums labai svarbus... todėl, dabar jūs pradedate po truputį suprasti... pradedate girdėti... ką tuo norima pasakyti.

Aiškiaregys privalo dirbti „Taip“ ir „Ne“ sistemoje. Pastoviai kalibruodamas kliento reakcijas, jis vengia konkretizuoti savo pasisakymus, sudarydamas po truputį „ėjimo pirmyn“ iliuziją. Būrimo procese, sekdami savo paties gyvenimo įvykius aiškiaregio lūpose, klientai praranda savikontrolę ties savo reakcijomis. Nesąmoningai ima linksėti galva sutikdami arba aiškiai reiškia nepasitenkinimą, jeigu prieštarauja. Taip užduotis aiškiaregiui dar labiau palengvėja. Įgudusio aiškiaregio rankose klientas pats pranašauja savo ateitį ir pats iš to jaučia pasitenkinimą. Aiškiaregys tik sukuria rėmą, į kurį klientas įdeda sau patinkantį turinį.

Vėliau žmonės linkę sureikšminti būtent tai, kas jų nuomone „sutapo“ su pranašyste, ir nekreipti dėmesio į didesnę dalį joje išsakytų nesutapimų. Tuo remiasi ne tik horoskopai, bet ir būrimo technologijos. Kita priežastis, kodėl tikima aiškiaregių galia ta, kad žmonės prisimena sėkmingas pranašystes, kai tik įvyksta kas nors į jas panašaus, o nepasitvirtinusios pamirštamos dėl to, kad nėra įvykių, kurie jas primintų. Arba laukiama iki begalybės, kol jos pasitvirtins, manant, jog joms dar neatėjo laikas. Taip susidaro vaizdas, kad pasitvirtinusių pranašysčių yra daugiau, nei nepasitvirtinusių. Galima suskirstyti aiškiaregius į dvi stovyklas. Vieni rytojui pranašaus lietų, kiti ne. Atėjus rytojui paaiškės, jog 50% aiškiaregių sugeba nuspėti ateitį.

Ateities pranašavimui užtenka gero aplinkos pažinimo ir sugebėjimo logiškai išmąstyti — numatyti pasekmes, analizuojant praeityje ir dabartyje vykstančius reiškinius. Profesionalūs politologai gali daug tiksliau numatyti pasaulio ateitį, nei bet kuris aiškiaregys ar aiškiaregė, besigiriantys „magiškomis“ galiomis. Prisidengimas „šaltiniais“, kurių negalima patikrinti, yra labai patogus dalykas. Aiškiaregys visas jėgas meta ne į vertingos informacijos suteikimą klientui, bet į ĮRODINĖJIMUS, jog suteikta informaciją yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kokia ji. (Suteikti vertingos-profesionalios informacijos visiems aiškiaregys negali, nes jam, dažniausiai, trūksta elementarių žinių bei išsilavinimo. Visose srityse profesionalus nebūsi). Blogiausia, kai tokie „burtininkai“ ima vaidinti medicinos profesorius, nors jų pačių suvokimas apie žmogaus kūną apsiriboja mokyklose lankytomis anatomijos pamokomis. Žaidimas su svetima gyvybe — neatsakingumo ir niekšiškumo požymis.

Parengta pagal L.E.Levito knygas:
„Psichologija visiems ir kiekvienam“
„Pasaka didesnė, nei gyvenimas“

Pamokanti istorija apie liūdną „Black Union / Juodoji unija / Tautos išgrynintojai“ galą.

Kapinių vartymas — netinkamas protesto ir saviraiškos būdas. Tikimės, kad istorijos herojus pasimokė ir šiuo metu yra naudingu ir kuriančiu, o ne griaunančiu visuomenės nariu.

Linksma pradžia :)

2002.11.05 d. TB (eretikas@satan.lt) gavo laišką nuo tokio Juozo (juzzy@xxx.lt).

„Čia Klaipėda trukdo. Sukūrėme nedidelę bendruomenę, kuri vadinasi "Black Union". Mes domimės satanizmu, bet ne tuo kur vartomi kryžiai ir žudomi katinai. Būtų gerai palaikyti su jumis ryšius“

Taip, taip... ne tuo, kur vartomi kryžiai :). Nutarėme neskubėti ir stebėti, kas bus toliau.

2002.11.06 d. Svetainės „Komentarų“ skyriuje pasirodė raginimai įstoti į šią mistišką bendruomenę.

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt): „Siulymas istoti Black Union klaipedoje. Jei kam idomu rasykit i doberman@email.lt ir gausit daugiau info“

Šioje vietoje pradėjo kvepėti barjerais ir „išrinktaisiais“, kas mums nelabai patiko.

Pirmas epizodas

2002.11.28 d. Žiniasklaidoje pasirodė informacija, jog Liepų gatvės gyventojus pašiurpino kaimynystėje įsikūrę ir savo apeigas atliekantys velnio garbintojai — satanistai. Išpūstas burbulas vėliau šiek tiek subliuško, kai paaiškėjo, jog satanistinius ženklus apleistame buvusios skerdyklos pastate kelis savaitgalius naudojo Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro mėgėjiškos kino studijos „Febas“ auklėtiniai... muzikinio vaizdo klipo filmavimui. Istorija susidomėjus „organams“, į pagalbą jaunimui atskubėjo net TV žurnalistai.

2002-12-04 d. Matyt, apakintas sėkmės ir tokio palaikymo, „Black Union“ atstovas paliko džiaugsmingą komentarą mūsų svetainėje:

NightMare / Košmaras (doberman@email.lt): „Laisve tikejimui !!! Jus petys galejote isitikinti kokie naivus yra krikscionys ir kaip juos galima lengvai isdurti. Del to mes galime klesteti . Nuo klaipedieciu saugumas atstojo. Del to BLACK UNION klesti“

NightMare, greičiausiai, nepagalvojo, kad jo viešą komentarą perskaitys ir „išdurti“ organai.

Antras epizodas

2003-08-19 d. Klaipėdos Joniškės kapinėse nuo vandalų nukentėjo 55 antkapiai. Netrukus mieste pasklido kalbos apie liudininkus, neva, mačiusius tą naktį kapinių link judančią organizuotą jaunuolių procesiją.

2003-10-13 d. Vakare buvo sulaikytas vienas iš vandalų, „Black Union“ organizacijos įkūrimo iniciatorius — aštuoniolikmetis Artūras. Moksleivis policijai aiškino, kad su draugu, dabar besislapstančiu užsienyje, paminklus išvartė tik todėl, kad buvo girti ir su „Black Union“ organizacijos veikla tai nesusiję.

Finalas

2003-10-29 (ve.lt) „Black Union“ nariai rinkdavosi penktadieniais apleistuose uostamiesčio pastatuose. Tarp jų — ir skandalingai pagarsėjusiuose buvusios skerdyklos griuvėsiuose Liepų gatvėje, kur praeitais metais neva vyko satanistinės apeigos. (...) „(...) Per kelis mėnesius mūsų penktadieniniai susibūrimai virto elementariomis išgertuvėmis. (...) Po kelių mėnesių „Black Union“ nariai apskritai nustojo susitikinėti. (...) iš klubo liko tik pavadinimas, — prisiminė Jonas, netrukus pastebėjęs, kaip Artūras pasikeitė. — Anksčiau jį daugelis mėgo kaip lyderį. O prieš gerą pusmetį jis iš charizmatinės asmenybės ėmė virsti stikliuko mėgėju.“

Paprastai, į panašius veikėjus nekreipiame daug dėmesio, nes tokie jaunimo susibūrimai ilgai neišsilaiko. Galima padėkoti TV žurnalistei, padėjusiai ištraukti šią „charizmatinę asmenybę“ iš nemalonios situacijos po pirmo epizodo, ir seseriai, traukusiai po antro.

Moralas

Galvojantys apie garbinimą su aukštinimu žmonės kartais buria savo garbintojų haremą. Su tikinčiais tai veikia geriau. Ateistai nelinkę garbinti net Dievo, o žmogaus — tuo labiau. Protingi žmonės aplamai nelinkę ką nors garbinti (ypatingai kvailesnius už save). Tokie užklydę ir supratę, kokiam tikslui skirti, ilgai nelaukę pasišalina. Lieka kvailesni, kuriems lyderis gali vaidentis proto bokštu. Tuščių puodų kolekcija, kuriems bet koks grumstas atrodo aukso gabalu, vertu susikišti galvon, kad ten vėjai nešvilptų. Žinoma, malonu, kai žmonės aikčioja po kiekvieno žodžio, bet kvailiai sunkiai prognozuojami ir kontroliuojami. Jie kaip parako statinės, savo iniciatyvos pasekmių sprogimu gali sužaloti ne tik kolegas, bet išnešti ir visą organizaciją. Kurti organizaciją, paremtą lyderio garbinimu (laikant ji išminties šuliniu) — ne pati geriausia idėja. Jeigu jums užteks proto neprisidirbti pačiam, anksčiau ar vėliau už jus tai padarys ir į dugną nusitemps gerbėjai. Jeigu bursite protingus ir protingesnius už save — pamirškite, kad jus garbins ir šlovins, pasidėję ant altoriaus. Ko galite tikėtis — gerų santykių. Protingiems žmonėms nereikia vedlio. Jie ir patys žino, kur eiti. Bandymai nurodinėti ir primesti kryptį sulauks pasiuntimo nx. Tai viena iš priežasčių, kodėl Tamsos Brolija neturi narystės ir neieško sekėjų. Mes laisvi žmonės, chaose sujungti panašiomis idėjomis. Atrodo, jog „Black Union“ lyderiui neužteko sugebėjimų juo būti. Gal norėjo „nuleisti garą“ iš pykčio, gal tikėjosi pakurstyti užgesusią ugnį iš vienatvės. Kadangi kurti proto pritrūko, sugalvojo griauti. Suprantame, kad jauname amžiuje dėl patirties stokos tikimybė prisidirbti yra didelė ir ne visiems vėliau pasiseka išlipti sausiems iš balos. Čia mūsų požiūris į kryžių vartytojus — ką galvojame apie panašias akcijas.

„Jeigu nuoširdžiai tikėsi, taip ir bus“ — bando tikėjimą pateikti veiksmingu tikslo siekimo įrankiu kunigai. Taip jie kelia savo platinamos prekės vertę. Tikėjimas šviesia ateitimi gali suteikti optimizmo, o tamsia - pesimizmo. Gerai, jeigu tikėjimo prognozuojama ateitis sutampa su realybe. Vien tikėjimo pakeisti realybei neužtenka. Vinis pati į sieną neįsikals, nesvarbu, kiek kartų už tai pasimelsi ar įkalsi vinį į sieną mintyse. Žinoma, reikia pripažinti, kad įkalti vinį mintyse daug lengviau, nei realybėje. Galima melstis, kad ant stalo atsirastų sausainis ir tikėti, kad atsiras... iki mirties iš bado. Kad ir kiek žmonių, kad ir kiek nuoširdžiai tikėtų Dievo su Rojumi egzistavimu — jie nuo to realesni nepasidaro.

Nuo „Jeigu tikėsiu, taip ir bus“ iki „Jeigu tikiu, taip ir yra“ atstumas nėra didelis. Kada tikėjimas prilyginamas realybei, prasideda painiava tarp jos ir haliucinacijų.

Didžioji dauguma pasaulio sandarą tiriančių ir geriausiai jį išmanančių mokslininkų remiasi įrodymais. Todėl jie netiki Šėtono su Pragaru ir Dievo su Rojumi egzistavimu. Deja, pažadai duoti nemirtingumą... po mirties... pasakų šalyje kai kam skamba patraukliau. Žmonės tiki šventikų pažadais, kurie beveik nieko nenusimanydami apie pasaulio sandarą, visiems aiškina apie jo kilmę ir pabaigą. Žmonėmis, kurių „tyrimai“ ir „eksperimentai“ pasaulio pažinime apsiriboja rankų mosavimu, vyno su vafliais valgymu, kryžių drožimu ar paauksuotų bažnyčių statymu.

Kovoti prieš tikinčius galima jų pačių teiginiais (savimi jie tiki labiau, nei bedieviais).

Tam reikia pateikti prieštaravimus, kai vienas tikinčiojo teiginys prieštarauja kitam jo teiginiui. Kad tikintis nešokinėtų nuo vieno prie kito, kada kaip jam patogu, priverskite jį apsispręsti ir pasirinkti vieną iš pozicijų. Pvz.:

a) Dievas visagalis ar ne visagalis (Biblijoje visagalis).
b) Dievas kišasi ar nesikiša į žmonių gyvenimus (Biblijoje kišosi).
c) ...ir t.t.

Tikinčiųjų teiginiai dažnai remiasi ne nuoseklia logika, o tikėjimu, todėl diskutuoti su jais sunku. Laimei, logikos ir argumentų kalbą jie supranta. Logiškai, argumentuotai ir nuosekliai dėstydami savo mintis, galite uždavinėti tokius klausimus, į kuriuos, neturėdamas kitos išeities, tikintis bus priverstas „pats išmąstyti“ ir atsakyti taip, kaip jums reikia. Jeigu kažką pavyko įrodyti, paskatinkite tikintį tai garsiai ir nedviprasmiškai ištarti. Jeigu tai, ką norėjote pasakyti jūs, priversite ištarti tikintį, vėliau jis negalės jums mesti kaltinimą jog „aš taip nesakiau“. Norėdamas pakeisti nuomonę, tikintis turės pripažinti, jog klydo, o tai sumažins neatsakingą šokinėjimą tarp prieštaraujančių vienas kitam teiginių.

Pvz.: tikintis gali teigti, kad viskas vyksta pagal Dievo valią, norėdamas pavaizduoti savo Dievą, kaip labai įtakingą asmenybę. Tuomet galite paklausti: Ar ugnikalniai, potvyniai, žemės drebėjimai, marai ir pan., nusinešantys tūkstančius gyvybių skausmuose ir kančiose, tame tarpe vaikų, kūdikių, moterų, senelių ir pan. — Dievo valios pasekmė? Juk viskas vyksta (organizuota) pagal Jo valią? — Su tokiu pateikimu tikinčiajam teks rinktis:

A. Dievas yra viską organizuojantis (ir kūdikius žudančias katastrofas) kraugerys.
B. Ne viskas vyksta pagal Dievo valią — Jis ne visur kišasi ir neatsako už gamtinių katastrofų sukeltas masines žudynes.

Tikintys stengiasi rinktis tokius atsakymus, kurie teigiamai charakterizuotų ir nekompromituotų jų Dievo. Tuo galima naudotis, klausimais nukreipiant tikintį reikiama kryptimi. Jeigu tikintis pasirinks atsakymą B, galite vesti link to, jog Dievas pasižymi abejingumu ir nieko neveikimu, kai Jo paties sukurtame pasaulyje siaubingose kančiose miršta įvairiausi gyviai, maži ir dideli, kartais dar nespėję ir pagyventi. Arba link to, kad ne toks jau Dievas visagalis ir tobulas kūrėjas, jeigu jo pasaulis ugnikalniais, potvyniais, žemės drebėjimais ir ligomis nukankinta ir nužudo milijonus gyvybių. Ar viską galintis sąmoningai sukūrė skausmą, žudynes ir kančias? Kam reikia kankinančių išbandymų, jeigu Jis ir be jų žino, kas juos praeis, o kas ne? Jeigu nepavyksta įrodyti, kad Dievo nėra, galima pradėti nuo to, koks Dievas žiaurus, negailestingas, kvailas ir neteisingas kraugerys. Geras, rūpestingas, mylintis — klaidingas Dievo įvaizdis. Doram žmogui šlovinti tokį kraugerį nereikėtų.

Baimės jausmas atsiranda ne tik nuo tikro bet ir įsivaizduojamo pavojaus. Kartais, dėl neteisingos informacijos ar jos trūkumo, situacija ir jos pavojingumas vertinami klaidingai. Dėl informacijos trūkumo žmogus ne visada žino tikrą padėti ir išeitį iš jos. Patirtis kužda, jog priėmus neteisingą sprendimą galima nukentėti, patirti nuostolius. Kuo neteisingas sprendimas gali pridaryti daugiau žalos, tuo situacija laikoma rizikingesne ir apima didesnė baimė galvojant, kas blogo ir baisaus gali atsitikti suklydus, nors dar nieko ir neatsitiko. Pvz. gali apimti baimė prieš šokant nuo vieno namo stogo ant kito, nors pats veiksmas dar neįvyko. Netgi tada, jei apačioje yra oro pagalvė, garantuojanti 100% saugumą. Arba, pažiūrėjus siaubo filmą, kurį laiką gali kilti baimė dėl tamsoje tykančių, filme matytų (neegzistuojančių) monstrų. Atitinkama informacija pamaitinta žmogaus vaizduotė geba toliau pati savarankiškai generuoti siaubus, kurie kelia realiai egzistuojančių grėsmių lygio baimę.

Žmonės kartais bijo ne realybėje tykančių pavojų, o savo fantazijos vaisių — haliucinacijos apie galimą ateitį. Žmogaus pasąmonė nesugeba kokybiškai atskirti išgalvotos fantazijos nuo realybės, nors sąmoningai žino, kad tai fantazija. Ta savybe naudojasi gabūs fantazuotojai. Priversdami kitus patikėti fantazijomis, jie valdo realias žmonių emocijas ir baimes, o per jas veiksmus.

Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius Rojaus sodus, gali jau šiandien lengvatikiams už realius pinigus pardavinėti sklypus jų teritorijoje. Tie, kas priverčia kitus patikėti fantazijomis apie ateityje laukiančius pavojus ar Pragarą, gali jau šiandien už realius pinigus su lengvatikiais sudarinėti realias „draudimo sutartis“ nuo neegzistuojančių pavojų.

Pasaulyje egzistuoja daug draudimo bendrovių nuo galimų pavojų. Bažnyčia — tokia pati „draudimo bendrovė“, imanti pinigus ir kitas materialias ir nematerialias gėrybes už tai, kad apsaugos jus nuo mirties (amžino išnykimo) ir kančių (Pragaro). Bažnyčia įtikinėja, kad ji pasirūpins jūsų pomirtine situacija, ir... už žemišką paramą... siūlo vietą įsivaizduojamuose Rojaus soduose. Skirtingai nuo kitų draudimo bendrovių, bažnyčia surenka įnašus, bet neišmoka nieko po „klientų“ mirties. Už laidojimo apeigas reikia susimokėti papildomai. Kur dingsta materialūs ir nematerialūs jūsų įnašai? Ar jūs pasinaudosite jais Rojuje? Surinktomis gėrybėmis, būdami dar gyvi, mėgaujasi paslaugos teikėjai — šventikų luomas.

Tikėjimas painiojamas su Pasitikėjimu.

Tikėjimas — įsitikinimas, kad turima informacija apie objektą ar reiškinius yra teisinga.

Pasitikėjimas galvojimas, kad informacija gali būti daugiau ar mažiau teisinga, bet ji nelaikoma 100% teisinga iki to momento, kol tuo asmeniškai neįsitikinama. Įsitikinus informacijos teisingumu, pasitikėjimas virsta žinojimu. Pasitikėjimas yra saugesnis už tikėjimą.

Tikėjimas ir Tiesa — ne tas pats. Tikėti galima ir melu.

Kunigai tvirtina, kad be tikėjimo gyventi neįmanoma. Gerai, jeigu tikima teisingais dalykais. Blogai, jeigu tikima melu, galvojant, kad tai tiesa ir teisinga. Logiški išvedžiojimai gali remtis melagingais pirminiais teiginiais, todėl viską vertėtų įdėmiai tikrinti nuo pat pamatų. Galima išsakyti melagingą teiginį, kad pingvinai sugeba skristi 50 km per valandą greičiu, ir paskui kurti labai logiškus išvedžiojimus su vėjo kryptimis, aerodinaminėmis savybėmis, raumenų galia... per kiek laiko pingvinai nuskristų nuo Šiaurės iki Pietų ašigalio... pamirštant, kad pingvinai neskraido ir patys skaičiavimai, kad ir kokie logiški, yra beverčiai. Žmonėmis reikia pasitikėti, o ne tikėti. Kartais žmonės meluoja patys to nežinodami, ne visada pikto norėdami. Pasauliui būtų sunku be pasitikėjimo ir žinojimo. Be aklo tikėjimo gyventi įmanoma ir netgi patartina. Tikėjimas neegzistuojančiu Dievu ir tuo, kam neturime įrodymų, nedaro žmogaus stipresniu.

Žmonės neturi laiko ir galimybių viską patikrinti ir pamatyti savo akimis, todėl pasitikėjimas yra neišvengiamas. Perkame kelialapius į užsienio šalis, niekada jų nematę. Viliamės, kad ten bus puiku ir išleisti pinigai atsipirks geru poilsiu. Esame priversti pasitikėti mus aptarnaujančia turistine firma, kad ji neapgaus.

Bažnyčiai reikalingas aklas tikėjimas be įrodymų. Ji moko aklai tikėti todėl, jog jai reikia parduoti „kelialapius į Rojų“ niekada jo nemačiusiai žmonijai. Žmonės labiau linkę mokėti realius pinigus už realias paslaugas. Prekeivio fantazijomis paremti pažadai neegzistuojančio materializuoti negali. Jeigu Rojus egzistuotų, tikėjimo nereikėtų. Užtektų poros fotografijų ir kelių šimtų ten gyvenusių ar gyvenančių liudininkų parodymų. Pasaulyje tiek daug žmonių gavo galą, jog Rojus gyventojų skaičiumi jau seniai pralenkė Kiniją. Nuotraukos civilizaciją pasiekia net iš Šiaurės Korėjos. Ar Dievas Rojuje sukūrė dieviško lygio diktatūrą su cenzūra ir pro dangiškus vartus net pamaldžios bakterijos nepralenda? Ar bažnyčia investuoja į technologijas, kurios padėtų susisiekti ir pabendrauti su ten gyvenančiais? Ne, nors tiesioginė transliacija iš Rojaus baigtų tūkstančius metų besitęsiančius ginčus tarp skeptikų ir bažnyčios. Kunigams reikia parduoti nieką už Rojaus kainą, dėl to palaimintas tas, kuris tiki nematęs.

Baimė suklysti skatina mus sustoti... būti atsargesniais rizikingoje situacijoje. Baimė skatina sulėtinti greitį pavojinguose posūkiuose, verčia dar kartą pagalvoti, prieš darant sprendimą. Taip saugiau. Tas papildomas pamąstymas kartais apsaugo nuo galimų pavojų ir neigiamų pasekmių. Kunigai pasakoja, kaip bus baisu, jeigu mes nesielgsime pagal jų nurodymus. Dalis piliečių susimąsto apie „gresiančias“ baisybes ir kaip jie galėtų to išvengti. Kai kam kyla įtarimai ir abejonės dėl kunigų grasinimų realumo. Kad to išvengti, kunigai stengiasi sustabdyti mąstymo procesą įtarimų linkme ir įtikinėja, kad pati abejonė dieviškomis teorijomis yra šventvagystė ir pirmas žingsnis į nuodėmę-nelaimę. Kad tai užtrauks Dievo nemalonę ir su tuo susijusias pomirtines kančias, tampant kepsniu Pragare. Anksčiau nereikėjo net grasinimo Pragaru. Mėgautis Inkvizicijos laužo malonumais žmonės galėjo visur, kur buvo sausų malkų.

Kontroliuojanti individą baimė kainuoja pigiau, nei grandinės. Baimę galima naudoti, kol įbaugintieji nesuvokia esą stipresni už baubą. Todėl baubas turi būti kuo didesnis. Visatos dydžio. Kuo didesnį baubą pavyksta sukurti, tuo didesnes rinkliavas renka nuo jo galintys „apsaugti“.

Abejonės kyla norint išvengti nemalonumų. Kunigai supranta, kad jų paistalai kelia neaiškumus ir abejones. Abejojimas — rakštis bažnyčiai, nes skatina užduoti nemalonius šventikams klausimus. Dėl to kunigai įtikinėja, kad pavojingas yra pats abejojimas Dievu ir Jo tarnų pasakomis. Tikėti, reiškia neabejoti. Adomas su Ieva buvo nubausti ir ištrenkti iš Rojaus už tai, kad suabejojo Dievo žodžiu ir nusprendė kažką padaryti it išbandyti savarankiškai. Už tokį savarankiškumą religijoje taikomos bausmės.

Anksčiau, pasibaigus kantrybei įrodinėti Dievo egzistavimą ir meilę žodžiu, šventikai galėjo naudoti fizinius „argumentus“. Gimnasto Ordino Konservai tokiems suteikdavo kalavijų ir kirvių akupunktūros ir kasų pynimo iš žarnų paslaugas. Dabar laikai humaniškesni ir kirviu Dieviškos meilės taip lengvai neįrodysi. Be to, netikintys pasaulyje gyvena statistiškai geriau už tikinčius. Priežastys paprastos. Tikintys yra mažiau išsilavinę už netikinčius, kaimuose tikinčių daugiau, nei miestuose, tikinčių IQ yra žemesnis už netikinčių. Tai atsiliepia gerovei. Neturint kuo grasinti ir kuo vilioti realybėje, bažnyčiai lieka naudotis nematomu Pragaru ir Rojumi, kur bus atkeršyta ar atlyginta po mirties. Nuolankumas, paklusnumas, žeminimasis ir bejėgiškumas prieš Visagalį ir jo atstovus įvardinami, kaip „dorybės“.

Žemėje Dievas nesugeba būti geru baudėju — žaibas trenkia nesirinkdamas. Vienuolės ir doruoliai virsta nuodėguliais, kaip ir nusidėjėliai. Tokie „nesusipratimai“, kaip Dievo taiklumas teisingumo vykdyme, kelia problemų. Dievo ranka su regėjimu tobulumu nespindi. Norint nekompromituoti Dievo „bausmių praktikoje“, tenka aiškinti, jog į žemės reikalus Jis retai kišasi. Bet TEN , kur niekas nemato ir negali patikrinti, Dievas valdo ir nuraus kiaušus visiems, kurių nespėjo išspardyti Gimnasto Ordinas.

Dievas sukūrė mus kilniausiai misijai — būti Jo tarnais. Mes skolingi Jam už kiekvieną medumi ir šūdais pagardintą gyvenimo kąsnį. Dievas didis ir nesuvokiamas mūsų menku proteliu. Visos planetos genijai neverti spuogo ant neišmatuojamos Viešpaties subinės. Jis didesnis už visus MONSTRUS kartu sudėjus. „Aaaa, man baisu!“ sušunka pasiklydęs marazmuose tikintis. „Uuuu, klaupkis prieš mane, kirmėle!“ atsiliepia bauginantis aidas iš gigantiškos lengvatikius įtraukiančios fantazijų šiknaskylės. Su baime ateina pagarba. Kunigai kalba Dievo vardu lyg patys asmeniškai su Juo kalbėjosi. Jų balsas ramus, pasitikintis lyg išmintingo tėvo, kalbančio mažam vaikui apie tai, kas „ir taip aišku“. Į šventikus reikia žiūrėti užvertus galvą — iš apačios, kaip ir į danguje gyvenantį Dievą. Kunigai — prižiūrėtojai-pusdieviai, susirūpinę Dievo „neišsenkančios“ galios ir tikėjimo palaikymu. Jie renka padėką, atnešamą ant kelių. Ar jie dalinasi su Dievu nors trupiniu ar centu, paimtu iš bobutės? Maldoje kunigas padėkoja „Ačiū tau, Viešpatie, už šiandienos auką.“ Ir sunku pasakyti, apie bobutę jis čia ar apie tai, ką ta atnešė. Ar Bažnyčia remia Afrikos vaikus? Ten bažnyčia irgi surenka, nors pradžioje gali investuoti į „švietimą“, kodėl reikia viską jai nešti.

Baimė pereinanti į paranoją.

Šventikų yra daug mažiau, nei jų prižiūrimų avių. Matematika paprasta — kuo mažiau šventikų, tuo mažiau reikia tarpusavyje dalintis. Jų yra ryškiai per mažai, kad prižiūrėti kiekvieną pilietį kiekvieną akimirką. Piliečio mintys dar sunkiau pasiekiamos. Tą darbą atlieka įdiegta paranoja. Dievas jus pastoviai seka ir viską mato. Jeigu jūsų nuodėmes iš palubės stebi voras. Ką jis jums padarys? Jūs ne musė. Bet Dievas — kitas reikalas. Žmonės ima bijoti savo minčių, nes galvoja, kad ir neišsakomas, Dievas jas irgi mato. O jeigu Dievui jos nepatiks? Pasak kunigų, Jis vienu mostu gali ištaškyti visas Visatos kaukoles. Kiek Dievas gali, pasakų prikurta visiems gyvenimo atvejams. Nors esame nusidėjėliai, mums bus atleista, jeigu vykdysime Jo atstovų nurodymus. Mes Jo vaikai... klausykite tėvo, nes vieną brokuotą savo vaikų partiją Jis jau prigirdė.

Pats kaltas.

Tinkamai pasirinkus kovos būdus ir priešininkus, visada galima laimėti. Pvz., Maikas Taisonas bokso ringe laimės prieš branduolinės fizikos profesorių. Jeigu profesorius neina į bokso ringą pats, jam galima tokį organizuoti bet kuriame tamsesniame skersgatvyje. Svarbu nesivelti su akiniuočiu į kovą kokioje nors fizikų Olimpiadoje. Reikia tik sergėtis, kad profesorius vėliau neatsigriebtų, įtraukęs boksininką į teismo ringą, kur sportininko sugebėjimai mušti žmones fiziškai subliūkšta prieš įstatymais apsiginklavusius advokatus su teisėjais. Sugebėjimai naudojami padėti ir kenkti — boksininkas gali būti policininku arba reketininku. Pasirinkę plėšimo kelią žmonės dažnai randa argumentus, kad kenkdami kitam, jie daro kažką gero (naudingo) ne tik sau, bet ir tam, kam kenkia. „Taip jam ir reikia“ — jam pačiam taip (to) reikia. „Pats kaltas“ — atsakomybė už nusikaltimą suverčiama ne iškėlusiam peilį, o tam, į kurį jis buvo įsmeigtas. Ko auka nesigynė, nesisaugojo, tokia minkšta buvo? „Aš jį pamokiau. Jis man už tai dar padėkos“ — atimdamas... sensėjus davė mainais vertingą patyrimą-pamoką. „Pats kvailas. Kvailį ir bažnyčioje muša“. Mušti protinį invalidą, kaip iš vaiko saldainį atimti, net ir Dievo namuose — moralės šventovėje — ne nuodėmė. Kai apgaudinėti naudinga, net ir suvokiantys, jog Dievo nėra, kunigai, įtikins save, kad rūpinasi morale ir gerą darbą daro.

Prisitaikėliškas nežinojimas.

Kartais žmonės „nežino“ vengdami prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes dėl viešai išreikšto žinojimo.

Tikiu — su tokiu atsakymu tampi Dievo tarnu. Būti Dievo tarnu ne gėda, kai tave patį supa tuo besididžiuojantys. Bet prieš laisvus žmones — laisvamanius prisipažinimas ir didžiavimasis tuo, jog turi Šeimininką neprideda pagarbos. Kuo aukštesnis išsilavinimo lygis, tuo statistiškai daugiau bedievių, tuo nepatogiau pasirodyti tamsuoliu.

Netikiu — atsakymas problematiškas šalyse, kur daugumą sudaro tikintys. Tikintys nėra tokie tolerantiški, kaip skelbiasi. Norėdami patikti visiems potencialiems rinkėjams, politikai vengia viešinti savo nuomonę religine tema. Klausimas apie religines pažiūras įvardinamas nekorektišku, kadangi pastato klausiamus į nepatogią padėtį. Sumelavus gali graužti sąžinė, o pasakius tiesą — minia. Atsakymas priklauso nuo sąžinės ir minios dydžio bei agresyvumo.

Nežinau — chameleoniškas atsakymas. Nežinojimas suteikia galimybę vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių ir tik prispaudus persėsti ten, kur saugiau ir minkščiau. Prisitaikėliai bijo garsiai išsakyti savo nuomonę ir negins jūsų, iškilus pavojui, jeigu dėl to kils grėsmė jiems patiems. Norėdami likti saugūs, jie gali pirmi sudeginti jus vardan tikėjimo ir sušaudyti vardan bedievystės.

Grožis — ne Tiesa.

Kadangi bažnyčia tiesos nelabai žino, ji specializuojasi grožyje ir bando sutapatinti grožį su tiesa. Ji įtikinėja, kad tai, kas žmogui gražu ir kuo jis nori tikėti, yra tiesa ir teisinga. Bažnyčia išsigalvojo gražias, patrauklias fantazijas, pasakas, kurios, sutaptinus grožį su tiesa, automatiškai turėtų būti vertinamos, kaip tiesa. Grožis — tai, kas žmogui malonu ir priimtina. Tiesa gali būti graži, bet ji nesistengia įtikti. Tiesa gali būti žiauri ir negraži. Tūkstančiai iš bado mirštančių vaikų Afrikoje. Tūkstančiai sutraiškytų ar sudegusių gyvų žmonių autoavarijose. AIDS, sifilis, pasiutligė ir t.t.. Gražiai gali atrodyti ir nuodai.

Dievai ir horoskopai. Tikime tuo, kuo malonu tikėti.

Žmonės kartais tiki ne tiesa, o tuo, kuo nori tikėti, kas fiziškai ar psichologiškai malonu. Ir netiki tuo arba vengia pripažinti tai, kas fiziškai arba psichologiškai nemalonu. Skaitantys horoskopus mielai tiki ir priima, kaip tiesą, geras pranašystes, kai rašoma skaitančiam kažkas malonaus. Ir ignoruoja (nepastebi), kai pranašystės blogos, jas skaitantis kritikuojamas ar jo laukia nemalonumai. Žmonės nenori girdėti, kad yra blogi, ar kad jiems bus blogai. Tai vyksta todėl, jog ne visi sugeba mintyse nusibrėžti aiškią ribą tarp realios nelaimės ir minčių apie nelaimę, kuri gali būti ir išgalvota. Nesugebantys aiškiai matyti ribos, bando išvengti nemalonios informacijos apie nelaimę galvodami, jog taip gali išvengti realios nelaimės. Todėl draudžiami filmai (autorių fantazijos), kuriuose žudomi žmonės, nors su realybe tai neturi nieko bendro. Mirtis filme — fikcija, bet ne visi tai priima kaip fikciją. Žmonės turėtų mokytis atskirti fantazijas nuo tikrovės, o ne drausti grožinę literatūrą ar filmus. Visa tai puikiai rodo 2001 metais surinkta statistika, atlikta JAV:

Tiki Dievu: 90%
Tiki Velniu: 68%

Tiki Rojumi: 83%
Tiki Pragaru:71%

Geru ir naudingu tiki daugiau žmonių, nei blogu ir nenaudingu. Nors Dievas su Velniu ir Rojus su Pragaru yra vienodai „realūs“. Dėl to apie save gerai galvojančių yra daugiau, nei jiems pritariančių. Sunku ieškoti tiesos su tais, kurie tiesą mato malonumuose su nauda ir ignoruoja tai, kas nemalonu ir nenaudinga. Jie gali klaidinti save ir kitus.

Apakinti iliuzijos.

Ne visi tikintysis pripažins, kad vienas iš tikėjimo motyvų yra nauda. Tikintiems žadamas amžinas gyvenimas Rojuje po mirties ir visagalio pasaulio valdovo globa. Jie tiksliai nežino, yra Dievas ar ne. Nežinančius, kas laukia ateityje, žmones galima apdrausti pomirtinio gyvenimo tema, kaip nuo potvynio Sacharos dykumoje. Jeigu žmogus gėdinasi savo tikėjimo, reiškia, jis abejoja savo minčių ir elgesio teisingumu — tai gerai. Bet jeigu tokių žmonių grupei pasitaikys proga sunaikinti gėdos jausmą kartu su jumis — galite ir mirti.

Jei vadovausiesi „suvalgyk tau skirtą žemėje šūdą ir Danguje mėgausiesi desertais“, mirsi prisiėdęs šūdo.

Nusižeminę maldininkai padlaižiauja neegzistuojančiam Dievui vardan „amžinos palaimos“ nepasiekiamų troškimų pasaulyje. Religija — pajamų šaltinis mokantiems naudotis žodžio galia ir išmanantiems žmonių psichologiją. Pažadai ir neišsipildysiančios svajonės keičiamos į tikrus deimantus, paklusnumą, auksu tviskančius rūmus, auksu puoštus drabužius, valdžią ir privilegijas išrinktiesiems. Norintys būti silpnais ir globojamais už tai sumoka minčių ir veiksmų laisvės apribojimu. Gavę galią valdyti kitus dažnai ima elgtis ne taip, kaip to nori savo likimus į svetimas rankas atidavę ir į narvą įlindę nelaimėliai.

Dievo nematomumas atveria plačias Šventikų kūrybos galimybes. Kalbėjimas apie tai, ko nemato ir negali patikrinti pašnekovai, — tikra fantazijos puota melagiams. Dievo galva ir kvadratinė ir su ragais ir kibiras... kiekvienam klausytojui pagal skonį. Tikėjimas gali pripažinti tai, ko nėra. Tikėti galima bet kuo, nors ir skraidančiais pingvinais. Religija maitinasi žmonių norais gyventi Rojuje. Savanaudiškais, egoistiškais, grobuoniškais troškimais turėti viską amžino kaifo šalyje. Logika — Dievo mirtis, tikėjimas palaiko Jo gyvybę. Loginis visko tikrinimas — varginantis ir ilgas procesas. Tikėjimas negalvoja — tai lengva. Pasakė — patikėjau. Viską valdo Dievas, Šėtonas, likimas, planetos, kristalai, svarbu, kad ne žmogus. Kuo daugiau kaltės ir atsakomybės pavyksta permesti kažkam kitam, tuo mažiau tenka kankintis dėl savo indėlio. Sėdi bejėgiai po paauksuotais Dievo namų skliautais ir meldžia tokio paties blizgesio sau, jog ir jiems nubyrėtų trupinėlis iš viršaus.

„Kuo blogiau tau žemėje, tuo geriau bus danguje.“

„Kenčiantiems dangus. Už kančias žemėje, danguje bus atlyginta šimteriopai.“ Taip Bažnyčia skatina žmones kentėti žemėje ir susitaikyti su esama padėtimi, tikintis tokiu būdu uždirbti šimteriopai daugiau gėrybių su palaima danguje. Tai iškreipia žmogaus suvokimą ir atsakomąją reakciją į kančias su kankinimais. Kančia pateikiama būsimo gėrio šaltiniu. Kančia — fizinis arba psichologinis skausmas kylantis tada, kai žalojamas kūnas ar protas, patiriama netektis. Psichologinis diskomfortas kyla ir tada, kai asocijuojamės su žalojamais žmonėmis. Fizinė kančia praneša, kad su organizmu vyksta kažkas negero ir signalizuoja, kad reikia reaguoti, ieškoti išeities iš susidariusios situacijos. Kad ištrauktume ranką iš ugnies. Psichologinė kančia praneša, kad kažkas blogai su gyvenimu, santykiais, socialiniais reiškiniais, kas mus ar artimus gali nuvesti iki fizinio skausmo ir žalos kūnui. Kai kur nors vyksta neteisybė ir kažkas dėl to kenčia, tą neteisybę ir jos keliamą kančią reikia šalinti iš karto. Nereikia kentėti galvojant, kad už tai po mirties bus atlyginta su kaupu. Nereikia leisti gyvenimui virsti Pragaru žemėje, tikintis už tai Rojaus po mirties. Taip pat pavojinga šalinti psichologinę kančią, migdant ir naikinant savyje sąžinę. Žinoma, galima susileisti nuskausminančių ir, nuslopinus fizinio skausmo jutiklius, nejaučiant skausmo, ramiai laikyti savo ar svetimą ranką virš ugnies. Sudegs ranka ir visuomenė. Nejausime įsmigusios rakšties, kuri gali virsti uždegimu, naikinančiu fizinį ir socialinį organizmą. Fizinio skausmo nejaučiantys žmonės gyvena trumpai. Jie nejaučia ligos ar kad gulėdami užspaudė kraujotaką ir pan.. Galima nejausti ir gyventi su vėžio augliu. Sugebėjimas jausti skausmą yra naudingas.

Bažnyčia diegia kentėjimo kultą į žmonių sąmonę, kad galėtų daugiau atimti. Kad atidavę paskutinį skatiką ir kęsdami skurdą su pažeminimu žmonės ne kovotų prieš tai, o susitaikytų ir džiaugtųsi, svajodami apie danguje laukiančią premiją. Kuo didesnį psichologinį diskomfortą jaučia žmogus, kai kenčia kiti, tuo glaudžiau jis susijęs su visuomene, kurioje gyvena. Tuo geriau suvokia, kad nuo visuomenės gerovės dalinai priklauso ir jo paties gerovė. Rusijoje caras per daug nesijaudino dėl skurdo šalyje, nes pats buvo pertekęs iki kaklo. Nejautė šalies nuotaikos — kilo revoliucija ir nušlavė carą. Nuversti diktatoriui nereikia didelės minios. Tai gali padaryti ir maža grupė sukilėlių. Priklausomai nuo to, kaip vadovas elgėsi, minia gali stoti ginti jį arba palaikyti sukilimą. Norint būti saugiam, reikia rūpintis ne tik tuo, kas dedasi savam kieme, bet ir tuo, kas vyksta už jo ribų.

Tobulas Brokdarys.

— Ar žmonės tobuli? — Paklauskite tikinčio.
— Ne, netobuli. — Greičiausiai, atsakys tikintis.
— Ar pasaulis tobulas? Kuriame gyvena viena kita besimaitinančios gyvybės formos. Ugnikalniai, audros, gaisrai, žemės drebėjimai, ligos, karai, mirtis, pasiglemžianti mažas ir suaugusias, gyvybes, prieš tai nukankinusi jas stichijomis. Ar pasaulis tobulas, jeigu jame kažkas nepatenkintas? Ar gali tobulame pasaulyje būti kažkas netobula? Pvz. žmonės. Ar visa tai reiškia, kad jis tobulas?
— Ne, netobulas. — Atsakys tikintis. Arba pasakys, jog pasaulio, kuriame liejasi kraujas, tobulumą gali suvokti tik jo kūrėjas Kraugerys. Paklauskite to paties tikinčio:
— Ar tobulas Dievas?
— Žinoma, tobulas. — Atsakys tikintis.
— Ar Dievas Visagalis? Ar Jam yra kažkas neįmanomo? Tai, ko jis negalėtų?
— Jis Visagalis ir nėra nieko, ko Jis negalėtų. — Atsakys tikintis.
— Ar Dievo Tobulumas reiškia, kad jis Tobulas ir kaip Kūrėjas?
— Taip, Jis tobulas Kūrėjas.— Atsakys tikintis.

Paprašykite tikinčio paaiškinti, kodėl, remiantis paties tikinčiojo žodžiais, jo Visapusiškai Tobulas Kūrėjas (Dievas) sukūrė Netobulą Pasaulį. Kodėl Dievo darbas toks brokuotas? Ar, pažvelgus į Visagalio „darbą“, nekyla abejonių Kūrėjo tobulumu ar bent jau psichine būkle ir potraukiu į sadizmą? Juk problema ne tik žmonių netobulume? O jeigu jau Dievas tai padarė sąmoningai. Ar tai nereiškia, jog Jis yra tikras niekšas — galėjo padaryti gerai, bet sąmoningai padarė blogai, nors Jo neribotos galimybės leido kurti idealų pasaulį — Gėrį be trūkumų. Ar Dievas sąmoningai kūrė pasaulį, kuriame visi kentėtų, ėstų vienas kitą draskydami žarnas dar gyviems? Jeigu taip, Dievas — sadistas ir eksperimentuotojas „laisva valia“. Dievas kankina žmones žemėje, Šėtonas — Pragare. Pats sąmoningai prikūrė broko ir dabar priekaištauja žmogui, kad tas kreivas kažkoks.

Dievo „teisingumas“.

J.Ragauskas: „Biblijoje yra vieta, kurioje Jėzus Kristus, neradęs ant figmedžio vaisiaus, prakeikia tą medį. Dievas už savo veiksmus baudžia ne tik žmonės, bet ir medžius! Bet gi medžiams, rodos, netgi ir pats kvailiausias teologas nesiryžo pripažinti laisvos valios. Augalai, kaip ir visi neprotingi gyviai, pasak teologijos, vykdo vien Dievo valią. Tačiau Viešpats Jėzus, kažkodėl balandžio mėnesį įsigeidęs figų ir jų neradęs ant medžio, kuris, pagal Dievo sutvarkymą tuo metu dar tik pumpurus krovė, — prakeikia tą vargšą medelį, jį nudžiovina. (...) O ir bausdamas žmones, Dievas ne tik visiškai nepaiso nuoseklumo ir teisingumo, bet tiesiog siautėja, kaip savo nervų nesulaikantis isterikas. Kiek daug tokio isteriško siautėjimo pavyzdžių randama Biblijoje, kur Dievas už menką nusikaltimą, dažnai vien tik už paprastą žmogaus neapsižiūrėjimą, išžudo dešimtis tūkstančių niekuo nekaltų žmonių.“

Tikintysis gali atsakyti: „Pasaulis tobulas, tačiau netobuli yra vertintojai ir todėl negali suvokti bei suprasti pasaulio bei Dievo tobulumo.“

Į tai galite atšauti, kad netobuli vertintojai žmonės yra sudedamoji pasaulio dalis. Reiškia, dalis to pasaulio yra netobula. Iš to seka, kad pasaulis nėra tobulas, nes jame yra brokuotų komponentų, už kurių sukūrimą atsakingas tas pats „tobulas“ Kūrėjas.

O jeigu Dievas sukūrė žmones tobulus, kodėl jie nusidėjo — suklupo? Ar ne todėl, kad juose kažkas buvo blogai — netobula? Ar suklupimas įėjo į iš anksto numatytą scenarijų? Jeigu Dievas pats viską suplanavo, kodėl visą kaltę už tai reikia versti žmogui? Jeigu Dievas sukūrė netobulus žmones — pagamino nekokybišką-gendantį produktą, tegul pats ir atsako už savo gaminį. Kodėl kaltė verčiama prekei, o ne Gamintojui? Ar todėl, kad brokas nesuderinamas su „tobulo kūrėjo“ hipoteze? Ar Dieviškas teisingumas — teisus tas, pas ką kumštis didesnis... surado Dievas su kunigais dėl visko kaltą atpirkimo ožį — iešmininką?

Kodėl Tobulas Dievas sukūrė Netobulą pasaulį.

Objektų-reiškinių dydis Visatoje matuojama lyginant vieną objektą-reiškinį su kitu.

Jeigu Visatoje (absoliučioje tuštumoje) egzistuotų tik vienas rutulys, būtų neįmanoma pasakyti — didelis jis ar mažas. Nebent atsirastų to rutulio vertintojas ir, palyginęs jį su savo paties dydžiu, pasakytų: „Tas rutulys yra didesnis (arba mažesnis) už mane.“ Palyginimui reikalingi mažiausiai du objektai.

Taigi, būdamas visiškai vienas visoje Visatoje, Dievas neturėjo savęs su kuo palyginti ir objektyviai įvertinti asmeninį dydį ir galybę. Jis nebuvo už nieką didesnis, mažesnis, viršesnis, žemesnis, nes nebuvo nieko, su kuo Dievas galėtų save sulyginti. O lyginti save su savimi... neišeina. Žinoma, Dievas galėjo svarstyti, kodėl jo koja ilgesnė už ranką ar ausis plokštesnė už nosį. Bet per amžinybę vienatvės Jam, matyt, pabodo tenkintis vien savo paties galūnėmis. Tada Dievas ir sugalvojo kažką sukurti — Pasaulį. Bet Dievas pasielgė priešingai, nei įprastai elgiasi žmonės. Nors Visagalybė leido kurti kažką tobulesnio net ir už Save Patį, ėmėsi Jis kurti ne didingesnį už Save dalyką ir ne geresnius ar tobulesnius už Save personažus. Vietoje to, negailestingame pasaulyje su ligomis, ugnikalniais, potvyniais, žemės drebėjimais, gaisrais, nusinešančiais tūkstančius gyvybių žiauriausiais būdais, pagamino Jis už Save kvailesnius, netobulesnius, žemesnius, primityvesnius, neatsparius aplinkai padarus. Kodėl? Greičiausiai, norėjo pasijusti „kietu“, kad yra pats tobuliausias Visatoje. Dievas palyginimui sukūrė... netobulą Pasaulį ir Jam besilankstančius netobulus padarus. Dabar Visagalis turėjo su kuo Save palyginti ir tas lygindamas pirštu tiesiai rodė, kas čia Vadas. Bet to buvo maža. Dievas buvo ne tik savimyla, bet ir nesąžiningas sadistas. Dėl kūrinio netobulumo Jis pažemino ir nubaudė ...savo paties gaminį.

Taip Visatoje ėmė egzistuoti du: Didis, Galingas, Tobulas Dievas ir niekingi nusidėjėliai, mažiukai, netobuli žmogeliukai (mes), kuriuos Dievas ėmėsi lyg eksperimentines žiurkes bandyti kada ir kaip panorėjęs. Kankinti ir kepti lyg varles, bausti už iškeltų sąlygų neįvykdymą. Kodėl Dievas skiria išbandymus? Jis juk Visagalis ir Visažinis, iš anksto ir be bandymų žino, kas bus, kas ko vertas, kas neišlaikys. Jis žino, ką reikią užduoti, kad vėliau galėtų savo auką „teisėtai“ nubausti ir pakankinti. Ar Dievas sukūrė mus tam, kad klūpėtume prieš Jį ant kelių? Dievas — moralinė padugnė, sadistas su nepilnavertiškumo kompleksu. Tas, kuris gali būti Didis, kai mažesni puola žemai po kojomis, prašydami išvaduoti iš Jo sukurto pasaulio kančios.

Biblija verčia abejoti Dievo visagalybe.

Biblija ST Per. 2:3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.

Visagalis Dievas ilsėjosi? Nejau pavargo? Ar Pasaulis Jam atrodė toks tobulas ir geriausia, ką galėjo sukurti, todėl nusprendė apsidovanoti poilsiu? Atrodo, kad po savo „kūrybos akto“ Dievas nelabai varginosi ką taisyti ir ilsisi iki pat šiandienos. Tai, jog Dievo jėgos senka ir jas reikia atstatinėti rodo, kad jos nėra beribės ir kartais baigiasi iki tokio lygio, jog reikia atsipūsti. Iš ko Dievas atstatinėja tas jėgas? Ar yra dar vienas energijos šaltinis, iš kurio maitinasi pats Dievas?

Visagalybė prieštarauja visažinojimui.

Jeigu Dievas yra visažinis, Jis žino visus savo paties veiksmus ateityje. Atėjus prognozuotam momentui... ar gali Dievas pasielgti kitaip, nei numatė anksčiau? Jeigu gali, reiškia praeityje Jis nežinojo, kad elgsis kitaip, nei numatė. Tai reikštų, kad Dievas nėra visažinis. Jeigu negali ir visada paklūsta savo prognozei, Jis nėra visagalis.

Pirmasis blogis ir nuodėmės su blogiu skatintojas — Dievo kūrinys.

Biblija ST Pr. 3:1 O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!?““

Kas sukūrė žaltį dar iki atsirandant pirmam žmogui? Jį sukūrė Dievas kartu su kitais gyviais penktą savo darbo dieną. Vėliau Jis nulipdė Adomą su Ieva iš molio. Kur ten naiviems „moliams“ prieš „suktą žaltį“ atsilaikyti. Ar Visažinis nežinojo, kad ankstesnis Jo kūrinys gundys vėlesnius, kurie neatsparūs gundytojui? Suleido į narvą — Rojų ir po „eksperimento“ nubaudė gyvatę ir jai pasipriešinti nesugebėjusias dvi laboratorines žiurkes. Nuodėmė atsirado, kai žaltys susitiko su žmogumi, kaip kokia reakcija sumaišius vieną cheminį elementą su kitu. Ar dėl to kalti chemikalai ar tas, kas juos kūrė ir maišė tarpusavyje? Didysis Pirotechnikas pasigamino degtuką ir parako statinę. Įmetė degtuką į statinę ir jai sprogus nutarė, kad Jis pats čia niekuo dėtas, o kalčiausi šioje situacijoje ...degtukas su statine. Dieviškas „teisingumas“ — kaltas ir atgailauti turi ne sprogdintojas, o sprogmuo. Dievas visada teisus ir nelinkęs pripažinti savo klaidas. Kaip mokslininkas gali pasigaminti sieros rūgšties ir užsiauginti gėlę. Paskui palaistyti gėlę rūgštimi ir nubausti abu už tai, jog vienas sugraužė gėlę, o kitas neatsilaikė prieš rūgštį.

Vargšams suteikiama reikšmingumo iliuzija.

Šventikai Dievo vardu žada išpildyti svajones ir duoti tai, ko niekas nesugebės pasiimti. Apgaulės aukas jie vadina savo vaikais ir avelėmis. Šventikai smerkia bandančius abejoti ar ką nors įtarti. Vilkai, giedantys lakštingalų balsais, veda avis pas Viešpatį. Dievo tarnai priima nusivylusius, silpnus ir net skurdžius, nes pinigai — ne viskas, ką galima paimti iš žmogaus. Tai politinė ir moralinė jėga, suteikianti manipuliuojantiems galią. Skurdžiai yra tokiais dėl to, kad nesugeba savarankiškai mąstyti arba kiti iš jų viską paima. Bet jie nori būti kažkuo daugiau ir turi svajonių, kaip visi žmonės. Jiems malonu girdėti, jog gaunat Rojaus gėrybes, nesulyginamai geresnes už žemiškas, Dievas labiau myli vargšus, nei turtingiausius turtuolius. Konkurencinėje kovoje dėl pomirtinių gėrybių vargšams tai džiugi žinia. Nesugebėjimas tvarkytis žemėje tampa privalumu Dievo meilės ir dangiškos manos skirstyme Rojuje. Tame turtuoliai yra „vargšai“. Žemėje — ubagas, užtat danguje ponas. Religija suteikia masėms galimybę pažeminti turtinę viršūnę pasiekusius žmones iki savo lygio. Pats Dievo vaikas Kristus buvo skurdžius ir skelbė, jog turtas nieko nereiškia. Nieko neturėjimu galima lygintis su Kristumi-Dievu. Panašios idėjos skelbiamos tam, jog žmonėms būtų negaila savo turtą atiduoti surenkantiems. Atiduok, ką turi, ir Dievas pamils tave, kaip savo sūnų! Lapei, negalinčiai pasiekti vynuogių, mintis traukianti, kaip magnetas. Kadangi žmogaus poreikiai visada didesni už galimybes... nepatenkintų esama materialia padėtimi marios. Kuo mažiau turi, tuo maloniau tikėti dangiškais neturtingumo privalumais. Argi auksas gali susilyginti su dieviškumu, glosto save žmogus? Esu ubagas ne todėl, kad kvailais ir ponai viską atėmė, o todėl, kad Dievas taip liepė ir tokius myli. Reikia tik nieko neveikiant klūpėti ant kelių ir murmėti po nosimi prašymus už tą meilę atsidėkoti šimteriopai danguje. Būtų gerai vežimas aukso, nekaltų mergelių maišas ir nesibaigiantis ėdalas ant neaprėpiamo puotos stalo.

Meilė ir mirtis.

Kunigai moko mus mylėti tam, jog mylėtume juos pačius ir jų Dievą. „Dievas jus myli, atsilyginkite Jam tuo pačiu.“ O jeigu Dievo nėra? Ar meilė tada — vienpusė? Kunigų sugalvota meilės bedugnė — nepasotinama skylė. Norėdami atsiimti visą užmokestį už tarnavimą ir meilę Dievui ir jo tarnams žemėje, privalote numirti. Dievo meilė skirta numirėliams. Dievas — nekrofilas.

Dosnumo moko imantys.

Šventikai nepradeda nuo akivaizdaus turto grobstymo. Jie veikia aplinkiniais keliais, stengdamiesi valdyti protą, kuris valdo turtą. Jie pavergia žmonių mintis ir tie pradeda statyti Dievui (Jo atstovams — kunigams) namus ir aukurus, ant kurių aukoja save ir savo gėrybes. Dievas — nepasotinama būtybė. Kiek duosi, tiek paims. Bažnyčia moko dosnumo su gailestingumu, nes tai leidžia daugiau paimti. Šalia ji mokė žudyti ir deginti tuos, kas nesuprato dosnumo ir gailestingumo instrukcijų ir nieko nedavė mokytojams. Šventikai padės jums atsikratyti blogio — turto žemiško. Žmonės miršta būdami Dievo tarnais, nes amžinas džiaugsmas Rojuje tik tiems, kurie besąlygiškai vykdo nurodymus ir aklai tiki, nereikalaudami įrodymų. Bet ar nužengė nors vienas iš dangaus ir parodė, kaip atlygino jam Dievas už vergovę. Gal norinčių nužengti yra milijonai, bet savo nužengimu jie nenori dešimteriopai sumažinti tikinčiųjų vertės?

Biblija NT Jn. 20:29 Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Biblija NT 2 Kor. 5:7 Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.

Nes už vieną tikintį be įrodymų... dešimt tikinčių su įrodymais duoda. Žinoma, nužengimas taptų įrodymu, kad Dievas egzistuoja. Bet pamatys gi nužengusį koks tikintis ir jo vertė kris dešimteriopai... o su dešimteriopai kritusia verte patekti Rojun sunkiau, nei su nekritusia. Koks numirėlis linkės „proto broliui“ blogo? Tai ir slapstosi Dievas su numirėliais nuo gyvų, kad vargo jiems savo apsireiškimais nepridarytų.

Akliems vergams nepatinka kitų laisvė su regėjimu, tad jie mielai išdūrinėja akis kam tik gali. Aklą galima lengvai vesti nors ir prie bedugnės krašto. Išdūrus aplinkiniams akis, palengvėja konkurencija dėl išlikimo pačiam badytojui. Vienaakis tarp aklų — karalius. Jeigu negali vaikščioti ir nubėgti iki finišo pirmas — sulaužyk kojas kolegai. Kad žmonės neištrūktų iš pančių, mintys apie laisvę paskelbtos šventvagyste. Vergai prižiūrėjo ir gamino naujus vergus šeimininkui.

Mainų sistemą apeinanti religija.

Kai kažkam kažką duodi, tas kažkas tau lieka skolingas. Kai kažką duodi bažnyčiai ir kunigui, skolingas lieka Dievas. Kunigai nustatė ir sau patogų skolos grąžinimo laiką... kai numirsi. Nenuostabu, kad iki šiol neteko girdėti nė vieno skolintojo skundo apie negrąžintą skolą. Visi jie miršta iki to momento, kol turi teisę ir gali pareikšti nepasitenkinimą.

Kodėl Jėzus (Dievas) „išpirko“ visos žmonijos kaltes?

Pasaulyje egzistuoja bendrovės ir žmonės, išperkantys kitų skolas. Po to skolininkas tampa skolingas ne tam, iš ko skolinosi, o skolą išpirkusiai bendrovei ar žmogui. Bažnyčia šiame versle turi didelę patirtį. Ir nesvarbu, skolingas žmogus ar ne, jeigu sugebėsite įtikinti, kad skolingas. Dievas išpirko jūsų skolas, sumokėjęs savo sūnumi, kurį vardan jūsų nužudė. Kristus ant savęs pasiėmė jūsų nuodėmes. Žinoma, Kristus paskui priskėlė ir už tai gavo Rojų, bet kam tai rūpi. Svarbiausia, jog tikite, kad esate už tai skolingi Dievui ir eitumėte susimokėti į Jį atstovaujančios kontoros kasą žemėje — bažnyčią.

Dievas dovanoja pasaulį savo sekėjams.

Religijos dažnai pasižymi bendra savybe — teigimu, kad Dievas padovanojo Pasaulį tos religijos sekėjams. Taip žmonės, prisidengdami religija ir Dievu, pasidovanoja sau visą Pasaulį su jame esančia gyvastimi (įskaitant kitus žmones). Taip jie padaro Pasaulį savo „teisėta“ nuosavybe ir suteikia sau teisę, esant norui, bet kada „susigrąžinti teisėtai priklausantį turtą“ — grobti svetimas teritorijas bei pavergi jų gyventojus. Už prisiimtą atsakomybę ir Dievo vardu suteiktą teisę „moraliai“ kažką iš kažko atimti, bažnyčia su kunigais mielai atsiriekdavo savo kruviną procentą nuo priplėšto grobio.

Dievas išperka visas kaltes arba kaip sąžinei mokama už tylėjimą.

Sunku buvo žudyti, prievartauti ir plėšti, nepažeidžiant nė vieno dieviško įsakymo. Žmonės suprato, kad už tylėjimą teks dalinti su visais nusikaltimo bendrininkais, kurių negalima užčiaupti. Kadangi Dievas viską mato, teks duoti ir Jam tiesiogiai ar per kunigus, kurie su Dievuliu kaip nors susitars. Dėl to daug gėrybių buvo sudeginta ant laužų ir paaukota viską matančiam nusikaltimo liudininkui — Visagaliui. O kam neprieštarauja aukos papirktas Dievas, tam neprieštarauja ir menko žmogelio sąžinė. Jeigu laužas ir auka dega — Dievas priima auką. Nenorėtų priimti — užpūstų. Pasiimdamas savo dalį Dievas tapo bendrininku ir neteko teisės priekaištauti tam, kas jam moka. Apiplėšei ką nors — paaukok šiek tiek ir bažnyčiai... štai su Dievu ir sąžine esi atsiskaitęs.

Religija padėjo nuslopinti kaltės jausmą medžiotojams, kurie nužudę gyvūną ar žmogų įtikinėjo save ir kitus, kad mirti nuo jų kulkos ar geležtės yra „garbinga“. Ir ne mirtis tai, o kelionė į geresnį pasaulį. Juk pats Dievas „atsiuntė“ auką medžiotojui, kad tas ją užmuštų. Žudikas — dangiškos valios vykdymo „įrankis“, suteikęs aukai galimybę nukeliauti į amžinos medžioklės plotus, kur žolė visada žalia. Žinoma, būti auka Dievui garbingiau, nei Dievo siųsta auka jo tarnui, bet abiem atvejais nužudytoji turi būti dėkingą už tai, kad buvo nužudyta.

Dievas yra sąžinės forma, kuriai už nuodėmes galima susimokėti tuo, kas nieko nekainuoja — maldomis ir atgaila. Nereikia su materialia kompensacija kreiptis į aukas. O ta dieviška „sąžinė“ tokia gailestinga ir mylinti, jog beveik už viską atleidžia. Kaliniai ypatingai noriai griebiasi Biblijos. Kristus moko, kad jeigu smeigsi žmogui į krūtinę peiliu, jis turėtų atsukti antros skylės padarymui savo kuprą, o ne piktintis pirma skyle. Mokydamiesi atlaidumo, žmonės mokosi atleisti patys sau. Tai ne atsivertimas į doros kelią, bet pastangos atsikratyti slegiančio akmens. Dievo vardu sau nusikaltimus atleidžiantys piliečiai pavojingesni už tuos, kurių vidinis balsas nepriima atleidimo sau pačiam už nusikaltimus kitiems.

Žmonės tiki Dievu ir todėl, jog dėl nesėkmių galima būtų apkaltinti „aukštesnes jėgas“ su „likimu“. Tai padeda nusimesti nuo pečių atsakomybę. „Aukštesnės jėgos“ yra nebylios. Jos negali pasiteisinti, todėl ant jų lengva viską suversti. Pabandyk ant kito žmogaus ką suversti, tai tas priešintis pradės, po teismus užtampys. Vaidini šliaužiojantį kirminą ir kartoji sau „esu tik varžtelis Dievo plane“. Ir be atsakomybės mėgaujiesi sielos ramybe. Gali nieko neveikti, jeigu „Dievas taip suplanavo“, arba deginti priešus ant laužų. Arba tai Šėtono darbas. Kaltas ne žmogus. Be to, kartą jau buvo savanoris, kuris už visos žmoniją nuodėmes ant sukryžiuotų pagalių pasikabino. Kadangi visi esame Dievo vaikai, o mūsų milijardai, rasime kam mūsų kaltes išpirkti ir kitą kartą.

Ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus sukūrė Dievą.

Dievas toks, kokį Jį nori matyti žmonės, o ne toks, koks Jis iš tiesų yra (t. y. nėra). Žmogaus savybę kurti Dievus puikiai iliustruoja tapyti paveikslai. Juose Dievas arba Jėzus vienu metu sugeba būti rudakis, mėlynakis, siauraakis, šviesiaplaukis, tamsiaplaukis, juodaodis ir t.t.. Nors Kristus buvo stebukladarys, Biblija neužsimena apie panašias jo išvaizdos metamorfozes. Belieka išvada, jog tokie Viešpaties paveikslai — menininkų vaizduotės vaisius, neturintis nieko bendro su tikrove. Arba... Jėzus buvo asari ateivis iš Tesija planetos. Kaip minima Mass Effect kūrinyje, kitos rūšys mato asari būtybes skirtingai. Šią hipotezę patvirtina ir tai, kad visos asari būtybės yra moters formos, kas paaiškina, kodėl Jėzus turėjo ilgus plaukus ir nešiojo ne kelnes, o ilgą sijoną.

Kova su pasaka.

Dievas gyvena galvoje, tad pirmiausia teks nugalėti save. Tam reikia susitaikyti su kai kurių svajonių praradimu, priimti tai, kas neišvengiama, nebijoti įžeisti to, kas neegzistuoja. Neįmanoma pažeminti Kalėdų Senio orumo pasakius, jog tas muša nykštukus ir krušasi su elniais. Panašiais kaltinimais nesugebėsite apšmeižti ir Supermeno su Batmanu. Kadangi nėra orumo savininkų, supykti gali tik šių personažų autoriai, sukantys verslą iš dovanų ir suvenyrų, susijusių su tais personažais. Tegu autoriai pyksta, bet nemeluoja, kad tokie personažai egzistuoja. O jeigu meluoja, tegu nepyksta, kad ne visi tuo šventai tiki. Kad melas būna „dvasingas“ ir „šventas“ dažniausiai stoja tie, kuriems jis materialiai naudingas.

Logika — religijos priešas.

Melas — neegzistuojantis pateikiamas egzistuojančiu.
Kūryba — neegzistuojantis pateikiamas neegzistuojančiu.

Tiesai reikia įrodymų. Be įrodymų tai nepagrįstas tikėjimas. Logika padeda nepasiklysti mintyse. Svarbu, kad nuo pat pradžios būtų remiamasi patvirtintais faktais ir žiniomis. Tiesa geriau, nei melas. Kada tiesos sakymas atlyginamas neteisingumu, blogumo kilmė ne tiesoje, o neteisingume. Tiesos bijo tie, kuriems ji nuostolinga. Kad ir kokia tiesa būtų nemaloni, daugiau galimybių nugalėti ir pakreipti veiksmus sau norima linkme turi besivadovaujantys tiesa. Tie, kurie remiasi melu, dažniau klysta ir pralaimi, nes nežino, kaip teisingai pasiekti pergalę. Meluojantys naudojasi tikinčiais melu.

Logiškai teisingos išvados ant melagingų pamatų.

Teiginio pvz.: „Einšteinas su Darvinu buvo tikintys. Reiškia, žymiausi mokslininkai pripažino Dievo egzistavimą. Todėl ir jūs nebijokite patikėti Viešpačiu.“ Skatinimas būtų teisingas, bet Darvinas su Einšteinu buvo netikintys ir apie tai asmeniškai bei nedviprasmiškai pasisakė. Jų žodžius galima nesunkiai rasti pasaulietinio mokslo archyvuose. Neatidūs žmonės užkimba nesigilindami į pirminių šaltinių teisingumą. Prieš vadovaujantis kažkieno pateiktais pavyzdžiais, pirmiausia reikia išsiaiškinti pavyzdžių teisingumu.

Logikos nebuvimas garantuoja neribotas „mistinių“ jėgų galimybes, todėl melo aukos skatinamos nesinaudoti logika. „Logika to nepaaiškinsi“ porina kunigas ir viliasi, kad niekas nesistengs to daryti. Paaiškinti galima viską. Niekas iš nieko neatsiranda. Viskas turi savo priežastis, nusitęsusias iki begalybės į praeiti. Visi visatos reiškiniai turi atsakymus, tik žmogaus protas per mažas, kad visus juos talpintų savyje. Todėl žmonės specializuojasi žiniose ir užsidirba parduodami tai, ko neturi kiti. Parduodantis suinteresuotas, kad pirkėjas neturėtų parduodamos prekės. Jeigu pirkėjas viską turės ir žinos, pardavėjas negalės jam nieko parduoti. Žinantys pelnosi iš nežinojimo ir suinteresuoti kvailumu, jeigu jis neša pelną, nebent žinios yra tai, ką jie parduoda.

Kunigas sako: „Pačios aukščiausios vertybės yra krikščioniškos vertybės.“ Ar nekrikščioniškos vertybės yra „žemesnės“, nes už „aukščiausią“ aukščiau būti negali? Ateistai, laisvamaniai, budistai su galybe kitų taikių religijų ir ne religijų tampa mažesnės vertės antrarūšiai. Krikščioniška arogancija sukėlė daug karų ir konfliktų. Tai, kad vertybė „krikščioniška“, nedaro jos „aukščiausia“. Priklauso nuo vertybės.

Kad ir 1982 m. Sabra ir Šatila, kur dorieji „vertybių kūrėjai“ ir „kultūros puoselėtojai“ krikščionys maronitai lupo akis, pjaustė liežuvius, prievartavo, kapojo kirviais, degino gyvus ir buldozeriais užvertė 2750 žmonių lavonų, neišskirdami nei moterų, nei vaikų, nei senių.

Kryžiaus žygiai, kurių metu išžudyta ne viena tautelė, išplėšta ir sudeginta galybė kitų kultūrinių vertybių. Inkvizicija, kurios metu buvo sudeginti kalnai švietėjiškos literatūros, kartu su jų autoriais ir skaitytojais. Adolfas Hitleris ir Musolinis, kurie patys teigė, kad yra klusnūs Dievo valios vykdytojai. Geriausi popiežiaus Pijaus XI draugai, kuris padėjo jiems ateiti į valdžią ir su kuriuo draugystės sutartis Italija pasirašė 1929 metais ir Vokietija 1934 metais. Mokslo ir progreso stabdymas.

Žinoma, krikščionybė nėra visų nelaimių kaltininkė. Tačiau ne visos krikščioniškos vertybės yra aukščiausios ir vedė link gerovės. Krikščionybės dominavimas yra didelis ir dėl to, jog ji griovė ir naikino kitas kultūras su idėjomis... ir ne tik todėl, jog tos buvo blogesnės.

Religijos egzistavimo motyvai ir principai.

Kad po mirties galėtų džiaugtis Rojaus malonumais, už galimybę ten patekti ir sielos ramybę žmonės moka ne tik materialiomis gėrybėmis, bet ir doru gyvenimu, gėrio kūrimu, maldomis. Kas yra dora su gėriu nustato Dievo atstovai. Dora ir gėris yra tai, kas jiems naudinga, blogis — kas nuostolinga. Individai ar jų grupės lipina gėrio ir blogio etiketes subjektyviai. Kunigų gobšumas neapsiriboja mužikų plėšimu. Jie apiplėšė ir vienas kitą. Celibatas įvestas tam, jog kunigai neturėtų palikuonių ir nesikėsintų gyvenimo laikotarpiu sukauptą turtą perduoti atžaloms. Kunigas su šeima — potencialus nuostolis Dievo namams.

Mainai.

Už materialias vertybes mainais duodama Iliuziją, nes ji nieko nekainuoja. Žmonėms negaila kelis dešimtmečius savo gyvenimo paaukoti dėl pomirtinės amžinybės Rojuje. Žmogaus poreikiai neišmatuojami kaip ir juos kurianti fantazija. Viso žemės aukso neužteks nusipirkti tam, ką galima gauti Rojuje. Ir visa tai gauti kunigas siūlo mužikams tik už tai, ką tie gali sau leisti. Pardavinėjantys vietas pomirtinėse žemėse vedliai iš to neblogai gyvena. Jie sėdi klūpančių svajotojų pastatytuose rūmuose ir maitinasi pažadų pagalba išsunktomis gėrybėmis. Kad afera būtų sunkiai perprantama, šventikai apipynė ją mistinių istorijų raizgalyne. Dar paskaitai ir paaiškini Bibliją su perkelinėmis prasmėmis taip, jog ji visada būtų teisi, ir sunku žmogui rasti siūlo galą, kai viskas atrodo protingiau, nei yra.

Šventikai nevengia kartoti, kad tikėjimui nereikia įrodymų (kaip aklam nereikia šviesos). Jie paprasčiausiai tų įrodymų neturi. Nes jei turėtų, jais visiems akis išbadytų. Šventi raštai — „neandertaliečių“ pasakos, kurių „perkeltinės prasmės“ gimsta skaitančių galvose, patiems skaitantiems patinkančia forma. Perkeltinė prasmė — universalus dalykas. Kam kaip patinka, taip tas ir aiškina. Rašytojai nustebtų pamatę, kokios jie protingos ir daugiaprasmės būtybės buvo.

Daugiaprasmė perkeltinė prasmė.

Perkeltinės prasmės „protingumas“ priklauso ne tik nuo rašytojo sugebėjimo kalbėti simboliais, bet ir nuo skaitytojo sugebėjimo autoriaus žodžiams priskirti kuo daugiau reikšmių. Pvz.: autorius parašo: „Mano gyvenimo kelias buvo rožėmis klotas.“ Skaitantis gali tai suprasti skirtingai. Priklauso nuo to, kaip jis įsivaizduos einantį „rožių“ keliu — basą ar su batais.

Kilus ginčui, dažnai laikomasi to „iššifravimo“, kuris patogesnis-naudingesnis besiginčijančiam. Iškilus „nepatogiam“ Biblijos epizodui, imama aiškinti apie „perkeltines prasmes“, kadangi jos leidžia manipuliuoti ir laviruoti siužetu žmonių sąmonėje plačiau, nei tiesmukas paaiškinimas. Žodžiams galima suteikti visiškai priešingą reikšmę, nei norėjo pasakyti autorius. Ir atrodo protingiau, nei yra. Pradedama pretenduoti į „gilias mintis“.

Religija, karas ir politika.

Kai religija buvo atskirta nuo valdžios, valdantys valstybę neteko svaraus preteksto, kodėl reikėtų sumušti kaimynus. Kariuomenė neteko kuo sukti einantiems į mūšį kareiviams galvas. Kai kariai apsišvietę tampa, plėšti ir prievartauti sunkiau darosi. Vis mažiau norinčių rizikuoti gyvybe. Netiki „God“ kodo teikiamu nemirtingumu. Pasaulietinėje visuomenėje sunkiau rasti politiko ar kunigo asmeninius interesus ginantį kvailį, pasiryžusį mirti vardan pomirtinio užmokesčio.

Biblija.

Viena iš žiauriausių ir antžmogiškiausių knygų istorijoje. Viešai iš tribūnų pateikiamos pakoreguotos arba tik gražios jos dalys. Nes nedaug kas šiandien pateisintų su pasididžiavimu aprašomas Dievo iš keršto vykdomas masines ir pavienes žudynes. Kartais paties Dievo rankomis. Kas palaimintų kankinimus ir lytinių organų pjaustymus gyviems. Kas pateisintų, kai ištikimybę Dievui tėvas turi įrodyti užmušdamas savo sūnų. Biblijoje ne balti avinėliai ir nekalti angeliukai purpurinėse pievose. Tai krauju ir melu, vardan šlovingos Dievo valdžios, persunkti popieriaus lapai. Daug žmonių, nesusipažinusių su Biblijos turiniu nuo viršelio iki viršelio, šliaužioja ant kelių sapaliodami apie kažkokią Dievo meilę ir gailestingumą.

Dievas vienu pirstelėjimu sukūrė pasaulį ir aktyviai reiškėsi Biblijoje, bet šiandien negali išstenėti nė menkiausio savo pavidalo kokio masinio susibūrimo vietoje. Dievas — žmogaus galvoje egzistuojanti iliuzija. Kad dievas „pasirodytų masėms“ reikia minios beprotnamio pacientų su identiška šizofrenijos forma. Bažnyčia pelnosi klaidindama, su kiekviena klaida nešdama nuostolius. Ji bukina ir protiškai susilpnina žmones, kad galėtų pardavinėti viltis. Fantazijos apie pasakų šalį nėra vertybė.

Žmonių poelgiams yra konkrečios priežastys.

Jei kažkas sako, kad nori padėti, jūs už tai sumokėjote, sumokėsite ateityje arba kažkas tai padarė ar padarys už jus. Paslaugos kaina kartais slepiama ir menkinama tam, kad išvengti derėjimosi. Galima įkišti prekę, o sąskaitą pateikti tada, kai ją sunaudosite ir nebus kur trauktis, kaip tik apmokėti, kiek pareikalaus. Žmonės nenori būti skolingi, tad stengsis įtikinti, kad jumis nesinaudoja. Būsite įtikinėjami, kad pagalba siūloma jums ir dėl to skolingi būsite irgi jūs. Nauda būna ne tik materiali, bet ir psichologinė. Kartais pats pagalbininkas sau meluoja ir nenori prisipažinti, kad padeda kitam todėl, jog tikisi sulaukti atlygio ar žino, jog jam nuo to blogiau nebus. Net nesąmoningai vertindami reiškinius, neatsiribojame nuo savęs ir savo poreikių. Mąstome tomis pačiomis smegenimis, kurios rūpinasi mūsų kūno ir proto gerove. T. y. pirmiausia savimi. Žmonės nenori pripažinti ir prisipažinti, jog siekia naudos sau, nes asmeninės naudos siekimas visuomenės (kitų) akimis yra savanaudiškas, todėl turi blogą atspalvį. Vertintojams nenaudinga ar net „blogai“, kai kitas siekia asmeninės naudos sau, bet ne vertintojui. O kas prisipažins, ir dar viešai, kad jis blogas egoistas. Toks visuomenės požiūris irgi egoistiškas. Daug kas puola kaltinti kitus egoizmu dėl to, jog patys yra egoistai.

Norėdami pakilti kitų akyse, žmonės.

GARBINA SAVE. Tokiu atveju, reikia parodyti save. Tačiau ne visi turi ką parodyti ar duoti, kas juos pakylėtų. Todėl renkasi antrą metodą, kuris nieko nekainuoja.

ŽEMINA KITUS. Žmonės sugalvoja įvairius kitų žeminimo būdus. Jie suskirsto save pagal tam tikrus požymius ir jungiasi į grupes, kurias paskui patys šlovina. Jei tokių požymių nėra, jie susikuriami, kad ir kokie būtų juokingi, absurdiški ar nepagrįsti. Svarbu, kad „pranašumo“ ženklas nieko nekainuotų, ypač proto pastangų, nes proto parduotuvėje nenusipirksi. Tinka viskas: odos spalva, aprangos stilius, plaukų ilgis, kilmingi protėviai, specifinė „meile“ tėvynei, priklausomybė vienai ar kitai religijai, sluoksniui, tautybei, lyčiai ir t. t..

Jie stengiasi visus įtikinti, kad Tai yra tiesos požymis ir dėl To jie yra pranašesni už likusius. Kad Tai jiems suteikia daugiau teisių spręsti už kitus. Tokiu atveju ne tiesa svarbiausia, o sugebėjimas įtikinti aplinkinius, jog dėl šių savybių įgyjama teisė valdyti tokių savybių neturinčius.

Pažeminus ir įtikinus kitą, kad esu aukštesnis, kitas mano atžvilgiu taps menkesnis. Nebūtinai mano ir jo, svarbiau, visuomenės akyse. Jeigu visuomenė pripažins jį menkesniu, ar jo grupę menkesne, nei mano, galėsiu jį valdyti ir įtakoti jo sprendimus, padedamas visuomenės. Mažesnis privalo gerbti didesnį.

Teisingumas ir tiesa — ne tas pats.

Minia tiki, jog dėl jos besistengiantieji elgiasi teisingai. Todėl dažnai net nekelia sau klausimo ar tie, kas dėl jos stengiasi, yra teisūs. Minia myli šventikus už jų pastangas jai parūpinti gerovę po mirties, o ne už tai, jog kas nors tą gerovę jau gavo. Rūpinimosi teisingumas sutapatinamas su tiesa ir taip pateisinamos klaidos. Kartais tikras ar apsimestinis rūpestis atneša daugiau žalos, nei naudos tam, kuriuo rūpinamasi.

Nelaimės proporcingos bažnyčios gerovei.

Bažnyčiai naudingos nelaimės ir visuotinės krizės. Ištikus didelėms nelaimėms, bažnyčios prisipildo „išsigelbėjimo“ ieškančių žmonių. Ne be reikalo ji skleidžia gandus apie pasaulio pabaigą ir skelbiasi gelbėtoja. Krizių ir nelaimių metu, kai nemato išeities tikrovėje, žmogus griebiasi bet kokio šiaudo. Kreipiasi į burtininkus, ekstrasensus, parapsichologus, šamanus ir kitus šarlatanus, puola į bažnyčias melstis, maldaudamas išsigelbėjimo.

„Nesavanaudiškas“ noras rūpintis kitais.

Vienas iš būdų tapti reikšmingu su galimybe pačiam viskuo mėgautis — susikurti sąlygas, kad galėtum kažką drausti kitiems.

Visokios moralinės komisijos „aukojasi“ dėl visuomenės — kvailų tamsuolių, peržiūrinėdamos už ją „amoralius“, „nedvasingus“, „pavojingus“ filmus, skaitydamos daugumai neprieinamą literatūrą. Jos sprendžia, ką visuomenė gali, o ko ne. Prisidengdami teiginiu „mes rūpinamės visuomenės morale“ cenzoriai suteikia sau teises (privilegijas) įsakinėti turintiems tokias pačias prigimtines teises į laisvę, informaciją ir apsisprendimą rinktis. Jie iškelia save aukščiau už likusius tuo, kad jie „rūpinasi“ lyg tėvai, vaikais. Moralistas cenzorius laiko savo teise nurodinėti elgesio normas bet kam, kas neįeina į komisijos sudėti. Protingesni ir labiau išslavinę žmonės irgi turi paklusti, kaip vaikai tėvams. Jėgos struktūros turi prižiūrėti, kad suaugę žmonės vienas kito neprievartautų ir viskas vyktų savanoriškumo principu. Dažnai jie nesitaria ir nesiaiškina su visuomene apie tai, kas yra moralu, o kas amoralu, bet nustato pagal savo suvokimą. Suaugusių žmonių cenzūra skirta suaugusiems yra prievarta.

Tėvai išties mumis rūpinosi, o šie simuliuoja tėvų iliuziją ir mulkina, kad galėtų valdyti ir priverstų derintis prie jų subjektyvios pasaulėžiūros, besirūpinančios savo, o ne mūsų išlikimu. Jeigu „besirūpinantiems morale“ reikėtų pasirinkti, ką nustumti nuo skardžio, save ar jus, palinkėkite sau gero skrydžio. Jie padaro save reikšmingais, galinčiais įtakoti ir valdyti aplinkinius. Jie suteikia sau galimybes naudotis likusiems neprieinamais informacijos šaltiniais, kas padeda tapti geriau informuotais už tuos, kuriems uždraustas pažinimo vaisius. Jie „rūpinasi“ ne kitais, o informacinio pranašumo galimybe prieš tuos, nuo kurių informaciją slepiama. Kam jie naudoja žinias, kurių negaunate jūs? Išlikimui. Ir jiems tai sekasi geriau, nei jums, nes jie žino daugiau.

1. Visi poelgiai turi priežastis ir pasekmes.
2. Gyviai pirmiausia rūpinasi savo išlikimu ir tik paskui kitais, nes, neturėdamas savo organizmo, negalėsi pasirūpinti kitais organizmais.
3. Poelgiai orientuojami į sėkmę — kuo daugiau naudos su kuo mažiau nuostolių.

Gyvių poelgiai orientuoti į kuo didesnės naudos siekimą — fizinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Siekiantys sau nuostolių nusibaigia. Tai daroma sąmoningai ir nesąmoningai net tada, kai nesugebama konkrečiai paaiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiamasi. Pagrindinis motyvas ir tikslas — savisauga ir išlikimas.

Motina Teresė užsiiminėjo gerais darbais ir labdara, nes norėjo būti gera ...Dievui, kaip tai pati suprato. Bandė Jam įsiteikti ir už tai patekti Rojun, kur tik šventus ir nešikančius priima. Jeigu būtų kitaip, į žemę iš debesų šūdai kristų. Jos poelgiai padiktuoti savanaudiško psichologinio pasitenkinimo svaigstant apie amžinybę su angelais. Ji žinojo, kad lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylę, negu žmogui per neišlaižytą Kūrėjo šiknaskylę Rojun patekti. Dievas liepė dalintis — ypač svetimu. Gyviai siekia naudos, nes iš nuostolių neišgyvensi. Nauda įvardinama „blogiu“, kai ji skirta ne vertintojui, o kam kitam. Ypatingai kai tai vyksta vertintojo sąskaita. Teresės poelgiai buvo motyvuoti noru prisigerinti prie Dievo, tapti panašia į Dievą, susilieti su Dievu. Viliojo pomirtinė kompensacija. Be to, ji pati maitinosi ir gyveno iš surenkamos labdaros. Todėl mielai skatino visus būti dosnesniais. Vardan idealizavimo galima tai nutylėti, nes užsiimti labdara už atlygį ne taip „dvasinga“, kaip už ačiū. „Šventųjų“ moralinės ir materialinės pajamos neaptarinėjamos.

Mokslo galia.

Ir kovoja iki šiol kunigai prieš mokslo ir medicinos išradimus — gerovės ir nepriklausomybės nuo gamtos jėgų nešėjus. Nepatinka Bažnyčiai išradimai, kurie perima „Dieviškas“ funkcijas, nes tai Dievo „konkurentai“. Kuo labiau žmogus savo gebėjimais prilygs Dievui, tuo žmogiškesnis ir menkesnis prieš jį atrodys pats Dievas. Pvz.: atrasdamas elektros energiją, mokslas atėmė iš Perkūno žaibą ir neturi Tas dabar kuo svaidytis. Bažnyčia kovoja prieš dirbtinį apvaisinimą, klonavimą su genetiką, kontracepcijos priemones it t. t.. Jai būtų mieliau, jeigu gyventume, kaip Afrikoje. Prispausti ligų ir skurdo, besidauginantys lyg žiurkės. Atvedantys į pasaulį naujas armijas išbadėjusių Dievo tarnų, nuolankiai bučiuojančių Šventiems Tėvams auksiniais žiedais nukarstytas rankas ir kojas. Neturintys ko valgyti tamsuoliai, statantys savo vedliams į svajonių kraštą rūmus. Afrikoje religija turi labai stiprias pozicijas ir iš skurdžios aplinkos išsiskiriančius turtus bei pastatus. Ten ji perka žmonių protą už maisto trupinius. Bažnyčia šventina bombas, tankus, karinius laivus, ką tik iš gamyklos išriedėjusius lėktuvus. Ne todėl, kad nukritusi bomba savo šventumu visų sielas akimirksniu pasiųs į dangų. O todėl, kad suluošintieji, bėgdami nuo mirties, puls į visus priimančius religijos gniaužtus. Todėl visada galima išvysti bažnyčios tarnus šalia tų priemonių, kurios neša mirtį ir nelaimes. Daug rečiau bažnyčia smerkia pasaulio kariuomenes ir jų naikinimo įrankius, kaip blogį. Nelaimės pripildo bažnyčias, o pilnos bažnyčios — kunigų duona, pinigai ir galia. Jie tai supranta. Kadaise patys buvo pavertę Europą siaubinga skerdykla. Sėdėjo savo dieviškos šlovės viršūnėje ir rodė meilę — degino gyvus, lupo odą, laužė kaulus, rovė replėmis papus, pylė išlydytą šviną į gerkles. Atkreipkite dėmesį, prieš ką dažniau pasisako bažnyčia — prieš karines pajėgas ar prieš mediciną ir pamatysite, kam jie tarnauja. Nelaimės ir skausmo nešėjams ar gyvybės sergėtojams. Medicina — bažnyčios priešas. Didžiausia nelaimė žmogui — prarasti sveikatą ir gyvybę. Bažnyčia klesti nelaimių metu, kai aptemsta protas. Kiekviena sistema rūpinasi jai klestėti palankiomis sąlygomis ir jų paikymu.

Kvailys praturtėja atimdamas. Protingas padaro taip, kad jam pačiam atneša, atiduoda ir dar padėkoja. Kunigai elgiasi protingai. Jie su Dievu uždari savo vidiniuose reikaluose ir ne tokie atviri, kai bandai patekti vidun.

Kai dauguma aplinkui valgo medų, nebūtina ėsti šūdą, kad atrodyti kitokiu.

Religingieji satanistai ir „nemokamą“ meilę dosniai dalinantys krikščionys — dvi to paties medalio pusės. Religinės nesantaikos beprasmybėje nepadeda nei Dievas, nei Šėtonas. Stabai naudojami lyg vėliavos lengvatikių kariuomenėms suvienyti, naikinant ir plėšiant nepaveiktus apgaulės. Su tokiu dievišku užnugariu nebaisu eiti mūšin ir mirti su šypsena. Kovon su pavojų keliančiais priešais ir visų bėdų kaltininkais. Ginti savo bukumą puolant visus, kas jį pastebi. Naikinti galinčius parodyti po „gėrio“ kauke pridengtus savanaudiškus siekius. Dievas su Šėtonu — išgalvoti personažai ir neturi nieko bendro su tiesa. Jais prisidengiama apsiskelbiant išrinktaisiais ir suteikiama sau teisė prievartauti nepaklususius pasaulėžiūrai, norui valdyti ir grobti.

Prirakinta laisvė

Kaime augo nuo pat mažens pririštas ir beveik nė karto nepaleistas šuo. Pagailo man jo, todėl nutariau leisti jam pabėgioti. Nuėmęs nuo kaklo grandinę pasitraukiau į šoną. Būdamas pagaliau laisvas, jis to visiškai nesuprato ir nesitraukė nuo būdos toliau, kaip per du metrus — tiek, kiek jį visada ribojo grandinė. Nusprendžiau, kad reikėtų padėti ir priėjęs pradėjau stumti šunį iš „užburto“ rato. Šuo spaudėsi prie žemės ir drebėdamas priešinosi, nenorėdamas trauktis nuo gyvenamosios vietos. Nutariau, kad po kiek laiko jis apsipras ir pasinaudos suteikta galimybe pats. Taip ir atsitiko. Po valandos lakstė kaip pamišęs didžiuliu greičiu ir atrodė be galo laimingas. Niekas neatkreipė dėmesio ir nepastebėjo, kaip jis iki vakaro papjovė porą niekuo nenusikaltusių vištų. Išaiškėjus pasekmėms, teko jį pasigauti ir vėl pririšti. Taip ir mirė pririštas. Moralas: Grandinė gali saugoti moralę, bet prirakintas laisvai gyventi neišmoksta. Grandinei nutrūkus, įgyta laisvė, kaip automobilis be stabdžių nemokančio vairuoti rankose, gali atnešti žudynės. Išmokusios gyventi laisvėje tautos laimi prieš savo piliečius sukausčiusias diktatūras.

Bijoti neišvengiamo — beprasmiška ir kvaila. Gyventi visą gyvenimą baimėje — apgailėtina. Bandymas pasijuokti iš mirties nėra jos šlovinimas. Mirtis su pomirtiniu gyvenimu šlovinami Biblijoje. Žudosi ne tie, kurie nebijo mirties, o tie kurie bijo gyvenimo ir turi patrauklių motyvų „keliauti“ anapilin.

Žmogus yra pats sau dievas. Ruling Class, The (1972):

— Iš kur jūs žinote, kad esate Dievas?
— Melsdamasis atrandu, jog kalbuosi pats su savimi.

Scientologija — profesionalūs smegenų plovėjai. Šiuolaikinė religija, naudojanti painius, logiškai skambančius argumentus. Jie jungia mokslą su savo melu ir melagingai priskiria sau mokslo pasiekimus. Prisidenginėja mokslininkų vardais ir terminologija. Naudoją metodą „9 kartus pasakyk tiesą, o 10 kartą įterpk savo melą“. Jei 9 kartus patikės ir patikrins, tai 10 kartą pasitikės. Jei norite sužinoti scientologijos pagrindus, galite pažiūrėti „Pietų parko“ (“South Park”), 9 sezono, 12 epizodą „Įstrigęs spintoje“ (“Trapped in the Closet”).

Kodėl dalis mūsų nekantraudami laukia astrologinių pranašysčių naujausiame laikraščio numeryje? Kodėl jomis tikime ir esame pasiruošę atitinkamai pagal jas elgtis? Juk nešališki patikrinimai ne kartą parodė astrologinių prognozių ir asmenybės apibūdinimų beprasmiškumą.

Labiausiai tikėtinas atsakymas būtų štai koks: Žmonės tiki astrologinėmis pranašystėmis ir prognozėmis todėl, kad nors ir kaip bebūtų keista, jos yra teisingos. Bet (ir tai labai svarbus “Bet”!) teisingos jos todėl, kad yra tokios bendros, neapčiuopiamos ir miglotos, kad tinka visiems ir bet kada.

Čia veikia psichologams žinomas reiškinys, vadinamas „Barnumo efektu“. Jis pavadintas praėjusiame amžiuje žinomo cirko savininko ir nenormalių daiktų demonstruotojo Fineaso Barnumo (Phineas Taylor Barnum 1790-1828) vardu. „Barnumo efektą” galima apibūdinti taip:

Žmogus linkęs sau asmeniškai priskirti bendrus, neaiškius, banalius teiginius, jeigu jam sakoma, kad šie teiginiai yra gauti ištyrus kažkokius tam žmogui nežinomus faktorius.

„Barnumo efektas“ psichologų tiriamas apie 40 metų. Per tą laiką psichologai nustatė, kokiomis sąlygomis žmogus tiki jam pateiktais teiginiais. O taip pat, kokie žmonės yra linkę tikėti ar netikėti, kokie teiginiai sukelia pasitikėjimą. Matyt, tai susiję ir su dideliu žmogaus susidomėjimu savo asmenybe ir jos likimu.

50-ųjų metų gale amerikiečių psichologas Rosas Stagneris (Ross Stagner 1909-1997) atliko klasikinį tyrimą. Eksperimente jis pakvietė dalyvauti 68 skirtingų firmų darbuotojus iš personalo skyrių. Jis jiems išdalino ir liepė užpildyti psichologinę anketą (testą). Ši anketa leido susidaryti kiekvienos asmenybės psichologinį portretą. Paskui, surinkęs šias anketas, psichologas sudarė visiems bendrą — falsifikuotą charakteristiką, naudodamas 13 frazių iš įvairių horoskopų. Vėliau, išdalinęs šią bendrą charakteristiką kiekvienam dalyviui, Stagneris pareiškė, kad jos sudarytos kiekvienam individualiai, remiantis ankstesniu psichologiniu testu. Jis paprašė kiekvieno dalyvio perskaityti savo charakteristiką ir prie kiekvieno sakinio pažymėti, kiek ji teisingai atspindi skaitančiojo charakterį. Vertinimų skalė buvo tokia:

Neįtikėtinai teisingai — teisingai — pakankamai teisingai — per vidurį — greičiausiai klaidinga — visiškai klaidinga.

Daugiau nei trečdalis atsakė, kad apibūdinimas yra neįtikėtinai teisingas, 40% — pakankamai teisingas. Beveik niekas neįvertino savo charakteristikos kaip visiškai klaidinga. O tai juk buvo personalo skyriaus darbuotojai, kurie, atrodo, yra patyrę žmogaus asmeninių savybių vertinime!

Šis testas atskleidė dar vieną įdomią „Barnumo efekto“ savybę. Štai kokias dvi frazes tiriamieji įvertino kaip neįtikėtinai teisingas: „Gyvenime jūs mėgstate šiokią tokią įvairovę, tam tikrą pasikeitimų lygį ir pradedate nuobodžiauti, jeigu jus vargina įvairiais apribojimais ir griežtomis taisyklėmis.“ ir „Nors jūs turite asmeninių trūkumų, tačiau, kaip taisyklė, mokate su jais susidoroti.“. Ir priešingai, visiškai klaidingais buvo pripažinti šie teiginiai: „Jūsų seksualinis gyvenimas neapsieina be problemų.“ ir „Jūsų viltys kartais būna pernelyg nerealios.“. Remiantis rezultatais galime daryti išvadą, kad „Barnumo efektas“ veikia su teigiamais teiginiais. Ir tai ne nuostabu. Mums visiems nėra malonu apie save sužinoti ką nors neigiamo.

Panašūs tyrimai buvo ne kartą atlikti skirtingais variantais. Taip 60-ųjų metų gale vienas prancūzų psichologas patalpino laikraštyje reklamą, siūlydamas savo, kaip astrologo, paslaugas. Jis gavo šimtus užsakymų ir išsiuntė užsakovams vieną ir tą patį „horoskopą“. Horoskopas buvo sudarytas bendromis, neapibrėžtomis frazėmis. Ir ką gi? Daugiau nei du šimtai užsakovų parašė jam laiškus su padėkomis už nuostabiai tikslų, meistriškai sudarytą horoskopą.

Australijos profesorius, psichologas Robertas Trevetenas reguliariai vertė savo pirmakursius studentus užrašinėti savo sapnus arba aprašyti, ką jie mato spalvotose rašalo dėmėse (Roršaro testas). Vėliau, „apdirbęs“ duotą medžiagą, profesorius, kaip didžiulę paslaptį, pateikdavo tą pačią (visiems vienodą) „asmenybės analizę“ iš 13 frazių, kurią naudojo Rosas Stagneris, ir prašydavo išsakyti nuomonę apie šios analizės teisingumą. Tik po to, kai kiekvienas studentas, girdint visai auditorijai, pareikšdavo, jog yra visiškai patenkintas analizės teisingumu, Trevetenas leisdavo jiems pažvelgti į vienas kito popierius. Jis manė, kad tai puikus praktinis darbas įvedant studentus į psichologijos kursą.

Kokie dar faktoriai, be atsargaus neapibrėžtumo, su iš esmės teigiamomis frazėmis, verčia tikėti būrimo rezultatais? Žinoma, naivūs ir lengvatikiai žmonės papuola lengviau. „Barnumo efektas“ vienodai veikia tiek vyrus, tiek moteris. Astrologo prestižas ir populiarumas daro nedidelę įtaką, tačiau niekada nepakenkia pabrėžti, kad jis naudojasi, pavyzdžiui, slaptomis babiloniečių žiniuonių žiniomis, asmeniškai perskaitytomis nuo molinių lentelių.

Svarbus faktorius — kokius klausimus astrologas užduoda skirtus analizei. Pvz., žmonės daugiau tiki tais, kurie klausia tikslios gimimo datos ir vietos. Taip amerikiečių psichologas Rodas Snaideris davė savo tiriamiesiems vieną ir tą patį horoskopą. Horoskopais buvo patenkinti labiau tie, kurių „sudarymui“ profesorius klausė ne tik gimimo metų ir mėnesio, bet ir gimimo dienos su valanda.

Dar vienas faktorius „Barnumo efekto“ veikime yra tai, kad mes mėgstame komplimentus, bet abejotinai žiūrime į mums skirtus kritiškus pasisakymus. Tai dar nereiškia, jog tam, kad patikėtumėme horoskopu, jis turi būti sudarytas iš vienų pagyrimų. Leistinos ir kai kurios užuominos į atleistinus mūsų charakterio trūkumus. Viename eksperimente Rodas Snaideris ir jo bendradarbiai nustatė, kad astrologiniai charakterio apibūdinimai buvo labiau priimami, jeigu juose būdavo penkis kartus daugiau teigiamų pastebėjimų apie charakterį, negu neigiamų. Štai, pavyzdžiui, charakterio apibūdinimas, gautas, tiesa, ne iš astrologo, o iš grafologo, bet skirtumas čia nedidelis:

„Optimistas, visada žiūri į ateitį. Ekstravertas. Turi išlavintą intelektą. Kultūringas. Ryžtingas. Yra užsispyrimo požymių. Greito proto, tačiau darbe blogai susidoroja su smulkmenomis ir tuomet prireikia darbuotojų, kuriems jas būtų galima pavesti.“

Tai tipiškas teigiamas apibūdinimas, kurį mielai priims bet kuris užsakovas. Pabrėžti du trūkumai. Tačiau tai padaryta taktiškai. Tie trūkumai žiūrisi beveik kaip privalumai: „yra užsispyrimo požymių“ (o juk užsispyrimas — beveik atkaklumas) ir „blogai susidoroja su smulkmenomis“ („prireikia darbuotojų“ šioje situacijoje reiškia, kad gali vadovauti žmonėms). Pagalvokite, ar daugelis priimtų kaip teigiamus tokius apibūdinimus su tokiomis išvadomis: „yra intelekto požymių“ ir „sunkiai masto, bet gerai susidoroja su smulkmenomis“.

Dar vienas faktorius, tarnaujantis „Barnumo efektui“, toks:

Į astrologus dažniausiai kreipiasi nelaimingi, susirūpinę, susipainioję gyvenime, puolę į depresiją, bijantys ateities žmonės.

Ar šių simptomų rinkinys nepaaiškina padidėjusio tikėjimo Astrologija priežasties, paskutiniais metais apėmusio mūsų visuomenę? Tokiems žmonėms kaip niekad reikia teigiamos ir „senovės kultūra“ pagrįstos prognozės apie jų charakterį ir ateitį. Jiems tai kaip savotiška psichoterapijos forma, sumažinanti jaudulį, baimę, abejones dėl ateities. Skirtingai nuo kitų terapijos formų, kurios reikalauja paciento pastangų pripažinti ir suprasti savo problemas, o vėliau pakeisti požiūrį į gyvenimą ir elgesį, čia reikalaujama tik duoti astrologui savo gimimo datą ir vietą.

Bėgant laikui, pranašystės darosi vis labiau įtikinamos ir pasiteisinančios. Į šią atminties savybę atkreipė dėmesį dar Froidas: žmogui būdinga atsiminti teigiamus pasisakymus apie jį ir užmiršti neigiamus. Svarbu ir tai, kad astrologo paslaugos dažnai kainuoja. Užmokėjęs už asmeninę konsultaciją ar visą horoskopams pašvęstą žurnalą, pirkėjas pasąmonėje nesutiks pripažinti, kad pinigus išmetė veltui.

Ir dar vienas efektas, žinomas psichologams: horoskopai veikia žmones, kuriems jie sudaryti. Pvz., perskaičius, kad jūsų ženklui būdingas sąžiningumas, jūs stengsitės netėkšti veidu į purvą ir palaikyti savo žvaigždyno reputaciją.

Pagal S.S.Stepanovo knygą „Ką jūs žinote ir ko nežinote apie save ir kitus“.

Sėdi žmogus prie stalo ir staiga, pokštelėjusi, perdega stalinė lempa. „Prakeikta lempa!“ krūptelėjęs pagalvoja žmogus ir supykęs trinkteli ranka per jos korpusą. O kitą rytą pasakoja, kad dėl neužbaigtų darbų ir kitų reikalų kalta lempa, nes ėmė susna šviečianti ir perdegė.

Ir nuskambėjo žmogaus makaulėje balsas: „Jeigu lempa yra negyva ir aš pats ją pagaminau, išeina, esu pats kaltas? Nea... taip netinka!“ Kad galėtų suversti kažkam kitam atsakomybę ir kaltę, žmogaus protas dirbo kaip įmanydamas. Kam kaltinti save, jeigu tam yra daiktai. Kalta gali likti ir už save neatsakanti, negalinti apsiginti ir pasiteisinti lempa, kuri nuo kištuko strypelių iki paskutinio stikliuko ir varžtelio tėra žmogaus kūrinys ir įrankis. Tad sugalvojo žmogus sudvasinti daiktus ir suteikti tuo jiems daugiau „savarankiškų“ galių. Ir ėmė spardyti automobilius, daužyti kompiuterius, smurtauti prieš kitus nekaltus objektus. Kaip Dievo sukurti žmonės nusidėjo ir buvo nubausti, taip nusidėjusius daiktus baudžia daiktų dievas — žmogus. Norėdami išsisukti, ant kažko išsikrauti ir sukrauti, prisigalvojo žmonės įvairiausių psichologinių suktybių. Šamanai visokie su Bažnyčia neblogai tuo verčiasi apie dvasias ir vaiduoklius kalbėdami. Kaip nesinaudosi tais, kurie patys pripažįsta savo kvailumą ir bukumą. Ale mokslas niekingas įrodinėja, kad daiktuose dvasių ir savarankiškų sielų nėra, griaudamas panašias teorijas. Daiktai jam materija bedvasė ir įrankiai žmogaus rankose. Tuo atima savarankiškai mąstantį, bet pasipriešinti negalintį atpirkimo ožį. Kaltininką, ant kurio, vardan sielos ramybės, galima suversti nuodėmes, blogybes ale nesėkmes.

Bet gyva dar mintis, kad daiktuose dievai, dvasios, džinai ale visokie prakeiksmai su palaiminimais sėdi. Nematomi tyko kiekvienoje „lempoje“ su savo keliais nežinomais ir nesuprantamais kėslais ale netikėtumais žmonių likimus valdo. Kaip tie telpa ne tik į didelius, bet ir mažus objektus — velniai žino. Dalis žmonių supranta, kad sukčiauja prieš save ir kitus, bet viešai prisipažinti tame ne taip malonu, kaip suspardyti kokį už kampo ar laido užkliuvusį siurblį. Ryškiai, jį vairuojantis džinas teises nusipirko.

Žmogaus kūnas — gyvybės namai, susiformavę milijonus metų trukusios evoliucijos metu. Dauginimasis — natūralus reiškinys, be kurio neišgyventų ir netobulėtų gyvybė, keisdamasi iš kartos į kartą. Panieka su pasišlykštėjimu savo namais ir savo paties atsiradimo proceso siejimas su nusikalstamu nepadorumu gimė iš realybės (evoliucijos dėsnių) neišmanymo ir lytinių organų asocijavimo su tuštinimosi procesais.

Aš inteligentas... kokie dar šūdai?

Žmogaus kūne nėra nereikalingų organų. Nėra įrodyta, kad viena kūno dalis mažiau „dvasinga“ už kitą (pvz., odos lopinėlis iš užpakalio spinduliuoja didesniu blogiu, nei lopinėlis iš galvos). Žinoma, galima niekinti žmones šluojančius gatves, tvarkančius kanalizaciją, išvežančius šiukšles, juoktis ir niekinti gydytojus, studijuojančius bei prižiūrinčius intymias kūno vietas, kurti anekdotus apie ginekologus. Galima į juos žiūrėti iš aukšto, kaip į tas kūno dalis, kurios susijusios su organizmo nepanaudotų medžiagų šalinimu. Bet vargu, ar žmonės, niekinantys ir smerkiantys visuomenės-organizmo „sanitarus“, patys yra dvasios galiūnai, esantys aukščiau už tuos, kuriuos niekina. Jie ne ką mažiau tuštinasi... tik, matyt, niekaip negalėdami susitaikyti su šia savo „bėda“, griebiasi atsiribojimo metodo ir stoja į poziciją reiškiančią, kad su tuo neturi nieko bendro. Taip jau atsitiko, kad dauginimosi funkcijas atliekančios kūno dalys teritoriniu atžvilgiu susijusios su tuštinimosi procesais. Tai ant dauginimosi per asociacijas meta neigiamo įvaizdžio šešėlį.

Su panieka žiūrintys į žmogaus kūną pamiršta, kad protas be kūno egzistuoti negali. Kad kūne gali trūkti smegenų — labiau tikėtinas atvejis. Gal kada nors žmonijai ir pavyks sukurti žmogų be užpakalio ir to, koks turinys iš ten randasi.

Papai ir varpos

Keista, kai žmonės skiria astronomines baudas už vienos Janet Jackson krūties viešą parodymą, nors patys matė ir čiulpė ne vieną, o visus du papus nuo pat kūdikystės. Regis, tada papai jų netraumavo ir moralei neigiamos įtakos neturėjo. Žmonės suauga ir jų psichikai nuoga krūtinė stebuklingu būdu ima daryti mistiškai neigiamą įtaką labiau, nei būnant vaikais. Dvasinėmis traumomis, pamačius nuogą kūną, kartais dangstomi labiau materialūs dalykai. Tik, nenorėdami pasirodyti pasipelnyti siekiančiais materialistais, žmonės vaidina milijonų vertas dvasines kančias. Jie galėtų sėkmingai po teismus užtąsyti savo motinas ...už nesubrendusių kūdikių tvirkinimą papais. Moters krūtinės laikymas pasišlykštėjimo vertu objektu, kurį reikia slėpti kaip raupsuotą veidą, parodo visuomenės požiūrį į moterį ir jos kūną. Jeigu reikia slėpti sveiką kūną, kodėl iki šiol nešaudomi gatvėse pasirodantys invalidai su įvairiais defektais? Kur žiūri Fiureris? Ką ten papus... vaikai nuo pat mažens mato lytinius organus. Dažniausiai savo, bet irgi trauma. Ne tik mato, bet ir čiupinėja juos. Reikia kažkaip spręsti klausimą. Gal nupjaunam organus arba išduriam akis? Mergaitėms geriau — joms nelabai yra į ką žiūrėti. Bet berniukai... kiekvienas žvilgsnis žemyn — tiesus kelias į pragarą ir metrinė vinis į moralės karstą. Augdami (dėka suaugusių) vaikai pradeda „suprasti“, kad tai, su kuo gimsta kiekvienas ir kas ankščiau atrodė natūralu ...taip nėra. Savęs reikia gėdintis. Vaikai sužino, kad jie yra šlykštūs, o kito žmogaus kūnas yra dar šlykštesnis. Kito žmogaus kūnas — baisus garbės ir orumo įžeidimas. Kitas žmogus — garbės ir orumo įžeidimas. Užmušt gaidį! Žinoma, nereikia mosuoti savo ataugomis prieš kitus ten, kur žmonės to nesitiki ir nelaukia, bet kai kurių kūno dalių tapatinime su blogiu nereikėtų ir padauginti.

Malonumo alternatyvai — NE!

Sekso (gyvybės pagrindo) smerkime daugiausiai nuveikė nelogiškos mąstysenos atstovai, labiau vertinantys ne gyvybės tęsimą žemėje, o mirtį ir pomirtinį gyvenimą Rojuje, kaip galutinį ir geidžiamiausią tikslą. Gyvybės egzistavimas ir tolesnis dauginimasis trukdo žmonijai užbaigiant „žemiškąją“ egzistavimo pakopą ir visiems nukeliauti Rojun (t.y. numirti). Nes ten patenka tik numirėliai. Gyviems ir besikrušantiems pomirtiniame pasaulyje vietos nėra. Todėl buvo smerkiama viskas, kas susiję su gyvybės palaikymu ir dauginimosi pagrindu — seksu. Kita smerkimo priežastis — religijos visais laikais naikino alternatyvias palaimas, konkuruojančias su „Dieviška malone(malonumu)“, kadangi žmonės, turėdami malonumo alternatyvą žemėje, mažiau domėjosi malone(malonumais) danguje. Paprasti žmonės irgi mielai riboja konkuruojančius malonumus priešingai lyčiai. Vyrai neigiamai reaguoja į moterų galimybes matyti kitus plikus vyrus. Moterims nepatinka vyrų galimybės spoksoti į kitas plikas moteris. Šalinama konkurencija ir stiprinama monopolija, žinoma, ne iš savanaudiškumo... o giliai dvasiniais pagrindais.

Taip ir atsiranda hipotezės, kad sekso trokšta tik dvasinės padugnės ir gyvuliai — žmogus yra aukščiau to. Velniop Evoliucijos bei išlikimo dėsnius — pasmerkime seksą kaip reiškinį, žlugdantį visuomenę ir jos moralę. Šlovinantys mirtį ir pomirtinį gyvenimą Rojuje mato sekse priešą. Jis kliudo įgyvendinti „šventą“ planą, kad visi žemės gyventojai nesimylėdami išdvėstų. Slėpkime informaciją ir skelbkime, kad seksas — nuodėmė. Nebus sekso — nebus blogio. Gyvensime gražiai ir laimingai artimiausius ~100 metų, kol paskutinis žmogus neprisijungs prie anapilin nukeliavusios civilizacijos, tobulesniame egzistencijos pasaulyje be kūniškų pagundų.

Žmogaus egzistavimo pagrindas įvardinamas kaip nepadorus reiškinys, kurio reikėtų šalintis, kelia kaltės jausmą tam, kuo užsiimant tęsiamas žmonijos egzistavimas. Informacijos susijusios su seksu draudimas veda link informacinės tuštumos smegenyse — nežinojimo. Žmogus priverstas naudotis žemėlapiu su skylėmis ir jose atsidūręs dažnai pasiklysta. Skelbti ir laikyti seksą abstrakčiu blogio šaltiniu — idėja su šalutiniu poveikiu. Žmonės ima vengti jo net ir tada, kai jis turėtų sujungti du žmones, tartum jie darytų kažką blogo.

Kodėl taip atsitiko ir kaip tai susiję su seksu?

Nuo kūdikystės esame barami ir smerkiami tėvų (vaikystės autoritetų) už tai, kad prisišikame ir prisimyžame. Esame per maži suvokti, jog tėvai mus bara ne už tai, kad šaliname atliekas iš organizmo, o kad sutepame drabužius, kuriuos tėvams reikia plauti — pridarome kitiems problemų. Su organais, kaip su lytiniais, o ne tuštinimosi, barimas neturi nieko bendro. Bet augant „kritika“ taip stipriai įsitvirtina sąmonėje, jog skirtumo, už ką esame barami, iš pradžių dėl savo kvailumo, o paskui dėl „tradicijos“, žmonės jau ir nebando įžvelgti. Žmonės gėdinasi tų kūno dalių, su kuriomis atliko „negerus dalykus“. Tuštinimosi organai apauga neigiama asociacija, jog jie kelia rūpesčius ir tai, kas su jais susiję, atneša daugiau blogo, nei gero. Kai pagaliau ateina laikas su jais daryti kažką gero — suteikti sau ir kitam malonumus, pratęsti giminę, tarpkojo įvaizdis būna jau sugadintas ir tamsus šešėlis krenta ant visko, su kuo jis susijęs. Šikimas ir dauginimasis tampa sujungtais reiškiniais, kaip dvi šakos ant to paties kamieno. Šūdai, myžalai ir seksas randasi žemiau bambos — tuo viskas paaiškinta.

Psichologinis kontraceptikas

Teigimas, kad „seksas=blogis“ senovėje atliko ir psichologinio „kontraceptiko“ vaidmenį. Nesimylėti — veiksminga priemonė apsisaugoti nuo vaikų. Tad suaugusieji, norėdami pasiekti, jog vaikai pasislėpę nesimylėtų ir nereikėtų išlaikyti dar savimi nesugebančius pasirūpinti vaikus ir jų tokias pačias atžalas, stengėsi vaikams sukelti pasišlykštėjimą seksu.

Moraline-psichologine „kontracepcija“ rūpinosi paprasti ir „šventi“ tėvai. Mergaitėms jie aiškino apie tai, kokia šlykštynė auga pas vyrus tarp kojų ir kad nieku gyvu jos nesiartintų prie tos pabaisos. Dora mergaitė, pamačiusi tokią baisybę, galėjo ir nualpti. Žaltys gal ir buvo ta simbolinė varpa, sugundžiusi Ievą paragauti saldaus-uždrausto vaisiaus. Sunku buvo Ievai atsilaikyti prieš akyse pastoviai tabaluojantį ant Adomo pakabintą Dievo kūrinį. Vaikščiodamas visiškai nuogas, Rojaus ekshibicionistas apsunkino pirmos moters susilaikymo kančias iki jos jausmams nepakeliamo lygio.

Berniukams gi aiškino, jog dailioji lytis graži tik iš išorės, o jos viduriai — baisesni už baisiausią pasišlykštėjimą. Postringavo, jog nulupus bobai odą ir išvertus žarnas, ne tokia ji graži ir kvepianti, kaip gali pasirodyti iš išorės. Valdymo viršūnėje bažnyčia neapsiribodavo vien teorijos dėstymu, kartais užsiimdavo ir praktika tas raganas atskleisti. Moteryse veisėsi velniai, siera, smarvė, glitūs skysčiai ir kiti ingredientai. Kuo gražesnė moteris, tuo šlykštesnė ir nuodėmingesnė ta „ištvirkėlė“ viduje. Moters tarpkojis — vartai į Pragarą. Perspėdavo moralės sergėtojai. Kūniški malonumai sudarė rimtą konkurenciją nekaltybe pasižymintiems Rojaus sodams. Ne veltui kunigais galėjo būti tik atsilaikantys prieš siaubingą blogį — seksą ir jį siūlančias velnio pakalikes — bobas. Žinoma, sekso draudimo kunigams tikroji priežastis nebuvo tokia dvasinga ar kilni. Bažnyčios vadovai rūpinosi, kad kunigai neturėtų palikuonių (tame tarpe žmonų, kurios paprastai gyvena ilgiau už vyrus) ir nesusigundytų perleisti bažnyčios tarnyboje užgyventų turtų nepageidaujamiems asmenims.

Malonumas ir kančia

Seksas teikia malonumą. O žmonės žino „taisyklę“, kad norint gauti kažką malonaus, dažniausiai reikia pakentėti arba kažko atsisakyti (apie tai moko ir Biblija). Norint būti aukščiausios moralės, kaip Kristus ar belytis Dievas (sugebėjęs kažkaip apvaisinti Mariją), reikia kentėti. Todėl radosi daug „vedlių“, pasiryžusių kankinti save ir kitus žemėje dėl kokio nors dangiško malonumo ar tikslo, dažniau tarnaujančio kankintojo interesams. Jeigu susilaikymas prisideda prie kančios — gerai. Juk kančia tai kelias link gėrio. Sekso malonumai prieštarauja kentėjimui, kas verčia religingus žmones jo atsisakyti. Persmelkti religinių mokymų bei siekdami „moralinių aukštumų“ žmonės atmeta seksą, kaip nesuderinamą trukdį link aukštos moralės. Yra pilna kvailiu, kurie ne tik atsisako malonumų, bet žengia dar toliau savęs kankinimo srityje. Jie žaloja save galvodami, kad kuo ilgiau kentės, tuo šventesni bus. Kankinimasis tokiais atvejais net neprivalo būti susijęs su tikslu. Žmonės organizuojasi šventes, kur save ir vienas kita lupa iki kraujo rykštėmis ar kalasi vinis į kūną. Dažna moteris gali paliudyti, kad, nusipjovus pimpalą, vyrui greičiau išdygs ragai, nei aureolė.

Pats seksas nėra nuodėmingas ir blogas. Vaikus reikia paruošti gyvenimui iki hormonų audros, kad ta nenuneštų stogą. Mokyti atsakomybės su pagarba savo ir svetimam kūnui. Aiškinti apie žmogaus sandarą. Bandymas nuslėpti tai, ką visi turi ir mato kiekvieną dieną panosėje, yra kvaila. Kaip matyti savo kūną yra normalu, taip kito žmogaus matomas kūnas irgi nėra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Jeigu nuogas kūnas laikomas pasišlykštėtina nešvankybe, nieko nuostabaus, jog ta „šlykštynė“ vėliau žeminama, deginama cigaretėmis, prievartaujama, pjaustoma ir spardoma.

Mums nepatinka matyti, kaip mylisi kiti, nes tai besikrušantys konkurentai, kurie dauginimusi potencialiai kėsinasi į teritoriją.

Dauginimasis didina palikuonių kiekį. Besimylintys potencialiai plečia savo galybę, kol jūs stovite ir žiūrite. Pasąmonėje žmonės suvokia, jog besidauginantys kiti palaikys labiau savo, o ne jūsų liniją. Pabunda instinktai, kuriems tai nepatinka ir nemalonu, nes norėtųsi, jog ne kiti, o jūs karaliautumėte žemėje, sėdami savo sėklą.

Sekso vertinimas būna priešingas priklausomai nuo to, kas jame dalyvauja — patys ar tuo mėgaujasi kiti. Žmonės yra egoistai ir savanaudžiai, kuriems nepatinka matyti, kaip kiti patiria didesnį malonumą, nei jie patys ir kad vieta užimta. Patinai nemėgsta kitų patinų, patelės - patelių. Patinai susierzina ir mieliau laiko nuodėme, kai kitas patinas dulkina kokią patelę. Patelės susierzina, kai patinas renkasi dulkinti kitas dvipapes, o ne jas. Smerkimas gimsta iš egoizmo ir pavydo svetimam džiaugsmui ir dauginimuisi. Aršumas didesnis, jeigu „stebėtojas“ negali sau to leisti — pvz., pensininkai ir kunigai. Panašiai galite būti apkrautas padangomis ir padegtas, jeigu bandysite valgyti gardžiai kvepiančią ir taukais varvančiais bandelę su mėsa iš bado mirštančių afrikiečių akyse.

Proto priešpastatymas seksui.

Teigiama, kad dažniau užsiiminėjantys seksu yra kvailesni ir atvirkščiai. Malonumą laikyti nuodėme dėl to, jog tai malonu, o organizmui sunku atsilaikyti — kvaila. Jei žmogus sako, kad nuogo kūno demonstravimas yra šlykštus reikalas, tai nereiškia, jog jis estetas — jis tiesiog nekenčia kitų žmonių kūnų.

Šikimas ir myžimas — aplinkos teršimas ekskrementais su seksu neturi nieko bendro. Viena, kai teršiama aplinka (smirdi, mikrobai, nehigieniška), o kita, kai du žmonės keičiasi skysčiais tarpusavyje, jausdamiesi laimingi, lyg gerdami saldžiausią nektarą. Suprantama, jog panaudotų prezervatyvų nereikėtų mėtyti ten, kur jie naudojami. Jei seksas nuodėmė, tai gyvybė nusikaltimas. O kad vaikai netyčia pamato... na ir kas? Paaiškinti, kad GYVYBĖS ATSIRADIMAS yra natūralus procesas, būdingas bet kuriam žmogui. Nėra reikalo traumuoti postringaujant, kad tai nuodėmingas nusikalstamas ir įžeidimas aplinkiniams. Tiesa geriau už melą ar tiesos nebuvimą. Tėvai meluoja vaikams apie gandrus, kopūstus, Kalėdų senius... o paskui stebisi, kodėl tie išauga melagiais... galvojančiais, kad siekiant tikslo meluoti kartais yra būtina. Žinoma, pačių vaikų iki pilnametystės nereikėtų įtraukinėti į seksą, nes jie dar nesuvokia savo kūno tikrosios vertės ir proceso rizikos, kuo kartais naudojasi nesąžiningi suaugę.

Prostitucija

Nėra nieko nusikalstamo ar smerktino, kai vienas žmogus savo noru teikia paslaugą, o kitas savo noru ja naudojasi. Jeigu Sekse nėra vieno asmens prievartos prieš kitą asmenį ar apgaulės, nėra nieko nusikalstamo ar smerktino. Seksas ne narkotikai, alkoholis ar rūkymas — jis nekenksmingas organizmui nei fiziškai, nei protiškai. Seksas organizmui netgi naudingas. Kartais žmonės bando prostituciją prilyginti smurtui ar žmogžudystei. Bet žmogžudystė yra vieno žmogaus prievarta prieš kitą žmogų. Lyginti žmogžudystę su prostituciją — logikos ir abipusio savanoriškumo principų nesuvokimas. Trečio asmens (nedalyvaujančio savanoriškuose mainuose) bandymas primesti savo subjektyvias „moralės normas“ kitiems dviem besimylintiems žmonėms (savo noru atliekantiems abipusius mainus) yra PRIEVARTA. Nusikaltėlis yra prievartaujantis, o ne du savo noru besimylintys žmonės. Kartais prostitucijos priešininkai remiasi teiginiais, jog prostitucija yra nusikaltėlių pajamų šaltinis ir vien tuo ji yra nusikalstama arba, kad ji kenkia žmonėms. Automobiliai pražudė kur kas daugiau žmonių, nei prostitucija. Jie irgi yra nusikaltėlių pajamų šaltinis. Kodėl niekas neuždraudžia jų? Daug žmonių važiuodami žuvo patys ir sužalojo kitus. Bet kaltas juk ne automobilis (seksas-prostitucija), o nemokantys jais važinėti žmonės. Reikia mokyti vairuoti, o ne drausti automobilius (seksą). Ne visi užaugo princais ir gražuolėmis su plačiu pasirinkimu. Legaliai pirkti turi būti lengviau, nei prievartauti.

Prostitucija ir prekyba savo kūnų.

Statybininkai ir sportininkai irgi savo kūną pardavinėja. Kartais net neslepiama už kiek sportinis klubas nusipirko sportininko kūną. Savo kūną parduoda visi... smegenis, rankas, kojas... kas tarp kojų. Ar sporto klubų vadovus reikėtų pasodinti į kalėjimą už sąvadavimą, nes tie perka ir parduoda sportininkų kūnus tam, kad patenkintų minios poreikius, susirenkančius pažiūrėti malonių akiai reginių, kur garbinamas kūnas?

Klaidingas religinis auklėjimas formuoja elgesį, kai procese nedalyvaujantys žmonės, prisidengdami mazochistine „aukštesne morale“, prievarta kišasi, į kitų žmonių savanoriškumo pagrindu paremtus tarpusavio mainus. Viskas moralu, kas priimtina abipusiai savanoriškuose mainuose dalyvaujantiems žmonėms. Nuo 18 metų žmogaus kūnas yra jo nuosavybė ir jis turi teisę su juo daryti, ką tik nori, nekenkdamas kitiems.

Ar norėtum, kad tavo motina dirbtų viešnamyje?

Nėra skirtumo, kuo žmogus dirba. Prezidente, šlavėja, prostitute, inžiniere ir t. t.. Svarbu, kad darbas būtu malonus ir susijęs su kuo mažesne rizika gyvybei. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo ir kūno šeimininkas ir tik jis pats turi teisę nuspręsti, ką jis su tuo gali daryti. Žinoma, jei tuo užsiimta partneris, su kuriuo turimi lytiniai kontaktai, galima padėti jam pakeisti profesiją iš savisaugos, o ne „moralinių“ sumetimų. Nes prostitucijos darbo trūkumas — didesnė rizika užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Sutuoktinis gydytojas taip pat į namus gali dažniau parnešti ligą. Šachtininko profesija dar pavojingesnė ir kenksmingesnė nei prostitutės, bet dėl to ji nelaikoma didesniu blogiu.

Žmonijos prioritetai

A. Žmonija turi gyventi (išlikti).
B. Gyvenimas turi būti geras ir malonus.

Prostitucijos legalizavimas (dėl didesnės ligų perdavimo rizikos) kenkia punktui A.
Prostitucijos draudimas kenkia punktui B.

Ką daryti, kad nereikėtų vardan vieno atsisakyti kito? Kovoti ir naikinti lytiškai plintančias ligas, kurios ir yra žmonijos išlikimo ir malonumo priešas, o ne pats malonumas.

Pienas = seksas. Salmoneliozė = lytiškai plintančios ligos.

Kai žmonės pamato salmonelioze apkrėstą pieną, jie pasako „blogas pienas“, neatskirdami ligos sukėlėjo nuo pieno. O juk ne pats pienas yra blogas. Blogio kaltininkas —salmoneliozė. Ir ne prieš pieną reikia kovoti, o prieš salmoneliozę. Idealiausia būtų išvalyti jį nuo ligos sukėlėjo neišpilant ir nesunaikinant. Kam nušauti arklį, jeigu jam į koją įstrigo vinis?

Žmonės mato ligų kankinamą seksą-malonumą ir sako „seksas yra blogis“. Jie neatskiria sekso-malonumo nuo ligų ir dėl to klaidingai galvodami, jog pavojų kelia pats malonumas, ragina drausti ir naikinti seksą-malonumą, kaip blogio priežastį. Kartu su parazitu šaudo arklius. O juk ne pats seksą-malonumas yra blogis. Iš tiesų kenksmingi yra virusai, parazitai, grybeliai ir t.t., trukdantys žmonijai be pašalinio-neigiamo poveikio nerūpestingai mėgautis gyvenimu, suteikiantys „blogą“ atspalvį. Vietoj, investavimo į kovą prieš seksą-malonumą, geriau investuoti į medicinos kovą prieš lytiškai plintančias ligas.

Melas

Siekdami tikslo-sekso žmonės gali meluoti-klaidinti — nuslėpti, kad serga. Blogis yra ne pats tikslas-seksas, o melas, norint gauti sekso. Apgaudinėti ir meluoti galima norint gauti ir pinigų, duonos. Bet kalti tame ne pinigai ar duona o apgaulės būdu jų siekiantys žmonės ir nesąžiningi tikslo siekimo metodai. Sąmoningai nuslėpęs ligą ir užkrėtęs, sužalojęs kitą žmogų, mainų dalyvis turėtų būti baudžiamas už partnerio neįspėjimą (nuslėpimą) apie intymių mainų pasekmes.

Visuomenė turi labiau orientuotis ne į kovą prieš seksą, o į kovą prieš melą ir apgavystes. Kaip ji kovoja ne prieš pinigus ar turtą, o prieš sukčius, kurie apgaule bando visa tai pasisavinti.

Ištikimybė

Mainų dalyviai gali meluoti ir nesilaikyti pažadėtos ištikimybės savo partneriui, sutuoktiniui. Jeigu sutuoktinis pažadėjo būti ištikimu, bet apgavo savo partnerį ir sulaužė pažadą, jis — melagis. Ne seksas ir prostitucija tame kalti ir blogi, ne siekiamas objektas, o siekimo būdas apgaule arba prievarta. Kaltas yra melagis-pažadukas žmogus, dažniausiai linkęs meluoti ne tik sekso bet ir kitomis progomis. Suversti atsakomybe ir kaltę ant sekso, saldainių, automobilių ar pinigų jog jie kažkaip „vertė meluoti“ — bandymas nusimesti nuo savęs atsakomybę ir veidmainystė. Negalima kaltinti vynuogių, jeigu siekdama jų lapė nusilaužė koją ir vilkui sprandą nusuko.

Pornografija

Išvadinti seksą pornografija ir apkaltinti, jog jis žlugdo moralę, kaip apkaltinti dėl to paties pinigus. Paimkime į rankas 5 Lt kupiūrą ir pažvelkime atidžiau. Pavartykime rankose ir pabandykime surasti toje kupiūroje savarankiško mąstymo mechanizmą, smegenis, burną? Ar atėjo didelis pinigas, baisus monstras... sumušė, prigrasino ir privertė žmoniją daryti nusikaltimus? Jei banditas užpuolė ir apiplėšė žmogų... ar kalti yra pinigai, kuriuos jis iš to žmogaus atėmė? Gal tada pinigus sodinkime į kalėjimą? O gal kaltas yra nusikaltėlis, siekęs tų pinigų, pažeidžiant kito žmogaus teises. Nekaltinkite sekso, kaltinkite žmones, kurie nemoka juo naudotis. Kaip kaltas ne peilis, kuriuo buvo kažkas papjautas, bet tas, kuris pjovė. Su peiliu galima pjauti ir duoną, drožinėti skulptūras. Apkaltinti neturintį burnos, su kuria galėtų pasiteisinti, ir smegenų — lengviausia išeitis. Tokiu atveju kalti ir kūdikiai, kuriuos nusikaltėliai pagrobia iš mamų, nes dėl jų ir vyko nusikaltimas. Žmonija greitai suranda kaltus, kad tik patiems neprisiimti atsakomybės.

Nereikėtų maišyti sekso su nusikaltimais.

Dalis moralistų mėgsta vardinti: sukčiai, vagys, žudikai, pedofilai, prievartautojai ir... prostitutės.

Ekshibicionistai rodo lytinius organus, nukreipdami savo veiksmus į konkrečius žmones ir negavę tų žmonių išankstinio sutikimo su jais taip elgtis. Jie daro tai prieš žmonių valią. Prostitucija — dviejų žmonių savanoriška veikla. Prieš mylėdamiesi jie vienas kito atsiklausia ir suderina mainų sąlygas.

Pedofilija — protiškai nesusiformavusių ir dėl to už savo veiksmus vis dar nesugebančių atsakyti bei silpnai besiorientuojančių vertybių mainuose, vaikų (kartais netgi prievartinis) išnaudojimas. Kai koks senas, patirties bendravime turintis, „sifilitikas“ sugalvoja už šokolado plytelę (kainuojančią 3,45 Lt) patenkinti savo lytinius poreikius, išnaudojant silpnapročius (mažus vaikus), tiems netgi džiaugiantis, jog gavo paskanauti gardaus saldumyno. Panašiai kolonistai keitė veidrodėlius į auksą.

Valdžia ir visuomenė turėtų užsiimti silpnapročių (mažų vaikų) apsauga, jog tie nebūtų apgauti dėl savo kvailumo, kol užaugs ir taps protingais. 16-18 metų tokia apsauga būtų nutraukiama — žmogus tada turėtų teisę apsispręsti pats, kokią savo nuosavybę ir už kiek gali mainyti.

Dangstyti SAVE nuo SAVĘS — kvailas užsiėmimas.

Suaugę laikui bėgant pamiršta, jog vaikai irgi turi lytinius organus, mato ir čiupinėja juos kiekvieną dieną. Bandymas nuslėpti, o ne paaiškinti tai, kas natūralu yra ne vaikų, o suaugusių kvailumo problema. Protingais žmones daro teisingos informacijos gausa, o ne jos ribojimas, melas ir išsisukinėjimas nuo tiesos. Būtų geriau, jeigu tėvai ne meluotų vaikams (blogas pavyzdys atžaloms, kaip reikia „spręsti“ problemas), o ieškotų būdų, kaip sakyti tiesą, iš kur ir kaip mes visi atsirandame.

Zaratustra, Buda, Krišna, Mitra, Adonis, Ozyris, Dzeusas ir kiti pagoniškieji iki krikščionybės laikų dievai ir didvyriai, Mozė, Jėzus Kristus ir MahometasPalyginamieji gyvenimo aprašymai šių ir kitų dievų bei didvyrių, kaip apie juos pasakojama įvairių tautų vadinamosiose «šventosiose» knygose: Zend-Avestoje, Lalita-Vistaroje, Rigvedoįe, Biblijoje, Evangelijoje, Korane ir kt.

Padavimai apie Budą, Krišną, Zaratustrą, Mitrą, Adonį, Ozyrį, Dzeusą ir kitus senovės religijų dievus užrašyti daug anksčiau negu atsirado krikščionybė. Padavimai apie Mahometą užrašyti vėliau už krikščionių padavimus. Palyginamasis įvairių religijų istorijos tyrinėjimas leidžia padaryti šias išvadas:

1. Įvairiose tautose labai dažnai vienodose gyvenimo sąlygose atsirasdavo vienodi religiniai tikėjimai, vienodos sąvokos ir padavimai apie dievus ir deives, apie šių dievų gimimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų, nors tie dievai ir būtų vadinami skirtingiausiais vardais.

2. Vienos tautos skolindavosi iš kitų tautų jų padavimus apie dievus ir deives, pakeisdavo juos, pritaikindami saviems laikams, buičiai ir iki tol pas jas viešpatavusiems religiniams tikėjimams.

3. Prieš daugelį laiko, prieš šimtus ir tūkstančius metų, iki atsirandant krikščionybei, įvairiose tautose — egiptiečių, indų, persų, kinų, asiriečių, graikų ir kt.— egzistavo padavimai apie dievus, kuriuose yra beveik viskas, ką vėliau krikščionių rašytojai užrašė evangelijose apie Jėzaus Kristaus gimimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų.

4. Iki krikščionybės laikų pagoniškosiose religijose buvo daug tokių dalykų, kurie vėliau perėjo ir į krikščionių kultą; tuo iš dalies ir paaiškinamas krikščionybės pasisekimas tarp daugelio "pagonių".

5. Mahometonai daugelį religinių pažiūrų, mitų ir apeigų elementų iš dalies pasiskolino iš žydų ir krikščionių.

Remdamiesi šiais tyrinėjimais, mes sudarėme žemiau pateikiamą lentelę, kuri glaustai leidžia kiekvienam nuosekliai palyginti pasakas apie krikščioniškąjį "pasaulio išganytoją" su tokiomis pat pasakomis apie "išganytojus", kurie buvo garbinami iki krikščionybės ir po krikščionybės. Šie palyginimai dar labiau patvirtina tą faktą, kad Jėzus realiai neegzistavo, o buvo nuplagijuotas literatūrinis personažas. Vėliau religines istorijas plagijavo Muhamedo pasekėjai.

Palyginus visus šiuos duomenis apie įvairias religijas, ar begalima neigti, kad krikščionybė yra nemažai pasiskolinusi iš senesniųjų religijų?

Parengta pagal J.Jaroslavskio ir F.Putmicevo surinktą medžiagą

P.S. Du rumunų astronomai Liviu Mircea ir Tiberiu Oproiu, nustatė, kad Jėzus mirė 33 metais balandžio 3 dieną, kuri tada buvo penktadienis, 15 valandą, o prisikėlė balandžio 5 dieną sekmadienį, 4 val. ryto. Jie sulygino Naujojo Testamento nuorodą, kad Jėzus mirė po pavasario lygiadienio, dieną po nakties, kai stojo pilnatis, su astronominiais duomenimis. 26-35 mūsų eros metais buvusi žvaigždžių padėtis ir Mėnulio fazes rodo, kad per tuos devynerius metus pirmoji pilnatis po pavasario ekvinokcijos penktadienį buvo tik du kartus - 30 metų balandžio 7 dieną ir 33 metų balandžio 3 dieną. Astronomai įsitikinę, kad Jėzus buvo nukryžiuotas 33 metais, nes tais metais Jeruzalėje tikrai buvo matomas Saulės užtemimas, kaip rašoma Biblijoje.

Keiksmažodis - raidžių-simbolių derinys. Panagrinėkime "bled".

Apkeiskime pirmą raidę su paskutine. Gausime "dleb" - štai jums ir ne keiksmažodis. Tai reiškia, jog keiksmažodis ne tik  4 raidės-simboliai (šiuo atveju), bet ir tam tikras jų išdėstymas.

Kodėl įsižeidžiate išgirdę keiksmažodį? Išgirsti garsai "dleb" - jums nesukels jokio pasipiktinimo - tai beprasmis žodžis. Tačiau išgirdę "bled" galite imti skambinti varpais apie nepadorų, draustiną ir pavojingą elgesį.

Pats raidžių-simbolių derinys ("bled") nedaro jokios žalos. Tai tiesiog spalvotos dėmelės ant popieriaus (arba monitoriaus). Kur gi ta jų keliama grėsmė? Pasakytas "bled" korėjiečiui ar portugalui bus nieko nereiškiantis garsas. Kodėl šis vienas ir tas pats žodis skirtingus žmones veikia skirtingai? Paaiškinus kinui su portugalu, kad tai keiksmažodis, jie gali supykti. Taip yra todėl, jog visas reikalas slypi ne keiksmažodyje, o asociacijose su tuo žodžiu, kurios yra jūsų - tai girdinčio galvoje. Pvz. vienoje Afrikos gentyje žodis bled gali reiškšti gražus. Taigi, su tuo pačiu žodžiu vieną galite įžeisti, kitą pagirti-pamaloninti. Nes vienam: blet-keiksmažodis ir įžeidimas, o kitam: blet-gražus komplimentas.

Taigi. Jeigu įsižeidžiate, išgirdę kažkokį raidžių-simbolių derinį, esate pats kaltas dėl asociacijų, kurios yra pas jus galvoje. Nereikėtų kitiems brukti savo asociacijų, kurios yra pas jus galvoje. Jums žodis pimpalas - įžeidimas? Mums - normalus žmogaus kūno organas, kaip ir visi kiti ...inkstas ar plautis, kuriame nėra nieko gėdingo, smerktino ar nepadoraus. Todėl jūs išgirdę jį galite piktinatis. Mes - neniekindami žmogaus organų, nesiruošiame jo slėpti, drausti ar ignoruoti savo kalboje, kadangi tam nėra pagrindo. Žodis - ne akmuo. Jeigu tai ne melas (klaidinimas), pateikiamas už tiesą - jokios žalos nedaro. Kai kas išgirdęs "lėktuvas" apsivemia. Bet čia ne žodis kaltas, o asociacijos ir prisiminimai susiję su lėktuvais. Todėl vartosime ką norėsime ir kaip norėsime, kaip ir jums nedraudžiame, ką ir kaip privalote kalbėti, nors mums tai gali ir nepatikti.

Ši dalis parengta pagal Carl Sagan (1934-1996) knygą "Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje". Antroji dalis, apie nesąmones, turi daug panašumų su skyriumi "Melas pagal Aurigarijų" :)

Skeptiškas mąstymas.

Skeptiškas mąstymas susikoncentruoja į priemones, kaip sudaryti ir suprasti svarų argumentą ir, kas ypač svarbu, atpažinti klaidingą ar apgaulingą argumentą. Klausimas ne tas, ar mums patinka išvada, plaukianti iš samprotavimo sekos, bet: ar išvada plaukia iš prielaidų ar pradinio taško ir ar prielaidos yra teisingos. Štai keletas taisyklių kurios padės objektyviai vertinti informaciją:

• Kada tik įmanoma, "faktus" turi patvirtinti nepriklausomas šaltinis.
   
• Skatinkite svarstyti įrodymus iš esmės, dalyvaujant kompetentingiems įvairių pažiūrų šalininkams.
   
• Autoritetų ar vyresnybės pateikiami argumentai nėra svarūs. "Autoritetai" praeityje klydo. Lygiai taip pat jie klys ir ateityje. Galbūt geriau tai išreikšiu pasakydamas, jog moksle nėra autoritetų; daugių daugiausia - ekspertai.
   
• "Išspauskite" daugiau nei vieną hipotezę. Jeigu reikia ką nors paaiškinti, apsvarstykite visus skirtingus būdus, kuriais tai galėtute paaiškinti. Paskui pagalvokite apie testus, kuriais įmanoma sistemiškai paneigti visas galimybes. Likusi hipotezė, kuri ištvėrė neigimą šioje darviniškoje "daugybės funkcionuojančių hipotezių" atrankoje, turi daug daugiau šansų būti teisingas atsakymas nei tuo atveju, jei būtute paprasčiausiai prilipęs prie pirmos idėjos, patraukusios jūsų dėmesį.
   
• Stenkitės pernelyg neprisirišti prie hipotezės vien dėl to, kad pats ją iškėlėte. Siekiant žinių, ji yra tik tarpinė stotelė. Paklauskite savęs, kodėl jums patinka ši idėja. Objektyviai palyginkite ją su alternatyvomis. Ar yra argumentų ją atmesti? Jei nerandate jūs - ras kiti.
   
• Suteikite idėjai skaitinę išraišką. Jeigu tai, ką aiškinate, galima kaip nors išmatuoti, suteikti papildomą skaitinę reikšmę, tada daug geriau galėsite įžvelgti skirtumus tarp konkuruojančių hipotezių. Neapibrėžiamus ir kokybinius dalykus galima įvairiai aiškinti. Be abejo, daugelyje kokybinių klausimų, su kuriais esame priversti susidurti, esama ieškotinų tiesų, tačiau jų suradimas jau yra iššūkis.
• Jeigu yra argumentų grandinė, kiekviena grandinės grandis, o ne tik daugelis iš jų privalo funkcionuoti (įskaitant ir prielaidas).
   
• Occamo skustuvas. Patogi apskaičiavimo iš akies taisyklė: susidūrę su dviem hipotezėmis, kurios paaiškina duomenis vienodai gerai, pasirenkame paprastesniąją.
   
• Visada iškelkite klausimą, ar galima - bent jau iš principo - įrodyti, kad hipotezė klaidinga. Pasiūlymai, kurių neįmanoma patikrinti ar įrodyti esant klaidingus, nedaug verti. Paimkime didžiąją idėją, kad mūsų Visata ir viskas joje yra viso labo elementarioji dalelė - tarkim, elektronas, - daug didesniame Kosmose. Tačiau jei niekada negalėsime gauti informacijos iš anapus mūsų Visatos, argi idėja nepasižymi tuo, kad jos neįmanoma paneigti? Jūs privalote sugebėti patikrinti tvirtinimus. Užkietėjusiems skeptikams turi būti suteikta galimybė pasekti jūsų argumentaciją, pakartoti eksperimentus ir pažiūrėti, ar gaus tokį patį rezultatą kaip ir jūs.

Kaip atpažinti nesąmones.

Bet koks geras nesąmonių atpažinimo rinkinys, mokantis mus, ką daryti, vertinant tvirtinimus dėl išmanymo, taip pat turi išmokyti, ko nedaryti. Tai padės atpažinti pačius populiariausius ir pavojingiausius klaidingus logikos ir retorikos teiginius. Daug gerų pavyzdžių galima rasti religijoje ir politikoje, kadangi šių sričių žmonės labai dažnai priversti patvirtinti du vienas kitam prieštaraujančius teiginius. Dažnai daromos šios klaidos:

• Ad hominem - išvertus iš lotynų kalbos, "taikant žmogui", kuomet puolamas ne argumentas, o argumentuotojas.
  Pvz., dvasininkė dr. Smith yra gerai žinoma Biblijos fundamentalistė, todėl į jos prieštaravimus evoliucijos klausimais nebūtina žiūrėti rimtai.
   
• Autoriteto argumentas pripažįstamas kaip tiesa.
  Pvz., prezidentas Richardas Niksonas turėtų būti perrinktas, kadangi jis turi slaptą planą, kaip užbaigti karą Pietryčių Azijoje; tačiau kadangi planą laikė paslaptyje, rinkėjai neturėjo jokios galimybės įvertinti jo privalumų ir trūkumų; visa argumentacija buvo tolygi pasitikėjimui Niksonu, kadangi jis - prezidentas. Kaip išaiškėjo, tai buvo klaida.
   
• Argumentas, kuris sukuriamas, remiantis nepalankiomis pasekmėmis.
  Pvz., baudžiantis ir apdovanojantis Dievas turi egzistuoti, mat jeigu Jis neegzistuotų, visuomenė daug mažiau laikytųsi įstatymų ir būtų pavojingesnė - galbūt netgi nevaldoma Arba: plačiai nušviečiamo žmogžudystės teismo proceso kaltinamasis turi būti pripažintas kaltu, antraip tai skatins vyrus žudyti savo žmonas.
   
• Apeliavimas į nežinojimą - tvirtinimas, kad viskas, kas nebuvo įrodyta esant neteisinga, privalo būti teisinga, ir atvirkščiai.
  Pvz., nėra jokių neatremiamų įrodymų, kad NSO Žemėje nesilanko; iš to išplaukia, kad NSO egzistuoja ir kad kažkur kitur Visatoje yra protinga gyvybė. Arba: gali egzistuoti septyniasdešimt bilijonų kitų pasaulių, tačiau nėra žinoma, kad nors vienas jų pasižymėtų tokia moraline pažanga kaip Žemė, taigi mes vis dar esame Visatos centre. Šį nekantrumą, kylantį dėl dviprasmiškumų, galima sukritikuoti posakiu: įrodymo nebuvimas nėra nebuvimo įrodymas.
   
• Ypatingas kreipimasis - dažnai tam, kad būtų išgelbėtas teiginys, atsidūręs gilioje retorikos duobėje.
  Pvz., kaip gailestingasis Dievas gali pasmerkti ateities kartas nesibaigiančiai kankynei vien dėl to, kad viena moteris, nepaklususi prisakymui, sugundė vieną vyrą suvalgyti obuolį? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Laisvos Valios Doktrinos subtilumo. Arba: kaip tame pačiame Asmenyje gali būti Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia? Ypatingas kreipimasis: jūs nesuprantate Dieviškosios Trejybės Paslapties. Arba: kaip Dievas galėjo leisti judaizmo, krikščionybės ir islamo sekėjams – kiekvienam jų savaip patyrus kupiną saiką meilės švelnumo ir atjautos - taip ilgai vykdyti žiaurybes? Ypatingas kreipimasis: jūs vėl nesuprantate Laisvos Valios. Ir apskritai - Dievo keliai nežinomi.
   
• Klausimo apėjimas, taip pat vadinamas atsakymo piršimu.
  Pvz., mes privalome įvesti mirties bausmę, kad užkirstume kelią smurtiniams nusikaltimams. Tačiau ar ėmus skirti mirties bausmes smurtinių nusikaltimų skaičius iš tiesų sumažėja? Arba: vakar dėl techninių priežasčių ir investuotojų pelno politikos krito biržos kainų lygis. Tačiau ar yra koks nepriklausomas įrodymas dėl "techninių priežasčių" ir pelno realizacijos politikos vaidmens; ar mes išvis ką nors sužinojome iš šio pretenzingo paaiškinimo?.
   
• Stebėjimų atranka, taip pat vadinama palankių aplinkybių išvardijimu arba, anot filosofo Francio Bacono, pataikymų skaičiavimu, pamirštant prametimus.
  Pvz., valstybė giriasi, kiek užaugino prezidentų, tačiau nutyli apie savo serijinius žudikus.
   
• Mažų skaičių statistika - artima stebėjimų atrankos giminaitė.
  Pvz., sakoma, kad 1 iš 5 žmonių yra kinas. Kaip tai įmanoma? Pažįstu šimtus žmonių, ir nė vienas jų nėra kinas. Pagarbiai. Arba: Išmečiau tris septynetukus iš eilės. Šiąnakt negaliu pralaimėti.
   
• Klaidingas statistikos pobūdžio suvokimas
  Pvz., prezidentas Dwightas Eisenhoweris, sužinojęs, kad gera pusė visų amerikiečių yra žemesnio nei vidutinio intelekto, išreiškė nusistebėjimą ir susirūpinimą.
   
• Nenuoseklumas.
  Pvz., apdairiai rengtis blogiausiam, ką gali sugebėti potencialus karinis priešas, bet atkakliai ignoruoti mokslinius projektus dėl aplinkosaugos pavojų, mat jie "neįrodyti". Arba: mažėjančią vidutinio gyvenimo trukmę buvusioje Sovietu Sąjungoje aiškinti komunizmo nesėkmėmis prieš daugelį metų, tačiau niekada neaiškinti didelio kūdikių mirtingumo Jungtinėse Valstijose (kurios dabar yra labiausiai išsivysčiusios iš didžiųjų industrinių valstybių) kapitalizmo nesėkmėmis. Arba: laikyti logiška mintį, kad Visata egzistuos amžinai, tačiau laikyti absurdu galimybę, kad Visatos trukmė praeityje yra neribota.
   
• Non seguitur - išvertus iš lotynų kalbos, "iš to neišplaukia".
  Pvz., mūsų nacija nugalės, kadangi Dievas yra didis. Tačiau beveik kiekviena tauta pretenduoja į šią tiesą; vokiečių šūkis skelbė: „Gott mit uns"). Dažnai tie, kurie daro non seguitur klaidą, paprasčiausiai nesugeba įžvelgti alternatyvių galimybių.
   
• Post hoc, ergopropter hoc - išvertus iš lotynų kalbos, "po šito, vadinasi, dėl šito".
  Pvz., Manilos arkivyskupas kardinolas Jamie Sinas teigia: "Aš pažįstu [...] 26 metų moterį, atrodančią tarsi 60, kadangi ji vartoja [kontraceptines] tabletes". Arba: kol moterys neturėjo balsavimo teisės, nebuvo branduolinio ginklo.
   
• Beprasmiai klausimai.
  Pvz., Kas atsitinka, kai nenugalima jėga susiduria su nejudamu objektu? Tačiau jei yra toks dalykas kaip nenugalima jėga, tada negali būti nejudamų objektų ir atvirkščiai.)
   
• Vidurinės grandies išmetimas, arba klaidinga dichotomija - svarstomi tik du kraštutinumai be tarpinių galimybių aibės
  Pvz., be abejo, stok jo pusėn; mano vyras - tobulybė, o aš visada neteisi. Arba: savo šalį arba myli, arba jos nekenti. Arba: jeigu nepadedi spręsti problemos, tuomet padedi kurti problemą.
   
• Trumpalaikiai tikslai prieš ilgalaikius tikslus - tai vidurinės grandies išmetimo atvejis, tačiau toks svarbus, kad išskyriau jį norėdamas atkreipti ypatingą dėmesį
  Pvz., mes neturime lėšų programoms, pagal kurias būtų maitinami skurstantys vaikai ir šviečiami ikimokyklinukai. Dabar nedelsiant reikia spręsti gatvės nusikaltimų problemą. Arba: kodėl turėtume tyrinėti kosmosą ar užsiimti fundamentaliuoju mokslu, kai toks didelis biudžeto deficitas?
   
• Slidi pakalnė, susijusi su vidurinės grandies išmetimu.
  Pvz. Jeigu leisime darytis abortus pirmosiomis nėštumo savaitėmis, bus neįmanoma sustabdyti žudynių ir tada, kai kūdikis visai išsivystys. Arba atvirkščiai: jei valstybė draudžia abortus netgi devinto mėnesio metu, greitai ji pradės nurodinėti, ką daryti su žmonių kūnais ir pradėjimo metu.
   
• Koreliacijos ir priežastingumo painiojimas.
  Pvz., tyrimai rodo, kad homoseksualų yra daugiau tarp koledžo studentų nei tarp žemesnio išsilavinimo žmonių; iš to plaukia išvada, kad švietimas daro žmones gėjais. Arba: Žemės drebėjimai Anduose susiję su fazėmis, kuomet Urano planeta labiausiai priartėja; vadinasi - nors nėra jokios koreliacijos su artimesne, daug masyvesne Jupiterio planeta, pastarasis yra pirmojo priežastis.
   
• Šiaudinė baidyklė - padėties karikatūrinimas, kad būtų lengviau pulti.
  Pvz., mokslininkai mano, kad gyvi padarai paprasčiausiai susieina visiškai atsitiktinai - formuluotė, kuria noriai ignoruojama pagrindinė Darvino įžvelgta mintis, kad Gamta vystosi palaipsniui, išsaugodama tai, kas veikia, ir pašalindama, kas neveikia. Arba (tai taip pat trumpalaikio tikslo prieš ilgalaikį klaida): gamtininkai labiau rūpinasi gyvates ėdančiais ešeriais Percina tanasi ir raibosiomis pelėdomis negu žmonėmis.
   
• Nutylėti įrodymai.
  Pvz., per televiziją parodoma įstabiai tiksli ir plačiai aptariama "pranašystė" apie pasikėsinimą nužudyti prezidentą Reaganą; bet - o tai svarbi detalė - šitai buvo padaryta prieš ar po įvykio? Arba: tokie vyriausybės piktnaudžiavimai šaukiasi revoliucijos, netgi jei kepant kiaušinienę reikės sukulti kelis kiaušinius. Taip, tačiau kokios garantijos, kad tai bus revoliucija, per kurią nežus daugiau žmonių nei per ankstesnio režimo laikotarpį? Kokias mintis mums sukelia kitų revoliucijų patirtis? Ar visos įmanomos revoliucijos prieš despotiškus režimus yra pageidautinos ir tarnaus liaudies labui?
   
• Lapės kalbos.
  Pvz., JAV Konstitucijoje apie galių atskyrimą nurodoma, kad JAV negali pradėti karo be Kongreso sprendimo. Antra vertus, prezidentams suteikiama užsienio politikos kontrolė ir teisė vadovauti karams, o tai yra potencialiai galingi įrankiai siekiant, kad tave perrinktų prezidentu. Vadinasi, bet kokiai politinei partijai priklausantys prezidentai gali susigundyti pradėti karus tebemojuodami taikos vėliava ir juos vadindami kaip nors kitaip - "policijos akcijomis", "ginkluotais įsiveržimais", "gynybiniais atsakomaisiais smūgiais", "sutaikymu", "Amerikos interesų saugojimu" ir įvairiausio plauko "operacijomis", tokiomis kaip "Teisingoji operacija". Eufemizmai karui įvardyti sudaro didelę politiniais tikslais naujai atrandamų senų žodžių klasę. Talleyrand'as yra pasakęs: "Politikai turi įvaldyti svarbų meną - rasti naujus pavadinimus institucijoms, kurios su savo senaisiais pavadinimais yra užsitraukusios visuomenės neapykantą".

"Aš apgaudinėjau tik tuos, kurie to labai norėjo. Aš negalėjau jų atsiginti." ...Abajus.

Induizmas – Indų religija (nepainioti su Amerikos indėnais :). Šiuo metu pasaulyje yra apie 900 mln. Induistų. Tai trečia pagal dydį religija Žemėje.

Vedos – Induistų Šventieji Raštai. Žodis "veda" reiškia "žinias, žinojimą". Jose teigiama, kad Žemės centras yra prie dabartinio Pundžabo (Punjab) netoli išdžiūvusių Saraswati ir Drishadwati upių vagų (Indijos šiaurės vakarai). Vedai parašyti Sanskrito kalba. Vedos pradėjo formuotis prieš 3500 m.pr.m.e. ir sudarytos iš keturių knygų:

• Rig Veda – himnai ir giesmės dievams (1800-1500 m.pr.m.e.);
• Jadžur Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
• Sam Veda – religiniai eilėraščiai parašyti muzikine forma (liturgijos);
• Atharva Veda – patarimai nurodantys kaip reikia gyventi. (900 m.pr.m.e.);

Kiekviena veda sudaryta iš dviejų dalių - ritualų ir filosofijos.

Dharma – Induistų šventos taisyklės, nusakančios kaip reikia gyventi, kad jūsų karma būtų švari.

Svastika – Induistų simbolis, reiškiantis laimę, pokyčius ir atstumia blogį. Žinoma, naciams šis simbolis laimės neatnešė ir nuo komunistų neišgelbėjo. :)

Manu – Išminčius, kuris pradėjo šią civilizaciją ir iš kurio mes visi kilę (kurgi ne :). Induistai tiki, kad cikliškai kas kažkiek tūkstančių metų vyksta masiniai kataklizmai ir tada apsireiškia naujas Manu kuris pradeda naują žmonijos kartą. Taigi pastarasis Manu, apsireiškęs 7000 m.pr.m.e., tikrai ne pirmas Manu Žemės istorijoje. (Manu tipo yra vedų "Adomas", "Nojus" ir "Jėzus" viename asmenyje).

Induistai tiki, kad:

• Vedos yra parašytos išminčių, kurie užrašė religinius apsireiškimus.
• Pirmiausia nuo kaitros susidarė Visatos gemalas, kuriame išsiskyrė du - vyriškas ir moteriškas - pradai, iš kurių gimė Visata. Kai susikure mūsų Visata, joje pirmiausia apsireiškė Višnu, iš jo bambos išaugo lotoso žiedas, kuriam atsiskleidus pasirodė viduj besėdintis Brahma. Gavęs is Višnaus Vedas, Brahma atsimerke ir pradejo kurti materialų pasaulį. Praejus 100 Brahmos metu, ateis Šiva ir viską sunaikins, o Brahma mirs.
• Viena Brahmos diena trunka 100 000 Žemės metų. Tiek pat trunka ir Brahmos naktis. Reiškia, jei Brahmos para trunka 200 000, tai mūsų Visata gyvuos ne daugiau nei: 100 Brahmos metu * 12 menesiu * 30 paru * 200 000 = 7 200 000 000.
• Numirusio žmogaus siela peršoka į kitą organizmą ir atgimsta iš naujo (reinkarnacija).
• Kiekvienas žmogus turi karmą (duomenų bazė kur surašyti geri ir blogi veiksmai). Nuo karmos priklauso kaip jūs mirsite ir kuo atgimsite kitame gyvenime. Jei Karma gera tai viskas ok, o jei darėte blogus darbus ir suteršė savo karmą, tai - atgimsite pvz. paršu mėšlinoje kiaulidėje.
• Gyvenimo prasmė yra atskleisti savo dieviškumą. T.y. siela šiame gyvenime reinkarnuojasi tol, kol neišsilaisvina iš visų žemiškų nuodėmių. Kai karma tampa švari kaip naujas Tampax'as - jūsų siela tampa dieviška, išsilaisvina iš Žemės ir reinkarnacija sustoja.
• Yra vienas beformis Dievas kuris pasireiškia tuo pačiu metu daugeliu dievų, kurie turi skirtingas šventas galias. Dėka to kiekvienas gali bendrauti su dievu jam prieinama forma.
• Dievai gali keistis ir turėti papildomas savo formas (inkarnuotis). Pvz. Šivos žmona Parvati papildomai inkarnavosi į Kali ir Durga dievus.
• Gango upė yra šventa ir suteikta žmonėms dievo Brahmos, kaip palaiminimas.
• Karvės yra šventos ir vaikams suteikia pieną. Jas saugo Dievas Krišna.

Pagrindiniai Induistų dievai sudarantys trejybę:

• Brahma – kūrėjas (žmona Sarasvati);
• Višnu – palaikytojas (žmona Laksimi);
• Šiva – naikintojas (žmona Parvati);

Brahma - Visatos kūrėjas (didžiausias bosas). Vaizduojamas kaip subrendęs, raudonos spalvos barzdotas vyras, apsirengęs baltais rūbais, sėdintis lotoso soste ant gulbės (Hamsos). Brahma turi keturis veidus simbolizuojančius keturias Vedas, keturis laikmečius ir keturias visuomenės kastas. Keturiose rankose Jis laiko:

• Vienoje - skeptrą (simbolizuoja valdžią);
• Antroje - vedas (simbolizuoja išmintį);
• Trečioje – rožinį (simbolizuoja dvasingumą);
• Ketvirtoje - ąsotį, (simbolizuoja gerovę);

Kiti žinomi dievai:

• Sarasvati - mokslo ir žinių deivė (jai dažniausiai meldžiasi studentai prieš kursinius :);
• Indras – griausmo ir karinės galios dievas;
• Tvaštaras - visų daiktų kūrėjas;
• Pašupathi - visų tvarinių dievas;
• Šankara – geradaris dievas;
• Yšvara – dievas stebėtojas esantis mumyse (jam meldžiasi FBI ir KGB :);
• Šambho – dievas suteikiantis gėrį (pvz. kasiaka hipiui :).
• Sadasiva – rodantis ir atskleidžiantis dievas;
• Maheshvara – slepiantis ir uždarantis dievas;
• Krishna – ištikimos meilės ir atsidavimo dievas;
• Rama – dievas kovojantis prieš demonus (Europoje - margarino ir pieniškų produktų dievas :);

Hierarchija: Induizme žmonės skirstomi į keturias socialines grupes - kastas (induizmo rasizmo forma).

• Brahmanai – intelektualai;
• Kšatrijai – kariai;
• Vaišiajai – pirkliai;
• Šudrai – tarnai;

Ir jei tu esi šudras, tai iki brahmano tau taip toli, kaip negrui iki karaliaus pačiame rasizmo įkarštyje Amerikoje. Vienintelė vieta kurioje šudras gali iškilti tai pakabintas ant šakos.

Induizme žmonės skirstomi į keturias dvasinius sluoksnius.

• brahmachari - mokinys;
• grihastha - šeimos žmogus;
• vanaprastha - atsiskyrelis;
• sanyasa - atsižadėjęs materialaus pasaulio;

Joga ritualai – induistų pratimai padedantys kontroliuoti kūną bei susiję su dvasiniais apmastymais (meditacija). Jogos metu Induistai apvalo savo septynis kūno dvasinius centrus (čakras). Vieni savo čakras "valo" smilkalų, o kiti kanapių pagalba.

Induistai turi 16 svarbių ritualų, kuriuos įvairiais gyvenimo momentais turi atlikinėti "teisingas" induistas.