Content

Religijai labiau būdinga garbinti pomirtinį gyvenimą ir naikinti gyvybę Žemėje, nei palaikyti naujas jos atsiradimo formas - dirbtinį apvaisinimą. O ir neturintiems vaikų belieka mylėti Dievą - kunigai tai puikiai supranta ir skatina nevaisinguosius kreiptis į Viešpatį ( matyt, Jis jau daug porų apsėklino ). Kalbantys apie meilę greičiau patenka į valdžią... bet ir žudo norėdami gero, su ...meile ...jums, Viešpačiui bei savo darbui.

Adolfas Hitleris ir Jėzuitų Brolija Josifas Stalinas ir Rusijos Stačiatikiai Pol Potas ir Teravada Budizmas Mao Zedongas ir Konfucionizmas su Taoizmu Komunizmas ir ateizmas Saugumo akiratyje - religinė organizacija Kryžių vartytojai ir sienų darkytojai Šventoji inkvizicija Šventoji Romos inkvizicija - istorija Šventoji Ispanijos inkvizicija - istorija Šventoji Ispanijos inkvizicija ir nacizmas Kankinimo būdai ir priemonės FTB ataskaita apie satanizmą ir okultinius nusikaltimus
Adolfas Hitleris ir Jėzuitų Brolija

Image Image

Tikintys mėgsta meluoti, kad Adolfas Hitleris (1889-1945) buvo ateistas ir žydų žudymas neturi nieko bendro su religija. Iš tiesų jis buvo Romos katalikas. Savo žodžiais ir veiksmais Hitleris ne kartą davė visiems suprasti, kad tiki Dievu, vykdo Jo valią-misiją ir yra netgi saugomas Dievo. Tokia mintis jam ypatingai sustiprėjo po gausybės nesėkmingų pasikėsinimų į jo gyvybę.

Ištraukos iš "ateisto" Adolfo Hitleris asmeninės knygos "Mano Kova":

Pirma Dalis: Atlygis:

2. Skyrius - Studijų ir kančios metai Vienoje: "Taigi, šiandien aš tikiu, kad mano poelgiai atitinka Visagalio Dievo troškimus: Stovėdamas sargyboje prieš žydus, aš ginu Viešpaties kūriniją."

6. Skyrius - Karo propaganda: "Su žydais, kaip moderniausiais šio kultūrinio kvapo išradėjais, mes tikrai neturime aptarinėti tuos reikalus. Jų visas egzistavimas - įkūnytas protestas prieš Dievo atvaizdo estetiką."

8. Skyrius - Mano politinės veiklos pradžia: "Tai, dėl ko mes turime kovoti, tai apsaugoti savo rasės ir žmonių egzistenciją ir reprodukciją, dėl vaikų išmaitinimo ir mūsų kraujo grynumo, tėvynės nepriklausomybės ir laisvės, kad mūsų žmonės galėtų subręsti vykdymui misijos, skirtos mums Visatos Kūrėjo.

Antra Dalis: Nacional-socialistinis judėjimas:

1. Skyrius - Filosofija ir partija: "Kiekvienas, kuris drįsta savindamasis kišti rankas prie aukščiausiojo Dievo atvaizdo, įvykdo šventvagystę prieš šį geranoriško Kūrėjo stebuklą ir taip prisideda prie išvarymo iš Rojaus."

10. Skyrius - Federalizmas, kaip kaukė: "Nors, ši "tautinių" karių įvairovė neramina, aš galiu tik palinkėti Nacional-Socialistų judėjimui ir Vokietijos žmonėms visa širdimi: Dieve, apsaugok mus nuo tokių draugų ir jie su savo priešais susitvarkys patys."

13. Skyrius - Vokiečių alijanso politika po karo: "Visagali Dieve, palaimink mūsų ginklus, kai laikas ateis; būk toks, koks visada buvai; teisk dabar, nesvarbu, kiek mes nusipelnėme laisvės; Viešpatie, palaimink mūsų mūšį!"

14. Skyrius - Rytų kryptis ir Rytų politika: "Ir atrodo, kad šis veiksmas yra vienintelis, kuris prieš Dievą ir mūsų Vokiškuosius palikuonis bet kokią kraujo auką padarytų pateisinama."

Image

Adolfas Hitleris buvo kreacionistas ir matė ateizme pavojų:

"Apsišvietęs žmogus visada žvelgia su pagarba į Kūriniją, kurios jis negali suvokti, didybę kurią jaučia; bet neapsišvietęs žmogus yra pavojuje pereiti prie ateizmo, kuris reiškia, kad jis bus žvėriškas." - Adolfas Hitleris pasisakė 1941-10-14; Monologues from the Führer's Headquarter; p.41; published by Orbis Verlag in 2000

"Mes nenorime nieko mokyti ateizmo." - Adolf Hitler; Table-Talk, p.6

"Pasaulietinės mokyklos niekada negali būti toleruojamos, kadangi tokios mokyklos neturi religinių instrukcijų, o pagrindinės moralinės instrukcijos be religinių pagrindų yra pastatytos ant oro; todėl religija ir visi asmenybės mokymai turi kilti iš tikėjimo." - Adolf Hitler; The German Churches Under Hitler, p.241

Hitleris laikė save kataliku:

"Šiandien, kaip ir visada, aš esu Katalikas ir visada tokiu liksiu" - Said by Hitler to General Gerhart Engel in 1941; from John Toland [Pulitzer Prize winner], Adolf Hitler, New York: Anchor Publishing, 1992

Image

Hitleris taikė religinius principus politikoje:

"Aš daug išmokau iš Jėzuitų Brolijos… iki šiol nebuvo nieko labiau didingo žemėje, nei Katalikų Bažnyčios hierarchinės struktūros organizacija. Aš perkėliau daug iš šios organizacijos į savo paties partiją." - Hermann Rauschning, Hitler Said To Me (1939), p.266-267

Hitleris matė Jėzų kovotoju prieš žydus ir kaltino žydus dėl Jo mirties:

"Mano, kaip Krikščionio, jausmai veda mane link Viešpaties ir Išganytojo, kaip kovotojo. Jie veda mane link žmogaus, kuris kartą buvo vienišas, apsuptas kelių sekėjų, atpažino tuose žyduose tai, kas jie buvo ir sušaukė žmones kovoti prieš juos. Dievo tiesa! buvo ne tiek didžiausias kankinys, kiek kovotojas. Beribėje meilėje, kaip Krikščionis ir žmogus, aš skaitau eilutes, kurios sako mums, kaip Viešpatis galiausiai prisikėlė savo galybėje ir griebęs išvalė Šventyklą nuo gyvačių gaujos. Kokia siaubinga buvo Jo kova už pasaulį prieš žydų nuodus. Šiandien, po dviejų tūkstančių metų, su giliausiomis emocijomis aš dar aiškiau, nei kada nors anksčiau, atpažįstu faktą, kad būtent dėl to Jis turėjo pralieti savo kraują ant kryžiaus. Kaip krikščionis, aš neturiu pareigos leistis būti apgaunamas, bet turiu pareigą būti kovotoju už tiesą ir teisingumą... Ir jeigu yra tai, kas galėtų pademonstruoti, jog mes elgiamės teisingai, tai kasdien didėjantis skurdas. Kaip Krikščionis, aš taip pat turiu pareigą savo žmonėms." - Adolf Hitler, in a speech on 12 April 1922 (Norman H. Baynes, ed. The Speeches of Adolf Hitler, April 1922-August 1939, Vol. 1 of 2, pp. 19-20, Oxford University Press, 1942)

Hitleris matė save kaip Krikščionybės reformatorių, o ne kaip kovotoją prieš Krikščionybę. Jis niekada neatsižadėjo Kristaus ir Krikščionybės. Jis kovojo prieš krikščionis, kurie, kaip jis manė, korumpavo Krikščionybę. Hitleris matė save kaip Jėzų ar Martiną Liuterį:

"Liuteris nusipelnė už sukilimą prieš Popiežių ir Bažnyčios organizaciją. Tai buvo pirmasis didis revoliucionierius. Ir dėkui jo Biblijos vertimui, Liuteris pakeitė mūsų tarmes didžiąją Vokiečių kalba!" - Hitler / Table-Talk p.9

"Lemiamas Jėzaus doktrinos falsifikavimas buvo Šv. Pauliaus darbas. Jis atidavė save šiam darbui su klasta ir asmeniško išnaudojimo tikslu. Galų tikslas buvo išvaduoti Jo šalį nuo žydų priespaudos. Jis nusistatė prieš žydų kapitalizmą ir būtent dėl to žydai jį likvidavo." - Hitler / Table-Talk, p.76

"Jėzus buvo Arijas ir Šv. Paulius naudojo šią doktriną mobilizuoti nusikaltėlių pasaulį ir taip organizavo pradinį Bolševizmą." - Hitler / Table-Talk, p.143

Image Image

Vien todėl, kad Hitleris bandė sukurti savo paties Krikščionybės versiją ir įrodyti, kad Jėzus nebuvo žydu ir dėl to ginčijosi su kitais krikščionimis - tai nepadaro jo bedieviu ar anti-krikščioniu. Krikščionys visada kovo tarpusavyje dėl "tikros" Krikščionybės net iki kraujo ir kaltinimų vienas kitam, kad oponentai nėra "tikri" krikščionys. Hitleris neišsižadėjo Kirkščionybės. Jis tik kritikavo jos organizuotą versiją ir dėl vėliau (1936-1938) perėjo nuo "oficialios" Krikščionybės atšakos prie labiau militaristinės "Jėzuitų Brolijos" atšakos, nes galvojo, kad kitos atšakos yra korumpuotos ir per silpnos, kad apgintų Krikščionybės idealus ir tikėjimą.

Jeigu protestantai kovoja prieš katalikų Krikščionybės versiją, tai nereiškia, kad, protestantai nėra krikščionys ir nepriklauso Krikščionybei. Kai kurie žmonės yra tikintys su savo suasmenintu-modifikuotu religijos ir Dievo suvokimu ir kovoja prieš kitas organizuotas religijas. Kartais jie kovoja netgi prieš savo paties organizuotą religiją. Pavyzdžiui, jie gali galvoti, kad ji yra korumpuota, iškreipta ir gobši ar netgi nėra būtinybės turėti organizuotą religiją - Dievas turi būti privatus reikalas ir pan..

Nėra identiško Krikščionybės standarto. Kiekviena grupė paskelbia save "standartu". Kiekviena grupė ir kiekvienas individas yra šiek tiek skirtingi ir turi savo asmenines Dievo modifikacijas ir kaip Jį reikia garbinti. Skirtumai-modifikacijos atsiranda dėl skirtingos/subjektyvios gyvenimiškos patirties ir pažinimo. Šios modifikacijos visada gimsta iš noro patenkinti asmeninius poreikius su kuo mažesnėmis išlaidomis ir kuo lengviau patekti į Rojų. Dėl to "tikra" Krikščionybė jums, mormonams ar Popiežiui yra VIENA, o Hitleriui, Motinai Teresei, stačiatikiams ar kokiam žmogui Indijoje bus visai kas KITA. Dėl to krikščionys visada kovos dėl "tikros" Krikščionybės tarpusavyje, kadangi asmeniniai poreikiai tarp žmonių konfliktuoja ir niekas nenori matyti savęs klystančiu ar pralaimėtoju. Bet tai nepadaro kovojančių ne krikščionimis. Kievienas nori gauti daugiau, nei duoti. Hitleris modifikavo Krikščionybę taip, kad ji būtų pelningesnė jam (VISI Krikščionys tai daro be išimčių, tik ne visi nori tai sau pripažinti) ir nuoširdžiai tikėjo, kad tos modifikacijos veda link "tikros" Krikščionybės. Jis tikėjo, kad seno tipo organizuota Krikščionybė yra korumpuota. Žmonės, kurie gavo naudos iš Hitlerio modifikacijų, irgi nuoširdžiai pripažino, kad tie pakeitimai veda LINK labiau "tikros" Krikščionybės. Tie, kurie patyrė nuostolių dėl tų pakeitimų, pradėjo tvirtinti, kad tai veda NUO "tikros" Krikščionybės. Šiandieniniai krikščionys nėra tie, kurie gauna naudos iš Hitlerio idėjų ir pakeitimų - tie pakeitimai dabar stato juos į nepatogią padėtį, jis, kaip krikščionis, padarė gėdą Krikščionybei. Dėl to, žinoma, šiandien krikščionys oponuoja Hitlerio pakeitimams Krikščionybėje ir identifikuoja juos kaip atitolinančius Krikščionybę nuo to, kas yra "tikra" Krikščionybė. Dėl to jie oponuoja ir Hitlerio asmeninei identifikacijai save laikyti "tikru" krikščionimi, kadangi tai neatitinka šiandienos krikščionio subjektyviai koncepcijais, kas yra "tikras" Krikščionis. Krikščionių taktika - sukurti įsivaizduojamą idealaus Krikščionio etaloną... ir tada jau galima "netikru" krikščioniu įvardinti bet kurį žmogų, kuris stato "tikėjimo brolius" į nepatogią padėtį, taip nusiplaunant rankas ir išvengiant atsakomybės už organizacijos narių darbus.

Hitleris tikėjo Krikščionišku Dievu, Kristumi, vaikščiojo į Krikščionišką bažnyčią ir meldėsi. Jis turėjo visus Krikščionybės pagrindus. Jis buvo to paties mėšlo saldainis, tik kitame įpakavime. Kas dėl žudymo - yra dar vienas tikras Krikščionis be Hitlerio - Dievas, kuris melavo, apgaudinėjo, žudė, plėšė ir buvo pedofilas. Todėl kiekvienas, kuris daro tokias pačias nuodėmes, gali laikyti save tikru krikščionimi (nebent, Dievas irgi yra "ateistas").

Image

"Ateisto" Hitlerio "ateistinė" kariuomenė nešiojo jų "ateizmą" pabrėžiančius užrašus ant karinės uniformos, kaip pvz. "Dievas su mumis" ("Gott mit uns"). Kai kurias idėjas, kaip naikinti ir persekioti žydus, Hitleris tiesiog nukopijavo nuo ankstesnių Popiežių. Pvz. nešioti emblemas ir suvaryti žydus į getus buvo ne Hitlerio, o "nuostabi" Popiežiaus idėja, sugalvota ir aprašyta 1555 metų dokumente "Cum nimis absurdum". Ne paslaptis, kad ir dabartinis Popiežius Joseph Alois Ratzinger buvo "Hitler-Jugend" narys (žinoma, tada jis dar buvo tik paauglys :). Fašizmas su Musoliniu gimė ir išbujojo ne kur kitur, o Italijoje... žinantys geografiją gali nesunkiai pasakyti, kur randasi Vatikanas.

Image

Kai kurios antireliginės Adolfo Hitlerio citatos - klastotė!
ffrf.org/fttoday/2002/nov02/carrier.php

Yra dvi originalios-išlikusios "Hitler’s Table Talk" versijos (viskas, ką Hitleris kalbėjo savo bunkeryje Berlyne). Viena versija yra dviejų Hitlerio pavaduotojų Heinrich Heim ir Henry Picker. Kita versija yra Hitlerio ištikimo pagalbininko Martin Bormann. Šios versijos buvo išleistos:

1951 Vokiška versija: Henry Picker ir Heinrich Heim "Hitler's Tischgespräche im Führerhauptquartier" ("Hitlerios užstalės pašnekesiai Centriniame Štabe").

1952 Prancūziškas vertimas: François Genoud "Libres Propos sur la Guerre et la Paix: Recueillis sur l'Ordre de Martin Bormann" ("Atviros pastabos apie karą ir taiką: surinkta pagal Martin Bormann nurodymą"). Tai pusė "Bormann Vermerke" ("Bormano užrašai").

1953 Angliškas vertimas: "Hitler's Table Talk and Hitler's Secret Conversations, 1941-1944" ("Hitlerio užstalės pašnekesiai ir Hitlerio slapti pokalbiai, 1941-1944"), redaguotas Hugh Trevor-Roper ir išverstas R. H. Stevens bei Norman Cameron "oficialiai" iš "Bormann Vermerke" ("Bormano užrašai"), bet faktiškai dalis paimta iš François Genoud "Libres Propos sur la Guerre et la Paix: Recueillis sur l'Ordre de Martin Bormann" ("Atviros pastabos apie karą ir taiką: surinkta pagal Martin Bormann nurodymą") (1952).

1976 Vokiška versija: Henry Picker ir Heinrich Heim "Hitler's Hitler's Tischgespräche im Führerhauptquartier" ("Hitlerios užstalės pašnekesiai Centriniame Štabe").

1973 Angliškas vertimas: "Hitler's Table Talk and Hitler's Secret Conversations, 1941-1944" ("Hitlerio užstalės pašnekesiai ir Hitlerio slapti pokalbiai, 1941-1944"), redaguotas Hugh Trevor-Roper ir išverstas R. H. Stevens bei Norman Cameron "oficialiai" iš "Bormann Vermerke" ("Bormano užrašai"), bet faktiškai dalis paimta iš François Genoud "Libres Propos sur la Guerre et la Paix: Recueillis sur l'Ordre de Martin Bormann" ("Atviros pastabos apie karą ir taiką: surinkta pagal Martin Bormann nurodymą") (1952).

1980 Vokiška versija: istoriko Werner Jochmann "Monologe im Führerhauptquartier 1941-1944: die Aufzeichnungen Heinrich Heims herausgegeben von Werner Jochmann" ("Monologai Centriniame Štabe: Heinrich Heim užrašai, redaguoti Werner Jochmann"). Jame buvo ir "Bormann Vermerke" ("Bormano užrašai").

2000 Angliškas vertimas: "Hitler's Table Talk and Hitler's Secret Conversations, 1941-1944" ("Hitlerio užstalės pašnekesiai ir Hitlerio slapti pokalbiai, 1941-1944"), redaguotas Hugh Trevor-Roper ir išverstas R. H. Stevens bei Norman Cameron "oficialiai" iš "Bormann Vermerke" ("Bormano užrašai"), bet faktiškai dalis paimta iš François Genoud "Libres Propos sur la Guerre et la Paix: Recueillis sur l'Ordre de Martin Bormann" ("Atviros pastabos apie karą ir taiką: surinkta pagal Martin Bormann nurodymą") (1952).

Pirmas pagal autentiškumą yra Henry Picker leidinys (1951, 1976). Jis turi savyje vokišką originalą, išleistas pats pirmas ir patvirtintas tiesioginių liudninkų parodymais. Taip pat jis turi mokslinį užnugarį tituliniame puslapyje: "Suderinta su Nacionalinio Socializmo istorijos Vokietijos institutu, inicijuotas ir išleistas Freiburgo Universiteto istorijos profesoriaus Gerhard Ritter". Kitas istorikas - Walter Mediger netgi patikrino pirmąjį Henry Picker leidimą pagal originalius užrašus, pakoregavo sekančiame leidime ir patvirtino atitikimą.

Sekantis pagal autentiškumą yra Werner Jochmann leidimas (1980). Jame publikuojami vokiški Bormano rankraščiai, kuriuos naudojo François Genoud ir Hugh Trevor-Roperio vertėjai.

Krikščionys gi mėgsta cituoti "antireliginius" Hitlerio pasisakymus iš angliško vertimo (1953, 1973, 2000), kuris buvo darytas iš prancūzų kalbos (1952).

Henry Picker ir Werner Jochmann originale - t.y vokiškoje versijoje NĖRA pavyzdžiui tokių Hitlerio pasisakymų, kaip "Aš niekada nesusitaikysiu su Krikščionišku melu" arba "Mūsų epocha užtikrintai pamatys Krikščionybės ligos galą" - tai atsiranda tik angliškoje François Genoud ir Hugh Trevor-Roper versijoje (vertime iš prancūzų kalbos (1952):

Vokiška versija: "Aš niekada nejaučiau malonumo blogame elgimesi su kitais netgi žinodamas, kad pasaulyje neįmanoma išlikti be jėgos. Gyvenimas garantuotas tiems, kurie kovoja aršiausiai. Tai gyvenimo dėsnis: Apgink save! Laikas, kuriame gyvename, regis, turi šios idėjos griuvimo požymių. Tai gali trukti dar 100 ar 200 metų. Apgailestauju, kad kaip Mozė, aš galiu matyti Pažadėtąją žemę tik tolumoje."

Angliškas vertimas iš Prancūzų: "Mūsų epocha užtikrintai pamatys Krikščionybės ligos galą."

Vokiška versija: "Padaryti kažką prieštaraujančio savo žinojimui - dėl to negali būti nė kalbos! Niekas neturi asmeniškai pasiduoti tokiai apgaulei."

Angliškas vertimas iš Prancūzų: "Aš niekada nesusitaikysiu su Krikščionišku melu."

Vokiška versija: "Krikščionybė moko 'vienos medžiagos pavertimo kita', kas yra beprotiškiausias dalykas, kurį žmogaus protas prasimanė savo iliuzijose, pasityčiojimas iš visko, kas Dieviška."

Angliškas vertimas iš Prancūzų: "Bet Krikščionybė yra nesveiko proto išradimas: neįmanoma įsivaizduoti labiau bejausmio ar labiau nedoro būdo paversti Dievišką idėją pasityčiojimu."

O čia dar daugiau - François Genoud pateiktas dokumentas, pirmiausia publikuotas prancūziškai (1959) kaip "Hitlerio politinis testamentas" ir angliškai (1961) kaip "Hitlerio paskutinis testamentas" su profesoriaus Hugh Trevor-Roper įžanga... buvo klastotė! Jeigu norite paskaityti apie šiuos du sukčius Hugh Trevor-Roper ir Francois Genoud ir kaip jie suklastojo "Hitlerios testamentą" ir žodžius, - visa istorija čia: fpp.co.uk/Hitler/docs/Testament/byGenoud.html

Jeigu kas turi abi originalias-vokiškas versijas (1976, 1980) ir angliškas Hugh Trevor-Roper ir Francois Genoud versijas bei žino vokiečių kalbą, gal gali patikrinti skirtumus ir parašyti man... tiesa tai ar melas?

Keliaujantis Tamsa

Josifas Stalinas ir Rusijos Stačiatikiai

Image

Ne tik Adolfas Hitleris buvo tikintis. Stalinas (1878–1953) - didžiausias komunistinio rėžimo diktatorius buvo ne ATEISTAS, o TIKINTIS KOMUNISTAS. Stalinas gimė 1878 m., gavo didesnę valdžia ir pradėjo savo masinių žudynių žygius per lavonus nuo 1922 m., mirė - 1953 m.

Image

Stalinas augo religingoje šeimoje ir buvo planuojama, kad Stalinas taps kunigu. Dėl to Stalinas gavo religinį išsilavinimą Gorio bažnyčios mokykloje (nuo 1888-09-?? iki 1894-06-??) ir Tbilisio kunigų seminarijoje (nuo 1894-09-01 iki 1899-07-29), kurios jis nebaigė dėl įsitraukimo į revoliucinį judėjimą. Greičiausiai, kad idėjų apie tai, kaip reikia ginti varguolius ir kad turtuoliai keliaus į Pragarą arba jiems bent jau bus sunkiau patekti į (komunistinį) Rojų... Stalinas prisirankiojo savo religiniame mokyme. Pačioje Biblijoje yra mokymo, kad turtuoliams ypatingai bus sunku patekti į Rojų ir jie yra vargšų engėjai:

Biblija:NT:Mt:19:23-24 Tada Jėzus tarė savo mokiniams: "Iš tiesų sakau jums: turtuoliui nelengva patekti į dangaus karalystę. Ir dar kartą jums sakau: lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę".

Biblija:NT:Jok:2:5-6 "Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems? O jūs paniekinote vargšą! Argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus?"

Biblija:NT:Jok:5:1 "Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!"

Biblija aiškina, kad jeigu nori būti tikru tikinčiu, turi išdalinti savo turtą vargšams ir dalintis juo bendrai su kitais, kaip komunistai ir planavo (lotyniškai commun = bendras):

Biblija:NT:Lk:12:33 "Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės."

Biblija:NT:Mk:10:21-22 Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: "Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane". Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Kartais žmonės galvoja, kad komunizmas (bendra nuosavybė; t.y. nėra privačios nuosavybės) buvo ateistų idėja. Bet jie pamišta, kaip nuosavybė buvo ir iki šiol yra tvarkoma pačioje Bažnyčioje ir vienuolynuose, kur nėra privačios nuosavybės - tai grynas komunizmas visoje savo didybėje. Atrodo, kad Bažnyčia ir vienuolynai priėmė ir realizavo "ateistines" bendros nuosavybės idėjas tūkstančius metų iki prasidėjo revoliucija Rusijoje (1917). Skaitydami Bibliją galite matyti, kad Kristaus sekėjai taip pat gyveno, kaip tikri "ateistai":

Biblija:NT:Apaštalų darbai:2:44-45 Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo.

Biblija:NT:Apaštalų darbai:4:32 Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra.

Biblija:NT:Apd:4:33-35 Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą, ir juos lydėjo malonės gausa. Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.

Taip, komunizmą ne Leninas su Marksu sugalvojo. Jis buvo skatinamas, kaip idealaus gyvenimo būdas Biblijoje, Naujame Testamente :). Tikintys lengva ranka mėtosi kaltinimais. Be jokios gėdos jie įvardina ateistais tuos tikinčius, kurie darė blogus darbus (žinoma, blogio darymas nesuderinamas su Krikščionybe :). Jie mano, kad "visi komunistai yra ateistai". Bet... Jėzus, vienuoliai ir daug krikščionių kunigų gyveno dalindamiesi bendra nuosavybe, vengdami privačios nuosavybės ir buvimo turtingais, kaip tikri komunistai... ar jie ateistai?

Stalinas rašė eilėraščius gruzinų kalba. Jie buvo tokie geri, kad juos publikavo vietiniai laikraščiai. Pora fragmentų iš jų skamba taip - vertimas iš gruzinų į rusų kalbą atliktas L.Kotiukovo:

B.M.Gunko "Poetas Josifas Džiugašvilis"
1999-03-09 Laikraštis "Dvikova" N10 (101)

(...) Jo priedainyje ir dainoje
kaip saulės spindulys švari,
gyveno didžioji tiesa –
Dieviška svajonė.


(...) Bet žmonės, pamiršę Dievą,
saugantys širdyje tamsą,
vietoje vyno nuodų
įpylė jam į puodelį.


Ir tarė jam: "Būk prakeiktas!
Išgerk puodelį iki dugno!...
ir tavo daina mums svetima,
ir tavo tiesa - nereikalinga!"

Image

Stalino dukra Svetlana Alilujeva-Stalin pasakojo, kaip Stalinas teigė, jog Kristus egzistavo:

Dokumentika "Amžiaus paslaptys: Kremliaus vaikai"
2003-03-19, Rusijos Pirmas Kanalas

Vedėjas: Įdomu, kad iš visų Kremliaus gyventojų, greičiausiai, tik Stalinas tikėjo Dievu.

Svetlana: Tėvo bibliotekoje tarp knygų stovėjo keltas tomų "Kristus". Tai Kristaus istorija, aprašyta liaudies rašytojo Morozovo. Aš pasakiau tėvui: "Bet gi Kristus neegzistavo!". O jis atsakė: "Oi ne, Kristus, žinoma, kad egzistavo".

Kitame didesniame interviu Rusijos žurnalui "Versija" ("Версия") ir antram Rusijos TV kanalui RTR (1988) Svetlana pasakojo daugiau apie jos tėvo tikėjimą Dievu. Ji teigė, kad Stalinas vėliau jai pasakojo Kristaus istoriją. Ir ji mano, kad Stalinas buvo tikintis. Stalino žmona Nadežda, greičiausiai, buvo ateistė, kadangi ji uždraudė auklėms kalbėti apie Dievą su vaikais. Bet tai nebuvo didelė problema - (galbūt, su Dievo pagalba :) Nadežda nusišovė 1932 metais. Simboliška, kad jos vardas reiškia "Viltis". Pasak Stalino dukters, po žmonos mirties Stalinas prarado visą jame buvusį žmogiškumą.

Image Image

1997. АРХИВЫ КРЕМЛЯ. В 2-Х КН. / КН. 1. ПОЛИТБЮРО И ЦЕРКОВЬ.1922-1925 ГГ. ISBN 5-86004-113-6
1998. АРХИВЫ КРЕМЛЯ. В 2-Х КН. / КН. 2. ПОЛИТБЮРО И ЦЕРКОВЬ.1922-1925 ГГ. ISBN 5-8243-0001-1
www.orthomed.ru/ftproot/abort_mr/books/history/library/archvs4.htm

KREMLIAUS ARCHYVAI

POLITBIURAS IR BAŽNYČIA 1922-1925 m.


Byla №12. "Antireliginis darbas"

№12-56


Cirkuliarinis CK RKP(b) laiškas №30 "apie poziciją į religines organizacijas" 1923 rugpjūčio 16 d.


Visiems GUBKOMAMS, RAIKOMAMS, KRAŠTO KOMITETAMS, NACIONALINIAMS CK IR CK BIURAMS. CIRKULIARINIS CK RKP LAIŠKAS №30 (Apie poziciją į religines organizacijas).

CK rekomenduoja visoms partijos organizacijoms atkreipti patį rimčiausią dėmesį į eilę rimtų pažeidimų, kuriuos daleido kai kurios organizacijos antireliginės propagandos srityje ir aplamai elgiantis su tikinčiais ir jų kultais.

Partijos programa sako "būtina rūpestingai vengti bet kokio tikinčiųjų įžeidinėjimo, vedančio tik link religinio fanatizmo sutvirtėjimo". XII Partinio Suvažiavimo rezoliucija antireliginės agitacijos ir propagandos klausimais patvirtina, kad "grubūs veiksmai, dažnai praktikuojami centre ir vietose, tyčiojimasis iš religinių dalykų ir kulto, taikomi vietoje rimtos analizės ir aiškinimų - ne pagreitins, o apsunkins dirbančiųjų masių išlaisvinimą nuo religinių prietarų.

Tuo tarpu kai kurios iš mūsų vietinių organizacijų sistemingai pažeidžia šitas aiškias ir nurodytas partinės programos ir partinio suvažiavimo direktyvas.

Irkutsko Gubernijos Vykdomasis Komitetas vienu plunksnos brūkštelėjimu nuo 26 VI šių metų sustabdė visų baptistų bendruomenių egzistavimą visoje gubernijoje ir uždarė jų maldos namus remdamiesi "politiniais sumetimais". Orlovo Gubernijos Vykdomasis Komitetas visoje gubernijoje uždarė bažnyčias ir maldos namus už administracinių nurodymų nevykdymą, už neregistraciją, nežiūrint net į tai, kad registracijos laikas buvo atidėtas. Tverės gubernijos Kliučinsko stiklo gamykloje ir Vladimiro gubernijos fabrike "Komunistinis avangardas" (b. Sobinka) bendruose susirinkimuose balsavimo metu buvo priimti sprendimai apie bažnyčių, maldos namų uždarymą ir tie sprendimai pasitarnavo pagrindu vietinei valdžiai uždaryti bažnyčias, be to, paskutiniu atveju reikalas nuėjo iki ginkluoto susirėmimo tarp tikinčių darbininkų ir komunistų bei komjaunuolių. Mcensko Vykdomasis Komitetas (Orlovo gubernija) grubia forma Bažnytinių tarybų atstovams paskelbė apie nuo 100 iki 500 rublių mokesčio auksu skyrimą, kaip baudą už neregistraciją. Šalia to, į prašymą pateikti pagrindą išieškojimui buvo atsakyta grasinimu suimti, o po to suėmė. Visoje Užkaukazėje, ypatingai Gruzijoje, visiškai neteisėtai uždaromos dešimtys bažnyčių, pažeidžiant partijos direktyvas, sukeliant tarp gyventojų bruzdėjimą, nepasitenkinimą. Minske (Baltarusijoje), Charkove (Ukrainoje), Poltavoje (Ukrainoje), Kremenčuge (Ukrainoje) Loeve (Gomelsko gubernijos Rečinsko apylinkė), Birzule (Ukrainos Odesos gubernija), Simferopolyje (Kryme) ir daugelyje kitų TSRS pietinių ir pietvakarių miestų vietinių valdžių buvo uždaryti žydų maldos namai ir t.t. ir t.t.

Šie ir panašus šiems daugkartiniai pavyzdžiai su aiškiu ryškumu liudija apie tai, kaip neatsargiai, nerimtai, lengvabūdiškai kai kurios vietinės Partinės organizacijos ir vietinės valdžios organai žvelgia į tokį rimtą klausimą, kaip religinių pažiūrų laisvė. Šios organizacijos ir valdžios organai, atrodo, nesupranta, kad savo grubiais veiksmais prieš tikinčius, sudarančius didžiulę daugumą gyventojų, jie daro neišmatuojamą žalą tarybinei valdžiai, gresia sugriauti partijos pasiekimus bažnyčios irimo srityje ir rizikuoja taip patalkinti kontrrevoliucionieriams.

Remiantis išdėstytu, CK nutaria:

1. uždrausti bažnyčių, maldos patalpų ir sinagogų uždarymus, motyvuojant administracinių įpareigojimų nevykdymu dėl registracijos, o kur tokie uždarymai buvo - atšaukti nedelsiant;

2. uždrausti maldos namų, pastatų ir kt. likvidavimą balsuojant susirinkimuose, kuriuose dalyvauja netikintys ar pašaliniai tai grupei tikinčių, kuri sudarė sutartis dėl patalpų ar pastatų;

3. uždrausti maldos patalpų, pastatų ir kt. likvidavimą už mokesčių nemokėjimą, kadangi tokia likvidacija daleista griežtai nesiderinant su LJK 1918 - 11;

4. uždrausti "religinio tipo" suėmimus, kadangi jie nesusiję su aiškia kontrrevoliucine "cerkvės tarnautojų" ir tikinčiųjų veikla;

5. suteikiant patalpas religinėms bendruomenėms ir nustatant mokesčius griežtai laikytis RVCK 1923-III-23 nutarimo;

6. išaiškinti partijos nariams, kad mūsų sėkmė silpninat bažnyčią ir religinius prietarus priklauso ne nuo tikinčiųjų persekiojimų - persekiojimai tik stiprina religinius prietarus, - o nuo taktinio požiūrio į tikinčius, kantriai ir apgalvotai kritikuojant religinius prietarus, šalia to istoriškai rimtai apšviečiant apie Dievo idėją, kulta, religiją ir pan.;

7. atsakomybę už pateiktos direktyvos įgyvendinimą skirti gubernijų vykdomųjų komitetų, apylinkių vykdomųjų komitetų, rajono vykdomųjų komitetų, nacionalinių CK ir krašto vykdomųjų komitetų pirmininkams asmeniškai;

CK kartu perspėja, kad tokia pozicija į bažnyčias ir tikinčius neturi, visgi, jokiu būdu susilpninti mūsų organizacijų budrumą, turint mintyse stebėjimą, kad bažnyčios ir religinės bendruomenės nepaverstų religijos į kontrrevoliucinį ginklą."

CK Sekretorius J.Stalinas 1923-8-23

Kunigas bandė pavaizduoti ateistą Leniną didesniu žvėrimi ir teigiamiau parodyti tikintį Staliną.

1999 metais ("Наш современник" №12, 1999-12-??) viešai pristatyta kunigo Dmitrijaus Dudko (Димитрий Дудко, 1922 - 2004) informacija apie tai, kaip 1939-11-11 dieną CK Politbiuras pripažino tikinčių persekiojimą "netikslingu" ir Stalinas panaikino Lenino nurodymą 1919-Gegužės-01 N 13666-2 "Apie kovą prieš kunigus ir religją" bei davė nurodymus NKVD paleisti iš įkalinimo jau suimtus kunigus ...gali būti klastotė.

Igoris Kurliandskis (Игорь Курляндский) teigia ("Политический журнал" №32(175), 2007-11-26), kad "panaikintas" Lenino nurodymas 1919-Gegužės-01 N13666-2 yra klastotė ir dėl to Stalinas negalėjo jo panaikinti. ricolor.org/journal/13/istoria/3/

Image

Panaikinanti Lenino "nurodymą" klastotė.

Išrašas iš 1939-11-11 CK Politbiuro posėdžio

Religiniai klausimai

Dėl religijos ir Rusijos Stačiatikių Cerkvės tarnautojų bei stačiatikių tikinčiųjų CK nustato:

1) Nuo šiol pripažinti TSRS NKVD netikslinga organų praktiką suiminėti rusų stačiatikių cerkvės tarnautojų, persekioti tikinčius.

2) Draugo Uljanovo (Lenino) nurodymą 1919-Gegužės-01 N13666-2 "Apie kovą prieš kunigus ir religiją", adresuotą ČK pirmininkui Džerzinskiui ir visas atitinkamas instrukcijas ČK-VPŽ-NKVD, liečiančias rusų stačiatikių Cerkvės tarnautojų persekiojimus, - panaikinti.

3) NKVD pravesti nuteistųjų ir suimtų piliečių reviziją bylose, susijusiose su religine veikla. Paleisti iš įkalinimo ir pakeisti bausmę į nesusijusia su laisvės atėmimu nuteistajam pagal nurodytus motyvus, jeigu šių piliečių veikla nedaro žalos tarybinei valdžiai.

4) Dėl klausimo apie įkalintų tikinčiųjų likimą, priklausančių kitoms konfesijoms, CK pateiks sprendimą papildomai

CK Sekretorius J.Stalinas

Šis dokumentas, kuriame Stalinas draudžia griauti bažnyčias irgi gali būti klastotė.

IŠRAŠAS IŠ CK POLITBIURO PROTOKOLO 1933-09-12

1. Tarp 20-30 metų Maskvoje ir prie jos prisišliejusių rajonų teritorijose pilnai sunaikinta 150 bažnyčių. 300 iš jų (likusių) pertvarkytos į gamybinius cechus, klubus, bendrabučius, kalėjimus, izoliatorius ir neprižiūrimų paauglių kolonijas.

Architektūrinių užstatymų planai numato nugriauti daugiau kaip 500 likusių bažnyčių ir cerkvių statinių.

Remiantis aukščiau išdėstytu, CK laiko neįmanomu projektuoti naujus statinius, griaunant bažnyčias ir cerkves, kurias reikėtų laikyti senovės Rusijos architektūriniais paminklais.

Tarybų valdžios organai ir darbininkų-valstiečių milicija turi imtis priemonių iki drausminės ir partinės atsakomybės, saugant senovės Rusijos architektūrinius paminklus.

CK Sekretorius J.Stalinas

Leninas (1970-1924) buvo ateistu ir nemėgo religijos pagrinde dėl to, jog ji buvo turtinga ir gynė monarchiją-carą, kaip nurodo Biblija.

Biblija:NT:Rom:13:1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos.

Taip pat dėl to, jog religija buvo prieš parlamentinį valdymą ir tos sistemos buvo pakartas jo brolis. Psichologas iš Vokietijos Gunteris Kruse, sudarinėdamas Vladimiro Uljanovo (Lenino) šeimos medį aptiko, kad jo prosenelė buvo sudeginta ant laužo kaip ragana.

Berlynas, 2007-06-08, Interfax - Vokietijos psichologas Gunter Kruse, kuris paskutiniais metais buvo įsitraukęs į Lenino šeimos medžio sudarymą, tvirtina, kad viena iš pasaulio proletariato vado prosenelių buvo sudeginta ant laužo, kaip ragana. - www.interfax-religion.comhttp://www.interfax-religion.com/?act=news&div=3171/

Leninas turėjo savo priežasčių nemėgti religijos. Vis tik net Leninas riejosi su Stalinu ir stengėsi jį laikyti kuo toliau nuo valdžios dėl jo žiaurumo, kol buvo gyvas. Leninas buvo revoliucionierius. Jis sugriovė monarchiją, kovojo kad Rusija būtų parlamentinė valstybė. Netgi dabar 65% rusų galvoja, kad Leninas suvaidino teigiamą vaidmenį jų šalies istorijoje. 26% galvoja, kad jis suvaidino neigiamą vaidmenį ir 9% neturi nuomonės šiuo klausimu. Kodėl TSRS nemėgo bažnyčios, ypatingai po karo? Bažnyčia flirtavo su naciais Antro Pasaulinio Karo metu (1929 m. Pijus XI pasirašė draugišką susitarimą su Musoliniu, o 1934 metais su Hitleriu). Fašizmas su Musoliniu gimė Italijoje (Vatikano lopšyje). Tai dar gerai, kad TSRS valdžia nematė pedofilų skandalų - situacija galėjo būti kur kas blogesnė (jau nekalbant apie Inkviziciją ir Kryžiaus Žygius). Tad galima suprasti, kodėl rusai keršijo visiems, kurie bendradarbiavo su naciais ir fašistais.

Interviu su Artiomu Fiodorovičiumi Sergejevu (Артём Фёдорович Сергеев), augusiu Stalino šeimoje:

Laikraštis "RYTOJUS" №17 2006-04-26

Ekaterina Glušik: Ar namuose vyko pokalbiai apie religiją? Kokie buvo Stalino santykiai su religija: gal Velykas šventėte?

Artiomas Fiodorovičius Sergejevas: Ne, nei Velykų, nei kitų bažnyčios švenčių nešventėme. O išsireikšimai su Dievo paminėjimu buvo naudojami. "Garbė Dievui", pavyzdžiui, "Neduok Dieve!" ir "Vardan Dievo" Stalinas dažnai sakydavo. Aš niekada negirdėjau iš Stalino nė vieno blogo žodžio apie bažnyčią ir tikėjimą. Pamenu buvo atvejis 1931 metais ar 32-ais. Prieš mokyklą, kurioje mokėsi Vasilijus, antrame Obidensko skersgatvyje buvo bažnyčia. Kaip tai, kada ten vyko pamaldos, berniukai šalia bandė šaudyti iš baidyklės. Vasilijus tame nedalyvavo, bet papasakojo apie tai tėvui. Tėvas klausia: "Kodėl jie taip darė? Jie gi, maldininkai, jums mokytis netrukdo. Kodėl gi jūs jiems trukdote melstis?" Toliau paklausė Vasilijaus: "Tu savo senelę myli, gerbi?" Tas atsako, kad taip, labai, juk tai tavo mama. Stalinas sako: "Ji taip pat meldžiasi" Vasilijus: "Kodėl?" Tėvas atsako: "Dėl to, kad ji, galbūt, žino tai, ko nežinai tu".

Pats Stalinas gerai žinojo religinius klausimus, kygų pas jį buvo ne mažai, tame tarpe religijos istorijos klausimais. Ir pats jis rašė svarbius darbus ta tema. Pavyzdžiui, straipsnyje "Prieš bažnyčių griovimą" jis sakė - tai mūsų Tėvynės istorijos paminklai, juos griauti - tai griauti istorijos paminklus. Straipsnyje "Apie draudimą persekioti už tikėjimą" jis sakė apie būtinybę nustoti persekioti žmones dėl tikėjimo ir išleisti šventikus ir kalėjimų, jeigu jie neįvykdė jokių kriminalinių nusikaltimų.

Aš buvau Stalino laidotuvėse "nuo ir iki" ir tarp žmonių, atėjusių su juo atsisveikinti, buvo nemažai bažnyčios tarnautojų. Jie su visa savo apranga ėjo pro karstą ir žegnojosi.

Jurijus Solovjovas (Stalino asmens sargybinis 10 metų) teigė, kad Antrojo Pasaulinio Karo metu Stalinas eidavo į Kremliaus bažnyčią (bendra Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos ir Rusijos dokumentika "Kremliaus viduje: Rusijos širdyje" 2005 m.). Tai galėjo būti tarp 1939 ir 1945 metų.

Laikraštis "Maskvos sakalas" №1(77) 2005-01-??; Sofija Pavlova "Vienintelė bažnyčia, kur buvojo Stalinas..."

Visų Šventųjų bažnyčios seniūnas Michailas Aleksandrovičius Rodinas: "Pats Josifas Visarionovičius užvažiuodavo karo metu į mūsų bažnyčią pasimelsti. Pas mus iki šiol gyvi lankytojai - keletas labai pagyvenusių žmonių, kurie prisimena tą faktą ir patys matė Staliną. Stalinas, kaip pasakoja, atvažiavo į bažnyčią tris kartus ir ilgai stovėjo prieš dvi ikonas - Nikolajaus Stebukladario ir Kazanės Dievo Motinos. Visas mišias Josifas VIsarionovičius neišbūdavo, jo vizitai truko po 15-20 minučių"

Image

1940-1943 m. Stalinas pradėjo organizuoti susitikimus su kunigais ir ragino atidaryti bažnyčias, seminarijas, akademijas, leisti religinius leidinius "bolševikiniais tempais" (t.y. kuo greičiau) ("А нельзя ли проявить большевистские темпы?") bei pažadėjo suteikti visokeriopą pagalbą. Yra išlikę dokumentuoti šių susitikimų pokalbiai:

M.I. Odincovas "XX amžiaus Rusijos patriarchai" 1994 m. / G.G. Karpovo užrašai apie Rusijos stačiatikių cerkvės patriarchų priėmimą pas J.V.Staliną 286 psl.

"Draugas Stalinas pasakė: "Kaip norite, tai jūsų reikalas, jeigu norite Dievo žodžio kursų, galite pradėti nuo jų, bet Valdžia neturi nieko prieš seminarijų ir akademijų atidarymą".

"Draugas Stalinas pasakė, kad bažnyčia gali tikėtis visokeriopos Valdžios paramos visuose klausimuose, susijusiuose su jos organizaciniu stiprinimu ir vystymu TSRS viduje, ir kad, kaip jis sakė apie dvasinių mokymo įstaigų organizavimą, neprieštarauja prieš seminarijų atidarymą vyskupijose, taip ir negali būti kliūčių žvakių ir kitų gaminių atidarymui prie vyskupijų."

"Paskui, kreipdamasis į mane, draugas Stalinas pasakė: "Reikia užtikrinti teisę vyskupui tvarkytis su bažnytinėmis sumomis. Nereikia daryti kliūčių seminarijų organizavimui, žvakių gamykloms ir t.t."

Stalino pomėgius, biblioteką, ką Stalinas mėgo skaityti, kokius įrašus paliko knygose tyręs anglų istorikas Simon Sebag Montefiore rado, kad Stalino mėgo cituoti Bibliją. Stalinas paliko pastabą Anatole France knygos "Paskutiniai puslapiai. Dialogas po rože" paraštėje ir apie Dievą: "Pėdsakų nežino, nemato. Jo jiems nėra" ("Следов не знают, не видят. Его для них нет."). Atrodo, jog Stalinas galvojo žinantis tuos "pėdsakus" ir matantis Dievą, kitaip, nei aplinkinai.

Škarovskis M.B. Rusijos Stačiatikių bažnyčia prie Stalino ir Chruščiovo 201 p.

Prieš karą, renkantis biblioteką vasarnamiui, Stalinas vykdytojų žiniai prirašė: "Prašau, tik kad nebūtų jokios ateistinė makulatūros!". Visiškai patvirtintai žinoma, kad Stalinas kartais mėgo cituoti Bibliją.

Image

Šimtas keturiasdešimt pašnekesių su Molotovu: iš F Čujevo dienoraščio 1991 ISBN 5-85255-042-6

Feliksas Ivanovičius Čujevas: Pagrindinis aviacijos maršalas A.E. Golovanovas man kalbėjo, kad po vokiečių sutriuškinimo prie Maskvos Stalinas pasakė: "Duok Dieve mums šitą karą užbaigti 1946 metais". - [31 p.]

Šota Ivanovičius Kvantaliani: Kodėl tik Molotovas? Netgi Stalinas, netgi Vorošilovas ir Molotovas trise dainavo! Mes visi trise buvome dainininkai bažnyčioje. Ir Stalinas, ir Vorošilovas, ir aš. Skirtingose vietose, žinoma. Stalinas - Tbilisyje, Vorošilovas - Luganske, aš - savo Norilske. (...) Va mes visi trise ir dainavome. "Te išsipildys malda tavo..." - ir taip toliau. Labai gerta muzika, bažnytinis dainavimas. [123 p.]

Feliksas Ivanovičius Čujevas: Man mūsų karvedžiai pasakojo, kad Stalinas prieš [269 p.] mūšį kreipdamasis, paprastai sakydavo: "Na, duok Dieve!" arba "Na, padėk Dieve!". O rašytojas Vladimiras Solouchinas, tarnavęs karo metu Kremliuje, pasakojo: "Išeina į balkoną Josifas Visarionovičius. Ties kaire ranka - patriarchas Aleksijus, po dešine" - "Tikriausiai, Molotovas?" - paklausiau aš. "Metropolitas Krutickis ir Kolomenskis, - nemirktelėjęs atsako Vladimiras Aleksejevičius. - O ko tu juokiesi? Jis popus gerbė. Atsiliepė Seminarijos išsilavinimas" [270 p.]

Večeslavas Michailovičius Molotovas: Reikia pasakyti, kad Stalinas nebuvo karingu ateistu. Žinoma, visų pirmiausia jis buvo revoliucionieriumi ir tęsė Lenino Liniją prieš popovščiną*. [c. 269]

*Popovščikai arba Popovščina ("žmonės su popais") - vienas iš dviejų principinių judėjimų (kartu su Bepopovščina "žmonės be popų") susiformavęs Rusijoje 17 amžiaus pabaigoje. Popovščikai pripažino dvasininkiją ir sukūrė savo paties dvasininkų struktūrą, kuri vėliau suskilo į eilę judėjimų. Popovščikai atstovavo labiau nuosaikų konservatyvią opoziciją, kuri stengėsi tęsti religijos ir Bažnyčios gyvenimą, koks jis buvo iki Nikono reformų. Jie pripažino naujo stiliaus Rusijos Stačiatikių bažnyčios įšventintus kunigus, kurie prisijungė prie Sentikių ir kurie pasmerkė Nikono reformas. Popovščikai buvo 1917 metų Spalio Revoliucijos priešininkai.

Bepopovščikai arba Bepopovščina ("žmonės be popų") atmetė "Pasaulį", kuriame viešpatavo Antikristas; Jie skelbė asketizmą, ištikimybę seniems ritualams ir senam tikėjimui. Bepopovščikai teigė, kad tikroji Kristaus Bažnyčia išnyko Žemėje ir dėl to jie atsisakė dvasininkų ir visų sakramentų, išskyrus krikštijimo. Nepopovščikai neturi dvasininkų ir komunijos.

KARAS, BAŽNYČIA, STALINAS IR DIDŽIOJI MALDAKNYGĖ UŽ STAČIATIKIŠKĄ RUSIJĄ METROPOLITAS KALNŲ LIBANO ILJA (KARAMAS). Sergejus FOMINAS 2003-03-21

Visiškai patikimai žinoma, pavyzdžiui, kad Stalinas kartais mėgdavo cituoti Bibliją. Būdavo, netgi prieš artimiausią ratą (suprantma, prieš tuos, kas galėjo bent jau kokiu nors lygiu įvertinti) "didžiavosi", kad Gruzija priėmė Stačiatikybę daug anksčiau už Rusiją. (...). Į artimiausia J.V.Stalino ratą įėjęs A.I.Mikojanas (1895-1978) taip pat buvo iš seminaristų: 1916 metais jis baigė Tiflisio seminariją, mokėsi dvasinėje akademijoje.

Aleksandras Michailovičius Orlovas "Slapta stalinistinių nusikaltimų istorija":

"Jis (Pavelas Alilujevas) kaip tai užsiminė apie tai, kad Stalinas pasigėręs nuo degtinės pradėdavo dainuoti Bažnytinius himnus."

Image

Dmitrijus Petrovičius Savčenko (karo žurnalistas) - "Didžiosios Pergalės pilietinis "maršalas Žukovas"", 2005-04-08 "Nepriklausomas laikraštis"

Stalino laiškas Aleksejui Kosyginui (1948-10-22)

Dr. Kosyginai! Siunčiamos jums gėrybės nuo pono-Dievo (aš - jo valios vykdytojas). Reikėtų pasiųsti daugiau, bet rezerve trūkumas. Atkreipkite dėmesį į žuvį, - vadinasi ji "baltažuvė". Gera, kalba, žuvis.

Sveikinimai! Stalinas.

Image Image

Stalinas taip "nekentė" religijos, kad 1951-06-27 d. apdovanojo "Stalino Premija" Anglijos kunigą Hewlett Johnson. Įvairius apdovanojimus prie tarybinės valdžios gavo ir kiti šventikai.

Image Image

"Grynai ateistinės" Stalino laidotuvės. Garbės sargyba šalia Stalino karsto.

Iš šventojo Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus kalba prieš mišias dėl Stalino, pasakyta patriarchų susirinkime Stalino laidotuvių dieną (1953-03-09):

"(...) Mes gi, susirinkę maldai apie jį, negalime praeiti tylėjimu jo visada geranorišką, dalyvaujančią elgseną į mūsų bažnytinius poreikius. Nė vienas klausimas, su kuriuo mes į ji nebūtume kreipęsi, nebuvo atstumtas; jis patenkindavo visus mūsų prašymus. Ir daug gero ir naudingo, dėka jo aukšto autoriteto, padarė mūsų Valdžia mūsų Bažnyčiai.

Atminimas apie jį mums neužmirštamas ir mūsų Rusiška Stačiatikių bažnyčia, apraudodama jo išėjimą iš mūsų, palydi jį į paskutinę kelionę, "visos žemės kelionę" su karšta malda.

Šiose liūdnose mums dienose iš visų mūsų Tėvynės vyskupų, šventikų ir tikinčių, iš užsienio ir Bažnyčių vadovų ir atstovų, stačiatikiškų, kaip ir ne nestačiatikiškų, aš gaunu gausybę telegramų, kuriose mus užjaučia dėl šios mums liūdnos netekties. Mes meldėmės už jį, kada atėjo žinia apie jo sunkią ligą. Ir dabar, kada jo netapo, mes meldžiamės dėl jo nemirtingos sielos ramybės.

Vakar mūsų ypatinga delegacija susidedanti iš jo šventenybės metropolito Nikolajaus; vyskupijos atstovo, dvasininkijos ir tikinčiųjų Sibiro vyskupo Paladijaus; vyskupijos atstovo, dvasininkijos ir tikinčiųjų Ukrainos vyskupo Nikono ir ??? Nikolajaus, padėjo vainiką prie jo karsto ir nusilenkė nuo Rusų Stačiatikių Bažnyčios jo brangiems palaikams. Malda, pripildyta meilės krikščioniškos, nueina iki Dievo.

Mes tikime, kad ir mūsų malda apie velionį bus išgirsta Dievo. Ir mūsų mylimam ir neužmirštamam Josifui Visarionovičiui mes pamaldžiai, su didele, karšta meile skelbiame amžiną atmintį."

ImageImageImage
ImageImageImage

Taigi, Stalino meilė religijai nebuvo tik prieš jo mirtį, o prasidėjo kur kas anksčiau. Kai kurie žmonės sako, kad Stalinas atgaivino religiją tik dėl Hitlerio ir Vokietijos planų užpulti Rusiją (bet tada keista, kodėl, kai Vokietija vis tik užpuolė Rusiją, Stalinas tuo negalėjo tuo kurį laiką net patikėti ir vadino tai priešų propaganda). O dukrai Svetlanai, tikriausiai, pasakojo apie Kristų irgi tik bijodamas Hitlerio? Netgi jeigu taip... atrodo, kad Stalinas suprato religijos galią ir jeigu nori masiškai siųsti žmones į mirtį ir žudyti kitus... geriausiai tam tikslui įgyvendinti tinka ...religija. Kai žinai, kad Rojus tavęs laukia po mirties, - gali mirti su šypsena veide. Už nuopelnus religijai ir bažnyčios atgaivinimą Rusijoje, kai kurios grupės netgi pradėjo iniciatyvą paskelbti Staliną šventuoju.

Kodėl Stalinas buvo toks žiaurus? Smurtaujantis tėvas, Bažnyčios Mokykla ir Kunigų Seminarija suformavo jo požiūrį į Pasaulį ir kaip jis gali su juo elgtis Tai turėjo įtaką jo veiksmams.

Savo prisiminimuose Stalinas rašė:

"Iš protesto prieš besityčiojantį rėžimą ir jėzuitiškus metodus, kurie buvo seminarijoje, aš buvau pasiruošęs tapti ir iš tiesų tapau revoliucionieriumi, Marksizmo (aut. past. NE(!) Ateizmo), kaip iš ties revoliucinio mokymo, šalininku."

Taigi, galime padėkoti už tokį Staliną, kokiu jis buvo, ...Kunigų Seminarijai

Stalinas, Evoliucija ir Grigorijus Glurdžidzė

Reikia pastebėti, kad religija dažnai iškreipia Evoliucijos suvokimą tvirtindama, kad išlieka "stipriausias, negailestingiausias, žiauriausias" ir pan.., kaldama į galvas žmonės "realaus gyvenimo dėsnius". Realiai... Evoliucijoje išlieka geriausiai prisitaikę. T.y. kuo visuomenėje labiau vertinamas sąžiningumas, padorumas, naudingumas - tuo labiau bus vertinamas toks žmogus ir dėl to bus labiau visuomenės globojamas, dėl ko turės geresnes galimybes išlikti.

Stalinas kalbėjo apie Dievą ir Evoliuciją su savo draugu Grigorijumi Glurdžidze 3-4-je Gorio Bažnyčios mokyklos klasėje. Stalinas įstojo į Gorio Bažnyčios mokyklą 1888-09-??. Tai galėjo būti tarp 1891 ir 1992 (taigi, Stalinui buvo 13-14 metų). Originali Stalino kalba skamba taip:

"Ar žinai Grišą, - (...) - Jis nėra neteisingas, Jo paprasčiausiai nėra. Mus, Griša, apgaudinėja. (...) - O štai aš tau duosiu vieną knygą ir tu iš jos kai ką pamatysi."

Taip, tai anti-religinis pasisakymas (kaip apie Staliną papasakojo G.Glurdžidzę). Bet, atrodo, kad ši Darvino knyga neturėjo ilgalaikio poveikio Stalinui. Kaip žinote, netgi Vatikano Popiežius oficialiai pripažino Darvino Evoliucijos teoriją ir pasisakė, kad ji neprieštarauja Krikščionybei. Atrodo, kad vėliau Stalinas rado panašų sprendimą tarp Evoliucijos ir Krikčionybės, kaip Popiežius... gal su kitų pagalba. Kadangi po šios kalbos 1891-1892 metais, Stalinas tęsė mokslus Gorio Bažnyčios Mokykloje (iki 1894-06-??) ir po to įstojo į Tbilisio Kunigų Seminariją (nuo 1894-09-01 iki 1899-07-29). Keista, kodėl "ateistas", po 2-3 tokios kalbos metų įstojo į Kunigų Seminariją. Vėlesnis Stalino nuolatinis elgesys ir asmeninės pastabos rodo, kad jis nebuvo ateistu, bet tikėjo ar grįžo prie tikėjimo į Dievą po šio įvykio.

Maža detalė: 1892 metais Stalinas pasisakė apie tris pakartus žmones:

"- Jie (...) jau atliko bausmę ir bus neteisingas iš Dievo pusės juos vėl nubausti."

Viename vėlesniame susitikime Stalinas pareiškė, kad nėra pakankama paaiškinti, kaip veikia gamta, kad įrodyti, jog Dievas neegzistuoja. Gal viduje jis jautėsi taip pat:

Kaimo skyrių sekretorių prie CK RKP(b)66 suvažiavimas; 1924-10-22; J.Stalinas:

"Kartais kai kurie draugai žvelgia į kaimiečius, kaip į filosofus-materialistus, galvodami, kad reikia tik perskaityti paskaitą apie gamtos pažinimą, kad įtikinti mužiką Dievo neegzistavimu. Jie nesupranta dažnai, kad mužikas žiūri į Dievą ūkiškai, t.y. mužikas kartais nieko prieš nusiskuti nuo Dievo, bet jį dažnai kankina abejonės: "o kas jį žino, gal Dievas ir iš tiesų egzistuoja; ar ne geriau bus patenkinti ir komunistą ir Dievą, kad patikimiau būtų ūkiui."

Stalinas dažnai mėgo įtraukti Dievą į savo kalbas. Pvz.:

"Bijokite Dievo, Ignulovai, ir nemaišykite marksistinio sąveikos aiškinimo su kanceliariniu aiškinimu." - "Tiesa" №102,10 1923-05-29, J.Stalinas

"Ne veltui sakoma, kad Dievas atima protą iš to, kurį pasmerkia žūti." - J.V.Stalino kalba V Visa sąjunginiame VLKSM Suvažiavime 1927-03-29

Šios Stalino citatos rodo, kad Religinis auklėjimas Staliną lydėjo visą jo gyvenimą ir įtakojo jo vėlesnius veiksmus. Žinoma, buvo ir negatyvių Stalino pasisakymų apie religiją, kaip ir Hitleris ją taip pat kartais kritikavo. Net Motina Teresė turėjo abejonių dėl religijos. Bet Stalino stipri religijos globa ir istoriniai faktai, jo draugų, šeimos narių, kunigų paliudijimai... nepadaro iš jo visų ateistų lyderio. Nežinau daug ateistų, kurie taip sunkiai kovojo už religijos atgaivinimą ir net vaikčiojo į bažnyčią melstis, kaip tai darė Stalinas. Negaliu įsivaizduoti kokio Richard Dawkins, besielgiančio taip pat vardan ...ateizmo.

TSRS buvo "grynai ateistinė" tik ant popieriaus. Pavyzdžiui po Emeliano Jaroslavskio "Bedievybės penkmečio" (atheism.ru/library/Firsov_1.phtml) TSRS 1937 metų surašymo metu apie religiją atsakė 80% žmonių - 56.7% (55.3 milijono) save apibūdino kaip tikinčius ir 43.3% (42.2 milijono) kaip netikinčius - vis tiek mažuma (krotov.info/history/20/1930/1937_zher.htm). Įtariu, kad tada buvo dar daugiau tikinčių, kadangi įrašai rodo, jog žmonės, atsisakę atsakyti į tą klausimą, dažniausiai buvo iš įvairių sektų ir, kaip įtariu, greičiausiai, bijojo prisipažinti, kad buvo tikintys, kadangi tuo metu tirai buvo nelabai toleruojama religija iš preities. Galite įsivaizduoti, koks tikinčiųjų kiekis buvo 1917 metų Socialistinės Revoliucijos metu. Jaroslavskis ir jo karingųjų ateistų judėjimas "Bedieviai" buvo populiarus tarp 1932 ir 1937 metų, bet šis judėjimas žlugo ir jo organizacija sunyko. Prie Stalino jis netgi buvo priverstas parašyti straipsnį "Kodėl religingi žmonės - prieš Hitlerį". Po liūdnai pagarsėjusio "kovotojo su dangumi" E.Jaroslavskio mirties (1943-12-04), jo sukurtas "Centrinis Istorijos ir Ateizmo Muziejus" neteko patalpų. Pastatas perėjo animacinių fimų studijai "Multfilm".

Keliaujantis Tamsa

Pol Potas ir Teravada Budizmas

Image

Pol Potas (1925-1998) bandė ištrinti individualumą galvodamas, kad skirtumai sukelia konfliktus. Su savo dirbtine lygybe, panaikindamas privačią nuosavybę ir taip panaikindamas natūralią atranką iš visuomenės, jis buvo pasmerktas Evoliucijos pralaimėti, kaip ir visi komunistai. Pol Potas nusitaikė ne tik į skirtingas religijas, bet taip pat ir į švietimą, mokslą, mediciną. Pol Poto Raudonieji Khmerai buvo sudaryti iš budistų ir pats Pol Potas buvo komunistu ir Teravada budistu. Pol Potas vienerius metus studijavo Budistų vienuolyne ir vėliau 8 metus Katalikų mokykloje. Kas link "Pamokslautojo Sihanouk universiteto" ir "Lycée Sisowath" mokymo įstaigos - nežinau, ar jos buvo pasaulietinės ar orientuotos į budizmą mokymo įstaigos. Kambodžos komunizmas buvo įkvėptas Teravada Budizmo (tikėjimo, kurį išpažįsta 95% Khmerų) ir jo mokymo išsižadėti materialistinio pasaulio, ką Pol Potas su savo sekėjais puikiai organizavo, daužydami automobilius ir modernią įrangą su kūjais.

Pol Poto išsilavinimas:

1934 – 1935 Budistų vienuolynas Wat Botum Vaddei ...Phnom Penhne
1935 – 1943 Katalikų mokykla Phnom Penh École Miche
1943 – 1947 Pamokslautojo Sihanouk universitetas Kampong Chame
1947 – 1948 Sisowath licėjus Phnom Penhe
1948 – 1949 Techninė mokykla Phnom Penhe
1949 – 1952 École Francaise de radio-électricité

Kambodžos karalius nuo 1941 m., Valstybės vadovas nuo 1955 iki 1970 m., atsistatydinęs 1976 m. princas Norodom Sihanouk pasakė:

"Pol Potas netikėjo Dievu, bet jis galvojo, kad Rojus ir likimas nori kad jis vestų Kambodžą keliu, kuris, jis galvojo, yra geriausias Kambodžai, kaip čia pasakius, blogiausias. Pol Potas yra beprotis, žinote, kaip Hitleris."

Taip, budistai netiki Dievu, bet aš nesu įsitikinęs, kad ateistai tiki į Rojų (ir Pol Poto kolega Hitleris Sihanouk komentare tai pat nebuvo ateistu) Atrodo, kad Pol Potas nebuvo toks didelis ateistas, kaip kai kurie krikščionys bando jį pateikti, maišydami komunizmą (socialinius žmonių tarpusavio santykius) su ateizmu (žmonių santykius su Dievu) - tai visiškai skirtingos ideologijos.

Apie 600.000 žmonių buvo nužudyti Kambodžoje masinio JAV bombardavimo metu nuo 1965 iki 1973 metų. JAV numetė 2,756,941 toną bomų - daugiau, nei visos bombos, numestos Sajunginikų Antrojo Pasaulinio karo metu. Dėl Pol Poto kaltės žuvo apie 750.000 žmonių. Todėl, kai kas nors sako, kad Pol Poto rėžimo metu žuvo apie 1.5 milijono žmonių, būtų gerai nepamiršti, kad dalis nuopelnų už tai priklauso Krikščioniškąjai JAV.

Keliaujantis Tamsa

Mao Zedongas ir Konfucionizmas su Taoizmu

Image

Mao Zedongas yra pareiškęs:

“Ateizmas turi užimti tikėjimo Dievu vietą.”

"The Writings of Mao Zedong, 1949-1976: January 1956-December 1957" By Zedong Mao, Michael Y. M. Kau, John K. Leung (October-december 1957 / 791 page)

Nors taip pat jis yra pasisakęs ir taip:

Pham Van Dongas: Kaip jūs, Pirmininke Mao?
Mao Zedongas: Nelabai gerai. Kosiu jau keletą dienų. Laikas keliauti į dangų. Atrodo, kad mane kviečia susitikti su Geruoju Dievu. Kaip prezidentas Ho?

"Behind the bamboo curtain: China, Vietnam, and the world beyond Asia" By Priscilla Mary Roberts. Mao Zedong and Pham Van Dong, Beijing, November 17, 1968

Poemos "Arfininkas ir virvė" ištrauka (regis, jis rūkė stiprią žolę :).

Vėjas plazdeną burę, vėžlys ir gyvatė tylūs, didis planas artėja. Tiltas skris virš iškasto griovio iš ROJAUS ir bus keliu iš pietų į šiaurę. mes padarysime akmens sieną prieš aukštupį į vakarus ir užlaikysime juodus garų debesis ir lietų iš Wu viršukalnių. Virš aukštų bedugnių bus ramus ežeras ir jeigu šių kalnų DEIVĖ nėra mirusi, ji stebėsis pakeistu pasauliu. 1956 birželis.

DIEVAI ant jo žmonos Yang Kai-hui mirties aš praradau savo pasididžiavimo tuopą ir tu savo gluosnį, kaip tuopą ir gluosnis jie iškilo tiesiai į devintą dangų ir paklausė mėnulio kalinio, Wu Kango, kas ten yra. Jis pasiūlė jiems vyno iš cinamono medžio. Vieniša dama mėnulyje, Chang O, išskleidė savo plačias rankoves ir šoko dėl šių gerų SIELŲ beribiame danguje. Apačioje, žemėje staigus tikro pralaimėjimo pranešimas. Ašaros krenta žemyn iš didžiulio apversto lietaus indo. 1957-Gegužis-11.

Sako sudie ligos DIEVUI (1) Tūkstančiai gluosnio šakų pavasario vėjyje. Šeši šimtai milijonų Kinijos, DIEVŲ šalies, ir pavyzdžių, kaip imperatoriai Shun ir Yao. Ryškiai raudonas persikų žiedų lietus virto į bangas ir smaragdo kalnai į tiltus. Viršūnės palietė dangų. Mes kasame su sidabriniais kastuvais ir geležinės rankos purto žemę ir Tris Upes. Marų DIEVE, kur tu eini? Mes deginame popierines valtis ir uždegame žvakes apšviesti kelią į ROJŲ. 1958-liepa-01.

Sakydami sudie ligos DIEVUI (1) Rausvi vandenys ir žali kalnai yra niekas, kai didis senovės gydytojas Hua To negali nugalėti mažo kirmino. Tūkstantis kaimų sugriuvo, paspringo su žole, vyrai pametė strėles. VAIDUOKLIAI dainavo kelių negyvenamų namų tarpduriuose. Vis dar dienoje mes šokinėjame aplinkui žemę ar tyrinėjame tūkstančiu Paukščių Takų. Ir jeigu piemuo, kuris gyvena ant žvaigždės paklaus apie marų DIEVĄ, pasakykite jam džiaugsmingai ar su liūdesiu, kad DIEVAS išėjo, nuplautas šalin vandens. 1958-liepa-01

Keliaujantis Tamsa

Komunizmas ir ateizmas

Image

TSRS buvo ne ateistinių, o komunistinių valstybių sąjunga.

Komunizmas/Socializmas yra ideologija apie "žmonių(turtingų) santykį su žmonėmis(vargšais)".
Ateizmas/Teizmas yra ideologija apie "žmonių(visų) santykį su Dievu".

Tik protiškai atsilikę ir nesąžiningi žmonės nesugeba įžvelgti visiško skirtumo tarp šių dviejų ideologijų. Komunizmas nėra apie tikėjimą ar netikėjimą DIEVU, bet apie BENDRĄ NUOSAVYBĘ ("commun" lotyniškai = bendras). TSRS nuosavybė buvo paimta iš Bažnyčios ne todėl, kad Bažnyčia propagavo DIEVĄ, bet todėl, kad ji buvo TURTINGA. Visi TURTINGI žmonės (ir NERELIGINGI) buvo laikomi darbo liaudies išnaudotojais. Žmonės matė kunigus (ne DIEVĄ), kaip korumpuotus, gobšius žmones-niekšus, kurie iškreipė religiją, naudodami ją materialiam pasipelnymui ir nesekančius Kristaus pamokymais gyventi asketiškai. Rusijos Bažnyčios ir Caro sąjunga su savo auksu, gerove ir nesibaigiančiais karais galiausiai užkniso badaujančias mases. Dėl to jie sukilo prieš TURTINGUS žmones, o ne prieš DIEVĄ, ir visas turtingų žmonių turtas buvo nusavintas - iš ateistų ir iš religingų žmonių VIENODAI! Monarchijos it Teokratijos sąjunga buvo sugriauta. Bažnyčia tuo metu turėjo daugiau turto, nei ateistai... dėl labai paprastos priežasties - ateistai tų metų visuomenėje buvo ABSOLIUTI MAŽUMA. Tai pagrindinė priežastis, kodėl Bažnyčia prarado daugiau, nei ateistai. Hitlerio Vokietijoje, Stalino Rusijoje, Mao Kinijoje, Pol Poto Kambodžoje (Teravada budistai 95%, kiti 5%) statistiškai beveik visi (~100%) žmonės tuo metu buvo TIKINTYS! Rusija tik dabar pasiekė 24% ateistų šalyje. Pvz. vienos TSRS šalies Lietuvos 1923 metų visuotinis surašymas rodo, kad 100% populiacijos buvo tikintys. Ne ateistai padarė didžiausią darbą plėšdami TURTINGUS (o ne RELIGINGUS) žmones! Klaidinga galvoti, kad tokiose šalyse, kaip Rusija 1917 metais, Didžiąją Spalio Socialistinę evoliuciją (o ne Ateistinę) įgyvendino ateistai - jie buvo absoliuti mažuma. Taip, Leninas buvo ateistu, bet be masių palaikymo, susidedančių iš tikinčių, buvo neįmanoma nuversti Caro monarchinės valdžios. Bažnyčia funkcionavo ir nebuvo pilnai sunaikinta TSRS ir dėl to, kad KGB ją labai sėkmingai išnaudojo žmonių sekimui per išpažintis. Taip, religija TSRS buvo atskirta nuo valdžios LYGIAI TAIP PAT, kaip ir JAV, ES ir kitose civilizuotose pasaulio šalyse - ar tai reiškia, kad JAV ir tos šalys yra ateistiniai rėžimai? Vien todėl, kad Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, Bažnyčia ir tikintys (ypatingai vakaruose) iškarto pradėjo šaukti, kad tai ateistiniai rėžimai - žinoma, tik ateistai sugeba žudyti, plėšti ir jėga atiminėti kaimyno nuosavybę jėga - religingi žmonės niekada neplėšia ir nedegina vienas kito bažnyčių. Krikščionybė turi didelę patirtį žudant ir plėšiant ne tik kitas religijas ar netikinčius, bet ir savo paties denominacijas - neprivalai būti ateistu, kad tai darytum. Komunistai nesunaikino religijos. Atvirkščiai - jie ją išsaugojo, statydami savo sistemą ant religinių-autoritarinių garbinimo pagrindų. Rytų-Komunistinėse šalyse yra daugiau tikinčių, nei Vakarų-Kapitalistinėje Europoje. Komunizme gali tikėti kuo tik nori tol, kol šlovini ir neabejoji komunizmu. Ateistų/agnostikų kiekis:

adherents.com/largecom/com_atheist.html

Japan 64%
Sweden 46%
Denmark 43%
France 43%
Belgium 42%
Germany 41%
Netherlands 39%
Britain 31%
-------------------
Russia 24%
China 8%


Image Image

Kažkoks Pol Potas kovojo prieš Budistų RELIGIJĄ, todėl jis buvo ateistas?
Kažkoks Musulmonas kovojo prieš Krikščionišką RELIGIJĄ, todėl jis buvo ateistas?
Kažkoks Stačiatikis kovojo prieš Katalikų RELIGIJĄ, todėl jis buvo ateistas?

Kovojimas prieš kurią nors religiją ar religijas dar automatiškai nereiškia, kad žmogus yra ateistas - tokiu gali būti ir tikintis. Svarbu tai, UŽ KĄ kovoji ir KUO tiki. Galima rasti daug komentarų tarp tų pačių Krikščionių, kad Bažnyčia ir Dievas neturi tarpusavyje nieko bendro. Kad Bažnyčia yra korumpuota, iškreipta ir siekia vien pinigų ir galios. Kad nėra būtinybės organizuotoje religijoje - Dievas turi būti privatus reikalas. Tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai tikintys, įskaitant Krikščionius, žudo vienas kitą ir griauna vienas kito maldos namus. Kai kurie žmonės tiki suasmeninta-modifikuota religijos ir Dievo versija ir dėl to jie kovoja prieš kitas religijas ar organizuotą savo paties religiją. Stalinas nužudė beveik visą TSRS kariuomenės elitą prieš Antrą Pasaulinį karą, žudė komunistus kaip muses - ar tai reiškia, kad jis buvo anti-tarybiniu anti-komunistu? Jis matė tai kaip valymą-gryninimą. Žudyti Stalinui nebuvo didelė problema... jis tiesiog lengva ranka dalino bilietus į Rojų. Kaip kartą pasakė Popiežiaus atstovas Arnaud-Amaury: "Žudyk juos visus! Užtikrintai Dievas atsirinks, kurie jo." Krikščionys žudė vienas kitą tūkstančiais visos istorijos metu. Ar tai padaro juos ne krikščionimis?

Pol Potas kovojo prieš organizuotą Budizmą ir jo rėžimas bandė užgniaužti individualumą ir sunaikinti visus skirtumus tarp žmonių... bet ši koncepcija buvo įkvėpta to paties Budizmo. Pol Potas studijavo budistų vienuolyne ir Romos katalikų mokykloje. Todėl būtų gerai, kad tikintys nemestų visos atsakomybės už Pol Poto veiksmus vien ant ateistų. Pol Poto veiksmai buvo visiškai neracionalūs, nelogiški ir kvaili. Jis naikino išsilavinusius žmones, gydytojus, mokytojus - svarbius ateizmo pagrindus. Būtų malonu pamatyti daugiau įrodymų, kad jis buvo ateistu, nei vien "Komunizmas=Ateizmas" ar "Jeigu tu kovoji prieš kokią nors religijos atšaką, tu esi ateistas". Net ten, kur religijos valdžia buvo silpna, niekada nebuvo masiškai žudoma būtent vardan ateizmo. Nerasite vėliavos ar plakato, kuriame buvo užrašyta „Ateizmas su mumis" ir skatinimo vienytis ateistams tam, kad ir žudyti teistus. Žinoma, ne visi ateistai - geri, o visi tikintys - blogi. Tačiau tikintys dažnai kaltina ateistus tuo, ką padarė patys tikintys.

Komunizmas – nemoksliškas, nelogiškas, anti-Evoliucinis

Komunizmas (Commun = Bendras) prieštarauja Evoliucijai - dirbtinis sulyginimas ir bendra nuosavybe panaikina iš visuomenės natūralią atranką ir konkurenciją - motyvą dėl kurio reikėtų stengtis būti geresniu už kitus. Žmogaus poreikiai yra visada didesni už jo galimybes ir tai visada verčia žmones nesitenkinti tuo, ką jie turi ir judėti į priekį. Galimybių tenkinti savo poreikius apribojimas, nustatant viršutinę ribą, yra tuo pačiu ir entuziazmo, siekti kažko aukštesnio, apribojimas. Valdžia turėtų liberalizuoti ir leisti viską, kol kažkieno veiksmai ir pasiekta nauda nėra mažesne už tos naudos siekimo metu padarytus nuostolius kitiems. Viskas, kas tenkina ir neįtraukia į tą procesą prieš savo valią kitų, – turėtų būti moralu ir leistina.

Kapitalizme beveik nėra jokios viršutinės ribos, kiek PELNO gali pasidaryti žmogus. Bet Komunizme, kad visus padaryti lygiais, nustatyta viršutinė PELNO riba. Valdžios mokamas ATLYGINIMAS dažniausiai būdavo vienintelis PELNO šaltinis prie Komunizmo. Ir nesvarbu, kiek ir kaip gerai dirbsi, vis tiek gausi panašų atlyginimą, gal dar su beverčiu medaliu ir dokumentu, kad esi "Tikras Komunistas". Bet žmonės visada bando surasti būdus, kaip gauti daugiau PELNO su kuo mažesniais NUOSTOLIAIS.

[B] Dėl to, kai Kapitalistinis darbininkas sugalvoja, kaip padidinti PELNĄ 30$, padidinant IŠLAIDAS tik 10$, - jis to imasi.

[C] Kai Komunistinis darbininkas sugalvoja, kaip padidinti PELNĄ 30$, padidinant IŠLAIDAS 10$... jis suvokia, jog jis vis tiek negaus daugiau, nei 100$, kadangi tai viršutinė riba, kurią jis gali gauti. Viską, kas virš tos ribos, pasiims valdžia.

[D] Dėl to Komunistas darbininkas pasuks smegenis, kaip padidinti savo PELNĄ ir supras, kad lengviausias būdas tai padaryti... sumažinti IŠLAIDAS. Kokias išlaidas gali sumažinti Komunistų darbininkas? Žinoma, DARBO LAIKĄ ir medžiagų KOKYBĘ. Jis pradės mažiau dirbti ir sutaupys laiko (pvz. už 5$) ir vogs cementą iš statybinės aikštelės savo asmeniniams poreikiams (kurio vertė 5$). Tokiu būdu jis padidins savo PELNĄ 10$. Jam asmeniškai gyvenimas taps lengvesnis ir šviesesnis, tačiau valstybei iš to jokios naudos.

Nedirbti ir vogti iš valdžios - buvo nacionalinis TSRS sportas. Dėl tokių aplinkybių Kapitalizmas buvo labiau linkęs rasti naujus būdus, kaip pasidaryti daugiau turto ir pinigų, o Komunizmas... kaip geriau nedirbti ir vogti iš valdžios, kadangi daugeliui žmonių tai buvo vienintelis būdas pagerinti savo gyvenimą. Žinoma, Komunistinis rėžimas mokėjo geriems darbininkams šiek tiek daugiau, bet tai nebuvo pakankama motyvacija priversti jį galvoti, kaip sukurti kažką efektyvaus ir inovatoriško, kaip Kapitalizme. Dėl to tarybiniai automobiliai ir kiti daiktai 1980 metais atrodė taip, lyg pagaminti kokiais 1960 metais. Žmonės nesuprato, kodėl situacija tokia bloga, bet diena po dienos jų noras laikytis kartu šioje "nevykėlių sąjungoje" darėsi vis mažesnis ir mažesnis, kol žmonės - jungianti šalį medžiaga suiro ir išsibėgiojo skirtingomis kryptimis.

Keliaujantis Tamsa

Saugumo akiratyje - religinė organizacija

Tamsos Brolijos atsakymas į straipsnį „Respublikoje“

„Respublika“

Saugumo akiratyje -
Tamsos Brolija

Lietuvoje satanistai kursto religinę nesantaiką, užsienyje - žiauriai žudo žmones

„Tamsos Brolija“

SAUGUMO AKIRATYJE -
KRIKŠČIONYBĖ

Lietuvoje krikščionys kursto religinę nesantaiką, užsienyje - žiauriai žudo žmones


Lietuvoje gali būti iškelta pirmoji baudžiamoji byla už religinės nesantaikos kurstymą. Įtariama, kad tuo užsiima pogrindinė organizacija „Tamsos „Brolija“, vienijanti apie 50 žmonių. Šios satanizmą propaguojančios organizacijos veikla susidomėjo Valstybės saugumo departamentas (VSD). Tuo tarpu užsienyje satanistai pagarsėjo žudynėmis, kurios neretai padaromos per kraupius ritualus. „Visi nusikaltimai, padaryti ideologijos pagrindu, yra žiaurūs, ypač tie, kurie susiję su išvirkštiniu tikėjimu, ritualais“, - sakė „Respublikai“ VSD vadovas Mečys Laurinkus.


Lietuvoje gali būti iškelta pirmoji baudžiamoji byla už religinės nesantaikos kurstymą. Įtariama, kad šia veikla užsiima dauguma Lietuvos religinių judėjimų. Šių organizacijų veikla jau susidomėjo saugumo tarnybos. Tuo tarpu užsienyje tikintieji pagarsėjo žudynėmis, kurios neretai padaromos per kraupius ritualus. „Visi nusikaltimai, padaryti ideologijos pagrindu, yra žiaurūs, ypač tie, kurie susiję su tikėjimu, ritualais“ – sakė saugumo tarnybų vadovas Laurys Mečinkus.

Organizacijoje - 50 žmonių

VSD kreipėsi į Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro ekspertus, prašydamas nustatyti, ar Internete veikiančiame lietuviškame satanistų tinklalapyje publikuojamos mintys negali būti traktuotinos kaip religinės nesantaikos kurstymas.

Baudžiamajame kodekse numatyta, jog viešas kurstymas fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl tikėjimo baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Minėtą satanistinį tinklalapį sukūrė pogrindinės organizacijos „Tamsos Brolija“ nariai. Ši Vilniuje veikianti organizacija vienija apie 50 žmonių, kurių amžius -20-30 metų.

Lietuviškasis satanistų tinklalapis Internete pasirodė beveik prieš porą metų - 2000-ųjų birželio 19-ąją. Jį, „Respublikos“ žiniomis, sukūrė „Tamsos Brolijai“ priskiriami broliai dvyniai, žinomi kaip geri kompiuterių specialistai.

Pabandžius susisiekti su satanistinio tinklalapio kūrėjais, „Tamsos Brolijos“ narys, pasivadinęs Eretiko slapyvardžiu, „Respublikai“ teigė: „Į šią organizaciją žmonės pakviečiami, kai pastebime juos reiškiančius originalesnes mintis savo darbuose ir kūryboje. „Tamsos Brolija“ - kuriančių žmonių kolektyvas“.

Lietuvos satanistų požiūriu, „originalesnės mintys“ - tai rusų satanistinės organizacijos „Šviesos ordinas“ vadovo Michaelio knyga „Religijos gniaužtuose“. Tinklalapyje buvo publikuojama ir skandalingai pagarsėjusi vilniečio Ovidijaus Kanto parašyta „Mirties Biblija“.

Nors „Mirties biblijos“ autorius 29 metų O.Kantas, prieš keletą metų dėstęs tikybą Pilaitės vidurinėje mokykloje, „Respubliką“ tikino nesąs satanistas, psichologų nuomone, jo kūrinyje publikuojamos mintys nepilnamečiams ir nestabilios psichikos žmonėms gali būti pavojingos. „Mirties Biblijoje“ siūloma nusižudyti, garbinama mirtis.

Beje, prieš patekdama į Internetą, „Mirties Biblija“ buvo išleista sostinės Užupio rajone įkurtoje leidykloje „Mėlynoji žvaigždė“.

Organizacijoje - milijonai žmonių

Šios tarnybos jau kreipėsi į ekspertus, prašydamos nustatyti, ar knygose, kuriomis grindžiama šių organizacijų veikla, publikuojamos mintys negali būti traktuojamos kaip religinės nesantaikos kurstymas.

Daugumos konfesijų tikėjimas grindžiamas ta pačia literatūra, vadinamąja Biblija. Ją sudaro Senasis ir Naujasis testamentai. Kaip teigia bažnyčių vadovai, šios knygos esančios „dievo įkvėptos“ ir skelbiančios meilę visai žmonijai. Deja, faktai dažnai sako kitką.

Antai krikščionių bažnyčioje pastoviai valgomas Kristaus kūnas ir geriamas kraujas. Suaugusieji verčia ritualiniu „kanibalizmu“ užsiiminėti vaikus. Taigi, pabrėžiama, kad tokie ritualai daro neigiamą įtaką vaikų psichikai. Ekspertų nuomone, nestabilios psichikos žmones toks paprotys gali pastūmėti į savižudybę ir kanibalizmą. Lietuvoje jau buvo pagautas kanibalas, šiam tikslui skerdęs moteris. Galima tik spėlioti, kiek jų privis Lietuvoje.

Pabandžius susisiekti su bažnyčių įkūrėjais, pasivadinęs „kunigu“, teigė: „Į šią organizaciją kviečiami bet kokie žmonės. Kvietimus daliname paprasčiausiai gatvėse“. Bažnyčia - visų kurie mumis patikėjo kolektyvas“.

Lietuvos krikščionių teigimu, „originalesnės mintys“ - tai žydų tikinčiųjų (seniai mirusio) vadovo Mozės, dar 14 amžiuje prieš Kristų parašytos pirmos 5 Biblijos knygos, Kurių iš viso yra 66.

Bažnyčios tinklapyje buvo publikuojamas ir skandalingai pagarsėjęs nežinia kokių autorių parašytas „Naujasis Testamentas.“

Tai, kaip savo kūrybos pasekmes, vertino Biblijos kūrėjai nepavyko sužinoti, nes jie jau seniai numirė. Tačiau psichologų nuomone, Biblijoje publikuojamos mintys nepilnamečiams ir nestabilios psichikos žmonėms gali būti pavojingos. „Biblijoje“ siūloma žudyti, garbinama mirtis kaip išsigelbėjimas iš kančių. Bei šlovinamas pomirtinis gyvenimas Rojuje.

Beje, prieš patekdama į Internetą Biblija buvo išleista visame pasaulyje net 2333 kalbomis.

Žudyti liepė Velnias

Apie organizacijos „Tamsos brolija“ veiklą „Respublika“ kalbėjo su VSD generaliniu direktoriumi Mečiu Laurinkumi

- Ar Lietuvoje yra organizacijų, kurios kursto religinę nesantaiką?

- Taip, galima daryti tokią prielaidą. Atkreipėme dėmesį į Interneto tinklalapį, kurį rengia „Tamsos brolija“. Jame skleidžiamos satanistinės idėjos. Kreipėmės į Vilniaus universiteto Religijų studijų ir tyrimo centrą, kad jo ekspertai nustatytų, kurie šioje Interneto svetainėje dėstomi teiginiai traktuotini kaip kurstantys religinę nesantaiką. Faktas, kad „Tamsos brolijos“ tinklalapyje yra teiginių, kurie skamba kaip raginimai susidoroti su kitų religijų tikinčiaisiais.

Jei ekspertai patvirtins, jog „Tamsos brolijos“ tinklalapis kursto religinę nesantaiką, medžiagą perduosime prokuratūrai. Tai būtų pirmoji tokio pobūdžio byla Lietuvoje.

- Ar satanistai Lietuvoje pavojingi?

- Jei pažvelgsime, kas vyksta kitose valstybėse, pamatysime, kad satanistai kelia didžiulį pavojų.

Neseniai Vokietiją sukrėtė itin žiaurus nužudymas, kurį įvykdė du šėtono garbintojai. 15 ir 13 metų kalėti nuteisti Danielis ir Manuela Rudos, plaktuku ir peiliu nužudę draugą, tvirtino, kad taip padaryti jiems liepęs velnias.

Deja, ši žmogžudystė, pasak knygos apie satanizmą autoriaus Ingolfo Kristianseno, vaikų akyse satanistus Rudas padarė kultiniais herojais. Manoma, jog vien Vokietijoje yra 7 tūkst. žmonių, garbinančių šėtoną.

Visi nusikaltimai, padaryti ideologijos pagrindu, yra žiaurūs, ypač tie, kurie susiję su išvirkščiu tikėjimu, ritualais.

Žudyti liepė Dievas

Apie Krikščionybės veiklą savo nuomonę išsakė saugumo vadovas Laurys Mečinkus

- Ar Lietuvoje yra organizacijų, kurios kursto religinę nesantaika?

- Taip, galima daryti tokią prielaidą. Tenka atkreipti dėmesį į daugelį religinių organizacijų. Savo mokymus dauguma jų grindžia vadinamąja Biblija arba Koranu. Tas knygas mes jau perdavėme tyrimui, kad ekspertai nustatytų, kurie ten dėstomi teiginiai traktuotini kaip kurstantys religinę nesantaiką. Faktas, kad Biblijoje yra apstu teiginių, kurie skamba kaip raginimai susidoroti su kitų religijų tikinčiaisiais.

Jei ekspertai patvirtins, jog ta literatūra kursto religinę nesantaiką, medžiagą perduosime prokuratūrai. Tai būtų pirma tokio pobūdžio byla Lietuvoje.

- Ar tikintieji Lietuvoje pavojingi?

- Jei pažvelgsime, kas dedasi kitose valstybėse, pamatysime, kad dauguma religijų kelia didžiulį pavojų.

Neseniai JAV sukrėtė itin stambaus masto teroro aktas, kurį įvykdė Alacho garbintojai. Jų lyderis Osama bin Ladenas tvirtino, kad taip padaryti jiems liepęs dievas.

Deja, šis teroro aktas daugelio paauglių akyse Osamą bin Ladeną ir jo parankinius padarė kultiniais herojais. Manoma, kad vien JAV gyvena apie 2,8 milijono Alacho garbintojų.

Visi nusikaltimai, padaryti ideologijos pagrindu, yra žiaurūs, ypač tie, kurie susiję su tikėjimu, ritualais.

Propaguojama prievarta

- Tačiau kol kas, kiek žinoma, satanistai Lietuvoje nieko nenužudė. Kuo užsiima „Tamsos brolija“?

- Ji skleidžia kliedesius, bet tai - pavojingi kliedesiai. „Tamsos brolija“ sukūrė Interneto tinklalapi; ir paleido jame satanistinių idėjų tekstus. Šie tekstai mums buvo žinomi anksčiau, jie nėra originalūs, bet adaptuoti Lietuvos skaitytojams.

Satanistai - sena, įvairiais pavidalais istorijoje egzistavusi sekta. Praėjus tam tikram laikotarpiui, šis idiotizmas atgyja kitokiomis formomis ir nuodija žmones. Satanistiniame tinklalapyje atvirai propaguojama prievarta. Mano manymu, tai turėtų būti uždrausta. Ko gero, tam pritartų ir absoliuti Lietuvos žmonių dauguma. Tačiau uždaryti tinklalapį Lietuvoje - problemiška. Tokios teismo nutarties negali būti, nes niekur nenustatyta, kokie santykiai tarp to, kuris rengė tekstą, ir to, kuris teikė internetines paslaugas.

Kompiuteriniai nusikaltimai - nauja nusikaltimų rūšis. Tai ne tik kompiuteriniai įsilaužimai, bet ir negatyvių idėjų skleidimas kompiuteriais. Trisdešimt valstybių neseniai pasirašė konvenciją dėl kompiuterinių nusikaltimų.

Šiuo metu jau parengtas Viešojo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos bei ribojamos informacijos platinimo kontrolės taisyklių projektas. Prieš patvirtinant jį, kompiuteris turėtų būti pripažintas visuomenės informavimo priemone. Taisyklėse numatyta, jog turėtų būti ribojamas platinimas informacijos, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ir doroviniam vystimuisi.

Šių taisyklių kontrolę vykdytų Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Vyriausybės, kuris tokią informaciją platinantį kompiuterinių paslaugų tiekėją įpareigotų per tris dienas panaikinti galimybę naudotis tinklalapiu.

Propaguojama prievarta

- Kiek žinoma, krikščionys Lietuvoje jau nužudė. Kuo užsiima krikščionybė?

- Jie skleidžia kliedesius, bet tai - pavojingi kliedesiai. Katalikų bažnyčia sukūrė Interneto tinklalapį ir paleido jame katalikiškus tekstus. Šie tekstai mums buvo žinomi ir anksčiau, jie nėra originalūs, bet adaptuoti Lietuvos skaitytojams.

Krikščionys - sena, įvairiais pavidalais istorijoje egzistavusi sekta. Praėjus tam tikram laikotarpiui, šis idiotizmas atgyja kitokiomis formomis ir nuodija žmones,- toksikologiniai ligoninių skyriai nuolat perpildyti asmenimis, apsinuodijusiais pilstuku.

Krikščionių šventuose raštuose atvirai propaguojama prievarta, didvyriais laikomi masinių žudynių ir genocido vadai. Mano manymu, tokia propaganda turėtų būti uždrausta. Ko gero, tam pritartų ir absoliuti dauguma ateistų. Tačiau uždaryti sektą Lietuvoje bus sunku, nes niekur nenustatyta, kokie santykiai tarp to, kuris skaitė pamokslą, ir to, kuris suteikė sakyklos vietą.

Religiniai nusikaltimai - nėra nauja nusikaltimų rūšis. Tai ne tik tvirkinimai, bet ir negatyvių idėjų skleidimas per pamokslus ir Interneto tinkle.

Šiuo metu jau parengtas Viešojo naudojimo bažnyčiose neskelbtinos informacijos bei ribojamos informacijos platinimo kontrolės taisyklių projektas. Prieš patvirtinant jį, bažnyčia turėtų būti pripažinta visuomenės informavimo priemone. Taisyklėse numatyta, jog turėtų būti ribojamas platinimas informacijos, kuris gali pakenkti nepilnamečių fiziniam, protiniam ir doroviniam vystimuisi.

Šių taisyklių kontrolę vykdytų Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Vyriausybės, kuris tokią informaciją platinančią bažnyčią įpareigotų per tris dienas panaikinti galimybę naudotis bažnyčios patalpomis.

SATANISTŲ siautėjimas
pasaulyje ir Lietuvoje

Satanizmą religijotyrininkai vadina pavojingiausia religija, turinčia daugybę formų. Satanizmo tradicijos pradžia siejama su egiptiečių dievybe Setu, garbintu prieš 5-7 tūkst. metų.


Susidomėjimas satanizmu išaugo XIX amžiuje, o XX amžiuje buvo įkurtos dvi pagrindinės šėtono garbintojų organizacijos - Aleisterio Kraulio sekėjų sekta ir Šėtono bažnyčia. Pastarąją 1966 m. įsteigė cirko artistas Antonas Sandoras Lavėjus (1930-1997), parašęs žymiąją „Šėtono bibliją“. Manoma, jog pasaulyje yra per 10 tūkst. Šėtono bažnyčios narių. „Respublikos“ žiniomis. Klaipėdoje ir Vilniuje gyvena žmonių, priklausančių Šėtono bažnyčiai. 2001 m. leidykla „Netradicinė literatūra“ lietuviškai išleido „Šėtono bibliją“.

Satanistai niekina Dievą ir gėrį, laikydami juos silpnais ir nevertais dėmesio. jie rengia vadinamąsias juodąsias mišias, kurių metu juodasis kunigas lytiškai santykiauja su viena satanistinės sektos narių. Satanistinių ritualų metu šėtonui gali būti aukojami žvėrys arba net žmonės. Policijos pareigūnų sulaikyti jaunuoliai Lietuvoje yra prisipažinę, jog aukoja kates, apie žmonių aukas mūsų šalyje pranešimų kol kas nebuvo. Tačiau užsienyje pastaraisiais metais satanistai padarė ne vieną žiaurią žmogžudystę.

1999 m. kovą Pietų Lenkijoje rasti 19-metės ir 17-mečio kūnai, kurie buvo supjaustyti ir padegti per satanistines mišias. Aukos priklausė sektai. kuri atlikdavo juodąsias mišias nenaudojamame bunkeryje Ruda Šlonskos miestelio pakraštyje.

1999 m. rugpjūtį Suomijos Hiuvinkos teismas katėti iki gyvos galvos nuteisė 24 metų suomį, ritualų metu nužudžiusį 23 metų draugą. Jis taip pat apkaltintas kanibalizmu ir nekrofilija. Teigiama, jog prieš žmogžudystę satanistas klausė sunkiojo metalo ir gėrė naminę degtine. Pastaruoju metu Suomijos policijos pareigūnai susirūpino padažnėjusiais vandalizmo aktais - šioje šalyje vis dažniau niekinamos kapinės, jaunuoliai vis labiau domisi satanizmu.

2000 m. kovą Argentiną sukrėtė žmogžudystė, kurią atliko dvi jaunos satanistės. 21 ir 29 metų Silvina ir Gabriela Vaskes satanistinio ritualo metu maždaug šimtą kartą peiliu smogė penkiasdešimtmečiam tėvui Chuanui Karlosui Vaskesui. Merginos priklausė kultui, pasivadinusiam Alchemijos transmutacijos centru.

2001 m. vasario 1-ąją Vokietijoje buvo nuteisti sutuoktiniai Danielis ir Manuela Rudos, kuriems buvo paskirtas priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje ir ilga laisvės atėmimo bausmė. Jie prisipažino 2000-ųjų liepą plaktuku ir peiliu nužudę savo draugą, 35 metų Franką Hageną, ant kurio kūno buvo suskaičiuotos 66 durtinės ir kitokios žaizdos. Pora tvirtino. kad taip padaryti jiems liepęs velnias, nes jų draugas buvo pernelyg nuosaikus ir mėgo „Bitlus“. Vokietiją sukrėtė nužudymo detalės - satanistai prisipažino nužudymo ritualo metu gėrę aukos kraują, ant jo krūtinės išraižę velnio ženklą - pentagramą, o pilve palikę įsmeigtą skalpelį. 25 metų Manuela, ant galvos išsiskutinėjusi apverstą kryžių teismu! pasakojo, kaip „kandžiojimosi vakarėliuose“ Londone tapo vampyre ir miegojo karste. 26 metų Danielis, buvęs automobilių atsarginių dalių pardavėjas, sakė, kad yra Šėtono įrankis.

2001 m. kovą Pamaskvyje sulaikyti keturi nedirbantys jaunuoliai, žvėriškai nužudę 16-metį vieno Podolsko rajono kaimo gyventoją. Per tardymą paaiškėjo, kad nusikaltimą jie padarė norėdami atlikti aukojimo apeigas. Paauglys buvo prikaltas prie kryžiaus, jam perpjautos venos ir nukirsta galva. Vėliau satanistai nužudytąjį nuvežė į mišką ir užkasė.

2001 m. gegužės 17 d. Vilniaus policija sutaikė penkis jaunuolius. Jie buvo įtariami Kryžiaus kelio koplyčių niekinimu. Pernai dvi koplyčios buvo išpurkštos įvairių spalvų aerozoliniais dažais, nupiešta įvairių satanistų šūkių ir ženklų. Tai - ne pirmas kartas, kai buvo išniekintos Kalvarijų gatvėje esančios koplyčios. 2000-ųjų spalį satanistai jas papuošė užrašais „Tamsos chaosas“ ir „Lietuva katalikų gniaužtuose“, o tų pačių metų birželį koplyčių sienos margintos šėtoną šlovinančiais užrašais. Maždaug prieš ketverius metus viena koplyčių buvo apgriauta.

2001 m. birželio 5 d. šalia Salotės ežero esančiose Dvarykščių kapinėse išniekinta beveik 40 kapų. Kapinėse pareigūnai aptiko pėdsakus, vedančius į Pilaitės mikrorajoną, kur sulaikė keturis jaunuolius. Įtariamųjų namuose atlikus kratas, policininkai atrado satanistinės ir nacionalistinės literatūros, iš vieno jaunuolio konfiskuotas išniekintas kryžius ir katės kaukolė.

2001 m. lapkričio 1-ąją Žydų genocido aukų kapines Mažeikiuose išniekino 17-metis vietos gyventojas Egidijus R. VSD nustatė, jog jis ketino įkurti neformalią grupuotę, įtraukdamas keliolika 14-16 metų paauglių.

KRIKŠČIONIŲ siautėjimas
pasaulyje ir Lietuvoje

Religiniai veikėjai niekina žmonių laimę ir gerovę, laikydami juos laikinais ir nevertais dėmesio dalykais. Žymiai svarbesni jiems atrodo jų pačių susikurti ideologiniai stabai. Sektų nariai, aklai tikėdami šventaisiais raštais, kuriuos lyderiai interpretuoja pagal savo poreikius, tampa savo vedlių įkaitais.

Siaubingų krikščionių nusikaltimų netrūko visais laikais. Viduramžiais ne kartą buvo rengiami kryžiaus žygiai. Smurto dalyvių nuomone, dievas mėgsta, kai liejamas kitatikių kraujas. Ką propaguoja daugelyje biblijos vietų sutinkamos mintys.


Romos imperijos žlugimas prasidėjo nuo to, kai 313 metais Romos bendravaldžiai Licinijus ir Konstantinas suteikė krikščionybei pilietines teises. Po jų valdęs Teodosijus I paskelbė ortodoksinę krikščionybę valstybine religija ir ėmė persekioti kitatikius. Šventyklos buvo griaunamos arba deginamos su viduje susirinkusiais žmonėmis. Buvo uždraustos Olimpinės žaidynės, sudeginta Aleksandrijos biblioteka. Fanatikų krikščionių minia su „šventuoju“ Kirilu priešakyje surengė liūdnai pagarsėjusį susidorojimą su mokslininke Ipatija. 395 m. po Teodosijaus mirties imperija buvo padalinta į dvi dalis - rytinę ir vakarinę. Pastaroji 414 metais buvo apiplėšta barbarų ir galutinai žlugo 476 metais. Tokiu būdu krikščionybė ne tik sugriovė didingą imperiją, bet ir tūkstančiui metų sustabdė žmonijos vystimąsi – per tą laikotarpį, vadinamuosius Viduramžius, nebuvo padaryta NĖ VIENO žymesnio atradimo.

1211 metais kryžiaus žygio prieš eretikus albigiečius metu paėmus Bezjė miestą, kuriame buvo daugiau kaip 100 000 žmonių, šturmui vadovavęs abatas įsakė: „Muškite juos visus, nes Viešpats pats atskirs savuosius

1484 gruodžio 9 dieną popiežius Inocentas VIII davė dviems vienuoliams (Sprenger ir Kramer) užduotį parašyti knygą apie raganavimą („Raganų kūjis“, 1486) ir teisę „persekioti, įkalinti ir bausti bet kurį asmenį <...>, kurio šios rūšies nusikaltimas paminėtas Mūsų laiškuose“. Jų knyga „Raganų kūjis“, tapusi inkvizitorių vadovėliu, įkvėpė neregėtą žudynių bangą. Europoje apie 13 milijonų žmonių buvo sudeginta už „bendradarbiavimą su šėtonu“.

1572 metais naktį iš rugpjūčio 23-osios į 24-ąją (vadinamąją Baltramiejaus naktį) Prancūzijos katalikai Paryžiuje ir aplinkinėse vietovėse nužudė 50 tūkstančių protestantų. Skerdynės buvo surengtos su popiežiaus Grigaliaus XIII pritarimu. Per visą šį konfliktą aukų skaičius pasiekė kelis šimtus tūkstančių.

1576 m. Belgijoje ir Olandijoje katalikų (Ištikimų Ispanijos karaliui Philipui II) ir protestantų konflikte buvo nužudyti 8 tūkstančiai nekaltų civilių. Vėliau 1576.06.29 d. šiame konflikte buvo nužudyta dar 4 tūkstančiai žmonių. Po šių skerdynių Krikščionių princas Farnese nuėjo į vietos bažnyčią ir padėkojo Dievui už pergalę.

1618-1648 m. Įvyko didžiausias religinis konfliktas. Jis kilo kai Šv.Romos imperatorius Ferdinandas II (1578-1648), bandė numalšinti protestantų plitimą savo imperijoje. Į šį religinį karą įsitraukė Danija, Švedija, Prancūzija ir Vokietija. 1631.03.20 d. Katalikai įsiveržė į Magdeburgo miestą kuris buvo sudarytas iš protestantų ir išžudė 13 tūkstančių žmonių. Vėliau šio religinio konflikto metu buvo nužudyta nuo 7 milijonų iki 14 milijonų žmonių. (Palyginimui: 1600 metais Milane siautusi maro epidemija nusinešė 16 tūkstančių žmonių gyvybių).

1641-1649 m. Įvyko religinis katalikų ir anglikonų konfliktas. Konfliktas prasidėjo tada, kai Henry VIII (1491-1547), su visa savo šv. tėvelių draugija uždarė daugiau nei 700 vienuolynų ir pabandė „anglikonizuoti „ airius, sukurdama vieningą protestantų kraštą. Konflikte buvo nužudyta apie 200 tūkstančių žmonių. Vėliau karas sukėlė dar ir politinių konfliktų kurie nusinešė dar daugiau aukų. (Palyginimui: per 1665 metų maro epidemiją Anglijoje mirė apie 50 tūkstančių žmonių. Iš to matome, kad religija yra daug baisesnė už marą.)

1812 metais Inkvizicija atgimė vėl. Kai Ferdinandas VII ir Katalikų Bažnyčia suteikė sau konstitucines teises. Konfliktas įvyko tarp katalikų bažnyčios ir Ispanijos Liberalų. 1820 m. Ferdinandas ir katalikų bažnyčia susivienijo į „Šventą Sąjungą“ ir su 60 tūkstančių kareivių įsiveržė į Ispaniją. Ten sudegino visas Liberalų pastatytas mokyklas ir knygas. Tai vėl sugražino Ispaniją į viduramžius.

Du draugai - Popiežius Pijus XI ir Adolfas Hitleris Du draugai - Popiežius Pijus XI ir Adolfas Hitleris

Nuo 1930-ųjų, per II Pasaulinį Karą, Katalikų bažnyčia niekada oficialiai nekovojo su fašizmo ir nacionalsocializmo režimo smurtu. 1929 Pijus XI pasirašė pirmą draugišką susitarimą su Italija, o 1934 metais su Vokietija (asmeniškai su Hitleriu) ir Lietuva (štai kodėl į mus taip kreivai žiūri, bet tokia jau ta istorija – patys prisidirbom kolegos tautiečiai). Geriausiai žinomas kunigas Frankas Buchmanas (1878-1961), palaikes ryšius su Hitleriu, kuris kaip Hitleris ir naciai buvo toks „naivus“, kad propagavo idėją jog viso pasaulio valdžia turi būti sudaryta iš Krikščioniškų Fašistų diktatorių, sėdinčių kiekvienoje šalyje ir vykdančių Dievo nurodymus, kuriuos jie turėtų perduoti žmonėms. Taip pasaulyje būtų įgyvendinta vieninga Dievo valdžia. O čia jums ir pačio Adolfo Hitlerio (1889-1945) žodžiai iš jo asmeninės pagarsėjusios knygos MEIN KAMPF - 46 puslapis: „...Taigi, šiandien aš tikiu, kad mano poelgiai atitinka Visagalio Dievo troškimus. Stovėdamas sargyboje prieš žydus, aš ginu Viešpaties kūrinį ( pasaulį )...“. Atrodo, jog masinės žydų žudynės buvo kerštas už tai, jog žydai nuskriaudė ir nužudė Dievo sūnų (to Dievo, kurį Hitleris mylėjo). Žydų naikinimas turėjo akivaizdžius religinius pamatus (apie ką buvo stengtasi tolerantiškai nutylėti nekompromituojant „šventų sluoksnių“), o Vokietija skelbėsi dievo išrinktųjų tauta (arijais). Hitleris aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė tiek žodžiais, tiek veiksmais, kieno pusėje yra. Tačiau šiuo metu kartais vis pasigirsta kaltinimų, jog už visko slypi ir atsakomybę turėtų prisiimti Šėtonas. Visi tikintieji akli faktams. Kai daro nusikaltimus eina su Dievo palaiminimu, o kai reikia už juos atsakyti - apkaltina Šėtoną. Jie silpnavaliai, savanaudžiai niekšai, be atsakomybės, už savo paties poelgius. Paskutinėmis karo dienomis Katalikų bažnyčia padėjo daliai nacių pareigūnų pabėgti į Argentiną. Karo metu žuvo apie 55 mln. žmonių. (Štai kodėl politikui ištarus norą paversti šalį „vieninga Dievo tauta“, verta labai sunerimti, nes istorijoje tai baigdavosi labai liūdnomis pasekmėmis)

„Šventą“ išsilavinimą gavo ir Josifas STALINAS (1879-1953). 1888 metais Stalinas pradėjo lankyti Gorio Bažnyčios Mokyklą. Dėl savo puikaus ir pavyzdingo mokymosi jis laimėjo stipendiją į Tbilisio Teologijos Seminariją Gruzijoje. Stalinas pradėjo savo studijas seminarijoje, kaip dievobaimingas Ortodoksinės Krikščionybės griežtų pažiūrų tikintysis. 1899 metais jis metė savo mokslus ir visiškai įsitraukė į revoliucinį judėjimą, nukreiptą prieš Rusijos monarchiją, bei turtuolius ir ėmėsi ginti vargšų karaliaus (Kristaus) „vaikus“.

Labiausiai tikėtina, kad „teisingumo“ ir lygybės idėjų jis pasisėmė religiniame mokyme, kurį jam diegė nuo pat vaikystės. Nes būtent bažnyčia su nukryžiuotoju Dievu priešakyje ir Biblija moko, jog turtuoliai turi viskuo, kiek gali, dalintis su vargšais. Ir kad visas žemiškas turtas yra nuodėmė, bei niekam iš žmonių nepriklauso. Jis visas yra Dievo (arba Partijos) nuosavybė.

Bendrame Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos 2004 metų dokumentiniame filme „Kremlius iš vidaus“ Stalino apsauginiu 10 metų dirbęs Jurijus Solovjovas patvirtino, kad Stalinas buvo tikintis žmogus ir jog, būdamas be palydos, antrojo pasaulinio karo metu dažnai užeidavo į Kremliuje esančią nedidelę cerkvę pasimelsti. Kitame dokumentiniame filme apie Stalino vaikus, jo dukra Svetlana taip pat patvirtino, kad „didysis tautų vadas“ buvo tikintis žmogus. Taigi, kalbos apie tai, kad „tarybinius baisumus“ atnešė „ateistas“, švelniai tariant, kiek perdėtos.

1982 metų rugsėjo mėnesį sąjungą su Izraeliu sudarę radikalūs krikščionys maronitai įsibrovė į Libane esančias Sabros bei Šatilos palestiniečių pabėgėlių stovyklas. Šautuvais, kirviais, peiliais ir deginimais jie vykdė žiaurias žudynes, neišskirdami nei moterų, nei vaikų, nei senelių. Žmonėms buvo suskaldytos galvos, nupjauti liežuviai, išdurtos akys, nulupta oda. Kai kurie buvo tiesiog išmėsinėti ir sukapoti gabalais. Raudonasis kryžius iki rugsėjo 23 dienos surinko bei atkasė 2 750 žmonių lavonus. Pasmerktiesiems ištrūkti buvo neįmanoma, kadangi visus bandžiusius bėgti šaudė stovyklas apsupusi Izraelio kariuomenė.

1992-1999 Konflikto tarp musulmonų ir krikščionių metu Indonezijoje, musulmonai sudegino daugiau nei 500 bažnyčių. Žinoma, aukų buvo iš abiejų pusių.

2001.09.11 Bin Ladeno vadovaujami teroristai su „Alacho palaiminimu“ nugriovė du Amerikos dangoraižius. Už tai, kad Amerikiečiai palaiko žydus. Žuvo keli tūkstančiai nekaltų žmonių. Tada Bušas pareiškė, kad Amerika yra Dievo išrinktųjų tauta ir subombardavo Afganistaną. (Žodžiu eilinį kartą, abiejų lyderių Dievas „davė leidimą“, atlikti žudomąsias akcijas)

2002.11.27 - Nigerijos šiaurėje esančiame Kadunos mieste per musulmonų ir krikščionių riaušes dėl „Mis Pasaulis 2002“ žuvo virš 200 žmonių. Mažiausiai 520 sužeistų. Buvo sudegintos kelios bažnyčios ir mečetės. Konfliktas kilo, kai žurnalistė I.Daniel parašė: „Musulmonams atrodė, kad nemoralu sukviesti į Nigeriją 92 moteris ir prašyti jų tuščiai linksmintis. Ką pagalvotų Muhamedas? Atvirai kalbant, jis tikriausiai iš jų išsirinktų sau žmoną“. Už šiuos žodžius musulmonai jai paskelbė mirties bausmę.

Ir t.t. ir t.t. Suminėjome tik ryškesnius istorinius faktus, nors tokių buvo žymiai daugiau. Todėl tai toli gražu ne galutinis „vardan Dievo“ aukų skaičius.


Senovės Lietuvos krikščionys išpurškė aerozoliniais dažais pagonių šventyklą, išvartė dievų statulas, nupiešė ant jos įvairių religinių simbolių ir pavertė ją savo bažnyčia. Vilniaus arkikatedra, į kurią sekmadieniais plūsta tikintieji, iš esmės yra išniekinta pagonių šventovė.

Šių dienų spauda neretai papasakoja kraują stingdančias istorijas apie krikščionių nusikaltimus, tačiau pareigūnai neskuba atkreipti dėmesio į padėties rimtumą.

1932 metais Platelių valsčiuje Šateikių parapijoje tarpukario laikais siautėjo kunigas pedofilas. Tvirkinami prisipažino 18 berniukų. Kiti tvirkinti vaikai spėjo užaugti ir išeiti į kariuomenę ar į kitas parapijas. Nors visa tai buvo virtę vieša paslaptimi, kunigui taip ir nebuvo iškelta baudžiamoji byla.

Prieš keletą metų dvi religingos moterėlės (kaip teigė kai kurie laikraščiai, pakurstytos kunigo), bandė sieros rūgštimi apipilti Aušros vartų Marijos paveikslą. Savo veiksmus jos aiškino religiniais motyvais.

Plačiai nuskambėjo istorija, kai religinga močiutė nužudė savo anūkę. Pas kaltinamąją buvo rasta Biblija.


30% pasaulio nusikaltimų prieš žmogų susiję su oficialia religija ir atliekama Jėzaus, Dievo, Muhamedo ir kitų „šventųjų“ vardu. Labai dažnai žudoma ne po vieną, o ištisomis grupėmis.

Taigi ar religijos pavojingos visuomenei? Iš žmonijos istorijos matosi, kad be abejo TAIP.

Tamsos Brolija

Kryžių vartytojai ir sienų darkytojai

1. Esate verti tiek, kiek sugebate duoti patys - jeigu niekinate žmonių darbą ir turtą, to paties linkime ir jūsų atžvilgiu.

2. Žmones galima skirstyti į dvi grupes. Tuos, kurie siekia patenkinti savo materialius ir psichinius poreikius kurdami vertybes ir tuos, kurie siekia to paties... atminėdami ar vogdami iš kitų. Parastai, griovėjai ir laužytojai priklauso antrai kategorijai (jie, netgi, priklauso dar žemesnei "kastai", todėl kad daužymui ir laužymui tiek daug proto nereikia, kaip pvz. vogimui ar sukčiavimui.). Kai kas tokius griovėjus-nusikaltėlius ir vandalus laiko "kietais", "drąsiais" žmonėmis. Bet tokie "kietuoliai", linkę griauti, vogti, atiminėti ar apgaudinėti sėdi kalėjimuose, nes už nesugebėjimą sugyventi su visuomene, bei vertybių naikinimą ji skiria jiems bausmę – izoliaciją nuo visuomenės. Viename Anglijos kalėjime (Dartmoor) buvo atliktas intelekto koeficiento tyrimas parodęs, kad bendras kalinių intelekto koeficientas (IQ) svyruoja tarp 48 ir 68 balų. Tuo tarpu šalies vidurkis yra 100 balų. Tai aiškiai parodo, kad visi tie "kietuoliai" ir "gudruoliai" - paprasčiausi protiniai debilai. O jeigu jais žavitės ir laikote protingesniais už save... reikėtų patikrinti jūsų pačių intelekto koeficientą... greičiausiai, jis pasirodys dar žemesnis už tų, kuriais žavitės. Remiantis statistika, intelekto koeficientas (IQ) tiesiogiai susijęs su žmogaus materialine gerove. Kuo protingesnis žmogus, tuo jo pajamos yra didesnės, kuo kvailesnis - mažesnės. T.y., jeigu norite būti nusikaltėliais, - norite būti kvailiais ir skurdžiais.

3. Norėdami parodyti, jog galite kažką pakeisti ir dėl to šį tą reiškiate - kurkite, bet ne naikinkite. Tik su kūryba užsitarnausite aplinkinių pagarbą... naikindami sulauksite paniekos. Niekas negerbia naikintojų. Naikinti sugeba ir pasiutlige serganti beždžionė, penkis kartus persirgusi meningitu. Griovimas - žmonių su silpnai išlavintu kūrybiniu mąstymu bruožas - todėl griaudami visiems apsiskelbiate esantys intelektualiniai skystapročiai. Griaudami pasaulio geresniu nepadarysite. Sugriaus jus. Nes pasaulis, kuriam kenkiate, visada buvo ir bus didesnis už jus - jūs esate tik menka jo dalis.

4. Prieš keliant kumštį ar koją, visiems satanistams patartume pagalvoti apie tai, jog jūsų oponento krikščioniškas ar islamiškas kumštis 100 kartų didesnis.

5. Dažnai naikinti ir griauti linkęs jaunimas. Kodėl jis negerbia kitų turto? Todėl, kad pats dar nebuvo sukūręs ir praradęs savo sukurtų vertybių. Dėl to nežino, ką išgyvena ir jaučia apiplėšiamas žmogus, kai kažkokie mulkiai lengvabūdiškai... vienu mostu, "dėl pramogos" viską sunaikina. Va kai jų pačiu darbus kas nors dėl „pramogos“ sunaikins... pajus savo paties kailiu ir geriau susimąstys bei labiau ims vertinti kitų darbą. Nesate sunkiai dirbę ir kūrę, kad tinkamai suprastumėte ir įvertintumėte, jog kuriamos vertybės ir turtas pats ant medžių neauga. Savo veiksmais parodote, jog esate nesubrendę skurdžiai ne tik vidumi, bet ir išore.

6. Nesuprantate, kas yra laisvė ir kad ji baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Todėl nesugebate ir nemokate ja naudotis. Tokiems yra skirti kalėjimai.

7. Esate silpni menkystos, kadangi, norėdami pasijusti reikšmingais, darote tai mirusių ir silpnesnių žmonių sąskaita. Tik visiški silpnapročiai gali tenkinti norą pasijusti "kietais" ir "reikšmingais", paniekos objektu rinkdamiesi pasipriešinti nesugebančius lavonus - supuvusią mėsą. Žinoma, "susikauti" ir laimėti garbingoje diskusijoje su gerai filosofijos profesoriumi ar pasikausčiusiu tikinčiuoju arba jų grupe - per skystos smegenys. Mieliau renkatės smūgį peiliu iš nugaros... kai niekas nemato. Iš didelės drąsos ir jėgos? Ne - iš baimės ir silpnumo. Esate distrofikai iš už kampo apmėtantys sporto meistrus plytomis. Klastūnai, kurių turėtų pasisaugoti ir jūsų draugai. Jeigu jus sujaudina siautėjimas kapinėse... ar nepagalvojote, kad jūs iškrypę nekrofilai?

8. Esate nedasivystę ir susitvardyti nesugebantys barbarai - nesugebėdami laimėti protu ir logiškais argumentais, griebiatės fizinės prievartos bei smurto. Prievarta ir smurtu niekada neįtikinsite žmonių, save gerbti ir mylėti. Taip, galbūt jūsų bijos... bet negi bailys sugebės jus nunuodyti. Niekas nesirenka lyderiu prievartaujančio ir smurtaujančio. Visi renkasi tokius, kurie gali duoti, o ne atimti, su kuriais žmonės jaučiasi saugūs ir mylimi - todėl pamirškite apie aukštus sostus - niekas jūsų ten nerinks ir nesodins, o jei norėsite užlipti patys, atsiras šimtai, kurie pakiš jums koją.

9. Savo veiksmais sukelsite neapykantos bangą ne tik iš krikščionių, bet ir iš visų padorių žmonių pusės. Neginsime jūsų ir mes. Panorėjusi, minia visada gali jus sunaikinti - nepamirškite to ir džiaukitės, jog ji pakantesnė ir tolerantiškesnė už jūs - dažnai liekate gyvas bei nesuluošintas tik šios aplinkybės dėka. Apsilankykite nusikaltimais pasižyminčių rajonų morguose ir jums pasakys, kad greičiausiai "klientais" (su kulka galvoje) tampa skiauterėti gaidžiai... galvojantys, jog pažastyse turi pačius didžiausius arbūzus.

10. Skatindami įniršį sau, prarasite visuomenės palaikymą. O be visuomenės palaikymo pralaimėsite visus karus ir nepasislėpsite, kai ištiks nelaimė, bei užpuls didesnis priešas - nes visi jus išmes už durų, nenorėdami turėti ką nors bendro su šiukšlėmis. Kai kovotojai praranda ryšį su visuomene ir vietoje pagarbos ji pradeda jų nekęsti bei nusisuka, jie pralaimi karą.

11. Jeigu manote, kad tampydami akmens luitus ko nors pasieksite... geriau užsirašykite į statybininkų brigadą... žmonių su entuziazmu tampančių plytas ir akmenis ten visada trūksta.

12. Iki mirties gyvensite su tuo, ką padarėte. Kovojant dėl vietos po saule, visada atsiras tas, kuris primins ar sumokės tam, kuris galės priminti aplinkiniams jūsų niekingus darbus. Žinoma, jeigu būsite užkampio kirmėlės - jums tai negresia.

APIBENDRINOTE?

Jūs - rakštis subinėje bet kokios pasaulėžiūros grupei ir visam pasauliui, todėl esate nereikalingi. Jei padvėsite, pasidžiaugsime ir mes ir dievobaimingi krikščionys, ant jūsų kapo pastatysiantys kryžių. Jeigu norėdami pasijusti "kieti" griebiatės naikinti ir žeminti silpnesnius už save, o ne kurti geriau už stipriausius - esate bevertis ir nesugebantis ką nors duoti visuomenei balastas - našta žmonijai. Dėl jūsų liūdės tik tie, kurie buvo visada pasiryžę pasidalinti džiaugsmu ir ...vargais iki to momento, kol jų neturite.

Norėdami vartyti kapus, vartykite savo šeimos narių kapines (pvz. motinos, tėvo, brolio ar sesers...). Gal tai taps jūsų šeimos tradicija ir jūsų vaikai ateis pavartyti ir padaužyti jūsų kapo.

Kai jums kas nors naktį su beisbolo lazda suknežins galvą - nepykite, nes tai pasaulis, kurį jūs patys kuriate. Nepamirškite, jog ir didžiausią milžiną vienu šūvių iš nugaros gali pakloti bet kuris užpistas ar iš proto išvestas paliegėlis ("ačkarikas"), turintis jėgų nuspausti gaiduką. Todėl saugiausia - išviso neturėti priešų, t.y. norinčių jus nudėti. Nes nužudyti šiais laikais lengviau, nei apsisaugoti nuo žudiko.

Norėdami paišyti ant sienų ar skelbti savo mintis, nedarykite to ant kitų kūrinių viršaus. Nepamirškite, kad bažnyčios yra ne tik jūsų oponentų maldos namai, bet ir architektūriniai paminklai, turintys istorinę-pažintinę vertę. O kiekvieno ženklo uždažymui ar aplinkos sutvarkymui imami pinigai iš jūsų ar jūsų tėvų sumokėtų mokesčių valstybei. Taigi, atimate tik iš savęs. Nupaišykite tik vieną ženklą ir jie pasinaudodami ta "neeiline" proga, už jūsų ("valstybinius") pinigus naujai persidažys visą pastatą… ar jūs tikrai to siekiate margindami sienas?

Skelbkite savo idėjas neparžengdami kraštutinumų. Geriau žmones pripratinti po truputį, nei daryti viską, kad jie jus iškarto atstumtų.

Norite gąsdinti aplinkinius? Pamirškite tai. Gąsdinti Peklos liepsnomis, siera ir velniais - kunigų metodas. Baimė ir grasinimai trumpalaikė priemonė ir dar niekam nepadėjo ilgam išlikti ant pakylos. Žmonės visada troško užmušti savo baubus ir niekintojus ir padaro tai pasitaikius pirmai progai.

Norite kovoti? Galite skelbti karą. Bet turite daugiau šansų su kastuvėliais smėliu užversti vandenilinės bombos grybą, nei jėga nugalėti davatkų kariuomenę. Jeigu ne civilizuotos taisyklės, kurias jūs pažeidinėjate, tie dievobaimingi ir meilės pritvinkę krikščionys jus ištraiškytų kaip utėles. Melskitės, kad policija jus saugotų, kai pakliūsite į "gailestingos" tautos rankas.

Stenkitės kovoje naudotis protu, o ne emocijoms ir kvailu noru pasiautėti, kai niekas nemato.

Gerbkite visas pažiūras, nepriklausomai nuo to, ar jos sutampa su jūsų pažiūromis.

Vertinkite tai, jog dauguma jus toleruoja ir...

...netampykite jaučio už pimpalo... .

Keliaujantis Tamsa

Šventoji inkvizicija

Inkvizicija - ( lot. inquisitio "tardymas" ) - katalikų bažnyčios XIII a. pradžioje įsteigta teisminė - policinė organizacija, buvusi domininkonų rankose, kovai su erezijomis, paplitusiomis tarp miestiečių ir valstiečių, kurie neišpažino katalikų bažnyčios dogmų ar priespaudos. Inkvizicija buvo paplitusi Vakarų Europoje, daugiausia romanų šalyse, ir pasižymėjo slaptu šnipinėjimu, žiauriais kankinimais, rafinuotu tyčiojimusi, neviešu, šališku bažnytiniu teismu. Nuosprendžiai būdavo labai žiaurūs ( autodafė ).

Inkvizicija buvo nuolatinė katalikų bažnyčios institucija, kurios užduotis - išnaikinti eretikus. Priešingai nei kitos religijos ( judaizmas, budizmas ), Katalikų Bažnyčia turėjo centralizuotą hierarchinę - biurokratinę struktūrą. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, kuris įteisino krikščionybę kaip valstybinę religiją Romos imperijoje, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo suplaktos į vieną valdžios derinį centralizuotą Romoje. Dogmatiniai įstatai buvo sukurti Bažnyčios tarybose, pradedant Nicos pasitarimu 325 m.

Kitatikiai, sektos buvo pagrindinė katalikų bažnyčios problema nuo pat pradžių, ankstyvaisiais amžiais buvo arijai ir manicheistai, viduramžiais - katarai ir valdensai, o Renesanso laikotarpiu - husitai, liuteronai ir kalvinistai - visi jie katalikų bažnyčios buvo laikomi eretikais.

Manicheizmas, manikeizmas - [nuo legendinio perso Mani vardo] - religinė srovė, išplitusi Romos imperijoje, pradedant nuo m. e. III a.; krikščionybės elementų ir senovės persų religijos mazdeizmo mišinys; bažnyčios buvo žiauriai persekiojama; išsilaikė iki X amžiaus.

Katarai - [< gr. katharos "švarus"] - religinė sekta Italijoje ir Prancūzijoje (XI - XIII a.); skelbė asketizmą, nepripažino sudėtingos bažnytinės hierarchijos ir vadino save katarais, t. y. švariais; Prancūzijos pietuose jie buvo vadinami abigiečiais, o slavų žemėse - bogomolais; buvo persekiojami katalikų bažnyčios.

Valdensai - religinė sekta, atsiradusi Prancūzijos pietuose XII a. pabaigoje ir apėmusi pirklius, miesto varguomenę ir valstietiją (įkūrėjas - Liono pirklys Pjeras Valdo). Valdensai kovojo prieš katalikybę ir buvo Romos popiežiaus paskelbti eretikais; juos žiauriai persekiojo.

Husitai - Jano Huso (1369 - 1415m.) pasekėjai, Čekijos valstiečių, miestiečių ir smulkiųjų feodalų judėjimo vado jų kovoje prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą. Husitų judėjimas įgavo itin platų užmojį po to, kai Husas buvo apkaltintas esąs eretikas ir sudegintas ant laužo.

Liuteronai - krikščionių protestantų tikėjimas, atsiradęs Vokietijoje XVI a. reformacijos epochoje prieš katalikybę, įsteigėjas - Martynas Liuteris; daugiausia paplitusi Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse.

Kalvinistai - [ pagal Žaną Kalviną, 1509 - 1564 m. ] - viena iš protestantų religinių sistemų, kilusi Šveicarijoje.

Nuo dvylikto amžiaus inkvizicija buvo svarbiausias valstybės ir bažnyčios užsiėmimas. Pagrindiniai kankinimai vyko Šiaurės Italijoje ir Pietų Prancūzijoje, kur buvo apsistoję katarai ir manicheistai, kurių religinės doktrinos labai nepatiko katalikų bažnyčiai, dėl jų populiarinimo ir populiarumo. Tuo pačiu, labai gąsdino katalikų dvasininkiją, dėl šių religijų pozicijos tvirtumo. Dėl šių aplinkybių, bažnyčia ragino kuo greičiau nuteisti kitatikius be teismo ir siekiant bausmės efektyvumo - naudoti egzekucijas; kaltinamieji buvo arba už įstatymo ribų arba nuteisiami mirti.

Viduriniaisiais amžiais bažnyčia ėmėsi spręsti sektų ir kitatikių "problemą". XII a. pradžioje Bažnyčios Taryba įsakė pasaulietiniams valdovams persekioti kitatikius. 1231 m. Popiežius Grigalius IX išleido įsaką, kuris numatė, kad reikia įkalinti visus eretikus, kol jie įtikės ir išpažins krikščionybę, o užsispyrėlius bausti mirties bausme. Taip pat, popiežiaus manymu, buvo labai naudinga atlikti egzekuciją. Nuo šios pareigos popiežius Grigalius IX atleido vyskupus ir arkivyskupus ir priskyrė juos domininkonų ordinui, bet vis tiek daugelis inkvizitorių buvo iš kitų dvasininkijos ordinų. Paskutiniame inkvizicijos vykdymo dešimtmetyje, inkvizicija tapo pagrindine institucija, kuri vadovavosi popiežiaus įstatymais. XIII a. pabaigoje inkvizicija kiekviename regione turėjo nuosavą biurokratinį aparatą, siekiant pagerinti šios funkcijos efektyvumą.

Teisėjas ar inkvizitorius galėjo pareikšti kaltinimus bet kam. Kaltinimasis neturėjo teisės gintis teisme ar uždavinėti klausimų kaltintojui. Populiariausia buvo teisti nusikaltėlius, žmones su bloga reputacija, atskirtus nuo bendruomenės bei kitatikius. Kaltinamieji negalėjo turėti advokato, o inkvizicijos teismo nuosprendžiai buvo neapskundžiami. Geriausiu atveju - teismo akivaizdoje, inkvizitoriai apklausdavo pora liudininkų. Nors iš pradžių krikščionių kanonų teisėje kankinimų nebuvo numatyta, bet šis metodas į praktiką atėjo XIII a. viduryje.

Inkvizicijos nuosprendis buvo perskaitomas prieš žmonių minią, kaltinamasis paklupdomas ant kelių viena ranka laikydamas bibliją prieš inkvizitorių. Bausmės kilo iš bažnyčių, piligrimų kelionių, gėdos kryžiaus privalomo nešiojimo nuteistiesiems ir mirties bausmės. Mirties bausmė dažniausiai būdavo sudeginimas ant laužo. Bausmes vykdydavo autoritetingi pasauliečiai. Iš kaltinamųjų visada buvo konfiskuojamas turtas.

Pirmųjų inkvizitorių piktnaudžiavimas padėtimi privertė Romą reformuoti inkviziciją ir XIV a. inkvizicija iš pavienių pasauliečių - inkvizitorių - tapo bendruomeniniu reikalu. XV a. pabaigoje ispanų inkvizicija tapo nepriklausoma nuo Romos. Ispanų inkvizicija pasižymėjo žiaurumu atvertinėjant į katalikybę musulmonus, žydus, mokslininkus ir švietėjus. Su gerai žinoma autos-da-fé ispanų inkvizicijai pavyko palikti tamsų skyrių katalikų bažnyčios istorijoje. Šiaurės Europoje inkvizicija buvo daug švelnesnė: Anglijoje niekada nebuvo įteisinta, o Skandinavijoje apskritai uždrausta. Taip pat inkvizicija nerado atramos taško ir pietryčiuose (Bulgarija, Bosnija, Rumunija Vengrija), kur buvo per daug eretikų - kitatikių, kad juos būtų įmanoma persekioti.

Kamasutra

Šventoji Romos inkvizicija - istorija

Nusikalstami viduramžių inkvizicijos mastai buvo tokie dideli, kad šiais laikais tai įsivaizduoti per daug sudėtinga: savo žiaurumu tai priminė medicinos operaciją be anestetikų arba iškrypėliškos kankintojo vaizduotės pasitenkinimą. Prireikė 200 m., kad ano meto teisinė sistema taptų tokia humaniška, kokią turime šiandien. Šių laikų teismai yra tokie nekalti ir rafinuoti, palyginus su tuo, ką savo teismuose taikė viduramžių Šventoji Romos Bažnyčia. Šventoji inkvizicija - taip vadinosi katalikų bažnyčios veiksmai prieš kankinamuosius. "Šventumas" pasižymėjo tuo, kad kaltinamieji neturėjo nei advokato, nei teisės gintis, o tik pripažinti kaltę bet kuriuo atveju, o nuosprendis buvo vienas - mirties bausmė. Tai buvo Romos inkvizicija: teisminė Romos bažnyčios organizacija, kuri egzistavo beveik visose šalyse išskyrus Ispaniją.

XIII a. Italijoje kitatikių skaičius buvo gana didelis ir jie buvo gana reakcingi priespaudai, todėl katalikų bažnyčia net nebandė jų atversti į savo tikėjimą numatydama realų fiasko. Taigi, galima sakyti, kad daugiau mažiau iki XIII a. katalikų bažnyčia taikėsi su kitatikiais. Netgi Viterbo mieste, kur paprastai būdavo įsikūrusi popiežių rezidencija, buvo įsikūrę katarai. Inkvizicija prasidėjo nuo popiežių Frederiko II ir Grigaliaus IX laikų, tai buvo klaikiai žiaurios egzekucijos, kurios nusinešė didelę dalį žmonių gyvybių; žmonės buvo apiplėšinėjami, kalinami, kankinami ir deginami ant laužų. Vienas žiaurus inkvizitorius Piteris Martyras buvo nužudytas 1252 m. Šiaurėje valdensų buvo tiek daug, kad inkvizicijos teismai jų net neskaičiuodavo.

Inkvizicija Florencijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Belgijoje - buvo Romos popiežiaus inkvizicija, kurią kontroliavo Romos popiežiai.

Pietų Prancūzijos inkvizicija buvo tokia pat žiauri kaip ir Ispanijoje. 1241 - 1242 m. inkvizitoriai buvo taip sužvėrėję, kad kartais vieni kitus kepė ant laužų. Ryšium su Tulūzos pralaimėjimu, popiežius buvo priverstas sutelkti savo karius ir vėl prasidėjo kryžiaus žygiai, bet ne tokie dideli ir efektingi kaip prieš tai. Čia būtina pastebėti, kad per penkiasdešimt metų katalikai pasiuntė myriop šimtus tūkstančių daugiau semi - manicheistų, negu per tris amžius buvo nužudyta katalikų ankstyvaisiais katalikų bažnyčios metais. Patikėkite, tai buvo katalikų bažnyčios rekordas, kurį ji įvykdė per pusę amžiaus stebėtinai mažoje teritorijoje.

Kada kariai padarė šalį "saugią herojams", inkvizitoriai tapo nepakartojamai žiaurus ir sužvėrėję bei kuo skubiau kibo į darbą. Inkvizitorių ekscesai buvo tokie brutalūs, kad prancūzai ėmė skųstis savo karaliui Pilypui, bet karalius buvo popiežiaus valdžioje ir nenorėjo gadinti santykių, nepriklausomai nuo to ar į šį reikalą buvo įsikišęs karalius, 1290 m. buvo įvykdyta žiauri inkvizicija žinomam Pranciškonų vienuoliui Fabrijui, apkaltinus jį eretiškumu, kai jo lūpos buvo iškreiptos kančios ir kaip visada, inkvizicijos atveju, buvo konfiskuotas jo turtas. 1301 m. karalius nusiuntė savo atstovus patikrinti kaip vykdomos inkvizicijos, nuvykę atstovai rado lavonais dvokiančius kalėjimus, kurie buvo prigrūsti mirštančių, nukankintų žmonių, o kai išvydo žiaurius ir gyvuliškus kankinimus, - karalius nusiuntė skundą Romos popiežiui. Atsakas į visą tą reikalą buvo toks: dviejų inkvizitorių veikla buvo suspenduota ir jiems atimtos galios veikti Prancūzijoje. Vėliau popiežius Klemensas V gavo panašius nusiskundimus iš Bordo, taigi nusiuntė kelis kardinolus tirti situacijos, kuri pasirodė panaši kaip aprašyta aukščiau. Klemensas V šiek tiek apmalšino inkvizicijos žiaurumus, bet po jo mirties inkvizitoriai suaktyvėjo ir pradėjo labai "uoliai" vykdyti pareigas - dar žiauriau negu kada nors. Kaip viso to reikalo rezultatas - kraujas liejosi dar 100 metų, žmonės buvo apiplėšinėjami, žiauriai kankinami - tokiu būdu pietų Prancūzijoje inkvizitoriai bandė "įtikinti" kitatikius rinktis "teisingą" religiją.

Du sukrečiantys įvykiai - Joanos Arkietės sudeginimas ant laužo 1431 m. ir tamplierių ordino pasmerkimas inkvizicijai ir jos vykdymas 1312 m. - puikiai iliustruoja šventosios Romos inkvizicijos dvasią Prancūzijoje. Tamplierių ordino sunaikinimas buvo vienas iš didžiausių Romos inkvizicijos pavyzdžių. Prancūzijos karaliui reikėjo ordino turto ir popiežius jam "pasitarnavo".

Tamplieriai - [<pran. Temple "šventovė"] - vienas viduramžių tikybinių ordinų; panaikintas XIV a. Prancūzijos karaliaus Pilypo.

Popiežius Klemensas V buvo tikrai įstabi būtybė. Pataikaudamas Prancūzijos karaliui jis įgijo neribotą valdžią Prancūzijoje, jo vardą dažnai vartoja katalikybės šalininkai, kurie šį popiežių įvardina kaip vieną iš liberaliausių bažnyčios istorijoje. Popiežius gyveno puikų geidulingą gyvenimą savo prabangioje rezidencijoje Avignone bei palaikė intymius santykius su grafiene de Talleyrand-Perigord. Klemensas V liepė žiauriai plėšti žudyti ir kankinti tamplierių ordino narius. Didelis skaičius ordino riterių mirė baisiose kančiose, nes atsisakė niekšingai šmeižti ordiną.

Tai buvo pradžia, kuri įtakojo tamplierių ordino inkviziciją Anglijoje. Wyklifų pasekėjams Anglijoje buvo surengtos baisios egzekucijos - korimas, deginimas, galvos nukirtimas ir ketvirčiavimas. Taip katalikai ir protestantai konkuravo su "varžovais" kitatikiais. Mirties nuosprendis Anglijoje įteisintas 1400 m.

Anglija pati tvarkėsi su savo eretikais, bet iš tikrųjų, Edvardas II buvo informuotas melagingomis ir neįtikėtinomis istorijomis apie tamplierių ordiną, kuriomis jam buvo sunku patikėti. Popiežius Klemensas V tvirtino, kad visa ką jis blogo pasakojęs apie tamplierius yra tiesa (turbūt pamiršo įtraukti pasakojimus apie tamplierių kankinimą Prancūzijoje) ir ragino naikinti tamplierius Anglijoje. 1309 m. į Angliją buvo atsiųsti 2 inkvizitoriai vykdyti "tyrimo". Atvykę jie nerado nei vieno eretinio pažeidimo ir visiškai neturėjo ką veikti su savo barbariškais įrankiais, taigi nežinodami ką daryti pasiskundė popiežiui. Klemensas V pareikalavo karaliaus, kad leistų Anglijoje vykdyti kankinimas ir paaiškino, kad bažnyčios įstatymai yra aukščiau, nei Anglijos civilinė teisė. Galų gale jis papirko karalių, kas buvo tuo metu įprasta popiežių veiksmuose ir katalikų bažnyčiai pavyko įgyvendinti savo tikslą - nukankinti ir sunaikinti tamplierių ordino narius. Vienas dokumentas taip įvardina popiežių Klemensą V: "Popiežius, kuris stebėjo, kad inkvizicija butų vykdoma itin stropiai".

Vakarų ir Pietų Vokietijoje savo veiksmais ir kankinimo būdais, inkvizitoriai buvo panašūs į Prancūzijos inkvizitorius. Konradas iš Marburgo, asketiškasis Šv. Elžbietos draugas, buvo toks pat žiaurus, kaip ir prancūzas, inkvizitorius Robertas le Bougre. Kaltinamasi būdavo griežtai įpareigojamas sakyti "taip" arba "ne", bet iš esmės, nuo atsakymo nuosprendis nepasikeisdavo, kaltinamasis vis tiek buvo siunčiamas ant laužo. Konradas buvo vienas iš inkvizitorių, kuriuos nužudė liaudis. Po Frederiko II mirties inkvizicija buvo sustabdyta, bet vėliau popiežiai vėl atgaivino šią instituciją ir sunaikino daug eretikų.

Reformacijos laikotarpiu augant eretikų skaičiui bažnyčia buvo priversta reformuoti inkviziciją. Dabar vadinama Šventoji institucija yra rekonstruota inkvizicijos įpėdinė. Ji buvo sukurta Pauliaus III 1542 m. ir tituluota "Romos ir visuotinės inkvizicijos šventoji kongregacija" arba "Šventosios institucijos" vardu. Vatikanas turi teismą sudarytą iš šešių (vėliau aštuonių, galiausiai trylikos) kardinolų, kurie iki šiol tiria "eretinių apsireiškimų" bylas ir manosi esą svarbiausias ir galutinį nuosprendį priimantis teismas pasaulyje, bet šių dienų pasaulis yra blogis, todėl šv. Tėvelio baldai dulka sandeliuke ir laukia labiau dvasingų laikų, kuriuos (kaip sako italai) į šį pasaulį iškilmingai atves Amerikos katalikai.

Šiandien katalikai nepagrįstai didžiuojasi, kad Romoje, kur inkviziciją kontroliavo popiežius, inkvizicija nukankino labai mažą skaičių žmonių. Yra visai žemiškas paaiškinimas, kodėl Romoje buvo sunaikintas mažas skaičius eretikų, priežastis labai paprasta: kitatikiai nebuvo tokio silpno proto žmonės, kurie žinodami, kad kas antrame name gyvena katalikų bažnyčios pakalikas, kuris gali bet kada įskųsti juos savo bažnyčios vykdomai inkvizicijai, vykdytų savo tikėjimo propagandą. Taigi normalu, kad manicheistai neskelbė savo evangelijos Grigaliaus IX ir Inocento IV panosėje. Vienas šių dienų katalikų atstovas nuėjo taip toli, kad pareiškė: Romos inkvizicija nepasmerkė nei vieno žmogaus mirčiai. Jis greičiausiai niekada negirdėjo apie Geordano Bruno Bet tiesa yra ta, kad popiežiai pasistengė, kad inkvizicijos metraščiai būtų gerai saugomi nuo eilinio profano akių. Katalikų bažnyčios istorikas dr. L. Pastor papasakojo, kad kuomet popiežius Leonas XIII paskelbė pasauliui atveriąs slaptuosius Vatikano archyvus visuomenei (o pastarasis istorikas kaip tik ieškojo inkvizicijos metraščių). Dr. L. Pastor metraščių nerado. Ogi spėkite kodėl? Popiežius juos ištraukė ir paslėpė prieš "atverdamas" pasauliui slaptąjį Vatikano archyvą.

Kamasutra

Šventoji Ispanijos inkvizicija - istorija

Ispanijos inkvizicija buvo tokia pat siaubinga kaip ir Romos. Šiais laikais posakis Ispanijos inkvizicija asocijuojasi su žiaurumu, prievarta, kankinimais.

Ankstyvaisiais XVI a. metais, kovojant su pakilimo sąjūdžiu prieš ortodoksinę religiją. Ispanijos kardinolui Chiminezui, popiežius suteikė visas galias veikti prieš kitatikius Ispanijoje: prievartauti, kankinti, terorizuoti. Visa tai buvo klaikus siaubo ir smurto filmas, kuris vadinosi – ispanų inkvizicija.

Ispanijos inkvizicija buvo tokia ypatinga ir "nusisekusi" savo aukų skaičiumi, kad ji yra verta atskiro aprašymo. Šios šalies inkvizicija buvo tokia šiurpi ir pasibaisėtina, kad šių dienų katalikų dvasininkai diskusijas apie Ispanijos inkviziciją griežtai atmeta, kaip nediskutuotiną objektą. Vyskupas Hefele, vienas iš ryžtingiausių XIX a. dvasininkų – labai natūraliai aprašė Ispanijos inkvizicija savo knygoje "Kardinolo Chimenezo gyvenimas". 1860 m. knyga buvo išversta į anglų kalbą ir apdovanota britų premija. Knyga turėjo įžangą, kuri visiškai paneigė knygoje aprašomą teoriją apie inkviziciją, kurią parašė kitas dvasininkas Cenon Dalton. Ispanijos rašytojus jis cituoja kaip religinį tribunolą, o apie inkvizitorius kalba kaip apie labai religingus žmones, o ne kaip apie žiaurius žudikus.

Ką galima pasakyti apie inkvizicijos ekonominę pusę, kuri reikalauja pasiaiškinimo? Inkvizitoriai buvo bažnyčiai pavaldžių grobikų, kuri konfiskuodavo nužudytųjų turtą ir tokiu būdu papildydavo bažnyčios iždą. Popiežius Sikstas VI buvo labai nepatenkintas Ispanijos inkvizitoriais, nes visą konfiskuotą turtą jie parduodavo Ispanijoje. Dėl pinigų tarp Romos popiežių ir inkvizitorių iškilo visiškai nešventa kova, nes pastarieji nenorėjo visų pinigų atiduoti į Romos popiežiaus iždą.

Kaip mums pasakoja istorikai, ispanai buvo labai taikus žmonės ir nenorėjo ginčytis, bet pamokslininkai čaižė juos rimbais (tokiu būdu skiepydami meilę dievui), ypač žydus ir nuo XIV a. buvo vykdomi dažni pogromai.

Iki penkioliktojo amžiaus antrosios pusės buvo galima įžvelgti nedidelę popiežiaus Grigaliaus IX įtaką. Kai kurie žmonės norėjo šio kruvino darbo.

Ispanijos inkvizicija naikino žydus musulmonus ir protestantus.

Nuostabu, bet Ispanijos inkvizicija išsilaikė 354 metus Ji nebuvo nutraukta iki 1834 m., kol karalienė Motina Cristina paskelbė: "...pareiškiu, kad inkvizicijos tribunolas yra galutinai sunaikintas". Paskutinė inkvizicija Ispanijoje buvo įvykdyta 1826 m., kada neturtingas mokytojas, Cayetono Ripoll nukankintas su garota (geležinis žmogaus pavidalo narvas), dėl Dao (kinų filosofija) mokymo skleidimo.

Kol Ispanijoje popiežius paskirs inkvizitorius, šventasis tėvelis pats pasiuntė Romos inkvizitorius į Ispaniją, kad inkvizicijos vykdymas perdėm nenusivėlintų. Inkvizitoriais buvo įdarbinami įvairūs valkatos, bet didžiuosius inkvizitorius skirdavo pats popiežius. Esminis skirtumas tarp Romos ir Ispanijos inkvizicijos yra tas, kad Ispanijos valdžia inkvizitoriams mokėjo kompensacijas ir algas.

1478 m. popiežius Sikstas VI išleidžia bulę kartu su Ispanijos karaliumi Ferdinandu ir karaliene Izabele, kuri įteisina inkvizicijos instituciją Ispanijoje. Tikrasis Ispanijos inkvizicijos tikslas buvo su šaknimis išrauti iš šalies žydus, musulmonus arba atversti juos į krikščionybę.

Nuo 1478 iki 1808 metų buvo sudeginti 323 362 žmonės visoje Ispanijoje.

Inkvizicijos teismas galėjo apkaltinti bet ką: turtingą ar vargšą, dorą ar nusikaltėlį, laužas ar kankinimai laukė visų tų, kurie inkvizitoriams daugiau ar mažiau atrodė eretikai. Eretikų paieška ar įtarinėjimai buvo kompensuojami valstybės, įtariamieji negalėjo niekam pasiskųsti ar prieštarauti kaltinimams. Buvo naudojama labai daug būdų įrodyti eretiškumą. Kaltinamieji nepriklausomai nuo to kalti jie ar ne – 99,999% kaltinamųjų apskritai nebuvo nusikaltėliai – su popiežiaus palaiminimu jie buvo siunčiami į mirtį. Spėjami kaltumo įrodymai buvo banaliausi pasaulyje ir visi vienodi: nemeilė dievui.

Per visą bažnyčios istoriją, kai tik bažnyčia gaudavo valdžią prasidėdavo šiurpūs įvykiai, kurie pasižymėdavo milžiniškais aukų skaičiais. Milijonai kitatikių (manicheistų, arijų, paulikonų, bogomolų, katarų, valdensų, "raganų", husitų, žydų ir protestantų) buvo nužudyti dėl to, kad nenorėjo būti Romos katalikais.

1391 Nužudyta daugiau nei 50000 žydų visoje Ispanijoje.
1478 Sikstas IV išleidžia bulę kartu su Ferdinandu ir Izabele, kuria įteisinama inkvizicija kaip valdžios institucija.
1480 Ferdinandas ir Izabelė paskiria 2 inkvizitorius Sevilijos rajonui.
1481 Įvykdyta pirmoji auto-da-fė – 6 žmonės sudeginami Sevilijoje. 298 sudeginti iki metų galo.
1482 Septyni "geriausi" inkvizitoriai apdovanoti, įskaitant Tomą Torkvemadą.
1483 Inkvizicija tampa nekontroliuojama; Tomas Torkvemada paskiriamas vyriausiuoju Ispanijos inkvizitoriumi.
1492 50000 žydų emigruoja iš Ispanijos, 100000-200000 lieka.
1502 Įsakas musulmonams – ištrėmimas arba krikštas.
1519 Pirmieji Ispanų inkvizitoriai išsiunčiami į Amerikos kolonijas.
1528 Pirmas "tikėjimo aktas" Naujajame Pasaulyje (Meksikas).
1531 Inkvizicija įteisinama Portugalijoje.
1540 Pirmoji protestanto mirtis – Ispanų inkvizicija – Francisco de San sudeginamas ant laužo.
1559 14 liuteronų sudeginama ant laužo Sevilijoje.
1560 Pirmasis anglas sunaikinamas inkvizicijos būdu.
1565 22 liuteronai deginami Tolede – 11 išgyvena.
1604 Londono sutartis, kurioje Anglijos karalius uždraudžia persekioti žmones dėl tikėjimo, nes nenorima viešo skandalo.
1615 Musulmonų ištrėmimas iš Ispanijos, ištremta 300000 – 3000000 žmonių.
1660 Masinėse auto-da-fė žudynėse Sevilijoje per 3 dienas dalyvavo 100000 žmonių.
1680 Auto-da-fė Madride – per 14 valandų nukankintas 51 žmogus. Procesą stebėjo 50000 žmonių.
1721 96 metų moteris, Maria Barbara Carillo sudeginama ant laužo.
1815 Žymus ispanų dailininkas Goja (pirmasis modernistas) buvo iššauktas prieš inkvizicijos teismą paaiškinti savo paveikslo "Apnuogintoji Maja"
1821 Oficialioji inkvizicijos pabaiga Portugalijoje.
1826 Mokytojas Cayetano Ripoll nukankintas su garota dėl Dao filosofijos skleidimo – paskutinioji Ispanų inkvizicijos auka.
1834 Šventoji Institucija buvo galutinai panaikinta karalienės Motinos Cristinos.
1860 Galutinai panaikintas skirtumas tarp naujųjų ir senųjų krikščionių Ispanijoje.
1869 Religijos tolerancijos įstatas įtrauktas į Ispanijos Konstituciją.

 

Kamasutra

Šventoji Ispanijos inkvizicija ir nacizmas

Niekam ne paslaptis, jog naciai glaudžiai bendradarbiavo su Bažnyčia. Italijoje, popiežiai Pijus XI ir Pijus XII padėjo į valdžia ateiti vietiniam fašistų diktatoriui Benito Mussolini ( 1883 - 1945 ). Kuomet Dučė liepė žydams nešdintis iš Italijos Vatikanas nepratarė nė žodžio - jiems tai netgi patiko. Adolfas Hitleris pats būdams Romos katalikas, reikalavo, jog ir kiti naciai laikytųsi katalikybės. Išauklėtas pagal religinę pasaulėžiūrą jis tiesiog nekentė žydų už tai, jog tie visais laikais priešinosi Romos Katalikų Bažnyčiai bei išdrįso nukryžiuoti Dievo sūnų - Dievą - Jėzų Kristų. 1942 metais, kuomet  didžiojo Fašizmo Tėvo darbai buvo suprantami aiškiai ir ne dviprasmiškai, kitas Tėvas - Popiežius Pijus XII vis dar galvojo, jog Hitleris vykdo Dievo valią. Beje ir pats Hitleris savo knygoje "MEIN KAMPF" apie žydų žudynes rašė lygiai tą patį. Ar Hitleris buvo pirmasis, kuris ėmėsi keršto... ? Atrodo, kad ne - jis turėjo mokytoją.

Tomas Torkvemada ( Tomas Torquemada, 1420 - 1498 ) ispanų bažnytininkas ir inkvizitorius, vienas sadistiškiausių ir išradingiausių visų katalikų bažnyčios inkvizitorių. Gimė Ispanijoje, Valjadolidoje ( Valladolid ), kur vėliau įstojo į domininkonų vienuolyną. Iš jo buvo paskirtas į Santa Kruz vienuolyną Segovijoje ( Segovia ), kur dirbo 22 metus. Sosto įpėdinė Izabelė I išsirinko jį savo nuodėmklausiu, o kai 1474 m. ji paveldėjo sostą, Torkvemada tapo vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių jos patikėtinių.

1482 Romos popiežius Sikstas IV paskiria jį Didžiuoju inkvizitoriumi Kastilijoje, o po kelių mėnesių jis gauna įgaliojimus ir Aragone. Susiklosčius aplinkybėms, tuometinėje Ispanijoje buvo didžiausia uždara ir besilaikanti savo tradicijų žydų bendruomenė, nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Jie vertėsi prekyba, buvo daugelio parduotuvių savininkai, taip pat užsiiminėjo medicinos praktika. Taip įsiliejo į tuometinę visuomenę ir tuo pačiu Ispanijoje skleidė judaizmą. Torkvemada, vedinas asmeninės neapykantos žydams ( nors jo paties kilmė nebuvo be priekaištų - jo senelė buvo atsivertusi žydė ) paskiria savo gyvenimą, kad juos išvytų iš Ispanijos arba atverstų. Jo tikslas buvo pasiekti sangre limpia ( tyras kraujas lot. ), t.y. tyras baltasis krikščioniškas kraujas. Vieni atsiversdavo savo noru, kiti buvo verčiami jėga, tačiau visi buvo įtarinėjami ir jais nepasitikėjo tikrieji krikščionys. Kai kurie iš jų, pvz. kaip garsi ir turtinga žydų Marranos šeima, primetamą tikėjimą buvo priėmusi tik dėl akių, o slapčia ir toliau atlikinėjo žydų religines apeigas. Torkvemadai pasisekė gauti leidimą jų nuosavybės konfiskavimui, o patys buvo apvilkti specialiais geltonais rūbais ir gatvėje išplakti žmonių pajuokai.

Torkvemados pastangų dėka 1492 m. Ferdinandas ir Izabelė išleidžia aktą, kuriame nurodo per trumpą kelių mėnesių laikotarpį visiems Ispanijoje gyvenantiems žydams apleisti šalį, nepaklusę turėjo būti nubausti mirties bausme. Iš šalies buvo priversti pasitraukti beveik 200 000 žydų. Dešimtys tūkstančių pabėgėlių mirė bandydami susirasti prieglobstį kitur. Dalis jų bandė išplaukti laivais, kurių kapitonai siekdami pasipelnyti už pervežimą imdavo milžiniškas sumas, o paskui išmesdavo vidury vandenyno. Kadangi išsikraustymui buvo duotas labai trumpas laiko tarpas, tad buvo priversti savo turtą parduoti nerealiai mažomis kainomis. Ispanijoje sklandė gandai, kad žydai bando išgebėti savo brangenybes bei auksą juos rydami, todėl daugelį išskerdė plėšikai, tikėdamiesi jų viduriuose surasti turtus. Labiausiai nepasisekė bandžiusiems emigruoti į kaimyninę Portugaliją, kurios monarchas palaikė glaudžius ryšius su Ispanija, todėl laikėsi jų nuostatos ir toliau per prievartą žydus atvertinėjo į krikščionybę, o nesutinkančius nukankindavo. Pvz. rabinas Simonas Maimė (Simon Maimi) buvo užkastas iki kaklo žemėn ir taip laikomas savaitę, kol pasimirė. Kiti žydai išsibarstė po Turkiją, Šiaurės Afriką, Italiją, kitose europinėse bei arabų šalyse. Po išvijimo pastarieji sudarė neoficialų tarpusavio susitarimą niekada daugiau nebeapsigyventi Ispanijoje. Iš daugybės išvijimų, kurių pasitaikė žydų istorijoje, šis laikomas pačiu gėdingiausiu.

Kaip Romos popiežiaus bei svarbiausias inkvizicinio teismo atstovas, Torkvemada turėjo didžiausią valdžią eretikų teismuose Ispanijoje. Nedelsdamas jis išvysto slaptos policijos ir šnipų tinklą: įkuria teismų tribunolus Valjadolidoje, Sevilijoje, Jenoje, Aviloje, Saragose bei Kordovoje, kurių atstovai buvo jo patikėtiniai ir atsiskaitydavo jam tiesiogiai. Jų paskirtis buvo išaiškinti ir ištirti tariamas raganas, burtininkus, aiškiaregius. Sudaro Aukščiausiąją tarybą iš 5 asmenų, kurios užduotis buvo jam pagelbėti. 1484 m. sudarė Generalinę inkvizitorių asamblėją, taip pat jau tada buvo numatęs 28 žemesnių padalinių schemą, kuriuos papildė 1485, 1488 ir 1498 m.

Siekdamas savo tikslo išvyti žydus iš Ispanijos, Torkvemada bando įtikinti monarchus, Izabelę I ir Ferdinandą II imtis atitinkamų veiksmų. Norėdami jo užmačioms sukliudyti, žydų atstovai pasiūlo monarchams 30 000 dukatų už leidimą pasilikti Ispanijoje. Šie beveik ir būtų sutikę, nes iždui trūko pinigų, tačiau tam pasipriešina Tomas Torkvemada. Išlikęs pasakojimas, kaip jis pasirodo prieš valdovą nešdamas apverstą kryžių ir šaukdamas: "Judas Iskariotas pardavė Kristų už 30 sidabrinių; jūsų didenybė ketina parduoti už 30 000 dukatų. Štai jis, imkite ir parduokite, tačiau aš su tuo neturėsiu nieko bendra". Palikęs kryžių ant stalo, Torkvemada pasišalina.

Ekzekucijos buvo padarytos masiniais renginiais. Jei nuteistasis atsiversdavo ir pabučiuodavo kryžių, jis mielaširdingai buvo nugalabijamas, jei tik atsiversdavo, bet atsisakydavo bučiuoti kryžių, būdavo sudeginamas ant sausų malkų laužo, jei neatsiversdavo, malkos būdavo parenkamos šlapios, kad ilgiau degtų.

1490 m. Tomas Torkvemada surengia parodomąjį teismą, kuriame buvo teisiami 8 žydai. Jie buvo kaltinami krikščionių vaiko kankinimu, nors niekad nebuvo rasta nei pati auka, nei jokių įrodymų, kad ji iš viso būtų buvusi kankinta. Kaltinamųjų prisipažinimai buvo išgauti kankinimais ir jie buvo sudeginti ant laužo. Viena iš kaltinamųjų, Juan de Esperandu, virtinė mulų miestiečių pajuokai tempė per visą miestą. Po to jai buvo nukirstos rankos ir prikaltos prie inkvizicijos atstovo namų, o kūnas buvo nutemptas į miestelio aikštę. Ten budelis jį sukapojo, o gabalus išmėtė gatvėse... Europoje šimtmečiais sklandė gandai, neva žydai aukoja krikščionių vaikus savo ritualuose, tačiau nėra jokio įrodymo, kad tai būtų vykę iš tikrųjų. Priešingai, apie 14 000 žydų buvo nukankinta ir sudeginta vien Tomo Torkvemados valdymo metu ( Bažnyčios atstovai šį skaičių sumažina iki 2000 ). Torkvemada siekė, kad kankinimai būtų tokie baisūs, kad mirtis po jų atrodytų kaip tikras išsigelbėjimas. Jei reikėdavo auką sudeginti, tai tyčia parinkdavo drėgnesnes malkas, kurios ilgiau degtų ir taip auka ilgiau sviltų. Kartais nuteistųjų pėdas patepdavo riebalais, nes šie greičiau dega, ir jas svilindavo. Nuteistuosius surišdavo taip, kad virvės per raumenis įsirėždavo iki pat kaulų. Ne išimtis būdavo nagų lupinėjimas, o kaulus trupindavo tam skirtu specialiu plaktuku.

Pasiekęs savo tikslą,kai dauguma žydų buvo išvyti iš šalies, Torkvemada pasitraukia į vienuolyną Aviloje. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis paniškai bijojo būti nunuodytas. Remdamasis tuometiniais prietarais, nuo nuodų bandė apsiginti į savo gėrimą dėdamas mistinės būtybės, vienaragio rago gabalėlį, kas neva turėjo įspėti, ar gėrimas neužnuodytas. Visgi jis mirė natūralia mirtimi.

Nors paskutiniais metais Romos popiežius buvo apribojęs jo įgaliojimus, Torkvemada liko įtakingas ligi pat mirties, o jo sukurta žudymo mašina veikė dar daugelį metų, nors didžiojo inkvizitoriaus jau nebebuvo gyvųjų tarpe.

Solana

 


Visais laikais krikščionys persekiojo žydus dėl religinių įsitikinimų. Paskutinė tokia "akcija" vyko Antrojo Pasaulinio Karo metais, vadovaujant Romos katalikybę išpažįstančiam Adolfui Hitleriui. Gaila, kad istorijos pamokų metu apie tai dažnai nutylima.


306: Elvyros bažnyčios sinodas uždraudė vedybas, lytinius santykius ir bendruomeninius ryšius tarp Krikščionių ir Žydų

315: Konstantinas išleido Milano įsaką, kuris išplėtė religinę toleranciją Krikščionims. Su šiuo įsaku Žydai prarado daug teisių. Jiems buvo uždrausta gyventi Jeruzalėje ir propaguoti savo tikėjimą.

325: Nikėjos taryba nusprendė švęsti Velykas kitą dieną, nei žydai. Jie pareiškė: "Yra nepriimtina, jog per šias šventas iškilmes mes turime sekti žydų papročiais. Nuo šiol leiskite mums neturėti nieko bendro su šiais šlykščiais žmonėmis."

337: Krikščioniškasis imperatorius Konstancijus išleido įstatymą, pagal kurį žydas, vedęs krikščionę buvo baudžiamas mirties bausme.

339: Atvertinėjimas į Judaizmą tapo nuskalstama veikla.

367 - 376: Šv. Hilaris iš Puatje apibūdino žydus, kaip iškrypėlius, kuriuos dievas prakeikė visiems laikams. Šv. Efraimas įvardino sinagogas kaip viešnamius.

379-395: Imperatorius Teodosijus Didysis leido religiniais sumetimais griauti sinagogas. Krikščionybė tuo metu tapo oficialia Romos imperijos religija.

380: Milano vyskupas atsakingas už daugelio sinagogų sudeginimą, pavadino tai "Dievui maloniais veiksmais".

415: Aleksandrijos vyskupas Šv. Kirilas išvarė žydus iš šio Egipto miesto.

415: Šv. Augustinas (Oratio Adversus Judaeos): "Tipiškas žydas yra Judas Iskarijotas, kuris parduoda viešpatį už sidabrą. Žydai niekada nesupras Šventų raštu ir amžinai nešios kaltę dėl Jėzaus mirties".

418: Šv. Jeronimas, sukūręs Vulgate (lotyniškasis Biblijos vertimas IV a.) Biblijos vertimą, apie sinagogas rašė: "Jeigu jūs jas vadinate viešnamiais, blogio landynėmis, Velnio prieglobsčiu, Šėtono tvirtovėmis, vieta, kur tvirkinama siela, visų pražūtingų nelaimių bedugnė, kurias tik galima įsivaizduoti, jūs vis tiek pasakote mažiau, negu jos to vertos.

489 - 519: Krikščionių minios sugriovė sinagogas Antiochijoje, Dafnėje ir Ravenoje.

528: Imperatorius Justinianas išleido įstatymų rinkinį. Jis draudė žydams statyti sinagogas, skaityti Bibliją hebrajų kalba, rinktis viešose vietose, švęsti žydiškas Velykas prieš krikščioniškas Velykas ir liudyti prieš krikščionis teisme.

535: Klaremonto sinodas išleido įsaką, pagal kurį žydai negalėjo eiti valstybinės tarnybos ar vadovauti krikščionims.

538: Trečia ir ketvirta Orleano miesto tarybos uždraudė žydams viešai rodytis gatvėse Velykų metu, vedybas tarp krikščionių ir žydų bei krikščionims atsiversti į Judaizmą.

561: Uzės vyskupas išvijo žydus iš savo vyskupijos Prancūzijoje.

612: Žydams uždraudžiama turėti žemės, ūkininkauti ir užsiimti kai kuriais amatais.

613: Labai rimti persekiojimai prasidėjo Ispanijoje. Juos vertė arba palikti Ispaniją arba atsiversti į Krikščionybę. Žydų vaikai, kuriems buvo daugiau nei 6 metai, buvo atimti iš tėvų ir auklėjami pagal krikščioniškas nuostatas.

694: 17-tas Toledo bažnyčios susirinkimas Ispanijoje apibrėžė žydus, kaip princo vergus. Tai rėmėsi Jono Auksaburnio, Origeno, Jeronimo ir kitų bažnyčios tėvų tikėjimu, jog Dievas nubaudė žydus amžinai vergystei už tai, jog tie nužudė Jėzų.

722: Leonas III paskelbė judaizmą už įstatymo ribų. Žydus krikštijo prieš jų pačių valią.

855: Žydai išvejami iš Italijos.

1050: Narbones sinodas uždraudė krikščionims gyventi žydų namuose.

1078: Popiežius Grigalijus Vll išleido įsaką, pagal kurį žydai negalėjo turėti tarnybos bei būti pranašesniais pareigose, nei krikščionys.

1078: Geronos sinodas privertė žydus mokėti bažnyčiai mokesčius.

1096: Pirmasis kryžiaus žygis pradėtas šiais metais. Nors pagrindinis Kryžiaus žygių tikslas buvo išlaisvinti Jeruzalę nuo musulmonų, žydai buvo antras taikinys. Kadangi kareiviai perėjo visą Europą link Šventos žemės, didžioji dalis žydų buvo pašaukti: "Jėzaus žudikai, priimkite kryžių, arba mirkite!" 12000 žydų Reino slėnyje buvo nužudyta pirmojo Kryžiaus Žygio metu. Toks elgesys tesėsi per visus aštuonis papildomus žygius iki pat devintojo, 1272 metais.

1099: Kryžiuočiai suvedė visus Jeruzalės žydus į centrinę sinagoga ir ją padegė. Tuos, kurie bandė pabėgti, jie sučiupdavo ir mesdavo atgal į liepsnojantį pastatą.

1121: Žydai išvaromi iš Flanderso (dabartinė Belgijos dalis).

1130: Keletas žydų Londone buvo įtariami nužudę sergantį žmogų. Iš mieste gyvenančių žydų buvo pareikalauta sumokėti 1 000 000 markių (ekvivalentas) kaip kompensaciją.

1146: Prasidėjo Antrasis kryžiaus žygis. Prancūzų vienuolis Rudolfas kvietė naikinti žydus.

1179: 24-tas Trečiojo Laterano suvažiavimo kanonas skelbė: "Žydai turi būti krikščionių vergais, bet su jais turi būti elgiamasi maloniai ir žmogiškai. 26 taisyklė skelbė: "Krikščionių parodymai prieš žydus teisme turi pirmenybę visais atvejais, kur tik žydai naudoja savo liudininkus prieš krikščionis."

1180: Prancūzijos karalius Filipas Augustas pasisavino visą žydų turtą ir išsiuntė juos iš šalies, nors nebuvo jokio teisinio pagrindo tam padaryti. Jiems buvo leista parduoti visą kilnojamą turtą, bet pastatai ir žemės buvo pavogti karaliaus.

1189: Žydai persekiojami Anglijoje. Karūna pareikalavo viso žydų turto. Daugelis žydų pastatų buvo sudeginta.

1205: Romos popiežius Inocentas III parašė Senos ir Paryžiaus arkivyskupams, kad "Žydai dėl savo paties kaltės pasmerkti amžinai vergystei už tai, kad nukryžiavo Viešpatį... Lyg vergai, atstumti Dievo, kurio nužudymo sąmokslą jie surengė, žydai turėtų būti paveikti šio savo poelgio ir pripažinti save vergais tų, kuriuos Kristaus mirtis išlaisvino..."

1215: Ketvirtasis Laterano suvažiavimas pritarė kanonų įstatymams sakantiems, kad: "Žydai ir musulmonai turi nešioti specialius drabužius. Jie taip pat turi nešioti žiedo formos ženklelį. Tai leis juos lengvai išskirti iš krikščionių. Ši praktika vėliau išplito ir kitose šalyse.

1227: Narbonės sinodas reikalavo, jog žydai nešiotų apvalią emblemą. Šis reikalavimas buvo atkurtas 1930-tais metais Adolfo Hitlerio, kuris apvalią emblemą pakeitė Dovydo Žvaigžde.

1229: Prasidėjo Ispanijos inkvizicija. 1252 metais popiežius Inocentas IV leidžia inkvizitoriams naudoti kankinimus.

1261: Kunigaikštis Henris III iš Brabanto, Belgijos, savo pageidavimuose išreiškė: "Žydai turi būti išvyti iš Brabanto ir visiškai sunaikinti taip, kad neliktų nė vieno, išskyrus tuos, kurie nori prekiauti, kaip ir visi kiti prekeiviai, be jokių paskolų ir lupikiškų palūkanų.

1267: Vienos Sinodas įsakė žydams nešioti raguotas kepures. Tomas Akvinietis pareiškė, jog žydai turi gyventi amžinoje vergovėje.

1290: Žydai buvo išvyti iš Anglijos. Apie 16 000 paliko šalį.

1298: Žydai persekiojami Austrijoje, Bavarijoje, Frankonijoje. 140 žydų bendruomenių buvo sunaikintos. Virš 100 000 žydų buvo nužudyti per 6 mėnesių laikotarpį.

1306: 100,000 žydų išsiųsti iš Prancūzijos. Jiems liko tik drabužiai, kuriuos vilkėjo, ir maistas tik vienai dienai.

1308-1313: Kad galėtų gyventi ir dirbti kitame mieste, žydai privalėjo gauti specialų leidimą. Už tokią "privilegiją"  jie turėjo mokėti kunigaikščiui, vyskupui arba magistrui. Iliustracijoje pavaizduota, kaip žydai gauna šią privilegiją iš Vokietijos karaliaus ir Romos imperatorius Henriko VII.

1320: 40,000 Prancūzijos piemenų patraukė link Palestinos į Piemenų Kryžiaus Žygį . Pakeliui jie sunaikino 140 žydų bendruomenių.

1321: Guiene, Prancūzijoje, žydai buvo apkaltinti tuo, jog kurstė nusikaltėlius, kad tie užnuodytų šulinius. 5000 žydų buvo sudeginti gyvi ant laužų.

1347 +: Per penkis metus Maras Anglijoje nusinešė 25 milijonų žmonių gyvybes. Žmonės dairėsi, ką galėtų apkaltinti. Jie pastebėjo, kad žydų susirgo mažiau nei krikščionių. Neabejotinai tam turėjo įtakos žydų sanitariniai ir mitybiniai nuostatai, išsaugoti iš Senojo Testamento laikų. Pasklido gandai, jog žydai sumokėjo Šėtonui, kad tas užnuodytų šulinius, kuriais naudojosi Krikščionys. Buvo nuspręsta žudyti ir deginti žydus. Bavarijoje žuvo 12000 žydų. Mažame miestelyje Erfurte 3000, Rue Brule - 2000. Netoli Turso buvo iškastas didelis griovys prikrautas sausų malkų. 160 žydų buvo sudeginta. Strauzberge 2000 sudeginta 2000 žydų. Maince nužudyta 6000. Vormse 400.

1354: 12 000 žydų nužudyta Tolede.

1374: Kilo epidemija žemutinio Reino regione (dabar Vokietija). Epidemija išplito po visą Reiną ir didžiąją dalį Nyderlandų bei Vokietijos. Galiausiai pasklido gandai, jog Dievas pyksta dėl to, kad krikščionys per daug tolerantiški žydams. Dievas prakeikė Europą, kaip Jis prakeikė Saulių, kai tas parodė gailestingumą savo priešams (Senasis Testamentas). Žydai buvo plėšiami, kankinami ir žudomi dešimtimis tūkstančių.

1391: Žydų pradedami persekioti Sevilijoje ir 70-tyje kitų kitų žydų bendruomenių visoje Ispanijoje.

1394: Žydai vėl išvaromi iš Prancūzijos.

1431 +: Baselio taryba uždraudė žydams lankyti universitetus, bei dalyvauti kaip tarpininkams ar atstovams sudarant sandėrius tarp krikščionių ir reikalavo, jog jie lankytų bažnyčios pamokslus.

1453: Pranciškonų vienuolis Kapistrano įtikino Lenkijos karalių panaikinti visas žydų pilietines teises.

1478: Ispanijos žydai smarkiai persekiojami nuo 14 amžiaus. Daugelis buvo atversti į krikščionybę. Ispanijos Inkvizicija įkurta bažnyčios uoliai aiškinosi nenuoširdžius atsivertimus. Įstatymai draudė žydų arba musulmonų palikuoniams lankyti universitetus, priklausyti religiniams ordinams, eiti valstybinę tarnybą, ar užsiimti kuria nors profesine veikla iš ilgo sąrašo.

1492: Ispanijos žydams davė pasirinkti. arba krikštytis, kaip krikščionims, arba išvykti. 300000 paliko Ispaniją be turto. Daugelis migravo į Turkiją, kur jie rado pakantumo tarp musulmonų. Kiti atsivertė į krikščionybę, bet dažnai slapta praktikavo judaizmą.

1497: Žydai išvejami iš Portugalijos. 20 000 pasirinko ištrėmimą vietoje krikšto.

1516: Venecijos respublikos gubernatorius nusprendė, kad žydams bus leista gyvent tik vienoje miesto teritorijoje. Ji buvo Pietuose netoli Girolamo ir vadinosi Novo Getas. Tai buvo pirmasis getas Europoje. Hitleris panaudojo šią koncepciją 1930-tais metais.

1523: Martinas Liuteris savo apybraižoje dėstė: "Jėzus tik gimė žydu". Jis tikėjosi, kad didžioji dalis žydų atsivers į krikščionybę. Kadangi taip nenutiko, jis pradėjo prieš juos rašyti ir pamokslauti. Ne per seniausiai Liuteris buvo pasmerktas dėl antisemitizmo. Jis buvo tipiškas to laikotarpio krikščionis.

1540: Žydai išvaromi iš Neapolio.

1543: Martinas Liuteris, susirūpinęs tuo, jog žydai nenori atsiversti į krikščionybę rašė: "Dėl žydų ir jų melo, Ką mes darysime krikščionys su ta prakeikta atstumtųjų žydų rase?
Pirmiausia jų sinagogos ar bažnyčios turi būti sudegintos. paskui jų namai, kaip ir visa kita turi būti sugriauti ir sunaikinti.
Antra, Jie turi būti suvesti į vieną vietą, kaip ir čigonai (aut. past. sekanti tauta po žydų, Hitlerio naikintinų tautų sąraše taip pat buvo čigonai).
Trečia, iš jų turi būti atimtos visos maldaknygės ir Talmudai, kuriuose be galo daug stabmeldystės, melo ir šventvagiško burnojimo.
Ketvirta, jų rabinams reikia prigrasinti mirtimi daugiau nebemokytojauti ir pamokslauti.
Penkta, žydams turi būti visiškai uždrausti leidimai ir privilegijos keliauti.
Šešta, Jiems turi būti uždrausta užsiiminėti paskolomis. Visi jų gryni pinigai, auksinės ir sidabrinės brangenybės turi būti iš jų atimtos ir padėtos nuošaliai į saugią vietą.
Septinta, Jauniems ir stipriems žydams bei žydėms turi būti duotas spragilas, kirvis, kauptukas, verpstė ir tegu jie užsidirba sau duoną prakaitu, kaip ir priklauso Adomo vaikams.
Taigi, brangieji kunigaikščiai ir didikai, kurie turite žydų savo žemėse, jeigu šis mano patarimas jūsų netenkina, suraskite geresni būdą, kaip jums ir mums išsilaisvinti nuo šios nepakenčiamos ir šėtoniškos naštos - žydų."

1550: Žydai buvo išvyti iš Genujos ir Venecijos.

1555: Pagal Romos popiežiaus raštą (bulė) "Cum nimis absurdum" žydai privalėjo nešiotų emblemas ir gyventi getuose. Jiems buvo uždrausta turėti turto už geto ribų. Gyvenimo sąlygos buvo siaubingos. apie 3000 žmonių buvo priversti gyventi 8 akruose žemės. Moterys privalėjo nešioti geltonus šydus ir skraistes. Vyrai privalėjo nešioti geltonas medžiagos skiautes ant kepurės.

1582: Žydai išvaromi iš Olandijos.

1648-9: Bogdanas Chmelnickis vadovavo maištui prieš Lenkijos vadovybę Ukrainoje. Sekantis Bogdano ir jo sekėjų tikslas buvo išnaikinti visus žydus šalyje. Skerdynės prasidėjo nužudant apie 6000 žydų Nemirove. Kitos pagrindinės žudynės vyko Tuline, Plonoje, Volynėje, Bare, Lvove,ir t.t. Žydų metraščiai nurodo, jog 100 000 žydų buvo nužudyta ir 300 bendruomenių sunaikinta.

1905: Spalio mėnesį per Rusijos imperiją nusirito pogromų, organizuotų "Rusijos liaudies sąjungos", banga, paliesdama tris šimtus miestų ir nusinešdama apie tūkstantį gyvybių.
Nuotraukose: Rusijos liaudies sąjungos skyriaus atidarymas Baltarusijoje - artimo meiles skleidėjai mielai demonstruoja savo krikščionišką simboliką. Ir kerštas už dievo sūnų. Dauguma aukų - vaikai.

1939-1945: Antrojo Pasaulinio karo metu, Nacių Partija vadovaujama Romos kataliko Adolfo Hitlerio sunaikino 5600000 - 5900000 žydų. Nekęsti ir naikinti žydus, versti juos nešioti emblemas ir suvaryti į Getus sugalvojo ne Hitleris, o krikščionys. Dar 1555 metais Romos popiežius buvo išleidęs tokį įsaką. Adolfas Hitleris tik uoliai vykdė tai, ką jam diktavo jo šventas tikėjimas.

Šv. Paulius laiške Titui rašė: "Nes daugel yra neklusnių, tuščiakalbių ir apgaviku, ypač iš apipjaustytųjų tarpo. Juos reikia nutildyti, nes jie apverčia aukštyn kojomis ištisas šeimynas, mokydami, kas nedera, dėl gėdingo pasipelnymo."

Padre Pio pareiškė: "Žydai yra Dievo ir mūsų šventos religijos priešai".

Tai ne visi istoriniai įvykiai, bet manome, jog jų pakanka padaryti išvadai: šlykštynės tie bažnyčios tėvai ir šventieji. Ir dar drįsta aiškinti, kad čia MES propaguojame smurtą ir esame pavojingi :).

Solana

Kankinimo būdai ir priemonės

Neretai pasigirsta kaltinimai, jog satanistai - labai pavojinga sekta :). Ypatingai apie tai pablevyzgoti mėgsta visokie kunigai ir kiti Kristaus garbintojai. Atsižvelgdami į tokius pareiškimus, nutarėme jiems priminti jų pačių istoriją ir žygdarbius, kuriuos gerbiami „meilės“ skeldėjai, matyt, jau pamiršo... .

Šlovindama „sielas“ ir niekindama kūną su kūnišku gyvenimu, bažnyčia visais laikais skatino jam nepagarbą. Tad nieko stebėtino, jog gavusi progą, ji su juo ir elgėsi, kaip su tikra šiukšle. Balta spalva ir žodžiai apie meilę dažnai tampa sadistų, apgavikų bei kitų niekšų priedanga tikintiems, jog viskas, kas gražu, yra gėris. Gali būti, jog dėl šito skyriaus egzistavimo, eilinį kartą būsime apkaltinti smurto propagavimu. Tačiau, žmonija turi prisiminti, ką pati prisidirbo vien dėl to, jog nekartotų senų klaidų. Pamiršti nusikaltimus agituoja tik juos padarę nusikaltėliai arba žmonės kokiu nors būdu priklausiantys tai pačiai visuomenės grupei. Būtina prisiminti... ir galima atleisti, o sklerozė iki gero nepriveda, kadangi užmintas grėblys neklausia, kelintą kartą gauni per galvą. Pamiršęs, kas ir kaip jį apgavo, vėl tampa to paties nusikaltimo auka. Štai ir šiandien kažkas parašė, jog mes aukojame žmones. Įdomu, kas parašiusiam tai įteigė... ar tik ne tie „Gėrio“ skleidėjai, kurie kaltina mus smurto propagavimu. Viešpats su jumis!


Geležinės gėdos kaukės

Ši kaukė buvo skirta žmonėms, kurie elgėsi kaip kiaulės :) Nuteistieji šiuo kvailu kaltinimu buvo verčiami dėvėti šias kaukes pririšti grandinėmis ištisas valandas, dienas ar savaites miesto aikštėse.

Kankinimo ir tylos kaukės

Kaukė skirta namų šeimininkei kuri per daug kalba ar kelia triukšmą. Kaukė pagaminta iš geležies, o į burną yra inhaliuojamas geležinis kamšalas, kuris trukdo kalbėti. Į burną įkišamas geležinis liežuvio gabalas buvo „papuošiamas“ spygliais, kad kalbant žmogus susižeistų. Ši kaukė išrasta Škotijoje XVI a., vėliau naudota Anglijoje, Amerikoje. Prie kaukės dar buvo prikabinta grandinėlė, kuri leisdavo vedžiotis paskui save nusikaltėlį. Tylos kaukės dar buvo naudojamos tam, kad raganos nekalbėtų užkeikimų prieš inkvizitorius. Kartais į kaukes pro vamzdelius, tiesiai į burną, buvo pilamas karšta geležis ar aliejus. Taip pat tylos kaukės buvo naudojamos tam, kad kankinamasis garsiai rėkdamas netrikdytų inkvizitorių. Kai kuriose kaukėse buvo įtaisyti mechanizmai, kurie kankinamųjų klyksmus paversdavo malonia ausiai melodija.

Inkvizitoriaus kaukė

Inkvizitoriaus kaukė, kuri leisdavo egzekucijos vykdytojui likti inkognito.

Eretiko šakutė

Keturi aštrūs iešmai įsmigdavo į žmogaus kūną: po kaklu ir į smakro kaulus, skausmas neleisdavo žmogui judinti galvos.

Antkaklis su akmeniu

Geležinis antkaklis su akmeniu buvo užmaunamas kaltinamajam ant kaklo ir jis turėjo nešiotis akmenį su savimi, kad nepasismaugtų. Šią bausmę žmonės nešiodavosi kartu su savimi ištusus metus ar net visą gyvenimą. Akmuo svėrė apie 27 svarus. Fizionomija iškalta ant akmens liudijo kaip turi atrodyti nuteistasis.

Kelių triuškintojas

Skirtas traiškyti ir plėšyti rankas ar kojas, dažniausiai buvo naudojamas keliams ar alkūnėms pažeisti. Spygliai sužalodavo žmogaus galūnes amžiams.

Išdaviko „lopšys“

Šis kankinimo įrankis buvo taikomas raganiams tiek vyrams, tiek moterims sukelti skausmą išeinamojoje angoje, vaginoje. Kankinamasis su virvėmis buvo iškeliamas virš piramidės ir nuleidžiamas tiesiai ant smaigalio kuris rėmėsi į išeinamąją angą, vaginą ar uodegikaulį. Inkvizitorius priklausomai nuo atsakymo, galėdavo kilnoti kaltinamąjį virvėmis ir sukelti jam didesni ar mažesnį skausmą. Taip pat galėjo įsiūbuoti ir visu svoriu tėkšti nelaimėlį ant smaigalio.

Tardymo kėdė

Kankinamasis buvo pasodinamas ant kėdės nuogas ir priveržiamas diržais per liemenį, kojas ir rankas. Kėdės spygliai susmigdavo į kūną priklausomai nuo spaudimo sunkio ir jėgos. Skausmą sukeldavo net mažiausias spustelėjimas. Krėslas paprastai buvo gaminamas iš geležies ar bronzos, todėl inkvizitoriai kartais krėslą kaitindavo ugnimi.

Galvos trupintojas

Aukos smakras buvo padedamas ant apatinio skersinio, o kepurėlė į kurią įsiremdavo viršutinė galvos dalis buvo priveržiama su sraigtu. Sukant sraigtą, iš pradžių iškrenta dantys, paskui lūžta žandikauliai ir kiti galvos kaulai, iš akiduobių iškrenta akys, galiausiai, pro sutraiškytą kaukolę ištrykšta smegenys.

Narvas

Kaltinamasis būdavo įkalinamas žmogaus pavidalo narve ir narvas pakabinamas. Kaklas buvo pritvirtintas prie narvo sienos. Taigi, kai nelaimingasis iš nuovargio bandydavo sėstis jį smaugdavo antkaklis. Iš pradžių jam plyšdavo trachėja ir buvo paralyžiuojamos nugaros smegenys. Žmogus kabėdavo iki mirties, o iš narvo iškrisdavo tik kaulai...

Geležinė moteris

Šis kankinimo įrankis buvo pagamintas iš geležies, tuščiaviduris, bet su spygliais ir turėjo kūgio formos pavidalą, moters galvą su skrybėle ir raukiniuota apykakle. Iš priekio „moteris“ atsidarydavo dvejomis durimis pro kurias į vidų buvo įkišama auka. Ant kiekvienų durų ir prieš jas buvo po trylika ilgų spyglių, kurie perdurdavo žmogų kiaurai ir atsiremdavo vienas į kitą. Kai inkvizitorius uždarydavo duris, nusikaltėliui buvo praduriami svarbiausi gyvybiniai organai ir akys.

Kankinimo kopėčios

Tai plačios kopėčios pasvirusios į sieną 45 laipsnių kampu. Žmogus ant nugaros paguldomas ir rankų riešai pririšami prie kopėčių skersinio už nugaros. Virvė aplink jo kulkšnis veržiama ir tempiama žemyn, kol išsineria sąnariai. Kankinamasis negalėdavo visiškai pajudėti, todėl inkvizitorius galėdavo jį deginti žvakėmis, karšta geležimi, žnaibyti jo kūną pincetais ar kitaip kankinti ir išgauti prisipažinimą.

Kankinimų suolas

Aukos rankos buvo pririšamos virvėmis prie strypo suolo gale, o kūnas palaipsniui tempiamas virvėmis, pririštomis prie kojų. Iš pradžių jis atsispirdavo tempimui, ne tiktai kojų ir rankų, bet ir pilvo raumenimis. Tada, staigiai raumenys atsipalaiduodavo, iš pradžių rankų, o paskui ir kojų; raiščiai, o po to ir raumenų skaidulos buvo įtempiamos. Toliau traukiant, trūksta pilvo raumenys, o jeigu kankinimas tęsiamas, rankos ir kojos išnyra, ir galiausiai yra išplėšiamos.

Kriaušė

Buvo įkišama aukai į burną, vaginą ar analinę angą. Sukant viršuje esančią rankeną, įkištasis galas po truputį plėsdavosi, kol suplėšydavo aukai vidurius arba sulaužydavo kaulus. Ji nėra maža. Suskleista sunkiai telpa ten, kur reikia.

Pincetas

Karšti pincetai, žirklės, replės buvo naudojami ne tik šalti, bet ir karšti žmogaus kūno žnaibymui ar kūno dalių pažeidimui. Šis įrankis buvo būtinas inkvizitoriaus kankinimo įnagių kolekcijoje. Kol replės karštos, su jomis buvo labai patogu rauti, pirštus, nosis, krūtų spenelius. Čia parodytos krokodilo formos replės buvo skirtos plėšyti arba deginti varpai.

Garota

Aukos kaklas prirakinamas prie baslio. Tuomet sukant rankeną į žmogaus kaklą pradėdavo smigti strypas.

Garota v 2.0

Aukos kaklas prirakinamas prie baslio. Tuomet sukant rankeną į žmogaus kaklą pradėdavo smigti strypas.

Nekaltybės diržas

Garsusis nekaltybės diržas :). Savaime suprantama, dažniau taikytas moterims, nes kunigais būdami vyrai buvo šventi, kaip aniolai. Apie užpakalio valymąsi po tuštinimosi akto negalėjo būti nė kalbos.

Nagai

Šis kankinimo įrankis yra žmogaus plaštakos pločio su keturiais pirštais - nagais ir trumpa rankena. Įrankis skirtas žmogaus kūno „šukavimui“ iki kaulų, kol gabalais ima kristi mėsa nuo kūno, pilvo, rankų, veido, nugaros, krūtinės ir galūnių.

Spygliuota apykaklė

Ši apykaklė yra spygliuota iš visų pusių ir būdavo dedama aukai ant kaklo bei užrakinama raktu. Ilgi spygliai giliai įsirėždavo į pečius, kaklą, gerklę, smakrą ir per gana trumpą laiką įsmigdavo aukai iki kaulų, sukeldavo gangrenas, kraujo užkrėtimą.

Kabykla

Auka pakabinama diržais ant lubų, rankos, prisegamos prie šonų, geležinis spyglys esantis ties išeinamąja anga įsminga ir sukelia baisius skausmus kankinamajam.

Krūtinės plėšimo įnagis

Šiuo įkaitintu keturių „nagų“ įrankiu moterims būdavo raunamos krūtys. Taip buvo baudžiamos moterys dėl erezijų, piktžodžiavimo, neištikimybės, magijos, abortų ir kitų nusikaltimų.

Gėdos statinė

Šis įrankis taip pat vadinamas girtuoklio kloaka arba ispaniškuoju apsiaustu. Statinė buvo kiauru dugnu ir iškirsta skyle viršuje, kad pralystų nusikaltėlio galva. Taip pat, su skylėmis šonuose, kad pralįstų rankos. Statinė buvo gana sunki, o pagrindinis svoris nuteistajam slėgė pečius. Nuteistajam būdavo uždedama kaukė ir jis vedamas per miestą, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių.

Lopšys

Žmogus grandinėmis pritvirtinamas prie lubų, pasodinamas ant aštrios briaunos, o kojos su svarmeniu tempiamos žemyn, kad sukeltų didesni skausmą ir kraujavimą iš tarpkojo.

Nykščių laužytojas

Nykščiai įdedami tarp dviejų geležies plokštelių ir spaudžiami sraigto pagalba, kuris veržia plokšteles vieną prie kitos. Iš pradžių nuo spaudimo išsineria sąnariai, o paskui skyla ir lūžta nykščių kaulai.

Škotiškame 1684 m. dokumente rašoma apie „naują išradimą, vadinamą nykščių varžtais“, tačiau dar 1397 m. ši priemonė aprašoma kitu pavadinimu „pyrowykes“. Ją į Škotiją atgabeno Tomas Dalelas (Thomas Dalyell), kuris 1652 m. buvo kalinamas Taueryje, tačiau jam pavyko pabėgti ir jis tapo Rusų armijos generolu. Kai Karolis II 1660 m. grįžo į valdžią, Dalelas sugrįžo į Škotiją ir, pasakojama, kartu atsivežė rusiškus nykščių suspaudimo varžtus.

Paskui įrankis imtas naudoti kaip riešutų gliaudytojas.

Ratas

Po korimo, „laužymas ratu“ buvo populiariausias inkvizicijos metodas.

Laužymas ant rato, baisi bausmė, neišvengiamai atnešanti mirtį, buvo taikoma daugelyje Europos šalių, o daugiausiai - Prancūzijoje.
Šis ratas panašus į didelį vežimo ratą, apie 2 metrų diametro, horizontalioje padėtyje primontuotas prie ramsčio. Auka buvo ištiesiama ir, iškeltomis aukštyn rankomis bei praskėstomis kojomis, pririšama prie ratlankio arba prie stipino; tada budelis paimdavo geležinę kuoką, kalvio kūjį arba sunkų vėzdą ir perlauždavo kiekvieną galūnę į dvi dalis.
Po to būdavo įprasta duoti „coup de grace“ (iš pranc. „malonės smūgis“) į kaklą arba į pilvą.

Skefingtono pančiai

Ši priemonė buvo išrasta ir naudojama tik Anglijoje. Jį išrado seras Leonardas Skefingtonas (Leonard Skeffington), kuris Henriko VIII valdymo metais buvo Tauerio leitenantas.
Tai didžiulis geležinis lankas su vyriais į abi puses. Už nugaros surištomis rankomis, auka priverčiama atsiklaupti ant apatinės dalies. Tada apžergęs budelis palenkdavo jį žemyn ir prisukdavo kitą pusę varžtų. Veržiant varžtą, kūnas būdavo palaipsniui spaudžiamas - krūtinė prie kelių, pilvas prie kulkšnių, kulkšnys prie blauzdų. Palaipsniui išnirdavo nugarkaulis, ir lūždavo šonkauliai.

Geležinis botagas

Šis inkvizicijos įrankis panašus į karo ginklą, tai yra botagas, prie kurio pritvirtintos 2-3, kartais 8 geležinės grandinės, prie kurių galo buvo pritvirtintos plieninės žvaigždutės. Įnagis buvo vartojamas nusikaltėlių - eretikų nuplakimui.

Pančiai

Pro keturias skyles, kurios yra išgręžtos šioje lentoje, buvo prakišamos žmogaus rankos ir kojos, tada galūnės prirakinamos ir auka atiduodama minios valiai, kurios kankinimo įgeidžiai dažnai būdavo apdovanoti neeiline fantazija. Minia tuštindavosi ir šlapindavosi ant nelaimėlio galvos, kuris būdavo paverčiamas viešuoju tualetu ar išmatų duobe. Kankinys buvo mėtomas akmenimis, svilinamas ugnimi ir mušamas.

Skandinimo kėdė

Ant kėdės pasodinamas ir pririšamas žmogus. Kėdėje yra spyglių, kurie įsiremia į išeinamąją angą bei sukelia skausmą.

Kėdė pririšama ant ilgo baslio ir virvės pagalba nuleidžiama į vandenį, kuris dažnai būdavo dvokianti ir nešvari bala.

Triukšmadario dūdelė

Kankinimo įrankis geležine apykakle buvo pritvirtinamas aukai prie kaklo ir įgrūdamas į burną, o pirštai pririšami prie dūdelės, kad atrodytų kaip muzikantas grojantis dūdele. Kai kankinamasis rėkdavo iš skausmo kankinant, dūdele leisdavo gražius muzikinius garsus ir suteikdavo nuostabų pakylėjimo jausmą inkvizitoriams.

Raganos smuikas

Pro didesniąją skylę buvo prakišamas aukos kaklas, o pro dvejas mažesniąsias skylutes - riešai. Šis įrankis buvo naudojamas kartu su geležinėmis kaukėmis.

Mirtį nešantis diržas

Diržas padarytas iš geležies su 220 spyglių nukreiptų į vidų. Apjuosta šiuo diržu auka greitai imdavo kraujuoti ir gaudavo infekciją. Kiekvienas judesys ir kvėptelėjimas sukeldavo skausmą. Kartais inkvizitoriai paleisdavo kirmėlyčių, kurios apgrauždavo aukos žaizdas dar giliau į pilvą.

Gėdos stulpas

Galva ir riešai įspraudžiami į medinius rėmus. Auka prirakinama ir stovi tol, kol to nori inkvizitorius.

Mediniai pleištai

Mediniai pleištai grūdami aukai į panages, kol jis prisipažįsta klydęs. Dažnai nagai supūliuodavo, o kartais būdavo išvis nuraunami.

Replės liežuviui kirpti

Žirklių tipo replės, kurios buvo skirtos nukirpti liežuviui, kol burna per prievartą atidaroma.

Kankinimo batai

Apaunama batu į kurį pripilama verdančio aliejaus.

Sukimo ratas - karuselė

Narve sukama tol, kol apsivemia.

Gyvam žmogui nulupama oda.

Ištempiama ant kankinamojo suolo ir plakama rimbu.

Nukerpamas liežuvis.

Pririšama prie rutulio. Nuo galvos ir veido nulupama oda.

Pririšama prie kolonos žemyn galva, o galva kepinama.

Grūdama grūstuvėje.

Plakama. Su replėmis nuraunamos krūtys.

Kepama keptuvėje ant laužo.

Nukryžiuojama žemyn galva.

Nulupama oda ir atiduodama laukiniams žvėrims.

Pamaunama ant baslio. Vienas galas eina per išeinamąją angą, o kitas išlenda pro burną.

Deginima ant laužo.

Atiduodama subadyti jaučiams.

Atiduodama sudraskyti liūtams arba kitiems laukiniams gyvūnams.

Moterys pakabinamos už plaukų ir plakamos.

Verdama karštame aliejuje.

Smegenys daužomos beisbolo lazda :).

Numetama nuo uolų ir sulaužoma į šipulius.

Kepama ant kankinimo grotelių - apačioje dega laužas.

Sutraiškomas ant viršaus dedant svorius.

Deginima ant laužo.

Užmėtoma akmenimis.

Nukertamos galvos.

Kariama ant kartuvių.

Pakabinama žemyn galva ir dusinama laužo dūmais.

Pamaunama ant baslio ir kepama ant silpnos ugnies.

Nusmailintos nendrės kišamos į panages.

Nuogos moterys pakabinamos ant medžio žemyn galva už vienos kojos ir kabo iki mirties.

Aprišama aplink juosmenį virve ir pakabinama ant medžio tol, kol ar perlūžta stuburas ir mirštama.

Kūnas draskomas su „laukinio žvėries nagais“.

Pakabinama už vienos rankos, o ant kojų pakabinamas svarmuo, kad temptų į apačią.

Kareiviai su kardais žudo taikius gyventojus.

Dievas liepė dalintis :). Su pjūklu perpjaunama per pusę.

Moters pilvas perpjaunamas ir ištraukiamos žarnos. Pripilama kviečių ir atvedamos alkanos kiaulės, kurios kartu su kviečiais ėda žarnas.

Nuogi žmonės ištepami medumi ir pakabinami krepšiuose. Netrukus juos užpuola bitės, musės ir kiti vabzdžiai.

Suvedama į laivą ir nuplukdoma į vandenį kur giliau. Tada laivas padegamas.

Ant pečių uždedamas didelis svoris ar krepšiai ir vaikomi su kardais.

Vaikai perkertami išilgai į dvi dalis.

Pririšama už kojų ir tąsoma po grubią žemę, kol lieka tik gabalai.

Su piltuvu į gerklę pilamas didelis kiekis dvokiančio skysčio.

Įvedama į olą ir troškinama laužo dūmais.

Perpjaunamas pilvas ir po truputį traukiamos žarnos.

Tempiama tol, kol ištrykšta žarnos.

Kankinama nupjaunant kūno dalis.

Nėščiai moteriai prapjaunamas pilvas ir kūdikis ištraukiamas laukan.

Nelaimėliai žudomi bažnyčioje, pamokslo metu.

Vienu kardu perduriami du žmonės.

Geležiniai batai pripildomi aliejaus ir užmaunami aukai. Batai lėtai kaitinami ant karštos ugnies.

Į burną pridedama parako ir padegama fakelu.

Išpjaunama burna iki ausų.

Pro langą mėtoma ant iečių.

Išduriamos akys.

Pilvas  deginamas tol, kol iškrenta žarnos.

Kūnas aprišamas antimis ir žąsimis. Paskui paleidžiami medžiokliniai šunys.

Su karštomis geležtėmis skruostuose bei įvairiose žmogaus kūno vietose išdeginamos skyles.

Girdoma vandeniu lovyje.

Kankinama uždedant ant pilvo besidraskančią katę.

Alink galvą ir akis aprišama virvutė ir sukama tol, kol ištrykšta akys.

Su kaltu išlyginamas žmogaus veidas.

Juostomis pjaustoma ir lupama oda.

Nukertamos rankos.

Įmetama į uolą tarp galybės varlių ir šliužų.

Kai kuriems inkvizitoriai nurėždavo ausis ir nosis, kad galėtų sau pasidaryti papuošalus ant skrybėlių.

Palaipsniui leidžiama į laužo ugnį.

Kai kuriems išraudavo širdis, kad popiežiai galėtų jas pakramtyti :)

Kalviams liepdavo su kūju sudaužyti žmogaus smegenis.

Kai kuriems su skerdimo peiliu perpjaudavo gerkles arba tuksendavo į galvą su kirviu.

Karšta raudona geležimi deginama ranka ir pėda.

Su įkaitintais pincetais nuraunama nosis arba krūtys.

Pakabinama ant medžio už kojos žemyn galva, kuri pamerkiama į vandenį.

Ketvirčiavimas pririšant galūnes prie keturių arklių.

Žmonės pamaunami už smakro ant kablio ir pakabinami.

Nustumiami nuo tilto į vandenį ir kol nukrinta nušaunami.

Moteris pakariama, jos kūdikis ištraukiamas prapjovus pilvą ir atiduodamas kiaulėms bei šunims.

Moterims padaromi sijonėliai iš šiaudų ir padegami.

Užkasami žemėmis iki kaklo ir laikomi iki mirties, kol slenkanti žemė suspaudžia juos ir uždusina.

Užkasami gyvi.

Sušaudoma.

Moteris pakariama, o jos dukra pakariama ant motinos plaukų.

Išimamos smegenys ir kepamos keptuvėje.

Moteriai su pjautuvu perpjaunamas pilvas ir išleidžiamos žarnos.

Ach... jau tie mažieji mūsų eretikai ir raganų vaikai :).

Moteris per vaginą perveriama strypu ir pagal barbarų paprotį nešama ant peties.

Užmėtoma akmenimis ir badoma šakėmis iki mirties.

Perveriama ietimi ir kepama ant ugnies. Paskui pjaustoma dalimis ir valgomas :).

Supjaustoma gabalais ir sušeriama šunims.

Surištomis rankomis pakabinama ant lytinių organų.

Keliaujantis Tamsa, Kamasutra

FTB ataskaita apie satanizmą ir okultinius nusikaltimus

Apklausus 2700 Amerikos Psichologų Asociacijos narių, 12% atsakė, kad jų praktikoje pasitaikė kankinimo atvejų, susijusių satanistiniais ritualais (nors 30% pranešamų smurto atvejų yra susiję su smurtu dėl religijos). Pastaraisiais metais JAV gauta maždaug 10 tūkstančių tokių pranešimų. Nemaža dalis pranešusiųjų, garsiai skelbia apie Amerikoje siaučiančio satanizmo pražūtingumą, įskaitant teisėsaugos pareigūnus, kurie organizuoja seminarus šia tema, paaiškėjo esą krikščionys fundamentalistai (jų sektų tikėjimas vienareikšmiškai reikalauja, kad į kasdieninį mūsų gyvenimą kištųsi velnias tiesiogine šio žodžio prasme. Ryšys labai lakoniškai nusakomas posakiu: "Nėra Šėtono, nėra ir Dievo".

Panašu, kad egzistuoja vis didėjanti policijos patiklumo problema. Štai kelios ištraukos iš FBI eksperto Lanningo, karčia patirtimi paremtos analizės "Satanistiniai, okultiniai ir ritualiniai nusikaltimai", publikuotos profesinio žurnalo "The Police Chief" ("Policijos vadovas") 1989 matų spalio numeryje:

Bemaž visas diskusijas apie satanizmą ir raganavimą kiekvienas auditorijos narys interpretuoja remdamasis savo religiniais įsitikinimais. Daugelio žmonių religinius įsitikinimus valdo ne logika ir protas, o tikėjimas. Dėl ko kai kurie šiaip skeptiški teisėsaugos pareigūnai priima per šias konferencijas skleidžiamą informaciją jos kritiškai neįvertindami, nei pasidomėdami šaltinių patikimumu [...] Kai kuriems žmonėms satanizmas yra bet kokia tikėjimo sistema, neatitinkanti jų sistemos.

Paskui Lanningas pateikia ilgą sąrašą tikėjimo sistemų, kurias jis pats girdėjo apibūdinant kaip satanizmą per tokias konferencijas. Šiame sąraše atsidūrė Romos katalikybė, ortodoksinės bažnyčios, islamas, budizmas, hinduizmas, mormonai, rokenrolo muzika, minčių perdavimas, astrologija ir apskritai visi Naujojo amžiaus tikėjimai. Ar čia slypi užuomina apie tai, kaip prasideda raganų medžioklės ir pogromai? Jis tęsia:

Asmeninėje teisėsaugos pareigūno tikėjimo sistemoje krikščionybė gali būti gėris, o satanizmas – blogis. Tačiau pagal Konstituciją abi sistemos yra neutralios. Tai svarbi, bet daugeliui teisėsaugos pareigūnų sunkiai priimtina koncepcija. Jiems mokama už tai, kad būtų laikomasi baudžiamojo kodekso, o ne Dešimties Dievo Įsakymų [...] Faktas, kad daugiau nusikaltimų įvykdyta ir panaudota smurto prieš vaikus Dievo, Jėzaus ir Mahometo vardu, jų sekėjų rankomis, nei kada nors buvo nusikalstama šėtono vardu. Daugeliui žmonių šis teiginys nepatinka, tačiau tik nedaugelis gali dėl jo ginčytis.

Pvz. Oficialioji religija pagal 1486 m. Sudegino apie 13 mln. žmonių, įtartų bendradarbiavus su šėtonu, jau nekalbant apie aukščiau paminėtą faktą.

Arba pvz. šie: Tėvai negyvai užmuša dukrą, kadangi ji nenorėjo priimti jų krikščionybės krypties. Vaikų tvirkintojas teisina savo veiksmus aukoms skaitydamas Biblija (iš FBI bylų).

Arba pvz. šie: Per egzorcizmo (velnio išvarymo) ceremoniją 14 metų berniukui buvo išlupti akių obuoliai. Jį užsipuolė ne satanistas, o protestantų fundamentalistų dvasininkas, įsitraukęs į religinę praktiką. Arba Moteris maniusi, kad jos 12 metų sūnus yra apsėstas Šėtono, po incestinių santykių nukertusi jam galvą (iš 1974 metų studijos, kurią Nacionaliniam smurto prieš vaikus ir apleistumo centrui pateikė psichologė dr. Gail Goodma ir jos kolegos iš Kalifornijos universiteto Deivise). Jie ištyrė 12 tūkstančių pranešimų apie seksualinį smurtą, susijusį su satanistiniais ritualais, tačiau nerado nė vieno atvejo, kuris būtų atlaikęs kruopštų patikrinimą. Terapeutai pranešdavo apie satanistinį smurtą vien tik, tarkim, "jo atskleidimu, pacientui pritaikius hipnoterapiją", arba vaikų "baimė, išvydus satanistinius simbolius".

Mokytojai iš Obasi jos seserys išdūrė akis, už tai kad ją buvo "apsėdę demonai". Seserys išpažino katalikybės ir Afrikos-Haičio religijos mišinį.

Entuziastai iš principo ignoruoja labai skeptišką FTB pranešimą, bendra satanistinio smurto tema (pridedame šio laiško gale)

Panašiai ir 1994 metų Britanijos Sveikatos departamento paskelbtame moksliniame darbe, skirtame pranešimams apie satanistinį smurtą, apibendrinama, kad iš 84 tariamų atvejų nė vienas atlikus išsamų tyrimą nepasitvirtino. Tada iš kur kyla šis furoras? Darbe paaiškinama"

Evangelinė krikščioniška kampanija prieš naujuosius religiniu judėjimus padarė galingą poveikį, skatindama įžvelgti satanistinį smurtą. Lygiai tiek pat, jei ne daugiau, prie satanistinio smurto idėjos skleidimo Britanijoje prisidėjo "specialistai" – tiek Amerikos, tiek Britanijos. Kaip profesionalai jie gali būti labai žemos arba be jokios kvalifikacijos, tačiau savo patyrimą grindžia "patirtimi, paremta realiai įvykiais".

 

Karlas Saganas,
"DEMONŲ APSĖSTAS PASAULIS. Mokslas kaip žvakė tamsoje."

 



By: Kenneth V. Lanning
Supervisory Special Agent
Behavioral Science Instruction and Research Unit FBI Academy
Quantico, Virginia 22135
June 1989

 


NOTICE: "Santeria, witchcraft, voodoo, and most religious cults are not satanism." This article is not for the timid (due to explicit descriptions of certain crimes). Written by Kenneth Lanning, a high ranking FBI official, it investigates allegations linking criminal activity with the occult, and brings sanity to the subject. Although it is targeted at law enforcement people, it does contain much material of interest to others. Reprinted with permission by Cassandra-News a news service of the United Wiccan Church a 501©(3) California non-profit, tax-exempt religious corporation. Cassandra-News grants License for Non-Commercial electronic and print reproduction and distribution as long as no fee is charged for these reproductions other than the cost of reproduction and printing. The name and address of the United Wiccan Church, Kenneth Lanning and this notice must be preserved on all copies.

United Wiccan Church
P. O. Box 16025
North Hollywood California, 91615-6025, U.S.A., NA.
----------------------------------------


* * *

SATANIC, OCCULT, RITUALISTIC CRIME:
A LAW ENFORCEMENT PERSPECTIVE

NOTE: This article was completed after the killings in Matamoros, Mexico, became know in April, 1989. There is nothing known to the author about this case which changes the opinions and recommendations set forth in this article.

By: Kenneth V. Lanning
Supervisory Special Agent
Behavioral Science Instruction and Research Unit
FBI Academy
Quantico, Virginia 22135
June 1989

(SUBMITTED FOR PUBLICATION)

Introduction

The belief that there is a connection between satanism and crime is certainly not new. In fact, one of the oldest theories of crime causation is demonology. Heightened concern about satanic or occult activity has appeared periodically throughout history. Concern in the late 1970s focused primarily on "unexplained" deaths and mutilations of animals, and in recent years has focused on child sexual abuse and the human sacrifice of missing children. In 1999 it will probably focus on the impending "end of the world."

Today, satanism and a wide variety of other terms are used interchangeably in reference to certain crimes. This discussion will analyze the nature of "satanic, occult, ritualistic" crime and focus on appropriate LAW ENFORCEMENT responses to it. Recently a flood of law enforcement seminars and conferences have dealt with the occult. These training conferences have various titles, such as "Occult in Crime," "Satanic Cults," "Ritualistic Crime Seminar," "Satanic Influences in Homicide," "Occult Crimes, Satanism and Teen Suicide," and "Ritualistic Abuse of Children."

The typical conference runs from one to three days and often includes many of the same presenters and instructors. A wide variety of topics are usually discussed during this training either as individual presentations by different instructors or grouped together by one or more instructors. Typical topics covered include the following:

1. Historical overview of satanism, witchcraft, and paganism from ancient to modern times.

2. Nature and influence of fantasy role-playing games, such as Dungeons and Dragons.

3. Lyrics, symbolism, and influence of rock and roll, Heavy Metal, and Black Metal music.

4. Teenage "stoner" gangs, their symbols, and their vandalism.

5. Teenage suicide by adolescents dabbling in the occult.

6. Crimes committed by self-styled satanic practitioners to include grave and church desecrations and robberies, animal mutilations, and even murders.

7. Ritualistic abuse of children as part of bizarre ceremonies and human sacrifices.

8. Organized, Traditional, or Multigenerational satanic groups involved in organized conspiracies, such as taking over day care centers, infiltrating police departments, and trafficking in human sacrifice victims.

9. The "Big Conspiracy" theory, which implies that satanists are responsible for such things as Adolph Hitler, World War II, abortion, pornography, Watergate, Irangate, and inflitration of the Department of Justice, the Pentagon and the White House.

During the conference, these nine areas are linked together through the liberal use of the word "satanism" and some common symbolism (pentagrams, 666, demons, etc.). The implication often is that all are part of one continuum of behavior, one big problem or some common conspiracy. The information presented is a mixture of fact, theory, opinion, fantasy, and paranoia, and because some of it can be proven or corroborated (desecration of cemeteries, vandalism, etc.), the implication is that it is all true and documented. The distinctions between the different areas are blurred even if occasionally a presenter tries to make them. This is complicated by the fact that almost any discussion of satanism and witchcraft plugs into the religious belief systems of those in the audience. Faith, not logic and reason, controls the religious beliefs of most people. As a result, some normally skeptical law enforcement officers accept the information disseminated at these conferences without critically evaluating it or questioning the sources. Little said at such conferences will change the religious beliefs of the attendees. Such conferences illustrate the ambiguity and wide variety of terms involved in this issue.

Definitions

The words satanic, occult, and ritualistic are often used interchangeably. It is difficult to precisely define Satanism (with a capital S), and no attempt will be made to do so here. However, it is important to realize how the word satanism (with a small s) is used by many people. Simply put, for some people, satanism is any religious belief system other than their own. The Ayatolla Khomeini referred to the United States as the "Great Satan." In the British Parliament, a Protestant leader called the Pope the anti-Christ. In a book titled 'Prepare For War', the author, Rebecca Brown, M.D., has a chapter entitled "Is Roman Catholicism Witchcraft?" Dr. Brown also lists among the "doorways" to satanic power and/or demon infestation the following: fortune tellers, horoscopes, fraternity oaths, vegetarianism, yoga, self-hypnosis, relaxation tapes, acupuncture, biofeedback, fantasy role-playing games, adultery, homosexuality, pornography, judo, karate, and rock music. Dr. Brown states that the rock music "was a carefully masterminded plan by none other than Satan himself." The ideas expressed in this book may seem extreme and even humorous. This book, however, has been listed as serious recommended reading in law enforcement training material on this topic.

In books, lectures, handout material, and conversations, the author has heard all of the following referred to as satanism:


Church of Satan Stoner Gangs New Age
Ordo Templi Orientis Heavy Metal Music Astrology
Temple of Set Rock Music Channeling
Demonology KKK Trancendental Meditation
Witchcraft Nazis Holistic Medicine
Paganism Scientology Buddhism
Santeria Unification Church Hinduism
Voodoo The Way Mormonism
Rosicrucians Hare Krishna Islam
Freemasonry Rajneesh Orthodox Church
Knights Templar Religious Cults Roman Catholicism

At law enforcement training conferences, witchcraft, santeria, and paganism are frequently referred to as forms of satanism. It may be a matter of definition, but these three things are *not* forms of traditional Satanism. The worship of lunar goddesses and nature and the practice of fertility rituals is not satanism. Santeria is a combination of 17th century Roman Catholicism and African paganism. The occult simply refers to the action or influence of supernatural powers or some secret knowledge of them, and it is not the same as Satanism nor is it necessarily evil.

Many individuals define satanism from a totally Christian perspective, using this word to describe the power of evil in the world. With this definition, any crimes, especially those which are particularly bizarre, repulsive, or cruel, can be viewed as satanic in nature. Yet, it is just as difficult to precisely define satanism as it is to precisely define Christianity or any complex spiritual belief system.

What is Ritualistic Crime?

The biggest confusion, however, is over the word ritualistic. During law enforcement training conferences on this topic, ritualistic almost always comes to mean satanic or at least spiritual. Ritual can refer to a prescribed religious ceremony, but in its broader meaning refers to any customarily repeated act or series of acts. The need to repeat these acts can be cultural, sexual, or psychological as well as spiritual.

Cultural rituals could include such things as what a family eats on Thanksgiving Day or when and how presents are opened at Christmas. The initiation ceremonies of fraternities, sororities, gangs, and other social clubs are other examples of cultural rituals.

Since 1972, the author has lectured about sexual ritualism, which is nothing more than repeatedly engaging in an act or series of acts in a certain manner because of *sexual* need. In order to become aroused and/or gratified, a person must engage in the act in a certain way. This sexual ritualism can include such things as the physical characteristics, age, or gender of the victim, the sequence of acts, the bringing or taking of specific objects, and the use of certain words or phrases. This is more than the concept of M.O. (Method of Operation) known to most police officers. M.O. is something done by an offender because of a need. Deviant acts, such as urinating on, defecating on, or even eviscerating a victim, are far more likely to be the result of sexual ritualism than religious or "satanic" ritualism. From a criminal investigative perspective, two other forms of ritualism must be recognized. The Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders (DSM-III-R) defines Obsessive-Compulsive Disorder (OCD) as "repetitive, purposeful, and intentional behaviors that are performed in response to an obsession, or according to certain rules or in a stereotyped fashion." Such compulsive behavior frequently involves rituals.

Although such behavior usually involves noncriminal activity such as excessive hand washing or checking that doors are locked, in some cases this compulsive ritualism can be part of criminal activity. Ritual can also stem from psychotic hallucinations and delusions. A crime can be committed in a precise manner because a voice told the offender to do it that way or because a divine mission required it.

To make this more confusing, cultural, religious, sexual, and psychological ritualism can overlap. Some psychotic people engage in excessive religiosity and hear the voice of God or Satan telling them to do things of a religious nature. Psychopathic offenders who feel little, if any, guilt over their crimes may need little justification for their antisocial behavior. As human beings, however, they may have fears, concerns and anxiety over getting away with their criminal acts. It is difficult to pray to God for success in doing things that are against His Commandments.

A negative spiritual belief system may fulfill their human need for assistance from and belief in a greater power. Compulsive ritualism (e.g. excessive cleanliness or fear of disease) can be introduced into sexual behavior. Even many "normal" people have a need for order and predictability and therefore may engage in family or work rituals. Under stress or in times of change, this need for order and ritual may increase.

Ritualistic crime may fulfill the cultural, spiritual, sexual and psychological needs of an offender. The ritual behavior may also fulfill basic criminal needs to manipulate victims, get rid of rivals, send a message to enemies, and intimidate co- conspirators.

The important point for the criminal investigator is to realize that most criminal ritualistic behavior is not motivated simply by satanic or religious ceremonies. At some conferences, presenters have attempted to make a big issue of distinguishing between "ritual," "ritualized," and "ritualistic" abuse of children. These subtle distinctions, however, seem to be of no significant value to the criminal investigator.

What is Ritualistic Abuse of Children?

It is not an easy question to answer. Most people today use the term to refer to abuse of children that is part of some evil spiritual belief system, which almost by definition must be satanic.

Dr. Lawrence Pazder, author of 'Michelle Remembers', defines ritualized abuse of children as "repeated physical, emotional, mental, and spiritual assaults combined with a systematic use of symbols and secret ceremonies designed to turn a child against itself, family, society, and God." He also states that "the sexual assault has ritualistic meaning and is not for sexual gratification."

This definition may have value for academics, sociologists, and therapists, but it creates potential problems for law enforcement. Certain acts engaged in with children (kissing, touching, appearing naked, etc.) may be criminal if performed for sexual gratification. If the ritualistic acts were in fact performed for spiritual indoctrination, potential prosecution can be jeopardized. The mutilation of a baby's genitals for sadistic sexual pleasure is a crime. The circumcision of a baby's genitals for religious reasons is most likely NOT a crime. The intent of the acts is important for criminal prosecution.

The author has been unable to precisely define ritualistic abuse and prefers not to use the term. It is confusing, misleading, and counterproductive. Certain observations, however, are important for investigative understanding.

Not all spiritually motivated ritualistic activity is satanic. Santeria, witchcraft, voodoo, and most religious cults are not satanism. In fact, most spiritually or religiously-based abuse of children has nothing to do with satanism. Most child abuse that could be termed ritualistic by various definitions is probably physical and psychological rather than sexual in nature.

Not all such ritualistic activity with a child is a crime. Almost all parents with religious beliefs indoctrinate their children into that belief system. Is circumcision for religious reasons child abuse? Does having a child kneel on a hard floor reciting the rosary constitute child abuse? Does having a child chant a satanic prayer or attend a black mass constitute child abuse? Does a religious belief in corporal punishment constitute child abuse? Does group care of children in a commune or cult constitute child abuse? Does the fact that any acts in question were performed with parental permission affect the nature of the crime? Many ritualistic acts, whether satanic or not, are simply not crimes.

When a victim describes and investigation corroborates what sounds like ritualistic activity, several possibilities must be considered. The ritualistic activity may be part of the excessive religiosity of a mentally ill, psychotic offender. It may be a misunderstood part of sexual ritualism. The ritualistic activity may be incidental to any real abuse. The offender may be involved in ritualistic activity with a child and also may be abusing a child, but one may have little or nothing to do with the other.

The offender may be deliberately engaging in ritualistic activity with a child as part of child abuse. The motivation, however, may be not to indoctrinate the child into a belief system, but to lower the inhibitions of, to control and manipulate, and/or to confuse the child. In all the turmoil over this issue, it would be a very effective strategy for any child molester to deliberately introduce ritualistic elements into his crime to confuse the child and therefore the criminal justice system.

The ritualistic activity and the child abuse may be integral parts of some spiritual belief system. In that case, the greatest risk is to the children of the practitioners. But this is true of all cults, not just satanic cults. A high potential of abuse exists for any children raised in a group isolated from the mainstream of society, especially if the group has a charismatic leader whose orders are unquestioned and blindly obeyed by the members. Sex, money, and power are most often the main motivations of the leaders of such cults.

What Makes a Crime Satanic, Occult, or Ritualistic?

Some would answer that it is the spiritual beliefs of, or the membership in, a cult or "church" by the perpetrator. If that is the criteria, why not label the crimes committed by Protestants, Catholics, and Jews in the same way? Are the atrocities of Jim Jones, in Guyana, Christian crimes?

Some would answer that it is the presence of certain symbols in the possession or home of the perpetrator. What does it mean then to find a crucifix, Bible, rosary, etc., in the home or possession of a bank robber, embezzler, child molester, or murderer? If different criminals possess the same symbols, are they necessarily part of one big conspiracy?

Others would answer that it is the presence of certain symbols such as pentagrams, inverted crosses, and 666 at the crime scene. What does it mean then to find a cross spray painted on a wall or carved into the body of a victim? What does it mean for a perpetrator to leave a Bible tied to his murder victim? What about the possibility that an offender deliberately left such symbols to make it look like a "satanic" crime?

Some would argue that it is the bizarrenenss or cruelness of the crime: body mutilation, amputation, drinking of blood, eating of flesh, use of urine or feces. Does this mean that all individuals involved in lust murder, sadism, anthropophagy, urophilia, and coprophilia are satanists or occult practitioners? What does this say about the bizarre crimes of psychotic killers such as Ed Gein or Richard Trenton Case, both of whom mutilated their victims as part of their psychotic delusions?

A few might even answer that it is the fact that the crime was committed on a date with satanic or occult significance (Halloween, May Eve, etc.) or the fact that the perpetrator claims that Satan told him to commit the crime. What does this mean for crimes committed on Thanksgiving or Christmas? What does this say about crimes committed by perpetrators who claim that God or Jesus told them to do it? One note of interest is the fact that in handout and reference material collected by the author, the number of dates with satanic or occult significance ranges from 8 to 110.

This is compounded by the fact that it is sometimes stated that satanists can celebrate these holidays on several days on either side of the official date or that the birthday of a practitioner can be a holiday. The exact names and exact dates of the holidays and the meaning of symbols listed may also vary depending on who prepared the material. The handout material is often distributed without indentifying the author or documenting the original source of the information. It is then frequently photocopied by attendees and passed on to other police officers with no one really knowing who says it is valid or from where it came.

Most, however, would probably answer that what makes a crime satanic, occult, or ritualistic is the motivation for the crime. It is a crime that is spiritually motivated by a religious belief system. How then do we label the following true crimes?

a. Parents defy a court order and send their children to an unlicensed Christian school.

b. Parents refuse to send their children to any school because they are waiting for the second coming of Christ.

c. Parents beat their child to death because he or she won't follow their Christian beliefs.

d. Parents violate child labor laws because they believe the Bible requires such work.

e. Individuals bomb an abortion clinic or kidnap the doctor because their religious belief system says abortion is murder.

f. A child molester reads the Bible to his victims in order to justify his sex acts with them.

g. Parents refuse life-saving medical treatment for a child because of their religious beliefs.

h. Parents starve and beat their child to death because their minister said the child was possessed by demonic spirits.

Some people would argue that the Christians who committed the above crimes misunderstood and distorted their religion while satanists who commit crimes are following theirs. But who decides who is misinterpreting a religious belief system? The individuals who committed the above-described crimes believed that they were following their religion as they understood it. Religion was and is used to justify such things as the Crusades, the Inquisition, Apartheid, segregation, violence in Northern Ireland, India, and Lebanon.

Who decides exactly what "satanists" believe? In this country, we can't agree on what Christians believe. At many law enforcement conferences 'The Satanic Bible' is used for this, and it is often contrasted or compared with the Christian Bible. 'The Satanic Bible' is, in essence, a 150-page paperback book written by one man in 1969. To compare it to a book written by over 30 authors over a period of thousands of years is ridiculous, even ignoring the possibility of Divine revelation in the Christian Bible. What satanists believe certainly isn't limited to other peoples' interpretation of a few books. More importantly, it is subject to some degree of interpretation by individual believers just as Christianity is.

The fact is that far more crime and child abuse has been committed in the name of God, Jesus, and Mohammed than has ever been committed in the name of Satan. Most people don't like that statement, but few can argue with it.

Although defining a crime as satanic, occult, or ritualistic would probably involve a combination of the criteria set forth above, the author has been unable to clearly define such a crime. Each potential definition presents a different set of problems when measured against an objective, rational, and constitutional perspective. Each offender in a group may have a different motivation for the crime. The author has discovered that the *facts* of so called "satanic crimes" are often significantly different from what is described at law enforcement training conferences or in the media. The actual involvement of satanism or the occult in these cases usually turns out to be secondary, insignificant, or nonexistent.

The Law Enforcement Perspective

The perspective with which one looks at satanic, occult, or ritualistic crime is extremely important. Sociologists, therapists, religious leaders, parents, and just plain citizens each have their own valid concerns and views about this issue. This discussion, however, will deal ONLY with the law enforcement perspective.

The law enforcement perspective must focus on crime and clearly recognize that just because an activity is "satanic" does not necessarily mean it is a crime or that it is not a legitimate religious practice protected by the First Amendment. Within the personal religious belief system of a law enforcement officer, Christianity may be good and satanism evil. Under the Constitution, however, both are neutral.

This is an important, but difficult, concept for many law enforcement officers to accept. They are paid to uphold the Constitution and enforce the penal code, not the Ten Commandments.

The apparent increasing numbers of teenagers and some adults dabbling in satanism and the occult may be cause for concern for parents, school officials, and society. What, however, law enforcement can or should do about it is another matter. Police interference with free exercise of constitutional rights potentially creates major problems and conflicts.

What is the justification for law enforcement officers giving presentations on satanism and the occult to citizen groups, PTA's or school assemblies? Is it public relations, a safety program, crime prevention? If it is crime prevention, how much crime can be linked to satanic or occult activity? The author is not suggesting that such presentations should never be done but only that law enforcement agencies should carefully consider the legal implications and the justification. Is the fact that satanism or the occult is or can be a negative influence on some people enough justification for such law enforcement intervention?

When you combine an emotional issue such as the sexual abuse of children with an even more emotional issue such as people's religious beliefs, it is difficult to maintain objectivity and remember the law enforcement perspective. Some police officers may even feel that all crime is caused by evil, all evil is caused by Satan, and therefore, all crime is satanic crime. This may be a valid religious perspective, but it is of no value in the investigation of crime.

Many of the police officers who lecture on satanic or occult crime do not even investigate such cases. Their presentations are more a reflection of their personal religious beliefs than documented investigative information. In the United States, they are entitled to this personal perspective, but introducing themselves as police officers and then speaking as religious advocates causes confusion. As difficult as it might be, police officers must separate the religious and law enforcement perspectives when they are lecturing or investigating in their official capacities as law enforcement officers. Many law enforcement officers begin their presentations by stating that they are not addressing or judging anyone's religious beliefs, and then proceed to do exactly that.

Some police officers have resigned rather than curtail or limit their involvement in this issue as ordered by their departments. Maybe such officers deserve credit for recognizing that they could no longer keep the perspectives separate.

Law enforcement officers who believe that the investigation of satanic/occult crime puts them in conflict with supernatural forces of evil should probably not be assigned to these cases.

If, however, such officers must be or are assigned, they will need the power of their own spiritual belief system in order to deal with the superstition and religious implications of these cases. The religious beliefs of officers should provide spiritual strength and support for them, but not affect the objectivity and professionalism of the investigation.

The law enforcement perspective requires avoiding the paranoia that has crept into this issue and into some of the law enforcement training conferences. Paranoia is characterized by the gradual development of an intricate, complex, and elaborate system of thinking based on and often proceeding logically from misinterpretation of an actual event. It typically involves hypervigilance over the perceived threat, the belief that danger is around every corner, and the willingness to take up the challenge and do something about it. Another very important aspect of this paranoia is the belief that those who do not recognize the threat are evil and corrupt. In this extreme view, you are either with them or against them. You are either part of the solution or part of the problem.

Concern over satanic crime and ritualistic abuse of children is a very polarizing issue. After one presentation on this topic, a student wrote in a critique that the author was obviously an "agnostic cultist." The term "clean" is sometimes used to refer to law enforcement officers who have not been infiltrated by the satanists. Does the fact that some police officers or military personnel practice satanism or paganism mean that law enforcement and the military have been infiltrated? The word "infiltrated" is only used when talking about an unpopular spiritual belief system. Protestants, Catholics, and Jews don't "infiltrate" the police and military.

Overzealousness and exaggeration motivated by the religious fervor of those involved in law enforcement training is more acceptable than that motivated by ego and profit. Some people are deliberately distorting and hyping this issue for personal notoriety and profit. Satanic and occult crime has become a growth industry. Speaking fees, books, video and audio tapes, prevention material, television and radio appearances all bring ego and financial rewards.

Law enforcement officers must be objective fact finders. It is not their job to *believe* the children. It is their job to *listen* to the children. The law enforcement perspective can't ignore the lack of physical evidence (no bodies or even hairs, fibers, or fluids left by violent murders); the difficulty in successfully committing a large-scale conspiracy crime (the more people involved in any crime conspiracy, the harder it is to get away with it); and human nature (intragroup conflicts resulting in individual self-serving disclosures are bound to occur in any group involved in organized kidnapping, baby breeding and human sacrifice). When and if members of a destructive cult commit murders, they are bound to make mistakes, leave evidence, and eventually make admissions in order to brag about their crimes or to reduce their legal liability.

Bizarre crime and evil can occur without organized satanic activity. The law enforcement perspective requires that we distinguish between what we know and what we're not sure of.

The facts are:

a. Some individuals believe in and are involved in satanism and the occult.
b. Some of these individuals commit crime.
c. Some groups of individuals share this belief and involvement in satanism and the occult.
d. Some of these groups commit crime together.

The unanswered questions are:
a. What is the connection between the belief system and the crimes committed?
b. Is there some organized conspiracy of satanic and occult believers responsible for inter-related serious crime (e.g., molestation, murder)?

After all the hype and hysteria is put aside, the realization sets in that most satanic/occult activity involves the commission of NO crimes, and that which does, usually involves the commission of relatively minor crimes such as trespassing, vandalism, cruelty to animals, or petty thievery. The law enforcement problems most often linked to satanic or occult activity are:

1. Vandalism
2. Desecration of churches and cemeteries
3. Thefts from churches and cemeteries
4. Teenage gangs
5. Animal mutilations
6. Teenage suicide
7. Child abuse
8. Kidnapping
9. Murder and human sacrifice

Valid evidence shows some "connection" between satanism and the occult and the first six problems set forth above. The "connection" to the last three problems is far more uncertain. Even in those areas where there seems to be a "connection," the nature of the connection needs to be explored. The author's experience indicates that involvement in satanism and the occult is a justification for crime, not a motivation for crime. A teenager's excessive involvement in satanism and the occult is usually a symptom of a problem and not the cause of a problem. Blaming satanism for a teenager's vandalism, theft, suicide, or even act of murder is oversimplifying a complex problem.

The law enforcement investigator must objectively evaluate the legal significance of any criminal's spiritual belief system.

In most cases, including those involving satanists, it will have little or no legal significance. If a crime is committed as part of a spiritual belief system, it should make no difference which belief system it is. The crime is the same whether a child is abused or murdered as part of a Christian, Hare Krishna, Moslem, or any other belief system. We generally don't label crimes with the name of the perpetrator's religion. Why then are the crimes of child molesters, rapists, sadists, and murderers who happen to be involved in satanism and the occult labeled as satanic or occult crimes? If criminals use a spiritual belief system to rationalize and justify or to facilitate and enhance their criminal activity, should the focus of law enforcement be on the belief system or on the criminal activity?

Several documented murders have been committed by individuals involved in one way or another in satanism or in the occult. In some of these murders, the perpetrator has even introduced elements of the occult (e.g., satanic symbols at crime scene).

Does that automatically make these satanic murders? It is the author's opinion that the answer is no. Ritualistic murders committed by serial killers or sexual sadists are not necessarily satanic or occult murders. Ritualistic murders committed by psychotic killers who hear the voice of satan are no more satanic murders than murders committed by psychotic killers who hear the voice of Jesus are Christian murders.

Rather, a satanic murder can be defined as one committed by two or more individuals who rationally plan the crime and whose PRIMARY motivation is to fulfill a prescribed satanic ritual calling for the murder. By this definition, the author has been unable to identify even one documented satanic murder in the United States. Although such murders may have and can occur, they appear to be few in number. In addition, the commission of such killings would probably be the beginning of the end for such a group. It is highly unlikely that they could continue to kill several people, every year, year after year, and not be discovered.

A brief typology of satanic and occult practitioners is helpful in evaluating criminal activity. The following typology is adapted from the investigative experience of Officer Sandi Gallant of the San Francisco Police Department, who began to study the criminal aspects of occult activity long before it became popular. No typology is perfect, but the author uses this typology because it is simple and offers investigative insights.

The typology divides satanic practitioners into three categories. Practitioners in any of these three categories can participate in satanic/occult activity alone or in groups.

1. Youth Subculture -- Most teenagers involved in fantasy role-playing games, heavy metal music, or satanism and the occult are going through a stage of adolescent development and commit no significant crimes. The teenagers who have more serious problems are usually those from dysfunctional families or those who have poor communication within their families. These troubled teenagers turn to satanism and the occult to overcome a sense of alienation, to obtain power and/or to justify their antisocial behavior. For these teenagers, it is the symbolism, not the spirituality, that is important.

It is either the psychopathic or the oddball, loner teenager who is the most likely to get into serious trouble. Extreme involvement in the occult is a symptom of a problem, not the cause. This is not to say, however, that satanism and the occult isn't a strong negative catalyst for a troubled teenager.

Probably the worst thing, however, that society could do about this problem is to hysterically warn teenagers to avoid this "mysterious, powerful and dangerous" thing called satanism. This approach will drive many teenagers right to it. Some rebellious teenagers will do whatever will most shock and outrage society in order to flaunt their rejection of society.

2. Dabblers (Self-styled) - For these practitioners, there is little or no spiritual motivation. They mix satanism, witchcraft and paganism. Symbols mean whatever they want them to mean. Molesters, rapists, drug dealers and murders may dabble in the occult and may commit their crimes in a ceremonial or ritualistic way. This category has the potential to be the most dangerous, and most of the "satanic" killers fall into this category.

Again, this extreme involvement in satanism and the occult is a symptom of a problem and a rationalization and justification of antisocial behavior. Satanic/occult practices (as well as those of other spiritual belief systems) can be used as a mechanism to facilitate criminal objectives.

3. Traditional (Orthodox, Multigenerational) - These are the true believers. They are usually very careful of outsiders. Because of constitutional issues, such groups are difficult for law enforcement to penetrate.

Although there is much we don't know about these groups, as of now there is little or no hard evidence that they are involved in serious, organized criminal activity.

In addition, instead of being self-perpetuating master crime conspirators, true believers probably have a similar problem with their teenagers rebelling against their belief system.

Many police officers ask what to look for during the search of the scene of suspected satanic activity. The answer is simple: look for evidence of a crime. A pentagram is no more criminally significant than a crucifix unless it corroborates a crime or a criminal conspiracy. If a victim's description of the location or the instruments of the crime includes a pentagram, then the pentagram would be evidence. But the same would be true if the description included a crucifix. In spite of what is sometimes said or suggested at law enforcement training conferences, police have no authority to seize any satanic or occult paraphernalia they might see during a search. A legally valid reason must exist for doing so. It is not the job of law enforcement to prevent satanists from engaging in noncriminal beliefs or rituals.

Conclusions

There must be a middle ground in this issue. Concern about satanic or occult activity should not be a big joke limited to religious fanatics. On the other hand, law enforcement is not now locked in a life-and-death struggle against the supernatural forces of ancient evil. Law enforcement officers need to know something about satanism and the occult in order to properly evaluate their possible connections to the motivations for criminal activity. They must know when and how beliefs, symbols, and paraphernalia can be used to corroborate criminal activity. From a community relations perspective, they must also learn to respect spiritual beliefs that may be different or unpopular but that are not illegal. The focus must be on the objective investigation of violations of criminal statutes.

Until hard evidence is obtained and corroborated, the American people should not be frightened into believing that babies are being bred and eaten, that 50,000 missing children are being murdered in human sacrifices, or that satanists are taking over America's day care centers. No one can prove with absolute certainty that such activity has NOT occurred. The burden of proof, however, as it would be in a criminal prosecution, is on those who claim that it has occurred. As law enforcement agencies evaluate and decide what they can or should do about satanic and occult activity in their communities, they might want to also consider how to deal with the hype and hysteria of the "anti- satanists." The overreaction to the problem can clearly be worse than the problem.

In general, the law enforcement perspective can best be maintained by investigators repeatedly asking themselves what they would do if the acts in question were part of Protestant, Catholic or Jewish activity. If a law enforcement agency wants to evaluate the group spiritual framework within which a crime is committed, it is more appropriate, accurate, and objective to refer to such crimes as cult crimes rather than as satanic, occult, or ritualistic crimes. The "Sects, Cults and Deviant Movements" seminar put on by The Institute of Police Technology and Management at the University of North Florida in Jacksonville, Florida, is a good example of this more objective, broad-based approach. Satanic cults have no more law enforcement significance than many other potentially destructive cults that exist in this country.
Behavioral Science Instruction and Research Unit FBI Academy Quantico, Virginia 22135 June 1989

Tamsos Brolija

Privacy Policy