Gyveno kartą negras. Juodas vergas kaip nigeris, nuo savo pono čabatų šūdus su čepsėjimu laižantis. Ale atėjo diena Viešpaties pavelyta į prisakyta. Nusileido Saulė, nes kažkas jai davė su galaktiniu kuloku į galvą. Ir atėjo Pasaulio Pabaiga. Kai ji prisiartino, daugelis nukrito nuo jos krašto į bedugnę ugnies upę, bet negras išnešė savo dvi skiltis iš tos peklos ir dingo tamsoje be Saulės, kaip lašas nukritęs į vandenį. Tada Dievas padūmojo: „Viskas mano valioje. Žemės drebėjimai ir klykiantys iš skausmo nekalti kūdikėliai, ugnikalniai ir svylančios žmogienos kvapas, potvyniai ir skenduolių krūvos, tėvai aukojantys savo vaikus vardan mano meilės. Aš kuriu ir žudau. Esu viskas ir viską žinau. Iki manęs nieko nebuvo, nes viskas prasidėjo nuo manęs. Hm, tas žaltys Rojuje, matyt, buvo dar neprinokęs mano pimpalas. Aš toks geras ir gailestingas ir te pasmerktas bus tas amžinoms kančioms, kuris atstums mano meilę ir pabandys nuo jos pasprukti.“ Ir jau užsimojo pertrėkšti visą galaktiką, bet aptemdė tikėjimas gėriu Viešpaties protą paskutinę akimirką. Negalėjo Jis pasprukusio negro šiknos vienu ypu tokiu būdu perplėšti. Suprato Dievas, kad jeigu dėl kažkokio negro ant visos galaktikos padėtų savo neišsakomų mastelių birką, plyštų milijardai Visatos šiknų, kurių savininkai šimtmečius su pasigardžiavimu liežuviais blizgino dangišką šiknaskylę. Tokio malonumo visatos kūrėjas nenorėjo atsisakyti, o lipdyti naują kariauną padlaižių, vėl kišant rankas į purviną molį, nesinorėjo.

Ir pasiuntė Dievas Šėtoną ieškoti negro. Ale Šėtonas buvo juodas, kaip pats negras. Kai jie vienas kitą sutikdavo, pagalvodavo, kad tai jie patys ir nueidavo sau toliau. Kol Saulė rankiojo savo smegenų liekanas tolimos orbitos pakraščiuose, Šėtono paieškos Žemėje buvo panašios į aklo bandymą surasti negrą tamsoje. Prisiminė tada Šėtonas vieną istoriją.

Kartą prie Dievo Sūnaus, kai tas pamokslavo savo sektantams, priėjo senas aklas ubagas ir tarė:

— Viešpatie, suteik man šviesos akimirką nors prieš mirtį.

Jėzus mostelėjo ranka ar tai magiška lazdele ir įvyko stebuklas stebuklingas. Nerazumno ubago kaukolėje išaugo dvi nuliovos akys. Vos tik akyse prašviesėjus, ubagas išvydo Dievo sūnaus rankoje lenktą peilį ir išgirdo pranašiškus žodžius:

— Mokiniai, Viešpats mums siunčia du didelius ikrus prie alaus. O tau, smirdintis bomže, šviesos akimirka praėjo, laikas mirti.

Senoliui, net nespėjus susivokti, dingo „stereo“, o paskui ir „mono“ vaizdas, po ko aptemo ir pati sąmonė, ibo išvydo jis sau pačiam išpranašautą mirtį.

Istorija apie prašviesėjimą užvedė nelabąjį ant minties. Atėjo jis pas Dievą ir sako:

— Kad tu ant varpinės bokšto pasismeigtum, senas bezdaliau. Saulei kibirą praskėlei, tamsu, kaip šiknoj. Negaliu juodašiknio rasti. Gal galėtum jį pašviesinti?

Pagalvojo Dievas, kad idėja tai gera, ir tarė:

— Tegu negras baltas patampa, kaip snieguolė savo vestuvių dienos aprėduose, idant matytųsi jis tamsybėje peklos.

Ir patapo negras baltas, kaip deivė nekaltybės. Nustebo jis transformacija netikėta ir nuskubėjo prie Dangaus vartų aiškintis dėl tokių dyvų neregėtų. Šluostydamas pasu Petro veizolus tarė:

— Še, žiūrėk! Esma negras potnas, bet Dievo akivaizdoje baltas, lyg aniolas, ale čystas, kaip cielkos nekaltybė. Įleisk mane Dangun. Man reikia su tavo ponu pakalbėti.

Susimąstė tuomet modernaus pasaulio neregėjęs Petras: „Kokie dyvai nematyti — negras baltas?!“ ir sumetė, kad Dievo ranka asmeniškai pasmaukė šį reikalą. Tad, bijodamas gauti į galvą žaibu kokiu, ilgai nesvarstęs, atvėrė Dangiškus vartus.

Pamatęs savo sode negrą Dievas sušuko:

— Jobšikmat! Tegul velniai mane rauna, iš kur šitas rupūžė atsirado!?

Subėgo tuomet devynios galybės velnių, stervų, teletabių ale kitokios smarvės ir ėmė Dievą rauti, Jo prisakymą pildyti. Rovė, rovė, neišrovė. Šoko ir negras rauti. Ale aršiai priešinosi Dievas, lyg koks Kaščėjus Nemirtingasis. Tada puolė žiurkės graužti kairį Viešpaties kiaušą. Sprogęs dangiškas kunkolas kiek sutrigdė visatos Valdovą, bet jau po akimirkos pusę graužikų išsmaugė apsiraizgęs vieną po kito, tarytum slibinas devyngalvis varles, prisirpęs Dievo pimpalas. Pamačiusiosios, kad yra proga papuotauti, į įvykio vietą atrūko dvi nuplikusios Egipto faraonų katės ir ėmė ėsti pasmaugtas ir nuo Dievo kiaušo ištekėjusios ambrozijos apspangusias žiurkes. Sočiai pasistiprinusios ir matydamos, jog reikalai juda per lėtai, katės irgi šoko rauti. Šoko, linksminosi iki ryto. Tada, pasimokę iš žiurkių, ėmė velniai graužti antrą Dievo pautą. Kai Šventos spermos bankas buvo galutinai surytas, Dievo pasipriešinimas ėmė akivaizdžiai blėsti. Petras, matydamas artėjantį Šeimininko galą, apimtas įtūžio su dalgiu puolė pjaustyti velnius. Ibo kartais naktimis pavadavo Giltinę ir garsėjo kaip vaikų ale moterų skerdikas. Bet jo dalgis greitai atšipo į ragus su kanopomis ir užvirtę velniai pamovė vartininką ant Šėtono rago. Padėti Dievui dar bandė Rojaus Sodų ekshibicionistu dirbantis Adomas, bet negras jį pačiupęs pasmeigė šalia Petro, nes naujoje-revoliucinėje Rojaus pimpalų hierarchijoje didžiausio pimpalo teisė po Dievo priklausė išskirtinai negrui. Dievui pastipus, katės ėmė maumoti paskutines Visagalio atliekas, nes tokio Whiskas dar neėdė. Ten jau lakstė panikoje mūšio metu nieko nedarę, tik meldęsi už besikaunantį Visatos Valdovą kunigai. Išsitraukę šaukštus jie bandė sudėlioti iš sprogusio pauto likučių Viešpaties paveikslą, paklaikusiom akim žiūrėdami į artėjančią nebūtį.

Štai tada ir atėjo tikra Pasaulio Pabaiga, o ne pasaulio pabaiga, kaip kraštas.

Biblija nutyli tikrą tiesą, kaip Jėzus Kristus „vandeniu vaikščiojo“. Užpildysiu šią spragą kruopščiai slėptais Vatikano archyvais, kurie gerų žmonių buvo nugvelbti juodaskverniams tiesiai iš panosės, apsvaiginus bibliotekos sargą numestais prie jo darbo vietos klofeline išmirkytais vienuolės triuskais. Juose užfiksuoti įvykius mačiusio žvejo parodymai. Vėliau, kaip pasakoja metraščiai, už savo ilgą liežuvį žuvų žudikas apako. Nors liudininkai pasakojo, kad tai įvyko po naktinio Kristaus su gauja apsilankymo ir kad žvejo akys aptemo ne stebuklingu būdu, o mėšlinių šakių pagalba, tai nė kiek nesumenkina Kristaus, kaip stebukladario asmenybės.

Vaikštinėjo kartą Jėzus pakrante ir kaip tik tuo metu pro šalį skrido Supermenas (aut. past.: na, jeigu egzistuoja Dievas, tai ir Supermenas egzistuoja). Tai va, pamatė jis Jėzų sau bimbinėjantį. O buvo girdėjęs, kad tas visiems žinomas Dievo lytinio nesusilaikymo bei svetimoteriavimo etalonas, buvo baisingas stebukladarys. Plačiausių subinių šiknaskyles užraukdavo, vienu makaronu minas pamaitindavo. Nusileido ir tarė Supermenas, tikėdamasis nesunkiai patamsinti keliais pustoniais plaukuoto paliegėlio paakius:

— Susikaukime, kaip vyras prieš vyrą! Ar vyras prieš bobą!? Nes, matau, pas tave plaukai ilgi, kaip pas moterį kokią.

Į ką Jėzus atsakė:

— Tu, aptemptas gaidy raudonai mėlynas, aš su syla Dieviška ištrėkšiu tave, lyg utėlę Perkūnas ant priekalo Prometėjaus su kūju Toro.

Taip ir susikovė. Vartėsi kūliais tris dienas ir naktis, tik pamyžt ir pašikt trumpam krūmuosna nueidami. Kartais, nenorėdami prarasti, kaip jiems patiems atrodė, kokios nors lemiamos imtynių pozos, susikabinę šiko tiesiai į drabužius. Jėzus tame turėjo akivaizdų privalumą, kadangi vaikščiojo ne tik kad su „sijonu“, bet ir be apatinių. Galiausiai, Supermenui pavyko viena ranka sugriebti Jėzui už plaukų, o kita, lyg plieninėmis replėmis, sučiupti už kiaušų (aut. past.: pas Dievo sūnų, kaip ir pas visus normalius žmones, tie irgi buvo). I ka suspaudė juos, Jėzus net suklykė:

— Viešpatie!!!

Dievas, kaip visais laikais, būdamas „rūpestingu“ tėvu, mieliau mėgo kurstyti ale stebėti savo vaikų tarpusavio muštynes ir kankinimus, nei užglaistyti nesutarimus. Nepadėjo atžalai, kai tą prie pliuso kalė, negalvojo padėti ir konflikte su Supermenu. Tad išlindo iš dangaus ir piktai suriaumojo:

— Ko čia rėki, benkarte?! Ne Aš tave už kiaušų laikau. Voliojatės apsikabinę, kaip du pyderai, jau tris dienas, vienas kito vardus ir aimanuokite! — Ir dingo debesyse, išskubėjęs krušti eilinės „marijos“ Zanzibare. Autoritetingi religijotyrininkai mano, jog Viešpats tuomet ir nutarė savo sūnų ant kryžiaus praeityje prikalti (aut. past.: laikas ir jo seka Dievui negalioja). Neatleido, kad tas pagaidino dangiškos giminės autoritetą kažkokiam Supermenui pralaimėjęs.

Jėzus, suprasdamas, kad jo 2 dar negimę viščiukai jau suskaityti, norėdamas pasiduoti, paplekšnojo Supermenui per užpakalį (aut. past.: paplekšnojimas delnu per oponentą naudojamas visose kovinėse sporto šakose, kaip ženklas, pasiduoti). Supermenas nuo to susivėmė, lyg prarijęs kriptonito 5 tonas. Pagalvojo, kad dėl jėgos didesnės išrodytos, Jėzus jį lyg boba vyrą meilina ir inicijuoja pažinimą Biblijine prasme. Kaip kad mergai morčius kyla ant mėsinės trumpai skustos spintos lipti, kuri prieš jos akis vienu kuloko smūgiu tris nesumokėjusius duoklės kioskus kartu su kasininkėmis lig žeme sulygino. Iki tol Supermenas su niekuo nesigalynėjo ir taisyklių nežinojo. Jam lygių nebuvo ir visus, kas nepatiko, lazeriais iš akių raikė.

Springdamas savo vėmaluose Supermenas atšoko ir nuskrido. Gi Jėzus paskui, pakinkęs savo mokinius ir liepęs jiems lakstyti su ilga virve pakrante, savo pertrėkštus kiaušus savaitę vandens paviršiumi čiuožinėdamas ant pliauskos vėsino. Anie taip ištino, jog kėsinosi sprogti, kas nesiderino su būsimais planais ir buvo baisiau už baisiausią Černobilį. Idant švento kiaušo sprogimas — ne juokas. Dieviška linija gali lengvai apvaisinti visus gyvius nekaltu prasidėjimu. Pasklidus gi į atmosferą koncentruotai dangiškai sėklai, pasekmės būtų masiškai paveikusios pačias toliausias tolybes. Nuo apvaisinimo spindulio negelbėtų giliausios olos su storiausiomis švino sienomis. Aplinkui vaikščiojo kalnai senų ir jaunų neapvaisintų mergelių, kurioms mokėti alimentus dėl savo varganos padėties ir elgetavimo Mesijas neturėjo nei noro, nei galimybių. Matydami vandens paviršium vikriai čiuožinėjantį Jėzų žmonės kalbėjo, kad tas lyg vandeniu vaikšto. Taip ir gimė legenda. Nepagalvojo, kad po jų gyvensiantys bus gausiai pilni lengvatikių, pasiryžusių tikėti viskuo, kas prieštarauja sveikam protui ir kad kažkas gali vandeniu vaikščioti.

Vatikano archyve yra ir kita istorija, kaip Transformeriai netikėtai miške sutiktą Dievą išstūmuokliavo per analinę kiaurymę per 2 minutes. Kas įrašyta į Vatikano rekordų knygą. Prieš tai buvęs rekordas priklausė raupsuotajam Zabeliui iš Galijotos, sugebėjusiam visa tai atlikti su Dievu per 2 minutes ir 36 sekundes. (Aut. past.: nors Visagalis pyko ant Jėzaus už to pralaimėjimą Supermenui, Jis pats kartą buvo įveiktas Jokūbo (Pradžios 32:24-30). Žinoma, šis epizodas užfiksuotas tik Biblijoje ir į Vatikano rekordų knygą nepateko, nes Jokūbas nebuvo gėjumi.)

VEIKĖJAI

PROMETĖJAS - pusdievis, žmonių geradarys.
DZEUSAS - vyriausias dievas, sušiktas pyderas.
POSEIDONAS - vandens dievas, DZEUSO sugulovas, sušiktas pyderas.
HEFAISTAS - ugnies dievas, taip pat sušiktas pyderas.
AKEBONIJUS - pranašas.
GOLGOTA - milžiniškas šūdų demonas.
TIUBITERIJUS - veislinis kovinis plėšrusis opšrus.
DIEVAI - daugiausia sušikti pyderai.
TRANSVESTITŲ CHORAS

PROLOGAS

CHORAS:
(Gieda šūdų giesmę)
O-o-o
O DZEUSE tebūnie tu pašlovintas
O-o-o
Ir pašlovinti tavo šūdai, kurie krenta iš dangaus
O-o-o
Ant mūsų nuodėmingų galvų

1 Scena

(Olimpo kalnas. Menė. Dzeuso sostas. Susirinkę visi dievai daro orgiją: pisasi, smauko, stumiasi, rūko žolę.)

POSEIDONAS:
(Čiulpdamas DZEUSUI bybį) Niam niam kaip skanu...
DZEUSAS:
Čiulpk čiulpk, nešnekėk.
(Į menę įeina PROMETĖJAS)
PROMETĖJAS:
DZEUSE, atsibodo man pistis, bliamba, ant šito šūdų kalno...
(Visi dievai nustebę sužiūra į PROMETĖJĄ)
DZEUSAS:
Kaip tai? Nejaugi tau nebepatinka pistis su ARĖJUMI, nejau tau pabodo rūkyti žolę ir smaukyti pro mano rūmų langus?
PROMETĖJAS:
Aš vakar pažvelgiau pro tavo langą ir pamačiau visus tuos apsišikusius žmones apačioj. Man jų pagailo, nes jie neturi narkotikų.
DZEUSAS:
(Siaubingai perpykęs) Taip jiems ir reikia! Jei žmonės susistumtų arba parūkytų žolės, jie po to visą savaitę smaukytų ir neaukotų man aukų...
PROMETĖJAS:
Bet DZEUSE, juk tada kai kurie ir apsišiktų perdozavę, o šūdai, kaip žinia - geriausios aukos tau...
DZEUSAS:
Nedrįsk, pusdievi, išnešt kokaino, heroino ir kitų kvaišalų žemyn nuo Olimpo kalno! Jei atiduosi dievų malonumus paprastiems mirtingiesiems, įsakysiu GOLGOTOS ŠŪDŲ DEMONUI prikalti tave prie šūdų uolos, o opšrus TIUBITERIJUS kasdien grauš tau bybį, o naktį šis vėl ataugs. Ir šitaip kankinsies tu per amžius (Amen).
VISI DIEVAI:
Oooo... Kokia baisi kančia (Iš to siaubo nejučiomis sugniaužia savo bybius rankose).
PROMETĖJAS:
Aš nebijau kančios. Man žemės kirminų laimė aukščiau už pisimąsi ant Olimpo kalno.
VISI DIEVAI:
Oooo... Kokia drąsa (Pradeda energingai smaukyti sau bybius).
DZEUSAS:
Kaip drįsti nebijoti mano galybės? (Ištraukia bybį POSEIDONUI iš burnos ir trenkia juo PROMETĖJUI. Šis nugarma nuo Olimpo kalno į žemę.)

CHORAS:
(Gieda)
Būk pašlovintas tu PROMETĖJAU,
Nes tu ant DZEUSO bybį dėjai.
Nebaisios žemiškos tau kančios.
Išlaisvink mus nuo DZEUSO pančių...

2 Scena

(Atėnai.. Agoros aikštė. PROMETĖJAS dalina žmonėms Ecstasy tabletes, kasiakus ir švirkštus. Iš dėkingumo jie čiulpia PROMETĖJUI bybį.)

CHORAS:
(Apsirūkęs žolės)
U-cha, u-cha-cha,
Nei čia buvo,
Nei čia ką...
(Prie PROMETĖJO prieina senas pranašas AKEBONIJUS.)

AKEBONIJUS:
PROMETĖJAU, nejau tu nebijai DZEUSO rūstybės, nejau tau negaila savojo bybio, kurį grauš opšrus TIUBITERIJUS?
PROMETĖJAS:
Nebijau aš to dauno Dzeuso bliat, kažkoks senas nukriošęs senis. Sėdi ant kalno ir ant visų smauko, tegul prieš mane visi dievai stoja, aš vis tiek neatsisakysiu savo idėjų...
AKEBONIJUS:
Kaip matau, drąsus esi, bet ne tavo jėgoms kovot prieš DZEUSĄ. Jeigu nori, aš tau galiu suorganizuot netikrą pasą. Su juo tu galėsi pabėgt į Hipopotamiją (tipo Babiloną) ir niekas tavęs ten neras...
PROMETĖJAS:
Na, čia mintis gal ir nebloga, tada galėsiu ir ten paskleist savo kasiakus ir Ecstasy tabletes.
(Netikėtai prasideda šūdų kruša, visi žmonės išsigandę išsilaksto, lieka tik PROMETĖJAS ir AKEBONIJUS. Iš dangaus auksiniu vėmalų keliu nusileidžia DZEUSAS, lydimas savo kariaunos.)
DZEUSAS:
Kaip drįsai, pydere tu, atiduoti trumpaamžiams žmonėms dievų pramogų šaltinį. Už tai tavęs laukia siaubingas atpildas, bliat. Kurva tu, dabar tau šakiai bus, bliat. Suimti Prometėją!
(Supuolę DZEUSO kareiviai sumuša PROMETĖJĄ, išpisa pro šikną ir įmeta į vežėčias.)
AKEBONIJUS:
(Puola ginti Prometėją) Ką jus darot?
(1 kareivis spiria AKEBONIJUI į kiaušus taip, kad jie pro burną iškrenta. Šis krenta ant žemės ir nustimpa.)

CHORAS:
(Liūdnai dainuoja)
Žvelkite, kaip žengia spėriai ir piktai,
Alsuojąs kraujo troškuliu ARĖJAS.
Išsiveda gi PROMETĖJĄ šie gaidžiai,
Pridurmai jis ant visų bybį dėjęs.
Jau neilgai širdies mušuos,
Svajonė bus padebesiuos...
Pasalomis, gašlūniškai ir atsargiai
Į rūmus, šūdais žėrinčią nuo seno
Dievų buveinę, atslenka kerštaut pikti bybiai
Su išgaląstais durklais savo...
Majos sūnus HEFAISTAS, šešėliu klastą dengdamas,
Jį veda tiesiai ir skubiai į amžinąją kančią...

3 Scena

(Šūdų kalno papėdė. DZEUSO kariai laiko surištą PROMETĖJĄ. DZEUSAS patenkintas smauko savo vežime.)

CHORAS:
Vaje vaje, dabar kas bus,
Nejau drąsusis PROMETĖJAS žus?
Nejau mes skęsime tamsybėj
Ir smaukymo baisioj vergybėj?

DZEUSAS:
(Pikdžiugiškai) Cha cha cha... Pripažink, PROMETĖJAU, kad ne tavo mažam bybiui kovot su didžiule DZEUSO galybe...
PROMETĖJAS:
Man nebaisi tavo galia, DZEUSE... Visos kančios – niekis prieš tuos laimingus apsirūkiusius žmones, kurie dabar laimingi guli išvirtę Atėnų pakrūmėse...
(DZEUSAS, baisiausiai perpykęs, pradeda iš pykčio mojuot rankomis. Kadangi jis tuo metu smauko, tai nusitraukia sau bybį ir skausmo apimtas sukniumba.)
DZEUSAS:
Oj bliat nx (Bando pasiėmęs nutrauktą bybį prisukti jį atgal, tačiau šis yra beviltiškai sulūžęs). Nedovanosiu tau, pusdievi, už tai... GOLGOTA, prikalk PROMETĖJĄ prie šūdų kalno.
(Iš šūdų ežero iškyla milžiniškas ŠŪDŲ DEMONAS GOLGOTA)
GOLGOTA:
Eeee buuu pyrst (Paima PROMETĖJĄ ir tėškia jį ant šūdų kalno, po to dar prislegia jį milžiniška šūdų mase) Ho ho ho pyrst...
DZEUSAS:
Už šią tavo nuodėmę, supistas PROMETĖJAU, kiekvieną dieną žiaurusis opšrus TIUBITERIJUS nugrauš tavo bybį, o naktį tas bybys ataugs, todėl tu kęsi nežmoniškus amžinus skausmus, vat taip tau kurva ir reikia...
PROMETĖJAS:
Aj bliat užpisai, eik nx...
(DZEUSAS išskrenda ant savo ugninio vežimo, jo kariai tai pat pasišalina.)

CHORAS:
O ką gi tu dabar darysi
Vargšas PROMETĖJAU

PROMETĖJAS:
O px man.
Aš juk ant skausmo bybį dėjau,
Nes susistūmęs ir užrūkęs aš esu...
O galingasai MORFĖJAU...

4 Scena

(Olimpo kalnas, dievų menė. DZEUSAS ir kiti dievai blogam ūpe sėdi ir net nesipisa, nes nuo šūdų kalno papėdės aidi linksmai ilgesinga PROMETĖJO daina.)

PROMETĖJAS:
O man px, kurva bliat...
Skausmą aš gerai pažįstu,
Visas vargas atperkamas man
Žemės kirminų palaima...
Ir senieji dievai jau ramybės neturės,
Nes jie žmonėms jau senai mirę...

CHORAS:
(Pritardamas)
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką...
Tebūnie pašlovintasis PROMETĖJAS, vienintelis dievulis iš dievų...
Atnešęs mums ambrozijos, nektaro.. ant visko jisai bybį dėjęs...
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką...

VISI DIEVAI:
(Žiauriai susiparinę) O DZEUSE, nejaugi negali padaryt ko nors, kad tie mirtingieji lopai nustotų garbinti tą šūdžių? Juk jie nenurims, kol gyvas bus jisai. Nugalabyti jį reikia...
DZEUSAS:
Nebegaliu aš jau jo nužudyt anei užpisti negyvai. Žmonių tikyba neliečiamu šį pusdievį padarė. Bejėgis aš esu dabar, todėl mes pasmerkti jo patyčių klausytis.
HEFAISTAS:
O gal gi mums nereikia jo galabyt, anei užkrušti negyvai. Gal jojo reikia tik atsikratyti amžiams? Kad jį visi žmogiukai greit pamirštų, ir nusmegtu nebūtin jisai...
DZEUSAS:
(Sustūgsta) Aha... štai ir sprendimas išganingas... Lėkime su vėju, audrą pasikinkę, atsikratyti kurvos tos, supistojo PROMETĖJO... ilgai jo išsidirbinėjimas netruko... blet.
(Visi dievai susirenka šūdų kalno papėdėje. DZEUSAS, laikydamas savo nutrauktą bybį, prieina prie PROMETĖJO).
DZEUSAS:
Štai ir atėjo galas tau, vagie ir išdavike, keliausi tujen dabar Tartaran – HADO karalystėn – ir nebegrįši tu čionajon atgalios, ir bus žmonių pamirštas tavo žygdarbis, ir mirsi tu istorijos trasose, prasmegsi nebūtin...
VISI DIEVAI:
Taip, kurva, tau ir reikia!!! Eik tu nx, blet... apsišik sau nugarą...
DZEUSAS:
(Sumaskatuoja savo nutrauktu bybiu ore ir sviedžia jį į uolą) keliauki Tartaran... pas Naksą, HADO patikėtinį... Lai tau CERBERIS vietoje opšraus bybį graužia...
(Šūdų kalnas sudreba ir lėtai ima smegti prarajon. PROMETĖJAS iš paskutinių jėgų išlaisvinęs kairę apatinę ranką visiems rodo vidurinįjį pirštą.)
PROMETĖJAS:
Lai būkit ir jūs amžiams prakeikti, visi dievai. Tegu su mano pražūtim ir jūsų kartos pasimiršta žmonių tarpe, o be jų ir jūs visi pydarai būsit niekas, nustoję galios savo bybius iš apmaudo graušite. Te žemės kirminai su mano palaiminimu kyla ir tampa patys sau viešpačiai ir pasaulio valdovai beigi dievai. Tepadeda jiems kokainas (paskutinį kart nuleidžia ir pabezda).

(Su baisiu griausmu nugarma Tartaran šūdų kalnas, pasiimdamas aukon tauriausią iš dievų PROMETĖJĄ.)

CHORAS:
Mes myžalais ir šūdais apkerpėję,
Mes sau visatos viešpačiai, bybių karaliai.
Juk ant visų dievų ir pusdievių esmi mes bybius dėję
Gi patys susikūrėme palaimos amžinosios šalį...
U-cha, u-cha-cha
Nei čia buvo, nei čia ką...

(Tolumoje, Kaukazo kalnuose, nuaidi tylus opšraus TIUBITERIJAUS atsišaukimas...)
U-cha... u-cha-cha...
Nei... čia buuuvo... nei čia ką...
Nei... čia... buvoooo... nei... čia... ką... liau liau liau...

PABAIGA

Prisakė kartą Dievas žmonėms nedaryti pikta ir nenusidėti. Ale pradėjo Jam niežėti, lyg utėlė makaulėje kusyti mintis pačiam nuodėmes įvairiausias išbandyti. Pagalvojo, kad prisakymai tie tvariniams Jo niekingiems pabudavoti, o Jis pats gali viską, nes esma tas, kurs teisia ir bausmę vykdo. Suprato, kad valdžia vienose rankose gerai yra. Idant pažintų nuodėmę asmeniškai ir paskanautų obuolio, kurį visiems kitiems draudė ėsti, nusprendė Viešpats sulaužyti prisakymus paties išmislytus. Atsivertė priesakus ir mato:

NEŽUDYK

„Kiba mano protas moliu aplipęs buvo, kad tokią nesąmonę sumislyjau.“ Nustebo Dievas. Pasuko kosminę makaulę ir pasmerkė savo vaikus Adomą su Ieva tapti mirtingais. Ale to mažai buvo ir tarė Jisai moteriai:

„Aš tau daug peršulų padarysu, kuomet tu nėščia busi, tu su peršulais pagimdysi savo kudikius...“ ir dar pagalvojęs, kad lygios teisės yra Velnio išmislas ale boba turi žinoti savo vietą, pridėjo „...ir tavo valė bus paduota tavam vyrui, ir jisai bus tavo ponas.“ (Pr:3:16)

Surėdė Dievas tvariniams kentėti skausmus baisiausius, naujai gyvybei pasaulį išvystant, kad sunku tai būtų rastis ir veistis, kad padėtų mirčiai ir sunykimui, idant virstų svietas pustyne tuščia. Pagal valią Jo, gyvybė skausme ir kančiose gimsta, kol mirtis nekviesta ateina. Atėjusi plika yra ir turi rūpintis savimi ale svietu iki Dievas neatima visko, jai kojas pakratęs. Visagaliui pro iltis net putos tryško, riaumojant priesakus susigūžusiam Adomui:

„Prakeikta testov žemė dėl tavęs; vargingai iš tos pasipenėsi, koliai gyvs busi. Erškėčiai ir usnys tau dygs ir augs ant tos, ir žolę laukinę valgysi. Prakaite savo veido valgysi savo duoną, ik į žemę vėl pavirsi, iš kurios tu esi imtas. Nėsa tu esi žemė ir į žemę vėl pavirsi.“ (Pr:3:17-19)

Žinoma, bėgant laikui tvariniai išmoko Dievo užkalbėjimus įveikti ale su stebuklais visokiais melioratoriškais, kemikalais, traktarais ale kita tieknyka neregėta. Kosminė Šmėkla neišsilavinusi buvo ir nemislijo, kad tokią galima sukurti ale erškėčius su usnimis pergalėti.

Mėgo Kūrėjas masinėse žudynėse galabyti kūdikius, moteris, senelius ale gyvūnus. Smaginosi ir pavieniais nugaišinimais:

„Ale jis nelabas buvo po akim Pono Dievo, todėl Dievas jį žavino (nužudė).“ (Pr:38:7)
„Tai Ponui Dievui ne patiko, ką jis darė, ir jį taipojau žavino (nužudė).“ (Pr:38:10)

Prigirdė Kosminė Čikatyla visa, kas gyva, iki Nojaus. Sunaikino Sodomą su Gomorą, kuriuose, žinoma, kūdikiai paleistuvavo kaip ir jų tėvai, ale orgijomis užsiiminėjo ir gyvūnai, nusipelnę šeimininkų likimo.

NEMELUOK ir NESVETIMOTERIAUK

Kosminė Šmėkla žado neteko tai pamačiusi ir nutarė protoplazmine sperma pasitaškyti. Žiūri, 12 metų mergaitė lėlėmis žaidžia ir tėvų, lyg tyčia, namie nėra. Priėjo Dievas, paklausė kuo vardu, tėviškai per galvelę paglostė. Marija tai buvo, sužadėta su Juozapu. Ir įstatė jai pimpalą tarpkojin ale pasėjo sėklą savo dangišką ne tik jos vienos bamboje. Prieš didingus Jo planus tos buvo niekingos, kaip ir kiekviena gyvastis svieto, kurią Jis gali krušti nebaudžiamas visomis pozomis ir būdais. Išprievartavęs ir net saldainio nedavęs, nuskrido patenkintas Visagalis po savo žygdarbio Šmėkliško ale pedofilinio. Bet kaip tais maža pasirodė. Galvoja: „Šiai istorijai deserto trūksta.“ Tad nurūko į praeitį ir pažadėjo Juozapo pirmtakui Abraomui, jog tas už ištikimybę dangiškiems įstatymams taps palaimintos giminės protėviu ir tarp jo tiesioginių palikuonių gims Mesijas. Kaip žinia, dieviška nuopisa Jėzus buvo NE Juozapo ir Marijos, o Šventos Dvasios ir Marijos sūnus ir Mesijas su Abraomu ir jo palikuoniu Juozapu neturi nieko bendro. Sulaužydamas pažadą ir permiegodamas su Abraomo palikuonio sužadėtine Dievas liko labai patenkintas. Pasikasė neaprėpiamą tarpkojį ir nusprendė uždrausti juodaskverniams turėti palikuonių, nes tai džiaugsmas neišpasakytas ir malonumas pasirodė. Idant tarnai Jo kankintųsi ir gyvybės neplatintų, tik mirtį ir mirties karalystę šlovintų. Priplatino tuo šliaužiojančių mazochistų ir savižudžių galvojančių, jog Rojuje geriau, nei Žemėje. Ir liepė Šmėkla visiems klauptis ir lankstytis, liežuviu Jo didybę su pasičepsėjimu blizginti, kad tiems seanso metu protoplazminės dvasios įpūstų. Suprato Šmėkla, kad jeigu žmonės atsities, Jam pačiam gali tekti pasilenkti ir priimti užpakalin birką pasekmių. Kad apsaugoti savo kosminę šiknaskylę, prisakė Jis tada potencialią grėsmę eliminuoti: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę. (Kun 20:13) (...) jie turi būti nubausti mirtimi, nes užsitraukė kraujo kaltę.“ (Kun 20:16)

Pamislyjo dar Kosminė Šmėkla ir pasakė, kad visus vienodai myli. Gerus žmones ir žudikus maniakus su prievartautojais, kurie tuos gerus žmones mūčyjo. Jo meilės atsisakę pragariškose laužo kančiose kentė. Niekas neišsisukdavo, visus pasiekdavo švento pimpalo galybė. Savo meilę Dievas dažnai dalino svetima sąskaita, kaip ir svetimus nuopelnus savinosi.

Paskelbė kad turtas ir jo turėjimas yra blogis ir nelaimes neša. Liepė žmonėms nešti ir aukoti turtą su gyvuliais Jam ir jo atstovams žemėje. Maudėsi didybėje ir auksu tviskančiuose šlovės namuose. Bet maža to buvo Šmėklai, nes didžiausias turtas yra gyvybė, nešanti visą kitą užgyvenamą turtą. Tad mėgavosi Jis ir gyvybėmis, kaip Savo nuosavybe, už kurią reikia mokėti tarnyste. Nepaklusę vergauti kankinsis ugnies kančiose baisiausiose.

NEVOK

Padūmojo Šmėkla, kad viskas yra Jo. Todėl, jeigu Jis ką paima iš ko nors, tai nesiskaito vagyste. Tad savinosi garbę ir darbus gerus bei razumnus ne savo. Primokė žmones Jį ant kiekvieno kampo minėti ale garbinti, „ačiū Dievui“ bet kokia proga sakyti, idant geri darbai ne juos atlikusiam žmogui niekingam, bet Jam priskirti būtų. Idant šlovintų ir dėkavotų Jam už darbus nepelnytus. Idant sumenkintų taip tikruosius gerovės ir laimės nešėjus svieto. Ale prisakė negarbinančius Jo žudyti. Todėl dažnai po kokios 9 valandas trukusios sudėtingos ir sėkme pasibaigusios operacijos, pabudęs žmogus pirmu atsikvėpimu „Ačiū Dievui!“ ištaria. Nors Viešpats iš dangaus tik jaunų seselių papus akimis grabaliojo ale seilę varvino laukdamas, kad nelaimėlio siela pas Jį atsibaladotų neaprėpiamos subinės bučiuoti ar Pragaran kankintis nugarmėtų. Šmėklos atstovai finansavosi ale pelnėsi iš mirties, prisigalvoję įvairių „būtinų“ (t.y. beprasmiškų ir juokingų) ritualų su apeigomis. Vaidino, kad padeda lavonui po mirties būti gyvu ir laimingu Anapilyje.

NEGEISK SVETIMO

„Kad mane uodas su birka užbadytų!“ pamislyjo Šmėkla ir tarė Maižiešiui:

„Išpustykite visas vietas, kuriose pagoniai, kurių žemę įveiksite (Ist:12:2) ir nuplėškite jų altorius ir sulaužykite jų stulpus ir ugnimi sudeginkite jų šventąsias girias. Ir išgaišinkite jų gyvulius ir vardą iš tos vietos (Įst:12:3), kad toje vietoje savam vardui duotumėte gyventi, turite tardyti ir tenai nueiti (Įst:12:5). Tu nukaksi į tą žemę, kurią tau tavo Dievas į tėviškę duos, ir tu tą pasisavinsi ir joje gyvensi (Įst:26:1). Neaprėpiamas tavo Dievas, šiuos žmones išgaišins vieną po kito, kad tau prieš tave ne per mierą daugintųsi žvėrys ant lauko (Įst:7:22). Neaprėpiamas, tavo Dievas, juos tau paduos ir užmuš, iki kol visus išpustys. (Įst:7:23).“

Ir pagavo Dievą įkvėpimas neišpasakytas, kraujo upes užuodus. Traškėjo planuose kirviais ir kalavijais negailestingai skaldomi stabmeldžių kaušai. Tryško maistinga smegenų substancija, glostanti mėsgaliais aplipusias iltis, čiurkšlėmis tekanti pro gomurį link nepasotinamo skrandžio. Žėrėjo liepsna pamišusios Dievo akys ir liejosi žodžiai, atspindintys Jo „ne per mierą gailestingą“ ir visus „mylinčią“ esybę. Ale prisakymus visus reikėjo sutvirtinti grasinimais pačiam Maižiešiui. Tebuvo jis žmogumi niekingu ir galėjo pabijoti „teisingos“ misijos į svetimas žemes. Toli buvo jam iki Šmėkliško „gailestingumo“. Kad Maižiešiui nekiltų abejonių, Šmėkla suriaumojo:

„Jūs turite Mano įstatymus laikyti ir Mano provas vykdyti, nes kursai žmogus juos pildys, tas gyvas bus. (Kun:18:5)“

Toliau Šmėkla nutarė pakalbėti apie žmonėms suteiktą „laisvą valią“ ir „pasirinkimo laisvę“:

„Ale jei Manęs neklausysite ir nepildysite visus šituos prisakymus, tai Aš jus aplankysiu išgąsčiu, aptinimu ir drugiu, kad jūsų gymiai pagestų ir kūnas apalptų (Kun:26:16). Ir į jus siūsiu piktus žvėris, tie turės jūsų kūdikius suėsti ir jūsų galvijus sudraskyti ir jus išretinti ir jūsų vieškeliai pusti pastos (Kun:26:22). Ir jus dar septyniariopai daugiau koravosiu, kad turėsite mėsa savo sūnų, bei dukterų ėsti (Kun:26:29). Ir atkeršijimo kardą ant jūsų užvesiu. Tas Mano suderėjimą atkeršys, o norįs jūs į savo miestus susirinksite, tačiau Aš marą į jus siūsiu ir jus į jūsų neprietelių rankas paduosiu. (Kun:25:26)“ „Gaila, išdavystės neįrašiau atskiru punktu į įstatymų sąrašą.“ kiek nusivylė Šmėkla ir tęsė toliau: „Ir išniekinsiu jūsų aukštybes, ir jūsų abrozus išgaišinsiu ir jūsų lavonus ant jūsų balvonų užmesiu ir Mano dūšia jūsų visai nekęs (Kun:26:30). Ale jus tarp pagonių išbarstysiu, ir kardą ištrauksu į jūsų užpakalį, kad žemė jūsų turės pusta būti ir jūsų miestai sugaišinti (Kun:26:33). O jei tuomi Man dar neklausysite ir Man priešysitės, tai Aš jums didei supykęs jus dar septyneriopai daugiau koravosiu, kad neprieteliai jūsų persigąs ir jūsų žemė jus suės. Ir bijokitės Mano Šventybės, nes Aš esmi Ponas Dievas (Kun:19:30)!“

KRISTAUS ŽUDYMO PLANAS

Sulaužė Dievas beveik visus savo prisakymus darbais ir žodžiais niekingiems tvariniams pavelytus. Sukurti tie baudimui buvo, kad vėliau jų klyksmais iš Pragaro mėgautis. Susigraudino Šmėkla matydama, kad vien pikta neša. Nuriedėjo skruostu dangiška ašara. Ir sugalvojo Dievas atleisti kaltes žmonių, nes matė, kad visa tai Jo paties darbas. Pats Dievas negalėjo atsakomybės prisiimti ir kentėti už tai kad tokį pasaulį sukurė. Prisiminė, kaip vaikščiojant Jam basam po Rojaus sodus, į kojos pirštą šapelis įlindo. Vajė, kaip skauda buvo. Atleisti be mokesčio irgi nenorėjo? Reikėjo ant kažko visas nuodėmes suversti, kažką paaukoti, pakankinti. Reikalas prašėsi atpirkimo ožio. Ožys gi raguotas, ant kurio Dievas kaltes suversdavo, jau buvo galingu patapęs. Dievas to prisibijojo, nes pačiam už nuodėmes subinė nuo Pragaro liepsnų alsavimo ėmė kaisti. Raguotojo šakės prie tarpkojo seniai ratus vanagu suko ale taikėsi susmigti. Sumislijo Dievas sūnų benkartą paaukoti, kad tas už griekus visų griešnykų atkentėtų. Nes tas po svietą bastėsi ir akis badė savo nekaltybe ale kaip nuodėmė Dievo lytinio nesusilaikymo. „Be to...“ pagalvojo Dievas „...dar kartą sulaužysiu prisakymą nežudyti ir parodysiu sektiną pavyzdį, kad norint išpirkti nusikaltėlių ir nusidėjėlių nuodėmes, tėvai turėtų žudyti savo nekaltus vaikus. Kadangi mano sūnus ir Aš esma vienas ir tas pats, tai nužudydamas jį atliksiu ir savižudybę. Tuo parodysiu, kad ir savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas. Hm... bet mano sūnus prisikels... tai nemirs. Reikės akcentuoti, kad numirė, o kad prisikėlė, lengvatikiai dėmesio gal neatkreips. Jų sveiką protą lyg degtuką tamsoje užpūsti – vienas juokas. Pyrst ir tamsu. O tada spardyk, spjaudyk į snukį, baksnok į šikną peiliu ar pimpalu, kiek nori. Kas ten supras, velnias ar Aš. Reikia tik sugalvoti, kaip nužudyti kuo skausmingiau, kad pasimėgauti mazochizmu ir mirties akimirkoje pasmaukyti galėčiau. Paskui Rojaus pievose midumi ir šventais vafliais krimsdamas tais priminimais amžinybę mėgausiuosi.“

PASKUTINIS VAKARAS

Sužinojęs apie Tėvo planus jį nudaigoti, Jėzus bandė išvengti klaikaus likimo. Dievas mėgavosi krauju žmonių, tad Mesijas įtarė, kad galėjo ir jam persiduoti Tėvo vurdalakinės nemirtingumo savybės. Žinojo, kad išgelbėti ir apsaugoti nuo panašaus prakeikimo gali česnako galybė, švęstas skystis ir kryžius baisinis, nes bijosi kraujačiulpiai panašių rakandų. Ir ne šiaip kryželis menkas, apsaugantis nuo skraidančios pelės, o didelis kryžius, galintis apsaugoti nuo didelės pabaisos — Šmėklos dangiškos.

Tad prisiėdęs česnako ir prigėręs švęsto vandens, prisakė Jėzus prikalti save sidabriniais vinimis prie didelio kryžiaus ir sergėti iki pastips garantuotai. Ir kratė galūnes tikėdamasis išgelbėti svietą nuo savęs ir panašių į save monstrų. Artinosi naktis. Prietėliai jau šventė išsilaisvinimą ir ėdė kaip kiaulės ėdalus skirtingus, rijo patiekalus suveizėtus proga neeiline. Norėdamas patikrinti ar reikalas baigtas ir pavojaus neliko, vienas apaštalas virbu nuo riebaluotų šašlykų pradūrė šonkaulius Dievo nuodėmei, nes žinojo, kad dievai ir pusdieviai taip paprastai nedvesia. Atsivėrė skylė ale kraujas nebėgo, tik išvirtusio česnako dvokas iš pradurto vėdaro pasklido. Tad nusprendė visi, kad tas lavonas pagaliau nejudantis. Prisilakė svaigalų iš to džiaugsmo neišpasakyto ir išvirto girti pakrūmėse. Bet anksti džiaugėsi. Sperma Dieviška, perdavusi siaubingą nemirtingumą, buvo daug stipresnė už visas apsaugos priemones ir gandonus storiausius, atlietus iš nerūdijančio Damasko plieno. Kai iš pilvo ėmė virsti Jėzaus suėstas česnakas, apsaugantis nuo blogio, Šmėklos išprievartautoji mergelė Marija, veizėdama nelaimę tokią, dar bandė aprišti atsivėrusią skylę drobe balta sūnui. Negelbėjo nei tai, nei kryžius didelis. Danguje gyvenančios Šmėklos atžvilgiu pliusas apverstas buvo, nes matėsi iš viršaus aukštyn kojom viskas.

Atgijo Dievo nuodėmė ir prisikėlė iš numirusių lavonų, pavirto vampyru-zombiu-vurdalaku, kaip ir jo Tėvas. Susirinkę pamanė, kad prasidėjo nesvietiškos haliucinacijos nuo žolės vežimais laužuose kūrenamos. Ar buvo tai holograminis Jean Michel Jarre šou, kur jis lyg duoną raikė lazeriais neprietėlius savo ant Eifelio bokšto su sintezatoriumi užsikoręs. Dalis mislyjo, kad gal tai vizijos nuo ugninio vandens, kurio daug iš džiaugsmo prisiputo. Prisikėlęs iš lavonų apipuvusių gimnastas patapo scenų iš „Gyvų numirėlių pekla“ pagrindiniu gurmanu. Kando visiems, kuriuos pagavo, ir mito jų mėsa žalia. Ir kando apkrėsti sveikiesiems ir mito apkrėsti sveikųjų mėsa žalia. Iki šiol bažnyčiose nuo to išliko kanibalinis ritualas ėsti kūną ir gerti kraują. Jėzaus kūną simbolizuoja vaflis, Jėzaus kraujas - arielka vyninė. Tad kėlėsi visokie pasmirdėliai ir apipuvėliai iš gelmių ir paviršiaus. Demonai apsėdo žemę. Galą gavo burnon ale subinėn kaip vyrai, bandę kovoti, taip ir moterys, namuose laukusios, kol viską sutvarkys likimas su horoskopu. O salėje, traškindamas užkandas ir užsigerdamas tamponine arbata, iki kaklo pulsuojančiame kraujo klane, viską stebėjo Šmėkla Neaprėpiama. Matė Ji, kad tai ger yr, kaip sūnus Jo keliu pagaliau eina ir skleidžia mirtį. Ir šaukė Jėzus vaikydamasis visus:

— Duokit, pone, aš jum įkąsiu, nes tik taip Rojun galėsite pakliūti! — nutylėdamas, kad Rojus tik kirmėlėms pavelytas, kai tos pro lentas išpuvusias iki nabašnyko prasigraužia.

Cha Cha Cha... aidėjo Šmėklos juokas ir drebėjo žemė visatoje po kiekvienos garsesnės aimanos ekrane.

Berniukas pažvelgė į užsidegusią žalią šviesą. Statydamas koją į priekį jis stebėjo, kaip pasišokinėdama ir niūniuodama kažkokią linksmą, vaikišką dainelę, su melsvu balionėliu rankoje, jį aplenkė maža mergaitė. Jos kruopščiai supintos kasytės žaismingai plaikstėsi ore, o ant jų, lyg pirmi pavasario drugeliai, plevėsavo margi kaspinėliai. Ore tvyrojo nuostabus žydinčių žiedų ir ryškiai žalios žolės gaivus kvapas. Netikėtai iš kairės pusės iššoko grėsmingas šešėlis. Paskui jį, vydamasis savo tamsią šmėklą, staugdamas ir riaumodamas, prisprogęs žmogiena, prašvilpė geltonas vielabraukis. Pasigirdo kraupus trenksmas ir lyg šventoji Motina Tereza, nesavanaudiškai taškydamasis svetima anatomija, po antro trenksmo į stulpą vielabraukis sustojo. Paskui mergaitę ėjusio berniuko veidą ir drabužius dosniai užliejo šilto žmogiškumo (t.y. žmogienos) banga. Dievas buvo prastas chirurgas ir vėl operavo mėsmale su kirviu.

— O Dieve! — Sustingo iš siaubo mėsgaliais apdrabstytas mažasis įvykio liudininkas ir pasilenkė pažiūrėti į mergaitės liekanas.

„Kalė!“ pagalvojo girtas vielabraukio vairuotojas, maigydamas du stambius guzus. Vieną, pakaušyje, kai vielabraukis traiškydamas mergaitę šoktelėjo į viršų, o kitą kaktoje, kai iš kažkur išdygo stulpas.

„Prakeiktas vairuotojas! Ir vėl į darbą pavėluosime.“ Mintyse dūzgė po visą vielabraukį, lyg darbščios bitutės, paskraidyti spėję keleiviai.

Trumpam laikas visatoje sustojo...

Angelai debesyse arfomis grojo ir dainavo Luiso Armstrongo kūrinį „What a wonderful Word“. Su ašaromis akyse Dievas klausinėjo pats savęs:

„Ar supras žmonės, kad visa tai darau iš meilės?“
„Ar supras, kad tai jų meilės Man tvirtumo išbandymas?“
„Ar suvoks, kad nesu sadistas, tiesiog Mano keliai nežinomi?“
„Ar Luisas Albertas myli Mariją Chujančitą?“

Pajutęs, kad atsitiko kažkas ne pagal kruopščiai ruoštą Dievišką planą, Visagalis atsitokėjo ir nukreipė dėmesį į atsitikusią nelaimę su įvykio liudininku, sušukusiu Jo vardą. „Protingas labai? Toks mažas, o jau mini Mano vardą be reikalo. Jeigu ne iššokusi mergaitė, problema su tavimi jau būtų išspręsta. Nieko tokio, toj pataisysiu...“ Apimtas šventos pareigos pamokyti pavojingas asociacijas su įvykiu ne pirmą kartą keliantį mažąjį nedorėlį, Dievas dar kiek pagalvojo ir atleido pirštą nuo Visatos laikrodžio rodyklės.

Pasaulis vėl pradėjo tiksėti...

Iš priešpriešinės juostos, griausmingai riaumodamas, išlėkė didžiulis sunkvežimis. Su kurtinančiu trenksmu dėjosi vielabraukiui į tarpuakį ir lyg šūdmusę ištrėškė ten stovėjusį berniuką, kuris dairėsi po ratais mergaitės ir nesusiprasdamas užsičiaupti kartojo:

— O Dieve, o Dieve, o Dieve...

— Dar vienas dalbajobas vairuotojas! — Piktinosi po vielabraukį, lyg mūšin pakilę naikintuvai, vėl skraidantys keleiviai.

Traukiama ugnies liežuvių žemyn, Dievo vardą ne vietoje nuodėmingai minėjusi berniuko siela matė, kaip į viršų kilo du vairuotojai ir maža mergaitė. „Lia lia lia lia...„ girdėjosi jos nenutylanti dainelė dangaus skliaute.

Netrukus aukštybėse sugriaudėjo piktas Visagalio balsas:

— Nu blet gi nachui!!! Padlos angelai su savo giesmėmis iki nučiulpto galo įgriso. Pisk į Pragarą sūka tu dainorėline pas pedofilus ir nekrofilus! Galėsi ten žviegti, kiek norėsi, kvaila malalietka!

— Malalietka! Malalietka! — Pakartojo aidu su džiaugsmu Dievo žodžius nesuskaičiuojami balsai iš gelmių, kai išsigandusios mergaitės klyksmas smigo žemyn į tamsą, trenkus žaibui.

Blaškomas vėjo į viršų kilo vienišas, melsvas balionėlis. Pakeliui su juo dangun sklendė du vairuotojai, nerūpestingai niūniuojantys vėjo nešamą vaikišką dainelę, perleistą per dviejų būsimų angelų kūrybinį potencialą:

— La li lia… snarglė prakeikta... lia li la... tau blet į snukį... la la lia... manda kurvinė...lia li lia... tau šikną perplėš... la la lia... garbingas Dieve, nubaudei tu niekadėjus...

— Vaikai mano... — pasigirdo patenkintas balsas aukštybėse, pasiruošęs priimti du naujus Rojaus gyventojus.

— Vaikai mano! — Nusirito tarpusavyje besiplėšančių balsų banga giliai žeme, prarijusi pagalbos šaukiantį nesupratingą berniuką su nemokėjusia nuskaityti Dievo nuotaikos mergaite. Viešpats skaudančia širdimi ėjo savo keliais paslaptingais ir nežinomais, idant taptų tai pamoka Jo meilės ir išbandymo kitiems.

Danguje, lyg apkrėsti, angelai jau skalambyjo visose pakampėse arfomis ir giedojo naują giesmę „Lia lia lia lia…“. Juos vaikėsi Dievo pasiųstas apipuvusių šmėklų prisiputęs vielabraukis ir traiškė nachren, kaip mandavoškes bomžo galvoje. Tarp debesų tvyrojo artėjančio sukilimo ir neišvengiamų permainų atmosfera.

Mūsų graudulingai pašėlusiais laikais, kada įvykiai pasaulyje vystosi neįtikėtina linkme, ypač yra svarbu pažinti Dievą. Be galo svarbu savęs paklausti — iš kur aš atsiradau? Kad ir kaip tai abejingai nuskambėtų, pageidautina save kamantinėti kasdien (netgi per atostogas, bei laisvu nuo žalingų įpročių metu). Visa, kas vyksta dabar, ypač glaudžiai susiję su Dievu, tad neįmanoma suprasti savęs, kol vidurnaktį Jums neapsireiškia Dievas ir neapaiškina situacijos. Taip pat, pažindami Dievą, galime apytikriai numatyti ateitį, išvengti egzistencinės beprasmybės klaidų ir pavojų bei kurti šviesų, laimingesnį rytojų be blogio bei eretinių nešvarumų. Priešingu atveju — susilauksite kritikos iš VISKĄ žinančių, mačiusių, girdėjusių ir įtikėjusių pusės.

Eretikai ir nepraustaburniai, prisidengėliai universitetų diplomais, kvailiai, vykėliai ir nevykėliai — visi alei vieno yra susiję su proto tamsa ir visišku Dievo neišmanymu. Kodėl Aukščiausiasis taip nubaudė šiuos savo avinus? Vieningo atsakymo nėra. Mokslininkai ir dvasininkai šiuo klausimu visiškai nesutaria, o mokslų daktaras Rimantas Kasinėtojas vakar sakė, kad be proto pabrango mėsa, todėl jis be gailesčio nutraukiąs Dievo studijas ir išeinąs užtarnauto poilsio į pensininkų partijos gretas.

Dievo ir Dievo mokymo platintojai visada kantriai, su begaliniu atsidėjimu, kuris dvokia altruizmo palaima, iki šiol ieško Dievo pantalonų liekanų ir kantriai kapstosi piliakalnių viršūnėse, idant silpnaprotis pirmokėlis didžio fanatiko atradimą pamirštų dar neišgirdęs ir negavęs su diržu per galvą už eilinį dvejetą, nuo visada girto tėvo, kuriam religija asocijuojasi su stora, dideliais atsikišimais apdovanota, akiniuota pedagoge arba Žalgirio mūšiu, kuris greičiausiai pagal chronologinę skalę randasi penkioliktojo tūkstančio pradžioje prieš Kristaus ir Maironio gimtadienius.

Ne ką geresniu Dievo išmanymu gali pasigirti savimi patenkinti ir viskuo nusivylę įvairus plauko snobai, kurie trenkiasi į pigias televizijos laidas, kad išdėstytų nuosavas, niekam nerūpinčias diletantiškas teorijas apie Dievą bei įveiktų slaptą auditorijos baimę, tuo pačiu palaikytų niekam nereikalingus reitingus virš anoniminio alkoholiko pamėlusios nosies.

Žodžiu, reikalas be galo sudėtingas.

Mano kaimynas, senas kaip pasaulis karaimų veislės senis — religinis fanatikas vardu Krokodilas, dažnai sakydavo, kad jam ne pakeliui su lengvatikiais, todėl jis dažnai su Dievo vardu lūpose braidydavo po gyvenimo purvą (kai kur mėtydavosi mėšlo gabalai). Kartą bebraidant jam kilo mintis paragauti…Teškėsi visu svoriu ir pražiojo burną, apsidairė ir vėl išviepė savo supuvusius dantis, bet noras jau nebuvo tos didelis. Įgrūdo pirštą į didžiausią mėšlo gabalą (kurį jam skyrė Dievas, kad per daug nesidžiaugtų) ir pirštas ėmė kilti link pernelyg didelės Krokodilo galvos. Bet ne! Pagalvojo jis. Tai labai primityvu ir žmogiškai banalu, kad Dievas atkreiptų dėmesį į mano niekšingą esybę. Daug efektyvesnė auka būtų patalpinti pirštą į savo sočiųjų pusrutulių vingį ir paragauti nuosavos produkcijos. Jis tai atliko su Dieviškosios Dvasios palaima ir iššūkiu akyse, bet vietinio dvasininko turimais duomenimis iš Rojaus administracijos, į Dangų nepakliuvo, nes buvo senas bezdalius.

Bet čia tik aisbergo viršūnė, kaip pasakytų vienas iš banaliausių pasaulio poetų, prozininkų, apsišaukėlių, lengvatikių, futbolininkų ar medkirčių. Daugelis nė nenumano apie Dievo svarbą ir tiesas. Jie tik liūdnai klampoja gatvėmis be Dievo lempų savo tuščiose makaulėse, be abejo, tikisi lengvai gauti pasaulio pabaigą, nė neturėdami žalio supratimo apie pradžią. Kokia baisi neteisybė! Lyg pelėdos biržely ūkauja visažiniai, nors religines spragas paprastai klijuoja lakiais fantazijos snargliais ir pigiais makaronais.

Pats kvailiausias kiauliažandis kiemo berniūkštis paklaustas visada pasakys, kad atsirado iš beždžionės (nors jo draugas Pranas, visada buvo tikras, kad jo kvailiausias kiauliažandis kiemo draugas — tikrų tikriausias kiaulės palikuonis), o štai mokslininkai ir dvasinių tyrų tyrinėtojai dėl to ginčijasi jau nenumaldomai ilgą laiką, kuris nuolatos primena, kad ginčas turi tiek pat prasmės kiek ir neturi.

Pasaulio knygynų rinka tiesiog perpildyta žodžiu RELIGIJA, neretai apima beprotiškas jausmas, kad visi turi po individualų RELIGIJOS variantą, o tu kaip kvailys bastaisi Himalajų kalnų papėdėmis ir užvertęs galvą žiūri į viršūnėse lėbaujančių religinių magnatų ir skleidėjų žinojimo kančios ir įpročio iškreiptus veidus. Religinis somnambulizmas driekiasi jau nuo neatmenamų laikų, kai pasaulyje radosi keletas tokių, kurių religinė atmintis, tuščioje lyg ūkas smegeninėje, užėmė bilijonus megabaitų. Pastarieji, žinoma, liežuvio už dantų nelaikė ir žodžio kišenėje neieškojo, todėl išganingieji paistalai pasiekė net trečią tūkstantmetį po Kristaus ir Maironio gimtadienių bei turi potencijos išlikti dar tiek pat arba ilgiau.

Liūdnos žinios iš pragaro — pasaulio pabaigos nebus…

Ganėtinai nesubtilus teiginys, bet pasirodo, kad šita velniava neturi nei pradžios, nei galo, bet turi šį bei tą subtilesnio: kiaulės akis, vištos smegenis, lydekos plaukus bei keletą nesudėtingų mikrofloros junginių, kurie patogiai įsitaisę snaudžia istorinio žmogaus-beždžionės, vienatinio ir nepakartojamo Aukščiausiojo kūrinio, bezdalių bezdaliaus, progreso variklio, religinio fanatiko, visiško profano viduriuose. Štai tokia religinė tiesa, kuri nepretenduoja į nei vieno plagiatoriaus nuosavybę, nes yra per daug teisinga.

Kartą gyveno sraigė, kuriai viskas labai nepatiko. Pastaroji buvo paskutinė GNYDA ir tai suvokdama, norėjo nusibaigti ant pirmo neapšikto lapo. Bet, kaip žinia, tokių pastoviai trūksta... .

Prieš kelis metus jai diagnozavo depresiją, kurią gydė EŠT (elektros šoko terapijos) būdu. Nuo to viskas ir prasidėjo... . Sraigė pastoviai šliaužiodavo elektros laidais, ant jų palikdama gleives ir viską ką sugebėjo. Kartą net bandė įlysti į rozetę, bet vargšelei ten pritrūko įtampos, todėl depresija žymiai paūmėjo. Nuo to karto, ji tapo dar labiau nesukalbamesnė, ir visiškai nebepatiko sraiginams, kurie ją laikė pasikėlusia nuopeza. Įvykiai ėmė rutuliotis nenuspėjama kryptimi... Dažnai šį apsisnargliavusį gyvūnėlį apnikdavo mintys apie anuos pasaulius ir savižudybę... .

Anądien, kai ji šliaužė bažnyčios laiptais ant jos vos neužlipo kunigas Euzebijus. Tada sraigė labai nusivylė Dievu bei bažnyčios tarnais, su kuriais nusprendė nebepalaikyti jokių intymių ryšių. Beje, prieš tai, ji buvo labai pamaldi ir priklausė viską žinančiųjų klasei. Taip, Jūs esate visiškai teisūs. Ji buvo silpnavalė... O tokia tapo, kai jos draugas Smaukikas Smailapimpys ją pavaišino miltais ir nesėkmingai bandė prastumti į Tailando sekso industriją.

Dabar ji lėtai šliaužė avių prikakotu takučiu ir mąstė apie gyvenimo prasmę:

„Tai va... Nepatinka man gyventi, bet kol kas — mažas pasirinkimas... O su negyventi... Nežinau kaip būtų, gal ir nieko, tik svarbiausia į teisingą instanciją pakliūti. Su rekomendaciniais laiškais gal turiu šansų ir į skaistyklą. Bet vilties mažai... Oi, mažai... Bet skaistykloje, — turiu pagrindo įtarti — gali būti nyku, juk aš visada bijojau marazmo... taigi, bet kuriuo atveju į skaistyklą kaip ir netraukia (per aukštas rizikos faktorius). Lieka du variantai: dangus ir ten kur jausčiausi vietoje. Neperspektyvusis dangus, — visada bus mano „amžinųjų atostogų“ sąrašo gale, neturiu jokio noro būti nuobodi-sterili mudakė, kuri idiotiškai kvailai šypsosi visiems kapitalizmo nušviestiems padangių projektų vykdytojams ir celibatinių avelių gaujai, be to — tariamas dangaus komfortabilumas — paprasčiausias blefas — per ryški šviesa kenkia akims. Danguje visiškai nereikia galvoti — svarbiausia — melstis, kol pamiršti savo vardą ir gerb. Dievas tave pasiunčia nx. Sunku jam blemba... Visi kažko nori, prašo, maldauja, verkia... A koks tolkas? Vis tiek jų nieks negirdi, nes, gal vietoj jų verkšlenimų Dievas Tėvas (na, kad ir Sūnus ar šv. Dvasia) mieliau pasižiūrėtų CARTOON NETWORK ar lokalinės reikšmės pornuchą. Sakote ką čia šneku? Ogi, ką noriu. Jie irgi buvo (?) žmonės... Tik nieks jų nematė, todėl pasaka įgyja dekadentiškai infantilią prasmę, kurios nei Jūs, nei aš niekada nesistengėme suprasti. Tai už mus padarė bobutės, kurios prisabačino žydą prie kryžiaus (jis, beje, atrodo kiek apgailėtinai). O kodėl dėl to turėčiau sukti galvą? Arba patenku į sąrašą arba ne. Niekada nedarysiu iš to problemos, kad ir kokia kalė bučiau, niekada nedrįsčiau pameluoti velniui, nes jis blogas, kaip ir aš, o Dievas — per daug tobulas, kad egzistuotų. Primityvu, bet teisinga. O mėmės angelai, man primena impotentus, kurie yra girdomi saldžiu vandenėliu, kad žiūrėtų į mane visiškai bukomis akimis, kai aš jų nematau. Ir kokiu būdu gyvuoja ši negraži ir melo sklidina pasaka apie rojų ir jo baisūnus gyventojus, kurie kvailai susigarbanoję plaukus jau 2000 metų apipisinėja popiežių ir bobutes? Gėdos neturi — KALĖS VAIKAI! Nors ką gali žinoti... Visas būrys niekadirbių gyvena iš bažnyčios teikiamų malonumų, pasiteisindami tuo, kad kažkodėl jie negali daugintis, nes boba prieš n metų nurovė buroką ne iš to daržo ir davė paragauti patinui. Taigi, kalta yra boba, o kad patinas buvo silpnavalis, tai dėl to nieks nesuka galvos.

Labai nukrypau nuo temos,“ — pagalvojo sraigė.

„O kokia tema? Temos nėra. Temą reikia nusipirkti, kad ir kaip būtų gaila ne paskutinio 1000 Lt. Visada turime kur ir ką pirkti. Kapitalizmas — žaviausia degradavimo forma.
O gal aš visai nenoriu mirti? Na ir nemirsiu, nusipirksiu pora gyvybių, pasiimsiu keletą mielų ginklų ir šliaušiu visiems per galvas. Ir nebūtinos jokios reminiscencijos. Kam jų reikia? Svarbiausia — tikslas ir rezultatas. Nesvarbu, kad nei pirmas, nei antras neegzistuoja, bet judėjimas link jų suteikia šiokį tokį orgazmą (ypač sraigėms), kuris yra juntamas kelias sekundes ir tęsiasi tol, kol baigiasi galiojimo laikas (žiūrėkite kur norite). Čia ne psichotropinės medžiagos... Ne... O gerai būtų — nors pasiteisinimą turėčiau... Bet kam jis rūpi? Svarbiausia yra susukti biznį, o ne svaičioti apie... ką? Ką aš žinau (vėl tapau nedvasinga materialistė, baisu...)?“

Galima pagalvoti, kad vargšę sraigę įtraukė kokia baisūnų sekta arba ji... išprotėjo (kaip tai?)... arba...

— Žinote, kas baisiausia? — Sukliko vargšas snarglėtas gyvūnėlis. — Ogi tai, kad viskas per daug realu ir suvokiama iki skausmo, kad net gali atsitrenkti į biznio klasės lėktuvą Concordia, kuriame sėdi nupiepusi manekenė, bet į jos kojas vis tiek norėtumėte pažvelgti ar ne? Jokių problemų... galima ir nusipirkti po vieną (taip, ir kojas), ir po tris — viskas įmanoma, tik karvių nemoka melžti, bet čia px, bus ir melžėja, kurią žinoma, galima panaudoti universaliems tikslams. Na, patys matote — ne kurmiai... .

Šiandien, kaip niekad, konservatoriškų pažiūrų transvestitas kunigėlis Zasosas, norėjo pašnekėti su Išganytoju apie vis tuštėjantį parapijos iždą ir jaunimo atšalimą nuo Dievo. Iždas paprastai tuštėdavo nuo parapijos klebono Trydausko slaptos negalios — visiško vidurių nelaikymo. Klebono daktarai jam vis pikčiau patardavo, kad toks laisvas gyvenimo būdas jam sveikatos nepridės, o šitas šūdinas verslas su nepilnamečių tvirkinimu ir pardavinėjimu į užsienį organų transplantacijai — tikra rakštis klebono sielos sveikatai ir gastrointestinaliniam negalavimui. Jei ne šis verslas, Trydauskas neišgyventų nei dienos, nes jam buvo būtina ypatinga gydymo priemonė — statinių kamščių inhaliavimas į pasturgalį, kuris reikalauja milžiniškų išlaidų dėl medikamento nepatvarumo. Klebono fiziologija buvo itin ypatinga. Vos užkimšus jo didžiausią užpakalį parapijoje dideliu ąžuoliniu kamščiu, jis kaipmat iššaudavo lyg Kinijos fejerverkas ir sukeldavo nemažų nuostolių apylinkės gyventojams. Kartą kai Trydauskas pabudo vidury nakties dėl visiško apsidergimo nuosavoje lovoje, nes vakarienei suvalgė visą kalną gaspadinės pagamintų vėdarų, ir gailiu balsu maldavo pasigailėti Dievo, didžiausio Jojo čiulpiko ir tarno Trydausko. Bet Dievas buvo negailestingas ir atsiuntė jam į pagalbą žiaurų kaimo valstietį Raudonąjį Rabarbarą, kuris baisiai nemėgo ištvirkėlio kunigo, todėl Trydauskui į pasturgalį įspraudė ne statinės kamštį, o visą statinę su raugintais kopūstais. Klebonas ūmai pagalvojo, kad jam į uodega įsisuko ne kas kitas, o pati vyriausia pragaro piktoji dvasia, todėl nubėgo į netoliese esančią bažnytėlę ir ėmė mirkyti savo antrąjį galą šventintame vandenyje, kol tas pavirto į šūdų ir kopūstų mirkalą. O Dieve! Pagalvojo jis. Tu padarei stebuklą. Vandenį pavertei vynu ir dusdamas gėrė švęstą vandenį iki sąmonės netekimo. Tada apsireiškė arkangelas Gabrielius su pistoletu rankoje ir sušuko: Startas! Trydausko viduriai ėmė pūstis ir pukšėti, o statinė šovė tiesiai į bažnyčios varpinę ir galutinai sugadino istorinį paminklą.

Sugraudintas šios istorijos, kunigėlis Zasosas nebeišmanė ką daryti. Eidamas keliu palei rugių lauką, jis mąstė apie Aukščiausiąjį ir drebančiu balsu šaukėsi Jo pagalbos. Staiga lauko gale išvydo portatyvinę lauko išvietę. Labai nudžiugo, nes jų kaime tokių krikščioniškų vertybių niekada nebūdavo. Vienu šuoliu atsidūrė prie išvietės, peržegnojo ją iš visų pusių. Taip pat, nutarė čia pastatyti kryžių ir įrengti koplytėlę, kaip tikrą apsireiškimo pagerbimo įrodymą. Apimtas dievobaimingų minčių Zasosas nusprendė užeiti į išvietę ir atlikti šventą reikalą.

Vos tik įžengus į apsireiškimo vietą, kunigėlį apėmė negeras jausmas, kad čia trūksta šventų atributų ir gero kvapo. Užtrenkė duris ir atsisėdo į Šventąjį sostą atlikti švento reikalo. Vos tik reikalas ėmė judėti į priekį, tame visiškai nešventame pasaulyje, už durų, jis išgirdo sunkius žingsnius. Būtybė už durų tarė: Užteks! Ir kunigėlis pašoko iš darbo vietos susitrenkdamas galvą į išvietės lubas. Bandė bėgti neatsigręždamas, bet duris nejudėjo iš vietos. Dabar jis buvo tikras, tai Dievas! Jau seniai nieks su juo nešnekėjo tokiu tėvišku balsu, o kada buvo užsitrenkęs išvietėje apskritai neatmena, tai ženklas, kad apsireiškimas jau čia.

Kukliai priklaupęs ant pridergtų išvietės grindų, jis virpančiu balsu paklausė:
— Viešpatie, ar tai Tu? Pasigirdo spyris į išvietės duris 46 dydžio guminiu batu ir balsas tarė:

— Taip, atėjau į Žemę gelbėti jūsų niekšingų užpakalių, kurie dergia kur papuola, todėl įsakau jums nusidėjėliai, nuo šiol jūs turėsite atgailauti ir valgyti savo išmatas tris kartus per dieną, nes Aš pavargau iš Dangaus žiūrėti į jūsų dergiamas vietas, kurios dvokia ir gadina ozono sluoksnį nuo neatmenamų laikų.

— Viešpatie… — sukliko kunigėlis bejėgiu balsu. — Atleisk, mums nusidėjėliams…Bet kodėl tu mums nuleidai iš Dangaus savo Šventąją Išvietę? Idant sunaikinęs mus Šventųjų bezdalų dujomis?

— Eik tu kvaily neraliuotas, — atsakė balsas. Kaip aš galiu naikinti savo avinus, kurie yra tokie kvaili, kad tiki visokiomis nesąmonėmis. Jei jūsų nebūtų — nebūtų ir manęs, todėl patraukite nuo manęs savo purvinas rankas. Ravėkite savo diletantiškus daržus ir svaiginkitės jų nepiktomis piktžolėmis. Vis tiek jūs niekam nereikalingi. Garbinkite stabus, melskitės man, kovokite prieš blogį ir erezijas, kurkite gerovę, skaitykite šventas knygas ir nusipirkite bilietą į Dangų, nuraminkite sielą ir pradėkite jos paieškas. Vis tiek jūs niekam nereikalingi. Klaupkitės prieš turtinguosius, nes tik jiems yra pažadėtas laimingas gyvenimas. Nešykštėkite pagiežos elgetoms ir vargdieniams, nes jie niekada sąžiningai nesiekė gero bei doro gyvenimo. Laistykite savo sąžinės daržus manekenių kaulais, nes tik tada po mirties nejausite dvasinio bei kūniškojo alkio. Ragaukite skanėstus iš paskalų statinių, nes niekada nenutuksite nuo beverčio maisto. Pasišlykštėkite išvydę godų politinį kirminą ir meskite akmenį jam į veidą, nes tik tada pajusite amžiną pasitenkinimą. Rūpinkitės savim, nes vis tiek jūs niekam nereikalingi. Sukilkite broliai prieš neišprususią kiaulių minią, nes tik jiems yra rezervuotos vietos prie Dievo stalo. Kelkite rankas ir kojas į Dangų, galbūt, pajusite visko ką garbinate tuštybę. Rodykite pirštais į visokio plauko bedievius ir deginkite juos ant laužų, kaip gėdingą žmonijos žaizdą. Raukite sau plaukus nuo galvos išvydę eismo taisyklių pažeidėją, nes tik jis ir tik jis yra jūsų greičiausia mirtis, nes vis tiek jūs niekam nereikalingi.

— O, Viešpatie… Tu čia pavarei… Palauk paieškosiu popieriaus ir viską perduosiu žmonijai, — tačiau išvietėje popieriaus, kaip paprastai visose pasaulio išvietėse nebuvo…Todėl kunigėlis nutarė pasinaudoti sienomis ir dvokiančia rašomąja medžiaga. Viską greit užrašė su pirštu ant sienos. Ir visiškai nekukliai paklausė Viešpats:

— Viešpatie, ką daryti su mūsų klebonu Trydausku? Parapijos bažnytėlė skursta nuo nelemtos jo negalios, nes visi mūsų pinigėliai sulenda į jo antrąjį galą…

— O, mano Avine, atsakė Viešpats. Eik namo ir pasakyk Trydauskui, jei jis nesiliaus tiesti — Aš jam atsiųsiu iš Dangaus žiaurią bausmę — bobą su dar didesniu užpakaliu, o Trydausko kloaką angelai užklijuos epoksidiniais klijais, tada liūdnos pabaigos jis neišvengs: ims viduriuoti per kitas kūno angas ir mirs nuo visiško apsidergimo.

Balsas ėmė tolti, o sunkūs, greiti guminių batų žingsniai nešė Išganytoją kuo toliau nuo prasmirdusios apsireiškimo vietos. Išvietės durys atsilapojo iki galo ir kunigėlis Zasosas tolumoje išvydo žingsniuojantį didžiausią kaimo slunkių ir tinginį Latrą Bezdalauską. Kunigėlis suvaitojo ir susmuko ant išvietės grindų. Ryškūs saulės spindulėliai apšvietė išmatomis apdrabstytą jo išbalusį veidelį, o pro šalį skridusi papūga pasakė:
— Viešpats su jumis!

Gyveno kartą žmogus ir nieko nekasė (anei duobes, anei gyvūnus kąndančius galvoje, anei lindo prie ko pats, anei kiti prie jo lindo). Bet kartą sugalvojo užsilipti ant kėdės. Užsilipo ir suveizėjo, kad spokso iš viršaus į visus. Regėjo, kad tai ger buvo. Pradėjo visus niekinti, ibo žmonės maži ir niekingi pasirodė ale žiūrėjo į Jį iš apačios. Kad pakilti dar aukščiau, pradėjo tverti vieną ant kitos kitas kėdes. Bet kuo aukščiau kilo, tuo labiau jo statinys svyravo. Pavadino Jis tada bendraminčių, idant tie statydamiesi iš šonų prilaikytų jį taip. Ir stojosi baisinis bokštas, ant kurio ropštėsi žmogeliukai. Kuo ta gyvastis aukščiau ropštėsi, tuo niekingesnis jiems rodės svietas, tuo arčiau jiems regėjos dangus. Pakilo iki dangaus ir pamatė, kad ten nieko valgomo ir čiūdno nėsma. Todėl ėmė planus rokuoti, kaip dar aukščiau pakilus, kad kožnas žemėj likęs dar mažesnis pataptų. Svyravo bokštas nuo vėjo, tarpusavio stumdymosi dėl vietos i nuo griešnų konstrukcijų. Kai kas nukrisdavo į prarają, bet išsitaškiusių vėdarų per debesis pasikėlusieji nematė. Lavonus rinko likę ant žemės. Ta proga i tuo čėsu buvo smarkai išvystytas anatomijos mokslas (griešnas, nerazumnas Šėtono išmislas, ibo bus jis prakeiktas. Ibo, kai Povelytelius sumislyja kam dūšią išleisti, tie velnio tarnai ale Hipokrato pakalikai blachastiką neva gelbėja, po žarnokus besiknisdami).

Bėgo amžiai, daug kas buvo prisklerozyta. Patys viršutiniai užmiršo iš kur esma randas maistas i kitoks gyvis. Tai rodės čiūdas pavelytas, ba aplinkui tebuvo tik dyka tuštuma ale migla šlapia. Viskas rodės rasdavos iš nieko, iš tuštumos. Tarytum kažkas būtų toje pustynėje, kokia tai Syla, dalinanti visiems ėdalą. Ibo taip ir pavelyta buvo. Tad ėmė pakilėliai skelbtis, esą neturį su Žeme niekinga nieko bendro, nes ten purvas, mėšlas, padugnės niekingos. Esą tai šūdas kažkoks ir šiko ant žemės bo tai šikinykas. Jie patys buvo veislės kitos, nes puolė jų šūdas ant žemės ir likdavo jie tokiu būdu švarūs. Palaiminti dangaus tokiais dyvais džiaugėsi ir tarpusavyje porino, kad ne šiaip sau tokis reikalas, o už nuopelnus dangiškus.

Ale bėgant amžiams kėdžių pamatai į puvėką pasivertė ibo čielas bokštas substancijoje iš aukštai kritusioje stovėjo. I dar pradėjo nesvietiški Šėtono išmislai skraidyti to paties niekingo mokslo sukurpti, i kitokie Satanos čiūdai rodytis. I kėlė tie basius vėjo gūsius, išnirę iš paslaptingos miglos šlapios. Pradėjo bokštas traškėti, braškėti ale svyruoti, lyg nendrė į visas puses. Sunerimę padangių gyventojai puolė baisinį balkį statytis, idant turėtų už ko nusitverti, jei tas žemėn kristų. Ieškojo, su žiburiais dairėsi ale nerado kur balkio savo pakabinti. Nė ant debesų baltų ale rožinių, nė ant tuštumos, ibo tos irgi nė kvapo nerado. Griuvo statinys, neteko pagrindo i puolė iš aukštybės dievai. Kaip kruša savimi mušė stogus, aptamabilius ale ant ko gyvo užkritę užmušė. I lavonų krūvos rados. I rinko juos gyvenę žemėje ale, kišdami į duobes, tarpusavyje kalbėjosi, kad ponais dievais šiandien gausiai lyja.

Tyliai ošė jūra, slopindama bangas į pakrantės smėlį. Danguje skaisčiai švietė saulė. Ore tvyrojo nepakenčiamas vasaros karštis, svilinantis aukštas paplūdimio palmes. Saloje gyveno į nekintamą amžinybę tikinti gentis. Kiekvienas rūpinosi savo kasdieniais reikalais ir retkarčiais pažvelgdavo į danguje kabantį mažą šviesos taškelį. Visi spėliojo, kas tai galėtų būti. Tačiau objektas danguje buvo toks mažas, kad ką nors įžvelgti niekas nesiryžo. Visi laukė, ką pirmas pasakys žynys, nes dangus buvo jo specializacija. Tas irgi stovėjo susikaupęs ir nejudėdamas, bandė atpažinti paslaptingą reiškinį. „Pirma reikia pažinti save, o tik po to analizuoti supančią aplinką.“ porindavo jis gentainiams. Niekas ir negalvojo, kad žinios į smegenis patenka iš išorės, ten gi tik oras ir daiktai. Kur tos mintys ore skraido, kaip jas pagauti, ir strėle nepašausi. Tai nepamiršdavo priminti ir pats žynys. Nuo vaikystės jis sėdėjo užsidaręs oloje, studijuodamas vidines dvasines paslaptis ir kūno gelmes, kartais nevengdamas pabraukyti ir per išsikišimus. Baltas bei išvargęs veidas, iki kelių besiplaikstantys plaukai ir protingos akys spinduliavo išmintimi, sukaupta nebent tik iš oloje išbarstytų akmenų ar prabėgančios žiurkės vaizdo. Skvarbus žynio žvilgsnis bylojo apie paprastiems mirtingiems nepasiekiamus proto vingius. Žynys dažnai sakydavo mokiniams: — Akivaizdu, kad vienas mano subinės atodūsis atskleidžia pasauliui daugiau išminties, nei krūva mužikų sugeba išspausti per savo burną viso gyvenimo metu. Be šūdo nėr grūdo. Norėdamas didesnio filosofinio derliaus, turėsiu gausiai šikti ir myžti jiems į kaušus. — Lengvu rankos judesiu perbraukdamas per titnaginio kirvio-atidarytuvo ašmenis arba smailindamas kriauklinį grąžtą, skirtą atverti šikinyke po skyle pririšto mokinio kaukolei.

Pagaliau atėjo reikšminga akimirka. Visi stebėjo, kaip tarp debesų, grakščiai ištiesusi ilgą kaklą, tartum gulbė, plaukte plaukė kažkokia gyvastis. Žynys iškėlė ranką ir minia nuščiuvo, laukdama apšvietimo. Bet dar jam neprabilus, rodydamas pirštu dangun, akiplėšiškai tylą nutraukė Bogodumbas:

— Mamutas!

Gentis nustėro nuo tokio minties polėkio. Tuo tarpu Bogodumbas tęsė toliau:

— Žiūrėkite, kaip grakščiai ištiestas į priekį straublys, kaip jis plevena ausimis...

Jo kalbą nutraukė skardus juokas. Susiėmęs už pilvo žynys tiesiog plyšo per pusę. Galiausiai prisikvatojęs, žynys tarė:

— Na, ir atskleidei tu mums paslaptį, Bogodumbai. Pradėkime nuo to, kur tu matei baltą Mamutą?

Už Bogodumbo nugaros pasigirdo nepatenkintų ir apgautų žmonių balsai. Gentis buvo patikli paaiškinimams, kuriems neturėjo alternatyvos, bet jiems irgi neteko matyti balto Mamuto. Bogodumbas kiek sutriko, bet netrukus mostelėjęs ranka, kad nusivylusi minia nutiltų, prabilo:

— Ar jūsų patys matėte baltą mamutą? — Visi susižvalgė ir vieningai pakratė galvas. — Nieko neišmanote apie baltus Mamutus ir aiškinate čia. Te sudegsiu ant laužo, jeigu tai ne baltas mamutas.

Minia pasijuto pažeminta per jos neišprusimo iškėlimą viešumon. Žmonės pradėjo kuždėtis, kad gal nedera priešgyniauti ir kažką aiškinti apie tai, ko niekada nematei ir dėl to nieko apie tai nežinai. Žynys į klausimą pakratęs galvą kartu su minia, nes irgi niekada nematė balto mamuto, susimąstė. Jo autoritetas tą akimirką tautos akyse krito kaip šūdas ant žemės.

— Bet mamutai neskraido... — Ieškojo iškeltą hipotezę paneigiančių argumentų šviežiai iškeptas šūdas.

Bogdumbas, kaip žaibas, viską paaiškino:

— O jus matėte, kaip jie skraido? Tai, kad nematėte, neįrodo, kad taip nėra, ir tai, kad jie vaikšto, neįrodo, kad jie neskraido! Kaip ir kad valgote bananus neįrodo, jog negeriate vandens.

— Žinoma, dar neteko matyti skraidančio mamuto. — Prisipažino žynys. Minia susižvalgė. Jie irgi nematė, bet kibiru šalto vandens ant galvų pribloškė naujiena kad žynys toks tamsuolis. Anksčiau jie manė, kad žynys mato ir žino beveik viską. Bogodumbas tęsė toliau:

— Jūs negalite paneigti to, kad jie skraido, remdamiesi tuo, jog nematėte skraidančių mamutų. Jūsų neišmanymas ir patirties stoka negali būti argumentu. Būtų kvaila įrodinėti tuo, ko nematei. Jūs neturite mamutų neskraidymo įrodymų. Ar žinote, kuo skiriasi skraidantis mamutas nuo neskraidančio? Kaip galite žinoti skirtumą, jei negalite palyginti nes nematėte to, su kuo galėtumėte lyginti? Jus niekada anksčiau nematėte skrendančio mamuto dėl to, jog jis tuo metu neskrido. Tai viską ir paaiškina. Mamutas jums ne koks tarnas, kad bet kam į jį pažvelgus pradėtų skraidyti. Va, dabar jis prieš mus ir tai pats tikriausias įrodymas, kad mamutai skraido. Taigi, jus negalite įrodyti egzistavimo to, ko nematėte ir paneigti egzistavimo to, ką matėte.

Žynys pradėjo pastebimai prakaituoti supratęs, kad mamutų srityje jo ir minios žinios turi akivaizdžių spragų. Jo galvoje kaip išprotėjusios beždžionės blaškėsi mintys.

— Na, taip. — Išlemeno žynys. Nuo ko Bogodumbą šlovės banga tiesiog šovė į šlovės aukštumas ir tas net paraudo iš pykčio. Jo rankos jau pastebimai drebėjo vos valdomoje įtampoje, gniauždamos didžiulę kuoką, bevelinčią tapti finaliniu ir labiausiai įtikinamu diskusijos argumentu žyniui ir visiems susirinkusiems neapsišvietėliams:

— Tai kaip tu, senas pirdžiau, neturėdamas įrodymų, drįsti tvirtinti, kad Mamutai neskraido?!!!

— Negaliu tvirtinti. — Žynys atvirai suprato, kad šioje situacijoje šiaudas nepadės. Norint išplaukti, reikėjo didelio rąsto ir kažkokios papildomos informacijos. Žynys dar nežinojo, ką užčiuopė, tik vylėsi, kad tai nebūtų akmuo po kaklu:

— Tai negali būti mamutas. Jis toks mažas...

— Jis mažas, nes dar vaikas — pertraukė žynį Bogodumbas, paskubėjęs užbėgti už akių.

— Bet dabar ne dauginimosi sezonas. — Atsitiesė visu ūgiu pasitikėjimą savimi atgavęs žynys. — Šiuo metų laiku nėra nė vieno jauniklio.

Bogodumbas užuodė dūmų kvapą. Gentis nebuvo baigusi jokių lakūnų mokyklų ir dėl to negalėjo pasigirti žiniomis apie mamutų aeordinamines savybes ar pilotažą dangaus skliautuose, bet vienas kito, gyvūnų ir su gyvūnais dauginimesi ale cikluose iš neturėjimo ką veikti buvo profesoriai.

— Tu kvailas Bogodumbai. — Konstatavo akivaizdų faktą žynys.

Žmonės su didžiausiu džiaugsmu čiupo maištininką. Minia norėjo bausti vien už tai, kad tas privertė juos pasijusti kažko nežinančiais tamsuoliais. Be to, senai norėjosi valgyti ir pramogų — kažką paaukoti, nes be tarpusavio pisimosi kitų nelabai buvo. Dar ilgai plevenančių dūmų debesyse skambėjo nepertraukiamas žynio balsas, skleidžiantis išmintį nesusipratėliams apie tai, kas atsitiko. Saulė leidosi už horizonto. Priėjęs prie rusenančių žarijų ir apgraužtų kaulų žynys su sielvartu atsiduso:

— O šventi Nana Buluku ir Nzambi Apungu! Skraidantis mamutas?! Koks bukumas. — Ir nužvelgęs dangų pridėjo. — Tikras asilas.

Nuo vandenyno ošiantis vėjas su smėliu pakrantėje nešiojo vis tylesnius tolstančio žynio žodžius:

— Tikras asilas, tikras skraidantis asilas. Tau reikėjo palaukti ir pamatyti jį iš arti, kaip grakščiai jis mosavo kanopomis.

Paskui jis dar pirstelėjo ir pasaulio IQ pakilo vienu balu.

Kol nepaneigtas (skraidantis mamutas, Dievas), tol egzistuoja?

Kai objektas egzistuoja, yra ir jo egzistavimą patvirtinantys įrodymai. Tiesiogiai matomas objektas pats gali būti įrodymu. Jeigu objektas nematomas, bet veikia aplinką, įrodymu gali būti jo matomas poveikis aplinkai.

Kai objektas neegzistuoja, jo egzistavimo ir neegzistavimo įrodymų nėra, kaip ir paties objekto.

— Įrodyk, kad nieko nėra. — Pareikalauja tikintis, trindamas rankas, kaip oponentas bandys sugrabalioti ir parodyti nepačiupinėjamo ir nematomo Dievo įrodymą, kad To nėra. O kol pačiupinėjamų ir matomų įrodymų nėra, paneigti Dievo egzistavimo niekas negali. O jeigu negali paneigti, vadinasi, Dievas yra.
Parodai tuštumą, sakydamas:
— Štai, žiūrėk... nieko nėra.
Tikintis sprogina akis ir nieko nematydamas piktinasi:
— Hm... o tai kur įrodymai, čia gi nieko nėra?

Įsivaizduojamo objekto neegzistavimą galima įrodyti, jeigu jo egzistavimas prieštarauja egzistuojantiems objektams ar reiškiniams. Jeigu dramblys šaldytuve užima visą plotą, žirafa jame netelpa. Visumą galima išstūminėti ir dalimis, perkeliant neegzistuojančiam objektui anksčiau priskirtas funkcijas gerai žinomiems egzistuojantiems objektams ir reiškiniams. Pagauti su dovanomis tėvai gali išsklaidyti naktimis kaminuose krebždančio senio su maišu hipotezę.

Biblijoje aprašyto Dievo intelekto neužtektų sukurti Visatai. Jo pademonstruotas protinis lygis ir sugebėjimas spręsti problemas neviršija to meto pasakas rašiusių autorių intelekto. Lengva pareikšti ir užrašyti, kad Jonas išrado ir sukūrė lėktuvus su kompiuteriais, bet tai mažai tikėtina, jeigu tie patys biografai čia pat rašo, kaip tas valgė spalvotus vaškinius pieštukus, nemokėjo naudotis klaviatūra su pele ir neatskyrė monitoriaus nuo kibiro.

1. Pikaso paišė visokius kubizmus, abstrakcizmus...
2. Gal jis matė pasaulį taip, kaip paišė, o gal pas jį buvo pasaulio kopijavimo iš realybės per smegenis su ranka į drobę defektas?
3. Žinoma, kad matė tai, ko nematė dauguma! O kad matė, tai matytas egzistavo. Juk mes neabejojame egzistavimu to, ką patys matome.
4. Visokie ten jo spintažmogiai, šaldytuvažmogiai, keturakiai ciklopai, o gal net ir legendinis žmogus-garvežys.
5. Todėl, jei yra paišančių Dievus su Marijomis, tai tie egzistuoja. Neišgalvojo gi juos autoriai.
6. Žinoma, paprasti žmonės neturi daugiau matančios trečios akies, ale popiežiui su svita ir menininkams nuo dozės ji atsiveria kaip kloaka virš unitazo.

Labai seniai Čakro dykumose Gyveno piktas dievas Go. Ir turėjo jis išsirinkęs sau aukai gražią mergaitę, kurią prisakė žyniams papjauti sekančio ritualo metu. Bet pamilo ją Humu genties vyras ir ji pamilo jį. Suprasdami, kad dievas esma neperkalbamas ir kerštingas, nutarė įsimylėjėliai pabėgti. Supyko dievas Go labai ir nusprendė paversti mergaitę beširdžiu akmeniu, o vyrą baisiausia gyvate, kad visi pamatę ją negailestingai užmuštų. Ėjo dienos, kilo ir leidosi dykumų saulė. Užgimusią kadaise meilę priminė tik akmuo smėlyje ir aplink jį apsiraizgiusi gyvatė. Ale vieną dieną akmeniu paversta mergaitė neišlaikė. Gal pagailo jai aplink šliaužiojančios nelaimingos gyvatės, gal atsibodo tokia šlykštynė šalia besitrinanti ir akmuo prabilo:

— Paklausyk manęs, Humu vyre! Sugalvojau, kaip galima užmušti dievą Go. Sklinda kalbos, kad giliai už akių jis slepia savo dvasią. Tau reikia įlįsti jo vidun ir tą pasmaugti. Tada dievas pasikratys, kaip žaibo trenktas epileptikas, ir iškeliaus pas savuosius anapilin.

Suprato Humu genties vyras mergaitės planą ir pasiryžo dėl meilės padaryti viską, nors ir išsigando, kad reikės dievą dėl to užmušti. Priskynė tam tikslui vaisių nuo Čamo medžio, išspaudė sultis ir, supylęs į šulinį iš kurio gerdavo dievas Go, ėmė laukti. Ir užmigo dievas, atsigėręs iš to šulinio. Ir įlindo tada gyvatė jam galvon pro ausį. Kiek paklaidžiojusi po vidines erdves surado ir nedvejodama pasmaugė miegančio dievo dvasią. Sugriaudėjo griaustinis ir atvirto gyvatė į vyrą ale akmuo į mergaitę. Bet kita problema radosi. Nežinojo Humu vyras, kaip išlįsti atgal iš dievo kaušo, nes ausies skylė per maža patapo. Ėmė šauktis pagalbos. Pasikvietė tada mergaitė į pagalbą klastingą burtininką, gyvenantį smėlynuose. Tas kiek pasvarstė ir tarė:

— Padėsiu jums, bet man reikia šimto vištų galvų, liūto kairės kojos ir beždžionės dešinio inksto.

Nubėgo mergaitė ieškoti rakandų prisakytų ir netrukus atnešė viską, ko prašyta. Atsisuko burtininkas į saulę, pamakalavo rankomis ore ale ištarė mintyse burtažodį ir pavertė vyrą vėl į gyvatę, kad tas galėtų iš dievo Go galvos išlysti. Tas kaip išlindo ir pamatė meilę savo ilgai neregėtą, puolė jai į glėbį iš karto. O mergaitė, pamačiusi siaubingą gyvatę, baisiai išsigando, nes nebuvo jau akmeniu beširdžiu, ir, griebusi didžiulį pagalį, užmušė šlykštynę vietoje.

Šioje legendoje slypi paprasta senolių išmintis. Nereikia žmones akmenimis versti ir palikti be priežiūros planų regzti. Nereikia šliaužioti apie akmenis beširdžius ir aklai klausytis jų patarimų. Nereikia šlykščia gyvate būti ir prie žmonių artintis, kadangi net geri gyvatės ketinimai įtartinais atrodo. Nereikia negailestingai rauti nekaltoms vištoms galvas, kapoti gyviems liūtams kojas, knaisiotis po beždžionių inkstus ir bandyti lysti dievui Go į ausį.

— Vaikai mano, — tėviškai ištarė kunigas bažnyčioje susirinkusiems žmonėms — ištieskite rankas prieš save ir visi gausite po snikersą. Tai bus įrodymu, kad Dievas yra.

Kaip ir buvo liepta, žmonės ištiesė rankas, tikėdamiesi išvysti dangišką stebuklą. Kurį laiką jie paklusniai laukė, bet kai ėmė mausti rankas, minia ėmė vilnyti nepatenkintais balsų šurmuliais:

— Kur snikersas?

— Aha, kur jis?

— O snikerso tai nėra, pedofile sutanotas!

Bažnyčios skliautuose pastebimai kaupėsi religinės meilės atmosfera. Kai kur pasirodė iš kišenių traukiami peiliai, vėzdai, kastetai bei kiti buities įrankiai, be kurių neapsieidavo nė vienas save gerbiantis kaimelio katalikas, po mišių einantis į kultūros namuose organizuojamus šokius. Situacija žadėjo ne pačias geriausias perspektyvas dieviškos akcijos sumanytojui, grasindama atpirkti žmonijos nuodėmes dar vienu lavonu. Dėka religijos parapijiečiai suvokė, jog nėra nieko dieviškesnio, teisingesnio ir kilnesnio, kaip išpirkti nuodėmes, nukankinus ir nužudžius niekuo su tomis nuodėmėmis nesusijusį žmogų. Taip žudikai, vagys, plėšikai, melagiai vėl gali tapti šventais, kaip angelai, ale nekalti lyg nespėję apsišikti kūdikiai. Todėl nusikaltėliai kalėjime mielai studijuoja Bibliją bei žavisi joje dėstoma religine filosofija. Ji artima nusikaltėlio sielai, ieškančiai aukos tam, kad apsivalyti. Nuo žudymo nuodėmės dar labiau didėjo, todėl teko dar daugiau žudyti. Taip ne vienas, kilnių tikslų vedamas žmogus, pvz. Hitleris ar Stalinas, pateko į užburtą dvasinio apsivalymo ratą.

Supratęs, kad vien prikalimu ant kryžiaus minia gali neapsiriboti, kunigas sunerimo. Po trumpo pikto žvilgsnio viršun jis greitai susitvardė ir kreipėsi į susirinkusius parapijiečius tėviškai išmintingu balsu:

— Nejaugi jūs nesuprantate, vaikai mano? Klaupkitės pašlovinti Viešpatį, kadangi šiandien Jis mums siunčią išbandymą. Tik per mums skirtus išbandymus galime įrodyti, jog esame verti Rojaus ir Jo meilės. Kitaip nugarmėtumėme Pragaran. Tai dar kartą įrodo, kad Dievas egzistuoja, mumis rūpinasi ir mus myli.

Tarp nesusipratėlių įsivyravo pauzė ir sumišimas. Bet netrukus minia palinksėjo galvomis ir atsiklaupė vieningai maldai prieš Visagalį, eilinį kartą pademonstravusį stebuklingą dieviškos meilės ir rūpesčio įrodymą — t.y. nieko neparodė ir nedavė.

P.S. O tuo metu kažkur viršuje po vargonais, prisprogęs mišioms paruoštu vynu, be sąmonės gulėjo kapinių sargas Jonas, apsikabinęs didelę dėžę saldainių. Jis nesuvokė, kad kunigėlis tą dieną buvo per ploniausią subinės plauką nuo mirties. Viskas baigėsi gerai tik dėka seminarijoje ištreniruoto liežuvio ne vien dėstytojų ir kitų seminaristų bybius čiulpiant. Jonas tą vakarą dingo kaip į vandenį kartu su vištoms galabyti skirtu kirviu, kastuvu ir negesintų kalkių pusmaišiu. Zakristijonas prašė kunigėlio kreiptis į policiją, kad tie vagį pagautų ale nubaustų, bet tas sugėdijo, kad Dievas moko atlaidumo, tai tuo ši istorija ir baigėsi.

Kaip tikėjimas amžinu gyvenimu tampa mirties eliksyru... kaip šventas melas geriau, nei žiauri tiesa… kaip varlė stabdė traukinį.

Ant jūros kranto, išsidrėbęs medinėje paplūdimio kėdėje, sėdėjo plikas žmogus ir nerūpestingai žvalgėsi po dangų, aptrauktą juodais debesimis. Aš pats kalenau dantimis ir bandžiau atsilaikyti prieš bandantį iš kojų išversti ledinį jūros vėją. Nepadėjo net storiausi kailiniai, per kuriuos jaučiau šaltus smūgius iš visų pusių. Priėjęs arčiau užkalbinau:

— Deginiesi? Gal tau kailinius paskolinti?

— Nereikia. Man ir taip šilta. — Ramiai atsakė plikšius.

— Aga... dar perkaisi ir Saulės smūgį gausi. Gal karštos arbatos atnešti? — Nepasidaviau.

— Nesivargink. Sakau gi, kad šilta... — ir pridūrė — ...kaip karščiausią vasarą.

Apsižvalgiau aplinkui ir padaužiau koja į suledėjusią žemę:

— Tau galvoje gal ir vasara, bet aplinkui žiema. Net pingvinai išskrido į šiltesnius kraštus žiemoti, kad nesušaltų.

Čia pat nuskyniau nuo savo nosies varveklį ir, laikydamas jį viena ranka, o kita rodydamas į ledu padengtą persirengimo būdelę netoliese, gundžiau toliau:

— Žėk, visur varvekliai kabo. Gal laužą sukurti?

— Ne. Nuoširdžiai tikint, kad dabar vasara, pasidaro šilta.

— Šilta pasidaro, kai dramblys apmyža ir tai... malonumas laikinas. — Sumurmėjau panosėje ir garsiai pasiūliau:

— Gal... tave apmyžti?

Atsakymo nesulaukiau. Nors žmogus buvo mėlynas nuo šalčio, kaip lavonas, jo akys spindėjo šiluma. Vargu, ar tos šilumos būtų užtekę pasikepti dešrelei, tačiau jam ta šildė visą paplūdimį.

Po kiek laiko kaukdama atlėkė greitoji. Iš jos išvirtę ir supuolę medikai supakavo besipriešinantį žmogelį į mašiną. Nuvažiavau kartu su jais. Amputavęs suledėjusias į akmenį nepažįstamojo kojas, chirurgas plačiai nusišypsojo ir tarė:

— Nėra dėl ko nerimauti. Greitai pasveiksite ir galėsite vaikščioti.

— Negalės jis vaikščioti, bet šliaužioti šansų turi. — Pasidalinau savo prognoze su chirurgu.

— Tylėk. — Kumštelėjo Hipokrato atstovas, su gailesčiu žiūrėdamas į pacientą.

— Gerai jau gerai. — Susipratau ir plačiai išsišiepiau. — Nepergyvenk, ataugs tau tos kojos, kaip salamandrai. Bent jau viena tai tikrai. Jei pasiseks, turėsi visą krūmą. Galėsi ne tik vaikščioti, bet ir skraidyti.

...

Kitą žiemą tas pats žmogus vėl šildėsi ledinėje žiemos saulėje. Įvykiai klostėsi panašiai, kaip ir pernai, tik šį kartą gydytojai iki pat šaknų nupjovė jam į ledą sušalusias rankas.

— Laikykis. — Pasakė gydytojas ir, kiek sutrikęs, lyg kažko ieškodamas, patapšnojo nelaimėliui per pilvą.

— Aga, laikykis... — pritariau įsivaizduodamas, kaip tas kabo prisičiulpęs burna lyg erkė ant šuns papo ar palubinis lempačiulpys ant šviestuvo. Paskui parodęs ten, kur buvo kairioji ranka, džiaugsmingai surikau:

— Žėk, man atrodo, kažkas jau kalasi. Jei nepamirši laiku laistyti ir ravėti, iki pavasario ataugs, kaip nauja.

...

Kitą žiemą „amžinos vasaros“ spinduliuose ten pat šildėsi vėl tas pats žmogus... tiksliau tai, kas iš jo liko. Dar nesibaigus nakčiai, kaip baslį nuo kranto, jį nuplovė šaltos jūros banga. „Ech... nuskendo... be rankų ir kojų.“ Pagalvojau nusivylęs. „Greičiausiai, pamiršo tikėti, kad moka plaukti ir vandenyje neskęsta.“ Kiek paklaidžiojęs smėlėta pakrante, pamačiau tamsoje stoviniuojantį vyrą. Pasidairęs į šonus, ar kartais niekas nemato, priėjau ir užkalbinau:

— Šalta?

— Net ausis gelia! — Atsakė nepažįstamasis.

Įdėmiai pažiūrėjau jam į akis ir atsargiai tęsiau:

— Žinau, kaip sušilti. Iš pradžių gal nepatikėsi, bet tikras, nuoširdus tikėjimas daro stebuklus ir gali virsti realybe. Galėsi gyventi po mirties, skraidyti danguje, vaikščioti kiaurai sienas, stovėti ugnyje, neskęsti vandenyje ir net stabdyti traukinus. Tikėjimu kažkuo šviesiu, jog dabar saulėta vasara, galėsi sušildyti savo sielą ir kūną...

...

Nors jūroje jau plaukiojo marios bekojų ir berankių silpnatikių, iki šiol nepraradau vilties, jog vieną dieną rasiu tą ypatingą žmogų — tikrą tikintį, kuriam įskiepytas nuoširdus tikėjimas bus didesnis už tai, kas neįmanoma. Atrodė, jog ne vieną kartą buvau šalia tikslo. Skubėjau, kadangi Vatikano, Jėruzalės ir Mekos dvasininkai užsiiminėjo panašiais darbais, bet jų galimybės gaminti tikinčius buvo žymiai didesnės. Nors visi rungėsi tarpusavyje be gailesčio ne vieną šimtmetį ir žemė nuklota nepavykusiais eksperimentais, iki šiol neaišku, kam atiteks pirmo tokio tikinčio atradimo ar dirbtino sukūrimo laurai ir garbė.

Autoriaus ButterflyFX žodis

(1 Sam. 6) “The Ark Returned to Israel (...) ¹⁹ He struck of the men of Beth-Shemesh, because they had looked into the ark of Yahweh, he struck of the people fifty thousand seventy men; and the people mourned, because Yahweh had struck the people with a great slaughter.”

(1 Sam. 6) „Skrynia sugrįžta į Izraelį (...) ¹⁹Jis ištiko Bet-Semešo žmones, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties Skrynią, Jis ištiko penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių; ir žmonės gedėjo, nes Viešpats ištiko žmones didžiom skerdynėm.“

Skrynia sugrįžta į Izraelį — taip vadinasi pirmosios Samuelio knygos šeštasis perskyrimas, 1997m. prof. A.Rubšio pakartotiniame, pataisytame ir papildytame Biblijos vertime. Tačiau, tokios citatos, kokią daviau viršuje, jame nerasite. Šioje versijoje Dievas užmuša tik 70 žmonių, ir už tai, kad šie nesidžiaugė atgautąja skrynia.

1 Sam. 6:19 (1998, Antanas Rubšys) „Jechonijo palikuonys nedžiūgavo su Bet-Šemešo žmonėmis, kai jie sutiko VIEŠPATIES Skrynią. VIEŠPATS užmušė iš jų septyniasdešimt. Žmonės raudojo, nes VIEŠPATS buvo ištikęs juos baisia nelaime.“

Originalią, nesušvelnintą šios vietos versiją galite rasti senesniuose Biblijos leidimuose.

1 Sam. 6:19 (1910) „O nekurie Bėt-Sėmiškiai buvo žavinti todėl, kad jie skrynę Pono Dievo buvo pamatę ir jis gadino žmonių penkisdešimt tukstančius ir septynis dešimts vyrų. Tai žmonės gedėjo, kad Ponas Dievas tokį didį mušį tarp žmonių buvo mušęs.“

Išsamesnis aprašytos vietos siužetas: Izraelis kovoja su levitais (filistinais). Filistinai laimi ir pagrobia iš hebrajų jų Viešpaties Skrynią. Tačiau juos po to užpuola nelaimės, ir nusprendžiama skrynią grąžint.

Skrynia sugrįžta į Izraelį

Miegu. Šūksmai. Riksmai. Minia. Pašėlęs džiaugsmas. Matau, kaip levitai atveža Viešpaties skrynią atgal mums, hebrajams. Vėl riksmai. Šventė. Aukojimas Jahvei.. skrynia dedama ant akmens. Trys vaikai iš Saros trobos, atbėgę pasidžiaugt su visais. Vėl tamsa. Riksmai Krūvos lavonų prieš mano akis... .

Atsibudau rėkdamas. Visi mes atsibundame rėkdami. Visi gyvename iš dalies praeityje. Visi, pergyvenę tą siaubingą naktį. Smarvė. Lavonai. Padėjau tvarkdariams juos vežt. Išvertėm vežimą už miesto... nesusilaikęs ant jų krūvos ir išsivėmiau. Kai grįžom atgal prie skrynios, ten jau buvo prisikaupę dvigubai tiek... Kiti žmonės lipo ant kūnų, kad galėtų pažvelgt į Skrynios vidų... ir čia pat krisdavo prie visų, kad kiti liptų per jų galvas. Stebėjau verkiančią mažą mergaitę, nes per spūstį ji negalėjo prieit prie Skrynios. Žiaugčiojau... .

Miegu. Šį kart nėra jokių riksmų. Mano žmona. Mes, išrinktoji Dievo tauta. Jahvės tauta. Sako ji. Kalbėjomės apie levitus. Barbarai, sako ji. Ji graži. Elgiasi kaip barbarai, sako. Meldžiasi kaip barbarai. Pagonys. Šypsosi. Bet nugalėjo mus mūšyje, sakau. Pagrobė Jahvės skrynią. Atiduos, sako. Turės atiduoti. Dievas yra didis. Mes esam Jo tauta. Grąžins. Šypsosi. Saulė aukštai, karšta. Šią vasarą visada karštą. Man bėga prakaitas. Baigiu valgyt jos atnešta maistą, šypsausi. Tuoj vėl eisiu pjaut kviečių. Ji nušluosto man prakaitą.

Pjaunu. Jie gula lygiom eilėm. Prisimenu, kai kovojom prieš filistinus, taip gulė mano tauta. Apie trisdešimt tūkstančių pėstininkų liko gulėti mūšio lauke.
Atvažiuoja kažkoks vežimas. Matau, kaip parveža skrynią. Vėl. Užspaudžia gerklę, man baisu. Krečia drebulys, bet šnekėt negaliu. Jie visi bėga prie skrynios. Bandau šaukti... kojos įauga į žemę.

Pabundu rėkdamas. Visada taip sapne būna. Kai būna baisu, negali nieko padaryt. Sapnuoju tą jau daug laiko. Visi mes jį sapnuojam. Tik nešnekam apie tai tarpusavyje. Yra temų, kuriom geriau nekalbėt. Apsiverčiu ant kito šono. Mėnesiena. Šiąnakt turbūt daugiau neužmigsiu. Ką aš bandau apgaut? Užmigsiu. Visada užmiegu. Esu išsekęs. Dieną nukeliavau daug mylių. Kas dieną keliauju. Kuo toliau nuo tos vietos.

Tvarkdariai kasa kapavietes. Šalia meldžiasi kunigas. Jis nežiūrėjo į skrynią, nes yra aklas. Visi užsirišę skareles ant burnų ir nosies. Kvapas nepakeliamas. Atvažiuoja dar vienas vežimas su lavonais. Išverčiamas į griovį... viršuje guli kelių metų mergaitė. Turbūt ta pati, kuri verkė tada. Matyt, koks gailestingas vyras ją pakėlė. Kėblinu šalin... .

Jehošua. Jo lauke stovi skrynia. Didžiuojasi. Jis vienintelis turėjo didelį akmenį, ant kurio pritiko pastatyt Jahvės Skrynią. Jis pirmasis sugalvojo pažiūrėt į skrynią. Mano senas draugas. Kiek mano senų draugų dabar kraunama į vežimus? Kunigai sakė, kad Jahvė – gailestingas dievas. Galbūt. Stengiuos negalvoti apie tai. Nežinau ko tikėtis, nesuprantu, kas vyksta. Girdžiu, kalbasi. Ne, pamatysi, man taip neatsitiks, įsikarščiavęs tvirtina kažkoks jaunuolis savo draugei. Stovi eilėje. Šioje skrynios pusėje susiformavo kažkas panašaus į eilę. Pagaliau visi prieš juos stovėję pažiūri į skrynią ir jų lavonai sukraunami į vežimus. Nusisuku, braunuos per minią, bėgu. Iš visų gatvių plūsta minia i Jehošuos lauką... .

Pabundu. Šalta, bet aš išpiltas prakaito. Visada taip. Ar liausis kada tie sapnai? Nemanau. Tai toks įvykis, kuris sapnuojamas amžinai. Amžinai? Iki mirties. Ar ir kitų tautų dievai tokie? Neteko girdėt, kad Baalas savo pasekėjam būtų suruošęs tokį renginį. Stop. Negalima galvot apie tai. Jahvė neprognozuojamas, po tos nakties tai visiškai aišku. Stop. Apsiverčiu ant kito šono... Kas atsitiko mano tautai? Kas atsitiko mano miestui? Kodėl, kai dešimties tūkstančių lavonų kalnas buvo sukrautas už miesto, kai nežinia kiek lavonų voliojos aplink skrynią, kiti lipo ant anų ir... ir žiūrėjo.

Balsai. Jahvė taip bando jūsų tikėjimo tvirtumą, šaukia senas kunigas ir pasilipa ant ką tik nukritusios merginos galvos, kad galėtų žvilgtelt į Skrynią. Išgirstu jauną balselį. Kojos vėl įaugą į žemę... žinau kad sapnuoju, bet nieko negaliu padaryt. Vėl apima panika. Dėde, kas čia daros, kodėl visi žmonės krenta aplink tą skrynią? Ji sėdi mano pusbroliui ant pečių, išdykėlė mano duktė. Šaukiu, bet garso nesigirdi. Mostaguoju rankom, bet jie manęs nemato. Praeina pro pat ir nueina link didžiojo akmens Jahošuos lauke... Dėde... mostaguoju rankom, kažką užkabinu. Turbūt ne sapne... rėkiu... jaučiu, kaip plyšta antklodė... Dėde, nematau, pakelk aukščiau, prašau.... Ar taip atrodo beprotybė? Kai sapnas ir gyvenimas susilieja? Išlipu iš guolio ir nušlubuoju link užgesusios laužavietės... ausyse tebeskamba paskutiniai dukters žodžiai. Dėde, pakelk, prašau, aukščiau... Jie abu susmuko beveik vienu metu.

Mes – išrinktoji Jahvės tauta, sakė kunigai. Mes – Dievo tauta, sakė mano žmona. Jos po tos nakties neberadau. Lavonų buvo daugybė, daugiau, nei žmogus gali suskaičiuoti. Girdžiu savo rėkimą, bet negaliu sustot. Susirandu prie laužavietės peilį. Ar ir kiti, tada su manim krovę lavonus, baigs taip pat? Mes – dievo tauta... Ne, sapnai nesitęs amžinai... .

ButterflyFX

Keliaujantis Tamsa: Smalsumas veda link atradimų-pažinimo. Naivūs tamsuoliai – kunigo duona kasdieninė. O išsilavinę ir protingi žmonės, dėka pažinimo suteikiamų žinių, susitvarko gyvenimą taip, jog jiems nėra jokio poreikio šauktis Dievo (ar kieno nors kito) pagalbos. Todėl pažinimas (darantis Dievą nereikalingu) ir tikėjimas Dievu, Jo malone – nesuderinami dalykai. Ši istorija – perspėjanti pamoka, jog bandymas pažinti, tame tarpe... pažvelgti Dievui į veidą, gali baigtis jūsų apipuvusiu lavonu. Taip kad nebandykite ieškoti Dievo, nes, neduok Dieve, Jį netyčia pamatysite. Tikėkite ir pasitenkinkite tuo, ką jums papasakos kunigai, beje, irgi nematę to Dievo, kitaip jau seniai būtų ant kirmelių puotos stalo. Kaip sako Krikščioniška išmintis: Tikėkite nematę... t.y. eikite per gatvę su maišu ant galvos.

Plaukė kartą žmogus upe, kai kažkas jį netikėtai truktelėjo už kojos. Persigandęs galimos nelaimės, plaukikas pagreitino tempą ir pagaliau, išlipdamas iš vandens, sušuko:

— Ačiū Dieve, kad išgelbėjai mane nuo krokodilo nasrų!

Staiga iš vandens išniro didžiulis krokodilas ir, lyg niekur nieko, nukandęs koją, dingo po vandeniu. Sekė skausminga pauzė... galiausiai, kiek sutrikęs, nelaimėlis padarė išvadas:

— Ačiū Dieve, kad palikai man kitą koją, jog galėčiau pasiremdamas ja vaikščioti!

Staiga vėl išniro krokodilas ir nukando likusią koją. Pas žmogelį, kaip žinia, jų daug nebuvo. Vėl sekė pauzė... po kurios pasigirdo, šį kartą jau gulinčio žmogaus, balsas:

— Ačiū Dieve, jog palikai man rankas, kad galėčiau sau duoną užsidirbti!

„Drošiu Rūpintojėlius“ — numatė savo šviesią ateitį būsimasis liaudies meistras.
Su ta mintim krokodilas pasirodė vėl ir ėmė temptis savo nedavalgytą užkandą link upės. Laimei, ant kelio pasirodė vietiniai gyventojai ir po ilgų grumtynių ištraukė auką iš peraugusios varlės narsų. Be kojų ...jau ir be rankų, ir be sąmonės žmogus atsibudo ligoninėje. Kiek pagalvojęs apie susidariusią situaciją jis su palengvėjimu kreipėsi į nematomą Absoliutą:

— Ačiū tau Viešpatie, kad skyrei man šitą išbandymą ir, atsiuntęs pagalbą, apsaugojai mane nuo mirties bei palikai burną, su kuria galėsiu maitintis.

P.S. Tad, Ačiū Dieve, kad, kol gyvas žmogus, Tau visada bus galima padėkoti už tai, ko Tu iš jo dar neatėmei ir už tai, kad niekada nepalieki religinių fanatikų nelaimėje.

Yra dar toks dalykas: kažkur skaičiau apie vampyrus... . Labai norėčiau paskaityti daugiau, nes ir aš turiu tokių „neaiškių potraukių“...
Jau pora metų, kai tik nereikia eiti į mokyklą, miegu dienomis, o naktimis sėdžiu prie kompo ir „malu šūdą“, netiesiogine to žodžio prasme... Kai įsipjaunu į ranką, žaizdą neišsiplaunu po vandeniu, bet išsičiulpiu pats. Man skanus mano paties kraujas, nors ko nors kito dar niekada neteko ragauti... :( Man būdinga alergija saulei, todėl negaliu ilgai būti saulės šviesoje, o ir šiaip ryški, kad ir lempos šviesa man yra varginanti. Pabuvus šviesoje oda neįdega, o paraudonuoja, lūpos po kelių valandų pasidaro tokios raudonos, kad aš atrodau kaip transvestitas — tai šlykštu! :-(, akys taip pat įgauna raudonumą. Atrodo kaip akių uždegimas. Šiaip mano akims dar būdingas tinklainės blankumas, taigi sąlyginai tamsoje matau geriau, nei ryškioje šviesoje. Tai tiek faktų, teigiančių mano fizinį vampyriškumą.

Dabar truputį apie psichinį: Vieną vakarą aš ėjau su draugais per Laisvės Alėją. Vienas pastebėjo, kad aš „spoksau“ į kiekvieną merginą, pro kurią praeiname. Jis man sako: „Tai ką JOZIK'ai, pist nori?! :)“, o aš jam atsakiau, kad mane traukia ne seksas, o tai, ką turi kiekviena iš jų patį brangiausią - jų kraują. Ir žinote ką? — Manau, kad aš nemelavau... Kažkada kažkas manęs paklausė, ką galvoju apie merginų nekaltybę. Atsakiau, kad nuomones neturiu, bet iš tikro yra ne taip. Mane tiesiog nervina, kad dabar jau 12-os metų mergaites tampa „kekšėmis“! :-E Šliūchos tos! Negi negali savo sielų pataupyti kai kam svarbesnio?!. Įsivaizduokime, kad visos tos istorijos apie vampyrus „klestėjusius“ prieš kelis šimtmečius yra tiesa. Viskas, ką jiems reikėdavo padaryti, kad patenkintų savo nepakeliamą alkį „nekaltu“ krauju, tai išeiti į gatvę, ir pasigauti bet kurią netekėjusią merginą. Ir tikrai nereikėdavo jaudintis, dėl „prekės vertės“. O dabar blet! :-E Dėl „nekalto kraujo“ reiktų medžioti vaikus, o naktį gatvėje to tikrai nerasi... Kas lieka? Išsikvieti prostitutę, iš anksto susimoki, kad nieko blogo nepagalvotų, atrodo „pradedi“, o tada suleidi jai nasrus į kaklą. Ji dar bando priešintis, klykia, spurda, bet niekas iš „tamsos rankų“ pabėgti negali... Tu mėgaujiesi josios krauju ir jauti, kaip su kiekviena minute jos jėgos senka. Su kiekviena minute jos siela, visa jos esybė atitenka tau. Galiausiai viskas baigiasi ir ji miršta tavo rankose. Daugiau ji nebeturi nieko, ko tau reikėtų ir tu iš jos nebūtum pasiėmęs... .

Tai va, taip aš kartais pasvajoju, nors, kaip sakiau, aš dar nekaltas — dar niekada neragavau svetimo kraujo. Tai tiek apie psichologinę mano vampyrizmo pusę. Ir galiausiai mano nuomone, dėl kurios aš... na sakykime netikiu esąs tikru vampyru. Va pavyzdžiui baimė česnakams yra visiškas absurdas. Kepta duona su česnaku yra visai skanu ir nieko čia ko reikėtų bijoti. Saulė, nors ir labai blogas dalykas mano odai, bei išoriniams organams, tikrai nėra faktorius, dėl kurio užsidegčiau, kaip tai yra rodoma kiekviename fantastiniame filme apie vampyrus. Žmonės daug prisigalvoja nebūtų dalykų... Na apie save papasakojau lyg ir nemažai. Ir nors mano manymu mano ateitis tikrai nebus tiesiogiai susijusi su Satanizmu, labai noriu sužinoti viską apie vampyrus... .

— Kodėl mano vaikas su keturiom akim gimė? — Klausia valstietis kunigo, tuo pačiu metu dėdamas kibirą su urano druska ant žemės.

— Taip Dievulis norėjo, sūnau. — atsako kunigas.

O valstietis nešasi uraną namo. Kalkių negavo, tai nors šitais, kažkokiais keistais milteliais kambarius išbaltins. O dėl to keturakio — bus tų vaikų. Dievulis gi geras... .

Ateina vyresnis, dėstantis teologiją kunigas pas jaunesnįjį, studijuojantį ir sako:

— Angelo sparnai yra kaip erelio, o ne kaip varnos.

O jaunasis tuo tiki, nes vyresnysis tai pasakė. Reiškia, taip ir yra. Įrodymai — nereikalingi... .

Pamenu, kadaise klebonavau Švėkšnų parapijoje. Gyventojai tuose kraštuose buvo dievobaimingi ale bažnyčioje reguliariai lankėsi ir dosniai mums aukodavo. Kas dešrą, kas maišą grūdų, kas kokią dešimtinę duodavo. Tik viena šeima — Juršaičiai neidavo į bažnyčią nei savaitgaliais, nei švenčių dienomis. Tarybiniais laikais Antanas Juršaitis buvo kolūkio pirmininku, o jo žmona Aldona — pieninės viršininke. Gyveno jie pasiturinčiai, vargo nematė ir, matyt, dėl to Dievo jiems nereikėjo. Buvo tikra bedievių šeima. Bet kaip neapeina Dievo malonė kenčiančių ir vargstančių, taip neaplenkia Šėtonas atstumiančių Dievą, pasikėlusių savo didybėje bei turtus žarstančių. Ir įvyko tai, kas turėjo įvykti. Įvykis parodęs, koks silpnas yra žmogus prieš Velnio pinkles ir kaip pavojinga yra atstumti Dievo malonę.

Kaip šiandien pamenu — lijo, griaudėjo perkūnai, žaibai visokie. Buvo jau kokia antra valanda nakties, kai į parapijos duris kažkas pasibeldė. Buvau sukalbėjęs savo poterius ir ruošiausi eiti pas šeimininkę gulti, bet beldimas nenutilo, todėl pasukau link durų. Už jų stovėjo persigandusi ale peršlapusi Aldona Juršaitienė ir grąžydama paraudusias rankas, kaltomis akimis, kreipėsi į mane:
— Kunigėli, nelaimė! Padėkite! Mano vyresnioji dukra ėmė elgtis labai keistai. Net nežinau, ką daryti. Akys raudonos, kaip žarijos, riaumoja ant manęs su tėvu nesvietišku balsu ir kitaip staugia. Vakarais iš jos kambario sklinda baisūs garsai. Laipioja sienomis už pilvo susiėmusi. Kad tik koks demonas ten nebūtų įsisukęs. Šiandien namie radau netgi kraujo dėmių. Mano vyras sakė, kad reikia kviesti gydytojus iš miesto, ale gi žinote, skaičiau neseniai „Valstiečių laikrašty“, kad medikai tik ir žiūri kaip kokį vaiką nužudyti, nuplikyti ar ištraukus replėmis iš gimdos užmušti savo eksperimentams su kokiais tai empryonais. Dar neseniai per televizorių mačiau laidų visokių dokumentinių apie demonus ir vaiduoklius. Jose pasakojo, kad panašioje bėdoje padėti gali tik velnių išvarinėtojai ale kunigai ir egzorcistai visokie. Kad tik mūsų dukrelė nebūtų Tamsos Valdovo apsėsta, nes labai panaši į jį pasidarė — juodai rengtis ir dažytis ėmė, muzikos kokis metalinės klausytis. Įkalbėjau vyrą, kad pirma kunigėlį pakviesti reikėtų. Visai šalia juk gyvena, gal nereikės tų daktarų iš miesto. O jis jau žinos, ką toliau daryti. Jūs čia miestelyje autoritetas ale jus suaugusieji ir mažieji gerbia. Mačiau, kaip pas jus vaikus veda ir kaip anie paskui jūsų bijo ale paklusniai akis nuleidę nuščiūva ale prie sienos prisiglaudžia, vien iš tolo pamatę. Tai ir mums gal galite padėti tokioje nelaimėje, dukrą suvaldyti... — susijaudinusi Aldona barškėjo nesustodama.

Nenorėjau gaišti laiko su bedievių šeima ir važiuoti naktin, todėl pabandžiau uždaryti duris ir pasakiau:

— Kreipkis į Leniną. Kai tamstoms vienas Dievas — pinigai, bažnyčia padėti negali. — Bet Aldona įsitvėrė į duris, kaip Zingeris Osvencime į duonos riekę ir su ašaromis akyse ėmė maldauti:

— Kunigėli, skolingi neliksime, štai... — išsitraukė iš kišenės baltą voką — ...čia penki šimtai litų. Imkite, važiuojam. Aš jus nuvešiu ir parvešiu. Labai prašau.
Nežinau, gal esu labai geros širdies, kažkaip sugraudino mane ašaros tos moters akyse. Be to, pagalvojau, jei išgelbėsiu vaiką, gal sugrąžinsiu atgal į bažnyčią dar kelias paklydusias aveles.

Taigi, prisakęs palaukti kokias penkias minutes, nuėjau susiruošti. Jau daug metų tarnauju Viešpačiui ir puikiai supratau, kas atsitiko. Bedievybė yra žmogaus silpnybė, kuria pasinaudojęs Nelabasis apsėdo Juršaičių šeimos namus ir vaiką, nes vaikai yra labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis. Jie patys dar nesupranta šėtoniškos grėsmės, todėl prie Dievo juos reikia vesti diržu ir prievarta, kartais viliojant saldainėmis ir kitomis priemonėmis, tampančiomis kunigo ir vaiko šventais slėpiniais. Pasiėmiau švęsto vandens, kryžių, lagaminėlį su nusmailintais kuolais bei kitas Velnio išvarymo priemones. Dėl visa ko užsidėjau po sutana neperšaunamą liemenę ir išvykau į misiją.

Tik įėjęs į namus supratau, kad kažkas negerai. Trenkė stiprus sieros ir vėmalų kvapas. Aldona dievagojosi, kad vakar buvo išgertuvės su klapuškėmis, tai gal nuo jų siera, bet manęs — patyrusio egzorcisto tai nesuklaidino — ore tvyrojo Velnias. Aldonos vyras Antanas jau laukė mūsų prieangyje. Jo akyse nesunkiai galėjau įžvelgti atgailą už tai, kad jis visą gyvenimą buvo bedieviu ir kas vakarą nesimeldė bei nevaikščiojo į bažnyčią, už ką dabar kenčia jo dukra:
— Telaimina jus Dievas. — Ištarė kiek sutrikęs dėl sau pačiam nebūdingo pasisveikinimo Antanas. — Jeigu padėsite išgelbėti dukrą, savo rankomis pastatysiu jums naują bažnyčią.
— Kur apsėstoji? — Sausai nukirtau, nematydamas reikalo bendrauti su anksčiau Dievo išsižadėjusiu netikėliu.
— Antrame aukšte. — Atsakė Antanas. Tuo pat metu viršuje kažkas garsiai nusijuokė ir uždainavo demonišku balsu.
Mes visi užlipome viršun. Dukros kambario durys buvo užrakintos ir užremtos spinta. Daviau ženklą. Sunkiai alsuodamas Antanas nustūmė ją į šoną, atrakino duris ir nebyliai atsitraukė. Paėmiau iš jo rankų raktą ir paprašiau, man įėjus, duris vėl užstumti spinta. Ryžtingai žengiau į kambarį.

Įėjęs vidun iškarto užrakinau duris iš vidaus. Girdėdamas bildesius už durų supratau, kad Antanas įvykdė paliepimą ir užsibarikadavo su Aldona iš išorės. Kai kur kraujais nušlakstytame kambaryje, su paraudusiomis akimis lovoje gulėjo už pilvo susiėmusi ir išbalusi, juodai plaukais ir nagais dažyta mergina. Iš magės kampe skleidė baisybes visiems gerai žinomas bedievis ir šlykštynė — Merlinas Mensonas. Iškarto matėsi, kad Velnias šitoje jaunoje, trylikos-keturiolikos metų merginoje įsirengė savo gūžtą. Priėjau arčiau, išsitraukiau Bibliją su kryžiumi ir, nukreipęs juos tiesiai į Velnio apsėstą merginą, tariau:
— Tai ką, vaike, atėjau tavo sielos gelbėti... — kas vyko toliau buvo siaubinga...

— Eik naxui senas pydare!!! — Suriaumojo Juršaičių dukra su aiškia neapykanta viskam, kas šventa bei dieviška, ir šoko iš lovos stumti mane link durų. Paskui staiga susilenkė ir apvėmė mano batus su sutana gausia vėmalų čiurkšle. Dar nespėjus nusidėjėlei atsitiesti, gerai užsimojęs vožiau per jos veidą Šventraščiu. Velnio vaikas visai pasiuto ir spyrė man į tarpkojį.
— Ach tu, sūka!!! — Sušukau užkluptas tokios nepagarbos Dievo tarnui, iškarto gavęs ten pat antrą smūgį iš kitos kojos, nuvirtau ant grindų. Kol gulėjau ir aimanavau patirdamas neišpasakytus skausmus, pasakiusi kažką apie savo vaikiną ir kaip aš jį mažą pisau parapijoje, nelaboji apsivijo kojomis mano kaklą ir ėmė smaugti. Kovojome kokią minutę. Bandžiau jai paaiškinti, kad pisau ne tik jos vaikiną, o visus kaimo vaikus ir kad tai normalu, bet ji manęs nepaleido. Niekaip negalėjau išsivaduoti iš mirtinų, smaugiančių apsėstosios gniaužtų. Vartėmės po grindis, kol galiausiai, trenkiau jai su po ranka pasitaikiusiu laidiniu telefono aparatu į galvą. Mergina nusirito per kambarį į kampą. Tuo metu griebiau ant spintelės stovėjusią lempą, nuplėšiau nuo jos gaubtą ir, kaip viesulas pripuolęs, sugrūdau strypą jos burnon. Kad lengvai neištrauktų, dalį elektros laido mikliai apvyniojau apie kaklą ir sušukau:
— Teapšviečia tave dangiška šviesa!!!
Spragtelėjus jungiklį, trumpas blyksnis su pokštelėjimu tarp jos dantų apšvietė visą kambarį. Mergina kratėsi, kaip Ali nuo Parkinsono. Iš nedorėlės burnos pasipylė putos ir kraujas. Supratau, kad Velniui tai nepatiko ir jis ėmė palikinėti jos kūną. Darbas buvo beveik baigtas. Tarp subraižytų ir apvemtų sienų mėtėsi išdaužyti ir išvartyti baldai. Juršaičių atžala voliojosi prieš mane pačiame kambario centre ir aimanavo. Kol ne vėlu ir Velnias buvo nusilpęs, skubėjau jį pribaigti specialiu ritualu. Greitai apibrėžiau pašventinta vaškine žvake aplink merginą didelį ratą ir, dėl visa ko, pasiėmęs iš lagamino kuolą, vienu šuoliu šokau ant nusidėjėlės. Atgijusi demono apsėsta eretikė draskėsi ir spiegė, kaip pasiutusi katė. Draskė man veidą, plėšė nuo manęs drabužius. O aš plėšiau metalistinius aprėdus nuo jos, norėdamas išpaišyti ant jos kūno šventus simbolius, kad tie degintų Velnią ir jis norėtų dar labiau jį palikti. Krauju paplūdusiame kambaryje, tarp vėmalų, išvartytų daiktų ir drabužių skiaučių mes grūmėmės jau visai nuogi ir išvargę, kai išgirdau, jog į kambarį intensyviai ėmė laužtis Antanas su Aldona. Tik atsisukau į duris, įvertinti situacijos, prakeiktoji čia pat pasinadojo nukrypusiu dėmesiu, sugriebė nuo grindų žirkles ir užsimojo smogti man tiesiai į veidą. Todėl, matydamas situacijos kritiškumą ir sušukęs:
— O šventas Dieve, padėk man ir paimk šios bedievės sielą Dangun!!! — Suvariau jai ąžuolinį kuolą tiesiai į širdį.

Tuo momentu traškėdamos išvirto kambario durys ir, nešinas vienoje rankoje laužtuvu, kitoje — medžiokliniu šautuvu, į kambarį įvirto Antanas. Akimirkai jis sustingo vietoje. Ant žemės gulėjo nuoga, sumušta ir kraujais plūstanti bei kuolu persmeigta jo dukra su iš stiklais supjaustytos burnos styrančiu lempos strypu. Ją apsižergęs, taip pat nuogas, ant viršaus sėdėjau aš, kruvinomis rankomis laikydamas rankose elektros laidą, užveržtą ant jos kaklo. Ką dar gali pagalvoti kvailas, bukas, bedievis-ateistas be moralės!? Bet ką, tik ne tai, kad bandau išgelbėti jų dukrą nuo Velnio. Padėtį apsunkino ir tai, kad grumtynių įkarštyje nepastebėjau, jog dėl nuplėšytų drabužių ir dėl to, kad buvome visiškai nuogi, mano drabužiais neapsaugota varpa buvo netyčia įslydusi jos makštin. Mus kunigus ir mūsų dieviškus veiksmus visuomenė dažnai supranta ir vertina klaidingai, iškreiptai, kad ir kaip mes stengiamės jai padėti, mokome pažinti Viešpatį bei Jo gerus darbus. Dar bandžiau paaiškinti:
— Tėvai, palauk! Viskas ne taip, kaip atrodo! — Bet tas kvailys sušuko:
— Ach tu iškrypęs žudike-pedofile!!! — Nusitaikė tiesiai į mane ir iššovė.

Kurtinantis smūgis nubloškė mane, kaip sunkvežimis greitkelyje bobutę su dviračiu. Trumpam aptemo protas. Tačiau stebuklas... nors buvau visai be drabužių, neperšaunamos liemenės demono apsėstai merginai nepavyko nuo manęs nuplėšti. Kol šeimininkas užsitaisinėjo šautuvą iš naujo, pašokau, kaip liūtas, ir vienu judesiu, pakeliui griebęs iš atidarytos skrynios kitą nudrožtą ąžuolinį kuolą, smeigiau juo tiesiai Velnio apsėstam bedieviui į akį. Nes tik Velnio apsėstas žmogus gali šauti į kunigą! Antanas susvirduliavo, pažvelgė į mane nebyliai vienintele likusia, nustebusia akimi ir griuvo aukštielninkas. Tada išvydau už jo nugaros stovinčią ir žiopčiojančią Aldoną. Pagalvojęs, kad demonas iš Antano gali čia pat persikūnyti į žmoną... ką jis ir darė per burną, nes Aldona akivaizdžiai negalėjo susičiaupti ...veikiau žaibiškai. Tvirtai suspausdamas iš Antano rankų išslystantį ir jau užtaisytą šautuvą, nukreipiau jį į Antano žmoną ir su baime, kad kulka ne sidabrinė ir gali nesuveikti, šoviau jai į pilvą. Aldona buvo nėščia, tai, pagalvojau, kad vienu šūviu nudėsiu du bedievius. Nes, nušovus Aldoną, demonas galėjo persikūnyti į kūdikį, o tas, išsiveržęs iš pilvo, grėsė apvaisinti mane demoniška sėkla (mačiau, kaip tai atsitiko filme „Svetimas“). Perlinkusi per pusę moteris išskrido pro duris ir, persivertusi per turėklus, nukrito į pirmą aukštą. Tokios kovos su Velniu man dar neteko patirti. Nebent tada, kai kartą buvau iškviestas į vienišą, miške esančią pensininkų Kaušaičių sodybą. Tada, pamenu, viskas baigėsi ne tik visos sodybos su šeimininkais ir jaunesniu patarnautoju supleškinimu, bet ir kokių 4000 hektarų miško gaisru. Laimei, dar spėjau išnešti iš trobos stiklainį su visomis pensininkų gyvenimo santaupomis, kurias jie, neabejotinai, taupė tam, kad paaukotų bažnyčiai.

Darbas buvo baigtas. Susirinkau visus savo daiktus, nuvaliau rankenas ir jau buvau be išeinąs, kai už drabužių spintos pastebėjau jauniausią Juršaičių dukrą — kūkčiojančią dviejų metų Elenytę. Neabejotinai, Velnias tykojo ir jos sielos. Paėmiau tėviškai vaiką ant rankų ir tariau:
— Nusiramink vaike. Viskas jau praeityje. Velnias tavęs nepalies.
Švelniai pasodinau prie staktos ant žemės ir uždariau duris. Sutraškėjo minkšti galvos kaulai ir Elenytė pavirto Dievo aniolėliu. Dabar Nelabasis jos sielos tikrai nepaims, nes ji nukeliavo Dangun, pas mus visus mylintį Dievulį. Paspyręs lavonėlį vidun, išėjau į kiemą. Reikės paprašyti vietinio tapytojo pridėti dar vieną kūdikį su sparnais bažnyčios skliautuose. Ne visi žino, bet kaip lakūnai ženklina pamuštus lėktuvus ant savo dangaus skraidyklės, taip kunigai maldos namuose žymi, kiek vaikų Dievui patarnauti nusiuntė. Sparnuotais mažyliais nusėtos bažnyčios sienos ir lubos rodo, kiek joje dirbę kunigai vaikų užmušė. Ne visi Dievo tarnai pajėgūs tokiam dalykui, ypatingai šiais laikais. Silpni tikėjime ir bijo, kad bedieviai pagaus. Todėl panašius vaizdus dažniau rasite senose šventyklose su ilga istorija ir patyrusiais klebonais, nei naujuose statiniuose su ką tik išleistais seminaristais. Po pamaldų visada galite prieiti prie savo kunigo ir paprašyti papasakoti, kaip tam ar anam pavaizduotam kūdikiui jis pats ar jo pirmtakai dvasią išleido.

Danguje švietė žvaigždės su mėnuliu. Čiulbėjo paukščiai. Dievas tą naktį buvo maloningas. Aplaistęs namą benzinu ir padegęs, sėdau į Aldonos Opelį ir išvykau parapijon, su palengvėjimu galvodamas, kad nuo Velnio šiandien išgelbėjau dar 5 sielas. Sunkus tas mano darbas. Jei ne vokas su 500 litų ir automobilis, kurį mano zakristijonas dalimis parduos Kaune, mes-kunigai negalėtume išgyventi. Žmonės šiais laikais nori iš kunigo dvasinio peno nesuvokdami, kad kunigas irgi žmogus ir jam reikia valgyti. Taip kad, vaikai mano, kreipkitės. Jei kada reikės apie moralę papasakoti, ką nors išvaryti, mielai atvažiuosiu į jūsų namus ir padėsiu visai šeimai.

Brolis Aistijus

Batmanas, Supermenas, Robinas Hudas — žmonės apsėsti minties turėti mistinį globėją. Skraidančio padebesiuose geradario idėja diegiama nuo vaikystės. Nuo ko viskas prasideda ir kaip tėvų darbą tęsia šv. tėvai? Tarp Kalėdų Senio ir Dievo yra labai daug bendro. Tik vienas yra skirtas vaikams, o kitas suaugusiems. Abu vaizduojami panašiai — senyvo amžiaus, su balta didele barzda. Abu vienodai nematomi. Abu apdovanoja geru už gerą elgesį (gero elgesio parametrus nustato tėvai arba šv. tėvai — aukštesnio lygio moralistai). Abu turi po jauną merginą. Mariją ir Snieguolę. Vienas kėslams įgyvendinti operuoja paslaptingais nykštukais, kitas angelais. Tai lyg tas pats asmuo, vieną kartą metuose persirengiantis ir išsiruošiantis išskirtinai pas mažuosius pasaulio gyventojus.

Kalėdų Senis — Pirmoji visuotinio geradario apsėdimo versija, su kuria susiduria vaikai. Jis skirtas vaikams. Dėl to apsirengęs ryškiais raudonais drabužiais, o jo vežėčios apkarstytos barškučiais ir kitokiais skambaliukais. Turi didelį maišą saldainių ir dovanų geriems vaikučiams. Kartais pagal paprotį vaikai nakčiai jam palieka pieno su sausainiais. Seniai žinoma, jog suaugusieji paprasčiausiai meluoja ir apgaudinėja vaikus tikėdami, jog tiems tai į gerą... (neabejotina, vaikai pasimoko iš dėdžių ir tetų, jog meluoti ir apgaudinėti kitus kartais yra labai gerai bei atsilygina tuo pačiu) ...iki to momento, kol vaikai kada nors neaptinka naktį prie eglutės lyg nusikaltėlių sėlinančių gimdytojų. Tuomet jie supranta, jog Kalėdų Senis žemiška būtybė. T.y. Jo nėra. Bet su šiuo suvokimu mažai kas pasimoko ir užlipa ant to paties Grėblio antrą kartą. Jo vardas...

Visagalis Dievas — Skirtas suaugusiems, nors aptarnauja ir vaikus. Tai daug subtilesnė būtybė. Jo apsirengimas ir išvaizda nėra tokie ryškūs, nes skirti labiau išlavintai, daugiau mačiusiai publikai. Kaip ir vaikams, Jis geriems dėdėms ir tetoms dovanoja dovanas. Tik ne vaikiškas, o daug rimtesnes, kokias pridera gauti suaugusiems. Atsilygindami žmonės irgi šį tą paaukoja... pinigus, pamaldumą, paklusnumą Jo atstovams, kaip ir vaikai tėvams — Kalėdų Senio atstovams, o kartais netgi ir vieni kitus. Stato Jam bažnyčias. Jo mitą tarp suaugusių palaiko šventi tėvai... irgi galvodami, jog mums (o tiksliau... jiems patiems) tai neša naudą. Šventų tėvų melą kur kas sunkiau išaiškinti, nes jų Geradarys-Dievas toks pats sudėtingas ir margas, koks yra suaugusio žmogaus mąstymas su fantazija. Be to, suaugusiems skirto Geradario versija niekada asmeniškai nesilanko nė prie vienos eglutės ar kokiame nors renginyje ir jokių savo materialių buvimo įkalčių nepalikinėja. Dėl to sunku aptikti su maišais parduotuvinių gėrybių lakstančius kunigus ir atskeisti klastą.

1. Nė vienas Šiaurinis elnias nemoka skraidyti. Žinoma, mes dar neištyrėme 300 000 gyvų organizmų ir dauguma iš jų yra bakterijos, šis faktas dar nereiškia, kad viena iš jų gali būti skraidantis Šiaurinis elnias.

2. Žemėje gyvena 2 milijardai vaikų (žmonės iki 18 metų). Kalėdų Senis neina pas musulmonų, induistų, žydų ir budistų vaikus. Todėl galime atmesti 81.1% populiacijos. Lieka 378 milijonai vaikų. Tarkim, kad kiekvienoje šeimoje po 3 vaikus. Gauname 126 milijonus šeimų. Galvokime, kad kiekvienoje iš jų tik vienas vaikas nusipelnęs dovanėlės.

3. Kalėdų Senis turi 31 valandą, kad pristatytų dovanas. Tai lemia laiko skirtumas ir Žemės judėjimas. Gaunasi, kad jis turi aplankyti 1129 šeimas per sekundę. Jis gali skirti mažiau nei 1/1000 sekundės tam, jog sustotų, išsiropštų iš vežimo, įšoktų į kaminą, padėtų dovaną, išlystų atgal per kaminą, užsiropštų ant vežimo ir skristų toliau iki kito namo. Tarkim, kad atstumas tarp namų yra 1.3 kilometro. Tada jam reikia nuskristi 82 milijonus kilometrų. Mes dar nepriskaičiavome, kad per 31 valandą Senis turi daryti viską, ką ir normalūs žmonės. Valgyti ir atlikti gamtinius reikalus. Norėdamas suspėti, jis turi judėti 734 kilometrų per sekundę greičiu. Palyginimui: „Ulysses“ kosminis palydovas (pati greičiausia žmogaus išrasta mašina) juda 41 kilometrą per sekundę greičiu, o vidutinis Šiaurinis Elnias gali nubėgti 24 kilometrus per valandą.

4. Dabar apžvelkime dovanas. Jeigu kiekvienas vaikas gautų vidutinio svorio (1.8 kg) „LEGO“ dėžę, pats vežimas svertų 226 800 tonų, be Kalėdų senio, kuris pagal sklandančius gandus yra labai, labai storas. Vidutinis Šiaurinis elnias patempia 226 kilogramus, o jo vidutinė masė apie 113 kg. Tarkim, kad Skraidantys Elniai yra dešimt kartų stipresni. Taigi, mums reikės 100 354 elnių, o ne 6-8 su kuriais Senelis, pagal tuos pačius gandus, ir važinėja. Šitaip susispaudę turi būti Skraidantys Elniai :). Jeigu elniai išsirikiuotų 2 eilėmis, ir būtų vienas nuo kito 2.5 metrų atstumu, tai vežimo ilgis siektų 125 kilometrus ir 443 metrus. Kuo daugiau elnių, tuo sunkesnis vežimas. Su elniais gaunasi 238 140 tonų. Palyginimui: laivas „Queen Elizabeth“ yra lengvesnis penkis kartus. „Queen Elizabeth“ yra sunkesnis ir didesnis už legendinį „Titanic“.

5. Taigi, kūnas sveriantis 238 140 tonų, juda 734 kilometrų per sekundę greičiu. Trinties jėga, atsirandanti dėl tokio judėjimo, akimirksniu padegs Šiaurinius Elnius. Tuo metu kiekvienas elnias išskirs 14.3 kvintilijonus energijos, kuri sudegins ne tik Elnius, bet ir vežimą. Kalėdų Senis su savo skraidančiais objektais susinaikins per 4.26 tūkstantąją dalį sekundės.

Išvada: Jeigu Kalėdų Senis ir egzistavo, tai greičiausiai jis jau miręs.

Jau nuo senų laikų spėliojama, kodėl Kalėdų Senis yra nemirtingas? Kai kurie istorikai mano, kad Jis yra kalnietis ir nuo gilių viduramžių kovoja su Maklaudų gimine dėl galvų. Istorikas A.Bumblauskas netgi ryžtasi teigti, jog tai pats Dankanas Maklaudas. Giliai sakraliniuose Visatos šamano Nostradamo marazmų archyvuose buvo rašoma:

„... Ale dar iki svieto pabaigos ateis tie išmislai iš tamsios girios dangumi. Ale išskubės atgal su mūsų skalpais, kiaušais ir kūdikiais maišuose į nakties speigus. I sustos laikas, ibo baigsis mana Visatos akamuliatoriuje... “

Viduramžių metų bažnytiniame kataloge „Demonai“ aptiktas štai toks įrašas su iliustracija:

Iliustracija iki restauracijos		Iliustracija po restauracijos

„SANKTUS KLAUSUS INFANTILUS MORTEM — (Anagrama nuo SaTaN) Peklos Didžioji Pabaisa, gyvenanti šiaurės ašigalio ledynuose. Minta nekaltų vaikų fantazijomis. Kartais aukomis tampa ir patiklūs suaugę. Savo maistą-vaikus pasiekia ir išsitraukia kabliu per kaminus. Masinis židinių su kaminais atsisakymas ale grotų ant jų rengimas esma efektyviausias būdas, rekomenduotas mūsų Šventos Bažnyčios, badu numarinti šį Velnio išmislą ale apsaugoti vaikus.“

Iš kur kilo pavadinimas „Santa Klausas“

Pasak bažnytinio metraščio „Šventieji Svieto Prarakai ale Demonai“, 586 metais Gutenbergo (Vokietija) kaimelyje gyveno medkirtys vardu Klausas. Norėdamas savo badaujantiems vaikams padaryti šventę, išėjo tas prieš naujus metus į mišką, parnešti elnienos ir malkų. Kitą rytą kaimynai rado jį žiauriai nukankintą ale mirtinai sušalusį prie jo gi paties namų durų paliktą, raudoname nuo pasruvusio kraujo maiše. Nuo to Senis vaizduojamas su raudonu (kruvinu) maišu ir raudonais (kruvinais) drabužiais. Auka buvo apkaišytą spalvotomis saldainių lazdelėmis, kokius dalindavo kunigai per pamaldas vaikams. Matyt, po nusikaltimo žudikui pagailo našlaičių ir jis nusprendė bent kiek juos pradžiuginti. Medkirčiui į nugarą nusmailintu basliu buvo prismeigtas paslaptingas raštelis: „Das ist elniena essennman! Nicht essen maine raguota zirga, kitaip kaput schweine! Za tai ich bin moradyren und killen your kinders, mazafaken!“. Baslys įsmeigtas į nelaimėlio kuprą šiais laikas taip pat virto simboliu. Neretai galima pastebėti žmonių vaizduojamą „Kalėdų Senį“ vaikštantį su kokia nors lazda ar pagaliu. Skirtumas tik tas, kad dabartiniai „basliai“, simbolizuojantys tuometinį žudymo įrankį, būna išpuošti raižiniais ar kitais folkloriniais elementais. Kaimiečiai įtarė, jog nelaimėlį galėjo nužudyti prieš du metus į mišką išėjęs ir ten dingęs zakristijonas Švancas, dar vadintas „šūdų statine“. Jau savo paskyrimo pradžioje vietiniams jis pasirodė nesveiku paranojiku, visur įžvelgiančiu slaptą sąmokslą. Švancas dažnai kabinėjosi prie žmonių aiškindamas, kad visus kažkas pastoviai stebi. Per mišias dėstė įvairias sąmokslo teorijas, kaip tas viską stebintis valdo pasaulį kiečiau už masonus ar žydus. Galiausiai jam visai pasimaišė kibiras, ir jis paliko kaimą bei patraukė į miškus. Vietinės bobutės kalbėjo, kad matė jį kelis kartus apžėlusį ir skarmaluotą prie upės, smaukantį ir bekrušantį elnius bei kitokius šernus. Dėl viduramžiškų įsitikinimų buvo neatmetama ir versija, jog skerdynes vykdė koks demonas ar vilkolakis. Visa tai lėmė, kad žmonės tą padarą dabar vaizduoja, kaip gausiai plaukuotą būtybę. Istorijos tėkmėje viso kūno gaurus po truputį pakeitė ilga barzda, kurios pešiojimą vaikai naudoja lyg autentiškumo testą apsimetėliams atskleisti. O ir pats padaras po truputį įgavo žmogiškesnį pavidalą. To meto šventikai už patirtas nakties kančias medkirtį praminė Šventuoju Klausu (Sanktus Klausus). Iki šiandienos šis žodžių darinys transformavosi į visiems gerai žinomą „Santa Klaus“. Niekas neprisimena tikrosios istorijos ir riba tarp aukos ir jo skriaudiko nusitrynė. Kaip istorijoje su Viktoru Frankeinšteinu ir jo sukurtu monstru, kai kūrėjo pavardė dažnai painiojama, įvardinant pabaisą. Abu to įvykio dalyvius imta vadinti vienu vardu.

Buvo ir kita versija... Klausas mylėjo savo vaikus ne tik dvasiškai, bet ir kaip kunigai mėgo. Už pažeistas kunigų elgesio su vaikais autorines teises, Dievas nutarė jį nubausti. Liudininkai tvirtino, esą jie matė, kaip kažkoks senyvo amžiaus asmuo su balta didele barzda, svaidydamas žaibus bei kitus dangiškus padargus su trenksmais ir griausmais nusileido ant švytinčio vežimo iš dangaus. Padarė su Klausu tai, ką tas atlikinėjo su savo vaikais, smeigė baisinį baslį jam į kuprą ir vėl pakilo dangun. Nuo tada pašnibždomis pasakojamos legendos, jog žudikas skraido su vežimu be ratų. Žinoma, bažnytiniuose dokumentuose rašoma, jog visi įvykio liudininkai nepaaiškintomis aplinkybėmis prigėrė kibiruose arba buvo akli, nes paslydo ant šakių ir išsidūrė akis, dėl ko negalėjo matyti ir būti įvykio liudininkais. Po savaitės byla buvo išviso nutraukta. Nes likę ir ką nors galėję papasakoti žmonės susirinko aptarti savo regėjimo netekimo medinėje daržinėje ale vėjo papūstos netyčia užsitrenkė pastato durys bei pakilusios nuo šalia degusio laužo žiežirbos akimirksniu supleškino visus nelaimėlius. Visa tai patvirtino ir abatas Hese Schiklgruberis, bandęs gesinti kilusį gaisrą šlapimo pagalba.

Legendos pasakoja, kad nuo tada, kiekvienais metais prieš pat naujuosius metus, kažkas lįsdavo kaimo gyventojams per kaminus į namus ir tikrindavo puodus su židiniais, ar ten nėra kokių nors elnienos likučių. Nors paslaptingo svečio tikslas buvo patikrinti ar niekas nenužudė jo elnių, žmonės pamiršę šią istoriją ėmė galvoti, jog kažkas ieško pavalgyti. Taigi, vėliau tam paslaptingam nakties svečiui žmonės pradėjo palikinėti maisto (pvz. pieno stiklinę ar sausainių). Amerikoje nakties svečias buvo pramintas „kalėdine dvasia“, nuo keiksmažodžio „kalė“ ir „dvasia“, nes naktinės kratos metu viską išversdavo. Vėliau ši dvasia, atsidėkodama už sukeltus nepatogumus, pradėjo palikinėti dovanas (miško kankorėžių ar padvėsusią voverę su krūvele riešutų). Laikui bėgant tarp žmonijos ir šio paslaptingo padaro, išsivystė graži simbiotinė draugystė bei abipusis supratimas.

Mokslininkai ir pedagogai ilgai suko galvas, kaip paaiškinti vaikams Kalėdų Senio sukeliamus gamtos reiškinius ir žinomus faktus. Ta proga švietimo organizacijos išleido ne vieną knygą. Sudėtingų tyrimų ir ilgų stebėjimų metu jie išsiaiškino mistinę ledinių varveklių kilmę. Taip pat buvo tiriama hipotezė, kad tai Kalėdų Senis palieka ratus javų laukuose. Vėliau šios idėjos atsisakyta, kadangi tyrimų metu pastebėta, jog Senis atklysta tik žiemą, o ratai atsiranda vasarą. Net NASA finale sutiko, kad tai ateivių iš kosmoso darbas, kurie ne tik grobia karves, bet ir laukus ištrypia. Konfliktas tarp ateivių iš kosmoso ir valstiečių su kaimo traktoristais iki šiol neatskleista paslapts, kaip ir piramidžių statyba Egipte.

Biologas

Prie viso gyvenimo projekto jis dirbo jau apie dvidešimt metų. Dvidešimt metų sunkaus darbo ir bemiegių naktų, nesuskaičiuojama galybė kovų su nežinia. Sprendimas, telpantis į vieną formulėmis prikimštą kompiuterio diską, pagaliau buvo pasiektas. Stebėtina, kaip toks svarbus žmonijai atradimas vis dar tykojo nedidelėje dėžėje, paslėptas nuo pašalinių akių. Dar keletas dienų smulkių pataisymų ir žmonės galės džiaugtis sveiku, amžinu gyvenimu.

Pasitrynęs iš nuovargio pajuodavusias akis, jis susimąstė. Koks yra laimingas, kad sunkaus ir alinančio pasiaukojimo dėka gali suteikti žmonijai išsigelbėjimą nuo mirties. Jau ruošėsi išjungti kompiuterį ir eiti pailsėti, kai ekrane pasirodė žmogaus kaukuolė su po ja švytinčiu ryškiu užrašu: „Cha cha cha, kvailas lameri, nemoki apsisaugoti — pats kaltas. Atsisveikink su duomenimis savo visuose diskuose. Hakeris <~MeGaDRaGon~>“ ir, pamirguliavęs ekranu, kompiuteris išsijungė. Pasimetęs mokslininkas spaudė per klavišus, karštligiškai maigė pelę, bandė pakrauti... niekas neveikė. Atvykusiam meistrui pavyko pakrauti mašiną. Kiek pasikrapštęs jis pagalvojo, kad jam labiau apsimoka pakeisti diskus ir įsidėti sau į kišenę kelis šimtus litų iš nieko geležyje nesuprantančio lopo, nei perduoti darbą tam, kas pabandytų atstatyti jų turinį, todėl paaiškino:

— Viskas beviltiškai ir nepataisomai sunaikinta tiek pagrindiniame, tiek atsarginiame diske. Jokių šansų atstatyti duomenis nėra.

Meistrui išėjus, mokslininką apėmė neviltis. Nebuvo noro vėl pakartoti tai, kuo užsiėmė dvidešimt paskutinių gyvenimo metų. Užvaldė pyktis žmonijai, kuriai norėjo padovanoti amžinybę. Nemigos nuovargyje skęstančiose mintyse, kad neturi jėgų kurti ir nekenčia tų, kam kūrinys buvo skirtas, išsiėmė iš seifo ginklą ir ištaškė sau smegenis.

Programuotojas

Diena, kaip visada, prasidėjo sėkmingai, nusmeigus ir sujaukus kelias svetaines. Nuotaiką pakilo dar daugiau, kai įsilaužė per tinklą ir sunaikino kelių neišmanėlių duomenis. Jam kėlė juoką su panieką patiklūs nevykėliai, nieko nesuprantantys apie egzistuojančias skyles kompiuterinėse sistemose. Žmones reikėjo pamokyti, kad jie suprastų realią situaciją. Jis pats buvo informatikos meistras ir virusų genijus. Visas pasaulis sukosi apie kompiuterius ir tie, kas nemokėjo jais naudotis, buvo neverti pasigailėjimo ir išlikimo. Virusas, naikinantis apsauga nesirūpinančių kvailių duomenis, sklido kaip gaisras parako sandėlyje. Po sėkmingos dienos, apsirengęs geriausiais drabužiais ir šviesdamas pasididžiavimu jis išėjo į artimiausią naktinį klubą. Ten, kaip kaip zoologijos sode, jis mėgavosi technologinių atsilikėlių vaizdais. Neišmanėliai neįtarė, kad jis gali kontroliuoti jų kompiuterius. Inžinieriai, vairuotojai, mechanikai, sekretorės... neapsišvietę avinai galvojantys, kad naudojasi kavos padėklu su spalvotu televizoriumi.

Pabuvo klube kelias valandas ir jau ruošėsi namo, kai tarpduryje užkliudė kažkokį stambų lankytoją. „Kaip jis drįso... nepasitraukti?!!“ pagalvojo sau piktai ir jau ruošėsi nešvankiai konfrontacijai, bet susivaldė prisiminęs, kad yra intelektualas. Reikėjo rafinuotai reikalą atlikti. Lūpos garsiai ištarė „atsiprašau“, bet skvarbus žvilgsnis ir veido išraiška akivaizdžiai bylojo: „Kaip tu, šūdų pritvinkusi gorila, išpampusi vemalų pūsle, dvokianti šiknos skyle drįsai pastoti man kelią?!!“ Atrodo, kad oponentas viską suprato, bet nieko negalėjo padaryti, nes akivaizdžios agresijos nebuvo. Kai kompiuterių virtuozas jau beveik pasiekė namus, tamsiame kieme jį kažkas prisivijo.

— Tai ką, distrofike, pasikalbam? — Pasigirdo sodrus, grėsmingas balsas iš tamsos.

— Kaaaa... — pralemeno užpultas netikėtumo virusų meistras.

Pokšt, ir jo snukis apsipylė raudonu skystimu, po kurio sekė šilta čiurkšlė genitalijų srityje. Skaitmeninio genijaus sielą su kūnu užplūdo bejėgiškumo persmelktas skausmas. Koks čia daunas... jam... į snukį!? Jis jautė neteisybę, kad su juo elgiamasi ir kovojama nesąžiningai, ne pagal taisykles. Jis galėjo vienu, lengvu savo intelektualiniu smegenų mostelėjimu iššluoti tos mėsinės spintos sąskaitą ir kontroliuoti niekingą gyvenimą. Primatas nesuprato... „Aš jį „Quake“ kaip mažvaikį daryčiau... ir jo motiną pisčiau!“

— Tu gaidy... aš gi tave Quak... — supratęs savo pranašumą atsitiesė genijus.

Pokšt. Ir viena genijaus akis netikėtai aptemo. „Oi, kodėl stereo efektas dingo?“ nesuprato žaibiškai kintančių aplinkybių potencialus taškų lentelės lyderis.

— Kietas labai? Gal koks sušiktas kompiuterastas-pederastas. Tuojau išlaušiu tau rankas, kojas ir kiaušus pertrėkšiu... nes aš... kaip čia tau... cha cha cha... pasakius... mėsinių sistemų laužytojas... ar kaip ten pas jus pederastus... kolūkio pirmininkas.

Tamsoje vėl kažkas sušmėžavo. Pokšt... . Sumaitotą ir nekvėpuojantį distrofiko lavoną policija rado tik ryte.

Kultūristas

Jis buvo gražus ir stiprus. Jo tobulą kūną dengė išpuoselėta raumenų masė. Merginos dėl jo ėjo iš proto. Jį gerbė ir vyrai, kaip daugkartinį kikbokso čempioną. Jis matė save nugalėtoju ir suvokė, kad mažai kas gali jį įveikti. Gyveno nuolatiniu savęs tobulinimu ir alinančiomis treniruotėmis lyg neturintis lygių meistras.

Atėjus savaitgaliui jis nusprendė atsipalaiduoti, pasižvalgyti po silpnų, eilinių žmonių pasaulį. Nuėjo į klubą, vyriškai išgėrė kelis bokalus alaus, pasikalbėjo su draugais, kai staiga... visų akivaizdoje kažkoks menkysta užkliudė jį tarpduryje. Žinoma, paskui atsiprašė, bet akyse matėsi panieka. Aišku, kad tas kvailys nesuvokė, ką palietė savo fiziškai neišsivysčiusiu kūnu, kas išdavė, kad ir protu. Žmogaus kūno ir proto stiprybės harmonija sudaro žmogaus vertės pagrindą. O čia kažkoks kirminas pažiūrėjo į jį iš aukšto, nors žemesnis net ūgiu. Spuoguotas akiniuotis. Distrofikas. Greičiausiai, kompiuterisas. „Aš tau parodysiu, ko esi vertas.“ Pagalvojo kikbokso čempionas ir tyliai pasišalino, nutaręs pasekti išsišokėlį iki jo namų. Ten tą užklupęs sukalė rankomis ir sutrynė kojomis į žemę, kaip kokį slieką.

...

Praėjo 42 metai. Vidury tilto, atsirėmę į masyvius turėklus, stovėjo koviniais medaliais nuo galvos iki kojų apsikarstę du vargani senukai. Karts nuo karto nuo jų rankų pasklisdavo pilkas debesėlis ir, išsklaidytas vėjo, išnykdavo drėgname pakrantės ore. Sunkiai versdami liežuvius bedantėse burnose ir darydami ilgai trunkančias pauzes, jie lėtai tarpusavyje šnekėjosi.

— Taip... ir į ką pavirto žmogus. Kadaise buvo toks stiprus ir geras sportininkas. Tikras nugalėtojas, karys-didvyris, kikbokso čempionas. Pamenu, mes su juo tiek dvokiančių juodašiknių džiunglėse paklojome, kad net siela atsigauna apie tai pagalvojus. Užeini taip į gyvenvietę, o ten tuščia, a nei gyvos dvasios. Tada ilgai ir įdėmiai ieškai, kol surandi kur nors duobę, su iš tamsos spingsinčiomis apsitriedusių iš baimės makakų akutėmis. Tik švyst skeveldrinę granatą pro plyšį ir jau bėk saugotis, kad kokia nutraukta ranka iš tos šūdų duobės su sugniaužtu bananu į galvą nepataikytų. — Senuko veidą trumpam iškreipė pasipiktinimo grimasa — galėjo taip ir akį išmušti, padlos.

Drebantis pykčiu senolio veidas ir vėl suminkštėjo, prisiminus visa atperkantį kraujo, mėsgalių ir kaulų lietų, pasipilantį iš dangaus po kiekvieno širdį glostančio granatos driokstelėjimo.

— Hm.... Jergutėliau... apie ką aš čia? — Pabudęs iš prisiminimų atsitokėjo senelis. — O dabar... va... tik pelenai liko.

— Taaaip... nuo senatvės nėra vaistų. Net mokslo išmislai ale kamputerai negali padėti ale išrasti ko nors. — pritarė pokalbiui kolega.

Pašnekovai sulinkčiojo galvomis ir, paėmę iš saldainių dėžutės dar po vieną saujelę pelenų, mostelėjo rankomis virš upės.

Mirtis

Tuo metu karo veteranams už nugaros stovėjo nematoma, juoda mantija apsigobusi žmogysta. Plonose kaulėtose rankose ji laikė didžiulį motorinį pjūklą. Jos akiduobėse atsispindėjo nenumaldomas troškimas išbandyti ką tik Pragaro prekybos centre įsigytą darbo priemonę. „Du litrai dangiškos manos valandai, trys šimtai cerberio jėgų. Tokio net Bosas neturi.“ Aidėjo Mirties kaukolėje pardavėjo pagyros instrumentui. Ji jau apžiūrinėjo du sukriošusius kandidatus, kurie ant tilto žarstė sudegusias draugo liekanas. Savo sukriošusia išvaizda tie maldavo kuo greičiau juos pribaigti. Mirtis prisiminė, kaip kažkada ji vos neteko savo darbo. Prieš 42 metus vienas mokslininkas beveik per plauką priartėjo prie nemirtingumo atradimo. Bet dėka to, jog programuotojai nugali biologus programiniame ringe, kultūristai sumaitoja programuotojus fiziniame ringe... gyvenime laimi ne visada tas, kas savo srityje geriausias. Taip galą gauna ir tobuliausi meistrai su išminčiais. Gerai čia Dievas sugalvojo. Su tokiais pasaulio dėsniais žmonėms iki Jo galių amžinai šūdų upėmis lavonais plaukti. Su ta mintimi Giltinė užvedė automatizuotą dalgę, užsimojo... ir du senukai susmuko ten, kur stovėjo.